- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-10
- Bylos Nr.
- 3K-3-391/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Antanas Simniškis, Algis Norkūnas (pran.)
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- A. Ž.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. firmos ieškinį atsakovui V. K. dėl nuostolių atlyginimo.
nustatė : I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad 2004 m. sausio 7 d. įgaliojo atsakovą atstovauti ieškovo firmai dėl bendradarbiavimo su UAB „Omnitel“, t. y. sudaryti sutartis su „Omnitel” dėl GSM paslaugų teikimo, atstovauti ieškovui perkant UAB „Omnitel” prekes, paslaugas, paimti mobiliojo ryšio telefonus, SIM korteles, kitus aksesuarus, atlikti visus veiksmus, susijusius su naujai surastų abonentų įforminimu, atstovauti susirinkimuose bei atlikti visas kitas funkcijas. Įgaliojimas buvo išduotas nuo 2003 m. lapkričio 22 d. iki 2004 m. gruodžio 22 d.
Atsakovas pagal šį įgaliojimą ieškovo vardu iš UAB „Omintel“ paėmė telefonų aparatus už kelis šimtus tūkstančių litų. Už dalį paimtų telefonų aparatų jis su ieškovu atsiskaitė. Dalies telefonų aparatų jis ieškovui neperdavė ir už juos neatsiskaitė. Taip padarė ieškovui 33 048 Lt nuostolių. Atsakovas privalėjo veikti ieškovo vardu ir interesais, tačiau atliko neteisėtus veiksmus – negrąžino ieškovui telefonų aparatų ir neatlygino jų vertės.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 33 048 Lt nuostolių atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį iš esmės patenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 33 037 Lt nuostolių atlyginimą.
Teismas nurodė, kad šalis siejo atstovavimo teisiniai santykiai (CK 2.132, 2.137 straipsniai). Atsakovas pagal ieškovo 2004 m. sausio 7 d. išduotą įgaliojimą paimdavo mobiliojo ryšio telefonus iš UAB „Omnitel” ir turėdavo juos perduoti ieškovui. Įgaliojimas atitinka įstatymų reikalavimus, atsakovas jo neginčijo, todėl šis sandoris laikytinas galiojančiu ir teisėtu. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas turėjo atsakovui išduoti prokūrą (CK 2.176 straipsnis). Prokūros institutas yra susijęs su teisinių veiksmų atlikimu, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju prokūra atsakovui negalėjo būti išduota. CK 2.150 straipsnyje įsakmiai nustatyta, kad atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Kadangi pavedimo suma viršijo 5000 Lt, tai atsakovas privalėjo pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius pavedimo įvykdymą. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių visišką atsiskaitymą su ieškovu, todėl privalo atlyginti ieškovui padarytus nuostolius. Teismas sumažino prašomų priteisti nuostolių dydį, atsižvelgęs į ieškovo pateiktą pažymą apie tai, kad atsakovas negrąžino telefonų aparatų už 33 037 Lt. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad atsiskaitymą su ieškovu patvirtina teismo buhalterinės ekspertizės 2006 m. kovo 17 d. aktas Nr. 11-2949(05). Teismas nurodė, kad šiuo aktu, kaip įrodymu, negalima remtis, nes ekspertų išvados grindžiamos daugiausiai prielaidomis ir akte nėra duomenų, patvirtinančių telefonų aparatų perdavimo faktą ieškovui.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. vasario 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis bei sprendimo motyvacija.
