Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Mariaus Dobrovolskio (pirmininko ir pranešėjo) ir Albinos Pupeikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovės J. N. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. N. ieškinį atsakovui T. K. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

17. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šią savo teisę suinteresuoti asmenys gali įgyvendinti, pareikšdami teisme ieškinį ar pateikdami kitokį CPK nurodytą procesinį dokumentą. Ieškinyje, be kitos būtinos informacijos (CPK 135 straipsnis), turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

18. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sutartinių santykių kvalifikavimo. Apeliantė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, tarp šalių susiklosčiusių santykių nelaikė sutartiniais, kas lėmė nepagrįsto ir todėl naikintino sprendimo priėmimą teigė, kad remiantis faktinėmis aplinkybėmis, tarp apeliantės ir atsakovo susiklostė rangos teisiniai santykiai - atsakovas įsipareigojo suremontuoti apeliantei priklausantį automobilį iki idealios būklės, įskaitant (bet neapsiribojant) kėbulo perdažymą, mechaninių agregatų, elektros instaliacijos bei kitus remonto darbus. Ieškovė sumokėjo atsakovui avansu 4 700,00 Eur, o pinigų panaudojimo įrodymų ir suremontuoto automobilio negavo.

20. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties turinio, ji aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji jos šalių ketinimai (valia) sutarties sudarymo metu, jie atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį ir aplinkybes po sutarties sudarymo, ją vykdant, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014).

21. Pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties sampratą rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui (CK 6.645 straipsnio 1 dalis). Rangos sutartis gali būti sudaryta bet kokiu šalių pasirinktu būdu: raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71, 1.73 straipsnis). Be to, toks rangos sutarties formos teisinis reguliavimas lemia, kad įstatymu neribojamas ir įrodymų leistinumas teismui sprendžiant dėl rangos sutarties sudarymo fakto, svarbu, kad tie įrodymai pagrįstų asmenų valią susitarti dėl rangos darbų. Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes (CK 1.64 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad sprendžiant, kas užsakė rangos darbus, svarbu nustatyti sandoryje dalyvavusių asmenų faktinius veiksmus ir juos tinkamai kvalifikuoti.

22. CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai). Kadangi CK XXXVI skyriuje, reglamentuojančiame pavedimo sutartį, nenumatyti specialūs sutarties formos reikalavimai, sutarčiai taikomos bendrosios CK sandorių formos nustatymo taisyklės. CK 6.757 straipsnio 2 dalis nurodo, kad asmens sutikimas priimti jam duotą pavedimą gali būti išreikštas aiškiai arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tylėjimu. Ši nuostata reiškia, jog galimas tiek žodinis, tiek rašytinis susitarimas sudaryti sutartį, taip pat sutartis gali būti sudaryta šalių konkliudentinių veiksmų pagrindu arba šalies, priimančios pavedimą, tylėjimu (neveikimu), pavedimo sutartinius santykius patvirtina įgaliotojo išduotas įgaliojimas. Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 str.), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 str. 2 d.).

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2016-06-13 ieškovė J. N. įsigijo antikvarinį automobilį – 1971 m. laidos „Mercedes Benz 280“, VIN kodas (duomenys neskelbtini). 2016 m. lapkričio mėn. ieškovė J. N. ir jos buvęs sugyventinis K. M. su atsakovu T. K. (K. M. pažįstamu) žodžiu susitarė, jog atsakovas T. K. įsipareigos padėti, investuojant minimaliai lėšų, suremontuoti minėtą ieškovei priklausantį automobilį, t. y. tarpininkaus surandant meistrus, galinčius tinkamai atlikti automobilio remonto darbus, rūpinsis, jog automobilis būtų tinkamai remontuojamas, ir bendradarbiaus automobilio remonto klausimais. Nustatyta, jog ieškovė atsakovui už turimus atlikti automobilio remonto darbus sumokėjo ne mažiau kaip 2 700,00 Eur. Byloje esanti medžiaga t. y. atsakovo ir apeliantės susirašinėjimas el. ryšio priemonėmis, patvirtinta aplinkybę, kad apeliantė neprieštaravo ir žinojo, kad automobilio remonto darbus atliks ne pats atsakovas, o jo surasti meistrai. Apeliantei buvo siunčiamos perdažyto automobilio nuotraukos.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės rangos ar kitokios sutarties, kurioje būtų apibrėžti šalių įsipareigojimai. Byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų įsipareigojęs apeliantei atlikti automobilio remonto darbus, o apeliantė būtų įsipareigojusi atsakovui už atliktus darbus sumokėti. Vertinant faktines bylos aplinkybes, spręstina, jog atsakovas geranoriškai pasisiūlė padėti ginčo automobilio sutvarkymo klausimais, tarpininkavo surandant tinkamus meistrus, vėliau atsakovas minėtą žodinį įsipareigojimą vykdė, t. y. tarpininkavo atliekant apeliantei priklausančio automobilio remonto darbus, bendravo su apeliante automobilio remonto klausimais, prižiūrėjo, kaip atliekami remonto darbai, ir atliko kitus būtinus veiksmus. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas veikė žodinio susitarimo su apeliante pagrindu, kuris savo esme labiausia atitinka pavedimo teisinius santykius.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl ginčo teisinio santykio, kadangi iš byloje esančių faktinių aplinkybių matyti, kad šalis siejo pavedimo teisiniai santykiai.

