Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Neostatyba“ ieškinį atsakovui N. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

7.1. Nurodė, kad priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas tinkamai neatliko preliminaraus ieškovės šioje civilinėje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo vertinimo. Ieškovės reiškiamas reikalavimas nėra tinkamai pagrįstas rašytiniais įrodymais. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai nėra pakankami, kad pagrįstų ieškovės teiginius, jog atsakovas liko skolingas ieškovei. Atsakovas nepasisavino ieškovės piniginių lėšų, ką turi patvirtinti ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai. Visi pirminiai dokumentai, patvirtinantys nuo banko sąskaitos nuimtų lėšų panaudojimą, buvo pateikti buhalterijai (ieškovei buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikusiai įmonei) ir tinkamai apskaityti ieškovės apskaitoje.

7.2. Aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, didelei ieškinio sumai nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė.

7.3. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovo galimą nesąžiningumą ir siekį pabloginti savo turtinę padėtį (perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.) ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, nors tokia pareiga tenka būtent ieškovei.

7.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje galimą atsakovo nesąžiningumą motyvavo ieškinyje nurodytais teiginiais, kad atsakovas ieškovės turtą (pinigines lėšas) naudojo ne jos interesais, tačiau šios aplinkybės nevertintinos kaip galinčios sudaryti pagrindą taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

7.5. Atsakovui ieškinio suma nėra didelė, kadangi vien atsakovo su sutuoktine turimo nekilnojamojo turto (kotedžo bei žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė pagal VĮ ,,Registrų centras“ duomenis yra 137 150,00 Eur, o reali rinkos vertė – žymiai didesnė, kas aiškiai viršija ieškinio sumą. Ieškovės ir pirmosios instancijos teismo prielaidos, kad atsakovas gali imtis veiksmų šio turto perleidimo, yra išimtinai hipotetinės, jokių įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą byloje nėra nepateikta.

7.6. Ieškovės prielaidas apie atsakovo galimą nesąžiningumą paneigia ir aplinkybės, jog atsakovas dirba (duomenys neskelbtini), gauna pastovias darbines pajamas, nesislapsto nei nuo teismo, nei nuo ieškovės.

9.1. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškinys nėra prima facie pagrįstas. Pradinėje bylos proceso stadijoje, kuomet dažniausiai būna išsprendžiamas reikalavimų užtikrinimo laikinosiomis apsaugos priemonėmis klausimas, ieškovui ar pareiškėjui, siekiančiam pasinaudoti šio instituto teikiama apsauga, tokio prašymo pareiškimo metu pakanka pagrįsti, kad egzistuoja protinga ieškinio patenkinimo galimybė.

9.2. Nesutiko su atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja sprendimo vykdymo pasunkėjimo (įvykdymo tapimo neįmanomu) rizika. Pažymėjo, kad turtas atsakovui priklauso bendrosios nuosavybės teise su sutuoktine. Tokiu būdu, preziumuojant, kad atsakovo ir jo sutuoktinės dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios (CK 3.117 str. 1 d.), atsakovo valdomo turto vertė sudarytų tik 68 575 Eur, kas, įvertinus procesinių palūkanų skaičiavimą, galimas bylinėjimosi išlaidas ir pan., iš esmės prilygsta reikalaujamai priteisti sumai. Be to, sprendžiant dėl asmens turtinės ir dėl reikalavimo sumos dydžio, turi būti vertinama ne tik asmens valdomo turto vertė, gaunamos pajamos, bet ir turimi įsipareigojimai, išlaikytinių skaičius ir pan. Duomenų apie šias aplinkybes atsakovas nėra pateikęs, todėl negalima teigti, kad su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai objektyviai atspindi atsakovo turtinę padėtį.

9.3. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2023 m. vasario 21 d. rašto Nr. 2S-427, matyti, kad atsakovas figūruoja dviejuose atliekamuose ikiteisminiuose tyrimuose, iš kurių vienas yra susijęs su neteisėtu UAB „Neostatyba“ (t. y. ieškovės) įregistravimu kito asmens vardu, o kitame yra tiriamos aplinkybės dėl atsakovo galimai padaryto klastojimo (suklastotos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties bei įmonės įgaliojimo) ir pasinaudojimo suklastotais dokumentais. Minėtuose tyrimuose tiriamų nusikalstamų veikų pobūdis (dokumentų klastojimas, turto pasisavinimas ir pan.) bei nusikalstamų veikų padarymo sritis (įmonių veikla), akivaizdžiai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas gali imtis nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ieškovo galimybės patenkinti savo reikalavimą bus apsunkintos arba visiškai eliminuotos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

11. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.

12. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą, t. y. Vilniaus apygardos prokuratūros 2023 m. vasario 21 d. raštą Nr. 2S-427, kurį prašo prijungti prie civilinės bylos. Minėtame rašte nurodyta, kad atsakovo N. J. atžvilgiu yra pradėti du ikiteisminiai tyrimai. Ieškovės vertinimu, Vilniaus apygardos prokuratūros rašte nurodyta informacija apie atsakovo atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus, leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas gali imtis nesąžiningų veiksmų.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje proceso stadijoje yra sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinus ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateiktą naują įrodymą, spręstina, kad šis įrodymas nėra reikšmingas šioje byloje nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, atsakovo nesąžiningumas turi būti įrodinėjamas duomenimis, patvirtinančiais apie atsakovo siekį pabloginti savo turtinę padėtį (perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.) ir tokiu būdu išvengti išieškojimo jam priklausančio turto pagal galimą palankų ieškovei teismo sprendimą. Teismo vertinimu, ieškovės teikiamas įrodymas, nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nepatvirtina. Be to, duomenys apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, iki tol, kol nėra priimtas joks sprendimas, savaime neįrodo aplinkybių apie atsakovo nesąžiningumą. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina.

