Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-958-759/2020 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei A. G. dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, tretieji asmenys I. P., G. G., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

6. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad išlaikymo dydžio padidinimas atitinka nepilnamečių teises ir teisėtus interesus. Ieškovo šeima iki 2018 m. birželio 30 d. nebuvo įrašyta į Ukmergės rajono socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, vaiko teisių pažeidimai neužfiksuoti. Ieškovą su nepilnamečiais vaikais sieja artimas ir šiltas ryšys. Namuose yra visi būtini namų apyvokos daiktai ir baldai, švaru, šviesu ir tvarkinga. Nepilnamečiams vaikams yra sudarytos tinkamos ir saugios sąlygos sveikai gyventi, augti, vystytis ir lavintis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pagrįstai vaikų būtinųjų poreikių patenkinimą susiejo su minimalios mėnesinės algos dydžiu, nes nenustatyta jokių duomenų, kad šiuo atveju vaikų poreikiai būtų mažesni ar didesni, juolab, pagal teismų praktiką minimalios mėnesinės algos kriterijus, sprendžiant dėl vaiko būtinųjų poreikių patenkinimo, yra orientacinis. Teismo vertinimu, ieškovo sudarytoje vaikų poreikių lentelėje nurodytos sumos atitinka ekonominę realybę valstybėje, todėl jų papildomai įrodinėti nereikia. Išlaikymas vaikui yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį (iki pilnametystės), todėl turi būti įvertinami vaiko poreikiai ne tik šiuo momentu, bet ir į ateitį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

26.1. Teismas nepagrįstai priteisė 250 Eur išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, kadangi pats ieškovas savo paskaičiavimuose nurodė, jog vaikams reikia po 381 Eur (K.), 383 Eur (L.) ir 380,47 Eur (A.). Vadinasi, teismas nepagrįstai sprendė, kad kiekvieno vaiko išlaikymui per mėnesį reikalinga 500 Eur suma. Teismas visiškai nepalygino šalių turtinės padėties, neįvertino, kad vaikai gauna ar turi teisę gauti bendrą 300,69 Eur išmoką pagal Išmokų vaikams įstatymo nuostatas, todėl susidarė situacija, kad atsakovė bus priversta teikti ženkliai didesnį išlaikymą, nei ieškovas. Atėmus valstybės vaikams mokamas sumas, gaunama, kad šalys lygiomis dalimis turėtų prisidėti prie vaikų išlaikymo po maždaug 140 Eur.

26.2. Teismas neatsižvelgė, kad Švedijoje situacija dėl koronaviruso yra bloga, todėl atsakovei sunku surasti geriau apmokamą darbą. Atsakovė nemoka švedų kalbos, augina mažametį vaiką, kurį taip pat privalo išlaikyti. Atsakovės sutuoktinio pajamos yra 743 Eur per mėnesį, iš kurių pusė skiriama būsto nuomai, o kita pragyvenimui. Atsakovės sutuoktinis taip pat moka išlaikymą savo sūnui iš kitos santuokos. Akivaizdu, kad atsakovės prašoma priteisti išlaikymo suma (150 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui) yra pakankama, tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė.

26.3. Teismas nepagrįstai priteisė išlaikymo įsiskolinimą, nors net nėra aišku išlaikymo įsiskolinimo susidarymo laikotarpis. Vaikų gyvenamoji vieta su ieškovu nustatyta 2016 m. lapkričio 28 d. Telšių apylinkės teismo nutartimi, todėl išlaikymo įsiskolinimas negalėjo būti priteistas už 2016 m. rugpjūčio 13 d.–2019 m. rugpjūčio 13 d. laikotarpį, nes 2016 m. lapkričio 28 d. jokio įsiskolinimo nebuvo. Teoriškai įsiskolinimas galėtų būti skaičiuojamas už 2016 m. lapkričio 28 d.–2019 m. rugpjūčio 13 d. laikotarpį, atimant 2 mėnesius, kai vaikai gyveno su atsakove, t. y. viso siektų 5 298,19 Eur sumą. Išlaikymo įsiskolinimas iš viso neturėjo būti priteistas, nes ieškovas 2015 m. gegužės mėn.–2016 m. vasario 29 d. laikotarpiu pasisavino iš atsakovės bendrą 12 901,35 Eur sumą, iš jos 8 366,15 Eur – valstybės išmokų už vaikus, 4 535,20 Eur – už atsakovei priklausančio namo Norvegijoje dalį. Šalys buvo sutarę, kad atsakovė nemokės išlaikymo, o ieškovas negrąžins pasisavintų lėšų. Akivaizdu, kad atsakovė yra suteikusi išlaikymą ir po ieškinio padavimo, todėl išlaikymo įsiskolinimas priteistas nepagrįstai (Išmokų vaikams įstatymo 6 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

30. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta priteisti iš atsakovės trijų šalių nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini) išlaikymui periodinėmis išmokomis 250 Eur sumą per mėnesį ir 6 498,19 Eur išlaikymo įsiskolinimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš atsakovės išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams po 277,50 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teisme pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės ir 22 717,50 Eur išlaikymo įsiskolinimą už tris metus iki ieškinio pateikimo. Ieškovas, prašydamas priteisti išlaikymą periodinėmis išmokomis, nurodė, kad išlaikymo išlaidas per mėnesį trijų šalių nepilnamečių vaikų maistui, vitaminams, higienos priemonėms, aprangai ir avalynei, laisvalaikiui, ugdymui ir papildomam ugdymui, būsto komunalinių mokesčių daliai ir pan. sudaro atitinkamai 381 Eur, 383 Eur ir 380,47 Eur. Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sutiko teikti vaikų išlaikymui teikti po 100–150 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovės po 250 Eur per mėnesį išlaikymą kiekvienam vaikui ir 6 498,19 Eur išlaikymo įsiskolinimą už trijų metų laikotarpį iki ieškinio padavimo 2019 m. rugpjūčio 13 d. (atimant atsakovės sumokėtas sumas ir už du mėnesius, kai vaikai gyveno pas atsakovę). Teismas, įvertinęs šalių vaikų poreikius ir šalių turtinę padėtį, sprendė, kad šalių vaikų poreikiai gali būti patenkinti, skiriant kiekvienam vaikui per mėnesį po 500 Eur, iš kurių šalys turėtų apmokėti lygiomis dalimis. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nurodydama, kad pats ieškovas nurodė, jog kiekvieno vaiko poreikiai per mėnesį yra apie 380 Eur, teismas nepagrįstai neatėmė ieškovo gaunamų valstybės išmokų už vaikus, atsakovės gaunamos pajamos yra nepakankamos teikti priteistą išlaikymą, išlaikymo įsiskolinimas buvo priteistas ne tik už ilgesnį laikotarpį nei priklauso, tačiau jokio įsiskolinimo iš viso nėra.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 str. įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 str. 1 d.), o tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 str., 3.196 str.).

32. CK 3.198 str. 1–2 d. nustatyta, kad teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius. Išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (ligos ir kt.) yra būtina nukrypti nuo lygybės principo.

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018).

34. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

35. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

36. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinuosius vaiko poreikius. Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę. Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-209/2013). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Tam tėvui, su kuriuo nustatyta nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta, tenka didžiausia išlaidų dalis, nes vaikų priežiūra susijusi su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014).

37. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neteisinga LR išmokų vaikams įstatymo numatytą išmoką priskirti prie pinigų sumos, kuria yra tenkinami vaiko poreikiai, tokiu būdu sumažinant tėvų pareigą teikti išlaikymą vaikui. Nurodyta išmoka pagal įstatymų leidėjo tikslus yra finansinė parama šeimoms, auginančioms vaikus, todėl tokios išmokos neturi būti vertinamos, kaip pinigų suma, kurią valstybė patenkina vaiko poreikius atitinkamomis sumomis, tokiu būdu mažindama tėvų teikiamo išlaikymo dydį. Tėvų pareiga teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams yra asmeninė pareiga, kuri negali būti perleista kitiems asmenims, įskaitant ir valstybei.

