Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiojo asmens A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-151-124/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų prekyba“ ieškinį atsakovams E. S., E. S. individualiai įmonei, P. M. ir A. M. dėl prašymo pripažinimo negaliojančiu, be pagrindo įgyto turto ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys A. N., A. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Faktinės aplinkybės, patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, yra laikomos įrodytomis ir turi prejudicinę galią kitose bylose, nepaisant tų bylų pagrindo ir dalyko.

2. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių, konkrečiai šiuo atveju – grūdų perdavimo sandorių, šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, nesutinka su apelianto skundo argumentais, kuriuose akcentuojami netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo, atsisakymo nuo ieškinio priėmimo, teisėjo šališkumo bei įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicijos vertinimo klausimai. Kadangi apeliantas (trečiasis asmuo), teikdamas skundą, iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas E. S. įmonė turėjo pagrindą įvykdyti prievolę kreditoriaus UAB „Žaliavų prekyba“ nurodytiems asmenis, pasisakydamas tik dėl atsakovų A. M. ir P. M. galimai neteisėto praturtėjimo, apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisako tik šiuo aspektu (CPK 320 str.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2009-12-22 nutartimi pagal įmonės darbuotojos ieškinį UAB „Žaliavų prekyba“ buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 4). Šiaulių apygardos teismo 2011-03-07 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Šiaulių apygardos teismo 2013-02-25 nutartimi buvo pakeistas bankroto administratorius UAB „Valdsita“ ir juo paskirtas UAB „UBC“ (t. 2, b. l. 180). Ieškovas atsakovo E. S. individualiai įmonei 2007-08-28 bankiniu mokėjimu pervedė 200 000 Lt avansą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad tai išankstinis apmokėjimas už grūdus (t. 1, b. l. 8, 19). Atsakovas ūkininkas E. S., nepardavęs ieškovui grūdų, gautą avansinę įmoką išmokėjo pagal ieškovo įgalioto asmens A. D. 2008-12-27 nurodymą kitiems ieškovo kreditoriams (ūkininkams A. M. bei P. M., t. 1, b. l. 20-22). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2012-07-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-256-124/2012 (peržiūrėjus apeliacine tvarka šis teismo sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-04 nutartimi c. b. Nr. 2A-1272/2013 paliktas nepakeistas) buvo konstatuoti tokie faktai, kad 2008 metais tarp UAB „Žaliavų prekyba“ ir ūkininkų P. M. bei A. M. realiai buvo sudaryti grūdų pardavimo sandoriai, dėl ko ieškovui kilo prievolė atsiskaityti už įsigytus grūdus, nenuginčijus tokių sandorių galiojimo. Atsakovui E. S., vykdančiam ieškovo 2008-12-27 pavedimą, ir 2009-01-05 sumokėjus po 99 500 Lt P. M. bei A. M., ieškovo prievolė šiems ūkininkams iš dalies buvo įvykdyta, tačiau iki šiol ūkininkai nėra gavę visiško atsiskaitymo iš ieškovo. Atsakovai A. M. ir P. M. pateikė kreditorinius reikalavimus, atitinkamai 21 892 Lt ir 25 520 Lt sumoms, kurie patvirtinti Šiaulių apygardos teismo 2014-04-25 nutartimi nagrinėjamojoje UAB „Žaliavų prekyba“ bankroto byloje Nr. B2-50-124/2014 (LITEKO duomenys).

