Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams V. G. ir U. S. (U. S.) dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Investnuoma“ (šiuo metu išregistruota).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje pagal ieškovės AB DNB banko (toliau – ir ieškovė, ir Bankas) ieškinį atsakovams V. G. ir U. S. dėl skolos priteisimo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto areštą.Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai. Šį sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą. Teismo sprendimas šioje byloje yra įsiteisėjęs.Atsakovas V. G. 2016 m. kovo 3 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą panaikinti jo turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Redingo (Reading) apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. paskelbė V. G. bankrutavusiu. 2015 m. gruodžio 9 d. teismas patvirtino, kad bankroto procesas dėl V. G. bankroto baigtas 2015 m. gruodžio 1 d., visi likę kreditorių reikalavimai panaikinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi atmetė atsakovo V. G. prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas nurodė, kad atsakovas nėra pateikęs į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pranešimas pateiktas kreditoriui (Bankui) 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas) 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Remiantis Reglamento 4 straipsniu, išskyrus tam tikras išimtis (kurios šioje byloje yra neaktualios), bankroto byloms ir jų padariniams, taigi ir atleidimui nuo įsipareigojimų vykdymo, taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisė, šiuo atveju – Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės 1986 m. Nemokumo aktas. Pagal Nemokumo akto 272 straipsnio (kuriame nustatyta skolininko pareiga pateikti teismui informaciją apie jo kreditorius) bei 281 straipsnio nuostatas bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali atleisti (ir atleidžia) skolininką tik nuo tų įsipareigojimų vykdymo, apie kuriuos jam buvo pranešta. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog bankroto byloje Bankas buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą.Nors bankroto bylos iškėlimo, bankroto bylos pabaigos teisiniai padariniai taikomi savaime, t. y. nereikalaujant papildomo teismo sprendimo pripažinimo, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepateikė minėtų rašytinių įrodymų, teismas sprendė, kad atsakovas nėra atleistas nuo įsipareigojimų Bankui vykdymo, todėl naikinti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas V. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – jo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones patenkinti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:Ieškovė AB DNB bankas apie bankroto bylos iškėlimą buvo informuota paties apelianto trimis elektroniniais laiškais, teismo paskirto Valstybinio bankroto administratoriaus standartiniu laišku kreditoriui, viešu skelbimu laikraštyje „Valstybės žinios“ ir buvo įtraukta į apelianto bankroto peticijos, kuri buvo pateikta Jungtinės Karalystės Redingo apygardos teismui, kreditorių sąrašą. Byloje pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovė apelianto siųstus elektroninius laiškus gavo. Jungtinės Karalystės Valstybinio bankroto administratorius patvirtino, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie apelianto bankroto procesą.Ieškovė buvo pasyvi apelianto bankroto procese ir pati negynė savo teisių, o tai negali apsunkinti apelianto teisinės padėties siekiant įgyvendinti Jungtinės Karalystės Redingo apygardos teismo išduotą dokumentą apie apelianto atleidimą nuo įsipareigojimų (asmeninį bankrotą).Aplinkybes, kad ieškovei buvo užkirstas kelias pasinaudoti teise pateikti savo reikalavimus apelianto bankroto procese, privalo įrodyti pati ieškovė, o ne apeliantas.Teisės aktuose nenustatyta, kad Jungtinės Karalystės teismo išduodamoje pažymoje apie asmens bankroto proceso pabaigą turi būti įvardyti konkretūs kreditoriai ir nurodyti jų reikalavimai (sumos), nuo kurių bankrutavęs asmuo atleidžiamas. Vilniaus apygardos teismas, skundžiama nutartimi revizuodamas Jungtinės Karalystės Redingo apygardos teismo išduotą dokumentą apie apelianto atleidimą nuo įsipareigojimų, pažeidė valstybių narių priimtų sprendimų tarpusavio pasitikėjimo principą.