Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-648-236/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-11-12
Bylos Nr.: 2A-648-236/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: D. S.
Atsakovas: J. B., V. B., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

2.1.5Ieškinio senatis

Civilinė byla Nr. 2A-648-236/2015Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.; 2.5.10.2.; 2.5.39.2.5.; (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams J. B., V. B., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos policijos departamento, draudimo bendrovei If P&C Insurance AS filialui dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, žalos atlyginimo, draudimo išmokos priteisimo ir kt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, atsakovams J. B., V. B., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos policijos departamento, draudimo bendrovei If P&C Insurance AS filialui, prašydamas išreikalauti jam nuosavybės teise priklausančius daiktus natūra iš svetimo neteisėto valdymo sumoje 321 690 Lt (žr. priedus daiktai Nr. 4-13; priedas daiktai Nr. 4 - dokumentai, priedas daiktai Nr. 5 - knygų rinkiniai / biblioteka; priedas daiktai Nr. 6 - D. S. mokslo darbai ir mokslo dokumentai; priedas daiktai Nr. 7 - D. S. vardiniai daiktai – apdovanojimai; priedas daiktai Nr. 8 - kitos šeimos vertybės; priedas daiktai Nr. 9 – rūbai, avalynė; priedas daiktai Nr. 10 - buitinė technika, baldai; priedas daiktai Nr. 11 – indai; priedas daiktai Nr. 12 – patalynė, rankšluosčiai; priedas daiktai Nr. 13 - kiti daiktai) iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B.; atsakovams J. B. (N.) ir V. B. negalint ieškovo daiktų gražinti natūra, iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. solidariai priteisti piniginę kompensaciją, negrąžintų daiktų rinkos vertę pinigine išraiška, kas 2009 m. spalio 22 d. dienai sudaro 321 690 Lt, ir 5 proc. metines palūkanas nuo 2009 m. spalio 22 d. (nuo raštiško ieškovo reikalavimo grąžinti daiktus registruotu paštu gavimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir nustatyti atsakovų J. B. (N.) ir V. B. turto priverstinę hipoteką/ įkeitimą; priteisti iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. solidariai už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo pradžios iki 2012 m. spalio 15 d. už 37 kalendorinių mėnesių dėl tyčinio daiktų negrąžinimo ieškovui laiku iš svetimo neteisėto valdymo ir dėl to ieškovo negautų 118 400 Lt darbinių pajamų (3 200 Lt / mėn. x 37 mėnesiai) ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti solidariai iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B., skaičiuojant nuo 2012 m. spalio 16 d. už trejus ateinančius metus, kiekvieną kalendorinį mėnesį dėl negautų darbinių pajamų patirtus nuostolius iš viso 115 200 Lt (3 200 Lt per mėnesį x 36 mėn.) ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; pripažinti ieškovo turto pasisavinimą ir sunaikinimą pripažinti draudiminiu įvykiu; jeigu būtų praleistas terminas, atnaujinti terminą ieškinio daliai dėl draudimo išmokos, pareikšti; įpareigoti draudimo bendrovę AB IF draudimas išmokėti visą draudimo polise serija PSNTA Nr.OO005581 nustatytą 91 000Lt draudimo išmoką ieškovui; jeigu šią sumą dėl senaties termino ar kitų priežasčių nebūtų galima priteisti iš draudimo bendrovės AB IF draudimas, šią sumą priteisti solidariai iš Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros ir Vilniaus rajono policijos; iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš Lietuvos Respublikos valstybės - 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. vasaros pradžioje, susipažino su J. N. (dabartinė pavardė B.), nepraėjus mėnesiui, jie kartu apsigyveno J. B. (N.) name, esančiame (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). 2006 m. rudenį jis persikraustė pas atsakovę su savo asmeniniais daiktais. 2006 m. spalio mėnesį pardavė dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Pardavęs minėtą butą, atsivežė visus savo asmeninius daiktus ir vertybes, įskaitant jam patikėtas saugoti šeimos vertybes, kurių bendra rinkos vertė daugiau negu 200 000 Lt (žr. priedus Nr. 5, 9; priedus daiktai Nr. 1 -13). Ieškovas taip pat nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. gimė dukra G. S.. Santuokos šalys nesudarė. Kartu šalys pragyveno beveik tris metus, vedė bendrą ūkį. Po 2008 m. spalio 14 d. Kauno akademinėse klinikose jam atliktos sudėtingos kojos operacijos, atsakovė atsisakė juo rūpintis ir slaugyti.

