- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-770-538/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01293-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis (pirm.), Erinija Kazlauskienė, Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- M. Ž.
- Atsakovas
- V. Ž., A. Ž.
- Trečiasis asmuo
- Plungės rajono 3-iojo notaro biuro
Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. e2A-770-538/2016
2016 m. birželio 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės M. Ž. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. Ž. ieškinį atsakovams V. Ž. ir A. Ž., trečiajam asmeniui Plungės rajono 3-iojo notaro biuro notarei A. V. dėl bendrosios nuosavybės teisės pripažinimo, sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir bendraturčių dalių bendroje nuosavybėje nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti 82,92 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės M. Ž. ir sutuoktinių A. Ž. bei A. Ž. bendrąja daline nuosavybe; nustatyti, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 11/50 dalių minėto buto, o A. Ž. ir A. Ž. – 39/50 dalys; pripažinti negaliojančia 82,92 kv. m bendro ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp atsakovo A. Ž., jo sutuoktinės A. Ž. ir jų sūnaus atsakovo V. Ž., dalyje dėl ieškovei priklausančios 11/50 namo dalies bei taikyti restituciją natūra. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kartu su mama O. Ž. ir atsakovu (broliu) A. Ž. bei jo sutuoktine A. Ž. kaip bendrąją dalinę nuosavybę nusprendė nusipirkti ½ dalį namo, (duomenys neskelbtini). Perkamo namo dalis buvo įgyta (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi už 17 000 rublių. Bendrasavininkiai sutarė, jog ieškovė su mama apsigyvens namo mansardiniame aukšte, o brolio šeima – pirmame aukšte, todėl sutuoktiniai už didesnio ploto turto dalį sumokėjo 11 000 rublių, o ieškovė mamos padedama – 6000 rublių. Nors namas buvo įgytas ieškovės, jos mamos bei atsakovo A. ir jo sutuoktinės lėšomis, pagal pirkimo-pardavimo sutartį namas buvo nupirktas atsakovo A. Ž. sutuoktinės A. Ž. vardu. Ieškovės vardu namo dalis nebuvo įregistruota, nes pagal tuo metu galiojančią tvarką nebuvo galima turėti kelis vienetus nekilnojamojo turto. Ieškovė su A. Ž. susitarė, kad pastaroji ieškovei priklausančią namo dalį paliks testamentu, todėl (duomenys neskelbtini) A. Ž. sudarė testamentą, kuriuo savo mirties atveju 11/50 dalių gyvenamojo namo paliko ieškovei. Tokiu būdu ieškovė laikė, kad jos teisės į faktiškai įsigytas patalpas yra apsaugotos. (duomenys neskelbtini) mirus A. Ž., ieškovė kreipėsi į notarą dėl palikimo pagal testamentą priėmimo ir sužinojo, kad testamentu paliktas turtas (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi padovanotas atsakovui V. Ž.. Įgytas turtas turi būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, kadangi ieškovė prisidėjo prie bendro turto įgijimo asmeninėmis lėšomis ir buvo bendrai naudojamas, ją ir atsakovą A. Ž. bei jo sutuoktinę A. Ž. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Nustatant ieškovei priklausančią turto dalį, ieškovė remiasi (duomenys neskelbtini) sudarytu testamentu, kuriuo ieškovei pagal A. Ž. patvarkymą turėjo atitekti 11/50 dalių palikėjai priklausančio gyvenamojo namo ir patalpos, plane žymimos 3-1 (13,68 kv. m.), 3-2 (16,64 kv. m.). Kadangi (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi dovanotas turtas (1/2 dalis namo) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ne tik A. ir A. Ž., bet ir ieškovei, šia sutartimi buvo pažeistos ieškovės teisės, todėl prašo šią sutartį iš dalies pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, taikyti restituciją natūra. Teigia, kad apie tai, kad ieškovė palikimu negaus 11/50 dalių ginčo namo, sužinojo tik po A. Ž. mirties, tuo pat metu ieškovė sužinojo ir apie (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, todėl ieškinio senaties termino nėra praleidusi.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2016-02-04 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad pateikti dokumentai (1977-10-20 Plungės r. LDT VK sprendimas ir priedėlis prie jo) patvirtina, jog ieškovės motinai buvo priskaičiuota 5072 rublių suma, kuri galimai ir buvo išmokėta ieškovės motinai, tačiau šios lėšos išmokėtos už ieškovės motinai priklausiusią sodybą, todėl jeigu jos ir buvo panaudotos kaip piniginis indėlis atsakovui A. Ž. ir jo sutuoktinei įgyjant gyvenamąjį namą, nesudaro pagrindo pripažinti nuosavybės teisę į 11/50 dalį gyvenamosios patalpos ieškovei. Ieškovė rašytinių įrodymų apie asmeninių piniginių lėšų turėjimą ir jų panaudojimą kaip piniginio įnašo įgyjant nuosavybę, nepateikė, savo indėlio įgyjant ginčo turtą neįrodė. