Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S-69-544/2017

Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.4.4.2; 2.3.5.2; 3.1.2.6; 3.2.8.11; 3.2.9.12; 3.3.2.5; 3.6.1.1;

2017 m. sausio 25 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės N. J. atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eN2-10-758/2016 pagal ieškovės N. J. patikslintą ieškinį atsakovui F. S., išvadą teikianti institucija – Visagino savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė N. J. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui F. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Nurodė, kad nuo 2014 metų lapkričio mėnesio su šalių nepilnamete dukra C. E. S., gim. (duomenys neskelbtini)., gyvena Lietuvoje ir nesutinka su atsakovo ketinimu dukrą auginti Italijoje. Į Lietuvą kartu su dukra buvo priversta grįžti dėl atsakovo prieš ją vartoto fizinio ir psichologinio smurto. Pabrėžė, jog tarp atsakovo ir jų dukters tėvystės ryšys nebuvo ir nėra susiformavęs, gyvenant Lietuvoje atsakovas nustojo rūpintis jų dukra, neteikia jai išlaikymo. Kartu pažymėjo, jog gyvenimas kartu su ieškove Lietuvoje geriausiai atitinka mažametės šalių dukters interesus. A. F. S. atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė 2016 m. liepos 25 d. Moncos teismo (civilinėje byloje Nr. R.G. 1601/2014) sprendimą dėl ginčo esmės, kuriuo teismas šalių dukters C. E. S. gyvenamąją vietą nustatė su tėvu F. S. bei priteisė iš N. J. išlaikymą dukrai. Moncos teisme dar 2014 m. balandžio 15 d. buvo pradėta byla Nr. R.G. 1601/2014 dėl ieškovės ir atsakovo dukros C. E. S. bendravimo tvarkos nustatymo, o, ieškovui papildžius ir patikslinus reikalavimus, ir dėl globos teisių bei gyvenamosios vietos nustatymo, kurioje ieškovė dalyvavo, reiškė savo poziciją ir teikė paaiškinimus teismo posėdžiuose.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovės N. J. ieškinį paliko nenagrinėtą, civilinę bylą Nr. e2-10-758/2016 nutraukė ir panaikino Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.Teismas sprendė, kad iš byloje esančio 2016 m. liepos 25 d. Moncos teismo sprendimo dėl ginčo esmės matyti, jog jurisdikcija nagrinėti šalių dukters C. E. S., gim. (duomenys neskelbtini), globos ir gyvenamosios vietos klausimus priklauso būtent Italijos Moncos teismui, todėl civilinė byla nutraukiama ir ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Teismas padarė išvadą, kad minėto Italijos Moncos teismo sprendimo priėmimas atitinka ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentų (EB) Nr. 1347/2000“ (toliau – ir Reglamentas „Briuselis II bis“) 17 str. bei 19 str. nuostatas. Teismas, įvertinęs 2016 m. liepos 25 d. Moncos teismo (civilinėje byloje Nr. R.G. 1601/2014) laikiną ir skubų sprendimą, kuriuo paskirta nepilnametės C. E. S. globa atsakovui F. S., išnagrinėtas klausimas, kaip ir kur bus apgyvendina nepilnametė C. E., aptarti jos išlaikymo ir kiti su vaiko bendravimu ir globa susiję klausimai, nutarė ieškinį palikti nenagrinėtą ir bylą nutraukti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, jog šalių nepilnametės dukters globos, gyvenamosios vietos klausimų išsprendimas priklauso būtent Italijos teismo jurisdikcijai, netinkamai taikė Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatas, neatsižvelgė į vieną pagrindinių jame įtvirtintų prioritetų – vaiko interesus. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar jurisdikcija dėl ieškovės dukters gyvenamosios vietos nustatymo nepriklauso būtent skundžiamą nutartį priėmusiam teismui, tačiau tokį vertinimą jis atliko formaliai, vadovavosi klaidingomis bendromis Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatomis, neatsižvelgė į jo tikslus bei išimtinį reglamentavimą vaiko interesų užtikrinimo atžvilgiu. Atskirajame skunde pabrėžiama, jog, remdamasi nacionaliniu ir tarptautiniu reglamentavimu, ieškovė kartu su nepilnamete dukra Lietuvos Respublikoje gyvena jau beveik dvejus metus. 