Dėl įrodinėjimo proceso ir prejudicinių faktų reikšmės

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą remdamasis netinkamo byloje esančių įrodymų įvertinimo aplinkybe, neatsižvelgus į pateiktų byloje rašytinių įrodymų sudarymo datas, ir tvirtina, kad atsakovai ūkininkai A. M. ir P. M., neturėdami 2008 m. pabaigoje reikalavimo teisės, t. y. be teisinio pagrindo, įgijo po 99 500 Lt sumą. Apelianto teigimu, tuo laikotarpiu, kai atsakovas E. S. individuali įmonė, gavęs 2008-12-27 ieškovo nurodymą, jį įvykdė, t. y. 2009-01-05 sumokėjo ieškovui grąžintiną 200 000 Lt sumą jo kreditoriams (A. M. ir P. M.), nėra nei sutarčių, nei PVM sąskaitų faktūrų, įrodančių, kad atsakovai (ūkininkai) buvo pardavę įmonei grūdus, už kuriuos su jais būtų reikėję atsiskaityti. PVM sąskaita faktūra Nr. AM001 121 932 Lt sumai (t. 2, b. l. 129) bei PVM sąskaita faktūra Nr. GR0404215 125 020 Lt sumai (t. 2, b. l. 125) išrašytos vėliau - tik 2009-07-02. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija negali sutikti.

Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas turi pagrindą konstatuoti byloje reikšmingų aplinkybių egzistavimą arba ne egzistavimą (CPK 177 str. 1 d.). Tais atvejais, kai įstatyme nereikalaujama tam tikras bylos aplinkybes įrodinėti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d.), teismas vertina visus įrodymus, atitinkančius leistinumo, sąsajumo, patikimumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-486/2012; 2013-01-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-110/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 str. 4 d.).

Tokiame įrodinėjimo proceso reglamentavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos kontekste pirmiausiai būtina pažymėti, kad apeliantas jokių savarankiškų reikalavimų atsakovams nereiškė. Trečiais asmuo be savarankiškų reikalavimų (tokia yra apelianto procesinė padėtis) negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 str. 4 d.). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teisminį procesą inicijavusio ieškovo ir apelianto procesinės pozicijos priešingos, t. y. ieškovas, kurio ieškinys buvo atmestas, apelianto skundo ir jame išdėstytų reikalavimų nepalaiko, dar daugiau, prašo juos atmesti. Duomenų apie ieškovo interesų atstovavimą kitokiu teisiniu pagrindu byloje nėra, vadinasi, vien dėl CPK 47 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo negali būti laikomi pagrįstais.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovų ūkininkų A. M. ir P. M. reikalavimo teisės į ieškovą atsiskaityti už 2008 m. parduotus grūdus egzistavimą, rėmėsi įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2012-07-19 sprendimu c. b. Nr. 2-256-124/2012 konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ūkininkas A. M. pagal 2008-08-04 grūdų pirkimo sutartį Nr. 2008/08/04-1 ir 2008-08-20 aktą Nr. 2008/08/20 pardavė miežių, kviečių, o ūkininkas P. M. pagal 2008-07-31 grūdų pirkimo sutartį Nr. 2008/07/31-1 ir 2008-08-20 prekių priėmimo-perdavimo laikinam saugojimui aktą Nr. 08/08/21 pardavė grūdų (t. 2, 122-126, 128-130), laikydamas juos prejudiciniais (CPK 182 str. 2 p.). Toks faktų vertinimas atitinka formuojamą teismų praktiką dėl prejudicinės įsiteisėjusios teismo sprendimo reikšmės, tokiam faktų vertinimui neprieštarauja ir ieškovas, atsiliepime į apelianto skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai.

Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, savo praktikoje yra pasisakęs, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, suformulavęs pagrindines taisykles, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-180/2009; 2010-04-26 nutartis c. b. Nr. 3K-7-173/2010; 2014-06-19 nutartis c. b. Nr. 3K-7-277/2014). Kadangi Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-256-124/2012 dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir nagrinėjamojoje byloje, buvo įrodinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės dėl ieškovą bei atsakovus A. M. ir P. M. siejusių prievolinių teisinių santykių, kurios aktualios ir šioje byloje, teisinių ar faktinių prielaidų, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šiuo įsiteisėjusiu sprendimu konstatuotais faktais, nenustatyta. Beje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs ir dėl to, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, jog teismas neturi pagrindo nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai reikšti teisme tuo pačius reikalavimus tuo pačiu pagrindu ar kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą ar iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ir teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-240/2014).

