- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-06
- Bylos Nr.
- e2A-497-589/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11345-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- viešosios įstaigos „Penkta koja“
- Ieškovas
- D. L.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Penkta koja“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1270-959/2024 pagal ieškovo D. L. ieškinį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei viešajai įstaigai „Penkta koja“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. L. (toliau – ir ieškovas) ieškiniu bei pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų tikslinimo prašė įpareigoti atsakovę viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) „Penkta koja“ (toliau – ir atsakovė) per dvi dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui priklausantį juodai baltą šunį, vardu Deris, atitinkantį Priede Nr. 1 numatytus bruožus, taip pat prašė priteisti iš atsakovės ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2023 m. spalio 26 d. iš ieškovo namų pabėgo jam priklausantis šuo. Tą pačią dieną sužinojo, kad šuo perduotas prieglaudai (atsakovei). Ieškovui nuvykus į prieglaudą, vadovė nesutiko grąžinti šuns, kadangi šuo yra be „čipo“, todėl nėra galimybės nustatyti jo savininko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovo D. L. ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovę VšĮ „Penkta koja“ per dvi dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui jam priklausantį juodai baltą šunį, vardu Deris, atitinkantį sprendimo Priede Nr. 1 numatytus bruožus, ir priteisė iš atsakovės ieškovui 109 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad ieškovas yra juodai balto šuns, vardu Deris, savininkas. 2023 m. rugsėjo 26 d. šį šunį prie Raudondvario pl. 124, Kaunas, rado liudytoja K. D. ir pristatė į atsakovės gyvūnų prieglaudą.
5. Spręsdamas dėl vindikacinio ieškinio pirmosios sąlygos (ieškovo nuosavybės teisės į daiktą), teismo konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, jog ieškovas yra juodai balto šuns, vardu Deris, savininkas. Šią aplinkybę patvirtina: 1) paties ieškovo paaiškinimai; 2) ieškovo pateiktas gyvūno vakcinacijos pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog 2023 m. birželio 7 d. buvo vakcinuotas ieškovui priklausantis juodai baltas šuo; 3) liudytojos J. P. 2024 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio metu duoti parodymai apie ieškovui priklausantį šunį; 4) liudytojos K. D. 2024 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad ieškovas su ja susisiekė po to, kai įkėlė skelbimą apie rastą šunį; 5) ieškovo pateiktos nuotraukos; 6) liudytojos K. D. pateiktos 2023 m. rugsėjo 26 d. jos rasto ir atsakovei pristatyto šuns nuotraukos bei vaizdo įrašai, iš kurių matyti, jog šio šuns požymiai (dydis, lytis, išvaizda, spalva, juodų dėmių išsidėstymas, kontūrai) atitinka ieškovo pateiktose nuotraukose užfiksuoto šuns požymius.
6. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad šuo nebuvo paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre nustatyta tvarka, savaime nepaneigia ieškovo nuosavybės teisių į šunį, nes šuns paženklinimas ir įregistravimas viešame registre nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Įregistravimas viešame registre atlieka ne nuosavybės teises sukuriančią, o jas išviešinančią funkciją, nuosavybės teisė per įregistravimą nėra įgyjama, o per jos panaikinimą nėra prarandama.
7. Spręsdamas dėl vindikacinio ieškinio antrosios sąlygos (ieškovas daikto valdymo teisę prarado be savo valios), teismas darė išvadą, jog aplinkybę, kad ieškovas šuns valdymo teisę prarado be savo valios, patvirtina į bylą pateikta jo pretenzija dėl šuns grąžinimo, pareiškimas policijai, liudytojos K. D. parodymai, duoti teisme bei administracinio nusižengimo teisenos procese, apie tai, kad ji ginčo šunį rado klaidžiojantį Raudondvario plente, Kaune, po skelbimo apie šunį patalpinimo socialiniame tinkle su ja dėl šuns susisiekė ieškovas, vaizdo įrašų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti ieškovo ir liudytojos K. Z. telefoninių pokalbių turinys, iš kurio matyti, kad ieškovas pokalbio metu reiškia nepasitinkinimą tuo, kad jo šuo yra paimtas ir neteisėtai pasisavintas, reiškia norą susitikti su juo.
