Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo, bei atsakovų A. M., A. M., P. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-256-124/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų prekyba“ ieškinį atsakovams A. M., A. M., P. M., tretiesiems asmenims A. N., A. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

ieškovas BUAB „Žaliavos prekyba“ bankroto administratorius, 2010 m. vasario 1 d. gavęs atsakovų ūkininkų A. M. kreditorinį reikalavimą 21 892 Lt sumai, A. M. 89 499,80 Lt sumai, P. M. 25 520 Lt sumai, prašo pripažinti negaliojančiomis su atsakovu A. M. sudarytą 2008 m. rugpjūčio 4 d. grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr.2008/0804-1, 2009 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą –faktūrą Nr. AM001, 2008 m. rugpjūčio 20 d. prekių priėmimo-perdavimo laikinam saugojimui aktą Nr.08/08/20 (t. 1, b. l. 2-3), su atsakovu A. M. - 2008 m. rugpjūčio 20 d. priėmimo-perdavimo laikinam saugojimui aktą Nr.08/08/22 bei 2009 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą –faktūrą Nr.AM0001(t. 2, b. l. 1-3), su atsakovu P. M. 2008 m. liepos 31 d. sudarytą grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr.2008/07/31-1, 2008 08 21 prekių priėmimo-perdavimo laikinam saugojimui aktą Nr.08/08/21 bei 2009 m. liepos 2 d. PVM sąskaitą –faktūrą Nr.GR0404215 nuo jų sudarymo momento.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

A. P. M. ir A. M. apeliaciniais skundais taip pat prašo pakeisti papildomą sprendimą nusprendžiant šių atsakovų naudai priteisti iš ieškovo visas jų realiai patirtas (apmokėtas) bylinėjimosi išlaidas, išlaidas už advokatų teisinę pagalbą, bendroje sumoje – 7 270,50 Lt su PVM. Šių apeliacinių skundų argumentai yra iš esmės analogiški A. M. skundo argumentams, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo, kuriuo išspręstas ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei ieškinys atmestas, ir 2012 m. rugsėjo 19 d. papildomo sprendimo, kuriuo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas yra teisėti ir pagrįsti (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamų pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. N. apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas- teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jei pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ginčo sandorių – grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių (ne)sudarymo aplinkybėmis, bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti įrodymus – iš Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kurioje dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., 222 str. 1 d., padarymo kaltinamas A. N., 2009 m. gegužės 13 d. ir 2009 m. lapkričio 5 d. A. M. apklausos protokolų kopijas. Apelianto teigimu, esą šis protokolas patvirtintų faktinę aplinkybę, jog atsakovas A. M. baudžiamojoje byloje 2009 m. gegužės 13 d., apklaustas liudytoju, parodė, kad A. N. nurodytoje žemėje atliko ūkio darbus, vykdė funkcijas kaip UAB „Žaliavų prekyba“ darbuotojas (t.y. nepatyrė išlaidų 2008 metų grūdų derliui užauginti), be to, A. M., esant jaunuoju ūkininku, A. M. vardu buvo surašyti dokumentai dėl 12 ha 51 aro žemės nuosavybės teisės, taip pat dėl žemės nuomavimosi iš A. D. ir UAB „Aukštaitijos ūkis“, realiai A. M. šių žemių neturi ir nesinomuoja, viskas yra tik formaliai įforminta.

Visų pirma, pažymėtina, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymų netenkinimas, jų prašomų įrodymų neišreikalavimas pats savaime nėra pagrindas konstatuoti teismo procesinės teisės normų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad 2012 m. liepos 2 d. vykusio teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. N. pateikė prašymą prijungti prie bylos apklausos protokolą, kuriame duoti parodymai A. M., bei prašė išreikalauti iš baudžiamosios bylos, kuri yra Šiaulių apygardos teisme, liudytojo A. M. apklausos protokolą. Teismas nutarė prijungti A. M. apklausos protokolą prie bylos bei atmetė prašymą dėl protokolo išreikalavimo iš baudžiamosios bylos (t. 5, b. l. 117).