Į apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija nurodė, kad prokūra išduodama tais atvejais, kai prokuristas įgaliojamas atlikti visus teisinius veiksmus pelno siekiančio juridinio asmens vardu, kitais atvejais išduodami įgaliojimai. Iš 2004 m. sausio 7 d. įgaliojimo turinio matyti, kad ieškovas įgaliojo atsakovą atlikti konkrečius veiksmus ieškovo vardu santykiuose su konkrečiu trečiuoju asmeniu – UAB „Omnitel“. Akivaizdu, kad ieškovas atsakovui išdavė ribotą įgaliojimą, todėl atstovavimo santykiai pagrįstai buvo įforminti įgaliojimu, o ne prokūra. CK nenustatyta, kad pelno siekiantis juridinis asmuo gali išduoti įgaliojimą tik darbuotojui, o ne kitam fiziniam asmeniui. Taigi, neturi teisinės reikšmės, ar atstovaujamąjį juridinį asmenį ir atstovą fizinį asmenį sieja darbo teisiniai santykiai. Atsakovas nors ir teigia, kad tarp jo ir ieškovo susiklostė faktiniai darbo teisiniai santykiai, tačiau nereiškė savarankiško reikalavimo pripažinti, kad šalių buvo sudaryta darbo sutartis. Liudytojo L.Ž. parodymai, kad jis įnešė pinigus į ieškovo firmos sąskaitą, kad ši padengtų skolą UAB „Omnitel“, patvirtina tik tai, jog L. Ž. ir ieškovą siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Tačiau tai nereiškia, kad L. Ž. padengė atsakovo veiksmais padarytus nuostolius ieškovui ir įgijo kreditoriaus teises į atsakovą. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad 2003 m. rugpjūčio 19 d. pavedimo sutarties Nr. KI-46/1-3080-1204, sudarytos UAB „Omnitel“ ir ieškovo, priedo Nr. 7 1.4 punktas patvirtina tai, jog telefonų aparatai yra UAB „Omnitel“ nuosavybė, todėl ieškovas neturi teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinį atsakovui. Iš šio sutarties priedo Nr. 7 punkto turinio matyti, kad ieškovas paėmęs prekes iš UAB „Omnitel“ tampa prekių teisėtu valdytoju, atsakingu prekių savininkui už jų praradimą ar sužalojimą. Ieškovas, būdamas teisėtas prekių valdytojas, turi teisę reikšti tretiesiems asmenims, dėl kurių kaltės prekės prarastos ar sugadintos, ieškinius dėl nuostolių atlyginimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė teisinės sistemos principus.
CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Ieškovą ir atsakovą siejo faktiniai darbo teisiniai santykiai. Dėl to teismai, spręsdami šalių ginčą, turėjo taikyti Darbo kodekso normas. Visas ieškovo firmos pelnas buvo sukurtas darbuotojų, dirbančių įgaliojimų pagrindu. Ieškovo neteisėta veika – vengimas įforminti su darbuotojais, tarp jų ir su atsakovu, nuolatinius darbo teisinius santykius bei mokėti valstybei socialinio draudimo įmokas, negali būti ginama. Teismai turėjo taikyti CK 1.78 straipsnį ir ex officio konstatuoti, kad atsakovui išduotas įgaliojimas yra niekinis, negalintis sukurti teisinių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių atsakovo argumentų, taip pažeidė CPK 320 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismai be pagrindo ginčui taikė CK 2.132, 2.137, 2.150 straipsnius, nepagrįstai netaikė CK 2.176, 2.178 straipsnių.
Jeigu ir būtų padaryta prielaida, kad atsakovas galėjo veikti išduoto įgaliojimo pagrindu, tai šis sandoris vis tiek yra niekinis. Visa ieškovo firmos veikla 2004 m. buvo susieta tik su iš UAB „Omnitel“ gaunamomis prekėmis ir ji buvo vykdoma vien įgaliojimų pagrindu. Įgaliojimu atsakovui buvo suteikta teisė ne tik pirkti prekes, bet ir atlikti visus veiksmus, susijusius su naujai surastų abonentų įforminimu, atstovauti susirinkimuose bei atlikti visas kitas pirmiau nurodytas funkcijas. Ieškovas buvo suteikęs atsakovui teisę atlikti tiek komercinius, tiek teisinius veiksmus, kurie turėjo būti įforminti prokūra (CK 2.140 straipsnio 3 dalis, 2.176 straipsnis), ir ją įregistruoti viešame registre (CK 2.178 straipsnio 2 dalis).
