Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens N. J. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2T-78-381/2015, kuria patenkintas pareiškėjo F. S. pareiškimas bei pripažinta vykdytina Lietuvos Respublikoje I. M. miesto teismo Civilinių bylų ketvirtojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutartis byloje Nr. 1601/14 dėl nepilnamečio vaiko išskirtinės globos, išvada teikianti institucija – Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai bei išvados

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas

Dėl papildomų įrodymų išreikalavimo

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, kuriuos įvertinus galima patikrinti šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su jų atžvilgiu pradėtais ikiteisminiais tyrimais, bei spręsti dėl šių faktinių aplinkybių reikšmės Moncos miesto teismo Civilinių bylų ketvirtojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutarties nepripažinimui atsižvelgiant į geriausius mažamečio vaiko interesus (CPK 178, 179 straipsniai).

Dėl prašymo nagrinėjimo teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose išaiškinta, kad sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau, nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2T-92/2014, 2013 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-40/2013). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nacionalinė viešoji tvarka aiškintina tarptautinės viešosios tvarkos kontekste. Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, jog viešosios tvarkos tikslas – apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, t. y. viešosios tvarkos sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Atkreiptinas dėmesys, kad be minėtų teismų praktikoje suformuluotų viešosios tvarkos aiškinimo taisyklių, Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtina specialioji viešosios tvarkos išlygos aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią vien užsienio valstybės teismo sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai per se neleidžia atsisakyti pripažinti teismo sprendimo dėl tėvų pareigų. Visais atvejais odre public išlyga turi būti vertinama sistemiškai su geriausių vaiko interesų apsaugos principu. Teisėjų kolegija pažymi, jog viešosios tvarkos išlygos taikymas kitos Europos Sąjungos valstybės teismo sprendimo nepripažinimui yra išimtinio pobūdžio. Tai reiškia, kad turi būti nustatomas ir įvertinamas viešosios tvarkos aptariamoje srityje turinys, vėliau analizuojamas užsienio valstybės teismo sprendimo atitikimas viešajai tvarkai ir geriausių vaiko interesų apsaugos principui.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodytų šalių argumentų, atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos kontekste teisiškai reikšmingas Konstitucijos 38 straipsnis, kuriame pabrėžiama šeimos esmė ir paskirtis, nustatant, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-838/2002). Visų pirma tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei jų plėtrai ir užkirsti kelią vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimams. Teismas, nagrinėjantis tokio pobūdžio bylas, turi pareigą užtikrinti, kad bylos, susijusios su vaikų teisėmis ir teisėtais interesais, nebūtų nagrinėjamos formaliai, o būtų nagrinėjamos atsižvelgiant į geriausių vaiko interesų apsaugos principą, įskaitant tokio pobūdžio bylose kylančių procesinių teisinių klausimų išnagrinėjimą. Taigi visi tokio pobūdžio bylose kompetentingų institucijų priimami sprendimai turi būti suderinti su geriausiais vaiko interesais, kurie nustatomi atsižvelgiant į vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014). Remiantis EŽTT jurisprudencijos standartais, geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo, kad šeima yra ypač netinkama), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų. Teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų teisingos pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti gilų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (žr. Y. C. v. U. K., No. 4547/10, 13 March 2012,§ 138, mutatis mutandis, Neulinger and Shuruk (GC), No. 41615/07, 6 July 2010, § 139 ir kt.). Tokio pobūdžio bylose svarbu pasiekti teisingą vaiko ir jo tėvų interesų balansą (žr. pvz., Olsson v. Sweden (no. 2), Judgment of 27 November 1992, Series A No. 250, pp. 35-36, § 90, E.P. v. Italy, No. 31127/96, 16 November 1999, § 62), tačiau ypatinga svarba turi būti teikiama vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali būti viršesni už tėvų interesus. Svarbiausia, kad nebūtų taikomos priemonės, žalojančios vaiko sveikatą ir raidą (žr. pirmiau cituotą sprendimą Johansen v. Norway p. 1008, § 78; Ignaccolo-Zenide v. Romania, No. 31679/96, § 95, ECHR § 94, 2000-I; Nuutinen v. Finland, No. 32842/96, § 128, ECHR 2000-II).Teismų praktikoje pripažįstama, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas ir kt.) