Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės L. B. atstovui advokatui Z. B., atsakovo M. Š. atstovei advokatei A. V.,

nedalyvaujant ieškovei L. B., atsakovui M. Š., trečiojo asmens AB N. B. Lietuvos skyriaus atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. patikslintą ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, pareikštą atsakovui M. Š., tretysis asmuo byloje AB N. B. Lietuvos skyrius,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašo: 1) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei priklausančią buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalį, priteisiant atsakovui visą butą, o ieškovei 21 950 EUR kompensaciją, nustatant, kad nuosavybės teisė į butą atsakovui pereina nuo atsiskaitymo su ieškove momento 2) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 3) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo aiškinama, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto naudojimo ir valdymo, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimaliam atidalijimo variantui pasiekti būtina, kad bendraturčiai kooperuotųsi; siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 straipsnio nuostatų; jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (LAT 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis Nr. 3K-3-780/2003; LAT 2003 m. spalio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-964/2003; LAT 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-576/2006 ir kt.). Aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (LAT 2007 m. birželio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-291/2007). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jį iš bendro turto, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtinausias, kiti bendraturčiai turi teisę pateikti kitokius atidalijimo būdus (LAT 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis Nr. 3K-3-485/2005).

Kaip matyti iš atsakovo M. Š. atstovės teisme išdėstytos pozicijos, atsakovas sutinka, kad dėl nuolatinių šalių ginčų būtų teisinga visiškai atsidalinti bendrą turtą, tačiau atsakovas nenori mokėti ieškovės nurodyto dydžio kompensaciją bei prašo priteistos kompensacijos mokėjimus išdėstyti lygiomis dalimis per 5 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Konkrečiai atsakovas nurodo, kad turi būti remiamasi jo užsakymu atliktu turto vertinimu, kadangi jis yra vėlesnis ir atitinkamai aktualesnis už ieškovės atliktą vertinimą. Be to, atsakovas prašo mažinti kompensaciją atitinkamai: 1158,48 EUR suma, nurodydamas kad ji sumokėta iš asmeninių lėšų buto pardavėjui perkant butą už buto rezervaciją; 2896,20 EUR suma, kuri mokėta iš asmeninių lėšų už buto pirkimą; 1010,36 EUR suma, kuri mokėta iš asmeninių lėšų grąžinant anksčiau laiko numatytą kredito dalį; 2735,44 EUR suma, kurią sudaro buto pagerinimų išlaidos. Atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, kompensaciją turėtų sudaryti iš viso 13 749,52 EUR suma, o ne ieškovės nurodyta 21 950 EUR suma.

Esminis ginčas tarp šalių kyla ne dėl atidalinimo būdo, dėl kurio abi šalys sutinka, bet dėl ginčo buto vertės ir atidalinant butą iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovui tenkančio mokėti kompensacijos dydžio. Šalys sutinka, kad atidalinti turtą yra būtina. Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju, bendraturčių sutarimo principas suponuoja, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio sutikimui ir esant galimybėms šią kompensaciją sumokėti.

Remiantis LAT praktika turima siekti interesų pusiausvyros principo, sprendžiant ginčą teisme, reikia siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. ir kt. v. R. E. B., bylos Nr. 3K-3-482/2009).

