Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. L.

apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-4799-251/2020 pagal pareiškėjos J. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims K. K., D. K., valstybės įmonei Turto bankas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.1. VĮ Turto bankas yra kreipęsis į notarų biurą dėl O. K. palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas valstybei nėra išduotas. Atkreipė dėmesį, kad VĮ Turto bankas neturi jokių duomenų patvirtinančių ar paneigiančių faktinį O. K. paliktojo turto priėmimą valdyti. Skundo pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūrai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

3. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

4. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos močiutė O. K. Palikėjos O. K. sūnus K. K. nėra priėmęs mirusios motinos palikimo. Kitas palikėjos sūnus J. K., kuris yra pareiškėjos tėvas, mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki savo motinos (pareiškėjos močiutės) mirties. Palikimo atsiradimo metu, palikimo nepaveldėjus nė vienam iš palikėjos O. K. sūnų, pareiškėja, būdama palikėjos vaikaitė, įgijo teisę paveldėti mirusios močiutės palikimą kaip antros eilės įpėdinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11 straipsnis, 5.12 straipsnis).

5. O. K. 2005 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartimi žemės sklypą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), padovanojo sūnui pareiškėjos tėvui J. K.. Iš pareiškimo turinio, pareiškėjos, suinteresuotų asmenų K. K., D. K. ir liudytojos R. K. paaiškinimų matyti, kad, kad O. K. nekilnojamo turto neturėjo, tačiau po jos mirties liko kilnojamieji daiktai – televizorius, radijo imtuvas, virdulys, spinta, kurie yra pareiškėjos mamos R. K. namuose, taip pat nurodoma, kad yra palikę O. K. priklausę pajai.

6. LITEKO duomenimis Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atmetė K. K. pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino, (duomenys neskelbtini) mirusios motinos O. K., palikimui priimti atnaujinimo. (Duomenys neskelbtini) notaro biuro notarė B. Š. 2020 m. kovo 12 d. pranešime, atsakydama į pareiškėjos raštą, nurodė, kad pareiškėja apie palikimo priėmimo faktą pranešė notarei 2020 m. kovo 6 d., t. y. praleidusi įstatymu nustatytą trijų mėnesių terminą, todėl pareiškimo apie O. K. palikimo priėmimo nebegali priimti ir nurodė, kad VĮ Turto bankui bus išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas į O. K. palikimą. Taip pat šiame rašte nurodyta, kad O. K. palikimo priėmimo fakto įregistruoto nėra.

Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti

7. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

8. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti, kaip vieno iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų, skirtumo nuo kitų palikimo priėmimo atvejų. Tokiu būdu priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

9. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

10. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016, 18,19 punktai). Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

11. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų palikimo priėmimą faktiškai pradėjus valdyti turtą. Pareiškėja apeliaciniame skunde šią teismo išvadą ginčija, teigdama, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra nustatyti jos paaiškinimus paneigiantys duomenys.

12. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taigi pareiškėjo žodiniai ir rašytiniai paaiškinimai civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie palikimo priėmimą nustatymo yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

13. CK 5.14 straipsnyje įtvirtinta, kad įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.

14. Dėl minėtos nuostatos Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, būtina išsiaiškinti, koks turtas paveldimas įstatyminių ar testamentinių įpėdinių ir koks priskirtinas prie namų apstatymo daiktų ir apyvokos reikmenų, nes šie pagal CK 5.14 straipsnį nepaveldimi, o pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006).

15. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų ir dokumentų, laiškų, nuotraukų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu. Be to, paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Kita vertus, jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006). Taigi, ar konkrečius veiksmus yra pagrindo vertinti kaip palikimo priėmimo veiksmus spręstina pagal konkrečios bylos aplinkybes.

16. Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad daiktų pagal CK 5.14 paėmimas ir veiksmų su jais atlikimas yra paveldimo turto perėmimas įstatymo nustatytu pagrindu, bet šie veiksmai nėra vertinami kaip faktiniai palikimo priėmimo veiksmai pagal CK 5.51 straipsnį. Sprendžiant dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, nustatymo, turi būti nustatyta, ar įpėdinio veiksmai apima vien tik CK 5.14 straipsnyje nurodytų daiktų paėmimą pagal įstatymą, ar ir kito turto užvaldymą. Kitu turtu laikomas visas turtas, sudarantis palikimą. Tai gali būti bet kokie kilnojamieji daiktai, kurie nepatenka į nurodytą CK 5.14 straipsnyje turtą. Nepriklausomai nuo tokio turto vertės palikimo dalies faktinio užvaldymo veiksmai gali būti pripažįstami faktiniu palikimo priėmimu. Ta aplinkybė, kad įpėdinis palikimo priėmimo metu gavo nedidelės vertės turtą, nesudaro pagrindo jo laikyti nepriėmusiu palikimo. Jo gauto turto vertė gali būti reikšminga sprendžiant dėl jo gauto turto dalies dydžio pasidalijant palikimą, bet pats turto gavimo faktas sudaro pagrindą vertinti, kad šis įpėdinis priėmė palikimą faktiniais veiksmais. Taigi palikimą sudarančių daiktų paėmimas sau nuosavybės teise gali būti pripažintas kaip palikimo priėmimo patvirtinimas. Palikimui priimti aktyvūs veiksmai gali būti atlikti su keletu ar tik vienu daiktu iš palikimą sudarančių daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