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais, kad vien PVM sąskaitų faktūrų išrašymo data (2009-07-02, t. 2, b. l. 125, 129) už parduotus grūdus paneigia tarp šalių susiklosčiusius pirkimo – pardavimo santykius 2008 metais, pažymi, kad tiek atsakovų P. M. ir A. M. atsiliepimuose į skundą išdėstyti paaiškinimai, tiek ikiteisminio tyrimo Nr. 40-2-360-09 medžiagos duomenys patvirtina, jog ūkininkai P. M. bei A. M. netinkamai tvarkė ūkininkų ūkių buhalterinę apskaitą (baudžiamoji byla Nr. 40-2-360-09, t. 1, b. l. 111-116, 118-120, 123-125, 147-151,157-163), dėl ko įvykę sandoriai (ūkinės operacijos) su UAB „Žaliavų prekyba“ nebuvo laiku ir tinkamai įforminti (užfiksuoti) apskaitos dokumentais ir įrašyti į ūkių buhalterinę apskaitą. Nustačius šiuos pažeidimus, atsakovai P. M. bei A. M. buvo įpareigoti sutvarkyti buhalterinę apskaitą, todėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo data ir nesutampa su realiai susiklosčiusiais pirkimo-pardavimo santykiais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinę galią, sprendžiant dėl šioje byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų, taip pat nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatydamas esmines faktines bylos aplinkybes ir padarydamas pagrįstas išvadas dėl UAB „Žaliavų prekyba“ ir ūkininkus A. M. bei P. M. 2008 metais siejusių sutartinių pirkimo–pardavimo santykių. Tokiu atveju teisėtas pagrindas ūkininkams A. M. ir P. M. gauti atsiskaitymą už grūdus (prievolės įvykdymą), nors ir ne iš paties skolininko UAB „Žaliavų prekyba“, bet, šio pavedimu, iš trečiojo asmens atsakovo E. S. (CK 6.44 str. 1 d., 6.50 str. 1 d.) egzistavo. Kaip minėta, apeliantas skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ieškovo 2008-12-27 nurodymo teisėtumo.