Teisėjų kolegija vertina, kad apeliaciniame skunde nurodyti proceso teisės pažeidimai nenustatyti. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apelianto nurodytų civilinio proceso taisyklių, tinkamai įvertindamas visus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktinę aplinkybę, kad atsakovai užaugino grūdines kultūras, kurias perdavė ieškovui, išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančių įrodymų visumą. Teismas faktinę aplinkybę, kad atsakovai ginčo laikotarpiu 2007-2008 metų pavasarį valdė nuosavybės teisėmis keletą žemės paskirties sklypų, grindė byloje surinktų įrodymų visetu – Registrų įmonės pažymėjimais, deklaracijomis (t. 1, b. l. 88-119,125,161-163), BUAB „Agroservisas“ pateiktais važtaraščiais (t. 1, 144-153), kuriuose buvo fiksuojamas miežių, kviečių išvežimas iš Pakštelių kaimo, 2009 m. liepos 10 d. FNTT specialisto išvada (baudžiamoji byla Nr. 40-9-115-09, b. l. 24-43). Konstatuodamas faktinę aplinkybę, kad nuo atsakovų laukų nuimtas derlius buvo išvežamas AB „Jurbarko agroservisas“ transporto priemonėmis, pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi ne tik A. M., kurio parodymų, duotų šioje civilinėje byloje ir baudžiamojoje byloje prieštaringumu grindžiamas apeliacinis skundas, bet ir liudytojų - J. K., A. M., R. V., J. R., parodymais (t. 4, b. l. 41, 42, 43, 44). Juo labiau, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu A. M. pripažintas kaltu pagal BK 223 str. 1 d., jam paskirta 15 MGL dydžio bauda (baudžiamoji byla Nr. 40-9-116-09, b. l. 149-150). Šiame teismo įsakyme nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovas A. M. užaugino ir perdavė UAB „Žaliavų prekyba“ 240 tonų grūdinių kultūrų. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šie faktai yra prejudiciniai ir civilinėje byloje.

Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas taip pat išsamiai ištyrė trečiojo asmens A. N. veiksmus proceso eigoje, konstatuodamas ir argumentuodamas, kad paties trečiojo asmens paaiškinimai byloje yra nevienareikšmiški, keičiami, apklausiant apie tas pačias aplinkybes, pavyzdžiui atlikta rašysenos ekspertizė patvirtino, kad pats buvęs įmonės vadovas A. N. pasirašė ant 2008 m. lapkričio 10 d. akto patvirtindamas, kad UBA „Žaliavų prekyba“ priėmė saugojimui atsakovo A. M. sąskaitoje-faktūroje nurodomą kiekį grūdinių kultūrų, nors prieš tai trečiasis asmuo neigė, kad įmonė būtų fiksavusi ir pasirašinėjusi su atsakovais priėmimo saugoti grūdines kultūras aktus. Atlikus rašysenos ekspertizę ir patvirtinus A. N. parašo autentiškumą, šis ėmė skirtingai aiškinti faktines aplinkybes, teigdamas, kad pasirašė ant tuščio lapo (t. 4, b. l. 102-105).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų įrodymų visetą, vadovaudamasis aukščiau nurodytų liudytojų parodymais, turėjo pagrindą konstatuoti, kad atsakovai užaugino grūdines kultūras, kurias perdavė ieškovui. Tuo tarpu apeliantas, grįsdamas apeliacinį skundą, vadovavosi iš esmės vieninteliu argumentu – esą buvo pažeistos proceso teisės normos, kadangi pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš baudžiamosios bylos, kurioje kaltinamas A. N., 2009 m. gegužės 13 d. ir 2009 m. lapkričio 5 d. A. M. apklausos protokolų kopijas ir tokiu būdu neva neįvertino liudytojo A. M. baudžiamojoje ir šioje civilinėje byloje duotų parodymų prieštaringumo. Apeliantas, skundą grįsdamas procesinės teisės normų pažeidimais, neneigė aukščiau įvardintų pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių visumos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kurios, kaip jau minėta, grįstos daugeliu kitų įrodymų, liudytojų parodymų visetu. Apeliantas neįrodė, kad būtent dėl apeliaciniame skunde nurodomų įrodymų - 2009 m. gegužės 13 d. ir 2009 m. lapkričio 5 d. A. M. apklausos protokolų kopijų neišreikalavimo iš baudžiamosios bylos pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Kitų įrodymų ar aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Atmestinas kaip nepagrįstas kitas apelianto A. N. skundo teiginys, kad jis minėtų atsakovų apklausos protokolų teismui pateikti negalėjo, kadangi Šiaulių apygardos teismas patvirtintų ir nenuasmenintų baudžiamosios bylos medžiagos kopijų neišduoda. Iš Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad apeliantas A. N. minėtoje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamasis. BPK 237 str. 1 d. numatyta, kad prokuroras, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, taip pat nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai nuo bylos gavimo teisme dienos turi teisę susipažinti su papildomai gauta po kaltinamojo akto surašymo, o per teisėjo nustatytą terminą – ir su kita bylos medžiaga ir daryti jos išrašus ar kopijas. To paties straipsnio 3 d. numatyta, kad proceso dalyviai turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, išskyrus asmens duomenis, saugomus atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos, daryti jos išrašus ar kopijas ir pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje numatytam terminui, jeigu tai netrukdo bylą nagrinėti teisme. Apeliantas taip pat nepateikė duomenų, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas būtų atsisakęs iš baudžiamosios bylos išduoti liudytojų apklausos protokolų kopijas ar būtų buvę kitų kliūčių apeliantui šias kopijas gauti iš teismo ir pateikti šiuos duomenis civilinę bylą nagrinėjančiam Šiaulių apygardos teismui. Juo labiau, kito liudytojo – A. M., 2009 m. gegužės 13 d. apklausos protokolas į bylą yra paties trečiojo asmens A. N. pateiktas (t. 5, b. l. 111-112, 117). Todėl nurodytas apelianto argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329-330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovų P. M., A. M. bei A. M. patikslintus prašymus, 2012 m. rugsėjo 19 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė iš ieškovo UAB „Žaliavų prekyba“ atsakovams A. M. ir P. M. po 4 000 Lt, atsakovui A. M. 3 400 Lt atstovavimo išlaidų (t. 6, b. l. 50-52).