Dėl ginčo esmės

14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 26 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atsakovo turto ir (ar) turtinių teisių ir (ar) piniginių lėšų, taip pat pas trečiuosius asmenis esančio atsakovo turto bei atsakovo turtinių teisių areštas – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).

16. Atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, t. y. ir ieškinio preliminarų pagrįstumą, ir grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumą įvertins analizuojant abiejų, laikinosioms priemonėms taikytini būtinų, sąlygų egzistavimą nagrinėjamoje byloje.

17. Visų pirma, atsakovas nurodo, jog priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas tinkamai neatliko preliminaraus ieškovės ieškinio pagrįstumo vertinimo. Pažymėjo, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas nėra tinkamai pagrįstas rašytiniais įrodymais, kartu su ieškiniu pateikti įrodymai nėra pakankami, kad pagrįstų ieškovės teiginius, jog atsakovas liko skolingas ieškovei. Nurodė, kad atsakovas nepasisavino ieškovės piniginių lėšų, ką turi patvirtinti ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai. Visi pirminiai dokumentai, patvirtinantys nuo banko sąskaitos nuimtų lėšų panaudojimą, buvo pateikti buhalterijai (ieškovei buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikusiai įmonei) ir tinkamai apskaityti ieškovės apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovo pirmosios sąlygos (ieškinio prima face pagrįstumo) vertinimu nesutinka.

18. Pažymėtina, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovų reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovai pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-626-1120/2021).

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, preliminariai (prima facie) įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį, jame nurodytas faktines aplinkybes, susipažinęs su prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais, darė išvadą, jog nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės ieškinio reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Pažymėtina tai, kad esami byloje įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti, ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, dėl to darytina išvada, jog egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas.

20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atliekamas tik preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, bet neįrodinėjamas paties ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumas, todėl atsakovo atskirajame skunde nurodomos aplinkybės (jog atsakovas nėra skolingas ieškovei, bei kad tai patvirtina buhalterinės apskaitos dokumentai), šioje bylos stadijoje, kai yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, yra nevertinamos. Pažymėtina, kad šios skunde nurodomos aplinkybės bus vertinamos tik bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šioje stadijoje nustatytas ieškinio tikėtinas pagrįstumas savaime nelemia to, jog bylą išnagrinėjus iš esmės bus padaryta tapati išvada dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

21. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui nustatymu. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-370/2020; 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-133-370/2021).

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsižvelgiant į ieškovės reikalavimo turtinį pobūdį, ginčo sumos dydį, jog atsakovo turtinė padėtis šiuo metu nėra žinoma, į tai, kad ginčo prievolė nėra užtikrinta įkeitimu ar laidavimu, į tai, kad atsakovas elgėsi galimai nesąžiningai (ieškovės turtą naudojo ne jos interesais), kas leidžia tikėtinai manyti, jog jis gali bandyti išvengti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo. Dėl to sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

23. Atskirajame skunde atsakovas nesutinka su nurodyta teismo išvada ir pažymi, jog aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, didelei ieškinio sumai nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovo galimą nesąžiningumą ir siekį pabloginti savo turtinę padėtį (perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.) ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, nors tokia pareiga tenka būtent ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais sutinka.

24. Pažymėtina, kad aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, jog vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovams patys savaime dar nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdomas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018). Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovams yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018).

25. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismas kiekvienu atveju privalo vertinti įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su asmenų, kurių atžvilgiu norima taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesąžiningumu ir dėl šių aplinkybių pasisakyti.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, t. y. ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių apie atsakovo siekį pabloginti savo turtinę padėtį (perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.) ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal galimą palankų ieškovei teismo sprendimą.

27. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas elgėsi galimai nesąžiningai, nes ieškovės turtą naudojo ne jos interesais, t. y. teismas atsakovo galimą nesąžiningumą nustatė remdamasis ieškinio motyvais. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą turi būti vertinami ne atsakovo galbūt nesąžiningi veiksmai, dėl kurių byloje yra kilęs ginčas (nes ieškinyje nurodytų aplinkybių ne(pagrįstumas) bus vertinamas tik bylą nagrinėjant iš esmės), o galimas nesąžiningumas, kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir taip apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Kaip minėta, ieškovė duomenų, apie tokį atsakovo nesąžiningumą, nepateikė.

28. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo veiksmai liudija apie egzistuojančią grėsmę ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl neturint byloje duomenų apie atsakovo nesąžiningumą ar keliamą grėsmę teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų neproporcingą atsakovo teisių suvaržymą, kuris šioje bylos stadijoje nėra tikslingas. Remiantis nurodytu, ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (atsakovo turto, piniginių lėšų, turtinių teisių ir kt. arešto ieškinio sumai) turėjo būti atmestas.

29. Įvertinus nurodytą, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

30. Apeliantas prašo priteisti iš ieškovės jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (sumokėtą žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atskirojo skundo parengimą ir pateikimą).

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą sprendimu ar nutartimi, atsižvelgiant į visos bylos baigtį, bet ne į atskiro procesinio veiksmo byloje rezultatą. Tokios pozicijos laikomasi taip pat ir kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidų remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 20 punktą; 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018; 2022 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022 48 punktą). Dėl to bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas,

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Neostatyba“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.