- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-09-19
- Bylos Nr.
- e2-12528-1171/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilma Brazinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rusvila“
- Atsakovas
- C. M.
- Kategorijos
- 1.3.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.4.1.7Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rusvila“ ieškinį atsakovui C. M. dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rusvila“ pareiškė ieškinį atsakovui C. M., kuriame prašo pripažinti, kad tarp atsakovės UAB „Rusvila“ bei atsakovo C. M. nebuvo susiklostę jokie teisiniai santykiai, atmesti C. M. 2024 m. kovo 19 d. prašymą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, jog 2024 m. vasario mėnesį tarp R. T. ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas, pagal kurį atsakovas įsipareigojo atlikti rangos darbus R. T. nurodytuose objektuose, o R. T. įsipareigojo su atsakovu atsiskaityti (toliau – susitarimas). Numatyta darbų kaina – 1 000 Eur. Susitarimu atsakovas įsipareigojo atlikti šiuos rangos darbus šiuose objektuose: R. T. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Objektas1), įsipareigojo atlikti sienų dekorą, bei R. T. tėvui A. T. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Objektas2), įsipareigojo atlikti tinkavimo darbus. Atsakovas Objekte1 pradėjo dirbti 2024 m. vasario 4 d., o darbus užbaigė 2024 m. vasario 24 d. Tuo tarpu Objekte2 atsakovas dirbo nuo 2024 m. vasario 26 d. iki 2024 m. kovo 4 d. Atsakovas pradėjęs darbus Objekte1 paprašė R. T. sumokėti avansą. Kadangi R. T. su savimi turėjo 105 Eur grynais, juos padavė atsakovui pirmosiomis darbo dienomis (apytiksliai vasario 4 - 5 d.). Kai atsakovas užbaigė darbus Objekte1, R. T. sumokėjo atsakovui dar 645 Eur. Taigi, viso R. T. atsakovui pagal susitarimą yra sumokėjęs 750 Eur. Praėjus savaitei po atsakovo užbaigtų darbų Objekte1 R. T. pastebėjo, jog Objekte1 darbai atlikti nekokybiškai, t. y. estetiškai matomas netolygus dekoro uždėjimas, matomas šešėliavimas, netolygiai suvesti kampai, skiriasi dekoro struktūra, dekoras sutrūkinėjęs, atšokęs. Atsižvelgdami į atsakovo nekokybiškai atliktus darbus Objekte1, R. T. ir jo tėvas A. T. nusprendė, jog atsisako atsakovo paslaugų ir Objekte2. Apie tai R. T. pranešė atsakovui ir atsakovas 2024 m. kovo 4 d. nutraukė darbus Objekte2. Kadangi susitarimas buvo nutrauktas, R. T. atsisakė sumokėti likusią pinigų sumą atsakovui, likusi nesumokėta suma - 250 Eur. R. T. atsakovui nurodė, jog jeigu darbų trūkumai nebus ištaisyti, jis kreipsis į teismą dėl susitarimo nutraukimo, be kita ko, pareikalaus atsakovo ne tik grąžinti sumokėtus pinigus, bet ir atlyginti padarytus nuostolius dėl darbų ištaisymo, kurie viršys R. T. sumokėtą atsakovui sumą (750 Eur). Taigi, pateikiamos faktinės aplinkybės bei įrodymai (NTR išrašai) patvirtina, jog atsakovas dirbo tiesiogiai ieškovės atstovui R. T. jam bei jo tėvui A. T. priklausančiuose nekilnojamuose objektuose pagal susitarimą dėl konkrečių rangos darbų atlikimo. Tuo tarpu jokio susitarimo tarp ieškovės, kaip juridinio asmens, ir atsakovo, niekada nebuvo. Aplinkybę, jog atsakovas dirbo pas R. T., kaip fizinį asmenį, patvirtina ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. gegužės 10 