Apeliantų A. M., P. M., A. M. nuomone, teismas nepagrįstai papildomu sprendimu tenkino tik iš dalies jų prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisdamas ne 7 270, 50 Lt + PVM sumą, o sumažindamas šias sumas už advokato teisinę pagalbą iki atitinkamai 4 000 ir 3 400 Lt sumų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad kiekvienas iš atsakovų patyrė 7 270,50 Lt su PVM išlaidų už advokato teisinę pagalbą (t. 6, b. l. 5-612-13, 18-20, 22, 23), visus atsakovus atstovavo tas pats advokatas. Atsakovų atstovas advokatas ruošė byloje šiuos procesinius dokumentus – nedidelės apimties du atsakovų A. M. ir P. M. atsiliepimus į ieškinius, kurių turinys yra identiškas (t. 1, b. l. 21-23, t. 3, b. l. 21-23), prašymą dėl liudytojo apklausos (t. 3, b. l. 80-84), formulavo klausimus ekspertams (t. 4, b. l. 80), teikė pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo (t. 4, b. l. 158-160), kuris Šiaulių apygardos teismo nebuvo tenkintas (t. 4, b. l. 163-164). Nors apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepaskaičiavo, kiek kitų dokumentų advokatas paruošė šioje byloje, t. y. nenurodė, kiek atskirųjų skundų parašyta (kurių koeficientas 0,5) ir kiek kitokio pobūdžio dokumentų (koeficientas 0,12), tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus procesinius dokumentus, kuriuos ruošė atsakovų atstovas advokatas, akivaizdu, kad tokių dokumentų kiekis ir apimtis šioje civilinėje byloje yra itin nedidelė. Juo labiau, kaip minėta, į bylą pateikti atsakovų atsiliepimai yra identiški, juose skiriasi tik atsakovų pavardės ir grūdinių kultūrų kiekiai, visus tris atsakovus advokatas atstovavo vienu metu. Todėl, kaip teisingai nurodo bankroto administratorius atsiliepime, už tą patį parengtą procesinį dokumentą ir už vienu metu sugaištą laiką, atsakovų prašomo dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimas po 3 kartus neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų (CPK 3 str. 1 d.). Dar daugiau, atskirųjų skundų, kuriuos nurodo apeliantai, nagrinėjamoje byloje net nebuvo pareikšta. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad preliminariai įvertinus tokių papildomų dokumentų kiekį ir apimtį ruošiant šiuos dokumentus dar susidarytų papildomai apie 2 000 – 3 000 Lt.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar advokatas yra PVM mokėtojas ar ne. Kadangi jis šiuo atveju yra PVM mokėtojas skaičiuojant nuo didžiausios 4 000 Lt vienam klientui teismo priteistos sumos, advokatui realiai vien sumokėjus PVM mokestį tektų tik 3 160 Lt. Nagrinėjamu atveju advokato išlaidų dydį patvirtina advokato išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias į mokėtiną sumą įskaičiuotas ir pridėtinės vertės mokestis. Vis trys atsakovai minėtas PVM sąskaitas–faktūras apmokėjo visiškai, t. y. kartu su jose nurodytu pridėtinės vertės mokesčiu. Tai patvirtina į bylą pateikti mokėjimo nurodymai (t. 4, b.l. 5, 18, 20, 23), kasos pajamų orderis (t. 4, b. l. 13) ir PVM sąskaitos-faktūros (t. 4, b. l. 6, 12, 22), kuriose į mokėtiną sumą įtrauktas PVM (1 270,50 Lt). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai į priteistinas bylinėjimosi išlaidas įskaičiavo ir atsakovų sumokėtą PVM. Pažymėtina, kad į priteistiną šių bylinėjimosi išlaidų sumą įtrauktinas ir PVM išaiškinta ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-130/2011). Taigi nurodytas apeliantų argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, bylos sudėtingumą, advokato indėlį bei laiko sąnaudas, atsakovo atstovo ruoštų dokumentų apimtį, jų identiškumą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, papildomu sprendimu atsakovams priteistina nurodyta advokato išlaidų suma už atstovavimą pirmosios instancijos teisme yra optimali, atitinkanti realias laiko sąnaudas ir advokato indėlį teikiant teisinę pagalbą atsakovams.

Kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, visiškai pagrįstai papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo BUAB „Žaliavų prekyba“ atsakovams A. M. ir P. M. po 4 000 Lt, atsakovui A. M. 3 400 Lt atstovavimo išlaidų.

Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. papildomas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistus Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. papildomą sprendimą.