- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-12-04
- Bylos Nr.
- 1A-254-606/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32714-2024-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Daiva Jazbutienė, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- T. P.
- Advokatai
- Tomas Leščinskas
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 3 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 3 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. T. P. nuteistas už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 21 d., apie 19.45 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, tarpusavio konflikto su nukentėjusiąja V. B. metu, tyčia ranka suėmė V. B. už kairiojo peties, jį patempęs link savęs apsuko V. B. ir ją pastūmė, taip pastarajai padarydamas kairio peties sąnario sumušimą, ir taip nukentėjusiajai V. B. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. P. prašo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsniu, pripažįstant, kad V. B. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas veikiant būtinosios ginties situacijoje, ir / ar, vadovaujantis BK 37 straipsniu, jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl mažareikšmiškumo, ir / ar Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį pakeisti – pripažinti, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje, padarė veikdamas netiesiogine tyčia; pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios V. B. elgesys (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas).
2.1. Nuteistojo T. P. nuomone, skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, kadangi yra priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl to apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas.
2.2. Apeliantas nurodo, kad, remiantis byloje pateiktais nuosekliais jo, jo motinos M. M. ir sugyventinės R. B. parodymais nustatyta, jog jo motina gyvena savo name, o už dviejų namų gyvena jos kaimynė nukentėjusioji V. B.. Pastaroji turi 3 mažamečius vaikus, kurie nuolat nekviesti landžioja po svetimus kiemus, nužiūrinėja, kas kur padėta, žmonėms pridaro išdaigų – užremia duris, išardo kregždžių lizdus, taip pat įkyriai prašinėja pinigų ar benzino. Kaimynai dėl jų baiminasi būti apvogti, todėl ėmė sodybas apsitverti tvoromis, montuoja stebėjimo kameras. 2024 m. rugpjūčio 16 d. (skundžiamame nuosprendyje kaltinime padarytas rašymo apsirikimas, nurodant, kad įvykio data 2024 m. rugpjūčio 21 d.), prieš 20 val., jam būnant motinos M. M. namo kieme, nekviesti atėjo du nukentėjusiosios vaikai, jie ėmė savavališkai slampinėti, įkyriai landžioti į pastatus, apžiūrinėti, kas kur padėta. Sugrįžusi M. M. ramiai paprašė vaikų išeiti iš jos kiemo ir pasakė, kad jie čia nėra pageidaujami. Vienas iš vaikų – berniukas, drąsiai jai atsikalbinėjo, nereagavo į prašymus apleisti kiemą, todėl M. M. jau griežtesniu tonu pareikalavo, kad vaikai išeitų iš jos kiemo, po to jie nenoromis išėjo. Po kurio laiko jis ir jo motina išgirdo, kaip su riksmais ateina įniršusi nukentėjusioji, ji karingai įpuolė į kiemą ir iš karto pripuolusi prie M. M. ėmė agresyviai ant jos šaukti, kaltindama, kad ši išvarė jos vaikus ir nepagarbiai iškeikė jo motiną, vartodama necenzūrinius žodžius tokius, kaip ,,gaidžiai“, „močiute, tu kūrva, ką tu sau leidi“, ,,pyderastai jum pyzda“. M. M. bandė paaiškinti, kodėl nepageidauja, kad nukentėjusiosios vaikai lankytųsi jos kieme, tačiau ši jos nesiklausė ir, būdama agresyviai nusiteikusi, stovėdama iš priešpriešais arti M. M. piktai šaukė ir rodydama kaip grasinimą, jog gali tuoj pat pulti, tyčia pūtė cigaretės dūmus M. M. veidą. Šioje nukentėjusiosios sukeltoje ir vis labiau eskaluojamoje konfliktinėje situacijoje darėsi akivaizdu, kad ji gali tuoj pat prieš M. M. pavartoti fizinį smurtą, t. y. jai suduoti. Jis pribėgo gelbėti motiną ir stojo į tarpą, kelis kartus pasakydamas nukentėjusiajai, kad išeitų iš jo motinos kiemo. Nukentėjusioji visiškai nesiramino, ji ir toliau agresyviai šaukė ant M. M. ir per jo petį vėl tyčia pūtė cigarečių dūmus M. M. į veidą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji ne tik kad nenurimo, bet dar ir labiau agresyvėjo, bandė pripulti prie jo motinos, todėl jis sugriebęs nukentėjusiąją už peties arba rankos apsuko ją link išėjimo iš kiemo ir paragino eiti į savo namus. Nukentėjusioji jokiais kūno sužalojimais nesiskundė, ir tik išeidama pagrasino jam ir jo motinai, kad pasiskųs savo sutuoktiniui, ir tada visiems jiems bus „pyzda“, o jį pasodins į kalėjimą. Visą tą laiką, kol nukentėjusioji triukšmavo M. M. kieme, jos vaikai stovėjo prie tvoros ir garsiai replikavo, gąsdino, kad ateis jų tėtis, šūkaudami juos vadino „pyderastais“, ,,gaidžiais“.