3. Teismai pažeidė CPK 177, 178, 185, 197 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos įrodymų vertinimo klausimais.
Teismai visapusiškai ir objektyviai neištyrė aplinkybių, susijusių su materialinių vertybių apsauga ieškovo firmoje. Atsakovas atsiliepime į ieškinį bei apeliaciniame skunde nurodė, kad perduoti ieškovui telefonų aparatai nebuvo tinkamai ieškovo saugomi. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad firmos sandėlyje nebuvo atsakingo asmens už telefonų aparatų apskaitą bei apsaugą, prie šių materialinių vertybių galėjo prieiti pašaliniai asmenys. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių aiškinimo taisykles, be pagrindo proceso metu netaikė CPK 45 straipsnio (netinkamos šalies pakeitimas tinkama).
Teismai netinkamai išaiškino ieškovo ir UAB „Omnitel“ sudarytos pavedimo sutarties Nr. KI-46/1-3080-1204 priedo Nr. 7 turinį, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas yra teisėtas telefonų aparatų valdytojas. Šios sutarties priede nustatyta, kad telefonų aparatus ieškovas gavo konsignacijos pagrindais, o šaliai parduotos prekės iki pardavimo galutiniam vartotojui yra pirmosios šalies nuosavybė (1.4 punktas). Taigi telefonų aparatai yra UAB „Omnitel“ nuosavybė, o ieškovas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti ieškinį atsakovui dėl jų trūkumo.
Liudytojas L. Ž. patvirtino, kad jis padengė ieškovui nuostolius už visus prarastus telefonų aparatus. Prašomus priteisti nuostolius ieškovas jau yra gavęs. Teismai šiuo atveju turėjo taikyti CPK 45 straipsnio nuostatas, o jų netaikę pažeidė CPK 5 straipsnį, nustatantį, kad tik suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.
5. Teismai pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus ( CPK 12, 17 straipsniai). Teismai nepagrįstai nustatė įrodinėjimo pareigą tik atsakovui. Kasatorius mano, kad ieškovas taip pat privalėjo įrodyti konkrečių telefonų aparatų trūkumą. Be to, teismai, nustatydami nuostolių dydį, rėmėsi ieškovo išduota pažyma Nr. 05-23, kuri nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, todėl negali būti objektyviu rašytiniu įrodymu.
6. Teismai nepagrįstai buhalterinės ekspertizės 2006 m. kovo 17 d. akto Nr. 11-2949 nelaikė įrodymu. Teismai neįvertino aplinkybės, kad ekspertai negalėjo padaryti kategoriškų išvadų, nes ieškovas nepateikė ekspertams faktiškai rastų telefonų aparatų inventorizacijos aprašų. Buhalterinės apskaitos duomenų nebuvo galima nustatyti dėl ieškovo neteisėtos veiklos – aplaidaus ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teismai privalo reaguoti į teisės pažeidimus ir priimti nutartis dėl jų pašalinimo. Šiuo atveju teismai, akivaizdžiai matydami, kad ieškovas apgaulingai ir aplaidžiai tvarko buhalterinę apskaitą, ne tik netaikė CPK 299, 300 straipsnių nuostatų, bet ir patenkino nepagrįstą ieškinį.
Ieškovas atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo šalių civilinius teisinius santykius, dėl to be pagrindo netaikė CK 1.78 straipsnio, pažeidė CPK 320 straipsnį. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Reikalavimų esmė byloje yra tai, kad asmuo, kaip atstovas, gavęs materialines vertybes, privalo už jas atsiskaityti, ir, esant trūkumui, atsakyti materialiai.
