Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.1.2.1; 1.1.4.2; 1.1.4.5.1; 1.1.4.7; 1.1.7.2.5; 1.1.8.4; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.1; 1.1.8.7.9; 1.1.8.7.13; 1.1.11.10; 1.2.3.1.2.9; 1.2.18.2; 2.1.15.1.2; 2.4.6.4.2

2025 m. vasario 25 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir nuotoliniu būdu, naudojant vaizdo ir garso priemones „Zoom“ programos platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Rido Žemkausko ir nuteistojo M. S. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalies, 5 dalies 2 punktu, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir D. M. paskirta galutinė bausmė – 13 (trylika) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas D. M. suėmimo laikas nuo 2022 m. lapkričio 25 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2024 m. gegužės 9 d.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2024 m. gegužės 9 d.

D. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista iki bausmės vykdymo pradžios.

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalies, 5 dalies 2 punktu, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir M. S. paskirta galutinė 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas M. S. suėmimo laikas nuo 2022 m. lapkričio 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2024 m. gegužės 9 d.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2024 m. gegužės 9 d.

M. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. M. bei M. S. V. M. naudai solidariai priteista 4 434,25 Eur (keturi tūkstančiai keturi šimtai trisdešimt keturi eurai ir dvidešimt penki euro centai) turtinei žalai ir 13 000 Eur (trylika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. M. bei M. S. K. D. naudai solidariai priteista 13 000 Eur (trylika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. M. bei M. S. A. K. naudai solidariai priteista 13 000 Eur (trylika tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. M. bei M. S. D. K. naudai solidariai priteista 6 000 Eur (šeši tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Skundžiamu nuosprendžiu D. M. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) dėl to, kad 2022 m. lapkričio 21 d., apie 16.00 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. S., aptarę savo veiksmus, turėdami bendrą tikslą pagrobti svetimą, M. K. (M. K.) priklausantį turtą – pinigines lėšas, esančias M. K. banko sąskaitoje, atėję į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškojo banko mokėjimo kortelės, nukentėjusiojo, apsvaigusio nuo alkoholio, M. K. kuprinėje. M. S. ieškojo banko mokėjimo kortelės nukentėjusiojo M. K. drabužių kišenėse, o šios kortelės neradę, tyčia, suduodami smūgius jam rankų kumščiais, M. S. sudavus vieną smūgį ir dešinės kojos keliu nukentėjusiajam į veido sritį – žandikaulį, t. y. suduodami su M. S. nukentėjusiajam M. K. ne mažiau 6 smūgius į galvą ir taip atimdami galimybę jam priešintis, tokiais bendrais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis abiejų akių junginėse, daugybinėmis kraujosruvomis veide ir plaukuotoje galvos dalyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje smegenų skiltyje ir į kairį skilvelį, sumušimo židiniais galvos smegenų dešinėje kaktinėje ir pakaušio skiltyse, nosies kremzlių lūžiais abipus, apatinio žandikaulio kairės šakos lūžiu, t. y. sužalojimus, kvalifikuojamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų ir tilto suspaudimu, ūmiu centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, sukėlusius nukentėjusiojo M. K. mirtį, t. y., veikdamas bendrininkų grupe dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė M. K., taip pat kartu su M. S., panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino neteisėtai įgyti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – M. K. vardu išduotą AB „SEB“ bankas „SEB Mylimiausia Mastercard“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagrobti svetimą, M. K. priklausantį turtą – M. K. banko sąskaitoje esančias lėšas, tačiau šių veikų nebaigė dėl nuo D. M. valios nepriklausančių aplinkybių – dėl to, kad nerado nurodytos banko mokėjimo kortelės.

2. Taip pat D. M. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį dėl to, kad 2022 m. lapkričio 21 d. apie 16.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia slapta pagrobė M. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A41“ su SIM kortele, kurio bendra vertė 175 Eur.

3. Skundžiamu nuosprendžiu M. S. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) dėl to, kad 2022 m. lapkričio 21 d., apie 16.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. M., aptarę savo veiksmus, turėdami bendrą tikslą pagrobti svetimą, M. K. priklausantį turtą – pinigines lėšas, esančias M. K. banko sąskaitoje, atėję į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškojo banko mokėjimo kortelės nukentėjusiojo, apsvaigusio nuo alkoholio, M. K. drabužių kišenėse, D. M. ieškojo banko mokėjimo kortelės nukentėjusiojo M. K. kuprinėje, o jos neradus, tyčia suduodami smūgius jam rankų kumščiais, M. S. sudavus vieną smūgį ir dešinės kojos keliu nukentėjusiajam į veido sritį – žandikaulį, t. y. suduodami su D. M. nukentėjusiajam M. K. ne mažiau 6 smūgius į galvą ir taip atimdami galimybę jam priešintis, tokiais bendrais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis abiejų akių junginėse, daugybinėmis kraujosruvomis veide ir plaukuotoje galvos dalyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje smegenų skiltyje ir į kairį skilvelį, sumušimo židiniais galvos smegenų dešinėje kaktinėje ir pakaušio skiltyse, nosies kremzlių lūžiais abipus, apatinio žandikaulio kairės šakos lūžiu, t. y. sužalojimus, kvalifikuojamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų ir tilto suspaudimu, ūmiu centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, sukėlusius nukentėjusiojo M. K. mirtį, tai yra, veikdamas bendrininkų grupe dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė M. K.. M. S., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, po to, kai kartu su D. M. M. K. vardu išduotos AB „SEB“ bankas „SEB Mylimiausia Mastercard“ banko mokėjimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) nerado ir D. M. pasišalino iš buto, turėdamas tikslą pagrobti svetimą, M. K. priklausantį turtą – M. K. banko sąskaitoje esančias lėšas, iš nukentėjusiojo M. K. drabužių kišenėje surastos piniginės pagrobė nukentėjusiajam priklausančią AB „SEB“ bankas „SEB Mylimiausia Mastercard“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), nufotografavo ant popieriaus užrašytus „PIN“ kodo duomenis, taip neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, kurią M. S. laikė savo kelnių kišenėje iki 2022 m. lapkričio 21 d., 21.00 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

4. Taip pat M. S. pripažintas kaltu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) dėl to, kad 2022 m. lapkričio 21 d., apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, neteisėtai įgijęs M. K. išduotą AB „SEB“ bankas „SEB Mylimiausia Mastercard“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir „PIN“ kodo duomenis, manydamas, kad sužinojo banko mokėjimo kortelės PIN kodą, įdėjo M. K. išduotą AB „SEB“ bankas „SEB Mylimiausia Mastercard“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) į AB „SEB“ banko bankomatą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir du kartus surinkęs neteisingą keturių skaičių kodą, neteisėtai du kartus inicijavo finansinę operaciją svetima elektronine mokėjimo priemone.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. M. gynėjas advokatas Ridas Žemkauskas prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį, kuria D. M. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį; 2) arba sumažinti D. M. paskirtą bausmę.

5.1. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai vertino nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, nepašalino abejonių, nevertino jų nuteistojo naudai, kas lėmė neteisingą teismo sprendimo priėmimą.

5.2. Apelianto teigimu, iš nuteistųjų D. M. ir M. S. parodymų matyti, kad jie iki įvykio nebuvo pažįstami. Nuteistasis M. S. paprašė D. M. nueiti kartu pas M. K., už ką pažadėjo atsilyginti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nutiestieji būtų taręsi smurtauti. Bute tarp M. K. ir M. S. įvyko buitinis konfliktas, kurio priežasčių ir aplinkybių D. M. nežinojo ir negalėjo žinoti, nes su šiais asmenimis anksčiau nebuvo bendravęs.

5.3. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. S. patvirtino, kad D. M. pasikvietė tik dėl to, jog bijojo, kad po konflikto su M. K., įvykusiu ryte, jis galėjo pasikviesti draugų ir tai jam keltų pavojų.

5.4. Apelianto nuomone, šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad D. M. turėjo tikslą keršyti ar atgrasyti M. K. tęsti bendravimą su M. S. močiute, nes šių žmonių D. M. nepažinojo. Taip pat iš nuteistųjų parodymų matyti, jog D. M. neturėjo savanaudiškų paskatų praturtėti nusikalstamu būdu ar smurtauti prieš M. K..

5.5. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. M. nukentėjusiajam M. K. sudavė mažiausiai du smūgius į galvos sritį. Nuteistojo D. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai sutampa su nuteistojo M. S. ir liudytojo G. Z. parodymais. Liudytojas G. Z. aiškino, jog D. M. M. K. nemušė, jį stumdė ir smūgius sudavė jaunesnis vaikinas. Be to, liudytojas patvirtino ir tą aplinkybę, kad D. M. bandė M. S. nuraminti ir sutramdyti. Jis bute buvo neilgai, greitai iš jo išėjo. Liudytojas G. Z. taip pat patvirtino, jog nuteistasis D. M. neieškojo nužudytojo asmens daiktų.

5.6. Apelianto nuomone, D. M. fizinis kontaktas su M. K. buvo tik toje apimtyje, kiek jis bandė išskirti konfliktuojančius M. S. ir M. K.. Šie nuteistojo D. M. veiksmai neturėjo ir negalėjo turėti įtakos atsiradusioms pasekmėms – M. K. mirčiai dėl patirtų sumušimų, kuriuos padarė M. S.. Todėl, gynėjo manymu, D. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą turi būti išteisintas.