Ieškovas pažymėjo, kad atsakovams 2009 m. kovo 6 d. kartu apsigyvenus, atsakovė ieškovui liepė išsikraustyti. Ieškovui nesutikus palikti namus, atsakovai iškvietė Vilniaus rajono policijos pareigūnus. Ieškovas, pasitaręs telefonu su savo mama, gyvenančia Kaune, susidėjęs pagrindinius įmonės, kurioje dirbo dokumentus, keletą pagrindinių ir būtinų rūbų į mašinos bagažinę, artėjant vidurnakčiui, tarnybiniu automobiliu išvyko į Kauną, pas savo motiną D. P. T. į Kauną. Tuo tarpu, name liko dauguma ieškovo asmeninės nuosavybes teise priklausančių daiktų ir vertybių.

Ieškovas nurodė, jog 2009 m. kovo 10 d. inspektorė D. K. informavo, norinti apklausti pastarąjį dėl 2009 m. kovo 8 d. policijos iškvietimo. Dėl atsakovų įžūlaus ir chuliganiško elgesio ieškovas patyrė stresą ir nervinį sukrėtimą bei staiga itin pablogėjo sveikatos būklė, todėl paprašė inspektorės atidėti apklausą. Į policijos komisariatą ieškovas nuvyko 2009 m. paskutiniąją kovo mėnesio dieną ir davė parodymus dėl 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 8 d. įvykių.

Ieškovas nurodė, jog 2009 m. kovo 20 d. nuvykęs pas dukrą G. į namus soduose, pasiėmė kelis savo vasarinius rūbus, apatinius rūbus ir kojines; 2009 m. balandžio 8 d. iš atsakovės namo rūsio, pasiėmė vasarines Hyundai automobilio padangas ir vasarinius rūbus (vasarinį megztuką, striukę, apatinius baltinius, vasarinį treningą, vasarinius batus), susidėjo vasarines padangas, todėl daugiau daiktų į lengvąjį automobilį netilpo. Namo viduje visi jo asmeniniai daiktai buvo savo vietose: antrajame aukšte, miegamajame rašomasis stalas su spintele (naujas, obels spalvos, Vilniaus baldų gamyba) ir su stalčiuose esančiais dokumentais ir kitais daiktais. Šalia stovėjo komoda (nauja, obels spalvos, Vilniaus baldų gamyba) su mokslo knygomis, dauguma rusų ir anglų kalbomis. Prie kamino, kuris yra kambario viduryje, tebestovėjo į dėžės sukrauti mokslo dokumentai, dalis knygų (kitos buvo pirmajame aukšte), indai ir t.t. Visi jo viršutiniai rūbai (paltai, striukės, keli kostiumai) buvo sukabinti tamsioje masyvioje atsakovės spintoje, stovinčioje prie balkono. Ant šios spintos buvo ir du jam asmeniškai dovanoti paveikslai, taip pat buvo padėta supakuota „tamsios“ spalvos natūralios odos piniginė ir supakuotas prabangus šveicariškas baltos metalo spalvos rašalinis parkeris su gamykloje išgraviruotu kryželiu. Be to, virtuvėje stovėjo savo vietoje nenaujas šaldytuvas, į bananų dėžę sudėti jo nauji žieminiai batai, sportiniai batai, vasariniai natūralios odos rudi kaubojais stiliaus batai, dveji nauji ECCO firmos juodos spalvos rudeniniai batai. Prie balkono esančiajame vieninteliame mažame kambaryje, naujas obels spalvos su spintele rašomasis stalas (analogiškas esantiems antrajame aukšte), prie balkono durų stovėjo keturios obels spalvos ofiso spintos ir į jas sudėti daiktai (knygos, žieminiai viršutiniai rūbai, patalynė, lygintuvas). Kampe sudėtos ir surištos knygos (virš 1 000 vnt.), mokslo straipsniai ir žurnalai, du televizoriai, senas rašomas tamsios spalvos stalas su penkiais stalčiais, juose sudėti asmeniniai dokumentai (karinis bilietas, ISM magistratūros studijų diplomai, padėkos raštai, D. S. darbų saugos specialisto ir įmonės vadovo atestacijos dokumentai). Be to, pirmame viršutiniame stalčiuje buvo padėtos dvi antikvarinės XIX a. pabaigoje išleistos religinės maldaknygės, mokslinių tyrimų medžiaga, virš 20 diskų su mokslinių tyrimų ir kita svarbia medžiaga, senelio iš mamos pusės A. Č. vardiniai kariniai apdovanojimai (devyni medaliai ir ordinai iš brangaus metalo).