Dėl ieškinio atsisakymo ir jo priėmimo

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, kaip vieną iš skundo argumentų nurodo ir netinkamą ieškinio atsisakymo instituto normų, taip pat ir CPK 140 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymą. Šie skundo argumentai taip pat nėra pagrįsti. Vadovaujantis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu byloje dalyvaujančių asmenų dispozityvumo (autonomijos) principu, šalys bei kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Viena iš tokių procesinių teisių yra ieškovo teisė bet kurioje proceso stadijoje raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio (CPK 42 str. 1 d., 140 str. 1 d.). CPK 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškovas turi teisę CPK nustatyta tvarka atsisakyti ieškinio. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir civilinę bylą nutraukia, jei nenustato, kad ieškinio atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d., 140 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas BUAB „Žaliavos prekyba“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, buvo pradėjęs dvi civilines bylas – 2011-10-03 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui E. S. įmonei dėl 200 000 Lt skolos priteisimo (civilinė byla Nr. 2-1289-124/2011, t. 1, b. l. 3), o 2011-11-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu (civilinėje byloje Nr. 2-1381-124/2011) atsakovams E. S. įmonei, E. S., P. M., A. M. dėl tos pačios skolos priteisimo, kurie Šiaulių apygardos teismo 2011-12-15 nutarties pagrindu (t. 1, b. l. 65) buvo nagrinėjami vienoje civilinėje byloje. Abiejų ieškinių turinys patvirtina, kad iki ieškovo atsisakymo nuo 2011-10-03 ieškinio atsakovui E. S. individualiai įmonei (t. 1, b. l. 3), sujungtoje civilinėje byloje buvo dubliuojamas ieškovo reikalavimas E. S. individualiai įmonei dėl 200 000 Lt skolos priteisimo. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patvirtino, kad yra reiškiamas reikalavimas tik dėl 200 000 Lt sumos, o ne 400 000 Lt sumos priteisimo. Toks fakto pripažinimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai sudarė teisines bei faktines prielaidas pirmosios instancijos teismui tenkinti ieškovo prašymą dėl 2011-10-03 ieškinio (t. 1, b. l. 3) atsisakymo ir sprendimu bylą šioje ginčo dalyje nutraukti. Teismas tinkamai taikė ieškinio atsisakymo institutą reglamentuojančias nuostatas bei pagrįstai įvertino ieškovo pasikartojančio reikalavimo tam pačiam atsakovui (E. S. individualiai įmonei), dėl tos pačios ginčo sumos (200 000 Lt) procesinį ydingumą. Apeliantas CPK 140 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad teismas nepriima pareiškimo dėl ieškinio atsisakymo, kai jam kyla abejonės dėl objektyvaus bylos išnagrinėjimo, interpretuoja sau palankia linkme, o jo teiginiai prieštarauja elementariai logikai (atsisakius ieškinio, nebelieka ginčo dalyko) ir neatitinka jau pirmiau minėtai ieškovo ir jo pusėje dalyvaujančio trečiojo asmens procesinių pozicijų sutapties taisyklei (CPK 47 str. 4 d.). Tik ieškovui, o ne jo ieškinį palaikančiam / nepalaikančiam trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų priklauso procesinė teisė palaikyti savo reikalavimus, arba priešingai - jų atsisakyti, ir šia išimtine ieškovo teise tretieji asmenys negali disponuoti (CPK 47 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija negali sutikti ir su skundo argumentais, kad vieno iš dviejų tapačių ieškinio reikalavimų atsisakymo priėmimas eliminavo iš proceso E. S. individualią įmonę, todėl liko neatskleistas faktas, kokiu pagrindu E. S. individuali įmonė perdavė pinigus ūkininkui E. S.. Tokie teiginiai yra deklaratyvūs ir prieštaraujantys akivaizdiems byloje esantiems įrodymams. Viena vertus, ieškovo reikalavimas dėl 200 000 Lt skolos priteisimo 2011-11-22 ieškiniu reiškiamas ir E. S. individualiai įmonei, todėl reikalavimų pagrįstumas vertintas ir šio atsakovo atžvilgiu. Kita vertus, bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus pagal 2011-11-22 ieškinį, tiek E. S., tiek E. S. individuali įmonė buvo bylos dalyviais (atsakovais) ir buvo visos procesinės galimybės aiškintis, apelianto manymu, reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybes. Iš bylos dalyvių paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad apelianto keliamas klausimas, kodėl 200 000 Lt ūkininkams P. M. bei A. M. išmokėjo ne E. S. individuali įmonė, o ūkininkas E. S., buvo analizuotas teismo posėdžio metu ir į šį apelianto klausimą atsakyta. Atsakovas E. S. teismo posėdžio metu paaiškino, jog ne E. S. įmonė augino grūdus, o ūkininkas E. S., todėl ir avansą, sumokėtą už grūdus, grąžino ūkininkas E. S.. Teisėjų kolegija pažymi, kad E. S., būdamas tiek individualios įmonės savininkas, tiek E. S. ūkio atstovas, veikė abiejų subjektų vardu, todėl ši aplinkybė, kad E. S. įmonei pervestus pinigus sumokėjo ūkininkas E. S., net nėra teisiškai aktuali, nes nepaneigia faktų, jog nei E. S. įmonė, nei ūkininkas E. S. 200 000 Lt pinigų suma jau nedisponuoja, o atsakovai P. M. bei A. M. pagrįstai ir teisėtai įgijo iš kito asmens pinigines lėšas savo skolininko UAB „Žaliavų prekyba“ pavedimu.