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje D. P. v. S. M., no. 32250/08, 27 September 2011, par. 175, ECHR). Nagrinėjant peticijas itin konfliktiškų šeimos santykių bylose, Teismo pabrėžtas bendrasis principas, kad tam, jog tėvai galėtų peržengti emocines kliūtis ir atkurti brandų tarpusavio ryšį, orientuotą į geriausius vaiko interesus, turi praeiti šiek tiek laiko; tokiose delikačiose situacijose ryšių su vaiku atkūrimas gali reikalauti ilgalaikių visų suinteresuotų asmenų pastangų; šioje srityje valstybės pareigos nėra absoliučios ir jos daugiau susijusios su priemonių, o ne rezultato klausimu (žr. Cristescu v. Romania, no. 13589/07, 10 January 2012). Šios Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, Lietuvos Respublikos ir tarptautinių teismų praktikoje suformuluotos taisyklės sudaro viešosios tvarkos turinį aptariamoje srityje, kurio atžvilgiu šioje byloje atliekamas I. M. miesto teismo sprendimo įvertinimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo F. S. ir suinteresuoto asmens N. J. mažametė dukra C. E. S., gimusi 2014 m. sausio 19 d., yra Italijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos pilietė. Mažametės C. E. S. gyvenamoji vieta 2014 m. sausio 19 d. buvo registruota Italijoje, M. S. 23, nuo 2014 m. lapkričio 5 d. – Lietuvoje, Visagine, Visagino g. 15-1. I. M. teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo F. S. ieškinį atsakovei N. J. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių). 2014 m. lapkričio 14-15 d. N. J. kartu su mažamete dukterimi C. E. S., gimusia 2014 m. sausio 19 d., neturėdama vaiko tėvo F. S. sutikimo, išvyko iš Italijos į Lietuvą. Iki suinteresuoto asmens N. J. išvykimo su mažamete dukterimi C. E. S. į Lietuvą, vaiko tėvų santykiai buvo ypatingai konfliktiški, teisėsaugos institucijose buvo nagrinėjami abiejų šalių pareiškimai, skundai, pateikti vienas kito atžvilgiu, dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų. Oficialių duomenų, kad pareiškėjo F. S. ar suinteresuoto asmens N. J. atžvilgiu būtų priimti apkaltinamieji nuosprendžiai už padarytas nusikalstamas veikas, byloje nėra, todėl byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl šalių atžvilgiu Italijoje nagrinėjamų pareiškimų ir skundų, vertintinos kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su vaiko teisėmis ir geriausiais interesais susidariusioje situacijoje, visumoje. Kaip matyti iš pareiškėjo su atsiliepimu pateiktų dokumentų, I. M. teismo 2014 m. gruodžio 11 d. posėdžio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinosios globos mažametei C. E. S. skyrimo. Posėdžio metu, atsižvelgus į mažametės C. E. S., gimusios 2014 m. sausio 19 d., amžių, į tai, kad mergaitė iš esmės niekada negyveno su tėvu, tėvas praktiškai neturėjo galimybių bendrauti su dukra, vaiko ir tėvo ryšys nėra susiformavęs, buvo nutarta skubos tvarka skirti mažametei C. E. S. globą, globėju skiriant M. savivaldybę, kuri turėtų pasirūpinti mergaitės ir galimai jos motinos laikinu apgyvendinimu tinkamoje įstaigoje, kurią nustatys vaiką globojanti institucija mergaitei grįžus į Italiją. Nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigia pareiškėjas, paneigia jo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, kad iki išvykimo iš Italijos į Lietuvą vaikas gyveno su tėvu, todėl jo grąžinimas į Italiją pas tėvą nesukels vaikui jokių neigiamų pasekmių, nes vaikas gyvens nepakitusioje ir jam pažįstamoje aplinkoje, kurioje jis gyveno iki išvykimo į Lietuvą. Aplinkybes, kad tarp pareiškėjo ir mažametės C. E. S. nėra susiformavę tarpusavio santykiai ir ryšys, kas kelia abejonių dėl vaiko tėvo gebėjimų tinkamai pasirūpinti tokio amžiaus vaiku bei vaiko gerovės jam grįžus į Italiją, taip pat patvirtina pareiškėjo pateikta 2015 m. kovo 31 d. M. savivaldybės socialinių darbuotojų ataskaita, kurioje nurodyta, kad F. S. ir N. J. niekada negyveno kaip šeima, juos siejo draugiški ryšiai, N. J. pastojus bei gimus C. E. S., vaiko tėvas F. S. leido N. J. kartu su vaiku (ir dukra iš pirmos santuokos) gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, vaiko tėvas su vaiku bendravo retkarčiais, šiuo metu F. S. turi sužadėtinę, su kuria planuoja kurti šeimą.