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. VDI-ANR_P-1109-2024, kuriuo VDI konstatavo, jog R. T., būdamas Objekto statytoju, „neužtikrino, kad visi statybvietėje esantys asmenys turėtų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 (1) straipsnyje numatyta tvarka informuotą skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą, t. y. R. T. nesukontroliavo, kad Objekte nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. kovo 15 d. Objekte dirbantis atsakovas dirbtų tik turėdamas informuotą skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą“. Taigi, VDI nustatė, jog atsakovas pas R. T., kaip fizinį asmenį, dirbo civilinės sutarties pagrindu, o ne darbo sutarties pagrindu. Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog atsakovas Objekte1 ir Objekte2 dirbo darbo sutarties su ieškove pagrindu, R. T. jokia atsakomybė nebūtų kilusi. Nepaisant to atsakovas, žinodamas, jog R. T. yra ieškovės vadovas, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, nedelsiant kreipėsi į DGK su prašymu įpareigoti ieškovę konstatuoti atsakovo ir ieškovės darbo santykius bei priteisti jam iš ieškovės darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Prašymą atsakovas grindė šiais savo argumentais: „Atsakovės įmonėje pradėjo dirbti pasiūlius pažįstamiems V. V. ir A. P., kurie pas atsakovę dirbo nuo ankščiau. Minėjo, jog trūksta darbininkų. Nutarė padirbėti terminuotai, kadangi gyvena Danijoje ir į Lietuvą atvykęs keletui mėnesių pas čia gyvenančią sutuoktinę. Darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini) individualaus namo statyboje ir buto remonto darbai (duomenys neskelbtini). Dirbo kartu su minėtais asmenimis. Įmonės vadovas R. T. pažadėjo mokėti 1200 Eur „į rankas“, o darbo sutartį pažadėjo pateikti vėliau. Sumokėjo grynais 105 Eur avanso, pirmosiomis darbo dienomis. Minėtus darbus dirbo nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. kovo 15 d. Negavus darbo sutarties ir patikrinus Sodroje, kurioje jokio įrašo apie įdarbinimą nebuvo, nutarė nutraukti darbus. Minėti bendradarbiai liko tęsti darbus, kadangi jie Sodroje yra įforminti“. Tuo tarpu DGK, remdamasi išimtai aukščiau pateiktais atsakovo paaiškinimais, sprendimu tenkino šį niekuo nepagrįstą atsakovo prašymą, visiškai neatsižvelgdama į tai, jog ieškovė atsakovo atžvilgiu nebuvo prisiėmusi jokių įsipareigojimų, o juolab, įsipareigojimo įdarbinti atsakovą. Teigė, kad tarp ieškovės ir atsakovo niekada nebuvo susiklostę darbo ar kitokie civiliniai santykiai Aplinkybes, jog atsakovas dirbo ne ieškovės įmonėje, o tiesiogiai R. T., konstatavo ir VDI savo protokolu. Taigi, faktinės aplinkybės ir įrodymai patvirtina, jog susitarimas buvo sudarytas ne tarp ieškovės ir atsakovo, o tarp R. T., kaip fizinio asmens ir atsakovo. Teigė, kad tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo susiklostę jokie teisiniai santykiai, todėl ieškovė neturi jokių įsipareigojimų atsakovui, o atsakovas ieškovei. Nagrinėjamu atveju R. T. su atsakovu susitarė ne dėl darbo funkcijų atlikimo, o dėl konkrečių darbų, t. y. sienų dekoro ir tinkavimo darbų, atlikimo. Buvo susitarta ne dėl periodiškai mokamo atlyginimo, o dėl atlyginimo už konkretų darbą. Taip pat teigia, jog tarp šalių nebuvo susiklostęs ir trečias darbo santykių požymis – pavaldumas.