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog brolio šeimai įsigijus gyvenamąjį namą, ji su mama apsigyveno ginčo name ir iki šiol gyvena, taip pat yra nepakankama išvadai, kad buvo susitarimas bendromis lėšomis įsigyti namą kaip bendrą nuosavybę. Atsakovo V. Ž. pateikti įrodymai apie atsakovo A. Ž. vardu išduotą leidimą vandentiekio įvedimui, technines sąlygas vandentiekio ir kanalizacijos tinklų suprojektavimui, pavirtina, kad šių dokumentų gavimu rūpinosi atsakovas A. Ž., t. y. kad būtent atsakovas atliko turto savininkui būdingus veiksmus. Ieškovė ilgą laiką gyvena ginčo name, asmuo, besinaudojantis gyvenamuoju plotu panaudos sutarties pagrindu (kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje) pagal CK 6.636 str. nuostatas privalo atlikti einamąjį remontą, mokėti mokesčius, todėl ieškovės sumokėti mokesčiai, taip pat atlikti smulkūs remonto darbai nevertintini kaip įrodymai, patvirtinantys jos kaip turto savininkės veiksmus. Sudarant gyvenamojo namo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, dalyvavo tik pardavėjas ir pirkėja A. Ž., t. y. nei ieškovė, nei jos mama sandorio sudarymo procese nedalyvavo, šios ginčo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės leidžia abejoti ieškovės paaiškinimais apie šalių ketinimus įsigyti namą dalinės nuosavybės teise. Faktą, kad šiuo metu atsakovas A. Ž. pripažįsta ieškovės ieškinį vertino kritiškai, kadangi šiuo metu santykiai tarp atsakovo A. Ž. ir jo sūnaus yra konfliktiški, be to, atsakovo A. Ž. galimybės dėl amžiaus ir sveikatos būklės tinkamai įvertinti situaciją teisiniu požiūriu yra ribotos. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių buvo susitarimas ne dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo, bet dėl neterminuotos panaudos sutarties, ieškovė nepateikė leistinų įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į 11/50 dalį ginčo turto. Ieškovei neįrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, teismas atmetė ir kitus ieškovės reikalavimus, t. y. išvestinį reikalavimą dėl dalies (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Taip pat nurodė, kad byloje nustatyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį ginčo turtą nuosavybės teise įgijo atsakovo A. Ž. žmona A. Ž., sutartyje ieškovė neminima kaip sandorio sudarymo procese dalyvavausi šalis, ieškovė neneigia žinojusi, jog ginčo turtą nuosavybės teise įgyja atsakovo A. Ž. žmona nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau žinodama apie tokios sutarties egzistavimą jokių aktyvių veiksmų nesiėmė ir savo galimai pažeistų teisių negynė, ieškinį pareiškė tik 2014-08-11, todėl yra praleidusi ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2016-02-04 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovės M. Ž. ieškinį tenkinti; atleisti apeliantę iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime tik formaliai ir paviršutiniškai įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl jungtinės veiklos ir (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybių, netinkamai juos vertino, nepagrįstai atsakovės pateiktus įrodymus bei nuoseklius liudytojų parodymus išskyrė kaip pavienius. Apeliantės nuomone, Plungės rajono apylinkės teismas akivaizdžiai pažeidė CPK bei teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, kas sąlygojo aiškiai nepagrįstas teismo išvadas, jog tarp šalių buvo susiklostę ne jungtinės veiklos, siekiant įsigyti nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, o tik neterminuotos panaudos sutartiniai teisiniai santykiai. Vien pats faktas, jog nusavinta sodyba buvo registruota O. Ž. vardu, nesudaro pagrindo paneigti fakto, jog apeliantės ir jos motinos piniginis indėlis nekilnojamajam turtui dalinės nuosavybės teise įsigyti buvo bendras. Pirmosios instancijos teismas, nors formaliai ir pripažino ieškovės teisę remtis liudytojų parodymais, nepagrįstai atmetė ir kritiškai vertino nuoseklius liudytojais apklaustų J. A., J. Ž., A. L., taip pat atsakovo A. Ž. parodymus, remdamasis vien tik klaidingu ir neobjektyviu savo vidiniu įsitikinimu. Teigia, kad sudarydama testamentą A. Ž., išreiškė valią ne suteikti teisę apeliantei neatlygintinai ir neterminuotai naudotis ginčo buto dalimi, o perleisti ginčo buto dalį apeliantei nuosavybės teise, nes O. Ž. ir apeliantės bendras indėlis įsigyjant ginčo turtą sudarė daugiau nei trečdalį viso ginčo buto kainos. Šiuos pagrįstus apeliantės lūkesčius nuosavybės teise įgyti ginčo buto dalį įrodo ir pačios apeliantės veiksmai, nes (duomenys neskelbtini) mirus A. Ž., apeliantė kreipėsi į notarą dėl palikimo pagal testamentą priėmimo, tačiau sužinojo, kad testamentu ieškovei paliktas turtas jai nežinant (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi buvo padovanotas atsakovui V. Ž. (A. ir A. Ž. sūnui). Apeliantės nuomone, aukščiau išdėstytos ir betarpiškai byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovė daugiau nei(duomenys neskelbtini) metus gyvena ginčo bute atskirai įrengtame antrame aukšte su atskiromis komunikacijomis, moka mokesčius, investavo asmenines lėšas į dalies buto įsigijimą, buto antro aukšto įrengimą ir remontą, turi būti vertinamos kartu su kitais įrodymais - bendro apeliantės ir jos mamos nekilnojamojo turto pardavimu, gautų lėšų ir savo darbo panaudojimu ir aiškiai išreikšta valia priimti palikimą pagal testamentą mirus A. Ž.. