- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-15
- Bylos Nr.
- eAS-220-492/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00968-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dalia Višinskienė, Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- G. G.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. G. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 23S7905 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir priimti naują sprendimą. Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą.
Pareiškėja skunde nurodė argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, t. y. kad jis priimtas neatlikus visų reikšmingų aplinkybių vertinimo, o grindžiamas tik iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) gauta informacija apie neva pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikai.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą – pareiškėja grindė tuo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio nuostatomis, pareiškėja bet kada gali būti išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, t. y. iš savo ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos, kurioje ji gyvena virš 40 metų į visiškai svetimą valstybę, kurioje ji nebegyvena nuo 1978 metų, neturi turto, pajamų, jokių šeimos, giminystės ryšių. Šiuo atveju, komplikuotųsi susiklostę bet kokie jos socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, tuo labiau, kad pareiškėja yra senyvo amžiaus, sunkiau komunikuoja. Todėl jai būtų padaryta didžiulė moralinė žala, nutrūktų kasdieninis ryšys su šeimos nariais, kaimynais, artima drauge, kuria pareiškėja rūpinasi. Pareiškėją atskyrus nuo gyvenamosios aplinkos, bus ypatingai pažeistos jos teisės.
Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovo jos neva keliama grėsmė valstybės saugumui, atsižvelgiant į Sprendime nurodomas šios grėsmės faktines aplinkybes, tikėtina, nėra kelianti didelį pavojų, kad reikėtų vykdyti Sprendimą. Pareiškėja tvirtina, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundą, tačiau netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kada taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, įvertinęs argumentus, kuriais buvo grindžiama būtinybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjo, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis.
Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl galimos žalos buvo deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nekalbama apie pareiškėjos išsiuntimą, todėl pareiškėjos įvardijama grėsmė ir nerimas negalėjo būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Apibendrindamas teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nebuvo pagrindo. Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą (ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, ši nutartis pareiškėjai neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
III.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 10 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę arba perduoti šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Akcentuodama ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kurios būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui, pareiškėja tvirtina, kad ji, tikėtina, pagrindė savo reikalavimą dėl Sprendimo neteisėtumo. Pareiškėjos teigimu, yra akivaizdu, kad prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytos pasekmės yra realios – jos numatytos Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 127 straipsnio 2 dalyje. Nors atsakovo Sprendimas, kuriuo yra panaikinamas pareiškėjos leidimas gyventi Lietuvoje, iš tiesų savaime neįpareigoja jos išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau galiojant tokiam sprendimui, pareiškėja nebegali ne tik teisėtai likti Lietuvoje, bet ir prašyti bent laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja laikosi pozicijos, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, ji iš tiesų gali būti išsiųsta iš Lietuvos Respublikos bei tuo jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. nutrūktų arba itin komplikuotųsi susiklostę jos ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, su savo šeima; kt.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jeigu būtų panaikintas Sprendimas, tačiau iki tol, kol teismai išnagrinės jos skundą, dėl šio sprendimo pareiškėja būtų priversta išvykti arba deportuota iš Lietuvos, iš savo namų bei viena, be savo šeimos ir pan. būtų priversta ilgą laiką gyventi užsienio valstybėje, neaišku kokiomis sąlygomis. Atsižvelgiant į administracinių bylų išnagrinėjimo terminus, ankstesnės padėties atkūrimas neabejotinai pareikalaus itin didelių išlaidų, taip pat tai gali būti pagrindas pareiškėjai iš Lietuvos valstybės reikalauti jai padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, t. y. skundžiamo Sprendimo galiojimo nesustabdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) objektyviai gali pareikalauti reikšmingų organizacinių ir finansinių išteklių.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą išsprendė formaliai, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytų aplinkybių, todėl padarė neteisingą išvadą, kad, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Migracijos departamentas pažymi, jog pareiškėja skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Pareiškėjos ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinus pareiškėjos individualią situaciją ir kompetentingos institucijos išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, ginčijamame Sprendime yra aiškiai išdėstyti priimto sprendimo motyvai. Pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, o vien pareiškėjos subjektyvi nuomonė, kad ji nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, savaime nesudaro pagrindo prielaidai, kad jos skundas yra pagrįstas
Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – pareiškėja nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nors pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad, panaikinus jai išduotą leidimą nuolat gyventi, ji gali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę ir nutrūktų pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, Migracijos departamentas sprendimo dėl pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į jos kilmės valstybę nėra priėmęs. Tuo atveju, jeigu toks sprendimas bus priimtas, pareiškėja turės teisę jį skųsti teismui šiame sprendime nustatyta tvarka ir, esant poreikiui, prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti išsiuntimo sprendimo vykdymą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo nėra priimtas, todėl nurodyti hipotetiniai teiginiai nesudaro pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
VSD nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino visas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pareiškėjos argumentai, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, tol, kol teismai išnagrinės jos skundą, pareiškėja būtų priversta išvykti arba deportuota iš Lietuvos, iš savo namų bei viena ilgą laiką gyventi užsienio valstybėje, ankstesnės padėties atkūrimas neabejotinai pareikalaus itin didelių išlaidų, sukels didelę žalą, vertintini kaip hipotetinio pobūdžio teiginiai ir savaime nereiškia, kad jai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pastebėtina, kad šioje byloje netgi nėra aktualus klausimo dėl pareiškėjos išsiuntimo nagrinėjimas, t. y. ginčo dalykas nėra susijęs su pareiškėjos išsiuntimu.
VSD įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta, nes atskirajame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų bei duomenų, kurie būtų pagrindas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pakeisti. VSD nuomone, pareiškėja iš esmės tiesiog siekia, kad teismas prevenciškai gintų jos teises, apsaugotų nuo galimų neigiamų pasekmių ir (ar) papildomų nepatogumų, o tokie prašymai teismų negali būti tenkinami. Pareiškėjos asmeniniai, turtiniai, šeimos interesai negali nusverti valstybės interesų kilusio ginčo kontekste.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 10 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą – taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėja nepagrindė ir neįrodė, jog jai kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, be to, nenustatė, kad skundžiamas Sprendimas yra susijęs su pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ji neturės teisės likti Lietuvos Respublikoje ir neabejotinai bus išsiųsta į kitą valstybę, nutrūks jos ilgalaikiai ryšiai su Lietuva ir joje gyvenančiais šeimos nariais, pareiškėja bus privesta gyventi svetimoje valstybėje neaišku kokiomis sąlygomis, kas, jos įsitikinimu pagrindžia, kad jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėja nurodo, kad Sprendimo neteisėtumo atveju, valstybė jai, tikėtina, turės atlyginti kilusią žalą, kas pareikalaus finansinių lėšų, o šios situacijos būtų išvengta sustabdžius Sprendimo galiojimą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. sausio 23 d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi. Sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 29 d. gavo VSD raštą Nr. 18-10818, kuriame nurodyta, kad VSD atliko G. G. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. G. G., pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, G. G., deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į tai, kad, VSD vertinimu, G. G. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu (jame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui), atsakovas panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai stabdyti Sprendimo galiojimą.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėja iš esmės grindė tuo, kad, tikėtina, Sprendimas yra neteisėtas, o nesustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo, ji bus priversta išvykti iš Lietuvos Respublikos ar bus išsiųsta, paliks savo ilgalaikę gyvenamąją vietą, nutrūks ilgalaikiai šeimyniniai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje.
Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjos argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Visų pirma, akcentuotina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo, pasikeičia jos teisinė padėtis, o ateityje, tikėtina, dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pareiškėja patirs itin reikšmingą žalą (neturės kur gyventi, nutrūks įvairiapusiai ryšiai su Lietuva ir pan.), savaime nereiškia, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, pareiškėjai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.
Įvertinus Sprendimo turinį ir kitus bylos duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjos tvirtinimas, kad ji bus išsiųsta į kitą valstybę yra hipotetinio pobūdžio. Ginčo dalykas byloje yra Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas. Byloje nėra įrodymų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku ir reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai. Pažymėtina, jog atskirojo skundo argumentai, kad galbūt ateityje pareiškėja bus priversta inicijuoti kitus teisminius ginčus, taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taigi, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl skundžiama nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. G. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 10 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 23S7905 galiojimą – palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.