Nagrinėjamu atveju tiek iš šalių paaiškinimų, tiek iš pateiktų rašytinių įrodymu (šalių elektroninio susirašinėjimo), tiek ir iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad tarp šalių vyksta teisminiai ginčai, jų tarpusavio santykiai įtempti dėl ginčo buto naudojimo kyla nolatiniai konfliktai. Tokia situacija lemia, kad bendras turtas nėra ir nebegali būti valdomu taip, kad nebūtų pažeisti bendraturčių interesai (t.y. vienas iš bendraturčių siekia gyventi ir naudotis butu, kitas gi, bendraturtis butu nesinaudoja ir neturi buto atžvilgiu jokų planų ateityje, bet negali gauti iš buto jokios naudos, bet turėti išlaikymo išlaidas, mokėti buto aptarnavimo mokesčius). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog bylos šalys išnaudojo visas galimybes atsidalinti turtą taikiai, kad šioje konkrečioje situacijoje šalių atžvilgiu vienintelis teisingiausias ginčo išsprendimo būdas visgi yra ieškovės ir atsakovo visiškas buto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tuo būtų pasiektas atidalinimo tikslas, būtų pašalinta galimybė ateityje kilti ginčams, susijusiems su bendro turto naudojimu, jo valdymu. Tretysis asmuo, kurio naudai šis butas yra įkeistas, šiems šalių siūlomiems atsidalinimo būdams prieštaravimų nepateikė. Teismas pritaria šalių pasirinktam visiškam turto atsidalinimui sumokant bendraturčiui kompensaciją už jo turimą buto dalį, t.y. atidalinat ginčo butą taip, kad visas butas nuosavybės teise atitektų atsakovui M. Š. šiuo metu realiai gyvenančiam bute, šiam sumokant ieškovei už jos prarandamą turto dalį kompensaciją.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, pirmiausia turi būti nustatyta ginčo buto, kaip atidalijamo turto vertė. Tam, kad nebūtų pažeistas bendraturčių, kompensacijos pinigais mokėjimo klausimas ir tokia kompensacija būtų teisinga – ji turi atitikti atidalijimo metu buvusią turto dalies bendrojoje nuosavybėje vertę rinkos kainomis (Nr.3K-7-466/2008 Nr.3K-3-403/2012 Nr. 3K-3-512/2011; kt.). Kiekviena iš šalių pateikė teismui kaip įrodymą prašomo atidalinti turto vertei nustatyti, savo užsakymu atliktus turto vertinimus. Ieškovės užsakytu ir 2015-05-17 atliktu turto vertinimu nustatyta ginčo buto vertė yra 43 900 EUR, o pagal atsakovo užsakytą ir 2015-06-14 atliktą turto vertinimą šio buto vertė yra 43 100 EUR. Kiekviena iš ginčo šalių prašė remtis jų atlikto vertinimo nustatyta kaina, papildomai ieškovės atstovas pasiūlė teismui šiuo atveju remtis abiejų turto vertinimo vidurkiu, dalant per pusę abiejų vertinimų nustatytas vertes. Pažymėtina, kad abu turto vertinimai yra atlikti beveik tuo pačiu laiku, tarp jų atlikimo tėra vieno mėnesio skirtumas. Nesutinkama su atsakovo atstovės išsakyta pozicija, kad teismas turi remtis vien atsakovo pateiktu turto vertinimu, nes jis neva yra aktualesnis. Nurodytos vertinimų atlikimo datos rodo, kad abu aktai yra to paties laikotarpio, nes byloje nėra duomenų, kad per mėnesį skiriantį vieną vertinimą nuo kito būtų iš esmės pasikeitusi nekilnojamojo turto finansų rinka dėl kurios teismas turėtų remtis atsakovo vėliau pateiktu turto vertinimu. Šiuo atveju, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, išlaikant abiejų bendraturčių interesų pusiausvyrą, teismas remiasi abiem atliktais turto vertinimais ir nustato ginčo buto vertę, apskaičiuodamas ją pagal atliktų vertinimų bendrą vidurkį, t.y. (43 900 EUR + 43 100 EUR): 2=43 500 EUR, nustatant ginčo buto vertę 43 500 EUR suma. Tokiu būdu ieškovei turėtų būti sumokėta už netenkamą turto dalį – 21 750 EUR suma (už ½ dalį).

Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas teigdamas, jog turi mokėti mažesnę kompensaciją ieškovei, turėtų pagrįsti šias aplinkybes. Atsakovas prašo mažinti kompensaciją dėl šių aplinkybių: 1158,48 EUR suma dėl asmeninių lėšų sumokėjimo buto pardavėjui už buto rezervaciją, 2896,20 EUR suma dėl asmeninių lėšų sumokėjimo už buto pirkimą, 1010,36 EUR suma už anksčiau laiko iš asmeninių lėšų grąžinto kredito dalį, 2735,44 EUR suma buto pagerinimų išlaidų.

Dėl atsakovo nurodytų argumentų - 2735,44 EUR buto pagerinimo išlaidų. Atsakovas teismui nurodė, jog atsakovas ginčo bute iš savo asmeninių lėšų atliko remontą – 4694,70 EUR sumai bei 2013 m. gruodžio mėn. atsakovas įstiklino balkoną ir pakeitė langus – išlaidos sudarė 776,18 EUR, todėl atsakovo manymu, ieškovė turi kompensuoti atsakovui pusę šio buto pagerinimo išlaidų – 2735,44 EUR sumą. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad dėl buto pagerinimo - remontų atlikimo atsakovas neturėjo ieškovės sutikimo. Bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę ar turto vertę, reiškia teisių pasikeitimą. CK 4.77 straipsnyje nustatyti pagrindai tokiam teisių pasikeitimui bei tokio pasikeitimo teisėtumui būtinos sąlygos. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje jo reikalavimu gali būti padidinama ir atitinkamai pakeičiama naudojimosi tvarka, jei bendras daiktas ar jo vertė padidinami tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis. Teismų praktikoje suformuluotos tokios šios teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklės: pirma, pagal CK 4.77 straipsnį gali būti didinamas tiek pats daiktas, tiek jo vertė, tačiau kad atsirastų jame nustatyti padariniai, visais atvejais turi išlikti daikto, kaip bendrosios nuosavybės, statusas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2005); antra, aplinkybė, kad bendraturtis, kurio turtas bendrame turte buvo apgadintas, vėliau tą turtą atkūrė, nereiškia bendro daikto ar jo vertės padidinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2006). Pagal CK 4.77 straipsnį viena iš būtinų sąlygų, norint, padidinus daiktą ar jo vertę, padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką – reikalingas kitų bendraturčių sutikimas tokiems daikto pakeitimams. Nagrinėjamu atveju, atsakovui atlikus savo jėgomis, savo interesais ir sąskaita ginčo buto remontus, balkono įstiklinimą, pakeičiant langus ir taip atlikus buto pagerinimus, be ieškovės sutikimo, padidinus šio turto vertę, neturint kito bendraturčio sutikimo, bendraturtis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį ir jokios kompensacijos šis kitam bendraturčiui mokėti neturi. Atsakovas taip pat byloje neįrodė, kad šiuo atveju buvo būtina atlikti ginčo butui minėtą remontą, tam kad būtų galima tinkamai juo naudotis ar dėl kitos neišvengiamos būtinybės, pav. prastos ar avarinės buto būklės ir pnš. Todėl mažinti kompensacijos sumą atsakovo nurodytai 2735,44 EUR sumai nėra pagrindo.

Dėl atsakovo argumentų, jog priteistina kompensacija turi būti mažinama 1010,36 EUR suma, pažymėtina, kad atsakovas anksčiau laiko (2014-03-28) grąžino kredito dalį AB N. B. bankui. Tačiau šiuo atveju sutiktina su ieškovės atstovo teismo posėdžio išsakytu argumentu, jog šis reikalavimas yra išspręstas kitoje byloje. Iš teismui pateiktų įrodymų - Vilniaus m. apylinkės teismo 2015-10-15 sprendimo Nr. 2-10419-600/2015), matyti, kad šis atsakovo argumentas dėl ieškovės įsiskolinimo atsakovui įvykdžius solidarią prievolę bankui tikrai yra išspręstas minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo M. Š. buvo priteista iš L. B. 1821,29 EUR suma už sumokėtą buto paskolos dalį nuo 2013-05-28 iki 2014-07-28 (t.y. 2014-03-28 laikotarpis įeina į šį anksčiau teismo jau priteistą laikotarpį), todėl mažinti 1010,36 EUR sumai nėra, kadangi šią sumą, kartu su kitomis teismo priteistomis sumomis ieškovė turi sumokėti atsakovui pagal 2015-10-15 sprendimą priimtą civilinėje byloje Nr. 2-10419-600/2015.