5.7. Byloje įrodyta, kad D. M. išėjus iš buto, M. S., veikdamas vienas, paėmė M. K. banko atsiskaitymo kortelę ir bandė ja pasinaudoti, tačiau nuskalstamos veikos nebaigė, nes nežinojo kortelės PIN kodo. Tiek abiejų nuteistųjų parodymai, duoti teisme, tiek liudytojo G. Z. parodymai patvirtina, jog D. M. banko mokėjimo kortelės neieškojo. Jis taip pat nebandė kartu su M. S. nuimti pinigus bankomate. Neginčijamų įrodymų, kad D. M. turėjo tikslą pagrobti banko mokėjimo kortelę ir sąskaitoje esančias pinigines lėšas, nėra. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, D. M. nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija).

5.8. Taigi, vertinant byloje esamus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek visus visumoje, darytina išvada, kad egzistuoja abejonės dėl nuteistojo D. M. veiksmų, padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas, išskyrus telefono vagystę, dėl kurios D. M. prisipažįsta, todėl visi įrodymai bei abejonės vertintini nuteistojo naudai.

5.9. Tvirtina, jog D. M. skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, netgi jį pripažinus kaltu dėl visų jam inkriminuotų veikų, yra neproporcingai didelė. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad D. M. neatliko veiksmų, sąlygojusių nukentėjusiojo mirtį, jis bute buvo labai trumpą laiką, prieš nukentėjusį smurtavo M. S.. Skundžiamame nuosprendyje teismas nevertino aplinkybių, jog D. M. greitai pasišalino iš buto, taip pat bandė M. S. nuraminti, neleisdamas jam smurtauti. Gynėjo nuomone, vien tai, kad D. M. yra anksčiau teistas, nėra pagrindas jam skirti tokią griežtą bausmę. Po paskutinio teistumo D. M. nėra padaręs jokio teisės pažeidimo, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, pradėjo gyventi dorą gyvenimą. Byloje nėra abejonių, jog nukentėjusįjį dėl šeimos buitinių konfliktų sumušė M. S., todėl, lyginant nuteistiesiems paskirtas bausmes, D. M. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

6. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. S. gynėjas advokatas Jevgenijus Bogdanovas prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl M. S. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; 2) M. S. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalyje (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) bei BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), dėl M. K. banko mokėjimo kortelės pagrobimo, disponavimo ir finansinės operacijos inicijavimo išteisinti ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti; 3) vadovaujantis teismo ekspertų išvadomis nustatyti, kad M. S. socialinė branda atitinka nepilnamečio asmens nuo 18 iki 21 metų socialinei brandai; 4) taikyti M. S. nepilnamečio asmens atsakomybę, numatytą BK XI skyriuje, ir M. S. skirti švelnesnę bausmę, t. y. vadovaujantis BK 91 straipsnio 3 dalimi, M. S. skirti pusę BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos minimalios bausmės.

6.1. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis M. S. pripažįsta, jog jis sudavė smūgius M. K. į galvos sritį, tačiau neigia, kad norėjo M. K. nužudyti, turėdamas tikslą užvaldyti jo pinigines lėšas. Apelianto teigimu, nuteistasis ant M. K. pyko, nes pastarasis jam grasino peiliu, grasino nuteistojo tėvui, taip pat konflikto metu įžeidė jo garbę ir orumą, sakydamas jį žeminančius žodžius, taip išprovokuodamas M. S. smurtą. Nuteistasis M. S., smurtaudamas prieš M. K., norėjo, kad pastarasis nutrauktų santykius su jo močiute, nes jis dėl savo piktnaudžiavimo alkoholiu ir agresyvaus elgesio bei veiksmų buvo nepageidaujamas nuteistojo šeimoje.

6.2. Tai patvirtina nuteistojo M. S. tėvo V. S., močiutės I. G., liudytojų G. Z., K. B. parodymai, iš kurių matyti, jog M. K. buvo agresyvus, grasino V. S., lėkšte į galvą trenkė G. Z., taip pat dėl menkavertės dingsties peiliu grasino nuteistajam M. S.. Be to, liudytoja I. G. patvirtino, kad jai buvo žinoma apie atvejį, kai M. K. sumušė asmenį, kurio namuose paliko savo telefoną.

6.3. Nors nužudytojo asmens dukros V. M., K. D. ir A. K. bei seserys D. K. ir L. K. neigė, kad M. K. buvo agresyvus, tačiau, apelianto manymu, aptarti liudytojų parodymai patvirtina, jog jis piktnaudžiavo alkoholiu, o apsvaigęs nuo alkoholio elgdavosi agresyviai.

6.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nuteistieji turėjo išankstinį susitarimą ir aptarė savo veiksmus, turėdami bendrą tikslą pagrobti M. K. banko sąskaitoje buvusius bei grynuosius pinigus iš jo piniginės. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. S. paaiškino, kad jis ant M. K. supyko dėl to, jog pastarasis, trenkdamas lėkšte, smurtavo prieš neįgalų asmenį G. Z.. Dėl tokių M. K. veiksmų M. S. pastarajam sudavė pirmąjį smūgį. Po to M. K. nuteistajam dar kažką pasakė, dėl ko pastarasis supyko ir dar kartą trenkė M. K. į galvos sritį. M. K. apsirengė ir prieš išeidamas pagrasino M. S. žodžiais: „palauk, palauk“. Nuteistasis tokius M. K. žodžius suprato kaip tiesioginį grasinimą su juo susidoroti. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis aiškino, kad matė, kaip M. K. paėmė peilį, kurį G. Z. paslėpė. Kai nuteistasis M. K. pasiteiravo, ar pastarasis ketina jį sužaloti peiliu, M. K. išėjo, sakydamas, jog tuoj grįš su „bachūrais”.

6.5. Nuteistasis norėjo pasikalbėti su M. K., kad pastarasis nutrauktų santykius, palaikomus su jo močiute, ir tam, jog dėl pastarojo išsakytų grasinimų jam būtų drąsiau, pasiūlė gatvėje sutiktam D. M. pabūti kartu, kol jis aiškinsis santykius su M. K.. D. M. pasiūlymo atsisakė, už tai, norėdamas jį suinteresuoti, M. S. pasiūlė jam atlygį – iš pradžių 250 Eur, o vėliau 500 Eur, nors iš anksto žinojo, kad nei 250 Eur, nei 500 Eur jis sumokėti negalės.

6.6. Su D. M. nuėjęs į G. Z. butą, M. S. M. K. trenkė dėl pastarojo išsakytų žodžių: „tu toks pat šūdas, kaip ir tavo tėvas“. Nuteistasis po tų suduotų smūgių paskambino tėvui, nes norėjo, kad M. K. pastarojo atsiprašytų ir viskas tuo pasibaigtų, bet nukentėjusysis tai padaryti atsisakė. Taigi nuteistojo smurtą išprovokavo M. K. agresyvūs veiksmai, grasinimai bei jam ir jo tėvui išsakyti garbę ir orumą įžeidžiantys žodžiai. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. S. prieš nužudytąjį asmenį smurtavo dėl savanaudiškų paskatų. Taigi, apelianto nuomone, M. S. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

6.7. Pažymi, kad M. S. neprisipažino, jog pagrobė M. K. banko mokėjimo kortelę, nes anksčiau pastarasis jam leisdavo minėta kortele naudotis. Todėl įvykio metu nuteistasis dėl savo socialinės brandos bei įgyto intelekto deficito bei lengvo protinio atsilikimo su reikšmingu elgesio sutrikimu klaidingai manė, kad jis gali paimti M. K. banko mokėjimo kortelę ir pažiūrėti, kiek piniginių lėšų yra jo banko sąskaitoje. Nuteistajam to padaryti nepavyko, nes jis nežinojo šios kortelės PIN kodo. Po to M. S. nuėjo į parduotuvę, nes norėjo nusipirkti alkoholio, ketino grįžti atgal pas G. Z. ir M. K. bei kartu su jais toliau vartoti alkoholį. Apelianto teigimu, nuteistasis su M. K. banko mokėjimo kortele būtų nusipirkęs alkoholio ir po to pastarajam minėtą kortelę grąžinęs. Iš SEB banko sąskaitos išrašo matyti, jog M. K. sąskaitoje įvykio metu buvo tik 13,65 Eur. Kai M. S. grįžo atgal į G. Z. butą ir pamatė ant grindų gulintį M. K., pagalvojo, kad jis ant grindų guli, nes yra girtas, tačiau prisilietęs prie jo kūno ir nepajutęs pulso, išsigando, skambino močiutei, kuri liepė kuo greičiau kviesti greitąjį pagalbą, ką jis ir padarė. Dėl išgąsčio ir šoko M. S. visiškai pamiršo, jog M. K. banko mokėjimo kortelė liko jo kišenėje. Kai atvyko pirmoji medikų brigada, M. K. dar buvo gyvas, medikai bandė jį gaivinti, tačiau to padaryti nepavyko. Taigi, apelianto manymu, M. S. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalyje (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), sudėties.

6.8. Atkreipia dėmesį į tai, kad D. M., pagrobęs telefoną, iš įvykio vietos pasišalino. M. S. paėmė M. K. banko mokėjimo kortelę jau po to, kai D. M. buvo išėjęs iš buto, todėl, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. M. pripažino kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), nes prie M. S. banko mokėjimo kortelės paėmimo pastarasis neprisidėjo.

6.9. Teigia, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal psichinius ir intelektinius asmenybės parametrus M. S. negali būti traktuojamas kaip nepilnametis. Pažymi, kad gydytoja teismo ekspertė Laura Andriuškevičienė, 2024 m. kovo 18 d. vykusiame teisiamajame posėdyje atsakydama į kolegijos pirmininkės klausimus, paaiškino, jog patvirtina savo ir kolegų ekspertizės akte suformuotą išvadą, jog M. S. diagnozuotas įgytas intelekto deficitas, o, būtent, lengvas protinis atsilikimas su reikšmingu elgesio sutrikimu bei priklausomybė alkoholiui. Teismo psichologas ekspertas Mantas Patašius paaiškino, kad įvertintus M. S. intelektinius gebėjimus ir asmenybės ypatumus, buvo nustatyta, jog tiriamojo bendrasis IQ yra 60 balų. Tai atitinka labai žemų intelektinių gebėjimų dydį ir priskiriamas lengvam protiniam atsilikimui. Šis sutrikimas yra įgimtas, todėl labai veikia nuteistojo socializaciją, socialinį vystymąsi. Jo branda yra ne tokia kaip įprastai sveikų žmonių. Apelianto manymu, aptarti duomenys yra pakankami išvadai, kad M. S. socialinė branda atitinka nepilnamečio asmens nuo 18 iki 21 metų socialinei brandai.