Ieškovo teigimu, jis informavo atsakovę, kad grįžęs iš komandiruotės užsienyje, balandžio pabaigoje, susiderins laiką ir išsiveš daiktus. Būnant užsienyje, nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. (imtinai) į jo telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės 2009 m. balandžio 27 d. gavo kelias SMS žinutes ir elektroninius laiškus, kuriuose atsakovė klausė, kada jis pasiims daiktus. Grįždamas iš užsienio 2009 m. balandžio 30 d. vakare, pasiskambinęs iš anksto atsakovei, kartu su keleive automobiliu Hyundai Accent užvažiavo į atsakovės namus soduose, kur lauke, ant pievutės prie namo, pastebėjo į krūvą sukrautas nuluptas šviesias medines lenteles, kurios buvo namo viduje. Jam paaiškino, kad artimiausiu metu prasidės remonto darbai. Lydimas atsakovės, ieškovas užlipo į antrą namo aukštą, kur jo daiktų nebuvo. Atsakovė pasakė, kad jo daiktai, buvę namo antrajame aukšte, yra išnešti ir padėti į po namu esantį rūsį: rūbai sudėti į specialius maišus, knygos supakuotos ir surištos, buvę daiktai dėžėse prie kamino yra nunešti ir sudėti tvarkingai į rūsį. Pirmajame aukšte ieškovas pamatė, kad jame nėra kai kurių daiktų: mažajame kambaryje seno rašomojo stalo su penkiais stalčiais, dviejų televizorių, knygų, tačiau atsakovai patvirtino, kad daiktai yra rūsyje. Nuėję į rūsį ieškovas pamatė, kad pastarojo daiktai buvo sudėti ant medinių padėklų, esančių tolimajame kampe rūsio gale, ir prie sienos pritvirtintoje baltos spalvos lentynoje, esančioje rūsio gale. Ieškovas nurodė, jog tą vakarą pasiėmė skubiai reikalingus daiktus: HP lazerinį spausdintuvą, tamsiai mėlynos spalvos vasarinį kostiumą, chaki spalvos lietpaltį, elektrinės spalvos vasarinį kostiumą, juodas žiemines kostiumo kelnes, pilkai melsvą dryžuotą žieminį kostiumą, tamsiai pilką paltą su šaliku, kadangi likę daiktai netilpo į automobilį. Su atsakovais susitarė, jog likusių daiktų išsivežimo klausimą aptars po poros dienų.