Taigi apelianto iškeltos prielaidos, kad galbūt ūkininkus P. M., A. M. bei E. S. siejo kiti teisiniai santykiai, kurių pagrindu jiems buvo išmokėti pinigai ūkininko E. S. kasos išlaidų orderiais, yra nepagrįstos ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Juolab, kad šis klausimas nebuvo keltas ir pirmosios instancijos teisme, o CPK nuostatos riboja apeliantui galimybę grįsti savo apeliacinį skundą tokiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos (atskleistos) pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str.).

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo 2011-10-03 atsisakymą nuo vieno iš reikalavimų priėmėm nepažeidęs procesinių taisyklių, tinkamai atlikęs šio atsisakymo teisėtumo kontrolę, o toks procesinis sprendimas neturėjo įtakos teisingam šios bylos išnagrinėjimui.

Dėl teismo nešališkumo ir neobjektyvumo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusi teisėja L. Aleknavičienė galėjo būti šališka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas kaip priimtas neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad teisėjos L. Aleknavičienės šališkumas skunde motyvuojamas aplinkybe, kad ji rėmėsi savo pačios išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-256-124/2012 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, turėdama išankstinę nuomonę, todėl negalėjo objektyviai įvertinti šioje civilinėje byloje surinktų įrodymų visumos.

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis, bet ir konkrečiais įrodymais, paneigiančiais teisėjo nešališkumo prezumpciją. Nors bylos šalies išreikšta abejonė teismo nešališkumu yra svarbi, tačiau ne lemiama. Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstas. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, apeliantas tik išreiškia savo abejonę dėl teisėjos galimo šališkumo, nepagrįsdamas fakto objektyviais įrodymais. Byloje nenustatyta, jog teisėja L. Aleknavičienė, nagrinėdama šią civilinę bylą, netinkamai vertino šalių pateiktus įrodymus, o jos pačios išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-256-124/2012 bei joje nustatytos faktinės aplinkybės lėmė šališką poziciją bei netinkamą įrodymų vertinimą šioje civilinėje byloje. Šiame kontekste pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ankstesnėje jos išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-256-124/2012 nustatytais ir apeliacinės instancijos teismo nepaneigtais faktais kaip prejudiciniais, neleidžia daryti išvados dėl šios teisėjos šališkumo ar neteisėtos sudėties teismo, nes įstatymų leidėjas nedraudžia teisėjui nagrinėti ginčų, kuriuose dalyvauja tos pačios šalys. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių teismo šališkumą, apeliantas nenurodė. Aktualu ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu apeliantas nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjančiai teisėjai skunde nurodytu pagrindu. Be to, procedūrinių pažeidimų, paskiriant bankrutavusios įmonės ieškinio nagrinėjimą jos bankroto bylą nagrinėjančiai teisėjai, taip pat nenustatytina.

Esant tokioms aplinkybėms, atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo, pažymint, jog byloje dalyvaujančio asmens atžvilgiu priimtas nepalankus procesinis sprendimas ar nesutikimas su teismo sprendimu savaime nereiškia jį priėmusio teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl jo nešališkumo.

Nenustačius nei materialinės, nei procesinės teisės normų aiškinimo ar taikymo klaidų, kurios lemtų skundžiamo teismo sprendimo vertinimą kaip neteisėto ar nepagrįsto, taip pat pripažinus, kad ginčas pirmosios instancijos teisme buvo išspręstas teisingai, be to, teisinis šios bylos rezultatas niekaip neįtakoja apelianto (trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų) teisių ar interesų, o ieškovas, kuriam bylos baigtis nepalanki, prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovai P. M. ir A. M. atsiliepimuose į skundą pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (t. 3, b. l. 16-23). Kadangi toks atsakovų prašymas nėra pagrįstas bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančiais įrodymais, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.