Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. L. ir V. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties, kuria atsakovų R. L. ir V. L. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo paliktas nenagrinėtu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovų R. L. ir V. L. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo paliktas nenagrinėtas konstatavus, kad jurisdikcija spręsti šį klausimą priklauso atsakovų bankroto bylas iškėlusiam Latvijos Respublikos Limbažių rajono teismui, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

A. R. L. ir V. L. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – ieškovų Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ kreditorinius reikalavimus, pareikštus atsakovų bankroto bylose. Naujai pateiktais įrodymais atsakovai įrodinėja aplinkybes, kad minimi kreditoriai buvo tinkamai informuoti apie Latvijos Respublikoje atsakovams pradėtus nemokumo procesus ir įstojo į bankroto bylas su reikalavimais, kylančiais Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-924-553/2012, 2014 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-755-553/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1653/2012, 2014 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2847/2014, pagrindu.Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų naujai pateiktų įrodymų priėmimo, pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju atsakovams būtinybė pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui iškilo po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties priėmimo, kai kartu su skundžiama teismo nutartimi jie gavo ieškovų atstovo atsiliepimą į jų prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovai, siekdami paneigti ieškovų atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovų tinkamą informavimą apie atsakovams iškeltas bankroto bylas, ieškovų kreditorinių reikalavimų įtraukimą į atsakovų įsipareigojimų padengimo planus, pateikė kreditorių RAB „L. D.“ ir bendrovės „M. T. L.“ kreditorinius reikalavimus, patvirtinančius, jog jie tinkamai informuoti apie atsakovų nemokumo proceso eigą ir su fizinio asmens nemokumo procesu susijusiomis pasekmėmis.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog atsakovų kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314, 338 straipsniai).

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reguliuoja Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad jis turėtų būti taikomas bankroto byloms, kai skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, prekybininkas ar individualus asmuo, o bankroto bylos, kurioms taikomas šis Reglamentas, yra išvardytos jo prieduose. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalį jis taikomas kolektyvinėms bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu; pagal 2 straipsnio a punktą, bankroto byla yra 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta kolektyvinė bankroto byla, o tokios bylos išvardytos A priede. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis numato dviejų rūšių bankroto bylas. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismo pradėta bankroto byla yra „pagrindinė byla“, turinti universalų poveikį, nes taikoma visam skolininko turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas reglamentas. Jei vėliau pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje skolininkui priklauso įmonė, kompetentingas teismas gali iškelti bankroto bylą, ši byla laikoma „šalutine“, o jos poveikis gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės teritorijoje (Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje C‑341/04, I‑3813, 28 punktas). Toks universalus pagrindinės bankroto bylos poveikis turi įtakos ir bankroto administratoriaus įgaliojimams, nes pagal Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalį bankroto administratorius, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnio 1 dalyje, paskiria teismas, gali vykdyti visus jam suteiktus įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, be kita ko, kol ten nėra iškelta kita bankroto byla ir nesiimta apsaugos priemonių siekiant išvengti bylos po to, kai buvo pareikalauta toje valstybėje iškelti bankroto bylą. Taigi pagrindinės bylos universalų pobūdį gali apriboti tik šalutinės bylos iškėlimas. Be to, pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį, jurisdikciją turinčio teismo iškelti tokią bylą nustatymas (tiek dėl pagrindinės, tiek dėl šalutinės bankroto bylos) lemia ir taikytinos teisės nustatymą, nes valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė taikoma bankroto bylai ir jos padariniams. Pagal to paties Reglamento straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą.Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tarp šalių iš esmės nebuvo ginčo, kad Latvijos Respublikoje atsakovams iškeltos bankroto bylos Reglamento Nr. 1346/2000 prasme laikomos pagrindinėmis bylomis, turinčiomis universalų poveikį, t. y. taikomos visam skolininkų turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas Reglamentas Nr. 1346/2000. Tačiau išsiskyrė šalių pozicija, pagal kokios valstybės teisės nuostatas, reglamentuojančias fizinių asmenų bankroto bylas ir tokių bylų teismingumo klausimus, šioje byloje turėtų būti nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų kitos valstybės narės teritorijoje, panaikinimo. Atsakovų teigimu, Reglamentas Nr. 1346/2000 nenumato, kuris iš teismų (ar bankroto bylą iškėlęs teismas, ar civiliniame procese suvaržymus pritaikęs teismas) turi spręsti klausimą dėl turto ir piniginių lėšų banko sąskaitose arešto panaikinimo, o teisės normos nenumato draudimo teismui, taikiusiam areštą, panaikinti šį areštą dėl to, kad skolininkui iškelta bankroto byla kitoje valstybėje. Ieškovai laikėsi pozicijos, kad atsakovų prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones turėtų būti teikiamas ir nagrinėjamas ne bylą iš esmės išsprendusio teismo, o teismo, kuris nagrinėja fizinių asmenų bankroto bylas. Tokiai ieškovų pozicijai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kuris konstatavo, kad Latvijos Respublikos teismas, nagrinėjantis pagrindinę bankroto bylą, turi jurisdikciją spręsti klausimą dėl laikinųjų kitos valstybės narės teritorijoje taikytų apsaugos priemonių panaikinimo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada yra teisėta ir pagrįsta. Pirmiausiai pažymėtina, kad atsakovų prašomos panaikinti laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ne bankrutuojančios individualios įmonės, o kreditorių Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“, kaip privačių juridinių asmenų, interesų užtikrinimui pagal asmenines atsakovų prievoles. Nurodytose bylose atsakovams pareikšti reikalavimai buvo grindžiami su atsakovais, kaip fiziniais asmenimis, sudarytais sandoriais. Todėl poreikis minėtiems kreditoriams reikšti individualios įmonės bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su fiziniais asmenimis (įmonės savininku ir jo sutuoktine), buvo grindžiamas išimtinai individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumu (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu subsidiariai tampa ir individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.Nors ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, kad reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir individualios įmonės savininko kreditoriai, tačiau, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009). Taigi, poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, nes bankroto procese gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą.Teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Individualios įmonės bankroto byloje kreditoriui negavus įmonės savininko prievolės įvykdymo ir nesant kitų CK nustatytų prievolių pabaigos pagrindų, nėra pagrindo konstatuoti, kad fizinio asmens prievolė yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-159/2010).Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartimi IĮ L. firma „ROLETA“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2016 m. rugsėjo 8 d. priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, 2016 m. spalio 31 d. įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Individualios įmonės likvidavimas dėl bankroto nulėmė įmonės prievolių pabaigą jos kreditoriams. Tačiau kreditoriams Kipro Respublikos bendrovei „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovei „L. D.