M. miesto teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi skubiai ir negalutinai iš dalies buvo pakeistas 2014 m. gruodžio 11 d. posėdžio metu priimtas nutarimas, kuriuo mažametės C. E. S. išskirtiniu globėju paskirtas pareiškėjas F. S.; mergaitės gyvenamoji vieta, tuo atveju, jeigu ji būtų grąžinta į Italiją, nustatyta su tėvu; vaiko tėvui leista atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su mažametės grąžinimu į Italiją. Teismas, spręsdamas klausimą dėl mažametės C. E. S. laikinos globos, padarė išvadą, kad M. savivaldybės socialinių tarnybų parengta ataskaita neįrodo pareiškėjo akivaizdaus nesugebėjimo pasirūpinti dukra, tuo tarpu vaiko motinos elgesys neteisėtai išvežant vaiką iš Italijos į Lietuvą vertintinas kaip netinkamas vykdyti vaiko globėjos vaidmenį. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo metu klausimas dėl mažametės C. E. S. globos ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų galutinai nėra išnagrinėtas, Lietuvos apeliacinio teismo pripažinta vykdytina Lietuvos Respublikoje I. M. miesto teismo Civilinių bylų ketvirtojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutartis yra laikino pobūdžio, tačiau šia nutartimi iš esmės apribojamos vaiko motinos N. J. teisės mažamečio vaiko atžvilgiu vien dėl to, kad ji be tėvo sutikimo išvyko su vaiku iš Italijos į Lietuvą, o vaiko tėvui F. S. suteikiamos išskirtinės globos teisės mažametės C. E. S. atžvilgiu, apimančios ir teisę grąžinti vaiką į Italiją, kol iš esmės bus išspręstas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (globos) Italijos teisme, kurio jurisdikcijos nagrinėti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą šalys neginčijo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje, kai vaiko tėvų santykiai yra ypatingai konfliktiški, o tėvo ir vaiko ryšys nėra visiškai susiformavęs, prioritetas turėtų būti teikiamas išimtinai vaiko interesams, kurie yra viršesni už tėvų interesus. Atsižvelgiant į mažametės C. E. S. amžių bei prisirišimą prie motinos, net trumpas vaiko atskyrimas nuo motinos bei aplinkos, kurioje vaikas gyveno ilgiau nei metus, priverstinis pakeitimas, vaiko apgyvendinimas su tėvu, kurio ryšys su vaiku nėra susiformavęs, taip pat vaiko apgyvendinimas Italijos globos įstaigoje, neišvengiamai turėtų neigiamos įtakos tokio amžiaus vaiko emociniams bei elgesio ypatumams bei tolimesnei vaiko raidai. Todėl susidariusioje situacijoje, net laikinas motinos valdžios vaiko atžvilgiu apribojimas vien tuo pagrindu, kad ji galimai neteisėtai išvežė vaiką iš Italijos į Lietuvą, neatitinka vaiko interesų bei yra neproporcingas žalai, kuri gali atsirasti vaiką perdavus tėvui arba globos įstaigai net trumpam laikotarpiui. Priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo N. J. netinkamai rūpinasi mažamete C. E. S., daro jai žalingą įtaką ar kitaip pažeidžia vaiko interesus. Visagino vaiko teisių apsaugos specialistų pateiktais duomenimis, N. J. puikiai supranta vaiko poreikius bei tinkamai juos užtikrina, tinkamai rūpinasi tiek mažamete C. E. S., tiek kita dukra iš pirmos santuokos. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad pareiškėjas I. gyvena nuosavame bute, o suinteresuotas asmuo N. J. su vaikais gyvena jos motinai priklausančiame bute, nagrinėjamu atveju savaime neturi lemiamos reikšmės N. J. gebėjimui tinkamai rūpintis mažamete dukra, nes dviejų metų amžiaus vaikui svarbiausias yra emocinis ryšys su tėvais, o ne tėvų materialinės galimybės, taip pat prisirišimas prie aplinkos bei joje gyvenančių artimų žmonių. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, pagal kurią sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vieno iš tėvų geresnės materialinės sąlygos, kai antrojo jos taip pat pakankamos, negali turėti lemiamos reikšmės; svarbu yra tai, kad kito iš tėvų atitinkamai materialiai remiamas vaikas galėtų deramai augti ir tobulėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013). Be to, nagrinėjamu atveju vaiko tėvų finansinė padėtis bus įvertinta nagrinėjant bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos (globos teisių) nustatymo iš esmės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje individualioje situacijoje I. M. miesto teismo Civilinių bylų ketvirtojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutartis, kuria laikinai apribota vaiko motinos valdžia (globos teisės) dviejų metų vaiko atžvilgiu (nutarties priėmimo metu vaikui buvo vieneri metai) bei išskirtinės globos teisės suteiktos vaiko tėvui, su kuriuo vaikas iki išvykimo į Lietuvą negyveno, nesuderinamas su geriausiais vaiko interesais bei neatitinka Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos atitinkamoje srityje esmės, todėl yra pagrindas taikyti išimtinio pobūdžio viešosios tvarkos išlygą bei atsisakyti pripažinti I. M. miesto teismo Civilinių bylų ketvirtojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutartį Lietuvos Respublikoje.

