Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovui M. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės bei santuokos metu įgyto turto padalijimo ir pagal atsakovo M. K. priešieškinį ieškovei N. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

12. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir sprendime nurodytas turto padalijimo būdas nėra grindžiami įrodytais faktais, galiojančiomis teisės normomis ir jų aiškinimu, teismas netinkamai interpretavo nustatytus faktus.

13. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodė, jog ieškovė buvo neištikima. Teigia, kad ieškovė santuokos metu palaikė ilgalaikius intymius santykius su N. G., su juo susipažino 2017 m. birželį Klaipėdoje vykusioje tarptautinėje vaikų ledo ritulininkų stovykloje, kurioje N. G. dalyvavo kaip treneris, o jo žmona vedė fizinio rengimo treniruotes. Tokia pati stovykla vyko ir 2018 m. birželį, be to, ieškovė su N. G. dažnai vykdavo į Rygą, kartu su juo leisdavo laiką, pavyzdžiui, Rygoje buvo nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. birželio 27 d., nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2018 m. birželio 30 d., taip pat Rygoje buvo nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. liepos 22 d., o 2018 m. liepos 18 d. N. G. buvo atlikta rankos operacija, jis negalėjo vairuoti, todėl ieškovė vyko į Rygą ir jį vežiojo automobiliu, taip pat ieškovė ne kartą buvo susitikusi su N. G. vaiku iš ankstesnės santuokos, o ieškovės vaikas dalyvaudavo susitikimuose su N. G., 2018 m. rugpjūčio 26 d. ir 2018 m. gruodžio mėnesį ieškovė su N. G. lankėsi Maskvoje ir kt. Atsakovo teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad žmona buvo neištikima, pati teisme pripažino, kad turėjo intymių santykių su kitu vyru tuo metu, kai teismas buvo nustatęs sutuoktiniams susitaikymo terminą.

19. Argumentuoja, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jo banko sąskaitose buvo kitų lėšų, kurios galėtų būti pripažintos asmenine atsakovo nuosavybe pagal CK 3.89 straipsnį. Nurodo, kad santuokos metu ji visą laiką dirbo, iš jos gaunamų pajamų šeima buvo aprūpinama maisto produktais, apranga, iš šių lėšų buvo išlaikomas jos vaikas, o atsakovas ne tik vengė pareigos prisidėti prie šeimos išlaikymo, bet ir nepadėjo finansiškai jai siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje, vairuotojo pažymėjimą, taip pat neprisidėjo prie išlaidų medicininiams tyrimams siekiant nustatyti šeimos negalėjimo susilaukti vaikų priežastį. Pripažįsta, kad iš atsakovo gaunamų pajamų buvo dengiamos išlaidos šeimos nuomojamam būstui išlaikyti, tačiau likusias lėšas atsakovas leido savų poreikiams tenkinti, kelionėms į sporto varžybas, maistui bei kitoms asmeninėms išlaidoms, pasisavino net pinigus, gautus dovanų vestuvių proga (apie 5 000 Eur), nurodęs, jog tai bus indėlis į ateityje planuojamą įsigyti nuosavą būstą. Dėl tos pačios priežasties šeima nėra nė karto atostogavusi ar išvykusi į užsienį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

22. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir padalytos atsakovo banko sąskaitose esančios lėšos, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai konstatavo santuoką nutrūkus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teigia, kad dėl šeimos iširimo kalta jam neištikima buvusi ieškovė.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiuoju, tiek fiziniu ir psichologiniu požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Kai sutuoktinis, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl priežasčių, su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją, tai pirmajam sutuoktiniui taip pat tenka pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių.