2.3. Nukentėjusioji V. B. savo pirminėje ir papildomoje apklausose apie įvykį nurodė, kad konflikto M. M. kieme metu nuteistasis savo ranka sugriebęs spaudė jos kairės rankos žastą, po to abiem rankomis pastūmė į krūtinę ir vėl sugriebė jai už kairės rankos. Dėl rankos skausmo kreipėsi į šeimos gydytoją ir traumatologą, tačiau civilinio ieškinio neketina reikšti. Vėlesnėje papildomoje apklausoje V. B. jai padarytą neturtinę žalą įvertino 1 000 Eur.
2.4. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad: l) 2024 m. rugpjūčio 16 d. 20.12 val., greitoji medicinos pagalba gavo pranešimą apie nukentėjusią moterį ir atvykę nustatė, kad įvyko nukentėjusiosios konfliktas su kaimynu, jis sugriebė už rankos ir patampė, po to ji labai susijaudino, smarkiau plakė širdis, verkė, greitosios medicinos darbuotoja jokių sužalojimų jai nenustatė; 2) praėjus penkioms dienoms po įvykio – 2024 m. rugpjūčio 21 d., t. y. po to, kai tos pačios dienos ryte pateikė pareiškimą policijai, nukentėjusioji kreipėsi į UAB „ (duomenys neskelbtini)“ šeimos gydytoją, pranešdama, kad buvo užpuolęs nepažįstamas vyras, kuris patempė kairį petį ir skausmas intensyvėja. Ją apžiūrėjusi gydytoja kraujosruvų nenustatė, iš nukentėjusiosios žodžių konstatavo skaudamą petį, diagnozavo nepatikslintą raumenų ir sausgyslių sužalojimą peties ir žasto lygyje; 3) 2024 m. rugpjūčio 22 d. nukentėjusioji kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur skundėsi kairio peties sąnario skausmu ir patinimu, ribota funkcija. Objektyviai nustatyta kiek patinusi kairio peties sąnario sritis, neparaudusi, nekaršta, be nubrozdinimų, kraujosruvų ar kitų akivaizdžių odos, poodžio pakitimų. Čiuopiant žymesnio skausmo neatžymi. Aktyvūs / pasyvūs judesiai per peties sąnarį galimi, kiek apriboti dėl skausmo. Buvo atlikti rentgenogramos, magnetinio rezonanso tyrimai, nustatyta: viršdyglinio raumens sausgyslės tendinozė, dvigalvio raumens ilgosios galvos sausgyslės proksimalinės dalies tenisovitas. Remiantis šiais medicininiai dokumentais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyrius pateikė specialisto išvadą Nr. G 364/2024(10), kad: l) V. B. nustatytas kairio paties sąnario sumušimas. Viršdyglinio raumens sausgyslės tendinozė, dvigalvio raumens ilgosios galvos sausgyslės proksimalinės dalies tenisovitas nesietini su trauma, patirta 2024 m. rugpjūčio 16 d. Nurodyti susirgimai yra nešviežio pobūdžio; 2) Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, pvz., ranka, kokiu aplinkos daiktu ir pan., galimai ir nurodomo įvykio metu; 3) Nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimo sveikata sutrikdoma mažiau nei 10 dienų.