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apelianto turtui po bankroto bylos iškėlimo praranda reikalavimą užtikrinančią paskirtį, todėl nėra tikslingas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, savo paskirtimi bankrutuojančio subjekto atžvilgiu gali būti taikoma tik iki bankroto bylos iškėlimo teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-552/2004).Atsisakydamas panaikinti apelianto turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas pažeidė Reglamento nuostatas. Pagal Reglamento 16 straipsnio 1 dalį Jungtinės Karalystės teismo sprendimas dėl apelianto bankroto Lietuvoje pripažįstamas savaime, t. y. nereikalaujant papildomos teismo sprendimo pripažinimo procedūros, o pagal 4 straipsnio 1 dalį bankroto bylai ir jos padariniams taikoma valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla (šiuo atveju – Jungtinės Karalystės), teisė.Nenustačius, kad priimtas teismo sprendimas, pagal kurį apelianto skola ieškovei yra pasibaigusi, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (Reglamento 26 straipsnis), bei atskirai neginčijant šio teismo sprendimo teisėtumo, atsisakyti tenkinti apelianto prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nėra teisinio pagrindo.Ieškovė AB DNB bankas atsiliepime prašo apeliacinį procesą nutraukti, o teismui apeliacinio proceso nenutraukus ir nutarus civilinę bylą nagrinėti – atmesti atsakovo atskirąjį skundą. Nurodo šiuos argumentus:Teismas neturėjo priimti apelianto atskirojo skundo, nes praleistas terminas atskirajam skundui paduoti. Teismas nepagrįstai tenkino apelianto prašymą pratęsti terminą atskirajam skundui paduoti. Praleistas įstatyme nustatytas terminas gali būti atnaujinamas dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 78 straipsnis), tačiau šiuo atveju toks prašymas nebuvo pateiktas. Atsižvelgiant į tai, kad teismas atskirąjį skundą priėmė, apeliacinis procesas turi būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punktas).Apeliantas nepateikė įrodymų apie pranešimo kreditoriui pateikimą Reglamento 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Informavimas el. paštu ar pranešimo paskelbimas laikraštyje nėra tinkamas pranešimas pagal Reglamentą. Apeliantas neįrodė, kad bankroto administratoriaus 2015 m. sausio 20 d. raštas (kuris nėra pasirašytas jį surašiusio asmens) iš tikro buvo išsiųstas Bankui ir Bankas šį raštą yra gavęs.Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Teisėjų kolegija, prieš aptardama atsakovo V. G. atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, pirmiausia pasisako dėl priešingos šalies, t. y. ieškovės, atsiliepime pateiktų argumentų, kuriais ginčijamas paties apeliacinio proceso teisėtumas, pagrįstumo.

Dėl terminio atskirajam skundui paduoti praleidimo

Ieškovė atsiliepime teigia, kad apeliantas praleido įstatyme nustatytą terminą atskirajam skundui paduoti, o prašymo atnaujinti šį terminą nepateikė, todėl apeliacinis procesas turi būti nutrauktas. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiama teismo nutartis buvo išsiųsta paties apelianto prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nurodytu adresu Lietuvoje (t. 2, b. l. 129). Įteikimo pažymoje nurodyta, kad procesiniai dokumentai adresatui įteikti 2016 m. liepos 7 d. (t. 2, b. l. 131). Apeliantas 2016 m. liepos 13 d. el. paštu atsiuntė teismui prašymą (2016 m. liepos 21 d. teisme gautas originalus prašymas), kuriame nurodė, kad teismo procesinius dokumentus gavo jo tėvai, pas kuriuos jis buvo trumpam apsistojęs, tačiau jis pats tuo metu jau buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę ir šių dokumentų asmeniškai negavo. Apeliantas prašė teismo atsiųsti jam nutartį ir suteikti atskirajam skundui parengti bei išsiųsti 30 dienų nuo nutarties patvirtintos kopijos pateikimo apelianto nurodytu adresu Jungtinėje Karalystėje dienos (t. 2, b. l. 134–136). Tą pačią dieną, t. y. 2016 m. liepos 13 d., teismas el. paštu išsiuntė atsakovui V. G. skundžiamą nutartį ir informavo, kad teisėjos rezoliucija terminas atskirajam skundui paduoti pratęstas 30 dienų, skaičiuojant nuo nutarties gavimo dienos (t. 2, b. l. 143). Apeliantas, atsakydamas tą pačią dieną, t. y. 2016 m. liepos 13 d., patvirtino, kad el. laišką gavo (t. 2, b. l. 144). Atskirasis skundas teisme gautas 2016 m. rugpjūčio 11 d. ir kitą dieną teisėjos rezoliucija priimtas.Pagal CPK 77 straipsnio 1 dalį gali būti pratęsiami tik teismo paskirti ir nepasibaigę procesiniai terminai, todėl ieškovė teisi, kad CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatytas septynių