17. Nagrinėjamu atveju, apeliantė reikalavimą pripažinti, kad ji po močiutės mirties atsiradusį palikimą priėmė, faktiškai pradėjusi valdyti turtą, grindė teigdama, kad ji mirus močiutei suremontavo kambarį, esantį jos mamai priklausančiame name, o atvykusi savaitgaliais į savo mamos namus, naudojosi močiutės paliktais daiktais, taip pat nurodė, kad ne visus močiutės daiktus išsaugojo, tačiau planuoja restauruoti močiutės sekciją. Pareiškėjos mama R. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jos dukra pareiškėja J. L. pastoviai kartu su ja negyvena, apsilanko savaitgaliais, kai nedirba, atvažiavusi naudojasi močiutės likusiais daiktais, nurodė, kad apie palikėjos turėtus pajus sužinojo nesenai. Paaiškino, kad sutuoktinio mama (palikėja) iki mirties gyveno kartu su ja ir ji prižiūrėjo pareiškėjos močiutę. Pareiškėjos brolis suinteresuotas asmuo D. K. taip pat patvirtino, kad pareiškėja atvykusi savaitgaliais apsigyvena močiutės buvusiame kambaryje ir naudojasi tame kambaryje esančiais daiktais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta prieš tai, minėti pareiškėjos, suinteresuoto asmens D. K. ir liudytojos R. K. paaiškinimai nepatvirtina fakto apie apeliantės aktyvius veiksmus, disponuojant močiutės palikimu.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėja ne mažiau kaip vienerius metus iki močiutės mirties negyveno kartu su močiute, taip pat močiutei mirus, namuose, kuriuose gyveno močiutė, apsilanko tik savaitgaliais, pareiškėjos nurodyti daiktai, kuriais ji naudojasi po močiutės mirties, priskiriami prie CK 5.14 straipsnyje nurodytų asmeninių ar namų apyvokos daiktų, todėl veiksmai juos paimant negali būti vertinami kaip veiksmai, kuriais buvo priimtas palikimas. Be paaiškinimų byloje nėra duomenų kokie konkrečiai daiktai buvo likę po močiutės mirties, kada, po kiek laiko po mirties pareiškėja minėtais daiktais ir kokiais konkrečiai pradėjo naudotis. Pažymėtina ir tai, kad pati pareiškėja tiek teismo posėdžio metu, tiek pareiškime patvirtino, kad ne visus močiutės daiktus išsaugojo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos planavimas restauruoti močiutės sekciją, neįrodo, kad ji priėmė palikimą, rūpinosi močiutės daiktais, jais naudojosi ir visą tą laiką tebesinaudoja pagal paskirtį, ar kita.

19. Iš byloje esančios Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iš pareiškėjos, suinteresuoto asmens K. K., liudytojos R. K. paaiškinimų yra pakankamas pagrindas spręsti, kad paveldėjimo klausimas tiek pareiškėjai, tiek suinteresuotam asmeniui K. K. tapo aktualus, sužinojus apie palikėjai priklausiusius pajus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja į bylą nėra pateikusi rašytinių įrodymų apie močiutei priklausiusius pajus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos paaiškinimai dėl jos paėmimo ir naudojimosi nurodytais močiutės daiktais, atsižvelgiant į CK 5.14 straipsnio nuostatas, minėtą kasacinio teismo praktiką, nėra pakankami išvadoms, kad ji palikimą priėmė pradėdama faktiškai jį valdyti per tris mėnesius po močiutės mirties. Įvertinęs bylos aplinkybes, įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė į bylą nepateikė įrodymų apie jos aktyvius veiksmus valdant močiutės palikimą. Atsižvelgiant į tai vertintina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėja priėmė palikimą po savo močiutės mirties, pradėjusi faktiškai valdyti turtą.

20. Teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Ieškovas ( pareiškėjas), pateikdamas teismui ieškinį, jame turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir įrodymus, kurie patvirtina nurodytas aplinkybes, taip pat pridėti šiuos įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis). Įrodymai vertinami tikėtinumo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdama, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas, ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

21. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis mano, kad pirmosios instancijos teismo motyvų nėra tikslinga kartoti.

Dėl bylos procesinės baigties

22. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Byloje pateikti duomenys dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, sumokėto žyminio mokesčio. Apeliacinį skundą atmetus patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalimi).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.