2014 m. lapkričio 5 d. dukters gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, Visagino mieste. Nepilnametė dukra yra prisitaikiusi prie aplinkos, ieškovė rūpinasi jos ugdymu ir lavinimu. Taigi neabejotina, kad šalių nepilnametės dukters interesų centras, socialinė bei šeimyninė aplinka, o taip pat ir faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Prieš ieškovei su dukra išvykstant iš Italijos į Lietuvą, atsakovas retai bendravo su dukra, kartu su ja ir ieškove negyveno, nekūrė šeimyninių ar artimų santykių, todėl dukros ir atsakovo nesieja tėviški santykiai ir ryšys, dukra atsakovo, kaip tėvo, nepažįsta. Atsakovas nesistengė bendrauti su dukra, jos nelankė, neprisidėjo prie išlaikymo. Taigi Italijos Respublikos negalima laikyti šalių dukters interesų centru ir taikyti Italijos Respublikos jurisdikcijos, kadangi jos taikymas neatitiktų vaiko interesų ir prieštarautų Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatoms.Apeliantė pažymėjo, kad šalių dukters grąžinimo atsakovui bei jos nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas jau buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis civilinėje byloje Nr. e2-780-407/2016 ir civilinėje byloje Nr. 2T-23-407/2016. Šios nutartys buvo priimtos būtent atsakovo minimų Moncos teismo byloje priimtų sprendimų pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas minėtose bylose išsprendė dukros grąžinimo ir jos nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą iš esmės, nes 2016 m. kovo 16 d. nutartimi nepripažino ir neleido vykdyti Lietuvos Respublikoje Italijos Moncos teismo Civilinių bylų ketvirtojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutarties byloje Nr. 1601/14, kuria atsakovas paskirtas šalių dukters išskirtiniu globėju, nustatydamas, kad Moncos teismo sprendimai, o taip pat ir šio teismo jurisdikcija neatitinka dukros interesų, todėl, atsižvelgiant į Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatas, turi būti taikoma ne tik tos valstybės narės jurisdikcija, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, bet, atsižvelgiant į vaiko interesus, ir Lietuvos Respublikos jurisdikcija.Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, jog ji dalyvavo Italijos Moncos teisme nagrinėjamos bylos nagrinėjime, reiškė poziciją, teikė paaiškinimus posėdžiuose. Tvirtina, kad sprendimai, kurių Lietuvos apeliacinis teismas nepripažino vykdytinais, buvo priimti jai nedalyvaujant, neturint galimybės pateikti prieštaravimų, tolimesnis procesas Italijos Respublikoje vyko be jos žinios. Mano, kad šios aplinkybės bet kokiu nepaneigia, jog šiuo atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos jurisdikcija, kadangi turi būti maksimaliai atsižvelgta į vaiko interesus.Atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą atsakovas prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.Nurodo, kad atskirojo skundo argumentai, kuriais grindžiama Visagino miesto apylinkės teismo jurisdikcija nagrinėti ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo remiantis gyvenamosios vietos kriterijumi, yra nepagrįsti, kadangi byloje kilęs ginčas ne dėl pareikšto ieškinio priimtinumo nagrinėti teisme, bet dėl jau pradėtų bylų tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko konkurencijos bei, atitinkamai, šio klausimo sprendimo remiantis specialiomis Reglamento „Briuselis II bis“ normomis, reglamentuojančiomis šį klausimą.Mano, kad, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, o taip pat į Reglamento „Briuselis II bis“ 19 str. nuostatas, galima pagrįstai spręsti, kad skundžiama nutartimi ieškovės pareikštas ieškinys visiškai pagrįstai buvo paliktas nenagrinėtu, o civilinė byla nutraukta. Tokią išvadą pagrindžia duomenys, jog analogiška byla buvo pradėta anksčiau ir yra išnagrinėta Italijos Moncos teisme, kuris savo jurisdikciją nagrinėti šį ginčą yra patvirtino ir nurodė 2016 m. liepos 25 d. priimtame sprendime civilinėje byloje Nr. 1601/2014. Be to, pati ieškovė šioje byloje yra atlikusi procesinius veiksmus, taip pripažindama šio teismo jurisdikciją. Apeliantė atskirajame skunde nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, paneigiančių šias aplinkybes, o jos nurodyti teiginiai yra prieštaraujantys tiek Reglamento „Briuselis II bis“ normoms, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose 2015 m. gruodžio 2 d. apžvalgoje“ pateiktiems išaiškinimams. Atsiliepime kartu pažymima ir tai, jog tolesnis šios civilinės bylos Visagino miesto apylinkės teisme nagrinėjimas prieštarautų teismo sprendimo „res judicata“ galiai, ES teisės principams, o taip pat Reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio tikslams dėl jurisdikcijos nustatymo ir „lis pendens“ taisyklei – kad tarp tų pačių šalių skirtingų valstybių narių teismuose nebūtų tapačių bylų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keičiama – panaikinama nutarties dalis, kuria nutarta civilinę bylą nutraukti, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas ir dėl to nagrinėjamas klausimas buvo išspręstas neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 4 p., 338 str.) .Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Iš bylos duomenų nustatyta, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai ir teisėtai ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtu ir nutraukė civilinę bylą CPK 137 str. 2 d. 2 p., 293 str. 9 d., 296 str. 1 d. 4 p. pagrindais. Atskiruoju skundu ieškovė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nagrinėjamoje byloje taikytiną jurisdikciją, neatsižvelgė į svarbias faktines bylos aplinkybes ir Lietuvos apeliacinio teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, susijusias su nagrinėjamoje byloje sprendžiamais klausimais. Tačiau su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančių ir įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų procesiniais sprendimais nustatytų duomenų, atsakovo F. S. ir ieškovės N. J. mažametė dukra C. E. S. gimė Įtalijoje (duomenys neskelbtini), ji yra Italijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos pilietė. C. E. S. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) registruota Italijoje, M. S. (duomenys neskelbtini), o nuo 2014 m. lapkričio 5 d. – ir Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini). Italijos Monco teisme nuo 2014 m. balandžio 15 d. buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo F. S. ieškinį atsakovei N. J. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių) ir išlaikymo. Šalys nuo vaiko gimimo gyveno Italijoje, abu vaiko tėvus su Italijos valstybe siejo tvirti socialiniai ryšiai, nes jie ten gyveno ilgą laiką, dirbo, turėjo būstą, tačiau šalių santykiai buvo konfliktiški. Byloje nustatyta, jog iki vaiko išvežimo į Lietuvą abu tėvai naudojosi vaiko globos teisėmis. 2014 m. lapkričio 14-15 dienomis N. J. kartu su mažamete dukterimi C. E. S., neturėdama vaiko tėvo F. S. sutikimo, išvyko iš Italijos į Lietuvos Respubliką, kurioje tebegyveno skundžiamos nutarties priėmimo dienai. Teismingumas šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, sprendžiant teismingumo klausimą taikomas ES teisinis reguliavimas – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Išlaikymo reglamentas).Šeimos bylose esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Šeimos bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nereiškia kitų tuo pačiu ieškiniu reiškiamų reikalavimų neteismingumo, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-426-969/2016; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje 2015 m. sausio 5 d. ieškovė N. J. pareiškė ieškinio reikalavimą nustatyti šalių dukters C. E. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ja, o 2016 m. balandžio 22 d. – priteisti jai iš atsakovo F. S. išlaikymą bei jo įsiskolinimą. Byloje nėra ginčo dėl tarptautinio elemento buvimo, nes ginčas susijęs su kita ES valstybe (Italijos Respublika), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal skirtinguose teisės aktuose nustatytas taisykles. Dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal Reglamento „Briuselis II bis“ nustatytas taisykles. Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo turėjo būti sprendžiama remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.Byloje yra nustatyta ir tai, kad Italijos Monco teisme nuo 2014 m. balandžio 15 d., t. y. anksčiau, nei ši byla buvo iškelta Visagino miesto apylinkės teisme, buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo F. S. ieškinį atsakovei N. J. dėl jų dukters C. E. S. gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių) ir išlaikymo. Pateikti įrodymai patvirtina, kad Italijos Moncos teismas 2016 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. R.G. 1601/2014, kuriuo šalių nepilnametės dukters C. E. S. gyvenamąją vietą nustatė su tėvu F. S. bei priteisė iš N. J. išlaikymą dukrai C. E. S.. Byloje pateiktas Reglamento „Briuselis II bis“ 39 str. nustatyta tvarka išduotas pažymėjimas bei Moncos apeliacinio teismo Nepilnamečių ir šeimos civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 14 d. pareigūno raštas apie tai, kad Moncos teismo 2016 m. liepos 25 d. teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 1601/2014 apeliacine tvarka apskųstas nebuvo, todėl yra įsiteisėjęs bei vykdytinas. Pažymėtina, kad siekiant išvengti kelių valstybių teismų skirtingų sprendimų tuo pačiu klausimu tarptautiniame civiliniame procese yra nustatytas lis pendens institutas, kuris reiškia, kad, iškėlus bylą vienos valstybės teisme, asmuo neturi teisės reikšti tapataus reikalavimo kitos valstybės teisme. Lis pendens taisyklė įpareigoja teismą atsisakyti nagrinėti bylą, kai tokia pat byla jau iškelta užsienio valstybės teisme. Bylų tapatumas nėra siejamas su ieškinio reikalavimo ir jo teisinio pagrindo tapatumu, o tik su ieškinio faktinio pagrindo tapatumu; nereikalaujama, kad bylos būtų visiškai tapačios, pakanka, jog jos tarpusavyje susijusios (pvz., 1987 m. gruodžio 8 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-144(86), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2010).Šioje byloje turi būti vadovaujamasi Reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad, jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal šį reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi. Reglamento „Briuselis II bis“ 19 str. 2 d. įtvirtinta, jog, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija. Pastarojo straipsnio 3 d. numato, kad jeigu nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos pirmojo teismo naudai. Pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 24 str. nuostatas kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija iš esmės negali būti peržiūrima, o pagal 26 str. nuostatas - teismo sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrimas iš esmės. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Išlaikymo reglamento 10, 12, 42 straipsniuose. Minėtame įsiteisėjusiame 2016 m. liepos 25 d. Italijos Moncos teismo procesiniame sprendime, įvertinus Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio („Bendroji jurisdikcija“), 10 straipsnio („Jurisdikcija vaikų grobimo atvejais“) nuostatas, konstatuota, kad šis teismas išlaikė jurisdikciją ir kompetenciją spręsti vaiko globos ir tėvų pareigų vaikui klausimus, nes: F. S. nesutiko su nepilnametės išvežimu į Lietuvą; 2015 m. balandžio 15 d. Moncos savivaldybės socialinės tarnybos pateikė prašymą, kad, remiantis Hagos Konvencija, nepilnametė būtų sugrąžinta į Italiją; 2015 m. birželio 5 d. F. S. pateikė analogišką prašymą sugrąžinti nepilnametę į Italiją, o vėliau, remdamasis Hagos Konvencija, 2015 m. lapkričio 13 d. dar kartą pateikė prašymą Vilniaus apygardos teismui; F. S. pasiliko teisę pateikti prašymą remdamasis Reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnio 7 punktu, po to, kai Lietuvos teisinės institucijos atsiųs straipsnyje nurodytus dokumentus. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ieškovės keliamų reikalavimų jurisdikcijos klausimas jau yra išspręstas, sprendimas pagal byloje pateiktus duomenis įsiteisėjęs, kitos ES valstybės narės teismo sprendimo peržiūrėjimas iš esmės negalimas. Pažymėtina, kad apeliantė Italijos Moncos teismo jurisdikcijos spręsti minėtą atsakovo ieškinį neginčijo ir ją faktiškai pripažino, nes dalyvavo minėtame teismo procese, turėjo dvi jai atstovaujančias advokates, į bylą buvo pateikusi atsiliepimą su galutinėmis išvadomis, kuriuo prašė vaiko globą patikėti abiem tėvams, gyvenamąją vietą paskiriant su motina, nustatant tėvo lankymosi tvarką ir priteisiant jam mokėti dukros išlaikymui po 10000 Eur per mėnesį bei 100 procentų apmokėti papildomas išlaidas. Šios teismo sprendime konstatuotos išvados nėra paneigtos. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2T-23-407/2016, jau yra konstatavęs, jog surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovė žinojo apie atsakovo pradėtą teisminį procesą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių) Moncos teisme, kurio metu buvo priimta teismo nutartis dėl vaiko laikinos globos, todėl jai buvo užtikrintas realus žinojimas apie užsienio valstybėje vykusį teismo procesą, kurio šalis ji buvo. Taigi apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai tvirtina, kad Moncos teisme nagrinėjamoje byloje nedalyvavo, neturėjo galimybės joje pateikti atsiliepimo ir pan. Kartu apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus apie tai, kad prejudiciniais faktais reikia laikyti Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. Nr. e2-780-407/2016 ir civilinėje byloje Nr. 2T-23-407/2016, nustatytas aplinkybes, nes apeliantės nurodytuose procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės šioje byloje tiesiogiai ir pilnai negali būti taikomos. Šioje byloje nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl to, kuris skirtingų ES valstybių narių teismas turi jurisdikciją spręsti dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, kai byla dėl šių reikalavimų vienos ES valstybės narės teisme iškeliama anksčiau, kitos – vėliau. Tuo tarpu apeliantės atskirajame skunde nurodyti Lietuvos apeliacinio teismo procesiniai sprendimai buvo priimti nagrinėjant atsakovo F. S. pareiškimą dėl vaiko sugrąžinimo pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją bei pareiškimą dėl prašymo pripažinti ir leisti vykdyti valstybės narės nutartį pagal Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatas. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės nuostatas, todėl teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti šio ieškinio ir kad yra pagrindas jį palikti nenagrinėtą. Todėl šioje dalyje skundžiamoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.Tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas skundžiama nutartimi ne tik ieškinį paliko nenagrinėtą, bet ir nutraukė civilinę bylą. Teismo nutartyje šis procesinis sprendimas nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir yra nemotyvuotas. Iš nutarties turinio galima spręsti, jog procesinio sprendimo nutraukti bylą juridiniu pagrindu buvo CPK 137 str. 2 d. 2 p., 293 str. 9 d. Šios nutarties 27 punkte nurodytų procesinės teisės normų taikyti šiuo atveju nebuvo pagrindo. CPK 137 str. 2 d. 2 p. numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui, tačiau šiuo atveju ieškinys buvo priimtas 2015 m. sausio 5 d. rezoliucija, todėl spręsti jo priėmimo klausimą nebebuvo pagrindo. CPK 293 str. 9 d. numatyta, kad teismas nutraukia bylą kitais CPK numatytais atvejais. Teismas nenurodė, koks CPK straipsnis numato galimybę nutraukti bylą, kai Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos ir byla jiems neteisminga. CPK 782 straipsnyje numatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Civilinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.). Tai reiškia, kad, taikant lis pendens taisyklę, ieškinys atsakovo atžvilgiu nebegalėtų būtų pareikštas. Tuo tarpu Moncos teismo ketvirto civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 14 d. nutartyje nurodyta, kad „jeigu (motina) mano, kad priimtas sprendimas kenkia dukters interesams, ji gali kreiptis į teismą (CPK 337 str. quater paskutinė dalis)“. Teismui nustačius, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, toks ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas vadovaujantis CPK 296 str. 1 d. 12 p. ir 782 str. nuostatomis. Todėl skundžiamos nutarties dalis, kuria civilinė byla nutraukta, naikinama.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra atskleista bylos esmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria Visagino miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-10-758/2016 nutraukta.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.