Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.1; 2.4.2.1; 3.1.1.2.9; 3.1.1.2.11; 3.1.1.2.21; 3.1.1.2.23; 3.1.3.2; 3.1.7.1.2; 3.1.7.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

2019 m. birželio 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Albinos Pupeikienės,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovei M. Ž. dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. Ž. prašė priteisti iš atsakovės M. Ž. 17 763,08 Eur turto pagerinimo išlaidų. Nurodė, kad 2006-04-19 dovanojimo sutarties pagrindu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) su priklausiniais ir jame 2010–2013 m. atliko remontą. 2014-07-11 atsakovei kreipusis į teismą, nustatytos buto ploto dalys, priklausančios ieškovui ir atsakovei. Teigia, jog nuosavybės neteko dėl A. Ž. kaltės, t. y. jam nuslėpus nuo ieškovo ir dovanojimo sutartį tvirtinusios notarės, jog yra perleidžiama ir dalis atsakovės M. Ž. turto, ir dėl atsakovės kaltės, kuri žinodama, kad dalis buto priklauso ir jai, tyčia neatliko jokių veiksmų ir laukė, kol ieškovas pagerins butą – atliks remontą. Ieškovas, būdamas sąžiningas valdytojas, patyrė 17 763,08 Eur buto pagerinimo išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovės. Teigia, jog buto pagerinimo dalių atskirti neįmanoma, nes atlikti viso buto pagerinimai.

2. Atsakovė M. Ž. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jai priklausančiame bute remontą ir būsto pagerinimus atliko ji pati savo asmeninėmis lėšomis. Ieškovas jeigu ir atliko kokius nors remonto, būsto gerinimo darbus, tai juos atliko išimtinai tik jam priklausančioje buto dalyje. Taip pat teigė, kad ieškovo pateikti įrodymai apie išlaidas, patirtas remontuojant butą, nepatvirtina, kad ieškovas šias išlaidas iš tiesų patyrė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinys atmestas.

4. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimu patenkintas ieškovės M. Ž. ieškinys ir pripažinta, kad 82,92 kv. m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės M. Ž. ir sutuoktinių A. Ž. bei A. Ž. bendroji dalinė nuosavybė; nustatyta, kad M. Ž. priklauso 11/50 dalių buto; pripažinta negaliojančia buto 2006 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp A. Ž., A. Ž. ir atsakovo V. Ž., dalis dėl M. Ž. priklausančių 11/50 dalių ir taikyta restitucija natūra grąžinant M. Ž. 11/50 dalių buto. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas ir nurodyta, kad M. Ž. priklauso ne 11/50 dalių buto, adresu (duomenys neskelbtini), o priklauso 11/50 dalių namo, adresu (duomenys neskelbtini).

5. Remiantis 2016 m. birželio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu VĮ Registrų centre įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (patalpai nesuteiktas visas adresas), nuosavybės teise priklausantis ieškovui V. Ž., ir įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis atsakovei M. Ž..

6. Ieškovas teigė, kad 2010–2013 m. atliko buto, taip pat ir atsakovei priklausančios dalies, remontą ir dėl to patyrė išlaidų, nes manė, kad butas nuosavybės teise priklauso jam. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog neabejotina, kad ieškovui visą laiką buvo žinoma, kad atsakovė yra teisėta buto dalies – antro aukšto savininkė ir valdytoja, todėl ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad niekas neturi už jį daugiau teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, t. y. ieškovas savęs laikyti sąžiningu buto valdytoju neturėjo jokio pagrindo. Teismas konstatavo, jog laikytina, kad V. Ž. 2006 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartimi iš A. Ž. bei A. Ž. įgijo 39/50 dalis buto ir su atsakove butą faktiškai valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. ieškovas faktiškai valdė, naudojosi buto dalimi – pirmo aukšto patalpomis, o atsakovė – buto antro aukšto patalpomis. 2017 m. balandžio 5 d. atlikus buto kadastrinius matavimus, 2017 m. balandžio 12 d. pateikus deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1, butas padalytas suformuojant du butus, t. y. ieškovo valdomą butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir atsakovės valdomą butą, adresu (duomenys neskelbtini).

7. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad remontuodamas butą ar bendro naudojimo patalpas patyrė 17 763,08 Eur išlaidų. Teismas nurodė, jog ieškovo pateiktas UAB „Pastatų diagnostika ir statyba“ 2017 m. birželio 16 d. apžiūros aktas nepagrindžia nei ieškovo nurodytų išlaidų dydžio, nei kad šias išlaidas iš tiesų patyrė ieškovas. Apžiūros akte remiamasi ieškovo pateiktomis sąskaitomis faktūromis preziumuojant, kad jose nurodytos statybinės medžiagos panaudotos būtent nurodomo statinio, adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbams, remiantis išimtinai ieškovo pateiktais duomenimis preliminariai apskaičiuotos galbūt patirtos išlaidos, tačiau nustatyti nei faktinio remonto darbų atlikimo laikotarpio, nei lėšų panaudojimo remonto darbams laiko, nei remonto subjekto, nei to ar sąskaitos faktūros buvo apmokėtos, nėra galimybės. Teismas pažymėjo, kad pateiktos sąskaitos faktūros išrašytos UAB „Dotus“, o ieškovo ir UAB „Dotus 2011 m. rugsėjo 1 d. sudarytos Patalpų nuomos sutarties 1.2 ir 3.2 punktais UAB „Dotus“ įsipareigojo naudotis nekilnojamuoju daiktu – gyvenamuoju pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), neatlikdama jokių darbų, kurie iš esmės padidintų nekilnojamojo daikto vertę, tačiau 3.3 punkte numatyta galimybė vietoj nuomos mokesčio mokėjimo atlikti patalpų pagerinimą, 3.3 punkte numatyta pareiga nuomininkei UAB „Dotus“ savo lėšomis išlaikyti patalpas jas remontuojant. Ieškovas ir UAB „Dotus“ 2013 m. rugsėjo 1 d. sudarė susitarimą dėl patalpų nuomos sutarties keitimo, kuriuo numatyta, jog UAB „Dotus“ su ieškovo sutikimu atlieka nekilnojamojo turto remontą – pagerinimą, turto pagerinimo vertė laikoma nuomos mokesčiu. Teismas pažymėjo, jog 2017 m. balandžio 11 d. priėmimo–perdavimo aktų jungtiniame išraše nurodyta dalis UAB „Dotus“ nurašyto ir ieškovui perduoto turto, naudoto buto kapitaliniam remontui, kuris visiškai nesusijęs su būsto kapitaliniu remontu, statybomis: dulkių siurblys, jonizatorius, UV lempa džiovinimui, gyvatvorės žirklės ir kt.

8. Teismas konstatavo, jog labiau tikėtina, jog ieškovas, atlikdamas buto pirmo aukšto remonto darbus, gerino išimtinai savo gyvenimo sąlygas ir tokie darbai nelaikytini būtinais nekilnojamajam turtui išsaugoti. Jokių neabejotinų duomenų apie atsakovei priklausančio buto (buto antro aukšto dalies) ar bendro naudojimo patalpų pagerinimą byloje nėra. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagerinimus atliko be atsakovės sutikimo, nenustatyta, kad pagerinimai buvo būtini turtui išsaugoti ar jį išlaikyti, todėl laikytina, kad visus buto pagerinimus, jeigu jie buvo atlikti, ieškovas atliko savo rizika.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovas (apeliantas) V. Ž. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Apeliantas argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, reikalavo įrodymų, kurie nereikalingi, nevertino jo pateiktų įrodymų, nepagrįstai nekvalifikavo jo reikalavimo kaip reikalavimo priteisti iš atsakovės jos nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.237, 6.242 straipsniai). Pažymi, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, jis buvo vienintelis buto savininkas, dovanojimo sutartimi jam dovanotas visas butas, todėl turėjo pagrindą sąžiningai manyti, kad visas butas priklauso jam, remonto darbų atlikimo metu jis ir atsakovė nebuvo buto bendraturčiai, todėl teismas nepagrįstai taikė bendraturčių santykius reglamentuojančias teisės normas. Ieškovo teigimu, atsakovė yra nesąžininga, nes nuslėpė nuo jo tai, kad laiko save buto dalies savininke ir ketina šią dalį prisiteisti savo nuosavybėn.