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys yra nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini) tėvai. Šalys kartu negyva ir bendro ūkio neveda nuo 2015 m. vasario 1 d., o nuo 2015 m. gegužės mėn. šalių nepilnamečiai vaikai gyvena kartu su ieškovu. 2015 m. lapkričio 6 d. ieškovas su nepilnamečiais vaikais grįžo gyventi į Lietuvą. Telšių apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2861-671/2016 nutarė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu. Vaikai lanko ugdymo įstaigas ir neformalius vaikų švietimo būrelius, specialiųjų poreikių neturi. Vaikai nuo 2015 m. gyvena kartu su ieškovu, šeima gyvena ieškovo sutuoktinei I. P. priklausančiame name. Ieškovas yra darbingo amžiaus, sveikatos problemų neturi, lėtinėmis ligomis neserga, nuo grįžimo į Lietuvą iš Švedijos 2015 m. nuolat dirbo ir gaudavo nuolatines draudžiamąsias pajamas, nuo 2020 m. gegužės 4 d. dirba (duomenys neskelbtini). Laikino nedarbingumo laikotarpiu ieškovas mokėsi elektriko amato, gavo išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos. Ieškovo šeimos pajamas sudaro iš (duomenys neskelbtini) ieškovo gaunamas darbo užmokestis (teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo žinomas), išmokos už vaikus. 2017 m. rugpjūčio mėn.–2018 m. vasario mėn. ieškovo pajamos, dirbant (duomenys neskelbtini), per mėnesį vidutiniškai buvo apie 1 627 Eur, o dirbant (duomenys neskelbtini) – apie 759 Eur. Ieškovas sudarė santuoką su I. P., jų šeimoje auga penki nepilnamečiai vaikai, įskaitant tris nepilnamečius šalių vaikus, vieną bendrą vaiką su I. P. ir I. P. vaiką iš buvusios santuokos. Ieškovas neturi jokio registruotino kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Ieškovo vardu Norvegijoje yra registruota individuali įmonė (duomenys neskelbtini), kuri veiklos nevykdo. Ieškovas turi asmeninių kreditorinių įsipareigojimų, jo atžvilgiu yra vykdomos vykdomosios bylos ir išskaitomos išmokos iš darbo užmokesčio (konkreti išskaitų suma nėra žinoma). 2019 m. sausio mėn.–2019 m. spalio mėn. laikotarpiu atsakovė iš Švedijos socialinio draudimo agentūros kas mėnesį gaudavo apie 397 Eur pajamų. Atsakovė sudarė santuoką su G. G., jiems gimė dukra. G. G. gaunamos pajamos yra apie 743 Eur. Atsakovė Lietuvoje neturi jokio registruotino ar nekilnojamojo turto, duomenų apie užsienyje turimą turtą, kitas gaunamas pajamas nėra. Atsakovės šeima gyvena nuomojamame gyvenamajame name, už kurio nuomą per mėnesį moka apie 332 Eur. Atsakovės vardu Švedijoje yra registruotas juridinis asmuo (duomenys neskelbtini), kuris yra bankrutuojantis, įmonės vardu registruotos transporto priemonės. Atsakovė taip pat yra Švedijoje registruoto ir vykdančio veiklą juridinio asmens (duomenys neskelbtini) valdybos narė. Ieškovas 2015 m. gegužės mėn.–2016 m. vasario 29 d. iš atsakovės sąskaitos pervedė į savo sąskaitą bendrą 12 901,35 Eur sumą, kurią sudaro 8 366,15 Eur Norvegijos valstybės sumokėtos išmokos už vaikus ir 4 535,20 Eur atsakovei priklausiusi dalis už šalių namo pardavimą. Atsakovė 2017–2019 m. laikotarpiu vaikų išlaikymui pervedė ieškovui bendrą 3 701,81 Eur sumą.

40. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką bei nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kiekvieno šalių nepilnamečio vaiko vieno mėnesio išlaikymui turi būti skiriama 500 Eur suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimu nustatomas išlaikymo dydis turi atitikti dabartinę vaikų tėvų turtinės padėties, jų galimybių ir vaikų poreikių pusiausvyrą, todėl, esant ginčui dėl išlaikymo dydžio, išlaikymas į ateitį už galimai atsirasiančius poreikius paprastai negali būti tenkinamas, kadangi, pasikeitus vaikų poreikiams arba vieno iš tėvų turtinei padėčiai, įstatymas nedraudžia pakartotinai kreiptis dėl išlaikymo dydžio pakeitimo (CK 3.201 str.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti teismų praktikoje pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas, atsižvelgiant į CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną MMA (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Orientacinis kriterijus reiškia, kad ieškovas neturi pareigos bylos nagrinėjimo metu visiškai tiksliai įrodyti, kokia pinigų suma reikalinga kas mėnesį vaikų išlaikymui, nes išlaikymui reikalinga pinigų suma gali keistis priklausomai nuo metų sezono, ekonomikos ir rinkos kainų pokyčių, vaikų sveikatos būklės ir pan. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1025 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ ir 2019 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 669 2019 m. buvo nustatytas 555 Eur MMA, o 2020 m. – 607 Eur, vadinasi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė šalių nepilnamečiams vaikams net mažesnį išlaikymo poreikį, nei teismų praktikoje būtinu vaikų išlaikymui pripažįstamas orientacinis kriterijus (MMA). Bylos duomenimis šalių vaikai sveikatos problemų ir su tuo susijusių specialių poreikių neturi, tačiau jauniausiajai šalių dukrai buvo reikalingos odontologo paslaugos (370 Eur). Ieškovas paaiškino, kad šalių vaikai taip pat turi poreikių, susijusių su papildomu ugdymu (būreliai, kiti užsiėmimai), kurių jis negalėjo leisti dėl per mažo ir nereguliaraus atsakovės teikiamo išlaikymo. Akivaizdu, šalių nepilnamečių vaikų būtinieji poreikiai gali skirtis, priklausomai nuo objektyvių ir nenumatytų aplinkybių (vaikų amžiaus ir tai sąlygojusių poreikių pasikeitimo, ligos ir pan.), todėl aplinkybė, kad ieškovo parengtose vaikų poreikių lentelėse nurodytos išlaikymo sumos yra mažesnės nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nereiškia, jog kiekvieno vaiko išlaikymui per mėnesį skirtina 500 Eur suma yra per didelė. Apeliantė nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismo konstatuotas išlaikymo dydis yra perteklinis, t. y. akivaizdžiai ir ženkliai viršija sumą, reikalingą būtiniesiems vaikų poreikiams tenkinti.

41. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netinkamai įvertino šalių galimybes teikti vienodą išlaikymą, t. y. netinkamai įvertino šalių turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi šioje byloje nutarė įpareigoti šalis į parengiamąjį teismo posėdį pateikti duomenis apie gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį ir registruotiną turtą, mokamus komunalinius mokesčius, kitus išlaikytinius. Atsakovė dokumentų nepateikė, o atsakovės atstovo prašymu parengiamasis teismo posėdis buvo atidėtas, įpareigojant atsakovę iki 2019 m. spalio 14 d. pateikti teismui 2019 m. rugsėjo 12 d. teismo nutartyje nurodytus dokumentus. Atsakovė pateikė įrodymus, kad 2019 m. sausio mėn.–2019 m. spalio mėn. laikotarpiu atsakovė iš Švedijos socialinio draudimo agentūros kas mėnesį gaudavo apie 397 Eur. Kitų įrodymų apie po 2019 m. spalio mėn. gaunamas pajamas ir turtinę padėtį atsakovė nepateikė. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė sudarė santuoką su G. G., jiems gimė dukra. Atsakovė Lietuvoje neturi jokio registruotino ar nekilnojamojo turto, duomenų apie užsienyje turimą turtą nėra. Atsakovės šeima gyvena nuomojamame gyvenamajame name, už kurio nuomą per mėnesį moka apie 332 Eur. Atsakovės vardu Švedijoje yra registruotas juridinis asmuo (duomenys neskelbtini), kuris yra bankrutuojantis, įmonės vardu registruotos transporto priemonės. Atsakovė taip pat yra Švedijoje registruoto ir vykdančio veiklą juridinio asmens (duomenys neskelbtini) valdybos narė. Atsakovės sutuoktinio G. G. darbo sutartyje nurodyta, kad jo darbo laikas yra 20 valandų per savaitę. G. G. prašyme Švedijos socialinio draudimo agentūrai nurodyta, kad jis dirba 100 proc. darbo laiko. Pirmosios instancijos teisme G. G. nurodė, kad yra tėvystės atostogose, pajamos sudaro 743 Eur, iki tol dirbo ir gaudavo apie 1 000 Eur atlyginimą, 2017 m. pajamos sudarė 30 000 Eur, 2018 m. – 25 000 Eur, turi vaiką iš kitos santuokos, tačiau išlaikymo nemoka.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti dėl akivaizdaus šalių turtinės padėties skirtumo, dėl kurio būtų galima nukrypti nuo išlaikymo teikimo lygiomis dalimis principo. Šalys yra darbingo amžiaus, sveikatos problemų neturi. Ieškovas dirba, iki įsidarbinimo 2020 m. gegužės 4 d. (duomenys neskelbtini) gaudavo apie 1 000 Eur kitose darbovietėse, mokėsi elektriko specialybės. Ieškovas neturi jokio registruotino kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, gyvena sutuoktinei I. P. priklausančiame gyvenamajame name, už kurį yra mokamos kredito įmokos. Norvegijoje yra registruota ieškovo individuali įmonė „(duomenys neskelbtini), kuri nevykdo veiklos. Ieškovas turi asmeninių kreditorinių įsipareigojimų, jo atžvilgiu yra vykdomos vykdomosios bylos. Ieškovo šeima augina iš viso 5 nepilnamečius vaikus. Akivaizdu, kad šalių turtinė padėtis pagal byloje esančius duomenis ženkliai nesiskiria, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo išlaikymo teikimo lygiomis dalimis principo.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškovu, kuriam tenka kasdieninis rūpestis vaikais, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė, kuri negyvena kartu su šalių nepilnamečiais vaikais, augina tik vieną vaiką iš kitos santuokos, turi galimybę gauti didesnes pajamas, nei ieškovas, kuris privalo skirti žymiai daugiau laiko šalių 3 nepilnamečiams vaikams, buičiai, taip pat rūpinimuisi vaikų sveikata ir ugdymu. Akivaizdu, kad ieškovas yra labiau apribotas galimybėmis gauti daugiau pajamų, todėl apeliantės argumentai dėl ieškovo geresnės turtinės padėties atmestini ne tik, kaip nepagrįsti, bet ir vertintini kritiškai, nes atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė aktualių duomenų apie savo turtinę padėtį, turimas santaupas ir pan. Atsakovė pirmosios instancijos teisme sutiko mokėti po 100–150 Eur išlaikymą vaikams (300–450 Eur), nors nurodė, kad atsakovės pajamos už vaiką yra 397 Eur, jos sutuoktinio pajamos yra 743 Eur, už namo nuomą mokamas 332 Eur nuomos mokestis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prieštaringi atsakovės argumentai apie savo turtinę padėtį kelia pagrįstų abejonių dėl tikrosios atsakovės turtinės padėties, kadangi akivaizdu, kad nurodytų pajamų nepakaktų atsakovės šeimos ir šalių trijų nepilnamečių vaikų išlaikymui. Darytina išvada, kad atsakovė neįrodė, jog jos turtinė padėtis yra blogesnė nei ieškovo, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo tėvų vaikams skirtino išlaikymo lygiomis dalimis principo.

44. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, konstatavus, jog apeliantė turi galimybę teikti šalių vaikams išlaikymą lygiomis dalimis, vaikų išlaikymo poreikiai negali būti mažinami iš esmės dėl apeliantės deklaratyvaus pobūdžio argumentų, jog šalių vaikams nebūtinas papildomas ugdymas ar kiti ieškovo nurodyti vaikų poreikiai, ar kad vaikus išlaikyti, tenkinant tuos pačius poreikius, galima už žymiai mažesnę sumą ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių ir neišvengiamų poreikių tenkinimu, todėl yra svarbu užtikrinti vaiko materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas didesnį išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams, nei ieškovas nurodė vaikų būtinųjų poreikių lentelėse, pagrįstai įvertino visas aplinkybes, susijusias su vaikų tiek būtinaisiais, tiek papildomais poreikiais ir objektyviais poreikių pokyčiais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaikų visų būtinųjų poreikių nenurodymas ieškovo pateiktose lentelėse savaime nereiškia, kad vaikams išlaikyti pakanka ženkliai mažesnės sumos nei teismų praktikoje taikomas orientacinis vaikų išlaikymo dydis.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta reikalinga suma vaikų poreikiams tenkinti yra mažesnė nei 2019–2020 metų buvusi minimali mėnesinė alga (atitinkamai 555 Eur ir 607 Eur), todėl atsižvelgiant į tai, kad šalių turtinė padėtis yra apylygė, abu tėvai turi pareigą užtikrinti ne tik minimalius, bet ir papildomus poreikius (ugdymui, sveikatos priežiūrai ir pan.), darytina išvada, jog šalių nepilnamečių vaikų poreikiams nustatyta 500 Eur suma kiekvienam vaikui yra teisinga ir pagrįsta bei atitinka tėvų turtinę padėtį, taip pat jų galimybes gauti didesnes pajamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apsisprendimas turėti vaikų lemia įsipareigojimų juos išlaikyti iki pilnametystės atsiradimą (CK 3.30 str., 3.192 str.). Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaikais, kadangi priešingu atveju, tėvams, neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaikus, sudarant būtinas sąlygas vaikams vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams.

46. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytus vaikų poreikius, neviršijančius vienos minimalios algos, ir tėvų turtinės padėties proporcingumą, abipusę tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių vaikų išlaikymo našta šalims tenka lygiomis dalimis.

47. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką bei nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio priteisimo išsprendė teisingai, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo (CK 3.156 str., 3.192–3.196 str., 3.201 str.; CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

48. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 6 498,19 Eur išlaikymo įsiskolinimą.

49. CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

50. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 str.). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 str. 3 d.). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste, įgyjant kompensacinės paskirties atgręžtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010). Tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008).

51. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia.

52. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

53. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

54. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė už 3 metų laikotarpį iki ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo į ieškovo sąskaitą pervedė 3 701,81 Eur sumą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė galėjo teikti šalių vaikams po 100 Eur per mėnesį išlaikymą (viso 300 Eur), už nurodytą laikotarpį (2016 m. rugpjūčio 13 d.–2019 m. rugpjūčio 13 d.), t. y. 36 mėnesius, atimant 2 mėnesius, kai vaikai gyveno pas atsakovę, pagrįstai sprendė, kad išlaikymo įsiskolinimas yra 6 498,19 Eur ((300 x 36) - 600 - 3 701,81). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad išlaikymo įsiskolinimas turėjo būti skaičiuojamas nuo Telšių apylinkės teismo nutarties, kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta su ieškovu, priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Telšių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2861-671/2016 nutarta nustatyti šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškovu. Nurodytoje byloje nebuvo sprendžiamas vaikų išlaikymo klausimas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad tuo metu išlaikymo įsiskolinimo nebuvo.

55. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad ji yra net permokėjusi už išlaikymą, nes ieškovas 2015 m. gegužės mėn.–2016 m. vasario 29 d. laikotarpiu pasisavino iš atsakovės sąskaitos bendrą 12 901,35 Eur sumą, iš jos 8 366,15 Eur – užsienio valstybės išmokų už vaikus, 4 535,20 Eur – už atsakovei priklausančio namo Norvegijoje dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės argumentai dėl pasisavintų lėšų yra susiję su praeityje įvykusiomis aplinkybėmis, kurios įvyko iki laikotarpio, už kurį prašoma priteisti išlaikymo įsiskolinimą, todėl nepaneigia susidariusio išlaikymo įsiskolinimo už vėlesnį laikotarpį, juolab, byloje nėra ginčo, jog šalių vaikai faktiškai su ieškovu gyvena nuo 2015 m. gegužės mėn. Nuo 2015 m. gegužės mėn. iki šiai bylai aktualaus išlaikymo įsiskolinimo termino pradžios, t. y. 2016 m. rugpjūčio 13 d., šalių nepilnamečiai vaikai gyveno su ieškovu, todėl akivaizdu, jog tuo metu vaikams taip pat turėjo būti teikiamas abiejų tėvų išlaikymas, tačiau byloje nustatyta, jog atsakovė 2016 m. išlaikymo šalių nepilnamečiams vaikams iš viso neteikė. Byloje nėra įrodymų, kad nurodytą sumą ieškovas pasisavino neteisėtai, ar kad šalys buvo sutarę, jog atsakovė nemokės išlaikymo, o ieškovas negrąžins pasisavintų lėšų, iš kurių didžiąją dalį sudarė užsienio valstybės vaikų išlaikymui mokėtos išmokos, t. y. nurodytas išmokas ieškovas turėjo teisę teisėtai valdyti uzufrukto teise, nes šalių nepilnamečiai vaikai tuo metu jau gyveno su ieškovu (CK 3.185 str.). Byloje nustatyta, kad ir po neva neteisėto lėšų pasisavinimo atsakovė 2017 m.–2019 m. rugpjūčio 13 d. laikotarpiu pervedė ieškovui 3 701,81 Eur sumą vaikų išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prieštaringą apeliantės poziciją dėl išlaikymo įsiskolinimo nebuvimo patvirtina pačios apeliantės argumentai, jog šalys buvo sutarę, kad atsakovė nemokės išlaikymo, o ieškovas negrąžins paimtų lėšų, tačiau tuo pačiu apeliantė nurodė, jog šalys buvo susitarę dėl 300 Eur išlaikymo (po 100 Eur kiekvienam vaikui) teikimo kas antrą mėnesį. Akivaizdu, kad atsakovė nelaikė, jog ieškovo iš atsakovės sąskaitos pervestos lėšos buvo pasisavintos neteisėtai ar panaudotos ne vaikų interesais.

56. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir vertinant, jog šalys sutarė dėl 300 Eur išlaikymo teikimo kas antrą mėnesį, tai 2016 m. rugpjūčio 13 d.–2019 m. rugpjūčio 13 d., atėmus du mėnesius, kai vaikai gyveno pas atsakovę, atsakovė turėjo sumokėti 4 800 Eur sumą vaikų išlaikymui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2016 m. atsakovė išlaikymo iš viso nemokėjo, o 2017 m.–2019 m. rugpjūčio 13 d. laikotarpiu pervedė ieškovui bendrą 3 701,81 Eur sumą, t. y. ženkliai mažesnę sumą nei turėtų pagal neva tarp šalių sudarytą susitarimą dėl 300 Eur išlaikymo teikimo kas antrą mėnesį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, narinėjamu atveju yra labiau tikėtina, jog tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl 300 Eur išlaikymo mokėjimo kiekvieną mėnesį, o ne kas antrą mėnesį, juolab, pats ieškovas nurodė, jog sutartas išlaikymo teikimas kas mėnesį jį tenkintų ir jis nesikreiptų į teismą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, jei atsakovė laiku ir tinkamai mokėtų šalių trijų nepilnamečių vaikų išlaikymui po 100 Eur per mėnesį. Apeliantei neįrodžius, kad ji tinkamai vykdė savo prievolę išlaikyti šalių nepilnamečius vaikus, darytina išvada, kad tokį išlaikymą vaikams teikė ieškovas.

57. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, bylos duomenis, ginčui aktualias teisės normas ir kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu klausimą dėl vaikų išlaikymo įsiskolinimo išsprendė teisingai, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimo šioje dalyje neteisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, ekonominę situaciją, kainų pokyčius, vaikų būtinuosius ir papildomus ugdymo poreikius bei į tai, kad ieškovas faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikams, priteistas išlaikymo įsiskolinimo dydis yra pakankamas ir pagrįstas, todėl apeliantės argumentai dėl priteisto išlaikymo įsiskolinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaikus, todėl įrodymais nepagrįstas šios prievolės nesilaikymas nesudaro pagrindo atleisti išlaikymo neteikusį vieną iš tėvų nuo pareigos kompensuoti kitam įvykdytą nepilnamečių vaikų išlaikymo dalį (CK 3.185 str., 3.200 str., 6.50 str.; CPK 178 str., 185 str.).

58. Pagal CPK 93 str. 1 d. nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

59. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

60. Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500 Eur išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašoma priteisti 500 Eur suma neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p. nurodyto dydžio, todėl, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apimtį, nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių.

61. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos (CPK 93 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. G. 500 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovo R. P. naudai.