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai tyrė byloje esančius įrodymus, objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, nevertino netiesioginių rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų ir tokiu būdu pažeidė CPK 176, 177, 178 ir 185 straipsnių nuostatas bei rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Pažymi, jog net pats atsakovas V. Ž. nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžių metu negalėjo konkrečiai paaiškinti, kodėl ir kokiu pagrindu apeliantė daugiau nei (duomenys neskelbtini) metus gyvena antrame ginčo buto aukšte, nuo pat buto įsigijimo visada naudojasi ta pačia buto dalimi, ją prižiūri, išlaiko, remontuoja, moka mokesčius už komunalines paslaugas, tiekiamas į ginčo buto dalį. Atsakovas taip pat nesugebėjo paaiškinti, kodėl net ir po dovanojimo sutarties sudarymo daugiau nei aštuonerius metus neinicijavo apeliantės iškeldinimo iš antrojo buto aukšto ir neva iš gailesčio leido naudotis dalimi ginčo buto. Apeliantės nuomone, priimdamas esamo turinio skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas paliko aiškią logikos spragą netiesiogiai pripažindamas teisiškai akivaizdžiai absurdišką situaciją, kai ieškovė kartu su mama sumokėdama daugiau nei trečdalį visos įsigyjamo buto kainos, netekdama turėto nuosavo gyvenamojo būsto, rūpindamasi 11/50 dalimi ginčo buto kaip asmeniniu, žinodama A. Ž. testamentu ir A. Ž. teisme žodžiu išreikštą valią, (duomenys neskelbtini)gyvena buto antrajame aukšte tik panaudos teise, taip pat tik iš geros valios prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo. Taip pat nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. I. O. Ž. mirties šalis siejo tarpusavio pasitikėjimo santykiai, šalys yra giminaičiai, kurie kartu gyveno viename bute. Po O. Ž. mirties, testatorė A. Ž. (duomenys neskelbtini) testamentu savo mirties atveju padarė patvarkymą 11/50 dalių buto nuosavybės teise perleisti ieškovei. Taigi sudarydama testamentą A. Ž. užtikrino ir pripažino ieškovės teisę į dalį ginčo buto. Faktą, jog palikimu vis dėlto nebegaus 11/50 dalies ginčo buto, ieškovė sužinojo tik po A. Ž. (duomenys neskelbtini) mirties, kai (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Plungės rajono 2-ojo notarų biuro notarę G. D. dėl palikimo priėmimo. Tuo metu jai tapo žinoma, jog A. Ž. (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi ginčo namo ½ dalį, t. y. butą Nr. 1, padovanojo savo sūnui V. Ž.. Tokiu būdu būtent nuo ieškovės sužinojimo apie jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimą prasidėjo senaties termino eiga, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas buvo praleistas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas A. Ž. su apeliantės M. Ž. 2016-03-04 apeliaciniu skundu sutinka. Atsakovas A. Ž. patvirtina, kad apeliaciniame skunde išdėstytos faktinės aplinkybės atitinka tikrovę, teisminio tyrimo metu buvo įrodytos tiek pačios ieškovės, tiek liudytojų, tiek atsakovo A. Ž. parodymais, todėl ieškovė M. Ž. pagrįstai prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti 2016-02-04 Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės M. Ž. ieškinį tenkinti. Atsižvelgiant į visas ieškovės M. Ž., atsakovo A. Ž. ir liudytojų nurodytas faktines aplinkybes, atsakovo A. Ž., jo sutuoktinės A. Ž., ieškovės ir jos mamos O. Ž. bendrai įgytas turtas turi būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, kadangi ieškovė taip pat prisidėjo prie bendro turto įgijimo asmeninėmis lėšomis, šis turtas buvo bendrai naudojamas, ieškovę ir atsakovą A. Ž. bei jo sutuoktinę A. Ž. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, atsakovas A. Ž. patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi dovanotas turtas (1/2 dalis namo) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ne tik jam ir A. Ž., bet ir ieškovei M. Ž., todėl šia sutartimi buvo pažeistos ieškovės teisės, dėl to prašo šią sutartį iš dalies pripažinti negaliojančia CK 1.80 str. pagrindu ir taikyti restituciją 11/50 dalių gyvenamojo namo natūra, kadangi ieškovė M. Ž. nuo (duomenys neskelbtini) rudens iki šiol gyvena ginčo name, mansardiniame aukšte, moka visus mokesčius, atliko remonto darbus.