11. Ieškovas nurodo, jog dar nekilus ginčui tarp jo ir atsakovės, turėdamas tam teisę ir pagrįstai manydamas, kad visas butas priklauso tik jam, 2010–2013 m. atliko remontą tiek buto dalyje, kuri šiuo metu priklauso atsakovei, tiek ir jam šiuo metu priklausančioje dalyje, taigi atsakovė nepagrįstai praturtėjo. Pažymi, jog nors sąskaitos faktūros išrašytos UAV „Dotus“, tačiau teismas nevertino tos aplinkybės, kad vietoje nuomos mokesčio UAB „Dotus“ atliko buto pagerinimus. Teigia, jog teismas, netenkinęs jo prašymo išduoti leidimą patekti į atsakovės butą ir jį apžiūrėti bei užfiksuoti patalpas, kuriose yra atlikęs remontą, apribojo galimybę įrodinėti ieškinio pagrįstumą, taip pat neskyrė vietos apžiūros ir ekspertizės, nors abejojo jo pateiktų įrodymų įrodomąja verte. Nemanė, kad jo pateiktų įrodymų nepakanka ieškiniui patenkinti, todėl neprašė atlikti ekspertizės. Pažymi, jog teismas pripažino, kad pagerinimai buvo atlikti, manant, kad atsakovė sutiks atlyginti dalį išlaidų, patirtų gerinant bendrai naudojamas patalpas, todėl teismas privalėjo aiškintis bent jau tai, kokia buvo bendrai naudojamų patalpų pagerinimo vertė, ir apskaičiuoti jų pagerinimo išlaidų dalį. Be to, teismo nurodyti daiktai, kurie įvertinti kaip nesusiję su remontu, buvo būtini būtent remonto darbams, pvz., džiovinant tinką, tvarkant ir pan. Teigia, kad teismas apribojo jo galimybę įrodinėti ir dėl to, kad, kviestiems liudytojams neatvykus į teismo posėdį, nebuvo paskirtas kitas teismo posėdis pakartotinai kviečiant liudytojus, be to, apribojo jo paties galimybę dalyvauti procese, nors jis sirgo, teismas netenkino prašymo atidėti posėdį ir pažeidė jo teisę būti išklausytam, apribojo teisę tikslinti reikalavimą, nes nepriėmė patikslintos sąmatos, nors pateiktoje teismui buvo padaryta klaida.

12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė M. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

13. Ieškovės teigimu, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Pažymi, jog ieškovas neįrodinėjo nė vienos šio instituto taikymo sąlygų, be to, tai subsidiarus asmens teisių gynybos būdas, taikomas, kai negalima civilinių teisių apginti kitais būdais. Pažymi, jog nustačius, kad jos valdymas buvo teisėtas ir sąžiningas, nepagrįstas praturtėjimas negali būti taikomas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Teigia, jog ieškovas buto pagerinimo išlaidas patyrė tik todėl, kad nusprendė pagerinti savo faktiškai valdomą turtą – buto pirmą aukštą.

14. Nurodo, jog byloje nekilo ginčas, kad ieškovas (ar nuomininkė UAB „Dotus“) atliko kai kuriuos, bet ne visus 2017-06-16 apžiūros akte nurodytus buto remonto darbus, tačiau teismas pagrįstai padarė išvadą, kad visi remonto darbai buvo atlikti išimtinai buto pirmame aukšte, kurį valdo ir kuriuo naudojasi ieškovas. Pažymi, jog teismas motyvuotai suabejojo ieškovo teiginiais ir juos pagrindžiančiais rašytiniais dokumentais, kad UAB „Dotus“ ieškovui už buto nuomą atsilygino buto pagerinimu, nes susitarimo dėl teisės gerinti turtą sudarymo data, sąskaitų faktūrų bei medžiagų perdavimo aktai turi akivaizdžių trūkumų, t. y. nesutampa su ieškovo byloje deklaruojamu remonto atlikimo laikotarpiu, nepagrindžia realaus išlaidų patyrimo fakto, neatitinka kitų dokumentų turiniui keliamų reikalavimų. Pažymi, jog ieškiniu ieškovas pats nurodė, kad buto pagerinimai atlikti išorėje, pirmame aukšte (priestate), bendro naudojimo patalpose, apšiltintas stogas, todėl bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo jos užimamų patalpų remonto išlaidos ir teismas pagrįstai neišdavė ieškovui leidimo patekti į jai priklausančias patalpas, kurių remontą ji atliko savo lėšomis.