2.5. Apeliaciniame skunde aptariamos BPK 20 straipsnio nuostatos, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicija bei nurodoma, kad pagal teismų praktiką, veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Nuteistojo teigimu, jis visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai apgailestauja dėl savo poelgio, atsiprašė nukentėjusiosios ir visiškai atlygino jai padarytą 1 000 Eur neturtinę žalą, todėl jie susitaikė, nukentėjusioji jam jokių pretenzijų nebeturi.
2.6. Nuteistasis pripažįsta, kad kaltinime paminėtus sužalojimus nukentėjusioji patyrė dėl jo atliktų veiksmų, tačiau prašo apeliacinės instancijos teismo įvertinti, ar teisingai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo konstatuota jo kaltės rūšis. Asmuo veikia tiesiogine tyčia, kai jis suvokia, kad veikia pavojingai ir nusikalstamai, numato, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas ar sveikatos sutrukdymas ir to nori. Šiuo atveju jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad, suėmęs nukentėjusiąją už rankos arba peties, ją apsuko link išėjimo iš motinos kiemo ir paprašė šios išeiti, t. y. savo veiksmais siekė išprašyti iš kiemo jo motiną užsipuolusią kaimynę, o ne siekė šią sužaloti, ir tai iš esmės, nuteistojo vertinimu, patvirtina jį veikus netiesiogine tyčia.
2.7. Taip pat, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nurodo, kad BK 59 straipsnio l dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012 ir kt.). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-180-303/2023).
2.7.1. Nuteistojo T. P. vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino nukentėjusiosios elgesį ir nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad įtakos BK 140 straipsnio l dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Pats teismas pripažino, kad „nukentėjusioji ėjo aiškintis santykių su kaimyne agresyviai nusiteikusi, šaukdama, keikdamasi, grasindama smurtu“. Objektyviais įrodymais užfiksuota kilusio konflikto pradžia, kai pasiskundus vaikams, į svetimą kiemą atėjusi nukentėjusioji užsipuolė šeimininkę M. M., šaukė ant jos ir plūdosi necenzūriniais žodžiais, grasinamai pūtė cigaretės dūmus šiai į veidą, taip pirmoji inicijuodama kontaktą. Nukentėjusioji savo agresyvaus elgesio nenutraukė net tada, kai jis bandė ją atitverti nuo savo motinos, ji toliau ant pastarosios šaukė, keikėsi ir grasino, pūtė į veidą cigaretės dūmus, todėl, nuteistojo teigimu, jo veika buvo tiesiog atsakomoji reakcija į tokį nukentėjusiosios elgesį.
2.7.2. Tokie nukentėjusiosios veiksmai ir agresyvi būsena įvykio metu rodo tai, kad ji elgėsi provokuojančiai, pati inicijavo konfliktą, o toks jos elgesys turėjo įtaką jo veiksmams – fizinio smurto prieš ją pavartojimui. Dėl šios priežasties, nuteistojo nuomone, yra teisinis pagrindas pripažinti šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe padarant BK 140 straipsnio l dalyje numatytą nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio l dalis). Turi būti pagrįstai nustatyta, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą BK 140 straipsnio l dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio l dalies 2 punktas), be to, jo atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusios elgesys (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas).
2.8. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė ir jo gynėjo argumentus, kad veika turi būti pripažinta mažareikšme ir padaryta būtinosios ginties sąlygomis, nes, teismo nuomone, nėra duomenų, jog nuteistajam ar kitiems asmenims grėsė kėsinimasis į jų sveikatą, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, be to, nors nukentėjusioji ir elgėsi agresyviai, iššaukiančiai, tačiau bandymo į ką nors kėsintis nebuvo, medikai nukentėjusiajai konstatavo nežymų sužalojimą, susijusį su nuteistojo veiksmais.