Šalies argumentai
Atsakovas V. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė ieškiniu prašė jai nuosavybės teise priteisti 11/50 dalių buto, o teisme žodžiu pareiškė pretenziją į pusę 82,92 kv. m buto ir į 1/2 dalį žemės bei kitų (ūkio, pagalbinių) pastatų, nors pati ieškovė teigė, kad norėjusi įsigyti ir neva davusi įnašą tik antram buto aukštui (t. y. 11/50 daliai) įsigyti. Ieškovė 1/2 turto įsigijimą motyvavo ne tariamu ketinimu (duomenys neskelbtini) įsigyti 1/2 dalį perkamo namo ar neva duoto įnašo dalies dydžio pagrindu, bet tuo, kad nesant jungtinės veiklos sutartyje (žodinėje) nustatytų turto dalių (nors pati ieškovė teisme teigė, kad (duomenys neskelbtini) testamentu jai neva buvo nustatyta konkreti palikimo dalis - 11/50 dalių ir prašė tą testamentą pripažinti kaip jungtinės veikos sutarties įrodymu) ir nutraukus jungtinės veiklos sutartį turto dalys taptų lygios (ieškinio II dalies 8 pastraipa). Tokiu būdu ieškovė prieštaraudama pati sau (nes teigė ir tai, kad ir neketino įsigyti namo lygiomis dalimis), siekia įgyti daugiau turto nei ji pati neva ketino įgyti (duomenys neskelbtini) Šis ieškovės reikalavimo neapibrėžtumas patvirtina faktą, jog ieškovė (duomenys neskelbtini) jokios tariamos jungtinės veiklos sutarties nesudarė ir negalėjo sudaryti, kadangi neįrodė, dėl ko konkrečiai šalys buvo susitarusios, t. y. dėl kokių įnašų dydžio ir kokių konkrečių perkamo namo dalių. A. Ž. teigė, kad neva jo sutuoktinė A. Ž. skolinosi pinigų iš O. Ž. bei savo giminaitės R. ir tai neva nustatyta (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartyje. Iš (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad butą (1/2 dalį namo) (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas (duomenys neskelbtini)), A. Ž. nupirko nuosavybės teise tik už 6000 rublių. A. Ž. skolintis pinigų tikrai iš O. Ž. bei savo giminaitės R. nereikėjo, nes jų turėjo pakankamai iš kompensacijos už buvusios sodybos nugriovimą. Kaip pripažino ieškovė ir A. Ž. teismo posėdyje, A. Ž. sudarant (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sandorį ir „perduodant“ pinigus (neva „įnašą“) jie patys nedalyvavo, taip pat nedalyvavo ir 1998 m. namo atidalijimo sutarties pasirašyme tarp K. P. ir A. Ž.. Ieškovė iš pradžių ieškinyje teigė, kad ji sumokėjusi (padariusi įnašą) 6000 rublių, o A. Ž. sumokėjo 11000 rublių ir neva 1/2 dalis namo buvo įsigyta už 17000 rublių, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės neįrodė. Apeliaciniame skunde pakeitė savo paaiškinimus ir jau teigia, kad jos mama O. Ž. sumokėjo 5072 rublių, o ji sumokėjusi tik 928 rublių. Ieškovė savo apeliaciniame skunde taip ir nepaneigė įrodytų aplinkybių, jog ji ne tik apie 1988 m. žinojo testamento ieškovei sudarymą, bet ir žinojusi apie visus jai nepalankius sandorius ir dėl to nekėlusi sandorio šalims jokių pretenzijų. Taip ieškovė neginčijo (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutarties, nors ji neva pažeidė jos teises, kadangi butas buvo registruotas vien tik A. Ž. vardu. Byloje buvo įrodyta, kad ieškovė nekėlė jokių ginčų dėl buto, nei iki (duomenys neskelbtini) testamento ieškovei sudarymo, nei po to. Tai pat nebuvo ginčų ir po to, kai ieškovė iš A. Ž. sužinojo apie testamento V. Ž. sudarymą ir vėliau apie dovanojimo sutarties sudarymą. Ieškovė nuo (duomenys neskelbtini) turėjo žinoti ir žinojo apie turto atidalijimo sutartį, tačiau nesiėmė jokių veiksmų dėl ginčo buto dalies priteisimo sau. Jei ieškovė manė sudariusi jungtinės veiklos sutartį, tačiau pasikeitus teisinei aplinkai dvidešimt metų nematė pagrindo įteisinti ginčo buto kaip savo nuosavybės, tai pagrįstai kyla klausimas, kodėl buvo sudarytas (duomenys neskelbtini) testamentas. Du dešimtmečius ieškovė neatliko jokių ginčo buto įteisinimo savo vardu veiksmų, nors žinojo ir suprato, kad (duomenys neskelbtini) testamentas visada gali būti pakeistas. Akivaizdu, jog ieškovės teiginiai bei elgesys neįrodo, jog (duomenys neskelbtini) tarp jos ir A. Ž. galėjo būti koks susitarimas dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Nors ieškovės atstovė teigia, kad Plungės rajono apylinkės teismo sprendimas grįstas prieštaringas argumentais, tačiau argumentų turinio prieštaringumo neatskleidžia. Ieškovė pateikė duomenis tik apie savo mamos neva duotą įnašą ir iškeldinimą dėl melioracijos, tačiau ieškovė savo indėlio, lėšų turėjimo ir jų panaudojimo, nepagrindė ir duomenų apie tai nepateikė, o netgi pateikė prieštaringus parodymus – vienu atveju teigė, kad