15. Atsakovė pažymi, jog ieškovas, iš savo tėvų gavęs ginčo turtą dovanų, jame neapsigyveno – faktiškai jo nevaldė ir nenaudojo. Ginčo bute dovanojimo momentu gyveno ieškovo tėvai – pirmame buto aukšte gyveno ieškovo mama A. Ž. ir ieškovo tėvas A. Ž., antrame buto aukšte – atsakovė, kur ji gyvena nuo 1978 m., be to, yra neįgali nuo gimimo, todėl iš buto beveik neišeina ir jame nuolat gyvena. Ieškovas dovanojimo pagrindu įgijo turtą, kurį daugiau kaip 28 metus valdė, naudojosi, nuolat gyveno atsakovė. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-770-538/2016 dovanojimo sutarties dalis dėl jai priklausančių 11/50 dalių buto pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija natūra. Pažymi, kad dovanojimo sutarties dalį apeliacinės instancijos teismas pripažino negaliojančia, nes ji prieštaravo imperatyviajai įstatymo normai (CK 1.80 str.), o tai reiškia, kad toks sandoris yra niekinis ir negaliojo nuo sudarymo momento, todėl ieškovas niekada neturėjo nuosavybės teisės į atsakovės buto dalį. Pažymi, jog teisinė registracija savaime nereiškia valdymo nebuvimo.

16. Atsakovė nurodo, jog visą bylos nagrinėjimo laikotarpį buvo nuolat tenkinami ieškovo prašymai, penkis kartus atidėtas bylos nagrinėjimas, būdavo sudaromos sąlygos ieškovui teikti papildomus įrodymus, susirasti tinkamą atstovą byloje, o nuo 2018 m. balandžio 19 d. ieškovui suteikta galimybė per daugiau nei penkis mėnesius susirasti atstovą, advokatą byloje, teikti papildomus duomenis, todėl nesutinka su ieškovo teiginiais dėl jo procesinių teisių pažeidimo. Priešingai, teigia, jog ieškovo, kuris inicijavo civilinės bylos nagrinėjimą, elgesys laikytinas nesuderinamu su procesine pareiga veikti aktyviai siekiant greito bylos išnagrinėjimo.

17. Nurodo, jog neprieštarauja dėl apelianto pateiktų naujų įrodymų, t. y. medicinos dokumentų išrašo bei elektroninio laiško kopijos, priėmimo. Teigia, jos iš 2018-11-21 medicinos dokumentų išrašo akivaizdu, jog 2018-10-02 ieškovas savo iniciatyva, tikėtina, savo jėgomis atvyko į gydymo įstaigą ir buvo išleistas gydytis ambulatoriškai, todėl mano, jog galėjo atvykti į teismo posėdį. Iš elektroninio laiško kopijos daro išvadą, kad ieškovas, negavęs antrinės teisinės pagalbos, 2018 m. liepos mėn. kreipėsi tik į vieną advokatą, nors Lietuvoje yra daugiau kaip 2 000 praktikuojančių advokatų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl dalies bylos medžiagos pripažinimo nevieša

20. Apeliantas prašo su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus, susijusius su jo gaunamomis pajamomis, turtine padėtimi ir sveikatos būkle, pripažinti nevieša bylos medžiaga.

21. Konstitucinis teisės viešumo imperatyvas (įtvirtintas Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje), CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje ir bylos medžiagos pripažinimas nevieša turėtų būti taikomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais. Viešo bylų nagrinėjimo principo išimtį, pagal Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, galima taikyti tik tais atvejais, kai yra poreikis apsaugoti konkretų privatų ar viešąjį interesą. Tam, kad teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste ir parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl. Atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti.