Dėl suinteresuoto asmens teisės į tinkamą procesą pažeidimo užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu (Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktai)

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) punktas leidžia atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, jeigu jis buvo priimtas asmeniui neatvykus į teismą, jeigu neatvykusiam į teismą asmeniui bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad šis asmuo turėtų pakankamai laiko pasiruošti savo gynybai, išskyrus tuos atvejus, kai nustatoma, kad toks asmuo nedviprasmiškai pritarė teismo sprendimui. To paties straipsnio d) punkte įtvirtintas nepripažinimo pagrindas, kai to paprašo bet kuris asmuo, teigiantis, kad teismo sprendimas pažeidžia jo tėvų pareigas, jei minėtas teismo sprendimas buvo priimtas pirmiau nurodytam asmeniui nesuteikus galimybės būti išklausytam.

Suinteresuotas asmuo N. J. tvirtina, kad ji nedalyvavo teismo posėdyje, kai buvo priimta I. M. teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis dėl išskirtinės vaiko tėvo globos, todėl nagrinėjamoje situacijoje jai buvo apribota teisė būti išklausytai bei tinkamai apginti savo ir mažametės dukters teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiais N. J. argumentais, teigia, kad I. M. teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis vaiko motinai buvo įteikta 2015 m. balandžio 21 d., todėl jos teisės teisminiame procese nebuvo apribotos.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose išaiškinta, kad dokumentai asmeniui gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme. Tokio aiškinimo tikslas yra atimti iš atsakovo galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kad jis neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą teisme, motyvuodamas tuo, jog jo informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio mėn. 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-13/2009). Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie asmens informavimą apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą, kurio šalis jis yra, privalo nustatyti: 1) ar užsienio valstybės teismas užtikrino realų asmens žinojimą apie užsienio valstybėje vykusį teismo procesą, kurio šalis jis yra; 2) ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis užsienio valstybės procesiniuose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-20/2012 ir kt.). Tuo atveju, jeigu sprendžiant užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą nustatoma, kad asmuo, prieš kurį užsienio valstybėje buvo inicijuotas teismo procesas, buvo bent vieną kartą tinkamai ir laiku apie jį informuotas, laikoma, kad šis asmuo turėjo galimybę pasinaudoti tos valstybės įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-34/2013).