Ieškovas nurodė, jog 2009 m. gegužės 2 d. nuvyko į kaimą Rokiškio rajone, kur tuo metu buvo ir gyveno išvežta mažametė dukra G., tačiau dėl kilusio konflikto susitarti dėl daiktų išsivežimo nepavyko. Ieškovas pažymėjo, jog 2009 m. gegužės mėn. pradžioje dėl atsakovų veiksmų 2009 m. gegužės 2 d. dieną patirto stipraus nervinio streso pablogėjo sveikata, todėl buvo priverstas gydytis. Pagerėjus sveikatai, nei 2009 m. birželio pabaigoje, 2009 m. nei liepos, nei 2009 m. rugpjūčio mėnesiais geruoju susitarti su atsakovais dėl asmeninių daiktų išsivežimo nepavyko. Sužinojęs, kad atsakovė nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. atostogauja, 2009 m. rugsėjo 16 d. apie 8.30 val. lengvuoju automobiliu kartu su jos pusbroliu R. K., atvažiavau į namus soduose, tačiau išspręsti klausimų, susijusių su dukra, nepavyko.

Ieškovas pažymėjo, jog 2009 m. spalio 13 d. registruotu paštu atsakovams, gyvenamosios vietos adresu ir darbo buveinės adresu, išsiuntė pasiūlymą išsivežti daiktus, tačiau jokio atsakymo negavo. Ieškovas 2009 m. lapkričio 9 d. su pareiškimu ieškovas kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą, pateikė abiejų atsakovų negrąžinamų daiktų sąrašus bei įrodymus apie atsakovų grasinimus sunaikinti jo turtą (žr. priedus Nr. 6-8), tačiau prokurorė I. K. 2010 m. sausio 14 d. nutarimu nusprendė ikiteisminio tyrimo nepradėti ir ginčą dėl daiktų grąžinimo pasiūlė spręsti civilinio proceso tvarka.

Ieškovas nurodė, jog tarp negrąžintų asmeninių daiktų ir vertybių yra svarbių ir būtinų kasdieniniam darbui ir moksliniam darbui priemonių (žr. priedą daiktai Nr. 6 - D. S. mokslo darbai ir mokslo dokumentai): matematinių - statistinių ir verslo programų taikomųjų programinių paketų (be kurių neįmanomas ekonominių ir verslo duomenų analizavimas, prognozavimas); autentiška D. S. mokslinių tyrimų medžiaga, mokslo ir tyrimo darbai, atšviesti įvairūs dokumentai, nuorašai ekonomikos, vadybos, finansų ir panašios krypties temomis, studijų LŽŪA ir ISM magistrantūroje rankraščiai, paskaitų konspektai studentams ir verslo visuomenei, case medžiaga, seminarų medžiaga, paskaitų konspektai lietuvių, rusų, anglų kalbomis, moksliniai darbai, mokslo veikalai ir dokumentai ir medžiagos, mokslo straipsniai ir žurnalai, virš 20 diskelių (flash diskeliai ir kompaktiniai diskai) su mokslinių tyrimų ir kita svarbia medžiaga (lietuvių, rusų, anglų kalbomis), kuri kaupta nuo 1994 metų ir reikalinga toliau, tęsiant mokslinius tyrimus doktorantūroje.

Ieškovo teigimu, jo darbinė veikla buvo ir yra susijusi su mokslu ir ekonominės srities moksliniais ir praktiniais tyrimais ir jų pritaikymu, verslo srities konsultacijomis, be šių specialių darbo priemonių, kurių atsakovai kelinti metai tyčia negrąžina, ieškovas iki šios dienos negali normaliai dirbti savo srities darbą (kurį dirbo iki 2009 metų), susijusį su savo ekonominiu vadybiniu išsilavinimu, patirtimi, sukauptomis žiniomis ir įgūdžiais, konsultuoti klientus, bei skaityti paskaitas studentams ir dėl to iki šios dienos nuolat praranda didelę dalį darbinių pajamų.