26. Nors atsakovas teigia, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, t. y. jos neištikimybės, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių šias ar kitas CK 3.60 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Aplinkybės, kad ieškovė vaikų vasaros stovyklose dirbo kartu su N. G., ne kartą vyko su juo į Rygą ar Maskvą ir pan., atsakovui neteikiant jokių ieškovės neištikimybę su šiuo asmeniu pagrindžiančių įrodymų, išskyrus savo paties paaiškinimus, savaime nereiškia, kad ji buvo neištikima. Pažymėtina, jog tiek ieškovė, tiek kaip liudytojas apklaustas N. G. neigė apelianto teiginius, kad kartu vyko į Rygą ar Maskvą, ieškovė ir liudytojas nurodė, kad susipažino 2018 m. vasarą, artimai ir intymiai bendrauti pradėjo 2018 m. lapkričio pabaigoje, t. y. tuo metu, kai teismas buvo nustatęs sutuoktiniams susitaikymo terminą, tačiau iš ieškovės pateiktos nuomonės dėl sutuoktinių susitaikymo galimybės matyti, kad ji aiškiai išreiškė prieštaraujanti atsakovo prašymui, nurodė, kad šeima yra iširusi, nematė šalims galimybės susitaikyti ir to nenorėjo, jos nuomone, atsakovo termino susitaikyti prašymas buvo spaudimo ir emocinio smurto priemonė ir pan. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas 2020 m. gruodžio 3 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad jo paties poelgiai ir veiksmai, nors jų nekonkretizavo, buvo netinkami, tačiau tvirtino, kad ne dėl to šeima iširo. Pažymėtina, kad atsiliepime į pradinį ieškovės ieškinį atsakovas prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nustatytos aplinkybės leidžia manyti, jog apeliantas turėjo ketinimą nutraukti santuoką ir pats pripažindamas savo kaltę. Poziciją atsakovas pakeitė ir reikalavimą nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės pareiškė tik po to, kai ieškovė pateikė įrodymus, kad laukiasi kito vyro kūdikio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš bylos aplinkybių ir įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad šalių santuoka yra galutinai iširusi ir kad dėl to yra kalti abu sutuoktiniai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje atsakovas neįrodė ieškovės neištikimybės, tačiau sutinka su jo teiginiais dėl atsakovės lojalumo, pagarbos atsakovui stokos ir pan. Vis dėlto iš byloje esančių įrodymų visumos, šalių paaiškinimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs vienas kitam, nesprendė iškilusių nesutarimų bendru sutarimu, nesistengė išsaugoti šeimos. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, abiejų šalių elgesį, pagrįstai nustatė abipusę šalių kaltę dėl šeimos iširimo ir tokia teismo išvada atitinka CK 3.60, 3.61 straipsnių nuostatas.

27. Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, kokius byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas, darydamas atitinkamas išvadas dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vertino netinkamai, kokie įrodymai patvirtina, kad dėl santuokos iširimo kalta išimtinai tik ieškovė, ir iš esmės apsiriboja savo pozicijos atkartojimu, savo teiktais paaiškinimais, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė byloje esančius įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tarp jų ir atsakovo paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados konstatuojant abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo yra motyvuotos ir argumentuotos (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymų visumą. Abi šalys kito sutuoktinio kaltę įrodinėjo iš esmės savo paaiškinimais, tačiau tiek ieškovė, tiek atsakovas turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Kaip minėta, jokių objektyvių įrodymų, neginčijamai ar bent tikėtinai pagrindžiančių vieno iš sutuoktinių kaltę dėl santuokos išimo, byloje nėra pateikta.

30. Įvertinusi nustatytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ginčo atveju nutraukęs santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė apeliantui neturtinės žalos atlyginimo, nes CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti tik iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo.

31. Tais pačiais motyvais pripažintinas nepagrįstu apelianto argumentas, kad teismas turėjo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad jis tik vienas išlaikė šeimą. Ieškovė pripažįsta, kad atsakovas mokėjo nuomos mokestį už šeimos gyvenamąjį būstą, tačiau abiejų sutuoktinių banko sąskaitų išrašai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jie abu dirbo, gavo darbo užmokestį, kuris buvo išleidžiamas maisto ir ne maisto prekių parduotuvėse, vaistinėse, kavinėse, degalinėse ir pan. Vien iš banko sąskaitų išrašų duomenų nustatyti, ar pajamos buvo išleidžiamos šeimos poreikiams ar išimtinai kiekvieno iš sutuoktinių asmeninims poreikiams, galimybės nėra, šalys jokių įrodymų dėl to neteikia, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog šalys gyvendamos santuokoje ir šeimoje neabejotinai buvo susitarusios dėl disponavimo pajamomis, jų susitarimas buvo jiems priimtinas, jie kartu dirbo ir gavo darbo užmokestį, kurį tiek taupė, tiek ir naudojo šeimos poreikiams tenkinti, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad vienas iš sutuoktinių daugiau ar mažiau prisidėjo prie šeimos poreikių. Pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė ir įvertino šalių pateiktų banko sąskaitų išrašų duomenis, nustatė atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančią iki santuokos turėtą ir santuokos metu iš tėvo dovanų gautą pinigų sumą, o kitą lėšų dalį, tiek esančią atsakovo banko sąskaitose, tiek ir ieškovės banko sąskaitose, pagrįstai pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai) ir padalijo ją sutuoktiniams po lygiai. Jokių įrodymų, kad kitos atsakovo banko sąskaitose buvusios lėšos pagal CK 3.89 straipsnį turėtų būti pripažintos asmenine jo nuosavybe, atsakovas nepateikė.

32. Kaip minėta, apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-701/2021; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

33. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Įvertinęs ieškiniu ir priešieškiniu pareikštų patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai proporcingai sumažino ieškovei ir atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą nėra teisinio pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovas (apeliantas) neturi teisės į išlaidų atlyginimą.

37. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka iš esmės pabaigos nepateikė patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.