2.8.1. Nurodoma, kad būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: l) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-7-48-495/2024).
2.8.2. Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-387/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024, 2K-7-48-495/2024).
2.8.3. Nuteistojo nuomone, šiuo atveju visgi egzistuoja visos aplinkybės pripažinti, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes jis viso proceso metu nuosekliai teigė ir jo parodymus patvirtino byloje nustatytų aplinkybių visuma, kad po to, kai M. M. griežtai išprašė iš savo kiemo savavališkai atėjusius ir visur įkyriai landžiojančius nukentėjusiosios vaikus, tada į svetimą kiemą įsiveržė įsiaudrinusi pati nukentėjusioji, ji agresyviai užsipuolė M. M. ir, artindamasi priešpriešais, šaukė bei keikė necenzūriniais žodžiais, grasinamai pūtė jai į akis dūmus, todėl jei jis nebūtų puolęs ginti savo motinos, buvo akivaizdi grėsmė, kad nukentėjusioji gali tuoj pat prieš jo motiną smurtauti (suduoti ar kitaip žalojančiai paveikti). Jis, gindamas savo motiną M. M. nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus kėsinimosi, nedelsdamas ėmėsi adekvačių gynybos veiksmų – savo kūnu atitvėrė nukentėjusiąją nuo M. M., tačiau šiai nereaguojant į raginimus nusiraminti ir apleisti kiemą, jis, suėmęs ranką, apsuko nukentėjusiąją link kiemo vartų ir pareikalavo išeiti.
Atsiliepimas
2.8.4. Nuteistasis nurodo, kad asmuo gali įgyvendinti teisę į būtinąją gintį, neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar atsiliepime nurodomas teisėsaugos institucijas. Be to, net ir nesant pradėto ir (ar) tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, asmuo, numatantis, kad prieš jį ar kitą asmenį gali būti panaudotas fizinis smurtas, turi teisę į būtinąją gintį, kai pavojingas kėsinimasis prasideda realiai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad nukentėjusioji ėjo aiškintis santykių su kaimyne agresyviai nusiteikusi, šaukdama, keikdamasi, grasindama smurtu, todėl jos veiksmus įvardino kaip agresyvius ir iššaukiančius. Aptartos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiosios veiksmais, akivaizdžiai atitinka pavojingo kėsinimosi pradžią, kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus. Pats pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiosios veiksmus (,,agresyviai nusiteikusi, šaukdama, keikdamasi, grasindama smurtu“) kaip pavojingą kėsinimąsi, todėl M. M. akivaizdžiai jautė iš nukentėjusiosios pusės gresiantį pavojų, apie jo realumą suprato ir jis (nuteistasis), todėl šie pakankami daryti išvadą, kad jis veikė būtent susidariusios būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnis). Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui, t. y. svarbu, kad nebūtų aiškaus neatitikimo tarp kėsinimosi ir gynybos. Įvertinus aptartą kėsinimosi pavojingumą (jaunesnė ir fiziškai stipresnė nukentėjusioji puolė ant solidaus amžiaus M. M.) bei jo realiai sukeltą žalą nukentėjusiajai (jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), nuteistojo nuomone, šiuo atveju jis būtinosios ginties ribų neperžengė.
2.8.5. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, tai, kad jis (nuteistasis) fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją pavartojo siekdamas nutraukti jos pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš jo motiną M. M., nuteistasis prašo jo veiksmus, kuriais nukentėjusiajai buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas, pripažinti padarytais esant būtinosios ginties situacijai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamąją bylą jam nutraukti (BPK 327 straipsnio 1 punktas).
2.9. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nematys pagrindo pripažinti jį veikus būtinosios ginties sąlygomis, tada, nuteistojo nuomone, yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas.