8. Spręsdamas dėl vindikacinio ieškinio šeštosios sąlygos (bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai), teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis, šuns valdymą ieškovas prarado be savo valios, šuniui atsitiktinai pabėgus. Nėra duomenų, kad ieškovas šunį būtų perdavęs atsakovei savo valia, pagal šalių susitarimą ar kitų prievolinių santykių pagrindu. Todėl laikytina, kad bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai.
9. Spręsdamas dėl vindikacinio ieškinio trečiosios, ketvirtosios ir penktosios sąlygų (šunį valdo atsakovė; šunį atsakovė valdo neteisėtai; šuo yra natūra), teismas nustatė, kad liudytojos K. D. parodymai, duoti teisme bei administracinio nusižengimo teisenos procese, jos USB laikmenoje pateikti įrodymai, patvirtina, jog 2023 m. rugsėjo 26 d. šuo buvo fotografuojamas prie VšĮ „Penkta koja“, liudytojos K. Z. parodymai patvirtina, jog ieškovui priklausantis šuo yra natūra ir 2023 m. rugsėjo 26 d. buvo perduotas atsakovei VšĮ „Penkta koja“. Kartu su ieškiniu pateiktame 2023 m. rugsėjo 29 d. ieškovo ir atsakovės vadovės A. V. telefoninio pokalbio garso įraše užfiksuoti A. V. paaiškinimai: „<...> mes jam ieškosim naujų namų <...>, mes rasime šeimininką tokį, kokį mes norim <...>, nes ir policija pasakė, kad jums to šunio nereikia <...>, ne, tikrai mes jo negrąžinsim <...>“. Kartu su ieškiniu pateiktame 2023 m. spalio 10 d. telefoninio pokalbio su policijos komisariato tyrėja garso įraše girdimi tyrėjos paaiškinimai: „<...> aš susiskambinau su Agne, nu, ten labai prastai yra, jinai nenori grąžinti to šuns, nes čia ne pirmą kartą, aiškina <...>, jinai aiškina, kad to šuns dabar pas ją ten nėra prieglaudoj <...>, tas šuo, neva, yra pas... laikinajai globai perduotas <...>, jums tai tikrai neatiduos <...>“. Iš administracinio nusižengimo teisenos byloje esančio vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, jog K. Z. 2023 m. spalio 12 d. telefoninio pokalbio su ieškovu metu kalbėdama apie šunį, kurį ji pati prieš metus padavė gatvėje ieškovui, teigia, kad „<...> dabar jis yra laikinoj globoj ir globėja jį net gal pasiliktų <...>“. Tačiau tarp šunų, kurie laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 26 d. iki 2023 m. spalio 27 d. pateko į atsakovės prieglaudą, buvo paženklinti ir perduoti į laikinąją globą, šuns, atitinkančio ieškovo bei liudytojos K. D. nuotraukose matomus požymius, nėra.
10. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovui priklausantis šuo 2023 m. rugsėjo 26 d. buvo perduotas atsakovei. Nors aukščiau minėtuose garso įrašuose fiksuota pačios A. V. ir liudytojos K. Z. iki 2023 m. spalio 12 d. tyrėjai bei ieškovui teikta žodinė informacija, neva ieškovo šuo buvo perduotas į laikinąją globą, pačios atsakovės pateikti dokumentai šią aplinkybę paneigia. Teismas pripažįsta, jog aplinkybė, jog ginčo šuo buvo perduotas atsakovei, tik netiesiogiai patvirtina šio šuns valdymo faktą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas turi itin ribotas galimybes šį faktą įrodyti tiesioginiais įrodymais, o atsakovė šuns valdymą galėjo perleisti kitiems asmenims tik sudarydama dovanojimo ar laikinos globos sutartį, jai nepateikus tokios sutarties, teismas daro tikėtiną išvadą, jog ieškovo šuo liko atsakovės prieglaudoje ir yra atsakovės valdomas. Kadangi ieškovo šunį atsakovė valdo prieš savininko (ieškovo) valią, tuo pažeisdama ieškovo nuosavybės teises, spręstina, jog atsakovė jį valdo neteisėtai.
11. Apibendrinęs nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė visas vindikacinio ieškinio sąlygas, todėl ieškinį tenkinus, yra pagrindas ieškovui iš atsakovės priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Atsakovė VšĮ „Penkta koja“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo D. L. ieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti atsakovės naudai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas pagal dokumentus, kurie bus pateikti iki bylos nagrinėjimo pabaigos.
13. Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, kadangi mano, kad ieškovo ieškinys nagrinėjamoje byloje turėjo būti atmestas, nes ieškovas neįrodė visų aplinkybių, būtinų reiškiant ieškinį vindikacijos pagrindu.
14. Pažymi, kad sprendime teismas konstatavo, jog byloje buvo nustatyta, kad ieškovas yra juodai balto šuns, vardu Deris, savininkas. Ši teismo išvada padaryta remiantis išimtinai ieškovo, dviejų liudytojų J. P. ir K. D. parodymais, vakcinacijos pažymėjimu bei fotonuotraukomis. Konstatuojant nuosavybės faktą į šunį nesiremta policijos pareigūnų surinkta medžiaga administracinio nusižengimo byloje, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pateiktų raštu dėl vakcinacijos pažymėjimo, kurie paneigia aplinkybę dėl šuns nuosavybės fakto. Padarydamas išvadą, jog ieškovas yra juodai balto šuns savininkas, teismas nesiaiškino bei neįvertino visų reikšmingų aplinkybių teisingai nustatyti šuns nuosavybės faktą. Byloje esant prieštaringiems įrodymams apie šuns nuosavybės faktą, teismas šių prieštaravimų nepašalino.
15. Akcentuoja, jog teismas, konstatuodamas, jog ieškovas yra juodai balto šuns, vardu Deris, savininkas, nesivadovavo materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės sąvoką, nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, gyvūno savininko teisių turinį, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatomis, įpareigojančiomis šuns savininką jį ženklinti bei registruoti Gyvūnų augintinių registre, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog šuns nepaženklinimas ir neįregistravimas Gyvūnų augintinių registre, neturi įrodomosios reikšmės nustatant esminę faktinę aplinkybę – ieškovo nuosavybės teisę į šunį.
16. Akcentuoja ir tai, kad išvada, jog šuo natūra yra pas atsakovę, padaryta remiantis prielaidomis bei teismo spėjimu, kad šuo dovanojimo sutarties ar kitos sutarties pagrindu galėjo būti perleistas kitiems asmenims, tačiau šie dokumentai į bylą nėra pateikti. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Byloje liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad prieglaudoje šuns, atitinkančio ieškovo pateiktas fotonuotraukas, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pažymi, kad byloje nebuvo įrodyta, kad ieškovas nuosavybės teise buvo įgijęs juodai baltą šunį, byloje ieškovas pripažino, jog valdymo teisę į šunį jis prarado ne prieš savo valią, o dėl to, kad neužtikrino tinkamų šuns laikymo sąlygų, ko pasėkoje šuo pabėgo. Nepaisant to, kad gyvūnas pabėgo ne pirmą kartą, ieškovas nesiėmė įstatyme nustatytos pareigos paženklinti gyvūną ir įregistruoti jį gyvūnų augintinių registre, taip išviešinant faktą, kad jis yra šio gyvūno savininkas, kas leistų šuns pabėgimo atveju identifikuoti jo savininką. Teismo išvada, jog atsakovė ieškovo šunį turi natūra yra dviprasmiška, padaryta darant prielaidas bei remiantis netiesioginiais įrodymais, nors eilė tiesioginių įrodymų patvirtina priešingą išvadą – ieškovo nuotraukoje nurodyto šuns pas atsakovę nėra. Įstatyme įtvirtintos įgijėjo sąžiningumo prezumpcija ieškovas nepaneigė. Atsakovė, būdama gyvūnų prieglauda, visus gyvūnus įgyja tik įstatymo nustatytu pagrindu kaip bepriežiūrius arba bešeimininkius gyvūnus. Grąžinant gyvūną, kuris yra nepaženklintas ir neįregistruotas Gyvūnų augintinių registre, atsakovė laikosi Kauno miesto taisyklių ir reikalauja pateikti dokumentus, įrodančius gyvūno priklausomybę, todėl jokių neteisėtų veiksmų neatlieka.
Atsiliepimas
18. Ieškovas D. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės VšĮ „Penkta koja“ apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti iš atsakovės ieškovo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.
