- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-02
- Bylos Nr.
- e2S-603-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04998-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- L. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. nutarties, kuria ieškovo M. Š. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei L. B. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. B., kuriame prašė priteisti iš atsakovės 276,05 Eur būsto išlaikymo išlaidas, 3 669,99 Eur būsto kredito dalį, 5,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, o jo nesant ar esant nepakankamai, - piniginių lėšų, priklausančių ir esančių pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, ieškinio sumai (3 946,04 Eur) areštą.
3. Prašymą grindė tuo, kad atsakovė piktybiškai vengia vykdyti savo prievoles, elgiasi nesąžiningai, ieškovas išsamios informacijos apie atsakovės turtinę padėtį neturi, todėl vertindamas susiklosčiusias aplinkybes, susijusias su atsakovės mokumu, mano, kad reikalavimo suma atsakovei yra didelė. Ieškovo duomenimis, atsakovė daugiau nei dešimt metų dirba Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje pajamų negauna, o turimas lėšas Lietuvos banko sąskaitoje, pareiškus ieškinį, gali perkelti į banko sąskaitą Jungtinėje Karalystėje. Ieškovas, atsižvelgdamas į aplinkybes, susijusias su atsakovės elgesiu, mano, kad atsakovės turtinė padėtis bylos nagrinėjimo laikotarpiu gali pasikeisti, atsakovė gali imtis tokių veiksmų ar neveikimo, kurie apsunkins ar padarys neįmanomu būsimo sprendimo įvykdymą.
4. Prašymas buvo nagrinėjamas nepranešus atsakovei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovė atsiliepimo į prašymą neteikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi nutarė ieškovo M. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
6. Teismo sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra teisinio pagrindo manyti, jog ieškovas pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jo galbūt pažeistų teisių gynybos būdą. Teismo vertinimu, ieškovas pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ieškinys yra prima facie (tikėtinai) pagrįstas.
7. Kita vertus, pasisakydamas dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo egzistavimui teismas nurodė, kad naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo (skolininko) nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas (skolininkas) ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2017, 14 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-977-516/2018, 18 punktas).
8. Teismas, įvertinęs nurodytus ieškovo argumentus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, vien aplinkybė, jog atsakovė gyvena ir dirba užsienyje, galimai žino apie egzistuojančią ieškovui prievolę ir jos nevykdo, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie šio asmens nesąžiningus ketinimus išvengti tokios prievolės vykdymo arba norą tyčia sukelti papildomus nuostolius ieškovui, nes prievolės nevykdymas gali būti nulemtas įvairių, nebūtinai su asmens nesąžiningumu susijusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-988-790/2018 17 punktą).
Žemesnės instancijos teismas
9. Be to, pažymėjo, jog teismui nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės ketinimus perleisti ir/ar perkelti jai priklausantį turtą iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę ar išvaistyti turimas pinigines lėšas, iš kurių galima būtų spręsti apie galimai nesąžiningą atsakovės elgesį ieškovo atžvilgiu (CPK 178 straipsnis).
10. Kadangi ieškovas nepateikė duomenų, kurie leistų spręsti apie atsakovės nesąžiningumą (t. y. jos ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą), teismas nenustatė jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, bei konstatavo, kad ieškovas nepagrindė antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos –grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, todėl ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atskiruoju skundu ieškovas M. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Gyvendama užsienyje, palikdama ieškovui vienam rūpintis bendru turtu, jį prižiūrėti bei mokėti paskolą bankui, atsakovė naudojasi savo padėtimi. Atsakovė neprisideda prie turto išlaikymo ir nemoka jai priklausančios kredito įmokų dalies, nepaisant to, jog dėl analogiškų išlaidų už ankstesnį laikotarpį buvo priimtas atsakovei nepalankus teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-10419-600/2015. Atsakovė ignoruoja savo pareigas, kurios buvo jai išaiškintos ankstesnės bylos nagrinėjimo metu, be to, minimoje byloje priimtas teismo sprendimas netgi nebuvo įvykdytas pilnai, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo ir perduoti nesumokėtos dalies išieškojimą antstoliui. Byloje esantis atsakovės laiškas parodo, jog atsakovė net ir esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, nesupranta, kodėl ji turi pilnai šį sprendimą įvykdyti (laiške teigiama „nesuprantu kodėl turėčiau padengti bylinėjimosi išlaidas teismo priteistas jam”).