Ieškovės UAB „Rusvila“ direktorius teismo posėdžio metu palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad jis, kaip fizinis asmuo, stato namą (duomenys neskelbtini). Su savo įmone sudarė sutartį, kad atliks apdailą. Darbuotojai nespėjo į terminus, nes lėtai dirbo. Pasirodė asmuo, kuris norėjo dirbti. Sutiko, susiderino kiek jis gaus į mėnesį, kadangi dirbo ne pilną mėnesį, už jį atsiskaitė. Atsakovui avansas buvo sumokėtas grynais, kadangi atsakovas nėra įmonės darbuotojas. Kai buvo atlikti darbai, pasiūlė remontuoti tėvo butą, tačiau, kai pradėjo dirbti, pasirodė brokas. Atlikus darbus, pasiūlė pas tėvą suremontuoti butą. Kaina buvo ta pati suderinta. Dėl padaryto broko buvo atleisti jo įmonės darbuotojai ir atsisveikinta su atsakovu. Ruošia teismui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, nes sugadintos medžiagos. Atsakovas su UAB „Rusvila“ jokios sutarties nesudarė ir nebuvo įdarbintas. UAB „Rusvila“ veiklos kryptys – statyba (apdaila) ir automobilių nuoma. Su atsakovu, kaip su fiziniu asmeniu buvo sudaryta žodinė sutartis, kadangi jam objektai priklauso kaip fiziniam asmeniui. Atsakovas per jo įmonės darbuotojus atėjo į statomą namą ir susitarė dėl darbo, tarėsi žodžiu, nes tai jo nuosavybė, atėjo per V. V., nes jis pasakė, kad supranta darbą. Nežino, kodėl grynus pinigus susimokėjo, ir niekaip raštu to neužfiksavo. Jam buvo skirta 1200 Eur bauda už administracinio teisės nusižengimo padarymą kaip fiziniam asmeniui. Atrodo, kad raštiškus paaiškinimus atsakovas toje byloje davė. Nusifotografavo atsakovo pasą, kad turėtų žmogaus, kuris pas jį dirba duomenis. Buvo atleistas, nes buvo pasakyta, kad reikia perdaryti brokus, lygiai taip pat jam turėjo pasakyti ir V., kad blogai padaryta viskas, buvo blogai paruoštos sienos.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo posėdyje ieškinį prašė atmesti. Paaiškino, kad atvyko iš Danijos, buvo pažįstamas su V. V. ir A. P., nuo tada kai anksčiau dirbo Lietuvoje. Jie pasiūlė darbą UAB „Rusvila“. V. paskambino, pasakė, kad pakalbėjo su R. ir gali įsidarbinti. Pasakė, kad alga 1200-1300 Eur. V. pasakė, kad nuo rytojaus, t.y. vasario 2 d., galima dirbti. Jis atvyko į (duomenys neskelbtini), susitiko su R., pabendravo, nusifotografavo dokumentus, patikindamas, kad parengs sutartį. Laukė, kad parengtų darbo sutartį. Čia Europa, jis Europos Sąjungos pilietis. Žinodamas, kad gali čia būti ir žinodamas, kad viską parengs, laukė ramiai. Dirbo name, pretenzijų nebuvo. Pasakė, kad reikia persikelti į butą. Pradėjo dirbti bute. Vienu metu jis su tėvu vyko į Depo nusipirkti medžiagų. Su tėvu kalbėjo, apie medžiagas, kaip su R. sekasi, o R. kitą dieną pasakė, kad atleistas nes per daug kalbi. Be pretenzijų atliktiems darbams. Pasakė, kad R. atsiskaitys. Pasiuntė sms žinutę, kad jeigu neatsiskaitys, paduos skundą darbo inspekcijai. Kadangi jis į skambučius neatsiliepė, kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Avansą 105 Eur sumokėjo. Kadangi nenorėjo geranoriškai atsiskaityti už atliktus darbus, kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Anksčiau darbo sutartis buvo sudaręs, dirbo Danijoje. Jo darbas sezoninis. Jam direktorius pasakė, kad gali paimti atostogų iki gegužės ar birželio mėn. Atvyko į Lietuvą, norėjo teisėtai įsidarbinti. Jo abu pažįstami dirbo pas R., sakė, kad jie turi darbo sutartis, darbo užmokestis 1200-1300 Eur. V. pasiūlė atvykti į (duomenys neskelbtini), pasakė, kad pakalbėjo su R., kad gali ir jį įdarbinti, nes jam trūko žmonių. R. nusifotografavo jo dokumentus, kad sudaryti darbo sutartį, kad neturėtų problemų. Atsakovas patvirtino, kad jam taip pat reikia darbo sutarties. Sakė, kad įmonėje dirbs kartu su V. ir A., dirbs tuos pačius darbus. Dėl darbo laiko nesitarė, aptarė tik darbus. Darbo pobūdis mišrus, sutarė dėl 1200-1300 Eur darbo užmokesčio į rankas. Jo (R.) darbo priemonės. Negavus darbo sutarties, klausė, sakė, kad