19. Nurodo, kad nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Mano kad, jis yra nepagrįstas, neįrodytas, todėl privalo būti atmestas. Akcentuoja, kad ieškovui priklausantis juodai baltas šuo, vardu Deris, yra gimęs 2021 m. sausio 1 d., t. y. dar prieš priimant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymą dėl privalomo ženklinimo ir mikroschemavimo. Gyvūnų paženklinimas mikroschema nėra vienintelis nuosavybės teisę įrodantis dalykas. Šio ginčo atveju priešingai, nėra jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo nuosavybę į turimą šunį. Nėra pagrindo sutikti su atsakovės nuomone, kad netinkamai įgyvendintos ir kitos vindikacinio ieškinio sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės VšĮ „Penkta koja“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
21. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės
22. Byloje nustatyta, kad ieškovas D. L. pareiškė vindikacinį reikalavimą įpareigoti atsakovę VšĮ „Penkta koja“ per dvi dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui priklausantį juodai baltą šunį, vardu Deris, atitinkantį Priede Nr. 1 numatytus bruožus. Ieškinio faktiniu pagrindu nurodė tai, kad 2023 m. spalio 26 d. iš ieškovo namų pabėgo jam priklausantis šuo. Tą pačią dieną sužinojo, kad šuo perduotas prieglaudai (atsakovei). Ieškovui nuvykus į prieglaudą, vadovė nesutiko grąžinti šuns, kadangi šuo yra be „čipo“, todėl nėra galimybės nustatyti jo savininko.
23. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, tvirtino, kad atsakovės prieglaudoje yra netoli 20 juodai baltos spalvos šunų, tačiau nei vienas prieglaudoje esantis šuo Gyvūnų augintinių registre nėra įregistruotas ieškovo vardu, todėl ieškovo teiginys, kad pas atsakovę yra ieškovui priklausantis šuo, neatitinka tikrovės. Atsakovė taip pat laikėsi pozicijos, kad byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų, jog ieškovas apskritai turi jam priklausantį šunį, ieškovo pasyvus elgesys, pasireiškęs gyvūno nepriežiūra, lėmė, kad gyvūnas pabėgo, t. y. daikto valdymas buvo prarastas dėl paties ieškovo kaltės.
24. Pirmosios instancijos teismas ieškovo patikslintą ieškinį tenkino, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė visas vindikacinio ieškinio sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis paties ieškovo paaiškinimais, ieškovo pateiktu gyvūno vakcinacijos pažymėjimu, liudytojų J. P. ir K. D. parodymais, ieškovo pateiktomis nuotraukomis, liudytojos K. D. pateiktomis nuotraukomis bei vaizdo įrašais, darė išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, jog ieškovas yra juodai balto šuns, vardu Deris, savininkas. Remdamasis kasacinio teismo praktika, vertino, jog aplinkybė, kad šuo nebuvo paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre nustatyta tvarka, savaime nepaneigia ieškovo nuosavybės teisių į šunį, nes šuns paženklinimas ir įregistravimas viešajame registre nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas, o atlieka tik nuosavybės teises išviešinančią funkciją. Remdamasis ieškovo pretenzijos dėl šuns grąžinimo, pareiškimo policijai, liudytojos K. D. parodymų, duotų teisme bei administracinio nusižengimo teisenos procese, vaizdo įrašų apžiūros protokolo duomenimis, pripažino, kad ieškovas šuns valdymo teisę prarado be savo valios. Byloje nesant duomenų, kad ieškovas šunį būtų perdavęs atsakovei savo valia, pagal šalių susitarimą ar kitų prievolinių santykių pagrindu, laikė, kad bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Remdamasis liudytojos K. D. parodymais, duotais teisme bei administracinio nusižengimo teisenos procese, jos USB laikmenoje pateiktais įrodymais, liudytojos K. Z. parodymais, kartu su ieškiniu pateiktais telefoninių pokalbių garso įrašais, administracinio nusižengimo teisenos byloje esančių vaizdo įrašų apžiūros protokolu, sprendė, kad 2023 m. rugsėjo 26 d. ieškovui priklausantis šuo buvo fotografuojamas prie VšĮ „Penkta koja“ ir buvo perduotas atsakovei, ieškovui priklausantis šuo yra natūra ir pačios atsakovės pateikti dokumentai paneigia aplinkybę, kad ieškovo šuo buvo perduotas į laikinąją globą. Pripažino, jog aplinkybė, kad ginčo šuo buvo perduotas atsakovei, tik netiesiogiai patvirtina šio šuns valdymo faktą, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog ieškovas turi itin ribotas galimybes šį faktą įrodyti tiesioginiais įrodymais, o atsakovė šuns valdymą galėjo perleisti kitiems asmenims tik sudarydama dovanojimo ar laikinos globos sutartį, jai nepateikus tokios sutarties, darė tikėtiną išvadą, jog ieškovo šuo liko atsakovės prieglaudoje ir yra atsakovės valdomas. Kadangi ieškovo šunį atsakovė valdo prieš savininko (ieškovo) valią, tuo pažeisdama ieškovo nuosavybės teises, taip pat sprendė, jog atsakovė jį valdo neteisėtai.