11.2. Tuo atveju, jei pasibaigus bylai atsakovė Lietuvoje neturės jokio turto, iš kurio būtų galima priverstinai įvykdyti būsimą sprendimą, sprendimo vykdymas užsienio šalyje bus sudėtingas, ypač turint omenyje, jog labai tikėtina, kad sprendimą reikės vykdyti Europos Sąjungai jau nebepriklausančioje valstybėje (Jungtinėje Karalystėje). Esant bent menkiausiai galimybei sumažinti sprendimo vykdymo apsunkinimo riziką pritaikant areštą Lietuvoje esančiam atsakovės turtui, ieškovo nuomone, tokia galimybe turėtų būti išnaudojama.
11.3. Atsakovė Lietuvoje turi banko sąskaitą, taip pat atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise vis dar priklauso butas ((duomenys neskelbtini)), dėl kurio išlaikymo ir kredito įmokų mokėjimų yra kilęs ginčas šioje byloje. Visgi, aplinkybė, kad atsakovės vardu yra registruota nuosavybės teisė į butą, visiškai nepašalina sprendimo neįvykdymo rizikos, kadangi butas yra įkeistas bankui, atsakovei priklausanti buto dalis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15663-155/2017 buvo atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės.
11.4. Ieškovas negali pateikti duomenų, kad ieškovė ketina perleisti Lietuvoje esantį turtą, ar jį paslėpti ir yra akivaizdu, jog tuo atveju, jei atsakovė nuspręs elgtis nesąžiningai (kas yra tikėtina, įvertinus atsakovės prieš tai aptartą elgesį), ieškovas tokių duomenų neturės iki to momento, kai turtas bus perleistas, ar paslėptas.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė L. B. prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
12.1. Tinkamai vykdė kredito sutartį, laiku mokėjo kredito įmokas, tad ieškinys dėl šios priežasties vertintinas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
12.2. Ieškovas prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones niekaip neįrodo, kad atsakovė ketina slėpti, perleisti ar kitaip apsunkinti turtą. Priešingai, ieškovas nurodo tik deklaratyvaus pobūdžio aplinkybes, tiesiogiai su atsakovės asmenybe ir jos veiksmais visiškai ir niekaip nesusijusias.
12.3. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, reiškianti, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu iki neįrodyta kitaip. Ieškovas, remdamasis bendro pobūdžio aplinkybėmis, atsakovės nesąžiningumo neįrodo – ieškovas nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą. Jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, nenustatė ir Vilniaus miesto apylinkės teismas.
Šalies argumentai
12.4. Šalys civiliniame procese yra lygios ir vien tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė ateityje vengtų vykdyti teismo sprendimą ar atliktų veiksmus, kuriais specialiai siektų sumažinti savo turtą, nesudaro ir negali sudaryti pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d., 338 str.).
14. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino ieškovo M. Š. prašymo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012).
17. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad yra pagrindas konstatuoti, kad ieškinys yra prima facie (tikėtinai) pagrįstas. Teismų praktikoje pažymima, jog vertinant aptariamąją laikinųjų apsaugos priemonių sąlygą, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais, tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-127-516/2017). Nors atsiliepime į atskirąjį skundą ir nurodoma, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga neegzistuoja, tačiau atsakovės nurodyti argumentai yra susiję su ieškinio reikalavimų pagrįstumu ir bus vertinami nagrinėjant bylą iš esmės. Tuo tarpu šiuo metu, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra pagrindo spręsti, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą, išdėstė faktines aplinkybes, aprašė įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus dėl skolos iš atsakovės priteisimo, ir juos pateikė teismui.
18. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsisakė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustatęs antrosios iš būtinųjų sąlygų – grėsmės ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, atskiruoju skundu apskritai nebuvo kvestionuojama.
19. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (apsunkinto įvykdymo) grėsmei.