26. Apeliantė teigia, kad atsakovas, neįvykdęs prievolės, t. y. nesuremontavęs apeliantės automobilio iki 2017 m. birželio 1 d., atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių apeliantė patyrė nuostolius. Atsakovo civilinę atsakomybę įrodinėja sąlygomis: 1) neteisėti veiksmai – atsakovas paėmė iš apeliantės automobilį, įsipareigojo automobilį suremontuoti iki 2017 m. birželio mėnesio, tačiau sutartų darbų neįvykdė ir automobilio negrąžino; 2) nuostoliai – 2017-01-23 apeliantė su A. A. (pirkėju) sudarė preliminariąją automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad būsimas pirkėjas iki 2017-06-15 nupirks iš ieškovės visiškai suremontuotą automobilį „Mercedes Benz 280“ už 20 000,00 Eur kainą, tačiau sutartis liko neįvykdyta. Apeliantė dėl atsakovo laiku neatliktų sutartų darbų neatgavo suremontuoto automobilio ir negalėjo automobilio parduoti jos rastam pirkėjui, nors pagrįstai tikėjosi tai padaryti; 3) priežastinis ryšys – apeliantė nuostolius patyrė būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. dėl to, kad atsakovas iki 2017 m. birželio 1 d. nesuremontavo automobilio. Atsakovas turi pareigą atlyginti apeliantės patirtus nuostolius, kurie sudaro 20 000,00 Eur.

27. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tam, kad būtų galima taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, būtina nustatyti, ar jos veiksmai atitiko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovas turi pareigą įrodyti visas nurodytas sąlygas (CPK 178 str.).

28. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo tas pačias aplinkybes, kuriomis grindė ieškinį, kurias įvertino ir dėl kurių pasisakė pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą.

29. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nagrinėjamoje byloje nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir daryti priešingas išvadas, negu padarė pirmosios instancijos teismas pagal faktinius bei teisinius aspektus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria esminei daliai pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų. Apeliantė neįrodė sąlygų, būtinų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (kaltės) šalių teisiniuose santykiuose. Teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad šalims nesudarius rašytinės sutarties, kurioje būtų apibrėžti konkretūs atsakovo įsipareigojimai apeliantei, nurodytas automobilio remonto darbų, kaip atsakovo įsipareigojimų ieškovei, atlikimo terminas, apeliantės nurodomos aplinkybės dėl atsakovo prisiimtų įsipareigojimų apimties yra nepagrįstos. Taip pat byloje nenustatyta, jog apeliantė būtų įsipareigojusi atsilyginti atsakovui už jo pagalbą tarpininkaujant atliekant automobilio remonto darbus. Todėl darytina išvada, kad atsakovas tarpininkavo surandant meistrus, tačiau nebuvo prisiėmęs įsipareigojimo per 6 mėnesius nuo automobilio perdavimo dienos automobilį suremontuoti (rekonstruoti) iki idealios būklės, įskaitant (bet neapsiribojant) kėbulo perdažymą, mechaninių agregatų, elektros instaliacijos bei kitus remonto darbus, kaip nurodė apeliantė. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (kaltės) šalių sutartiniuose santykiuose, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nenustatinėjamos.

30. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 20 000,00 Eur apeliantės nurodoma patirtų nuostolių suma nėra pagrįsta – apeliantė negalėjo pagrįstai tikėtis šią sumą gauti iš būsimo automobilio pirkėjo. Nors 2017-01-23 sudarant preliminariąją automobilio pirkimo–pardavimo sutartį automobilis jau buvo perduotas į remonto dirbtuves, tačiau apeliantė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga kaip turto savininkė, nes neįvertino galimų remonto darbų neatlikimo laiku pasekmių. Apeliantė su atsakovu nebuvo sudariusi rašytinės rangos sutarties, kuria atsakovas būtų įsipareigojęs iki nustatyto termino – ir tai būtų įvardyta kaip esminė sutarties sąlyga – atlikti automobilio remonto darbus bei sutvarkyti automobilį iki ieškovės pageidaujamos būklės, be to, apeliantė žinojo, jog atsakovas tik geranoriškai sutiko padėti automobilio sutvarkymo klausimais, o ne besąlygiškai įsipareigojo atlikti visus būtinus veiksmus, kad automobilis būtų idealiai suremontuotas iki ieškovės nurodomos datos, todėl apeliantė pati prisiėmė preliminariosios automobilio pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymo riziką, įskaitant ir galimų nuostolių dėl negautų pajamų negalint parduoti automobilio atsiradimo riziką.