dienų terminas atskirajam skundui paduoti, kuris šiuo atveju skaičiuojamas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, nes skundžiama nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, teisėjos rezoliucija negalėjo būti pratęstas. Įteikimas kartu su adresatu gyvenančiam šeimos nariui, išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, yra laikomas tinkamu įteikimu (CPK 123 straipsnio 3, 5 dalys). Taigi, sprendžiant iš prieš tai nurodytų aplinkybių, apeliantas praleido terminą atskirajam skundui paduoti.Tačiau toks procesinės teisės normų pažeidimas šiuo atveju nėra pagrindas nutraukti pradėtą apeliacinį procesą, nes apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog atskirojo skundo padavimo terminas yra praleistas, gali savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti šį terminą, jeigu iš turimos medžiagos aiškiai matyti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 307 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).Apeliantas savo prašyme nurodė, kad atskirojo skundo negalėjo laiku paduoti, nes buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę. Tai, kad registruotu paštu išsiųsti teismo procesiniai dokumentai faktiškai buvo įteikti ne pačiam atsakovui V. G., galima spręsti iš to, kad aiškiai skiriasi jo parašai paties pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei minėtoje įteikimo pažymoje. Pašto antspaudas ant voko patvirtina, kad minėtas atsakovo prašymo originalas atsiųstas iš Jungtinės Karalystės (t. 2, b. l. 149). Apeliantas, sužinojęs apie teismo priimtą nutartį, nedelsdamas kreipėsi į teismą su prašymu atsiųsti jam šią nutartį ir iš karto informavo, kad jam reikia daugiau laiko atskirajam skundui parengti bei išsiųsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos pakankamai svarbios termino atskirajam skundui paduoti praleidimo priežastys, kurias patvirtina bylos duomenys, sudaro pagrindą atnaujinti šį terminą, juolab kad atskirasis skundas paduotas nepraleidus CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių naikinamojo termino.Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai priėmė atsakovo V. G. atskirąjį skundą, todėl ieškovės prašymas nutraukti apeliacinį procesą atmestinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, kuriais įrodinėja, kad ieškovė buvo įtraukta į kreditorių sąrašą jo bankroto byloje ir kad ieškovei buvo pranešta apie Jungtinėje Karalystėje inicijuotą apelianto bankroto bylą. Apeliantas nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti įrodymus, kurie paneigtų ieškovės atsiliepime į jo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo priimtas jam nepalankus teismo procesinis sprendimas.Šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantui tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, apeliantui pateikus prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, teismas įpareigojo jį pašalinti trūkumus, t. y. pateikti prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus (t. 2, b. l. 102–103). Tačiau šioje nutartyje nėra nurodyta, kokius konkrečius įrodymus apeliantas privalo pateikti. Minėtą prašymą apeliantas grindė tuo, kad Jungtinės Karalystės Redingo apygardos teisme 2015 m. gruodžio 1 d. buvo baigtas jo bankroto procesas ir visi likę kreditorių reikalavimai jam panaikinti. Šiai aplinkybei pagrįsti apeliantas, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti įrodymus, pateikė Redingo apygardos teismo išduotą patvirtinimą (t. 2, b. l. 107–111). Teismas apelianto prašymą priėmė ir paskyrė jį nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apelianto prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kurio kopija apeliantui buvo išsiųsta jau kartu su priimta nutartimi, kurią apeliantas skundžia (t. 2, b. l. 129). Teismas, gavęs ieškovės atsiliepimą, jokių papildomų įrodymų apeliantui pateikti nepasiūlė, nors, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 1 dalimi, galėjo tai padaryti, ypač atsižvelgdamas į tai, kad apeliantui šioje bylos stadijoje advokatas neatstovauja. Apelianto pateikti nauji rašytiniai įrodymai turi esminę reikšmę ginčo klausimui teisingai išspręsti. Šių įrodymų vėlesnis pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes ieškovė su jais yra susipažinusi ir dėl jų vertinimo pasisakė atsiliepime į atskirąjį skundą. Dėl šių priežasčių apelianto pateikti nauji rašytiniai įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindo

Pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo <…>. Antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą.Nagrinėjamu atveju teismas visiškai patenkino ieškovės pareikštą ieškinį. Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, ieškovei buvo išduoti vykdomieji raštai (t. 2, b. l. 80–81). Tarp šalių nėra ginčo, kad šioje byloje priimtas teismo sprendimas nėra įvykdytas. Taigi, atsakovų atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas prieš tai minėtu pagrindu nėra pasibaigęs.Apeliantas prašo panaikinti jo turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones tuo pagrindu, kad jis, kaip fizinis asmuo, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje – Jungtinėje Karalystėje – priimtu teismo sprendimu pripažintas bankrutavusiu ir atleistas nuo visų likusių prievolių savo kreditoriams.Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė ginčo klausimui išspręsti aktualias Reglamento nuostatas, visų pirma 4 straipsnį, kurio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią bankroto byloms ir jų padariniams taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Kita svarbi taisyklė, kad vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas iškelti bankroto bylą nuo jo įsiteisėjimo momento pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse. Toks teismo sprendimas be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokius pat padarinius kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama šalutinė nemokumo byla. Atitinkamai be tolesnių formalumų pripažįstami ir teismo sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu (žr. Reglamento 16, 17 ir 25 straipsnius). Išsamiau šių normų reikšmė atskleista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. 2012 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).Nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nėra duomenų, kad apeliantui Lietuvos Respublikos teisme būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla (kuri pagal Reglamento 3 straipsnio 3 dalį būtų laikoma šalutine nemokumo byla), todėl šiuo atveju taikytini pagrindinės Jungtinėje Karalystėje iškeltos bankroto bylos teisiniai padariniai, nustatytini pagal tos valstybės teisę. Jungtinėje Karalystėje fizinių ir juridinių asmenų nemokumo klausimai reglamentuojami 1986 m. Nemokumo akte (angl. Insolvency Act 1986). Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad pagal Nemokumo akto 272 straipsnio (kuriame nustatyta skolininko pareiga pateikti teismui informaciją apie jo kreditorius) bei 281 straipsnio nuostatas bankroto bylą nagrinėjantis teismas atleidžia skolininką tik nuo tų įsipareigojimų vykdymo, apie kuriuos teismui buvo pranešta.Apelianto pateikti papildomi įrodymai (t. 2, b. l. 162–228) patvirtina, kad jo pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo (angl. Debtor‘s Bankruptcy Petition) ieškovė buvo įtraukta į kreditorių, kurių reikalavimai nėra užtikrinti, sąrašą, ir šio pareiškimo pagrindu Jungtinės Karalystės Redingo apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. priėmė procesinį sprendimą pradėti bankroto bylą (angl. Bankruptcy Order on Debtor‘s Petition). Byloje pateiktas minėto teismo išduotas patvirtinimas (šis dokumentas patvirtintas dokumentų tvirtinimo pažyma (Apostille)), kad 2015 m. gruodžio 1 d. apeliantas buvo atleistas nuo bankroto įsipareigojimų (t. 2, b. l. 108–111). Ieškovė šių įrodymų neginčija, todėl konstatuotina, kad apeliantas įrodė, jog Jungtinės Karalystės Redingo apygardos teisme išnagrinėtoje bankroto byloje apeliantas buvo atleistas būtent nuo tų ieškovės reikalavimų vykdymo, kurie buvo priteisti įsiteisėjusiais teismų sprendimais šioje byloje ir kuriems užtikrinti buvo pritaikytos apelianto dabar prašomos panaikinti laikinosios apsaugos priemonės (CPK 185 straipsnis).Esminis argumentas, kuriuo remdamasi ieškovė nesutinka, kad būtų panaikintos apelianto turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra tas, kad ieškovei, kaip ji pati teigia, nebuvo tinkamai pranešta apie apelianto bankroto bylos iškėlimą Jungtinėje Karalystėje. Teisėjų kolegija pritaria, kad vienoje valstybėje narėje esančio kreditoriaus tinkamas informavimas apie skolininko bankrotą kitoje valstybėje narėje yra būtina sąlyga, kad šiam kreditoriui galėtų būti taikomi bankroto bylos teisiniai padariniai. Tokia išvada darytina pirmiausia atsižvelgiant į paties bankroto esmę bei tikslus – sudaryti sąlygas skolininkui atsiskaityti su savo