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad N. J. kartu su mažamete dukterimi C. E. S. išvyko iš Italijos į Lietuvą 2014 m. lapkričio 14-15 d. Šias aplinkybes patvirtina pareiškėjo pateikta M. teismo tarpinė nutartis dėl institucinės globos mažametei C. E. S. nustatymo, kurioje nurodyta, jog N. J. su dukterimi dingo 2014 m. lapkričio 20 d., taip pat pareiškėjo prašymas dėl tarptautinio vaiko grobimo civiliniu aspektu pagal 1980 m. Hagos konvenciją bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartis, kuria buvo išspręstas klausimas dėl vaiko grobimo nurodytu teisiniu pagrindu. Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto pažymėjimo dėl tėvų pareigų (39 straipsnis), I. M. teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis 2015 m. balandžio 21 d. buvo įteikta pačiai N. J., t. y. faktiškai tuo metu, kai N. J. su mažamete C. E. S. jau buvo grįžusios į Lietuvą. Esant prieštaringiems duomenims, kyla pagrįstų abejonių kaip ir kokiu būdu ši nutartis galėjo būti įteikta asmeniškai suinteresuotam asmeniui N. J.. Nesant vienareikšmiškų duomenų dėl I. M. teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties suinteresuotam asmeniui N. J. įteikimo, nėra pagrindo išvadai, kad sprendžiant klausimą dėl vaiko laikinos globos, suinteresuotam asmeniui buvo suteikta galimybė tinkamai pasinaudoti jai ir mažametei dukrai suteiktomis teisėmis, tarp jų ir teise būti išklausytai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės bei padaryta išvada neturi lemiamos reikšmės Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktų taikymui, kadangi sprendžiant klausimą dėl asmens informavimo apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą, kurio šalis jis yra, neužtenka nustatyti vien procesinių dokumentų neįteikimo fakto, tačiau būtina patikrinti, ar užsienio valstybės teismas užtikrino realų asmens žinojimą apie užsienio valstybėje vykusį teismo procesą, kurio šalis jis yra. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju I. M. teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis yra tarpinė teismo nutartis dėl laikinos vaiko globos, kuri priimta I. M. teisme nagrinėjamoje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių). Bylos duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo N. J. žinojo apie I. pradėtą teisminį procesą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (globos teisių), kurio metu ir buvo priimta teismo nutartis dėl vaiko laikinos globos. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje suinteresuotam asmeniui N. J. buvo užtikrintas realus žinojimas apie užsienio valstybėje vykusį teismo procesą, kurio šalis ji yra. Nustačius šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad suinteresuotam asmeniui N. J. žinant apie I. vykstantį teisminį procesą, jos teisės ir teisėti interesai teismo procese nebuvo pažeisti bei apriboti, todėl nėra pagrindo atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje I. M. teismo sprendimą dėl suinteresuoto asmens įrodinėjamų nepripažinimo pagrindų, nurodytų Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsniu, 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 23 straipsnio a) punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi,

nutaria:

Tenkinti N. J. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2T-78-381/2015, kuria patenkintas pareiškėjo F. S. pareiškimas bei pripažinta vykdytina Lietuvos Respublikoje I. M. miesto teismo Civilinių bylų ketvirtojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutartis byloje Nr. 1601/14 dėl nepilnamečio vaiko išskirtinės globos.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2T-78-381/2015, bei priimti naują procesinį sprendimą - nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje I. M. miesto teismo Civilinių bylų ketvirtojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutartį byloje Nr. 1601/14, kuria pareiškėjas F. S. (duomenys neskelbtini) paskirtas nepilnametės dukros C. E., gimusios 2014 m. sausio 19 d., išskirtiniu globėju.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.