6.10. Pažymi, kad M. S. pripažino, jog padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad sudavė smūgius M. K. į galvos sritį, galimai nuo kurių buvo sunkiai sutrikdyta M. K. sveikata, jis prarado sąmonę ir po kurio laiko mirė. M. S. nuoširdžiai gailisi dėl savo įvykdytos nusikalstamos veikos, padėjo išaiškinti šią veiką ir atsiprašė nukentėjusiųjų. Todėl, gynėjo manymu, nustatytina M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio l dalies 2 punkte.

6.11. Apelianto teigimu, nustatytina ir dar viena M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio l dalies 6 punkte, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nes M. K. veiksmai tiek prieš nuteistąjį, tiek prieš jo tėvą, buvo agresyvūs ir provokuojantys. Būtent tokie M. K. veiksmai ir išprovokavo M. S. smurtinius veiksmus. Jis dėl savo lengvo protinio atsilikimo ir suvartoto alkoholio kiekio negalėjo kontroliuoti savo emocijų bei susilaikyti nuo smurtinių veiksmų.

6.12. Tvirtina, jog nuteistajam M. S. nepagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, jog jis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe su D. M., nes dėl M. K. nužudymo yra atsakingas tik vienas M. S..

6.13. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. S., netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, t. y. nenustatė turinčių esminę reikšmę faktinių aplinkybių, o nustatytas kai kurias faktines aplinkybes aiškino netinkamai, pateikė abejotinus ir neatitinkančius tikrovės argumentus bei motyvus, padarė netinkamą išvadą dėl M. S. ir D. M. atliktų veiksmų, todėl netinkamai kvalifikavo M. S. veiksmus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė bausmę, kuri yra per griežta. Gynėjo manymu, yra pagrindas M. S. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, taikyti M. S. nepilnamečio asmens atsakomybę, numatytą BK XI skyriuje, ir jam paskirti pusę BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos minimalios bausmės.

6.14. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios M. K. sesers – D. K. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš D. M. ir M. S. solidariai priteisė 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apelianto teigimu, teismų praktikoje nužudymo bylose seserims neturtinė žala priteisiama tik išskirtiniais atvejais, o nagrinėjamoje byloje tokių išskirtinių atvejų nenustatyta, todėl D. K. civilinis ieškinys turėtų būti netenkinamas.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė su skundais nesutiko ir prašė juos atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. M. gynėjo advokato Rido Žemkausko ir nuteistojo M. S. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliaciniai skundai atmetami.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje esančius įrodymus, baudžiamosios bylos medžiagą bei argumentus, nurodytus skundžiamame nuosprendyje ir apeliaciniuose skunduose, taip pat išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, išsamiai analizavo bei vertino visus byloje esančius įrodymus. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nuteistiesiems D. M. ir M. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius ir pagrįstai nustatė, kad D. M. veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte; BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija); BK 22 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija); BK 178 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), sudėtis, o M. S. veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte; BK 180 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija); BK 214 straipsnio 1 dalyje (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija); BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), sudėtis. Taip pat apygardos teismas teisingai išsprendė byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimus.

9. Žemesnės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu tinkamai taikė nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes, tačiau, atsižvelgiant į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija; 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), teisėjų kolegija įvertins šių pakeitimų įtaką nuteistųjų teisinei padėčiai.

10. Nuteistojo D. M. gynėjas nuosprendžio dėl D. M. pripažinimo kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), padarymo neskundžia, nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) bei BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija).

11. Nuteistojo M. S. gynėjas prašo jo ginamojo veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; M. S. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalyje (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), išteisinti.

12. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, dėl apeliantų tarpusavyje susijusių argumentų pasisakys bendrai, o dėl kiekvieno apelianto individualių argumentų pasisakys atskirai.

Dėl D. M. ir M. S. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą

13. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvą. Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje laikoma, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-196/2011, Nr. 2K-94/2014). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui – gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas materialines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-666/2003, Nr. 2K-423/2014, Nr. 2K-7-2-699/2016).

14. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. S. pripažino, kad smurtavo prieš M. K., tačiau paaiškino, jog jis tai darė vienas, o ne kartu su D. M.. Nuteistasis M. S. parodė, kad jis 2022 m. lapkričio 21 d. neturėjo ką veikti, išgėrė butelį alaus. Paskui paskambino M. K., pasiteiravo, ką pastarasis veikia. Nukentėjusysis pasakė, jog geria degtinę, pasiūlė M. S. prisijungti. Alkoholį vartojo trise: jis, nukentėjusysis ir buto savininkas G. Z. (G. Z.). Tarp M. K. ir G. Z. kilo konfliktas, kurio metu nukentėjusysis pastarajam trenkė lėkšte į ausį. Tai M. S. supykdė, todėl jis siekdamas M. K. apsiraminimo, sudavė pastarajam ranka į žandikaulį. M. K. jam kažką pasakė, todėl jis M. K. trenkė antrą kartą. Po šių smūgių M. K. kažkur išėjo. Netrukus iš buto išėjo ir M. S.. Įsigijo 0,7 l butelį degtinės, kurį vartojo su tėvo draugu. Prie jų priėjo nepažįstami vyrai, buvo ir D. M.. M. S. jį pakvietė kartu nueiti pasikalbėti su M. K., kad pastarasis nutrauktų bendravimą su jo močiute. Už tai, jog D. M. eitų kartu, M. S. jam pasiūlė pinigų (t. 7, b. l. 117).

15. Nuteistojo M. S. aiškinimas apie tai, kokiu tikslu jis D. M. pakvietė eiti susitikti su nukentėjusiuoju, viso proceso metu nebuvo nuoseklus. Nuteistasis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. lapkričio 22 d., aiškino, kad 2022 m. lapkričio 21 d. susitikęs D. M. pastarajam pasiūlė žmogų „pakelti ant pinigų“, t. y. pagrobti iš jo pinigus. Jis nurodė D. M., kad jam reikės trenkti nukentėjusiajam, o M. S. tuo metu iš jo paims piniginę (t. 3, b. l. 76–78). Taigi nuteistasis pirminės apklausos metu patvirtino, jog jis su D. M. aptarė ir suderino jų bendrus veiksmus prieš nukentėjusįjį, turėjo tikslą pagrobti elektroninę mokėjimo priemonę – M. K. vardu išduotą elektroninę mokėjimo kortelę.

16. Apklausiamas 2023 m. balandžio 18 d. M. S. aiškino, kad pasakymas „pakelti M. K. ant pinigų“ reiškė ketinimą už pastarojo pinigus įsigyti alkoholio, kadangi nuteistasis žinojo jo elektroninio mokėjimo kortelės PIN kodą. M. S. tvirtino, jog jis su D. M. dėl atsiskaitymo, sumokant jam 500 Eur, nesitarė (t. 3, b. l. 86–88). Tokią M. S. versiją paneigia D. M. aiškinimas, kad jis įvykio dieną su kitais asmenimis alkoholio beveik nevartojo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. M. parodė, jog jis 2022 m. lapkričio 21 d. M. S. susitiko aikštelėje, kur susirinkę vyrai kalbėdavosi apie darbus. D. M., kalbėdamasis su dar dviem aikštelėje buvusiais vyrais, domėjosi galimybėmis įsidarbinti. M. S. paklausė, ar jam reikia pinigų – D. M. patvirtino, kad reikia. M. S. jam pasakė, jog žino, iš kur gauti pinigų, nurodė, kad D. M. turės padėti tai padaryti – eiti kartu susitikti su M. K.. M. S. žadėjo, jog jei D. M. pabus kartu su juo, už tai gaus 500 Eur, išgrynintų panaudojant nukentėjusiojo banko mokėjimo kortelę. Jis paaiškino, kad jau ne pirmą kartą paima kortelę ir nuima pinigų, o kortelės savininkas nepastebi, nes nuo kortelės pinigus nuskaičiuoja antstoliai (t. 6, b. l. 108). Tai, jog ėjimo pas nukentėjusįjį tikslas buvo iš jo paimti banko mokėjimo kortelę ir pagrobti išgrynintus pinigus, D. M. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas netrukus po M. K. nužudymo (t. 4, b. l. 72–74). Kaip jau minėta, būtent tokį ėjimo susitikti su M. K. tikslą ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir nuteistasis M. S..

17. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. M. patvirtino, kad jis, M. S. pasakius, jog pinigų gali būti M. K. kuprinėje, į ją pasižiūrėjo. Nors nuteistasis aiškino, kad kuprinės detaliai neapžiūrėjo, o ją paėmęs pagal svorį jautė, jog ji tuščia, todėl M. S. pasakė, jog joje nieko nėra, tačiau toks nuteistojo aiškinimas neįtikinantis. Tai, kad D. M. buvo suinteresuotas gauti turtinės naudos ir siekė tai padaryti, patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog nuteistasis, išeidamas iš G. Z. buto, pagrobė M. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti nuteistųjų veiksmai patvirtina, kad D. M. ir M. S., eidami susitikti su nukentėjusiuoju M. K., siekė gauti materialinės naudos: jie dviese pakaitomis rankomis, o M. S. ir koja, suduodami smūgius nukentėjusiajam M. K. į veidą, o pastarajam nesipriešinant, apieškojo jį ir jo kuprinę, turėdami tikslą surasti ir pagrobti nukentėjusiojo elektroninę banko mokėjimo kortelę.