Ieškovas nurodė, jog atsakovams tyčia negrąžinant jam asmeninių dokumentų - karinio bilieto, atestacijos pažymėjimų, magistrantūros studijų diplomo ir kitų dokumentų - jau ketvirti metai yra apsunkinta galimybė dirbti vadovaujamą darbą, nes šie dokumentai yra būtini priimant ir skiriant asmenį į vadovo ar vadovaujančias pareigas. Šiuos dokumentus atkurti arba iš naujo išsilaikyti ir gauti atestacijos pažymėjimus užtrunka ne mažiau kaip pusę metų ir kainuoja kelis tūkstančius litų, kurių ieškovas neturi. Dauguma likusių dokumentų ir kitų darbo priemonių buvo ir yra reikalingi kasdieniniame darbe, todėl, ieškovo teigimu, pastarasis kiekvieną mėnesį praranda ženklią dalį su darbo santykiais susijusių pajamų (šiuo metu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. kiekvieną mėnesį dėl negautų pajamų patiriami nuostoliai siekia nuo 2 500 iki 4 000 Lt). Atsakovai tyčia negrąžina daiktų, todėl ieškovas neteko galimybės nuo 2009 m. rugsėjo mėn. pradžios toliau dirbti mokslinį darbą, skaityti paskaitas studentams ir verslo visuomenei ir gauti su darbo santykiais susijusias nemažas darbines pajamas. Ieškovo teigimu, už vieną 8 valandų darbo dieną paskaitų verslo tema įkainiai yra nuo 800 Lt iki 4 000 Lt; kiekvieną mėnesį nuo 2009 m. rugsėjo pradžios iki 2012 m. spalio 15 d. vidutiniškai negavo 3200 Lt mėnesinių pajamų iš darbinės veiklos. Ieškovo teigimu, dar reikės ne mažiau nei trejų metų laikotarpio iš naujo atkurti prarastą ir daugelį metų kauptą mokslinę ir darbinėje veikloje naudotą ir naudotiną medžiagą, todėl ieškovas dar kelis metus negalės gauti darbinių pajamų, todėl iš viso patirs 115 200 Lt ( 3 200 Lt per mėnesį x 36 mėn.) nuostolių.

Ieškovas nurodė, jog atsakovams atsisakius grąžinti asmeninius daiktus ir vertybes, 2009 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą. Pareiškime nurodė, jog pastarojo visas namo, esančio (duomenys neskelbtini), viduje esantis turtas yra apdraustas atskiru draudimu 91 000 Lt sumai ir prokuratūros prašė dėl įvykio informuoti turtą apdraudusį draudėją, draudimo brokerį AON draudimas. 2009 m. pabaigoje - 2010 m. pradžioje Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai ignoruojant prašymus apginti interesus, prokurorei I. K. pažeidinėjant įstatymus ir vilkinant prašymus, toliau negalėdamas atgauti daiktų ir vertybių, 2010 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Vilniaus rajono policiją. Buvo atliekamas tyrimas, ieškovas informavo draudimo bendrovę AB IF draudimas.