“ negavus reikalavimų, kilusių iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su įmonės savininku ir jo sutuoktine, kaip fiziniais asmenimis, patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko ir jo sutuoktinės prievolės šiems kreditoriams savaime nesibaigė ir toliau gali būti vykdomos šių fizinių asmenų bankroto bylose. Vertinant nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad individualios įmonės bankroto procesas Lietuvos Respublikoje yra užbaigtas, todėl Lietuvos Respublikoje nesant iškeltos šalutinės fizinių asmenų Laurinaičių bankroto bylos, Latvijos Respublikoje atsakovams iškeltos bankroto bylos laikytinos pagrindinėmis, turinčiomis universalų poveikį. Visi padariniai, kurie kyla iškėlus šias bylas Latvijos Respublikoje, kyla ir kitose valstybėse narėse, tarp jų ir Lietuvoje. Tai reiškia, kad pagrindinių bankroto bylų administratorius turi teisę nukreipti išieškojimą į turtą, priklausantį fiziniams asmenims ir esantį Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvoje esantys šių fizinių asmenų kreditoriai pagal asmenines skolininkių prievoles turi teisę pareikšti finansinius reikalavimus šių fizinių asmenų bankroto bylose, jeigu jų reikalavimai nebuvo patenkinti individualios įmonės bankroto byloje. Nurodytas aplinkybes patvirtina apeliantų kartu su atskiruoju skundu pateikti ieškovų Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ kreditoriniai reikalavimai, pareikšti atsakovų bankroto bylose Latvijos Respublikos teisme.Kaip minėta, pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį, jurisdikciją turinčio teismo iškelti tokią bylą nustatymas lemia ir taikytinos teisės nustatymą, nes valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė taikoma bankroto bylai ir jos padariniams. Iš Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo vienoje valstybėje narėje pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje ir jis be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turi tokių pačių padarinių kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje. Pagal 25 straipsnį visi kiti nei tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu susiję sprendimai taip pat pripažįstami automatiškai. Automatinio sprendimų bankroto bylose pripažinimo principas neapima šių sprendimų priverstinio vykdymo. Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai vykdomi pagal Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (taikytinas ją pakeitęs 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, toliau – Briuselis I) su tam tikromis išimtimis, t. y. taikoma sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūra. Tačiau paskelbimo vykdytinu procedūra taikoma tik vykdytiniems sprendimams, t. y. tiems teismo sprendimams, kurie gali būti vykdomi priverstinai. Sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas sprendimu dėl pripažinimo, kuris kitoje valstybėje narėje sukelia tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje. Nagrinėjamu atveju atsakovams Latvijos Respublikoje pradėtame bankroto procese taikoma Latvijos Respublikos, kaip valstybės narės, iškėlusios atsakovams bankroto bylas, teisė. Atitinkamai Latvijos Respublikoje iškeltoms bankroto byloms be tolesnių formalumų taikomi Latvijos Respublikos teisės aktuose numatyti bankroto bylų iškėlimo teisiniai padariniai, teismo sprendimų dėl bankroto bylos iškėlimo automatinio pripažinimo taisyklė. Šalys neginčija, kad Latvijos Respublikos Nemokumo įstatymo 134 straipsnyje numatyta, jog nuo teismo sprendimo pripažinti asmenį nemokiu priėmimo dienos sustabdomi visi šio asmens atžvilgiu pradėti ir nebaigti vykdymo veiksmai, o pats skolininkas netenka teisės disponuoti savo turtu ir ši teisė pereina bankroto administratoriui; teismo sprendimas dėl fizinio asmens pripažinimo nemokiu yra pagrindas panaikinti visas priverstinio vykdymo užtikrinimo priemones. Šio įstatymo 134 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas, kuriuo paskelbtas fizinio asmens nemokumo procesas, laikomas civiliniame procese taikytų suvaržymų panaikinimo pagrindu. Tačiau apeli Latvijos Respublikoje, iš esmės atitinka iracinės instancijos teismo vertinimu, vien nurodyto Latvijos Respublikos nacionalinio reglamentavimo nepakanka panaikinti visas priverstinio vykdymo užtikrinimo priemones, taikytas kitoje valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje), todėl būtinas atskiras atsakovų bankroto bylas nagrinėjančio ir šiuos procesus kontroliuojančio teismo patvarkymas (procesinis sprendimas). Toks bankroto procedūrų, susijusių su laikinosios apsaugos priemonių bankrutuojančiojo asmens turtui panaikinimu, iškėlus tokiam asmeniui bankroto bylą, reguliavimas Latvijos Respublikoje iš esmės atitinka ir teisinį reguliavimą Lietuvoje Pagal Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 10 straipsnio 4 dalies 2 punktą bankroto bylos iškėlimo stadijoje taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja tik iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įmonei ar fiziniam asmeniui įsiteisėjimo, pagal FABĮ 20 straipsnio 4 dalį ir ĮBĮ 18 straipsnio 3 dalį su fizinio asmens ar įmonės turto areštu susijusius klausimus sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju Latvijos Respublikos teismas, iškėlęs atsakovams pagrindines bankroto bylas, turi spręsti visus su bankroto bylomis susijusius klausimus (kreditorių reikalavimų tvirtinimo, priverstinio vykdymo užtikrinimo priemonių (areštų) turtui bankroto bylas nagrinėjančio teismo vietos valstybėje ir kitose valstybėse narėse panaikinimo klausimus ir kt.) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-157-381/2016; 2016 m. gegužės 12 d. nutartį, priimą civilinėje byloje Nr. 2-931-516/2016; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1167-464/2016 ir kt.). Jeigu tokie atsakovų bankroto bylas nagrinėjančio teismo sprendimai reikalauja vykdymo kitoje valstybėje narėje, jie vykdomi pagal Europos Sąjungos reglamentų nustatytas proceso teisės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2012). Tokiu atveju Lietuvos Respublikos teismai procesiniais sprendimais dėl tam tikrų bankroto bylai aktualių procesinių klausimų neturi kompetencijos įsiterpti į kitos valstybės teismo nagrinėjamas fizinių asmenų bankroto bylas, kas sudaro pagrindą išvadai, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti tam tikrus su kitoje valstybėje narėje nagrinėjamomis pagrindinėmis fizinių asmenų bankroto bylomis susijusius klausimus.Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į šias bylos aplinkybes: individualios įmonės bankroto byla Lietuvos Respublikoje baigta; ne visų kreditorių, įskaitant pagal asmenines įmonės savininkų prievoles, finansiniai reikalavimai patenkinti, ką įrodo pačių kreditorių Kipro Respublikos bendrovės „M. T. L.“ ir R. F. ribotos atsakomybės bendrovės „L. D.“ procesiniai dokumentai, taip pat apeliantų pateikti įrodymai, jog nurodyti kreditoriai pateikė finansinius reikalavimus ir Latvijos Respublikos atsakovams bankroto bylas iškėlusiame teisme; Vilniaus apygardos teismo nutartimis visi areštai, įskaitant ir fizinių asmenų turtui, panaikinti ir turto arešto aktų registre tam tikro atsakovų turto arešto faktas nėra įregistruotas (t. 6, b. l. 96-126); turtas IĮ L. individualios įmonės firmos „ROLETA“ bankroto byloje nukreiptas kreditorių reikalavimams tenkinti, įmonės ir jos savininkų turto visų kreditorių reikalavimams tenkinti nepakako; priešingu atveju, nebūtų likę ir byloje dalyvaujančių kreditorių reikalavimų šiems fiziniams asmenims Latvijos Respublikos teismo iškeltose bankroto bylose. Tai reiškia, jog realaus turto Lietuvos Respublikoje, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, šie fiziniai asmenys neturi ir tokiu atveju nėra ir negali būti laikinųjų apsaugos priemonių (arešto) taikymo objekto. Negali apskritai likti uždėtas areštas įmonės savininko turtui net ir tais atvejais, kai turto, pasibaigus individualios įmonės bankroto procesui, yra likę. Pirma, jeigu viso įmonės ir jos savininko turto nepakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti, tai pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai, nelieka nei įmonės, nei jos savininko turto, taigi nelieka arešto objekto, nes visas turtas nukreiptas kreditorių reikalavimų patenkinimui. Antra, jeigu lieka įmonės savininko turto, patenkinus visų įmonės ir jos savininko kreditorių reikalavimus, tai nelieka pagrindo taikyti areštą turtui, nes nėra likusių skolininko prievolių kreditoriams. Todėl faktiškai neįmanoma situacija, kad pasibaigus individualios įmonės bankroto procesui ir nepatenkinus jo metu visų įmonės ir jos savininko reikalavimų, liktų taikytos laikinosios apsaugos priemonės (areštas) įmonės ar jos savininko turtui. Nebent galėtų likti įmonės ar jos savininko sąskaitoms banke Pinginių lėšų informacinėje sistemoje (PLAIS) taikyti lėšų nurašymo apribojimai, atsiradę tuo metu, kol dar galiojo areštų aktų registre įregistruoti areštų aktai, nes PLAIS sistema automatiškai susieta su areštų aktų registru (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1659-381/2017). Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teismą, turintį jurisdikciją spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų kitos valstybės narės teritorijoje, panaikinimo. Atsakovų atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.