19. Nukentėjusiosios D. K. ir V. M. patvirtino, kad nors M. K. ir buvo pensijinio amžiaus, tačiau dirbdavo autoservise. Už dieną gaudavo 40–50 Eur. Jis sakydavo, jog gaudamas pensiją ir dirbdamas, turi pakankamai pinigų (t. 6, b. l. 167–169, 169–172). Be to, nukentėjusioji V. M. parodė, kad po tėvo nužudymo ji, nuėjusi į SoDros skyrių, sužinojo, jog nukentėjusiajam pensija buvo išmokėta 2–3 dienos iki įvykio (t. 6, b. l. 171). Tiek liudytoja I. G., tiek nukentėjusioji D. K. patvirtino, jog nukentėjusįjį M. K. su nuteistuoju siejo šilti santykiai: jie kartu leisdavo laiką, skolindavo vienas kitam pinigus. Pats nuteistasis M. S. aiškino, kad nukentėjusysis jam duodavo savo banko mokėjimo kortelę, kuria pasinaudodamas, jis nupirkdavo alkoholio. Taigi neatmestina, jog, M. S. nuolat bendraujant su nukentėjusiuoju, aplinkybė, kada pastarajam pervedama senatvės pensija, buvo žinoma, kas ir tapo pretekstu bendrais su D. M. veiksmais pagrobti M. K. turtą – pinigines lėšas, esančias nukentėjusiojo banko sąskaitoje. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistųjų veiksmuose yra nužudymą kvalifikuojantis požymis – siekis iš to gauti turtinės naudos, t. y. savanaudiškos paskatos.

20. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme abu nuteistieji aiškino, jog prieš M. K. smurtą naudojo tik vienas M. S., o D. M. jį bandė sustabdyti, tačiau tokia nuteistųjų pozicija nebuvo nuosekli. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis M. S. parodė, kad kai jis su D. M. susitiko M. K., pradėjo su nukentėjusiuoju ginčytis, sakė, jog nenori jo matyti. Visiems kartu atėjus į G. Z. butą, M. S. kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam. M. S. M. K. liepė pastarajam už savo elgesį atsiprašyti tėvo. Nukentėjusysis tai padaryti atsisakė, todėl M. S. supyko ir jam trenkė dar kartą. M. S. aiškino, kad jis M. K. trenkė du kartus: vieną kartą kumščiu, o kitą – delnu. Jis nukentėjusiajam norėjo suduoti ir kojos keliu, tačiau nepataikė. D. M. smūgių M. K. nesudavė, bandė jį nuo nukentėjusiojo atitraukti. Juos skirdamas D. M. užgavo nukentėjusįjį. Po paskutinio M. K. suduoto smūgio, M. S. su nukentėjusiuoju dar kalbėjosi. Viskas buvo gerai. Kadangi buvo pasibaigusi degtinė, M. S. paėmė M. K. banko mokėjimo kortelę ir nuėjo į parduotuvę. Planavo nusipirkti butelį ir grįžus kartu išgerti (t. 7, b. l. 117).

21. Tai, kad smūgius M. K. sudavė vienas iš į butą atėjusių dviejų asmenų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aiškino ir liudytojas G. Z., kuris teigė matęs, kaip jaunesnysis vaikinas stumdė M. K., tačiau aiškino, jog muštynių nestebėjo, kuris iš kambaryje buvusių vyrų trenkė M. K., nematė, tuo metu jau buvo neblaivus, pro langą stebėjo kelią bei turėtą taurelę. G. Z. manymu, vyresnysis vaikinas (D. M.) jaunesnįjį (M. S.) ramino. Liudytojas G. Z. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis įvykio aplinkybes geriau prisiminė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 7, b. l. 93–96). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. Z. negalėjo patvirtinti, kad smūgius nukentėjusiajam M. K. sudavė ir D. M., paaiškino, jog įvykių metu buvo neblaivus, todėl tokios aplinkybės galėjo neįsiminti (t. 2, b. l. 57–58).

22. Nuteistasis M. S., liudytoja I. G. patvirtino, kad G. Z. yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiu. Įvykio metu jis galimai alkoholį vartojo ne pirmą dieną, todėl neatmestina, jog jis galėjo neprisiminti visų smurto prieš M. K. aplinkybių. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija liudytojo G. Z. parodymais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

23. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu M. S. pozicija dėl to, kas naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, skyrėsi. Nuteistasis tvirtino, jog smūgius rankomis nukentėjusiajam į veidą sudavė ir D. M.. M. S. 2022 m. lapkričio 22 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su D. M. atėjus į G. Z. butą, M. K. buvo neblaivus, užsnūsdavo, todėl su D. M. pradėjo apžiūrinėti jo daiktus, ieškojo piniginės. D. M. apžiūrėjo M. K. kuprinę, o M. S. – rūbų kišenes, rado nukentėjusiojo piniginę. Tai, jog iš tiesų įvykio metu M. K. buvo neblaivus, todėl negalėjo pasipriešinti nuteistųjų veiksmams, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 1457/2022 (01), iš kurios matyti, jog M. K. lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 3,29% etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 3,91% etilo alkoholio. Gyvam asmeniui tai atitiktų sunkų girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 81–86). M. S. aiškino, kad M. K. pamatė, jog nutiestieji apžiūri jo daiktus, todėl M. S. kažką pasakė. Dėl to nuteistasis jam delnu sudavė į nosį. M. K. ir vėl jam kažką pasakė, todėl nuteistasis dešinės kojos keliu sudavė nukentėjusiajam į žandikaulį. M. K. dar kažką pasakė, dėl to D. M. pradėjo nukentėjusįjį stipriai mušti per galvą, veidą. Sudavė kokius 3–4 smūgius. M. K. nesigynė, nes buvo girtas. Tuomet M. S. paskambino tėvui, kad nukentėjusysis jo atsiprašytų, tačiau M. K. tai padaryti atsisakė. Dėl to jis dar kartą nukentėjusiajam rankos delnu sudavė per veidą. Tuomet D. M. išreiškė nepasitenkinimą, jog nėra ką paimti iš M. K., dar kartą jam sudavė ir netrukus iš buto išėjo (t. 3, b. l. 76–78). 2022 m. lapkričio 23 d. vykusiame teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo M. S., pastarasis nurodė, jog nukentėjusiajam negera pasidarė būtent po D. M. suduotų smūgių, nes šis yra stambesnis (t. 3, b. l. 120–123).

24. Apklausiamas 2023 m. balandžio 18 d. M. S. aiškino, kad jis, su D. M. atėjęs pas M. K., pastarajam į veido sritį sudavė 4 smūgius: 2 kartus delnu ir 2 kartus kumščiu. Nuteistojo teigimu, jis prieš nukentėjusį smurtavo dėl pastarojo išsakytų žodžių, jog jis yra „toks pat šūdas kaip ir tėvas“. D. M., pamatęs, kad M. S. muša nukentėjusįjį, taip pat pastarajam trenkė. Tuomet M. S. paskambino savo tėvui, jog nukentėjusysis pastarojo atsiprašytų, tačiau M. K. tai padaryti atsisakė. Todėl M. S. nukentėjusiajam sudavė paskutinį ketvirtą smūgį. Daugiau M. K. niekas nemušė (t. 3, b. l. 86–88).

25. Taigi, nors nuteistojo M. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, dėl tam tikrų jo nurodytų aplinkybių nesutapo, tačiau jis nuosekliai aiškino, kad smūgius M. K. į galvos sritį sudavė ir D. M.. Šias aplinkybes M. S. nurodė ir 2022 m. lapkričio 30 d. parodymų patikrinimo vietoje metu. Atliekant šį ikiteisminio tyrimo veiksmą M. S. aiškino, jog jam būnant nusisukus nuo M. K., prie jo priėjo D. M., kuris nukentėjusiajam sudavė kokius 3 smūgius. Po šių smūgių sėdėjęs M. K. dar labiau pasilenkė. Tuo metu jis su D. M. pradėjo apžiūrinėti nukentėjusiojo daiktus, ieškojo jo piniginės. D. M. žiūrėjo M. K. kurpinėje, o jis – rūbų kišenėse. M. S. priėjo prie M. K. ir paskambino tėvui, kad nukentėjusysis jo atsiprašytų. Kai pastarasis nesutiko, M. S. delnu dar du kartus sudavė M. K. per veidą (t. 3, b. l. 90–110).

26. Tam neprieštarauja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos antrojo skyriaus 2023 m. balandžio 4 d. – 2023 m. balandžio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, jog M. S. savo mobilaus ryšio telefonu Samsung Galaxy S21 filmavo ant grindų gulintį M. K.. Jis šį vaizdo įrašą bei fotonuotraukas 2022 m. lapkričio 21 d. 16.59 val. susirašinėdamas nusiuntė savo draugei K. B. ir nurodė, kad jam galimai už tai bus 8 metai. K. B. paklausus, ar tai padarė M. S., pastarasis patvirtino, jog tai padarė jis ir dar vienas vaikinas (t. 1, b. l. 98–117). Be to, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 640/2022(01) matyti, kad ant D. M. megztinio rasti žmogaus kraujo pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su M. K. DNR profiliu su 99,999999999999999999999% tikimybe (t. 1, b. l. 124–144).

27. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. S. aiškino, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nukentėjusiajam smūgius sudavė ir D. M., nes pareigūnai jam darė spaudimą, spaudimas pasireiškė prašymu papasakoti tikrąsias įvykio aplinkybes. M. S. patvirtino, jog pareigūnai apkalbėti D. M. neprašė (t. 7, b. l. 123). Be to, tiek jo pirminės, tiek vykusios 2023 m. balandžio 18 d. apklausų metu dalyvavo nuteistojo M. S. gynėjai. Nuteistojo M. S. gynėjas dalyvavo ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nei nuteistasis, nei jo gynėjai apklausų ar parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokoluose pastabų apie kokia nors forma M. S. pareigūnų darytą spaudimą ar neteisėtą poveikį nenurodė (t. 3, b. l. 76–80, 86–88, 90–110).

28. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. M. parodė, kad jie nukentėjusįjį susitiko prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). M. S. gatvėje pradėjo su nukentėjusiuoju ginčytis, ant jo rėkti. Nukentėjusysis pasiūlė užeiti į butą ir ten ramiai pasikalbėti. Užėjus į butą, M. S. ant nukentėjusiojo rėkė, darė jam spaudimą, pradėjo stipriai mušti, sudavė smūgius į veidą, žandikaulį. Jis iš viso nukentėjusiajam sudavė 5–6 smūgius rankomis, taip pat ir du smūgius spirdamas koja. Smūgiai buvo stiprūs, todėl D. M. norėjo M. S. sustabdyti. Jis nuteistąjį M. S. nuo nukentėjusiojo atitraukė du kartus. D. M., skirdamas juos antrą kartą, delnu prilietė nukentėjusiojo veidą. Bute visur buvo kraujas, netvarka, todėl D. M. paėmė kempinę ir pradėjo valyti butą. Jis, M. S. išskyręs su nukentėjusiuoju, išėjo namo. Tuo metu nukentėjusysis buvo gyvas. Jo veidas buvo ištinęs, stipriai kraujavo (t. 6, b. l. 112).

29. Nuteistojo D. M. teisiamojo posėdžio metu nurodytos aplinkybės nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi. Apklausiamas papildomai 2022 m. gruodžio 1 d. D. M. paaiškino, kad jis, būdamas G. Z. bute, matė, kaip M. S. nukentėjusiajam suduoda stiprius smūgius į veido sritį, po ko nukentėjusysis atsitrenkė veidu į virtuvės lango stiklą. D. M. pagalvojo, jog M. K. nesuprato, ką jam nori pasakyti M. S., todėl ir jis pats sudavė du smūgius M. K. į žandikaulio sritį iš vienos ir iš kitos pusės. Smūgiai buvo nestiprūs. Po to M. S. toliau mušė nukentėjusįjį. D. M. girdėjo mušimo garsus, buvo suduoti dar galimai 4 stiprūs smūgiai (t. 4, b. l. 75–76). 2022 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu Vilniaus miesto apylinkės teisme, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo D. M., pastarasis nurodė, kad sudavė du smūgius M. K., patvirtino, jog po jo smūgių nukentėjusysis buvo gyvas (t. 4, b. l. 100–103). Tai, kaip sudavė smūgius nužudytajam M. K., D. M. parodė ir 2022 m. gruodžio 1 d. atliekant parodymų patikrinimą įvykio vietoje (t. 4, b. l. 83–94). Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo D. M. gynėjas kėlė klausimą dėl šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo tvarkos pažeidimo, nes jo metu nedalyvavo vertėjas, todėl, gynėjo manymu, pareigūnai D. M. galėjo netinkamai suprasti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad prie 2022 m. gruodžio 1 d. parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolo yra pridėtos ir foto lentelės, iš kurių matyti, jog pirmiau aptartos nuteistojo nurodytos aplinkybės buvo užfiksuotos nuotraukose. Todėl manyti, kad pareigūnai D. M. galėjo ne taip suprasti, nėra jokio pagrindo.

30. Net ir tikint nuteistojo D. M. nurodoma aplinkybe, kad jis kažkuriuo momentu bandė M. S. nuo M. K. atitraukti, tačiau pirmiau aptartų įrodymų visetas neabejotinai patvirtina, jog jis M. K., kuris buvo neblaivus ir negalėjo tokiems nuteistųjų veiksmams pasipriešinti, sudavė ne mažiau kaip du smūgius rankomis į veido sritį. Tokiais bendrais D. M. ir M. S. veiksmais M. K. buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai. Tai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 1457/2022 (01), kad remiantis M. K., gim. 1957 m., lavono teismo medicinos tyrimu, papildomų tyrimų duomenimis ir atsižvelgiant į mirties aplinkybes, nustatyta, jog M. K. mirė nuo galvos sumušimo. Tai patvirtina M. K. padarytų sužalojimų pobūdis: kraujosruvos abiejų akių junginėse, kraujosruvos veide ir plaukuotoje galvos dalyje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje smegenų skiltyje ir į kairį skilvelį, sumušimo židiniai galvos smegenų dešinėje kaktinėje ir pakaušio skiltyse, nosies kremzlių lūžiai abipus, apatinio žandikaulio kairės šakos lūžis, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų ir tilto suspaudimu, ūmiu centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu. M. K. lavone nustatyta: galvos sumušimas, pasireiškęs kraujosruvomis abiejų akių junginėse, daugybinėmis kraujosruvomis veide ir plaukuotoje galvos dalyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje smegenų skiltyje ir į kairį skilvelį, sumušimo židiniais galvos smegenų dešinėje kaktinėje ir pakaušio skiltyse, nosies kremzlių lūžiais abipus, apatinio žandikaulio kairės šakos lūžiu. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu (-ais), 3–6 val. laiko iki mirties. Šis sužalojimas, remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.2, 6.6.4 ir 6.6.15 punktais, kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje padaryta kietu buku daiktu (-ais) 12 val. laikotarpiu iki mirties. Šis sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Injekcinė žaizda dešinėje alkūnėje, krūtinkaulio ir šonkaulių lūžiai, remiantis jų lokalizacija kūne ir makromorfologiniu vaizdu, labiausiai tikėtina, padaryti atliekant medicinines manipuliacijas skubiosios pagalbos teikimo metu ir kaip sužalojimai nevertinami. Galvos sužalojimai padaryti mažiausiai 6 trauminiais poveikiais. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (-ais), mažai tikėtina, kad padaryti nukentėjusiajam nugriuvus ir atsitrenkus į plokštumą. Sužalojimuose nėra užsifiksavusių požymių, leidžiančių detaliau pasisakyti apie žalojusį įrankį ar daiktą (t. 1, b. l. 81–86).

31. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

32. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-P-218/2009, Nr. 2K-61-689/2020). Bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, Nr. 2K-400/2011, Nr. 2K-630/2011, Nr. 2K-657/2012, Nr. 2K-521/2013, Nr. 2K-315/2014, Nr. 2K-61-689/2020). Nagrinėjamu atveju svarstyti apie kurio nors iš bendrininkų vykdytojo ekscesą, esant aptartoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo.

33. Kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja keli asmenys ir šis miršta nuo sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi sužalojimus padarę asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83/2013; Nr. 2K-146/2014; Nr. 2K-142-222/2017).

34. Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad D. M. ir M. S., veikdami bendrininkų grupe, prieš nukentėjusįjį M. K. smurtavo turėdami bendrą tikslą – pagrobti svetimą, M. K. priklausantį, turtą – jo banko sąskaitoje esančias lėšas. Tiek D. M., tiek M. S. atliktų smurtinių veiksmų pobūdis (smūgiai į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą), jų intensyvumas (nevienkartinis smūgiavimas pakaitomis) bei aplinkybės – smūgius sudavę neblaiviam ir jų veiksmams pasipriešinti negalinčiam nukentėjusiajam, po nusikalstamų veiksmų matydami ir žinodami, jog nukentėjusysis M. K. yra stipriai sužalotas, jam pagalbos nesuteikė, pastarąjį palikę G. Z. bute, vienas po kito iš buto išėjo, patvirtina, kad abu nuteistieji suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, jog dėl jų panaudoto smurto gali atsirasti pavojingi padariniai – nuo suduotų smūgių padarytų sužalojimų M. K. gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. M. ir M. S. iš savanaudiškų paskatų nusikalto veikdami netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, D. M. ir M. S. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

35. Pažymėtina, kad teismų praktikoje tais atvejais, kai nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuojama kaip nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimo sutaptis.

Dėl D. M. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), o M. S. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija)

36. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą (ir baudžiamąjį nusižengimą) tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo) sudėties požymius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad materialiosios nusikalstamos veikos sudėties atveju pasikėsinimui (BK 22 straipsnio 1 dalis) būdinga tai, kad kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų nori, tačiau įstatymo apibrėžtų padarinių nekyla dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-489/2024).

37. BK 180 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

38. BK 214 straipsnio 1 dalyje (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai įgijo, importavo, eksportavo, gabeno, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių, o BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų duomenų. Aiškinant neteisėtumo ir svetimumo požymius, teismų praktikoje nurodyta, kad baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik neteisėtas svetimos mokėjimo priemonės duomenų, pakankamų finansinei operacijai inicijuoti, įgijimas, laikymas, realizavimas ar panaudojimas.

39. Pirmiau aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad D. M. ir M. S. susitikti su nukentėjusiuoju M. K. į G. Z. priklausantį butą atėjo turėdami bendrą tikslą pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtą – pinigines lėšas, esančias M. K. banko sąskaitoje. Nuteistieji aptarė savo veiksmus ir tokio susitarimo laikėsi. Jie, turėdami bendrą tikslą surasti nukentėjusiojo banko mokėjimo kortelę, sudavė smūgius M. K. į galvą, o kai pastarasis dėl savo būsenos nuteistiesiems negalėjo pasipriešinti, M. S. apieškojo nukentėjusiojo drabužius, o D. M. – pastarojo kuprinę. Taigi tokiais savo veiksmais D. M., bendrai su M. S. panaudodamas fizinį smurtą ir apieškodamas M. K. kuprinę, pradėjo realizuoti objektyviuosius plėšimo požymius, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes tuo metu nei D. M., nei M. S. nepavyko surasti M. K. priklausančios banko mokėjimo kortelės. Tokiais veiksmais jis pasikėsino nukentėjusįjį apiplėšti – neteisėtai įgyti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – M. K. naudojamą AB „SEB“ bankas „SEB Mylimiausia Mastercard“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagrobti svetimą, M. K. priklausantį, turtą – jo banko sąskaitoje esančias lėšas.

40. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje svetima mokėjimo priemonė nelaikoma plėšimo dalyku, nes neatitinka šios nusikalstamos veikos dalyko požymių. Mokėjimo priemonės pagrobimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) nekvalifikuojamas, nes pati mokėjimo priemonė nėra turtas, tik priemonė, suteikianti jo valdytojui reikalavimo teisę į tam tikrą kiekį pinigų. Todėl tuo atveju, kai kaltininkas plėšimo metu pagrobia svetimą mokėjimo priemonę (banko mokėjimo kortelę), jo veika kvalifikuojama kaip BK 180 straipsnyje ir BK 214 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-696/2015). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad D. M. veiksmai sudaro pasikėsinimo įvykdyti plėšimą ir pasikėsinimo neteisėtai disponuoti elektronine mokėjimo priemone sutaptį.

41. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog M. S. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalyje (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), sudėties.

42. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. S. aiškino, kad jis nukentėjusiojo banko mokėjimo kortelę rado tada, kai D. M. iš buto jau buvo išėjęs. Tai, jog kartu su M. S. jie elektroninės mokėjimo priemonės nerado, viso proceso metu teigė ir D. M.. M. S. aiškino, kad M. K. jam leisdavo naudotis banko mokėjimo kortele – du kartus jam yra davęs kortelę, jog nuteistasis nupirktų degtinės. Todėl ir šį kartą jis paėmė banko mokėjimo kortelę ir nuėjo prie bankomato, norėdamas pasitikrinti, ar M. K. banko sąskaitoje buvusių pinigų užteks nusipirkti alkoholiui. To padaryti jam nepavyko, nes nežinojo kortelės PIN kodo. Jis pagalvojo, kad kortele atsiskaitys parduotuvėje bekontakčiu būdu, tačiau jam alkoholio nepardavė (t. 7, b. l. 123).

43. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje, aiškinant BK 215 straipsnyje apibrėžto nusikaltimo požymius, pabrėžiama, kad neteisėtas svetimos mokėjimo priemonės panaudojimas baudžiamąja teisine prasme suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-389/2013, Nr. 2K-509/2014). Kai tai daroma be teisėto naudotojo sutikimo ir (ar) pažeidžiant jo teises ir interesus, nors ir šiam savo valia perdavus visus prisijungimo duomenis, kortelę, PIN kodą, tokie veiksmai, nustačius visus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius, užtraukia baudžiamąją atsakomybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2014, Nr. 2K-509/2014, Nr. 2K-280-788/2015, Nr. 2K-555-788/2015).

44. Nors nuteistasis aiškino, kad jis M. K. banko mokėjimo kortelę paėmė, nes nukentėjusysis jam leisdavo ja naudotis, tačiau nėra jokių abejonių dėl to, jog 2022 m. lapkričio 21 d. M. K. jam tokio leidimo nedavė. M. S. M. K. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę paėmė po to, kai kartu su D. M. nukentėjusiajam į galvą sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius, padarydami M. K. sužalojimus, nulėmusius pastarojo mirtį. M. S. teigimu, tuo metu, kai jis, paėmęs M. K. mokėjimo kortelę, išėjo iš G. Z. priklausančio buto, nukentėjusiojo sveikatos būklė buvo normali, tačiau akivaizdu, kad pastarasis savo valios dėl M. S. ketinimo pasinaudoti jam priklausančia banko mokėjimo kortele neišreiškė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokiais veiksmais M. S., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė, neteisėtai laikė svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti bei inicijavo finansinę operaciją svetima elektronine mokėjimo priemone. Pirmosios instancijos teismas teisingai M. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

45. Šioje baudžiamojoje byloje D. M. ir M. S. inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu, kaltinamojo akto surašymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 214 straipsnio 1 dalies 2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija bei BK 215 straipsnio 1 dalies 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija.

46. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymas Nr. XIV-3060), pagal kurią už minėtų D. M. ir M. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą numatoma alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas.

47. Be to, svarbu pažymėti, kad M. S. ir D. M. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojo BK 180 straipsnio 1 dalies 2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiksmus kvalifikavo pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojančią BK 180 straipsnio 1 dalies 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją. Lyginant šias dvi baudžiamojo įstatymo redakcijas matyti, kad jos įtakos nuteistųjų teisinei padėčiai neturi, todėl, 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcijai, svarstytinas nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo klausimas ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

48. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

49. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančioje BK 180 straipsnio 1 dalyje, BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinama nauja laisvės atėmimo bausmei alternatyvi bausmė – laisvės apribojimas, šios normos, lyginant su BK 180 straipsnio 1 dalimi (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 214 straipsnio 1 dalimi (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) bei BK 215 straipsnio 1 dalimi (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), švelnina nuteistųjų D. M. ir M. S. teisinę padėtį. Esant šiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią.

50. Todėl D. M. padaryta nusikalstama veika, skundžiamame nuosprendyje kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), perkvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija); nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) perkvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija).

51. M. S. padaryta nusikalstama veika, skundžiamame nuosprendyje kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), perkvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija); nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) perkvalifikuojama pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), o nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikuojama pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija).

52. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. M. ir M. S. padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikavus pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją, turi būti išspręstas ir bausmių, paskirtų tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinės bausmės paskyrimo klausimas.

Dėl nuteistajam D. M. skiriamų bausmių

53. Nuteistojo D. M. gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo jo ginamajam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirta bausmė yra neproporcingai didelė. Apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam, neįvertino, kad pastarasis greitai iš buto pasišalino, bandė M. S. nuraminti. Po paskutinio teistumo D. M. nėra padaręs jokio teisės pažeidimo, pradėjo gyventi dorą gyvenimą. Esant šioms aplinkybėms ir įvertinus D. M. veiksmų pobūdį, gynėjo nuomone, jam už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežtos.

54. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat nustatomas skiriamos bausmės dydis (BK 61 straipsnio 2 dalis). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

55. D. M. ir M. S., veikdami bendrininkų grupe, netiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) kito žmogaus gyvybei. Jie nusikalto vedini savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą, naudojant smurtą prieš neblaivų ir fiziškai silpnesnį nukentėjusįjį, pagrobti svetimą, M. K. priklausantį, turtą – pinigines lėšas, esančias M. K. banko sąskaitoje.

56. D. M. taip pat pasikėsino padaryti du tyčinius apysunkius nusikaltimus nuosavybei bei finansų sistemai (BK 11 straipsnio 4 dalis) bei padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis) nuosavybei.

57. D. M. iki šio nusikaltimo padarymo teistas ne vieną kartą. Be nusikalstamų veikų nuosavybei, sveikatai, žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, jis taip pat 2007 metais teistas už žmogaus nužudymą (t. 4, b. l. 168–173). Praeityje D. M. ne kartą buvo skiriamos terminuotos laisvės atėmimo bausmės, kurios jam teigiamos įtakos nepadarė. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad D. M. buvo baustas ir už administracinius nusižengimus, padarytus bausmės atlikimo vietoje (necenzūrinių žodžių vartojimą, teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą) (t. 4, b. l. 174–176). Paminėtos aplinkybės D. M. charakterizuoja kaip linkusį pasirinkti netinkamo elgesio modelį ir nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, todėl kitiems visuomenės nariams pavojų keliantį asmenį. Nuteistojo gynėjas skunde akcentuoja, kad D. M. turi pasirūpinti savo artimaisiais – jo motinai nustatytas 25 proc., o broliui – 40 proc. darbingumo lygis (t. 6, b. l. 71, 72). Vis tik akivaizdu, jog silpna D. M. artimųjų sveikata jo nuo itin sunkaus nusikaltimo darymo, žinant apie gresiančias galimas pasekmes, nesulaikė.

58. Nėra D. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. D. M. atsakomybę sunkina tai, kad jis BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

59. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, jog apygardos teismas nustatė dar vieną D. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad veiką padarė recidyvistas.

60. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje 27 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir šio straipsnio 1 dalyje jau nurodoma, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi įsigaliojus naujai baudžiamojo įstatymo redakcijai, teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą), tačiau įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, t. y. motyvuotu sprendimu.

61. Aiškinant nuostatas dėl recidyvisto kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmens laikymas recidyvistu yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę recidyvistu asmuo gali būti pripažįstamas nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies b punktas).

62. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad D. M. labai sunkų nusikaltimą kito žmogaus gyvybei padarė esant neišnykusiam teistumui už tyčinio sunkaus nusikaltimo žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarymą. Jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme. D. M. bausmę atliko ir iš bausmės vykdymo vietos buvo paleistas 2021 m. rugsėjo 14 d. Praėjus vos vieneriems metams po bausmės atlikimo, D. M. iš savanaudiškų paskatų padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, už kurį jis buvo nuteistasis skundžiamu nuosprendžiu. Svarbu pažymėti ir tai, kad D. M. praeityje buvo ne kartą teisiamas, jam buvo skiriamos griežčiausios laisvės atėmimo bausmės, tačiau jos nuteistajam teigiamos įtakos nepadarė. D. M. ir toliau atsisako rinktis teisėtais būdais ir priemonėmis grįstą gyvenimo kelią, savo elgesio nekeičia, daro nusikaltimus, nukentėjusiesiems sukeliančius tiek fizines, tiek dvasines kančias. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį D. M. asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas nuteistąjį D. M. pripažinti ir laikyti recidyvistu. Todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo pripažintos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog nuskalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

63. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, įtvirtinusia bausmės skaičiavimo nuo jos vidurkio taisyklę, nuteistajam D. M. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Kaip jau minėta, jis nusikalto būdamas ne kartą teistas, iš savanaudiškų paskatų. Šios aplinkybės patvirtina didesnį D. M. asmenybės pavojingumą. Nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija, vertindama šias ir pirmiau aptartas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo D. M. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta. Ji yra proporcinga padarytų nusikalstamų veiksmų ir nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsniui. Kitų aplinkybių, kurios būtų svarbios švelninant D. M. paskirtą bausmę, apeliantas skunde nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių aplinkybių byloje nėra. Todėl švelninti D. M. paskirtąją bausmę nėra jokio pagrindo.

64. BK 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.

65. Be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl D. M. skiriamų bausmių, vadovaujamasi ir nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

66. Teisėjų kolegija, nustatydama D. M. bausmių rūšį ir dydį už nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, padarymą, be kitų jau aptartų aplinkybių, atsižvelgia į tai, kad nuteistasis šių nusikalstamų veikų nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šios veikos nebuvo spontaniškos ar atsitiktinės, nuteistasis D. M., veikdamas bendrininkų grupe su M. S., prieš tai aptarė ir suderino savo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, D. M. už pasikėsinimą padaryti apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą realią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei šios bausmės vidurkis. D. M. už pasikėsinimą padaryti apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, taip pat paskyrė straipsnio sankcijoje numatytą realią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei šios bausmės vidurkis. Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir visumą, tiek 2025 m vasario 1 d. įsigaliojusius BK 61 straipsnio 2 dalies pakeitimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo koreguoti už šių nusikalstamų veikų padarymą D. M. paskirtų bausmių. Todėl už nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje padarymą D. M., jau išdėstytų argumentų pagrindu, skirtinos tos pačios rūšies ir dydžio bausmės, kurios, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalies, 5 dalies 1, 2 punktais, bendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę.

Dėl nuteistajam M. S. skiriamų bausmių

67. Nuteistojo M. S. gynėjas prašo jo ginamajam taikyti nepilnamečio asmens atsakomybę, numatytą BK XI skyriuje, ir M. S. skirti švelnesnes bausmes. Taip pat nustatyti M. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktuose. Gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo M. S. nustatyta sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Gynėjo manymu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. S., netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis.

68. M. S. be labai sunkaus (BK 11 straipsnio 6 dalis) tyčinio nusikaltimo kito žmogaus gyvybei padarymo, taip pat, veikdamas tyčia, padarė tris apysunkius (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimus nuosavybei ir finansų sistemai. Jis nusikalto būdamas teistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą (t. 4, b. l. 24–27). M. S. baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 28–34) dėl to, jog būdamas jaunesnis negu 20 metų amžiaus viešojoje vietoje buvo neblaivus, kai alkotesteriu nustatytas 1,77 prom. girtumas; būdamas jaunesnis negu 20 metų amžiaus automobilyje buvo neblaivus, kai nustatytas 1,56 prom. girtumas; būdamas neblaivus (nustatytas 2,02 prom. girtumas), sudaužė autobusų stotelėje stiklą, viešojoje vietoje keikėsi necenzūriniais žodžiai, į perspėjimus nereagavo. Šios aplinkybės patvirtina M. S. pakankamai lengvabūdišką požiūrį į visuotinai priimtinų taisyklių laikymąsi bei dažną alkoholio vartojimą.

69. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Priešingai nei skunde tvirtina nuteistojo gynėjas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nustatyti, jog yra M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

70. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. S. ne kartą atsiprašė nukentėjusiųjų. Nekyla jokių abejonių dėl to, kad M. S. gailisi, jog dėl jo veiksmų kilo negrįžtami padariniai – buvo atimta M. K. gyvybė. Vis tik atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota.

71. Nors nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad M. S. kaltę pripažįsta, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-281-942/2018), o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – atskleidžia ir bendrininkų atliktus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015 ir kt.). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019 ir kt.).

72. Nors nuteistasis M. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltę dėl dalies jam inkriminuojamų veiksmų pripažino, tačiau, nurodydamas nusikaltimo padarymo aplinkybes, neigė, jog nusikalto veikdamas bendrininkų grupe su nuteistuoju D. M., pateikdamas su pastaruoju suderintą versiją, jog D. M. smurto prieš nukentėjusįjį M. K. nenaudojo. Nuteistasis aiškino, kad jo veiksmai buvo išprovokuoti paties nukentėjusiojo. M. S. taip pat nepripažino kaltės dėl jam inkriminuoto plėšimo, neteisėto M. K. priklausančios banko mokėjimo kortelės įgijimo ir finansinės operacijos svetima elektronine mokėjimo priemone inicijavimo. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia M. S. pozicija nesudaro pagrindo spręsti, jog jis pripažįsta esmines jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Nuteistojo M. S. prisipažinimas dėl padarytų nusikaltimų išreikštas siekiant sušvelninti savo padėtį baudžiamosios atsakomybės prasme bei padėti išvengti atsakomybės nusikaltimo bendrininkui D. M..

73. Taigi, nenustačius M. S. nuoširdaus prisipažinimo dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nėra pagrindo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

74. Nepagrįstas nuteistojo M. S. gynėjo argumentas, kad yra pagrindas nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jo ginamojo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

75. Liudytojai V. S., I. G. patvirtino, kad pavartojęs alkoholio nukentėjusysis M. K. buvo linkęs konfliktuoti, nekontroliavo savo elgesio. Ši aplinkybė neabejotinai buvo žinoma ir nuteistajam M. S., kuris parodė, jog buvo atvejis, kai neblaivus M. K. grasino jam peiliu. Po šio įvykio jie susitaikė ir toliau palaikė šiltus santykius. Taigi M. S., net ir žinodamas apie nenuspėjamą M. K. elgesį, pats 2022 m. lapkričio 21 d. inicijavo susitikimą su neblaiviu M. K.. Po to, kai M. K. sudaužė lėkštę į liudytojo G. Z. galvą, o M. S., norėdamas jį nuraminti, sudavė jam du smūgius į veidą ir iš G. Z. buto išėjo, į jį vėl po kurio laiko sugrįžo su D. M.. Nors nuteistasis M. S. aiškino, kad jo smurtinius veiksmus išprovokavo nukentėjusiojo įžeidžiantys žodžiai, pasakyti apie jį ir jo tėvą, tačiau nuteistasis D. M. parodė, jog būtent M. S. šaukė ir darė spaudimą nukentėjusiajam. Nekyla jokių abejonių dėl to, kad įvykio metu tarp M. S. ir M. K. vyko žodinis konfliktas, tačiau byloje nenustatyta, jog M. S. į minėtą butą sugrįžus su nuteistuoju D. M., nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus nuteistojo atžvilgiu, t. y. kėsinosi į kaltininko gyvybę, sveikatą, sudavė smūgius ar pan. M. S. veikos padarymo metu buvo paprastoje emocinėje būsenoje. Jis prieš M. K. smurtavo, turėdamas tikslą pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtą, o ne vedinas tariamai provokuojančio pastarojo elgesio. Neabejotina, kad tokiems nuteistojo M. S. veiksmams įtaką turėjo jo apsvaigimas nuo alkoholio, o ne nuteistojo gynėjo skunde nurodomas neteisėtas, provokuojantis ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis.

76. M. S. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis apygardos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat kad jis nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe su nuteistuoju D. M. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

77. Nors nuteistojo M. S. gynėjas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jo ginamasis pagal psichinius ir intelektinius asmenybės parametrus negali būti traktuojamas kaip nepilnametis, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas padarė priešingą išvadą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teismo ekspertų pateiktą M. S. charakterizuojančią informaciją bei kitus objektyvius byloje esančius duomenis, konstatavo, kad nuteistojo socialinė branda veikos padarymo metu nebuvo pakankama, jog būtų galima spręsti apie jo, kaip pilnamečio asmens, baudžiamąją atsakomybę, todėl, skirdamas bausmę M. S., pagrįstai vadovavosi BK 91 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, numatančiomis kad, kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui (asmeniui pagal socialinę brandą prilygstančiam nepilnamečiui), jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas asmuo, sankcijoje.