Dėl atsakovo argumentų, jog į mokėtiną kompensaciją taip pat turi būti įskaičiuota 1158,48 EUR suma, kurią atsakovas sumokėjo buto pardavėjui už buto rezervaciją bei 2896,20 EUR suma, kurią atsakovas sumokėjo buto pardavėjui iš savo asmeninių lėšų sumokėdamas už buto pirkimą. Ieškovė nesutinka ir su šiuo argumentu, kad ši suma buvo sumokėta iš atsakovo asmeninių lėšų. Kaip yra aukščiau nurodyta, bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Atitinkamai, atsakovas turėjo byloje įrodyti, kad įvardytos sumos sumokėtos išimtinai jo asmeninėmis lėšomis, o ne iš bendrų lėšų ir ne iš ieškovės piniginių lėšų. Šiuo atveju byloje nėra jokių rašytinių įrodymų neabejotinai, patvirtinančių šias aplinkybes. Vien faktai, kad pinigus buto pardavėjui perdavė atsakovas nepagrindžia minėtų lėšų šaltinio, neįrodo kieno jos realiai buvo, nes pirkėjais buto pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodytos abi šalys – tiek ieškovė, tiek atsakovas. Atsakovui įrodymais nepaneigus bendrai investuoto ir atitinkamai įsigyto buto fakto, nelieka pagrindo atmesti aplinkybę jog atsakovo įvardytos lėšos galėjo būti abiejų šalių, kad šalių sutarimu pirkto bendrąja nuosavybe buto bendrus pinigus buto pardavėjui perdavė atsakovas. Papildomai kviesti į teismo posėdį liudytoju A. N., ginčo buto pardavėją, gyvenantį Klaipėdoje nebuvo pagrindo, kadangi šis gali patvirtinti tik pinigų perdavimo (sumokėjimo) faktą, tačiau ne faktą, kam priklausė šios piniginės lėšos iki jų perdavimo, t.y. šis asmuo negali parodyti antrinio gautų pinigų šaltinio, ar atsakovo perduoti pinigai buvo asmeninės atsakovo piniginės lėšos, ar buvo asmeninės ieškovės piniginės lėšos, ar jie buvo abiejų bendrai sudėtos piniginės lėšos. Byloje nėra įrodymų apie perduotų lėšų kilmę. Teismas atmeta atsakovo argumentus taip pat kaip neįrodytus, kadangi byloje negalima daryti net tikėtinos išvados, kad šie pinigai buvo išimtinai atsakovo asmeninėje nuosavybėje turėtos lėšos.

Dėl aukščiau išdėstyto darytina išvada, jog ieškovei už jos prarandamą turto (buto) dalį turi būti sumokėta 21 750 EUR kompensacija, kuri nemažinama, nes atsakovas neįrodė galimo mažinimo pagrindų.

Teismo vertinimu, ieškovės mokėtinas kompensacijos dydis yra didelis, todėl siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą nustatoma, kad kompensacija turi būti sumokėta ieškovei lygiomis dalimis per 5 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (LR CPK 284 str.).