bus. Jis tikėjo R.. Su R. bendravo per V., kadangi jis buvo darbų vadovu. Darbo ginčų komisija jį nusiuntė į Sodrą, sužinojo, kad neįdarbintas. Darbo santykiai nutrūko, todėl, kad per daug kalba. V. dabar Estijoje, buvo susiskambinę, sakė, kad R. nesumokėjo. Šiuo metu V. ligoninėje, įvyko nelaimingas atsitikimas statybose, šiuo metu jis į Vilnių negali atvykti. Darbo santykiai nutrūko, jų iniciatyva, nes neatsiskaitė. Turi statybininko išsilavinimą. Sakė, kad medžiagos blogos, kai dirbo ir su tėvu buvo nuvykęs į Depo, paaiškino, kokias medžiagas reikia pirkti. Tėvas sakė, kad brangios reikia pirkti pigias. Iškilo konfliktas dėl medžiagos rūšies. Darbo inspekcija patikrinimo jo darbo metu neatliko, apie tai nieko nežino. Ji pasitikėdamas, kad darbo sutartis bus parengta, buvo ramus. Buvo įsitikinęs, jog jis pagal įstatymą įdarbintas. Jis nebuvo samdomas kaip fizinis asmuo. Sutarė, kad dirbs (duomenys neskelbtini), R. namuose.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovė kreipėsi į teismą, siekdama paneigti Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) nustatytą faktinę aplinkybę, kad atsakovas dirbo UAB „Rusvila“ nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. kovo 16 d. ir įrodyti, jog neturi pareigos sumokėti darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių mokėjimų atsakovui.
Nustatyta, jog DGK 2024 m. balandžio 10 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-6430/2024 nutarė tenkinti C. M. prašymą ir nusprendė išieškoti ieškovo C. M. naudai iš atsakovės UAB „Rusvila“ 1496,08 Eur darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 576,22 Eur netesybas. Konstatuoti ieškovo C. M. darbo santykių pradžią pas atsakovę UAB „Rusvila“ nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. kovo 16 d., konstatuojant jos pasibaigimą DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, įpareigojant atsakovę deklaruoti ieškovo draudimines pajamas už 2024 m. vasarį – 924,00 Eur ir kovą– 572,08 Eur.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos sudaro darbo sutarties turinį. Darbo sutarties sąlygos yra būtinosios ir papildomos (DK 33 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis DK 33 straipsnio 2 dalimi, būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta. DK 33 straipsnio 3 dalis nustato, kad papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo; šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama. Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 34 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 34 straipsnio, reglamentuojančio būtinąsias darbo sutarties sąlygas, 3 dalį, darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar darbo valandą (valandinį atlygį), kuris negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą ar minimalųjį valandinį atlygį.
Taigi šiame ginče ieškovė teigia, jog tarp šalių, t. y. ieškovės UAB „Rusvila“ ir atsakovo C. M. nebuvo susiklostę jokie teisiniai santykiai, paaiškinant, jog civiliniai teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp UAB „Rusvila“ direktoriaus R. T., kaip privataus asmens, ir C. M., kurių metu ieškovė su atsakovu susitarė ne dėl darbo funkcijų atlikimo, o dėl konkrečių darbų, t.y. sienų dekoro ir tinkavimo darbų atlikimo. Priešingai tokiai pozicijai, atsakovas tvirtina, jog su R. T. jis tarėsi dėl darbo UAB „Rusvila“, tačiau darbo sutartis nebuvo pasirašyta.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsnių nuostatas, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad esminę reikšmę ginčui išspręsti turi šalių įrodinėjimo pareigos vykdymas ir įrodymų vertinimo taisyklės. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).
Taikydamas šias įrodymų vertinimo taisykles ir įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, remdamasis įrodymus vertinant taikytina tikėtinumo taisykle, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai dėl žemiau nurodytų priežasčių.