31. Apeliantė nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus.

32. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018).

33. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles vertindamas ne byloje surinktus įrodymus, o tik atsakovo teiginius, taip nepagrįstai jiems suteikdamas itin svarią reikšmę, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir bylos aplinkybių darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo išvados yra logiškos, motyvuotos, neprieštaringos, paremtos byloje esančiais įrodymais, jų visuma. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, per se nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apeliantės pateiktų faktinių ir teisinių argumentų. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą bei kitas įrodinėjimo taisykles. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61).

34. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nuosekliai išanalizavo ir aptarė byloje pateiktus įrodymus, o tai, kad apeliantės nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog padarytas CPK 185 straipsnio pažeidimas. Apeliantė, teigdama priešingai, nustatytų aplinkybių objektyviais duomenimis nepaneigė.

35. Apeliantė nurodo, kad teismas padarė daug procesinių pažeidimų, taip pat ne kartą šališkai elgėsi proceso metu, atlikdamas advokato pareigas atsakovui ir užduodamas menamus klausimus, dalydamas patarimus atsakovui, iš anksto reiškė nuomonę dėl pateiktų įrodymų, ieškinio, sukėlė abejonių dėl galimo interesų konflikto ir nenusišalino, netiesiogiai pasisakė dėl kitų asmenų, neįtrauktų į bylą šalimis, kas sudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

36. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būt neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2013).

37. Teismo nešališkumo klausimu išplėtota Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste gali būti nagrinėjamas dviem aspektais. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, šia prasme atsižvelgtina į asmeninius teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas (EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, pareiškimo Nr. 10486/83). Pagal objektyvųjį kriterijų vertintina, ar pats teismas ir, be kitų aspektų, jo sudėtis „pateikia“ pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl jo nešališkumo (1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją;2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 33958/96; 2008 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, pareiškimo Nr. 17056/06). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coeme ir kt. prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 65518/01).

38. Apeliantė teismo šališkumą motyvuoja tuo, kad teismas atlikdamas advokato pareigas atsakovui uždavė menamus klausimus, dalijo patarimus atsakovui, iš anksto reiškė nuomonę dėl pateiktų įrodymų, ieškinio, sukėlė abejonių dėl galimo interesų konflikto. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nei apeliantės nurodyti argumentai, nei bylos medžiaga neleidžia suabejoti teismo nešališkumu nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Nors bylos šalies išreikšta abejonė teismo nešališkumu yra svarbi, tačiau ne lemiama. Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1339/2014). Vien deklaratyvus teiginys, nepateikiant jokių tokią poziciją pagrindžiančių aplinkybių, negali patvirtinti teismo nešališkumo principo pažeidimo.

39. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, anot apeliantės, padarė daug procesinių pažeidimų, o teismo sprendime esantys netikslumai lėmė sprendimo prieštaringumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl terminų pratęsimo ir teismo posėdžio atidėjimo neturėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, nesudaro net ir prielaidos abejoti teismo nešališkumu, o priimtas teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

40. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad atsakovas, teismui duodamas parodymus, melavo ir sulaužė priesaiką, todėl prašo informuoti prokuratūrą dėl atsakovo melagingų parodymų teikimo šioje byloje davus priesaiką.

41. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nenustatyta, kad atsakovas sulaužė duotą priesaiką ar padarė kitą nusikalstamą veiką todėl jos prašymas dėl prokuratūros informavimo netenkintinas. Apeliantė pati turėdama objektyvių duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, gali savarankiškai informuoti prokuratūrą.

42. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui neturi, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.)

Dėl bylos baigties

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis 1 dalis).

45. Apeliantė prašo jos naudai iš atsakovo priteisti žyminį mokestį, jos patirtas išlaidas advokatės pagalbai apmokėti rengiant apeliacinį skundą bei pirmosios instancijos teismo proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir turėtos bylinėjimosi išlaidos yra neatlyginamos (CPK 93, 302 straipsniai).

46. Atsakovas teismui duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui, teismui apeliacinį skundą atmetus, nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.