Ieškovas pažymėjo, jog draudimo bendrovė draudimo išmokos nesumokėjo, motyvuodama, kad nėra atliktas išsamus dingusio turto ir daiktų aplinkybių tyrimas. Ieškovo teigimu, šiuo atveju civilinė atsakomybė tenka valstybei dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teisėsaugos pareigūnai neveikė taip kaip pagal įstatymus šios institucijos turi veikti. Jeigu būtų praleistas terminas, ieškovas prašė atnaujinti terminą ieškinio daliai dėl draudimo išmokos pareikšti, nes terminas praleistas ne dėl ieškovo kaltės ir nuo ieškovo nepriklausančių aplinkybių. Ieškovas nurodė, jog civilinėje byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad neprotingai ilgai ieškovo ikiteisminio tyrimo ir teisėsaugos institucijoms, bei teismams pateiktų dokumentų, prašymų/pareiškimų, skundų tyrimo ir nagrinėjimo trukmė, ikiteisminio tyrimo pareigūnų netinkamas pareigų atlikimas ir neveikimas, generalinio prokuroro pavaduotojo T. S. neteisingas teismo, kuriam galima apskųsti generalinės prokuratūros veiksmus, nurodymas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo klaidos, kai nepagrįstai administraciniame teisme buvo priimtas D. S. skundas, jis buvo išnagrinėtas, o vėliau šis procesas buvo nutrauktas ir panaikintas (ko pasėkoje buvo prarasta daugiau negu metai laiko), užtempė ir užvilkino ieškinio padavimą šioje byloje, ieškovo D. S. turto gražinimo procesą bei žalos atlyginimo reikalavimą, nes iki pat 2012-09-12 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1S-639-190/2012 priėmimo nebuvo žinoma ir aišku, kokia tvarka, eiga ir teise remiantis - baudžiamąja ar civiline - D. S. turės ginti savo pažeistas teises ir interesus. Užsitęsus šiam procesui, o draudikui AB IF draudimas išvis nesidomint ir nedalyvaujant teisinėje įvykių eigoje, tik po 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1S-639-190/2012 priėmimo, ieškovui atsirado reali teisinė galimybė reikalauti įvykį pripažinti draudiminiu ir prašyti priteisti draudimo išmoką ir/ar reikalauti padarytą žalą ir nuostolius dėl tinkamo pareigų neatlikimo priteisti iš Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros ir Vilniaus rajono policijos.

Ieškovas nurodė, jog valstybės institucijos, t. y. Vilniaus rajono policija, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra, Vilniaus apygardos prokuratūra, Generalinė prokuratūra, Vilniaus rajono apylinkės teismas, Vilniaus m. 1 apylinkės teismas, Vilniaus apygardos teismas, Vilniaus apygardos administracinio teismas netinkamai veikė ir neveikė nuo 2009 m. lapkričio 9 d. Ieškovas pažymėjo, kad pastarojo pareiškimu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarties priėmimu baudžiamojoje byloje Nr. 1S-639-190/2012 baigėsi neprotingai ilga D. S. ikiteisminio tyrimo ir teisėsaugos institucijoms bei teismams pateiktų dokumentų, prašymų/pareiškimų, skundų tyrimo ir nagrinėjimo trukmė, ikiteisminio tyrimo pareigūnų netinkamas pareigų atlikimas ir neveikimas, generalinio prokuroro pavaduotojo T. S. neteisingas teismo, kuriam galima apskųsti Generalinės prokuratūros veiksmus, nurodymas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo klaidos, kai nepagrįstai administraciniame teisme buvo priimtas D. S. skundas ir jis buvo išnagrinėtas, o vėliau šis procesas buvo nutrauktas ir panaikintas (ko pasėkoje buvo prarasti dar vieneri metai laiko), užtempė ir užvilkino ne tik ieškinio padavimą šioje byloje, bet ir ieškovo D. S. turto grąžinimo procesą bei žalos atlyginimo reikalavimą. Ieškovo teigimu, atsakovams ir toliau piktybiškai ir sąmoningai negražinat didelės vertės asmeninio turto ir grasinant, kad šis turtas yra arba bus sunaikintas, ieškovas 2009 m. lapkričio 9 d. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai pateikė pareiškimą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą J. B. ir V. B. atžvilgiu dėl galimai padarytų nusikaltimų, įskaitant svetimo turto vagystės stambiu mastu, turto pasisavinimo, turto sunaikinimo, taip pat prašė nustatyti ir surasti D. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančius dokumentus, asmeninius daiktus ir vertybes. Ieškovui savo iniciatyva 2009 m. lapkričio 23 d. atvykus į prokuratūrą, prokurorė I. K. dar kartą patikslino 2009 m. lapkričio 9 d. pareiškimo aplinkybes. Beveik du mėnesius nesulaukęs jokių žinių dėl atliekamo tyrimo, ieškovas 2010 m. sausio 11 d. pats atvyko į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą pas prokurorę I. K., paprašė leisti susipažinti su atliekamu tyrimu ir paprašė informacijos apie atliekamą tyrimą, tačiau prokurorė I. K. atsisakė pateikti informaciją apie tyrimo eigą. Po kelių dienų, 2010 m. sausio 18 d. ieškovas gavo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės I. K. 2010 m. sausio 14 d. nutarimą, kuriuo nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Ieškovo teigimu, prokurorė I. K. du mėnesius vilkino šio pareiškimo tyrimą, padarė grubius procesinius pažeidimus, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra ieškovo skundo dėl galimų tarnybinių pažeidimų net netyrė. Tuo tarpu, dėl prokurorės I. K. netinkamo pareigų atlikimo ieškovas iki šiol negali iš draudimo kompanijos gauti 91 000 Lt draudimo išmoką už prarastą turtą bei kasdien patiria materialinius nuostolius. Ieškovas pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo įstaigoms atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą ir „tempiant laiką“ galėjo sueiti 1 metų senaties terminas pareikšti reikalavimus dėl patirtos žalos atlyginimo draudimo bendrovei.