22. Pažymėtina, jog ieškovas pats visą medžiagą pateikė viešai EPP priemonėmis, procesiniuose dokumentuose išviešino informaciją apie savo turtinę padėtį ir sveikatos būklę, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas iš dalies patenkinti apelianto prašymą ir duomenis apie jo sveikatos būklę, o būtent – su apeliaciniu skundu pateiktą 2018-11-21 medicinos dokumentų išrašą / siuntimą, pripažinti nevieša bylos medžiaga atsižvelgiant į tai, jog tai ypatingi asmens duomenys. Tuo tarpu duomenys apie ieškovo gaunamas pajamas ir turtinę padėtį gali būti gauti ir kitomis priemonėmis, ieškovas nenurodė, kodėl ši informacija laikytina saugotina, ar informacija atitinka saugotinos informacijos reikalavimus būtent nagrinėjant ginčą teisme, taip pat nepridėjo duomenų, kurie patvirtintų, kad jis ėmėsi pastangų, jog tokia informacija būtų apsaugota, todėl bendro pobūdžio prašymas pripažinti su apeliaciniu skundu teikiamus duomenis apie turtinę padėtį neviešais nesudaro pagrindo prašymą tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-72-421/201, Nr. e3K-3-429-701/2017, kt.). Pažymėtina, kad su bylos medžiaga negali susipažinti byloje nedalyvaujantys asmenys.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

23. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė išrašą iš medicinos dokumentų, susirašinėjimo su advokatu kopiją, patikslintas sąmatas, dokumentus apie jo turtinę padėtį. Atsakovė atsiliepimu neprieštaravo dėl šių dokumentų priėmimo, atsiliepime išdėstė savo poziciją dėl jų, todėl pateikti įrodymai priimami (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

24. Ieškovas reiškė reikalavimą dėl buto pagerinimo išlaidų priteisimo iš atsakovės CK 4.34 straipsnio 3 dalies pagrindu. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, argumentavo, kad ieškovas jeigu ir atliko kokius nors remonto, būsto gerinimo darbus, tai juos atliko išimtinai tik jam priklausančioje buto dalyje, o sutikimo remontuoti bendro naudojimo patalpas ieškovui ji nebuvo davusi. Taip pat teigė, kad ieškovo pateikti įrodymai apie išlaidas, patirtas remontuojant butą, nepatvirtina, kad ieškovas šias išlaidas iš tiesų patyrė.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

26. Pagal CK 4.34 straipsnio 3 dalį sąžiningam valdytojui turi būti atlygintos daikto išlaikymo išlaidos, išskyrus atvejus, kai jas padengia daikto pajamos. Sąžiningas valdytojas taip pat turi teisę pasilikti dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas, jeigu tai nepadarys žalos daiktui. Jeigu šių dalių atskirti negalima, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.

27. Nustatyta, kad 2006 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartimi A. Ž. ir A. Ž. dovanojo V. Ž. jiems bendrosios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį ir butą Nr. (duomenys neskelbtini), 82,92 kv. m, ir daikto priklausinius (e. bylos t. 1, b. l. 7–9). Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-770-538/2016 patenkintas ieškovės M. Ž. apeliacinis skundas, pripažinta, kad 82,92 kv. m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės M. Ž. ir sutuoktinių A. Ž. bei A. Ž. bendroji dalinė nuosavybė; nustatyta, kad M. Ž. priklauso 11/50 dalių buto; pripažinta negaliojančia buto 2006 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp A. Ž., A. Ž. ir atsakovo V. Ž., dalis dėl M. Ž. priklausančių 11/50 dalių ir taikyta restitucija natūra grąžinant M. Ž. 11/50 dalių buto. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas ir nurodyta, kad M. Ž. priklauso ne 11/50 dalių buto, adresu (duomenys neskelbtini), o 11/50 dalių namo, adresu (duomenys neskelbtini) (e. bylos t. 1, b. l. 24–34, 88–91).

28. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-770-538/2016 nustatyta, jog M. Ž. ir ją slaugiusi jos motina O. Ž. bendram nekilnojamajam turtui bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyti kooperavo savo lėšas su A. Ž. (brolio) šeima ir kartu ieškojo gyvenamojo būsto, pritaikyto gyventi dviem šeimoms. 2016 m. birželio 2 d. teismo sprendime nurodyta, jog A. Ž. teismo posėdžių metu patvirtino faktines aplinkybes, jog M. Ž. savo lėšomis atliko antrojo buto aukšto remonto darbus, prisidėjo prie atskirų komunikacinių tinklų įrengimo antrame buto aukšte, visada mokėjo už faktiškai suteiktas komunalines paslaugas. Teismas konstatavo, jog M. Ž. kartu su motina, broliu A. Ž. bei jo sutuoktine A. Ž. investavo pinigines lėšas į naujai įsigyjamo gyvenamojo būsto dalį turėdami vienintelį tikslą – bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyti gyvenamąjį būstą (jo dalį). Taip pat teismas vertino, jog aplinkybės, kad M. Ž. daugiau nei 38 metus gyvena antrame ginčo buto aukšte, nuo pat buto įsigijimo 1978 metais visada naudojasi ta pačia buto dalimi, ją prižiūri, išlaiko, remontuoja, moka mokesčius už komunalines paslaugas, teikiamas ginčo buto daliai, patvirtina, kad ji ginčo buto dalimi naudojasi kaip savo nuosavybe. Teismas nustatė, jog tarp butą perkančių šalių buvo ne tik aiškus susitarimas įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir nustatyta naudojimosi turtu tvarka, pagal kurią pirmu aukštu naudosis A. Ž. šeima, o antruoju (mansardiniu) – M. Ž. ir ją nuo gimimo prižiūrinti motina O. Ž.. Teismas konstatavo, jog šalių ketinimą jungtinės veiklos pagrindu įsigyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise įrodė ir pačios A. Ž. 1988-12-08 sudarytas testamentas, kuriuo ji savo mirties atveju padarė patvarkymą 11/50 dalių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), palikti M. Ž. ir leisti jai naudotis namo mansardoje esančia virtuve, plane žymima (duomenys neskelbtini) (13,68 kv. m) ir kambariu, plane žymimu (duomenys neskelbtini) (16,64 kv. m), būtent ir sudarančiais 11/50 dalių ginčo turto. Po A. Ž. mirties 2007 metais M. Ž. kreipėsi į notarą dėl palikimo pagal testamentą priėmimo ir sužinojo apie 2006 m. balandžio 19 d. sudarytą dovanojimo sutartį. Teismas taip pat nustatė, jog V. Ž. žinojo apie motinos A. Ž. sudarytą testamentą M. Ž. naudai, tačiau reikalavo sudaryti ginčo buto dovanojimo sandorį ir tik dovanojimo sandorio sudarymo atveju sūnus V. Ž. sutiko skirti pinigines lėšas motinos gydymui. Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog, esant nustatytoms aplinkybėms, 2006 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutarties dalis dėl M. Ž. priklausančios 11/50 buto dalies pažeidžia imperatyviąją CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto normą, todėl yra pagrindas minėtą dovanojimo sutarties dalį pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyviajaii įstatymo normai CK 1.80 straipsnio pagrindu.

29. Remiantis 2016 m. birželio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu, kadastriniais matavimais ir deklaracija apie statybos užbaigimą VĮ Registrų centre įregistruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (patalpai nesuteiktas visas adresas), nuosavybės teise priklausantis ieškovui V. Ž., ir butas, adresu (duomenys neskelbtini), priklausantis atsakovei M. Ž. (e. bylos t. 2, b. l. 22–25, 28–29).

30. Ieškovas teigė, kad 2010–2013 m. atliko buto, taip pat ir atsakovei priklausančios dalies, remontą ir dėl to patyrė išlaidas, nes tuo metu sąžiningai manė, kad butas nuosavybės teise priklauso jam. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nustatytų aplinkybių pagrindu ieškovas neturėjo teisinio pagrindo savęs laikyti sąžiningu buto valdytoju. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

31. Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį, teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Pagal CK 4.26 straipsnio 3 dalį, sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. CK 4.26 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą. Įvertinus Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-770-538/2016 nustatytas faktines aplinkybes, tai, kad santykiai susiklostė tarp artimų giminaičių, t. y. butą atsakovė M. Ž. su motina O. Ž. įsigijo kartu su broliu A. Ž. bei jo sutuoktine A. Ž., t. y. ieškovo tėvais, butas įgytas dar 1978 metais ir jame atsakovė gyveno ir juo naudojosi nepertraukiamai nuo įsigijimo momento, tai, kad ieškovui buvo žinoma apie 1988 metais sudarytą motinos testamentą M. Ž. naudai, sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovas žinojo arba turėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti dalies daikto valdytoju arba kad M. Ž. turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą, t. y. ieškovas negali būti laikomas sąžiningu valdytoju CK 4.34 straipsnio požiūriu. Pažymėtina ir aplinkybė, kuri taip pat nustatyta įsiteisėjusiu 2016 m. birželio 2 d. teismo sprendimu, jog ieškovas niekada faktiškai nevaldė atsakovei priklausančios turto dalies, nes ja nepertraukiamai naudojosi ir valdė atsakovė. Dėl šios priežasties ieškovas objektyviai negalėjo atlikti atsakovei priklausančios turto dalies pagerinimų ir remonto darbų. Juo labiau, kaip nustatyta Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-770-538/2016 ir nagrinėjamoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais (e. bylos t. 1, b. l. 72–77) bei liudytojo paaiškinimais, atsakovė pati remontavo jai priklausančią turto dalį ir ją išlaikė, mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas.