20. Teismų praktikoje aiškinant nurodytą sąlygą pažymima, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus / galimybę paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė L. B. ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti savo Lietuvos Respublikoje turimą nekilnojamąjį turtą (dalį buto (duomenys neskelbtini)). Tai, kad ji gyvena Jungtinė Karalystėje, nerodo atsakovės nesąžiningumo. Nors apeliantas pagrįstai teigia, kad atsakovei perleidus turtą Lietuvoje jam būtų sudėtingiau išsiieškoti skolą, tačiau tokie apelianto svarstymai ir prielaidos, nesant apskritai jokių įrodymų, kad atsakovė ketintų tai padaryti, nesant duomenų apie jos nesąžiningumą, yra nepagrįsti bei nesudaro pagrindo konstatuoti galbūt ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui.
21. Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktika, numatančia, jog vertinant grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, vien ieškinio suma, nepriklausomai nuo to, ar ji būtų vertinama kaip didelė, ar ne, pati savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar/ir padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1724/2013; 2015 m. lapkričio 12 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1507-330/2015; 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-101-407/2016). Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju reikalavimas priteisti 276,05 Eur būsto išlaikymo išlaidas ir 3 669,99 Eur būsto kredito dalį ir gali būti vertinamas kaip reikšmingas fiziniam asmeniui, tačiau viena vertus, atsakovė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, kita vertus, gyvena Jungtinėje Karalystėje, t. y. valstybėje, kurioje pragyvenimo lygis yra ženkliai aukštesnis, tuo tarpu duomenų apie tai, kad atsakovės turtinės padėtis būtų sunki, byloje nepateikta. Juolab, kad kaip ir nurodoma teismų praktikoje, ir nustatyta nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ir ketinimą elgtis nesąžiningai.
22. Pažymėtina ir tai, kad nors Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-10419-600/2015 ir buvo priimtas atsakovei nepalankus teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimas (jai neprisidedant prie turto išlaikymo ir nemokant priklausančios kredito įmokų dalies), tačiau sprendimas įsiteisėjo dar 2016 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2A-988-577/2016 patvirtinus jo teisėtumą. Atsakovė paties ieškovo prie ieškinio pridėtame 2019 m. gruodžio 20 d. elektroniniame laiške teigė, kad visa skola pagal aptariamą teismo sprendimą buvo pilnai padengta, įskaitant ir 569,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas tuo tarpu tik nurodo, kad teismo sprendimas netgi nebuvo įvykdytas pilnai, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo ir perduoti nesumokėtos dalies išieškojimą antstoliui. Kita vertus, jokių duomenų apie tai, kad ir šiuo metu nurodytas teismo sprendimas nėra įvykdytas, teismui nepateikta. Nėra ir duomenų apie tai, kad atsakovė būtų finansiškai nepajėgi įvykdyti ieškovui palankų teismų sprendimą. Nurodytos aplinkybės taip pat neleidžia spręsti, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
23. Aplinkybė, kad atsakovė 2019 m. gruodžio 20 d. elektroniniame laiške teigė, jog nesupranta tam tikrų teismo procesinių sprendimų ar jiems prieštarauja, nesudaro pagrindo spręsti, jog ji nevykdys ir teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje, taip pat nerodo jos nesąžiningumo. Be to, kaip pagrįstai teigiama atsiliepime į atskirąjį skundą, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, tuo tarpu apeliantas šios prezumpcijos nagrinėjamu atveju nepaneigė.
24. Nagrinėjamu atveju taip pat atmestini ir deklaratyvūs bei prielaidomis grįsti atskirojo skundo argumentai, kad sprendimą reikės vykdyti Europos Sąjungai jau nebepriklausančioje valstybėje (Jungtinėje Karalystėje), todėl esant bent menkiausiai galimybei sumažinti sprendimo vykdymo apsunkinimo riziką pritaikant areštą Lietuvos esančiam atsakovės turtui, ieškovo nuomone, tokia galimyb4 turėtų būti išnaudojama. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013). Nagrinėjamu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemonės ir remiantis vien tik apelianto interesu maksimaliai sumažinti galimai jam palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką proporcingumo ir ekonomiškumo principai būtų pažeidžiami, o apelianto prašymo tenkinimas, nesant pakankamai įrodymų, kad jo prašymas yra pagrįstas, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą.
25. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytais motyvais, todėl dėl kitų deklaratyvių ir prielaidomis grįstų apelianto atskirojo skundo argumentų plačiau nepasisako.
26. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Ieškovo M. Š. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.