2.9.1. Nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Todėl teismas, vertindamas kaltininko atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, kiekvienu atveju privalo įvertinti realų padarytos veikos pavojingumą. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Vis dėlto, teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai veika nors formaliai ir turi konkretaus nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, tai vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms veika.
2.9.2. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).
2.9.3. Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021 ir kt.).
2.9.4. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (kairio paties sąnario sumušimas, kuris nustatytas praėjus penkioms dienoms po įvykio pagal į medikus besikreipusios nukentėjusiosios nusiskundimus apie subjektyviai jaučiamą peties skausmą), nuteistojo nuomone, nusikaltimo padariniai visgi nėra tokie dideli, jog jam negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016).
Atsiliepimas
2.9.5. Nuteistasis nurodo, kad byloje nustatyta, jog konfliktas tarp M. M. ir nukentėjusiosios kilo po to, kad pastarosios du mažamečiai vaikai savavališkai atėjo į jiems svetimą kiemą, apžiūrinėjo pastatus ir viso to neapsikentusi jo motina liepė vaikams išeiti iš jos kiemo. Vaikai pasiskundė nukentėjusiajai, kuri įniršusi atskubėjo aiškintis į kaimynės kiemą, kuriame agresyviai užsipuolusi šeimininkę M. M., apšaukė ir iškeikė ją necenzūriniais žodžiai, grasinamai pūsdama šiai į akis cigaretės dūmus, dėl to jis pripuolė ginti savo motiną ir, sureagavęs impulsyviai, veikdamas netiesiogine tyčia, sugriebė nenurimstančią nukentėjusiąją ir apsuko link išėjimo iš kiemo, taip jai padarydamas kairio paties sąnario sumušimą, ir tai buvo kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis pačios nukentėjusiosios, kuri prieš tai elgėsi agresyviai, iššaukiančiai ir nederamai, elgesys. Tiek jis (nuteistasis), tiek nukentėjusioji buvo buitinio konflikto dalyviai, abu elgėsi netinkamai, pati nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė, o, vykstant ikiteisminiam tyrimui, abi konflikto pusės sutarė susitaikyti ir tą savo valią realizavo.
Šalies argumentai
2.9.6. Apelianto teigimu, iš nustatytų aplinkybių galima matyti, kad jo veiksmai buvo gana spontaniški, kaip nurodo tiek patys konflikto dalyviai, tiek apklausti liudytojai, kontaktas tarp jo ir nukentėjusiosios buvo trumpalaikis ir neintensyvus, o šios veikos padarymui turėjo įtakos ir pačios nukentėjusiosios veiksmai bei susidariusi įtempta situacija dėl nukentėjusiosios vaikų elgesio. Nukentėjusiajai sukelti neigiami padariniai nebuvo ilgalaikiai, jis dėl savo poelgio atgailauja, atsiprašė nukentėjusiosios ir šiai visiškai atlygino padarytą žalą, jiedu susitaikė ir nukentėjusioji jam jokių pretenzijų neturi.
2.9.7. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nuteistasis prašo pripažinti, kad jo padaryta veika pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai) ir subjektyviųjų (staiga kilusi tyčia esant provokuojančiam elgesiui) požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Todėl nuteistasis prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu ir bylą nutraukti (BPK 327 straipsnio 2 punktas). Nuteistojo nuomone, jam neskirtinos BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės, nes jis jau ir taip atlygino nukentėjusiajai net 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą, todėl kartu skirti ir baudžiamojo poveikio priemones nėra pagrindo.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkintinas (taikytinos BK 37 straipsnio nuostatos).
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. P. neneigia savo kaltės, kad jis ranka suėmė V. B. už kairiojo peties, jį patempęs link savęs apsuko V. B. ir ją pastūmė, taip pastarajai padarydamas kairio peties sąnario sumušimą, ir taip nukentėjusiajai V. B. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau prašo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, vadovaujantis BK 28 straipsniu, pripažįstant, kad nukentėjusiajai V. B. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas veikiant būtinosios ginties situacijoje, ir / ar, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl mažareikšmiškumo, ir / ar Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį pakeisti – pripažinti, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje, padarė veikdamas netiesiogine tyčia; pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios V. B. elgesys (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas).