Kasacinio skundo argumentais dėl CK 1.78 straipsnio ir dėl prokūrą reglamentuojančių normų taikymo keliamas atstovo ir atstovaujamojo santykių tikslaus kvalifikavimo klausimas. Tai leistų tinkamai apibrėžti, kokios būtent atstovavimo srities santykiai yra tarp ginčo šalių. Esant atstovavimo santykiams įstatymas įtvirtina atstovo pareigą atsiskaityti atstovaujamajam už viską ką jis yra gavęs vykdydamas pavedimą (CK 2.150 straipsnis), prekybos agentas ar prokūristas pasibaigus sutarčiai privalo grąžinti atstovaujamajam visą pastarojo turtą (CK 2.156, 2.183 straipsniai), pagal pavedimo sutartį veikiantis įgaliotinis privalo pateikti ataskaitą ir grąžinti viską, ką yra gavęs pagal sutartį (CK 6.764 straipsnio 4 dalis). Esant bet kokios rūšies atstovavimo santykiams yra įtvirtinta atstovo pareiga atsiskaityti su atstovaujamuoju ir grąžinti turtą, kuris yra gautas dėl atstovavimo ar pagal pavedimą. Turi būti nustatytas faktas, kad kaip atstovaujamojo atstovas veikęs asmuo gavo turtą, kuris turėjo būti perduotas atstovaujamajam ar atsiskaityta dėl turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas svarstė dėl ginčo šalių santykių teisinio kvalifikavimo ir motyvuotai juos įvertino kaip atstovavimo teisinius santykius. Nėra pagrindo išvadai, kad šalys atstovavimo santykius privalėjo įforminti kaip prokūrą, o tokio reikalavimo nesilaikymas darytų teisinius santykius niekinius ir reikėtų taikyti CK 1.78 straipsnį. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl prokūrą, atstovavimą reglamentuojančių normų netaikymo, taip pat dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad šalių santykiai turėjo būti kvalifikuoti kaip darbo santykiai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie motyvai aptarti ir pagrįstai nurodyta, kad prašymas juos kvalifikuoti nebuvo nagrinėjamas. Antra, Darbo kodekso nuostatų taikymas nepaneigtų materialinės atsakomybės, nes DK 254-256 straipsniuose yra nustatyta darbuotojo materialinė atsakomybė už darbdaviui padarytą žala, be kita ko ir visiška. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šiuo aspektu nepažeistas CK 1.78 straipsnis.
Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 5 ir 45 straipsnių pažeidimo nepagrįsti. Asmuo kreipiasi į teismą, manydamas, kad jo teisė pažeista ar gali būti pažeista. Jis turi materialinį teisinį suinteresuotumą. Dėl neatsiskaitymo už turtą, kurį gavo atstovas, atstovaujamasis gali kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, ar pagal atstovavimo pobūdį ar kitas aplinkybes turtas turėjo būti perduotas atstovaujamajam nuosavybėn ar tik valdymui. Valdytojas gali reikalauti teismine tvarka savo valdymo gynimo ir nuostolių, padarytų dėl valdymo pažeidimo, atlyginimo (CK 4.34 straipsnio 2 dalis). Iš to išplaukia, kad ieškovas byloje turi materialinį teisinį suinteresuotumą, todėl ir šie kasacinio skundo argumentai atmetami.
Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 177, 178, 185, 197 straipsnių pažeidimo iš dalies pagrįsti, nes bylos aplinkybės dėl materialinių vertybių apsaugos ieškovo firmoje nebuvo ištirtos objektyviai ir visapusiškai.
Kasacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nelaikė buhalterinės ekspertizės išvados įrodymu, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta, kad buhalterinės ekspertizės išvados teismas nevertina kaip įrodymo. Teismas analizavo ekspertizės akte esančius duomenis - įrodymus- ir vertino, patvirtina jie svarbias bylai aplinkybes ar ne. Teismas padarė išvadą, kad ekspertizės akto išvados remiasi prielaidomis, dėl to nėra galimybių juo remtis kaip įrodymu, patvirtinančiu atsakovo įsipareigojimų įvykdymą. Procesiniame dokumente yra pažymėta dėl ekspertizės akto duomenų įrodomosios vertės, todėl nepagrįstas skundo motyvas, kad ekspertizės išvados duomenys nebuvo vertinami kaip įrodymai. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad šiuo aspektu yra pažeistas CPK 177 straipsnis.