Byloje ginčo nėra dėl to, jog atsakovas darbus atliko R. T. nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), bei jo tėvui A. T. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Tačiau šalys, kaip jau minėta, skirtingai aiškina šią situaciją: UAB „Rusvila“ direktorius R. T. teigia, jog su atsakovu darbo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovas įsipareigojo atlikti ne rūšiniais požymiais apibūdintą darbo funkciją, tačiau įsipareigojo pasiekti konkretų darbo rezultatą – atlikti sienų dekorą R. T. priklausančiame gyvenamajame name bei tinkavimo darbus A. T. priklausančiame bute. Atitinkamai šis susitarimas negali būti laikomas darbo sutartimi, o yra laikoma rangos darbų sutartimi. Tuo tarpu atsakovo teigimu, jis atliko darbo funkcijas. UAB „Rusvila“ direktorius nusifotografavo jo asmens dokumentą darbo sutarčiai parengti.
Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus ir kitokių aplinkybių turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodymais byloje, be kita ko, laikytini ir šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai bei liudytojų parodymai (CPK 186 ir 189 straipsniai).
Viso proceso metu atsakovas nuosekliai teigė, jog jis laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. kovo 16 d. dirbo UAB „Rusvila“. Paaiškino, jog iki pradedant dirbti ieškovės įmonėje, jis turėjo sezoninį darbą Danijoje. Darbdavys informavo, jog gegužės – birželio mėn. gali paimti atostogas. Buvo pažįstamas su V. V. ir A. P., kurie dirbo pagal darbo sutartis UAB „Rusvila“. Jie pasiūlė darbą UAB „Rusvila“. V. informavo, kad pakalbėjo su UAB „Rusvila“ direktoriumi ir gali jį įdarbinti. Pasakė, kad alga 1200-1300 Eur. Jis atvyko į (duomenys neskelbtini), susitiko su direktoriumi, pabendravo, šis nusifotografavo dokumentus, patikindamas, kad parengs darbo sutartį. Laukė, kad parengtų darbo sutartį. Čia Europa, jis Europos sąjungos pilietis, žinodamas kad gali čia būti, ramiai laukė. Tuo tarpu ieškovės atstovas paaiškino, jog atsakovo pasą nusifotografavo, turėdamas tikslą turėti žmogaus, kuris pas jį dirba, duomenis. Su atsakovu kaip su fiziniu asmeniu sudarė žodinę sutartį dėl darbų atlikimo. Įvertinus priešingus šalių paaiškinimus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismo vertinimu, vis tik labiau tikėtina, jog šalys susitarė dėl darbo sutarties sudarymo, o ne dėl darbų, sutartų tarp dviejų fizinių asmenų, atlikimo. Tokį teismo įsitikinimą suponuoja tai, jog Lietuvoje samdant privatų asmenį rangos darbams atlikti nėra įprasta praktika nusifotografuoti asmens dokumentą, o kitą asmenį samdantis asmuo tam tikriems darbams atlikti, turi įsitikinti, jog asmuo turi teisę tokius darbus atlikti (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 22(1) straipsnio 2 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 (1) straipsnis). Pažymėtina, kad asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas pastarosios aplinkybės neįrodo. Be to, kaip teismo posėdžio metu paaiškino UAB „Rusvila“ vadovas, viena iš jo vadovaujamos įmonės veiklos sričių yra statybos, sukonkretindamas, jog apdaila. Pastebėtina, jog dėl jam nuosavybės teise priklausančiame Objekte1 darbų atlikimo jis su savo įmone buvo sudaręs sutartį būtent dėl apdailos darbų atlikimo. Todėl tikėtina, jog atsakovas ne tik turėjo lūkestį, tačiau su R. T., kaip UAB „Rusvila“ direktoriumi, suderino darbo sutarties pagrindinės sąlygos, nes atliko tokius pačius darbus, kaip ir V. V. ir A. P..