25. Apeliaciniame skunde atsakovė kvestionuoja teismo sprendimą, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas įrodė visas vindikacinio ieškinio sąlygas.
Dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl vindikacinio ieškinio sąlygų
26. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka, jog teismo sprendime įvardintos aplinkybės yra pakankamos ieškovo nuosavybės teisei į gyvūną pagrįsti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo nuosavybės teisių į šunį, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, nesiaiškino bei nevertino visų reikšmingų aplinkybių, byloje esant prieštaringiems įrodymams apie šuns nuosavybės faktą, šių prieštaravimų nepašalino, padarė nepagrįstą išvadą, kad šuns nepaženklinimas ir neįregistravimas Gyvūnų augintinių registre, neturi įrodomosios reikšmės nustatant esminę faktinę aplinkybę – ieškovo nuosavybės teisę į šunį. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šuns valdymo teisę prarado be savo valios, ir tvirtinama, kad pats ieškovas pripažino, jog šuo pabėga nebe pirmą kartą. Atsakovės įsitikinimu, ieškovas, neužtikrindamas tinkamų šuns laikymo sąlygų, šuns valdymo teisę prarado dėl savo kaltės. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šuo natūra yra pas atsakovę, padaryta remiantis prielaidomis bei teismo spėjimu, kad šuo dovanojimo sutarties ar kitos sutarties pagrindu galėjo būti perleistas kitiems asmenims, tačiau šie dokumentai į bylą nėra pateikti. Atsakovės įsitikinimu, byloje liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad prieglaudoje šuns, atitinkančio ieškovo pateiktas nuotraukas, nėra.
27. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika aiškinant proceso teisės normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Netiesioginiais įrodymais nustatytos bylos faktinės aplinkybės laikytinos patvirtintomis tuo atveju, jeigu netiesioginių įrodymų duomenis patvirtina tiesioginiai ar kiti netiesioginiai įrodymai arba jų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2007). Liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas fakto aplinkybes, pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 176-178, 182, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis visų byloje esančių įrodymų visuma, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, logikos dėsniais. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo šalis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 44 punktą).
29. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma buvo pakankama konstatuoti, kad ieškovas yra juodai balto šuns, vardu Deris, savininkas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia tokios išvados teisingumo.
30. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį šalies paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl priešingai, nei tvirtina atsakovė, ieškovo paaiškinimai turėjo būti vertinami kartu su kitais įrodymais.
31. Aplinkybė, kad ieškovo byloje pateikta vakcinacijos pažymėjimo kopija, kaip nurodoma 2024 m. sausio 16 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos rašte Nr. B6-(1.9)-96, neatitinka Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. B1-514 „Dėl gyvūnų vakcinacijos pažymėjimo formos patvirtinimo“ patvirtintos Gyvūnų vakcinacijos pažymėjimo formos, savaime nedaro tokio dokumento neobjektyviu. Ieškovas nėra šį dokumentą parengęs ir surašęs asmuo, todėl nėra atsakingas už tokio dokumento formos ar turinio trūkumus. Be to, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).
32. Liudytoja J. P., parodžius ieškovo patikslinto ieškinio priedą Nr. 1 su penkiomis nuotraukomis, atpažino šunį iš antakių, pakeltų ausų, žvilgsnio, bei nurodė, jog tai yra Deris, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ši liudytoja paliudijo tik tai, kad ieškovas, kuris atsikraustė kartu su šeima gyventi jos kaimynystėje, vedžiodavo juodai baltą šunį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šios liudytojos parodymais, darydamas išvadą dėl ieškovo nuosavybės teisės į šunį.
33. Teisiškai nereikšminga aplinkybė, šioje byloje sprendžiant dėl ieškovo nuosavybės teisės į šunį, kad tiriant ieškovo pareiškimą dėl galimo savivaldžiaviavimo, policijos pareigūnams nebuvo pateikta ar jiems nepavyko surinkti duomenų, kad ieškovas yra šuns, vardu Deris, savininkas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytoja apklaustos policijos pareigūnės E. J. teiktais parodymais apie šias aplinkybes.
34. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino gyvūno paženklinimo ir įregistravimo Gyvūnų augintinių registre reikšmę, nustatant gyvūno savininką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, suformuotais 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007, 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010, anot kurių, įregistravimas viešame registre atlieka ne nuosavybės teises sukuriančią, o jas išviešinančią funkciją, nuosavybės teisė per įregistravimą nėra įgyjama. Nors šie išaiškinimai suformuoti kitokio pobūdžio civilinėse bylose (dėl įstatymais nenustatytos privalomos automobilio prikimo – pardavimo sutarties registravimo, dėl išlaidų už automobilio nuvežimą ir saugojimą priteisimo), tačiau aktualūs ir nagrinėjamo ginčo kontekste. Todėl Gyvūnų augintinių registre esantys duomenys gali būti vertinami tik kaip vienas iš įrodymų, sprendžiant dėl nuosavybės teisės į gyvūną. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas ieškovo atsakomybės neįvykdžius pareigos paženklinti ir įregistruoti šunį Gyvūnų augintinių registre klausimas.
35. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas šuns valdymo teisę prarado be savo valios. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui darant tokią išvadą. Apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja priešingos išvados. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių atsakovės teiginius apie ieškovo neužtikrinamas tinkamas šuns laikymo sąlygas. Šiuo atveju ieškovo šuo buvo pabėgęs tik kelis kartus, todėl tokie atvejai vertintini kaip atsitiktiniai. Be to, pats šuns pabėgino faktas, nesant byloje kitų duomenų, savaime nelemia išvados apie ieškovo neužtikrinamas tinkamas šuns laikymo sąlygas.
36. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovui priklausantis šuo 2023 m. rugsėjo 26 d. buvo perduotas atsakovei, ieškovui priklausantis šuo yra natūra, taip pat pagrįstai darė tikėtiną išvadą, jog ieškovo šuo liko atsakovės prieglaudoje ir yra atsakovės valdomas. Tokios išvados pirmosios instancijos teismo padarytos išsamiai įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, kuri detaliai išdėstyta skundžiamo sprendimo motyvuose. Teisėjų kolegija pritaria tokiam vertinimui ir papildomai nekartoja. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo. Nors atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, jog aplinkybę, kad ieškovui priklausančio šuns natūra neturi, patvirtina liudytojų E. J. ir K. D. parodymai, kad prieglaudoje šuns jos nematė, ieškovo paaiškinimai, kad atsakovės tinklapyje skelbiamose šunų nuotraukose savo šuns nerado, vis tik byloje yra surinkta pakankamai kitų duomenų (jie išsamiai išdėstyti skundžiamo sprendimo motyvuose), leidžiančių pagrįstai spręsti, kad ieškovui priklausantis šuo 2023 m. rugsėjo 26 d. buvo perduotas atsakovei. Kadangi iš atsakovės byloje pateiktų dokumentų nebuvo nustatyta, kad ieškovo šuo buvo perduotas į laikinąją globą ar buvo padovanotas, tai leido pirmosios instancijos teismui daryti tikėtiną išvadą, jog ieškovo šuo liko atsakovės prieglaudoje ir yra atsakovės valdomas.
37. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007). Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ieškovas įrodė savo nuosavybės teisę į šunį, prezumpcija, kad atsakovė, valdanti ieškovui priklausantį šunį, yra teisėta valdytoja, yra paneigta.
38. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Šiai taisyklei taikyti neturi reikšmės neatlygintinai daiktą įgijusio asmens, taip pat ir iš tokio asmens įgijusių tą patį daiktą kitų asmenų sąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463). Kadangi atsakovė neatlygintinai įgijo ieškovui priklausantį šunį, tai ieškovas turi teisę išreikalauti jį iš atsakovės.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo vindikacinį reikalavimą dėl šuns išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas ar nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
41. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą patyrė 2 650 Eur išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma apskaičiuojama taip: 1,3 (8.11 punktas) × 2 196,40 Eur (2024 m. II ketv.) = 2 855,32 Eur), todėl atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, ieškovui priteisiamas 2 650 Eur tokių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos „Penkta koja“, juridinio asmens kodas 301536790, ieškovo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 650 Eur (du tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.