Esminė faktinė bylos aplinkybė yra tai, ar atsakovas atsiskaitė su ieškovu už gautą turtą. Ši aplinkybė turi būti įrodinėjama rašytiniais įrodymais. Įmonės išduota pažyma yra įrodinėjimo priemonė, jeigu joje yra su bylos aplinkybėmis susijusių duomenų. Teismas, remdamasis ieškovo pažyma kaip įrodinėjimo priemone, turinčia faktinių duomenų – įrodymų, svarbių bylai, nepažeidė CPK 177 straipsnio. Svarstant, ar teismas nepažeidė įrodymų vertinimo nuostatų, turi būti atsižvelgiama į tai, kad pažymą parengė įmonė, kuri byloje yra ieškovas. Jis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo. Pažymos duomenys neturi būti vertinami kaip visiškai objektyvūs. Tokiu atveju svarbu nustatyti, ar pažymos duomenų tikrumą patvirtina kiti įrodymai ir byloje esančių įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis). Reikia įvertinti ir tai, kad pažymoje yra pateikiami išvestiniai duomenys. Jie pažymai paimami iš pirminių duomenų šaltinių, dėl to nelaikomi tiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai duomenys apie įmonės apskaitomas materialines vertybes gali būti konkretaus turto įgijimo sutartys, sandoriai, turto perdavimo-priėmimo aktai, prekių gabenimo dokumentai ar kita. Taigi, netiesioginiais įrodymais nustatytos bylos faktinės aplinkybės laikytinos patvirtintomis tuo atveju, jeigu netiesioginių įrodymų duomenis patvirtina tiesioginiai ar kiti netiesioginiai įrodymai arba jų visuma (CPK 185 straipsnis).
Atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad telefono aparatų trūkumo nėra, nes ieškovas vykdė netinkamą jų apskaitą, o atsakovas negalėjo pateikti teismui visų reikalingų įrodymų apie materialines vertybes, nes šie dokumentai yra ieškovo žinioje. Atsiskaitymo už gautas materialines vertybes faktą turi įrodyti asmuo, kuris šia aplinkybe remiasi (CPK 178 straipsnis). Turi būti įvertinta tai, ar asmuo pajėgus pateikti tokius duomenis teismui, atsižvelgiant į tai, ar jo žinioje yra turtas ir jo apskaita. Byloje teismai neišsiaiškino aplinkybės, ar nerealizuoti telefono aparatai buvo perduoti ieškovui, ir jeigu taip, tai kaip tai buvo įforminama, kokia buvo tarp šalių turto perdavimo ir atsiskaitymo praktika. Byloje nenustatyta aplinkybės, ar nerealizuotų telefono aparatų iš tikrųjų nevaldo ieškovas. Ekspertams, atlikusiems buhalterinę ekspertizę, nebuvo pateikta duomenų apie ieškovo firmoje inventorizuotą turtą. Ekspertai negalėjo konkrečiai atsakyti į klausimą, ar yra konkrečių telefono aparatų trūkumo, ar už juos neatsiskaityta. Iš to išplaukia, kad ieškovas neįvykdė procesinės pareigos bendradarbiauti dėl įrodymų pateikimo ir tyrimo, o tai sutrukdė atsakovui įrodinėti jo nurodomas aplinkybes ir neužtikrino visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje būtina nustatyti aplinkybes, kokia buvo turto gavimo ir išdavimo ieškovo firmoje tvarka, nerealizuoto turto apskaita, ir šių duomenų pagrindu turi būti daroma išvada, ar atsakovas neatsiskaitė už konkrečius nerealizuotus telefono aparatus. Nurodyti duomenys gali būti gauti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Dėl to yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.