32. Apeliantui argumentuojant, jog remonto darbų atlikimo metu, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, jis buvo vienintelis turto savininkas, pažymėtina, jog registras atlieka duomenų išviešinimo, bet ne nuosavybės ar valdymo teisės įgijimo pagrindo funkciją. Juo labiau, nustatyta, jog dovanojimo sandorio ir nuosavybės įgijimo fakto įregistravimas viešame registre nesutapo su faktiniu ieškovui padovanoto viso turto valdymu, t. y. turto dovanojimas ieškovui nesukėlė faktinio padovanoto turto valdymo pasekmių ir tai ieškovui buvo arba turėjo būti žinoma ir suprantama.

33. Konstatavus, jog ieškovas nebuvo sąžiningas turto valdytojas, konstatuotina, jog jis neturi teisės į turto pagerinimo išlaidas CK 4.34 straipsnio 3 dalies pagrindu. Juo labiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė nei faktiškai patirtų išlaidų dydžio, nei jų realumo, nei to, kad išlaidos lėmė daikto vertės padidėjimą.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nei ieškovo pateiktas UAB „Pastatų diagnostika ir statyba“ 2017 m. birželio 16 d. apžiūros aktas, nei pateiktos sąskaitos faktūros, lokalinės sąmatos, nei UAB „Dotus“ nurašyto ir ieškovui perduoto turto sąrašas (e. bylos t. 1, b. l. 39–41, 79–83, 125–126, 129–139, t. 2, b. l. 47–65, 66–147, 148–155) nepagrindžia nei ieškovo nurodytų išlaidų dydžio, nei to, kad šias išlaidas iš tiesų patyrė ieškovas, nei to, kad jos iš viso buvo patirtos. Dauguma sąskaitų faktūrų išrašytos UAB „Dotus“ ir jeigu, kaip nurodė ieškovas, UAB „Dotus“ vietoje nuomos mokesčio mokėjimo atliko remonto darbus, tai, visų pirma, jie buvo atlikti ieškovui priklausančioje turto dalyje, antra, atsakovė M. Ž. ieškovo ir UAB „Dotus“ susitarimuose nedalyvavo. Pažymėtina ir aplinkybė, jog iš esmės ieškovas nuomos sutartį sudarė pats su savimi, t. y. veikdamas kaip fizinis asmuo – nuomotojas ir kaip juridinio asmens UAB „Dotus“ atstovas ((duomenys neskelbtini)) – nuomininkas. Be to, kaip minėta, nėra įrodymų, pagrindžiančių išlaidų realumą, nes sąskaitos faktūros pačios savaime nėra realų mokėjimą pagal jas patvirtinantis įrodymas.

35. Pažymėtina, jog apelianto argumentai prieštaringi. Apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti bendraturčių teisinius santykius reglamentuojančias CK 4 knygos normas, apeliantas argumentuoja, jog teismas privalėjo aiškintis bent jau tai, kokia buvo bendrai naudojamų patalpų pagerinimo vertė, ir apskaičiuoti jų pagerinimo išlaidų dalį. Be to, ieškiniu nurodė, kad buto pagerinimo dalių atskirti neįmanoma. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas neįrodinėjo pagerinęs bendro naudojimo patalpas, nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo, neįrodinėjo, kad bendrų patalpų pagerinimas buvo būtinas nekilnojamajam turtui išsaugoti, taip pat neįrodinėjo, kad atsakovė būtų davusi sutikimą bendrų patalpų remontui, o atsakovė tai neigė.