Įvertinus bylos medžiagą ir vadovaujantis kasacinio teismo praktika, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bendraturčių interesų derinimo principais, patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies – ieškovė atidalintina iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu, t.y. atidalinant iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei priklausančią ½ buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalį, priteisiant atsakovui visą butą, o ieškovei 21 750 EUR kompensaciją, nustatant, kad nuosavybės teisė į butą atsakovui pereina nuo atsiskaitymo su ieškove momento, o kompensacija išmokama ieškovei lygiomis dalimis per 5 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 4.80 str. 1, 2d., CPK 177, 178, 185 str., LAT nutartys Nr.3K-7-466/2008, Nr.3K-3-285/2009, Nr.3K-3-401/2010, Nr.3K-3-213/2011, Nr.3K-3-492/2011, Nr.3K-3-389/2012, Nr.3K-3-421/2012, Nr.3K-3-544/2012, Nr.3K-3-274/2013, kt.).

Pagrindo nustatyti, kad atidalinus butą iš bendrosios nuosavybės, atsakovui nuosavybės teisė į butą pereina nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nėra. Šiuo atveju nuosavybės teisės atsiradimui yra reikšmingas atsiskaitymo už įgyjamą butą faktas. Atsiskaitymas šiuo atveju, atsižvelgiant į atsakovo prašymą, yra susijęs ne vien su teismo sprendimo įsiteisėjimo data, bet ir su prievolės atsiskaityti už asmeninės nuosavybės teise įgijamą butą laikotarpiu, kuris nustatytas 5 metų terminui. Atsižvelgiant į tai nustatoma, kad atsakovui nuosavybės teisė turi būti pripažinta nuo jo galutinio atsiskaitymo su ieškove momento.

Taip pat ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 str. 1 d.). Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, tačiau nenurodo, nuo kokios sumos prašo minėtas palūkanas skaičiuoti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog šalių niekada nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai ir atsakovas nėra praleidęs termino įvykdyti piniginę prievolę, o kompensacija priteisiama iš jo ieškovei tik šiuo teismo sprendimu dėl turto dalies praradimo atidalinant jų bendrą turtą, kuris dar net nėra įsiteisėjęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad įstatymas nenumato, jog už priteistą kompensaciją būtų priteisiamos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, ieškovo reikalavimas šioje dalyje atmestinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas iš antrosios šalies priteisia proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1 d., 2 d.). Šiuo nagrinėjamu atveju patikslintas ieškinys buvo patenkintas iš dalies, tačiau iš esmės priteista 99,09 proc. ieškinio sumos reikalavimų, pagrindinis ieškovės reikalavimas (dėl atidalinimo) buvo patenkintas, todėl šiuo atveju iš atsakovo ieškovės naudai turi būti priteistos pagrįstos patirtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str.). Ieškovė pateikė teismui įrodymų apie šias patirtas bylinėjimosi išlaidas: 785 EUR bylinėjimosi išlaidų už advokato Z. B. ir advokato padėjėjo J. M. teisines paslaugas, 350 EUR išlaidų už atliktą turto vertinimą bei 108,87 EUR sumokėto žyminio mokesčio, iš viso 1243,87 EUR bylinėjimosi išlaidų. Teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, kad šios nurodytos ieškovės bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir jų dydis protingas, todėl turi būti priteistos iš atsakovo ieškovės naudai.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Teismas šioje byloje turėjo 11,61 EUR išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis CPK 96 str. iš atsakovo valstybei priteistinos 11,61 EUR išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str., 88 str. 1d. 3 p., 92, 93, 96 str., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr.1R-261/1K-355).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovės L. B. patikslintą ieškinį patenkinti iš dalies.

Atidalinti ieškovę L. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu M. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu:

- priteisti atsakovui M. Š. asmeninės nuosavybės teise ieškovei L. B. priklausančią ½ buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalį, nustatant, kad nuosavybės teisė į šį butą atsakovui pereina nuo galutinio atsiskaitymo su ieškove dienos ;

- priteisti ieškovei L. B. iš atsakovo M. Š. 21 750 EUR kompensaciją, kompensaciją išmokant lygiomis dalimis per 5 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš atsakovo M. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei L. B., a.k. (duomenys neskelbtini) 1243,87 EUR patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo M. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 11,61 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, išsiųsti teismo sprendimą VĮ Registrų centrui

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.