78. BK 80 straipsnis numato nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, įtvirtintų BK XI skyriuje ir šio kodekso 13 straipsnio 2, 3 dalyse, 27 straipsnio 4 dalyje ir 97 straipsnio 4 dalyje, paskirtį, t. y.: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

79. BK 91 straipsnyje numatyta, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę, vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje nurodytais ypatumais. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

80. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas M. S. bausmę už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą skyrė vadovaudamasis teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, įtvirtinusia bausmės skaičiavimo nuo jos vidurkio taisyklę. Pažymėtina, kad už šį nusikaltimą yra nustatyta laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė (kas reiškia, kad nepilnamečiui asmeniui už šį nusikaltimą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 4 iki 10 metų). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 91 straipsnio nuostatomis, M. S. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą paskyrė didesnę už vidurkį – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė, įvertinus jo smurtinių veiksmų intensyvumą, tai, kad būtent M. S. buvo padarytos nusikalstamos veikos iniciatorius, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, laikytina proporcinga padarytų nusikalstamų veiksmų ir nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsniui. Esant aptartoms aplinkybėms, mažinti M. S. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

81. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl M. S. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį skirtinų bausmių rūšies ir dydžio, be kitų jau aptartų aplinkybių, atsižvelgia į jauną nuteistojo amžių bei į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2024 m. sausio 3 d. – sausio 23 d. ekspertizės akte Nr. 83TPK-7/2024 M. S. nustatytą lengvą protinį atsilikimą, reikšmingą elgesio sutrikimą, reikalaujantį dėmesio ar gydymo (F70.1) bei psichikos ir elgesio sutrikimus dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromą (F10.2). M. S. socialinis vystymasis, aplinka, kurioje augo, turėjo įtakos jo asmenybės bruožų formavimuisi. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad M. S. augo socialiai apleistas, emocinėje, pedagoginėje deprivacijoje, formavosi kaltinamojo asocialaus elgesio modeliai, agresyvūs konfliktų sprendimo būdai. Namuose nuolat būdavo vartojamas alkoholis, jis patirdavo nepriežiūrą, smurtą (t. 7, b. l. 128–132). Nekyla jokių abejonių dėl to, jog M. S. pasirinktam nusikalstamam elgesiui įtakos turėjo ir jo netinkamos gyvenimo bei auklėjimo sąlygos vaikystėje. Teisėjų kolegija taip pat įvertina M. S. charakterizuojančias aplinkybes, tai, jog M. S. yra sukūręs šeimą (t. 7, b. l. 175). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo metu M. S. yra suinteresuotas prasmingu užimtumu. Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo padėkos rašto matyti, jog M. S. dėkojama už didžiausios Kauno kalėjime gulbės sukūrimą (3D modulinio origami technika) (t. 7, b. l. 174). Iš Pravieniškių 1 – ojo kalėjimo pažymėjimo matyti, kad M. S. nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. iki 2024 m. spalio 14 d. dalyvavo individualioje pusiau struktūruotoje motyvuojančių pokalbių programoje „Elgesys – Pokalbis – Pasikeitimas“. Jis Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1 – ojo kalėjimo viršininko sprendimu buvo paskatintas.

82. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, jog nėra nustatyta M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, į jo itin aktyvų vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, tiek į 2025 m vasario 1 d. įsigaliojusius BK 61 straipsnio 2 dalies pakeitimus, sprendžia, kad nėra pagrindo M. S. už apysunkių nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje, BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti švelnesnes bausmes, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad būtent M. S. suorganizavo nusikaltimus prieš nukentėjusįjį, iš anksto buvo sumanęs dėl savanaudiškų paskatų apiplėšti M. K., tuo tikslu jis pasikvietė į pagalbą D. M., pažadėjo pastarajam atsilyginti. Esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, įvertinus M. S. asmenybę bei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo M. S. gynėjo skundą ir švelninti jo ginamajam tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę nėra pagrindo.

83. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tiek BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taip pat buvo pakeistos nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais BK pakeitimais (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573). Nors naujasis baudžiamasis įstatymas ir išplėtė galimybes šių straipsnių pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar išskirtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistiesiems D. M. ir M. S. skirti švelnesnes bausmes, nei numatyta įstatyme, ar švelninti paskirtąsias bausmes. Nagrinėjamoje byloje sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nenustatyta, o pagal suformuotą teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma, esant visumai išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K‑98‑1073/2019, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamuoju atveju taip pat nenustatė.

Dėl civilinių ieškinių

84. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. S. gynėjas nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl nužudytojo sesers D. K. pareikšto civilinio ieškinio patenkinimo, nes, apelianto teigimu, teismų praktikoje nužudymo bylose artimiesiems giminaičiams (seserims ar broliams) neturtinė žala priteisiama tik išskirtiniais atvejais.

85. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. K. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl priteisimo iš nuteistųjų 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes ji su nužudytuoju M. K. nuolat palaikė ryšį, dažnai matėsi, juo rūpinosi. Brolis jai buvo brangus žmogus, dėl kurio mirties jis patyrė didelį skausmą, dvasinį sukrėtimą. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės manymu, prašoma atlyginti 30 000 Eur suma nėra didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (t. 2, b. l. 35).

86. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. K. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš D. M. bei M. S. D. K. naudai solidariai priteisė 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

87. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje tiek žuvusiojo sesers D. K., tiek jo dukrų V. M., K. D., A. K. pareikštų civilinių ieškinių klausimas išspręstas teisingai, laikantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nenukrypstant nuo aktualios teismų praktikos.

88. Neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių kriterijų visuma leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Tuo pačiu teismas turi atsižvelgti ir į jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017).

89. Teismų praktikoje susiformavo nuostata, jog gyvybės atėmimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra negrįžtami padariniai. Tokiu atveju svarbu įvertinti mirusiojo ir nukentėjusiųjų artumą, jų dvasinius išgyvenimus dėl staigios labai artimo žmogaus netekties nepriklausomai nuo mirusio asmens socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso visuomenėje. Neturtinė žala dėl artimo asmens netekties yra asmeninio, o ne visuomeninio pobūdžio santykiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018). Taigi, nustatant nukentėjusiesiems atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti įvertinamas šeimos narių ryšių pobūdis, jų bendravimo aplinkybės, intensyvumas, dažnumas ir kitos reikšmingos aplinkybės.

90. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių dėl to, kad nužudytojo seseriai D. K. dėl staigios brolio netekties buvo padaryta neturtinė žala. Dėl nuteistųjų veiksmų kilo negrįžtami padariniai – buvo nužudytas žmogus. Tai tiek nukentėjusiajai D. K., tiek nužudytojo dukroms neabejotinai sukėlė didelį emocinį skausmą. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. K. patvirtino, kad ją su broliu siejo šilti santykiai, jie dažnai bendravo, šventė šventes. Jis pas seserį užeidavo išsiskalbti drabužius, taip pat, prireikus, ji broliui padėdavo finansiškai (t. 6, b. l. 167–169). Šią aplinkybę, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtino ir M. K. dukra V. M. (t. 8, b. l. 29). Akivaizdu, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. K. su broliu M. K. palaikė šiltus, tvirtus ir abipuse parama bei pagalba pagrįstus santykius. Jie, gyvendami netoliese vienas nuo kito, bendravo pakankamai dažnai ir intensyviai. Nors nuteistojo M. S. gynėjas nurodo, jog paprastai neturtinės žalos atlyginimas nužudytojo broliams ar seserims nėra priteisiamas, nekyla jokių abejonių dėl to, kad dėl nuteistųjų D. M. ir M. S. veiksmais atimtos brolio gyvybės nukentėjusioji D. K. jautė emocinį skausmą ir patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus.

91. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. K. priteistinos žalos dydžio, pagrįstai įvertino tai, kad teismų praktikoje nužudytųjų pilnamečiams seserims ir broliams priteistinos neturtinės žalos dydis dažniausiai svyruoja nuo 2 000 Eur iki 29 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-697/2015, Nr. 2K-292-489/2015, Nr. 2K-179-699/2016, Nr. 2K-267-942/2017, Nr. 2K-167-719/2018, Nr. 2K-316-1073/2018).

92. Taigi, įvertinusi visumą šių duomenų, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad žuvusiojo seseriai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. K. neturtinei žalai atlyginti priteista 6 000 Eur suma yra per didelė, neatitinkanti įstatyme apibrėžtų kriterijų ir yra neteisinga.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

93. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant apeliacinį skundą, teismo posėdyje gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kadangi nuteistasis D. M. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nesudarė, dėl to, bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį D. M. ginti parinktas advokatas Ridas Žemkauskas, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi paskirtas šio nuteistojo gynėju ir dalyvavo teismo posėdžiuose apeliacinės instancijos teisme.

94. 2024 m. gruodžio 3 d. Lietuvos apeliaciniame teisme dėl patirtų išlaidų gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-12176. Prie šios pažymos pridėtas nuteistojo D. M. gynėjo advokato Rido Žemkausko prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo. Iš šių dokumentų matyti, kad iš nuteistojo D. M. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra 237,50 Eur.

95. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-162-648/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015, Nr. 2K-24-654/2023). Pagal kasacinio teismo praktiką teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą paprastai tik tada, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam ar nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-56-495/2022, Nr. 2K-240-489/2022).

96. Nors baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ir pagal nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinį skundą, kuris atmetamas, tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu jam paskirta reali, ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. D. M. nuo 2022 m. lapkričio 25 d. yra taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Iki suėmimo jis buvo registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 99). Aptartos aplinkybės apsunkina nuteistojo galimybes realizuoti teisę į gynybą vien tik savo pastangomis ir sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytą sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra tikslinga iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 237,50 Eur dydžio išlaidas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

97. Taip pat 2025 m. sausio 27 d. 14:22 val. elektroniniu paštu Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus patikslinta pažyma Nr. APD-2025-01069, iš kurios matyti, kad iš nuteistojo D. M. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra 287,50 Eur. Ši pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, t. y. jau po 2025 m. sausio 27 d. 11 val. vykusio teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla. Dėl šio prašymo nei nuteistieji, nei jų gynėjai ar prokuroras neturėjo galimybės pasisakyti. Todėl teisėjų kolegija, spręsdama dėl tikslingumo iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas išlaidas, patikslinto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo nevertina.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250?, 250?, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 267¹, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. M. gynėjo advokato Rido Žemkausko ir nuteistojo M. S. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinius skundus atmesti.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, D. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, D. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalies, 5 dalies 2 punktu, šia nutartimi pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 178 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) paskirtomis bausmėmis, ir D. M. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, M. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) perkvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir, vadovaujantis BK 91 straipsniu, paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, M. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) perkvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir, vadovaujantis BK 91 straipsniu, paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, M. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikuoti pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir, vadovaujantis BK 91 straipsniu, paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalies, 5 dalies 2 punktu, šia nutartimi pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, paskirta bausme, ir M. S. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą D. M. apeliacinės instancijos teisme netenkinti.