Teismas neįtikinamais laiko ieškovės direktoriaus paaiškinimus, jog buvo tartasi ne dėl darbo teisinių santykių UAB „Rusvila“ ieškinyje teigdamas, kad nagrinėjamu atveju susitarimu buvo sutarta ne dėl periodiškai (sistemiškai) mokamo atlyginimo, o dėl atlyginimo už konkretų darbą. Viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 34 straipsnis) yra darbo apmokėjimas. Pasak atsakovo, buvo sutarta dėl 1200-1300 Eur darbo užmokesčio į rankas. Tuo tarpu teismo posėdžio metu ieškovo direktorius paaiškino, jog „susiderino kiek jis gaus į mėnesį, kadangi dirbo ne pilną mėnesį, atsiskaitė už tą laiką“. Akivaizdu, jog R. T. teismo posėdžio metu teismui duoti paaiškinimai prieštarauja ieškinio argumentui, jog buvo susitarta dėl atlyginimo už konkretų darbą, nes davęs priesaiką byloje, jis nurodė, jog buvo tartasi dėl mėnesinio atlygio. Toks paaiškinimų nenuoseklumas neabejotinai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo ir teisingumo.
Pastebėtina, jog vienu paslaugų ir darbo sutarties skiriamuoju požymiu yra tai, kas darbą atliekančiam ar paslaugas teikiančiam subjektui teikia darbo priemones. Darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį darbo priemones suteikia darbdavys, kurias jis turi naudoti darbdavio reikmėms (DK 24 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju atsakovas teismo posėdyje paaiškino, jog darbo įrankius jam suteikė darbdavys, kas taip pat patvirtina buvus susitarimą dėl darbo sutarties.
Be to, civilinių bei darbo teisinių santykių skiriamuoju bruožu teismų praktikoje yra išskiriama teisinė priklausomybė, pavaldumas, veiklos savarankiškumas, akcentuojant tai, jog darbo teisės normų reguliuojami santykiai pasižymi tuo, kad darbuotojas privalo laikytis darbovietėje nustatytos tvarkos (darbo laiko, darbo drausmės, darbo atlikimo metodų reikalavimų), vykdyti privalomus darbdavio nurodymus, veikti darbdavio rizika bei jo kontroliuojamas. Nors ieškovės direktorius ir teigė, jog su atsakovu buvo tariamasi ne dėl darbo teisinių santykių, tačiau duodamas paaiškinimus nurodė, jog atsakovas „ Buvo atleistas, nes buvo pasakyta, kad reikia perdaryti brokus, lygiai taip pat jums turėjo pasakyti ir V., kad blogai padaryta viskas, buvo blogai paruoštos sienos (01:21:08). Minėtieji paaiškinimai taip pat patvirtina, jog atsakovas nebuvo priimtas dirbti kaip fizinis asmuo savarankiškai, jis buvo kito darbuotojo V. pavaldume, nes UAB „Rusvila“ direktorius būtent per kitą įmonės darbuotoją V. V. perdavė atsakovui reikalavimą ištaisyti darbų trūkumus. Pats atsakovas nurodė, jog V. buvo darbų vadovu. Taigi akivaizdu, jog tarp šalių buvo susiklostę pavaldumo santykiai. Aplinkybė, jog šalys nebuvo sutarusios dėl darbo laiko, teismas nelaiko teisiškai reikšminga šios bylos išsprendimui, kadangi darbo laikas nėra būtinąja darbo sutarties sąlyga.