pati ieškovė davusi įnašą 6000 rublių ir turėjusi tiek lėšų, kitu atveju jau tai paneigė ir teigė (teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde) prisidėjusi įnašu tik 928 rublių. Įrodymų, kad ieškovė vedė bendrą ūkį su mama O. Ž. nepateikė. Priešingai, namų ūkio knygos liudija, jog jų ūkiai buvo atskiri. Kadangi ieškovės ir jos mamos turtas (pajamos) pagal tuo metu galiojusius įstatymus nebuvo preziumuojami kaip bendras, o ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodė turto (pajamų) bendrumo, todėl ir kompensacija už O. Ž. nuosavybės teise priklausiusį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais nebuvo bendra su ieškove ir jos tariamas panaudojimas buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimui, nesukūrė ieškovei jokių civilinių teisių ir pareigų, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino ieškovės prisidėjimo aplinkybės prie buto įsigijimo. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog neva būtent ieškovė pakeitė antro aukšto langus, visiškai nėra susijusi su jungtinės veiklos sutartimi (juk jei taip būtų, tai ji būtų galėjusi atlikti ir dėl savo nemokamo pragyvenimo pas A. Ž. sąlygų pagerinimo). Apeliacinio skundo 2.4 punkte nurodytas ieškovės teiginys, kad ji neva neturėjo galimybės su mama įsigyti kitą (antrą) būstą atmestinas, nes ieškovės mama O. Ž. jokio antro būsto neturėjo ir (duomenys neskelbtini) galėjo bei turėjo teisę nusipirkti gyvenamąjį namą ar jo dalį savo vardu. Ieškovė turėjo ir tebeturi namą (duomenys neskelbtini) kuriame O. Ž. kartu su ieškove iki pirmosios mirties (duomenys neskelbtini) gyveno. Ieškovė neįrodė savo ir mamos pinigų įnešimo perkant ginčo butą, todėl nesant įrodymų apie pinigų davimą, A. Ž. su savo vyru niekada neturėjo bendrų tikslų su ieškove, nes A. Ž. tikslas buvo įsigyti dalį namo su ūkiniais pastatais ir auginti daržoves bei gyvulius, kad iš to prasimaitintų ir turėtų papildomų pajamų. Ieškovė visiškai nepagrįstai perkelia įrodinėjimo naštą atsakovams. Ieškovė turėjo įrodyti ne tik pinigų perdavimo faktą sandorio momentu, bet ir jų turėjimo faktą, t. y. kad būtų pagrindas teigti, jog pinigai buvo ar galėjo būti perduoti. Ieškovė teigdama, kad ji po savo mamos mirties (duomenys neskelbtini) prašiusi A. Ž. perleisti dalį ginčo buto, pripažino, kad ji žinojo ir suprato, kad butas (duomenys neskelbtini) nebuvo įgytas jungtinės veiklos sutarties pagrindu, kad ginčo butas priklauso ne jai, nors neva ji tam ir prieštaravo. Tad net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų jungtinės veiklos faktą, ieškovės teisių gynimui turėtų būti pritaikytas ieškinio senaties terminas, nes nuo (duomenys neskelbtini) (tariamo ieškovės teisių pažeidimo) praėjo beveik (duomenys neskelbtini) metų. Ieškovė neįrodė, kad 1988 m. bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas A. ir A. turtas (butas, esantis (duomenys neskelbtini)) būtų buvęs tarp sutuoktinių padalintas, ar nustatyta A. Ž. dalis apimanti testamente nurodytas buto antro aukšto patalpas. Be to, ieškovė neįrodė, kad ji buvo susitarusi ir su A. Ž., kad mirus jos sutuoktinei A. Ž. jis nepretenduotų į savo turto dalį, esančią buto antrame aukšte. A. Ž. nerašė jokių testamentų ieškovei, priešingai, jis sutiko nedvejodamas perleisti savo buto dalį atsakovui V. Ž. (duomenys neskelbtini), tad testamento faktas tik įrodo, kad A. Ž. iš bendražmogiškų pozicijų užtikrino ieškovei gyvenamą plotą. Taip pat klaidinantis ieškovės apeliacinio skundo teiginys, kad neva ieškovės ir jos mamos įnašas galėjo sudaryti daugiau nei trečdalį buto pirkimo kainos. Ieškovė neįrodė, kad ji ar jos mama iš viso įnešė kokią nors sumą perkant butą. Taip pat liko neįrodytas ir nenuginčytas faktas, jog perkamos namo dalies (buto) kaina buvo ne 6000 rublių kaip kad buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartyje, bet daug daugiau, neva 17000 rublių. Akivaizdu, jog ieškovės teiginys dėl (duomenys neskelbtini) sandorio vertės ir tariamo santykio su tariamai įneštomis tariamai ieškovės turėtomis lėšomis yra visiškai nepagrįstas. Ieškovė savo apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2015 nurodytu išaiškinimu dėl jungtinės veiklos sutarties (paprastosios partnerystės) vadinamos asociacijos sutartimi, tačiau šioje byloje ginčas ir faktinės aplinkybės buvo visiškai priešingos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl bendrosios nuosavybės pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nustatyta, kad ieškovės brolis