kreditoriais ir atkurti savo mokumą. Antra, Reglamento 39 straipsnyje nustatyta kreditoriaus, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruotoji buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, teisė raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti. Tokia pareiga nustatyta valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, jurisdikciją turinčiam teismui arba jo paskirtam likvidatoriui (Reglamento 40 straipsnio 1 dalis). Trečia, pagal Reglamento 26 straipsnį bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Kasacinis teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra pažymėjęs, kad dideli esminių procesinių garantijų, pavyzdžiui, teisės dalyvauti procese ir būti jame išklausytam, pažeidimai leidžia teismui atsisakyti pripažinti arba leisti vykdyti teismo sprendimus dėl nemokumo bylos iškėlimo arba su nemokumo procesu susijusius teismo procesinius sprendimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).Reikalavimai, susiję su kreditorių kitose valstybėse narėse informavimu, nustatyti Reglamento 40 straipsnio 2 dalyje ir 42 straipsnio 1 dalyje. Pagal Reglamento 40 straipsnio 2 dalį atskiru pranešimu pateiktoje informacijoje nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl minėto termino nepaisymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Tokiame pranešime taip pat nurodoma, ar kreditoriai, kurie turi pirmumo teisę arba kurių reikalavimai užtikrinti užstatu, turi pateikti reikalavimus. Reglamento 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad 40 straipsnyje nurodyta informacija pateikiama valstybės, kurioje iškeliama byla, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų. Tam naudojama forma, kurios antraštė visomis oficialiosiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis yra „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėti Reglamento straipsniai yra materialiojo pobūdžio teisės normos – šiose teisės normose nėra remiamasi bankroto bylą iškėlusios valstybės teisinėje sistemoje įprastais informavimo būdais ir tvarka ar į juos nukreipiama – Reglamente nustatyta autonominė pareiga informuoti kitose Europos Sąjungos valstybėse esančius kreditorius apie bankroto bylą, nurodyti minimalūs informavimo rekvizitai. Ši teisės norma nedraudžia valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktuose įprasta tvarka nustatyti papildomus informavimo reikalavimus arba nustatyti kreditoriams palankesnį teisinį režimą, tačiau Reglamento nurodymai turi būti vykdomi visais atvejais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).Nagrinėjamu atveju apeliantas byloje pateikė Jungtinės Karalystės Bankroto tarnybos (angl. The Insolvency Service; tikslesnis vertimas būtų „Nemokumo tarnyba“) 2015 m. sausio 20 d. ieškovei adresuotą pranešimą apie Redingo apygardos teisme apeliantui iškeltą bankroto bylą, kuriame informuojama, kad administratorius nusprendė nešaukti kreditorių susirinkimo, tačiau pateikiama tinklalapio nuoroda ir biuro adresas, kur galima gauti informaciją apie teisės sušaukti kreditorių susirinkimą įgyvendinimą, taip pat formą, kurią reikia užpildyti, jei ketinama pateikti reikalavimą (t. 2, b. l. 229–232). Ieškovė apskritai neigia, kad šį pranešimą yra gavusi, ir atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas pranešimas nėra pasirašytas jį surašiusio asmens. Apelianto teigimu, bankroto administratorius susitikimo metu jam paaiškino, jog įvedus duomenis į sistemą, laiškai kreditoriams sugeneruojami automatiškai, ir pagal susitarimą su valstybiniu paštu jie yra išsiunčiami. Kaip papildomą įrodymą apeliantas pateikė minėtame pranešime nurodytos Nemokumo tarnybos darbuotojos el. paštu jam atsiųstą patvirtinimą, kad visi apelianto pareiškime nurodyti kreditoriai buvo informuoti apie jo bankrotą (t. 2, b. l. 242–245).Minėtas Nemokumo tarnybos pranešimas, viena vertus, neatitinka šios nutarties 28 punkte nurodytų Reglamento reikalavimų, nes jame nenurodytas joks terminas, per kurį turi būti pateikiamas kreditoriaus reikalavimas, ir nenurodytos jokios nuobaudos dėl tokio termino nepaisymo, kaip reikalaujama pagal Reglamento 40 straipsnio 2 dalį; be to, pranešime nėra antraštės visomis oficialiosiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“, kaip reikalaujama pagal Reglamento 42 straipsnio 1 dalį.Kita vertus, apeliantas savo pareigą pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyti visus savo kreditorius įvykdė tinkamai, o pareiga informuoti kreditorius laikantis Reglamento ir Jungtinės Karalystės įstatymų reikalavimų šiuo atveju tenka Nemokumo tarnybos paskirtam bankroto administratoriui. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas pateikė įrodymus, jog 2014 m. gruodžio 24 d. el. laišku jis pats informavo ieškovę apie jam iškeltą bankroto bylą Jungtinės Karalystės Redingo apygardos teisme ir nurodė visus reikalingus duomenis kreditorių reikalavimams pateikti, o ieškovė atsakydama patvirtino, kad apelianto pranešimą gavo (t. 2, b. l. 233–235). Be to, apeliantas apie savo asmens bankrotą 2015 m. sausio 7 d. viešai paskelbė oficialiajame leidinyje „Valstybės žinios“ (t. 2, b. l. 236).Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė paties apelianto papildomomis pastangomis buvo nedelsiant informuota apie pastarajam inicijuotą bankroto procesą Jungtinėje Karalystėje, todėl ieškovė toje byloje turėjo galimybę pasinaudoti savo, kaip kreditorės, teisėmis bei ginti savo interesus. Nors ieškovė akcentuoja šios nutarties 28 punkte nurodytų Reglamento reikalavimų pažeidimą, vien tam tikrų formalumų griežtas nesilaikymas negali būti pagrindas atsisakyti taikyti teisinius padarinius, kuriuos kreditoriams sukelia kitos valstybės narės teismo priimtas procesinis sprendimas dėl skolininko bankroto. Pažymėtina, kad Reglamente nėra numatyta, koks terminas turi būti nustatomas pranešime kreditoriams, per kurį jie gali pateikti savo reikalavimus. Jungtinė Karalystė, įgyvendindama Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (angl. United Nations Commission on International Trade Law, UNCITRAL) 1997 m. priimtą Tarpvalstybinių (tarptautinių) bankroto (nemokumo) procedūrų pavyzdinį įstatymą (angl. Model Law on Cross-Border Insolvency), 2006 m. priėmė Tarpvalstybinio nemokumo taisykles (angl. The Cross-Border Insolvency Regulations 2006), pagal kurias pranešime užsienio kreditoriams turi būti nurodomas protingas terminas (angl. a reasonable time period) reikalavimams pareikšti (14 straipsnio 3 dalies a punktas). Ieškovė neargumentuoja, koks terminas jai turėjo būti nustatytas ir kaip šio termino nenustatymas pažeidė jos, kaip apelianto kreditorės, teises. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra tarptautinis bankas, pagrįsta manyti, kad jai turėtų būti žinoma, jog fizinių asmenų bankroto procesas Jungtinėje Karalystėje paprastai trunka vienerius metus. Kadangi bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė apie apelianto bankrotą buvo informuota keliais pranešimais anglų ir lietuvių kalbomis, pranešimo daugiakalbės antraštės trūkumas šiuo atveju taip pat nelaikytinas esminiu.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantas įrodė, jog Jungtinės Karalystės Redingo apygardos teisme užbaigus jo, kaip fizinio asmens, bankroto procesą, apeliantas šio teismo procesiniu sprendimu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. buvo atleistas nuo visų likusių savo įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, įskaitant ir skolą ieškovei, kuri buvo priteista įsiteisėjusiais teismų sprendimais šioje byloje. Tai sudaro pagrindą panaikinti šioje byloje apelianto turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas, nepasiūlęs apeliantui pateikti papildomų įrodymų, neteisingai išsprendė ginčo klausimą, todėl atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovo V. G. prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones tenkintinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą apeliacine tvarka išsprendus apelianto naudai, jam iš ieškovės priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantas už atskirąjį skundą sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį (t. 2, b. l. 241), taip pat pateikė 321 Eur sąskaitą už dokumentų vertimą (t. 2, b. l. 246), tačiau ši sąskaita išrašyta vertėjo Nizami Kenstavičiaus, dirbančio pagal verslo liudijimą, vardu, o visus apelianto pateiktų dokumentų vertimus atliko UAB „Skubus vertimas“. Dėl to sutiktina su ieškove, kad šių išlaidų priteisti iš jos nėra pagrindo, juolab kad nėra duomenų, jog minėta sąskaita yra apmokėta. Todėl apeliantui iš ieškovės priteistina tik 28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo V. G. prašymą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) turto areštą.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės DNB banko (j. a. k. 112029270) atsakovui V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.