36. Pažymėtina, jog suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ieškovo teisė ir pareiga. Pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės, ieškovas realizuoja savo teisę kreiptis į teismą, jo manymu, dėl pažeistų teisių gynybos. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisės apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: dėl įgyvendinimo būdų ir apimties, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdų, teisės atsisakymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-187/2014; 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018).

37. Be to, apeliaciniame skunde ieškovui argumentuojant, jog jo patirtos išlaidos turėjo būti iš atsakovės priteistos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog iš ieškinio bei kitų ieškovo pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio akivaizdu, kad ieškovas reikalavo iš atsakovės priteisti, jo teigimu, patirtas išlaidas būtent CK 4.34 straipsnio 3 dalies pagrindu. Taigi ieškovas neįrodinėjo atsakovės nepagrįsto praturtėjimo sąlygų egzistavimo. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą ieškovo pareigą suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, ieškinio (ir jo patikslinimų) bei ieškovo apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 302 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi procesinės teisės nuostatos įtvirtina apeliacinio proceso ribas, kurių peržengimas, t. y. naujų reikalavimų nagrinėjimas bei ginčo objekto išplėtimas, akivaizdžiai prieštarautų apeliacinio proceso paskirčiai bei tikslui – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-10/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Teismas turi pareigą kvalifikuoti šalių santykius, o nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad jie būtų kvalifikuoti netinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo apeliacinėje instancijoje nagrinėti ieškovo reikalavimų pagrįstumą pirmosios instancijos teisme nenagrinėtu ir ieškovo nenurodytu aspektu.

38. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

39. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir iš byloje pateiktų įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus.

40. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas apribojo galimybę įrodinėti ieškinio pagrįstumą, pažeidė jo teisę būti išklausytam, apribojo teisę tikslinti reikalavimą. Kaip minėta, šalis, o ne teismas privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Teismo pareiga yra vertinti įrodymus ir kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Pažymėtina, kad teismo pareigas įrodinėjimo procese nustato CPK 179 straipsnis, pagal jo 2 dalį teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, o ieškovui buvo sudarytos visos galimybės teikti įrodymus, tikslinti ieškinio reikalavimus, jo prašymu penkis kartus atidėti teismo posėdžiai, priimti jo teikiami nauji įrodymai ir ieškinio patikslinimai, du kartus šaukti liudytojai, kurie neatvyko, sudarytos galimybės pasirūpinti tinkamu atstovavimu, tam skirti penki mėnesiai, procesas pirmosios instancijos teisme truko metus ir aštuonis mėnesius. Ieškovui teigiant, kad teismas turėjo aiškintis, ar jis turi galimybę dėl ligos dalyvauti 2018 m. spalio 3 d. teismo posėdyje, pažymėtina, jog pagrįsti prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo taip pat yra šalies pareiga, o šalies nurodytų priežasčių svarbą vertina teismas, atsižvelgdamas ir į ankstesnį šalies procesinį elgesį. Be to, liga paprastai nelaikoma svarbia priežastimi atidėti teismo posėdį, juo labiau iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad jis gydytas ambulatoriškai, iš faktinių aplinkybių matyti, jog turėjo beveik penkis mėnesius laiko pasirūpinti atstovavimu. Pažymėtina, kad pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Skundžiamame sprendime išsamiai įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su apelianto reikalavimu, apelianto nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

42. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į patirtų išlaidų, taip pat ir už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą, atlyginimą, šios išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestas, todėl jam nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

44. Apeliantui Plungės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi 400 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, todėl iš apelianto į valstybės biudžetą priteistinas 400 Eur nesumokėtas žyminis mokestis.

45. Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 540 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos pagrįstos, atmetus ieškovo apeliacinį skundą konstatuotina, jog atsakovė turi teisę į išlaidų atlyginimą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte įtvirtinto dydžio ir priteistina atsakovei iš ieškovo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pripažinti 2018-11-21 medicinos dokumentų išrašą / siuntimą nevieša bylos medžiaga.

Priteisti iš ieškovo V. Ž. į valstybės biudžetą 400 Eur (keturis šimtus eurų) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Priteisti iš ieškovo V. Ž. atsakovės M. Ž. naudai 540 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.