A. Ž. su sutuoktine A. Ž. pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2 įsigijo ½ dalį namo (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 41-42). Ieškovės vardu namo dalis nebuvo registruota. (duomenys neskelbtini) A. Ž. sudarė testamentą, kuriame nurodė, kad 11/50 dalų namo palieka M. Ž. ir pageidauja, kad M. Ž. naudotųsi namo mansardoje esančia virtuve, plane žymima 3-1 ir kambariu, plane žymimu 3-2 (t. 1, b. l. 9). (duomenys neskelbtini) ieškovė kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarą ir sužinojo, kad jai 11/50 namo dalių paliktas turtas palikėjai nebepriklauso, nes ji kartu su sutuoktiniu A. Ž. (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi ginčo butą padovanojo sūnui V. Ž. (t. 1, b. l. 10, 11-13). Apeliantė gindama nuosavybės teises kreipėsi į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės pripažinimo, sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir bendraturčių dalių bendroje nuosavybėje nustatymo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė savo teisių į ginčo namo dalį. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad teismas nepagrįstai pripažino tarp ieškovės, jos motinos O. Ž., A. Ž. ir A. Ž. buvus susitarimui ne dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo, bet dėl neterminuotos panaudos sutarties sudarymo. Su apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į 11/50 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini), iš esmės grindžia tuo, jog ieškovė su mama ir sutuoktiniai A. ir A. Ž. susitarė jungtinės veiklos pagrindu įsigyti gyvenamojo namo dalį, būsiančia jų bendrąja daline nuosavybe, kurį įgijo pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 22. Juridiniu ieškinio pagrindu ieškovė nurodo 1964 m. CK 472 straipsnį.
Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 6.971 straipsnio 1 dalis). 1964 m. CK nuostatose, skirtose jungtinei veiklai reglamentuoti, neįtvirtinta specialių reikalavimų šios sutarties formai, tačiau, remiantis aktualiu ginčui spręsti šio CK 43 straipsniu, fizinių piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, turėjo būti sudaromi rašytine tvarka. Tai reiškia, kad jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršydavo nurodytą sumą, sutarčiai turėjo būti taikomas rašytinės formos reikalavimas. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Tačiau kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2011).
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal C P K 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).
Kaip byloje remiantis rašytiniais įrodymais, šalių ir liudytojų paaiškinimais nustatyta (duomenys neskelbtini) Plungės r. LDT VK sprendimu Nr. 302 bendras apeliantės ir jos mamos O. Ž. turtas (sodyba) buvo nusavintas, apeliantės motinai O. Ž. išmokant 5072 rublių kompensaciją. Nusprendus iškelti (duomenys neskelbtini) buvusią sodybą iš sausinamų žemių, ieškovė ir jos mama taip pat pardavė sodyboje laikytus gyvulius bei kitą kilnojamąjį turtą. Tuo pat metu atsakovo A. Ž. šeima ieškojo pirkti gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini), tačiau jiems trūko piniginių lėšų, todėl apeliantei ir ją nuo gimimo slaugiusiai motinai buvo pasiūlyta prisidėti už nusavintą sodybą gautais pinigais ir įsigyti bendrą gyvenamąjį būstą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ieškovė ir jos mama O. Ž. bendram nekilnojamajam turtui bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyti kooperavo savo lėšas su atsakovo A. Ž. šeima ir kartu ieškojo gyvenamojo būsto, kuris būtų pritaikytas gyventi dviem šeimoms. Šias teismo posėdžių metu apeliantės nurodytas faktines aplinkybes patvirtino net tik liudytojais apklausti asmenys A. L. ir J. Ž., bet ir pats atsakovas A. Ž. (ieškovės brolis), kuris dalyvavo namo dalies pirkimo - pardavimo sandorio sudaryme, tarėsi su apeliante ir judviejų motina dėl bendro gyvenamojo būsto įsigijimo sąlygų. Atsakovas A. Ž. teismo posėdžių metu taip pat patvirtino faktines aplinkybes, jog apeliantė savo lėšomis atliko antrojo buto aukšto remonto darbus, prisidėjo prie atskirų komunikacinių tinklų įrengimo antrame buto aukšte, visada mokėjo už faktiškai sunaudotas komunalines paslaugas, taigi esant aukščiau nurodytoms faktinėms aplinkybėms, yra pagrindas daryti išvadą, jog apeliantė kartu su motina, broliu A. Ž. bei jo sutuoktine A. Ž., gautas pinigines lėšas investavo į naujai įsigyjamo gyvenamojo būsto dalį turėdamos vienintelį tikslą - bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyti gyvenamąjį būstą (jo dalį). Taip pat aplinkybės, kad apeliantė daugiau nei (duomenys neskelbtini) metus gyvena antrame ginčo buto aukšte, nuo pat buto įsigijimo visada naudojasi ta pačia buto dalimi, ją prižiūri, išlaiko, remontuoja, moka mokesčius už komunalines paslaugas, tiekiamas į ginčo buto dalį, patvirtina, kad jis ginčo buto dalimi naudojasi kaip savo nuosavybe. Teismo posėdžių metu liudytojais apklausti asmenys A. L. ir J. Ž., bei atsakovas A. Ž. (ieškovės brolis) patvirtino ne tik žinoję apie apeliantės ir jos mamos įneštą piniginį indėlį, bet aiškų šalių susitarimą įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teises ir nustatant naudojimosi turtu tvarką, pagal kurią šalys susitarė, jog pirmu aukštu naudosis atsakovo A. Ž. šeima, o antruoju (mansardiniu) - apeliantė ir ją nuo gimimo prižiūrinti motina O. Ž.. Byloje nustatyta, jog jokio kito turto už gautas pinigines lėšas, nusavinus sodybą bei pardavus kitą kilnojamąjį turtą, apeliantė ir jos motina neįsigijo. Šalių ketinimą jungtinės veiklos pagrindu įsigyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise įrodė pačios A. Ž. (duomenys neskelbtini) sudarytas testamentas, kuriuo A. Ž. savo mirties atveju padarė patvarkymą 11/50 dalių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), palikti apeliantei, ir leisti jai naudotis namo mansardoje esančia virtuve, plane žymima 3-1 (13,68 m2) ir kambariu, plane žymimu 3-2 (16,64 m2), kas ir sudarė 11/50 dalių ginčo turto. Taip pat apeliantės lūkesčius nuosavybės teise įgyti ginčo buto dalį įrodo ir pačios apeliantės veiksmai, nes (duomenys neskelbtini) mirus A. Ž., apeliantė kreipėsi į notarą dėl palikimo pagal testamentą priėmimo.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su teismo argumentu, jog ieškovė neįrodė, kad savo lėšomis prisidėjo prie namo dalies pirkimo. Kaip byloje nustatyta, ieškovė buvo neįgali, todėl visą laiką gyveno su savo mama, taigi akivaizdu, kad ieškovės ir jos mamos lėšos buvo bendros. Be to, ieškovės motinai mirus, nė vienas iš galimų paveldėtojų nesikreipė dėl O. Ž. palikimo priėmimo, taigi akivaizdu, kad būtent ieškovė faktiškai paveldėjo savo mirusios motinos turtą. Šią aplinkybę patvirtina ir A. Ž. veiksmai (duomenys neskelbtini) sudarant testamentą 11/50 dalių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), palikti M. Ž..
Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantė, jos motina O. Ž. bei A. ir A. Ž., kooperuodami savo turtą ir lėšas, turėjo tikslą bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyti namo dalį. Kadangi ieškovę su broliu ir jo sutuoktine siejo artimi santykiai, todėl rašytinė jungtinės veiklos sutartis nebuvo pasirašyta, tačiau byloje esančių įrodymų visuma patvirtina tokį susitarimą buvus (CPK 177, 185 straipsniai).
Apeliantė argumentuoja, kad nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog nepaisant atsakovo A. Ž. duotų nuoseklių parodymų ir ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių patvirtinimo, atsakovo elgesys rodo, kad pats atsakovas, perleisdamas ginčo pastatą sūnui, nelaikė ieškovės šio pastato bendrasavininke.
Su šiuo argumentu teisėjų kolegija taip pat sutinka.
Kaip byloje nustatyta, ieškovės ginčijama (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartis buvo sudaryta atsakovo V. Ž. motinai A. Ž. sunkiai sergant. Teismo posėdžių metu tiek apeliantė, tiek atsakovas A. Ž. patvirtino, jog A. Ž. sūnus, žinodamas apie (duomenys neskelbtini) sudarytą mamos testamentą bei pasinaudodamas sunkia mamos sveikatos būkle ir sunkia tėvo A. Ž. emocine būkle, reikalavo abiejų tėvų sudaryti ginčo buto dovanojimo sandorį, kurio pagrindu tėvai perleistų V. Ž. vienintelį savo gyvenamąjį būstą. Tiek apeliantė, tiek A. Ž. teismo posėdžių metu patvirtino, jog tik dovanojimo sandorio sudarymo atveju sūnus V. Ž. sutiko investuoti savo pinigines lėšas mamos gydymui. Nors pirmosios instancijos teismas ir kritiškai vertino atsakovo A. Ž. paaiškinimus motyvuodamas tuo, kad atsakovo A. Ž. galimybės dėl amžiaus ir sveikatos būklės tinkamai įvertinti situaciją teisiniu požiūriu yra ribotos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti pagrįstą išvadą, kad A. Ž. negali tinkamai paaiškinti aplinkybių, susijusių su namo dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, testamento sudarymu ir dovanojimo sutarties sudarymu, juolab, kad jo paaiškinimai sutampa su byloje esančiais šiuo paaiškinimus patvirtinančiais įrodymais (CPK 176. 178, 185 straipsniai).
Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškinio senaties eigos pradžia turi būti skaičiuojama ne nuo dovanojimo sutarties, bet nuo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kai galimai buvo pažeistos ieškovės teisės. Teismo nuomone, net ir žinodama apie(duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties egzistavimą ieškovė jokių aktyvių veiksmų nesiėmė ir savo galimai pažeistų teisių negynė, ieškinį pareiškė tik 2014-08-11, todėl yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Šis apeliantės argumentas pagrįstas.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtys nustatytos Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. M. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2010, kt.).
Pažymėtina, kad ieškovė neginčija (duomenys neskelbtini) sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, o prašo pripažinti, kad jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atitinkama namo dalis. Taip pat iš visų bylos aplinkybių matyti, kad atsakovai niekada neginčijo ieškovės teisės gyventi ginčo namo dalyje, todėl darytina išvada, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo (duomenys neskelbtini) metais, kai kreipėsi į notarų biurą ir sužinojo, jog visas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra padovanotas atsakovui V. Ž.. Kadangi ieškiniui dėl bendrosios nuosavybės pripažinimo pareikšti senaties terminas yra 10 metų, ieškovė kreipėsi į teismą 2014-08-11, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė senaties termino nepraleido (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
Pripažinus ieškovės reikalavimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės į 11/50 dalių buto esančio (duomenys neskelbtini), pagrįstu (CK 4.47 str. 1 p., 6.978 str. 4 d.), yra pagrindas pripažinti negaliojančia 82,92 kv. m bendro ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp atsakovo A. Ž., jo sutuoktinės A. Ž. ir jų sūnaus atsakovo V. Ž., dalyje dėl ieškovei priklausančios 11/50 namo dalies bei taikyti restituciją natūra.
CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. S. L., bylos Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Mažeikių rajono savivaldybė v. UAB „Kuprijus“, bylos Nr. 3K-3-502/2015; kt.).
CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, ši įstatymo nuostata imperatyvi. Teisėjų kolegijos vertinimu, (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo A. Ž., jo sutuoktinės A. Ž. ir jų sūnaus atsakovo V. Ž. dalimi dėl ieškovei priklausančios 11/50 buto dalies, ši įstatymo imperatyvi norma buvo pažeista, todėl yra pagrindas minėtą dovanojimo sutarties dalį pripažinti negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyviai įstatymo normai (CK 1.80 straipsnis).
Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, sandorį pripažinęs negaliojančiu, privalo išspręsti jo negaliojimo padarinių klausimą. Kai sandoris, pagal kurį asmuo gavo turtą, pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, taikoma restitucija. Restitucijos taikymo esmė yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Anksčiau buvusios padėties atkūrimas reiškia tai, kad nė viena iš šalių negali įgyti daugiau teisių ar suvaržyti savo pareigų palyginti su tuo, kiek jų turėjo iki sudarydama sandorį, dėl kurio negaliojimo restitucija taikoma. Kad ji būtų tinkamai pritaikyta, reikia įvertinti, kokie faktinio ar teisinio pobūdžio veiksmai atlikti pagal negaliojantį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. ir V. Š. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-530/2009). CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra būtų negalima, todėl konstatuoja, kad yra pagrindas ją taikyti ir grąžinti ieškovei priklausančią 11/50 buto, (duomenys neskelbtini), dalį (CK 6.145, 6.146 straipsniai).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų šios apeliacijos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Tenkinus ieškovės ieškinį ir apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: (14,48 eurų) 50 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 600 eurų už advokato teisinę pagalbą, 20 eurų už apeliacinį skundą, todėl iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina ieškovei po 17,24 eurų žyminio mokesčio ir po 300 eurų advokato išlaidų.
Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Kadangi ieškovė nuo dalies žyminio mokesčio paduodant ieškinį ir apeliacinį skundą buvo atleista, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina po 35,11 eurų į Valstybės biudžetą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą I. M. Ž. ieškinį tenkinti visiškai. Pripažinti 82,92 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini), ieškovės M. Ž. ir sutuoktinių A. Ž. bei A. Ž. bendrąja daline nuosavybe.
Nustatyti, kad ieškovei M. Ž. nuosavybės teise priklauso 11/50 dalių buto, unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o A. Ž. ir A. Ž. – 39/50 dalių.
Pripažinti negaliojančia 82,92 kv. m bendro ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp atsakovo A. Ž., A. Ž. ir atsakovo V. Ž., dalyje dėl ieškovei M. Ž. priklausančios 11/50 buto dalies bei taikyti restituciją natūra ir grąžinti ieškovei M. Ž. 11/50 dalių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Priteisti ieškovei M. Ž. lygiomis dalimis iš atsakovų A. Ž. ir V. Ž. po 317,24 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų A. Ž. ir V. Ž. po 35,11 eurų bylinėjimosi išlaidų į Valstybės biudžetą.