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
7. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. P. mano, kad šiuo atveju egzistuoja visos aplinkybės pripažinti, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes jis viso proceso metu nuosekliai teigė ir jo parodymus patvirtino byloje nustatytų aplinkybių visuma, kad po to, kai M. M. griežtai išprašė iš savo kiemo savavališkai atėjusius ir visur įkyriai landžiojančius nukentėjusiosios vaikus, tada į svetimą kiemą įsiveržė įsiaudrinusi pati nukentėjusioji, ji agresyviai užsipuolė M. M. ir, artindamasi priešpriešais, šaukė bei keikė necenzūriniais žodžiais, grasinamai pūtė jai į akis dūmus, todėl jei jis nebūtų puolęs ginti savo motinos, buvo akivaizdi grėsmė, kad nukentėjusioji gali tuoj pat prieš jo motiną smurtauti (suduoti ar kitaip žalojančiai paveikti). Jis, gindamas savo motiną M. M. nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus kėsinimosi, nedelsdamas ėmėsi adekvačių gynybos veiksmų – savo kūnu atitvėrė nukentėjusiąją nuo M. M., tačiau šiai nereaguojant į raginimus nusiraminti ir apleisti kiemą, jis, suėmęs ranką, apsuko nukentėjusiąją link kiemo vartų ir pareikalavo išeiti. M. M. akivaizdžiai jautė iš nukentėjusiosios pusės gresiantį pavojų, apie jo realumą suprato ir jis (nuteistasis), todėl šie pakankami daryti išvadą, kad jis veikė būtent susidariusios būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnis).
7.1. Būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-7-48-495/2024).
7.2. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir panašiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023).
7.3. Įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, skundžiamo nuosprendžio argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija.
7.4. Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo T. P. parodymų nustatyta ir bylos duomenimis nepaneigta, kad konflikto metu nukentėjusioji V. B., atėjusi į M. M. kiemą aiškintis dėl savo vaikų, kai M. M. liepė jiems išeiti iš jos kiemo, elgėsi netinkamai ir iššaukiančiai, pati vartojo necenzūrinius žodžius, pūtė nuteistojo motinai M. M. į veidą cigaretės dūmus, tačiau tokie nukentėjusiosios V. B. veiksmai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo tiek pavojingi, kad dėl jų M. M. būtų kilęs akivaizdus pavojus sveikatai ir būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiosios pavartojant prieš ją smurtinius veiksmus. Pažymėtina, kad šiuo atveju tik paties nuteistojo ir bylos duomenimis nepagrįsta nuomone, konflikto metu nukentėjusioji V. B. bet kuriuo momentu galėjo suduoti jo mamai. Aplinkybės, kad buvo kilusi grėsmė, jog nukentėjusioji V. B. pavartos fizinį smurtą prieš M. M., neparodė ir pati M. M., parodydama, kad jos sūnus T. P., neapsikentęs nukentėjusiosios V. B., pažymėtina, aptarto elgesio, priėjo prie V. B. ir stovėjo arčiau V. B., tada ir tarp jų įvyko konfliktas, o ji stovėjo šonu, kad išvengtų pučiamų dūmų (t. 1, b. l. 172–175). Nuteistasis T. P. ir pats parodė, kad jis jau stovėjo tarpe mamos ir kaimynės V. B., kai ši jam per petį pūtė dūmus ir nėjo iš kiemo, todėl jis, paėmęs V. B. už peties, pasuko ją, kad eitų iš kiemo (t. 2, b. l. 31–34, 107–108).
7.5. Todėl, atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje nenustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistasis T. P. būtų turėjęs teisę gintis, ir nėra pagrindo pripažinti nuteistąjį T. P. veikus būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 straipsnis).
Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo
8. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. P. prašo pripažinti, kad jo padaryta veika pagal objektyviųjų (nežymaus sužalojimo pobūdis ir padariniai) ir subjektyviųjų (staiga kilusi tyčia, esant provokuojančiam elgesiui) požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių (lot. ultima ratio) taikymas, todėl prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu ir bylą nutraukti.
8.1. BK 37 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. vasario 1 d.) nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kartu pažymėtina, kad ir nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojanti BK 37 straipsnio redakcija nuteistojo T. P. padėties, kaip padariusio nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, nei lengvina, nei sunkina. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius požymius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).
8.2. Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir panašiai, sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-231-976/2017, 2K-219-303/2021, 2K-54-648/2025 ir kt.).
8.3. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį galima tam tikrais atvejais ir tokias veikas pripažinti mažareikšmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-303/2021). Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti T. P. BK 37 straipsnio nuostatas.
8.4. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 364/2024(10) nurodyta, kad V. B. nustatytas kairio paties sąnario sumušimas. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, pvz., ranka, kokiu aplinkos daiktu ir panašiai, galbūt ir nurodomo įvykio metu. Nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimo sveikata sutrikdoma mažiau nei 10 dienų (t. 1, b. l. 76–77).
8.5. Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas įvyko tarp nukentėjusiosios V. B. ir M. M., kai V. B. atėjo į M. M. kiemą aiškintis santykių dėl savo vaikų. Tiek nuteistasis T. P., tiek ir liudytojos M. M., nors yra nuteistojo T. P. motina, bei R. B., nors yra nuteistojo sugyventinė, vienodai parodė, kad V. B. atėjo aršiai nusiteikusi, keikėsi necenzūriniais žodžiais, elgėsi įžūliai, taip pat aplinkybę, kad stovėdama priešais M. M., pūtė jai į veidą cigaretės dūmus, todėl, kaip nustatyta iš nuteistojo T. P. parodymų, jis priėjo prie nukentėjusiosios V. B. neapsikentęs tokio V. B. elgesio, ir liepė jai dingti iš kiemo, tačiau nukentėjusiajai V. B. iš kiemo neinant, toliau vartojant necenzūrinius žodžius ir šaukiant, priekaištaujant dėl jos vaikų išvarymo ir toliau pučiant cigaretės dūmus jam net per petį, T. P., paėmęs už peties, apsuko V. B. link išvažiavimo iš kiemo ir pastūmė, kad eitų.
8.6. Ir šiuo atveju, nors tai, kad nukentėjusioji V. B. liepiama nėjo iš M. M. kiemo ir elgėsi įžūliai, nepateisina T. P. priešingo teisei veikimo, t. y., kad jis, paėmęs už peties, apsuko V. B. link išvažiavimo iš kiemo ir pastūmė, kad eitų, tačiau tai rodo, kad veika padaryta spontaniškai, nebuvo planuota, kontaktas buvo trumpalaikis, bei pats T. P. veiksmas – paėmimas už peties, V. B. apsukimas link išvažiavimo iš kiemo ir pastūmimas, kad eitų iš kiemo, sudaro pagrindą išvadai, jog T. P. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ne tam, kad ją sužalotų, bet siekdamas išvaryti ją iš kiemo, baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai padaryti vieninteliu veiksmu, todėl jau pats padarymo būdas mažiau pavojingas, bei nėra pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Be to, kaip nustatyta, nusikaltimu sukeltas pasekmes iš dalies lėmė ir pačios nukentėjusiosios netinkamas ir įžūlus elgesys. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad V. B. sugyventinis A. A. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas parodė, kad V. B. turi psichologinių problemų, jai būna panikos atakos, ir iš esmės dėl to jis prašė Bendrojo pagalbos centro darbuotojų, kad pas V. B. nuvyktų greitoji medicinos pagalba (t. 1, b. l. 160–163). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš GMP kvietimo kortelės nustatyta, kad V. B. nurodė, jog įvyko konfliktas su kaimynu, kuris sugriebė už rankos, patampė, tačiau jokių nusiskundimų dėl skausmo rankoje nenurodė, buvo susijaudinusi dėl paties konflikto, medikai išorinių sužalojimų nenustatė bei preliminariai diagnozavo tachikardiją (t. 1, b. l. 74–75). Pažymėtina, kad pati nukentėjusioji į policiją kreipėsi praėjus jau penkioms dienoms po įvykio (t. 1, b. l. 1–4). Taip pat ji iš karto po įvykio dėl peties sąnario sumušimo nesikreipė ir į medikus, t. y. kreipėsi tik 2024 m. rugpjūčio 21 d., nurodydama, kad 2024 m. rugpjūčio 16 d. vakare buvo užpulta nepažįstamo vyro (t. 1, b. l. 64), tačiau iš 2024 m. rugpjūčio 22 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės ambulatorinio apsilankymo aprašymo sveikatos istorijoje nustatyta, kad V. B. skundėsi apie savaitės laiko po buityje patirtos traumos kairio peties sąnario skausmu, patinimu (t. 1, b. l. 61–62), o iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvados Nr. G 364/2024(10) nustatyta, kad V. B. nurodyti ir seni rankos susirgimai, kurie nesietini su patirta trauma įvykio metu, todėl nepaneigta, kad ji apskritai į medikus kreipėsi ne dėl patirto rankos sužalojimo įvykio metu, bet dėl ankstesnių susirgimų, susijusių su šia ranka. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad V. B., nors ir kreipėsi į policiją praėjus penkioms dienoms po įvykio, tačiau pareiškė, kad civilinio ieškinio nereikš, o tai taip pat rodo, kad V. B. įvykio metu patirto sužalojimo itin nesureikšmino, ir nepaneigia to, kad ji pati galbūt net nebuvo tikra, jog rankoje atsiradę negalavimai susiję su aptariamu įvykiu, o ne dėl jau buvusių susirgimų. Ir šiuo atveju, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, į tai, kad nors ir buvo nustatytas baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės (sveikatos) pažeidimo laipsnis, suponuoja išvadą, kad jis realiai buvo mažiau žymus. Nuteistasis T. P. aplinkybės dėl nukentėjusiajai V. B. nustatyto sužalojimo laipsnio neginčijo, bet priešingai, dėl savo neteisėto veiksmo kaltę pripažino ir nukentėjusiajai geranoriškai atlygino 1 000 Eur neturtinę žalą, nukentėjusioji ir pati prašė atleisti T. P. nuo baudžiamosios atsakomybės, nurodydama, kad ji jam atleido ir jie susitaikė (t. 2, b. l. 48).
8.7. Aptarti objektyvieji ir subjektyvieji T. P. veikos požymiai (padaryta žala, veikos pobūdis, tikslai ir motyvai), nukentėjusiosios elgesys, kitų aplinkybių analizė ir vertinimas sudaro pagrindą teigti, kad nors T. P. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jo veiką mažareikšme.
8.8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad T. P. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Todėl T. P. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), o atsižvelgiant į tai, jog veika buvo padaryta netiesiogine tyčia, nuteistasis nukentėjusiajai atlygino ir neturtinę žalą, jam baudžiamojo poveikio priemonės neskirtinos (BK 67 straipsnis).
Dėl nusikalstamos veikos padarymo dienos patikslinimo
9. Pažymėtina, kad, kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde, tiek kaltinamajame akte, tiek ir skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta nusikalstamos veikos, kurios metu T. P. nukentėjusiajai V. B. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, data, t. y., 2024 m. rugpjūčio 21 d., nors bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad šioje byloje T. P. nusikalstamą veika padarė 2024 m. rugpjūčio 16 d., todėl ši aplinkybė tikslintina.
10. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis naikintinas ir byla T. P. nutrauktina BPK 327 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį.
Panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per 3 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatytas laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant per 3 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, T. P., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Patikslinti, kad šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo data yra 2024 m. rugpjūčio 16 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.