Pasak ieškovės, aplinkybę, jog atsakovas dirbo pas R. T., kaip fizinį asmenį, patvirtina ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. gegužės 10 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. VDI-ANR_P-1109-2024, kuriuo VDI konstatavo, jog R. T., būdamas Objekto statytoju, „neužtikrino, kad visi statybvietėje esantys asmenys turėtų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 (1) straipsnyje numatyta tvarka informuotą skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą, t. y. R. T. nesukontroliavo, kad Objekte nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. kovo 15 d. Objekte dirbantis atsakovas dirbtų tik turėdamas informuotą skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodą“. Daro išvadą, jog VDI nustatė, jog atsakovas pas R. T., kaip fizinį asmenį, dirbo civilinės sutarties pagrindu, o ne darbo sutarties pagrindu. Atsakant į šį argumentą pastebėtina, jog administracinio nusižengimo protokolas yra vienu iš įrodymų administracinio nusižengimo byloje, kuris vertinamas kartu su kitais įrodymais (ANT 569 straipsnio 1 dalis). Administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimas yra baigiamas priimant nutarimą, kuriuo asmeniui gali būti skirta administracinė nuobauda; administracinio nusižengimo teisena nutraukta arba motyvuotai perduota nagrinėti kitai institucijai, kurios pareigūnas įgaliotas nagrinėti administracinio nusižengimo bylą, ar teismui (ANK 619 straipsnio 1 dalis). Todėl administracinio nusižengimo protokolas negali būti savarankišku įrodymu šioje byloje ieškovo nurodytoms bylos aplinkybėms pagrįsti. Maža to, kaip paaiškino atsakovas, jis apie administracinio nusižengimo protokolo surašymą nieko nežino, ir dėl šio nusižengimo nebuvo apklaustas. Teismo įsitikinimu dėl pastarosios priežasties, nepaisant administracinio nusižengimo bylos baigties, administracinio nusižengimo byla, neapklausus atsakovo (kaip darbuotojo neturinčio indentifikavimo kodo), nebuvo visapusiškai išnagrinėta, ir tai yra itin palanku UAB „Rusvila“, nes nustačius nelegalaus darbo faktą, priešingai nei teigia ieškovė, jog R. T. jokia atsakomybė nebūtų kilusi, UAB „Rusvila“ būtų kilusios kur kas didesnės pasekmės.
Teismas plačiau nepasisako dėl kitų ginčo šalių išsakytų teiginių ir argumentų, nes nemano, jog nagrinėjamo ginčo dalykui jie yra teisiškai svarbūs ir reikšmingi. Į kiekvieną šalies reikalavimo ar atsikirtimo argumentą, juolab ne esminį, pasisakyti/atsikirsti detaliai nėra privalu (žr. V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Taigi nurodytų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad atsakovas turėjo darbo santykius su ieškove. Todėl pripažįsta, jog ieškovę ir atsakovą siejo darbo santykiai nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. kovo 16 d. Pripažinus šalis siejusius darbo santykius, gintina atsakovo teisė į darbo užmokestį.
Atsakovas neginčijo komisijos išvadų ir atliktų skaičiavimų dėl darbo užmokesčio, kurį jis turėjo gauti, todėl 1496,08 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas yra išieškotina darbuotojo naudai.
Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai ir jiems pasibaigus 2024 m. kovo 16 d. atsakovui nebuvo išmokėtas jam priklausantis darbo užmokestis. Darbo santykių pasibaigimo dieną atsakovui nebuvo išmokėta 1496,08 Eur (neatskaičius mokesčių) suma. Į tai atsižvelgiant bei įvertinęs, jog iki šiol su atsakovu nėra atsiskaityta, teismas sprendžia, jog yra pagrindas atsakovui priteisti 576,22 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų (DK 147 straipsnio 2 dalis).
Išsprendus šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, sutinkamai su DK 231 straipsnio 7 dalimi, individualaus darbo ginčo byloje DGK priimtas sprendimas naikintinas.
Atmetus ieškinį, ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat netenkinamas.
Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų patirta nebuvo, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Išieškoti atsakovo C. M. (Rumunijos piliečio, asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rusvila“ (juridinio asmens kodas 125020022) 1496,08 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 8 ct), darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Suma nurodyta neatskaičiavus privalomų mokesčių.
Išieškoti atsakovo C. M. (Rumunijos piliečio, asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rusvila“ (juridinio asmens kodas 125020022) 576,22 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt šešis eurus 22 ct), netesybas. Suma nurodyta atskaičiavus privalomus mokesčius (išmokama suma).
Pripažinti, kad atsakovą C. M. (Rumunijos piliečio, asmens kodas (duomenys neskelbtini)) darbo santykiai su ieškove uždarąja akcine bendrove „Rusvila“ (juridinio asmens kodas 125020022) siejo nuo 2024 m. vasario 2 d. iki 2024 m. kovo 16 d., konstatuojant jų pasibaigimą DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Įpareigoti ieškovę uždarąją akcinę bendrovę „Rusvila“ (juridinio asmens kodas 125020022) deklaruoti atsakovo C. M. (Rumunijos piliečio, asmens kodas (duomenys neskelbtini)) draudimines pajamas už 2024 m. vasarį – 924,00 Eur ir kovą – 572,08 Eur.
Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-6430/2024.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.