Ieškovas nurodė, jog 2010 m. balandžio 19 d. su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus rajono policiją. Vilniaus rajono policijos Maišiagalos policijos nuovados pareigūnai iš esmės ėmėsi tirti 2010 m. balandžio 19 d. pareiškimą, tačiau tyrimą atsisakė tęsti ir jį nutraukė.

Ieškovas pažymėjo, jog atsakovės kaimynai nurodė, kad 2009 m. gegužės - birželio mėnesiais jie matė, kai du vyrai, atvažiavę krovininiu mikroautobusu, nevieną kartą jo baldus ir įvairius kitus daiktus krovė į krovininį mikroautobusą ir juos išvežė. Jiems vadovavo atsakovas. Be to, atsakovė nurodė ieškovui, jog pastarojo daiktus sunaikino.

Ieškovas nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kuriuo prašė ištirti, ar Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės I. K. ir Vilniaus rajono policijos pareigūnų veiksmuose nėra tinkamo pareigų neatlikimo požymių, piktnaudžiavimo tarnyba ir kt. Minėta pareiškimas buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus apygardos prokuratūrai, kurio prokurorė M. O. apsiribojo abstraktaus ir formalaus pobūdžio teiginiais, kad ankstesnis pareiškimas Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai buvo ištirtas ir jau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau nenurodė, kodėl pagal 2010 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimą iki šiol nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Ieškovas 2010 m. spalio 13 d. generalinei prokuratūrai pateikė pakartotinį prašymą, o 2010 m. spalio 20 d. generalinė prokuratūra dar kartą visą medžiagą persiuntė nagrinėti Vilniaus apygardos prokuratūrai, kurios prokuroras A. P. taip pat apsiriboja abstraktaus ir formalaus pobūdžio teiginiais, kad ankstesnis pareiškimas Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai buvo ištirtas ir jau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

Ieškovas 2010 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir prašė šį tyrimą nedelsiant perimti, nes ilgą laiką iš atsakovų negalėjo atgauti didelės vertės priklausančio turto. Tuo tarpu, Generalinė prokuratūra 2010 m. gruodžio 14 d. formaliais pagrindais atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2010 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimą. Ieškovas, nesutikdamas 2010 m. gruodžio 27 d. pateikė skundą generaliniam prokurorui. Skundą 2011 m. sausio 31 d. atsisakė ištirti, nurodė, kad atsakymas gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Ieškovas, nesutikdamas su generalinės prokuratūros 2011 m. sausio 31 d. sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendime padarytos išvados apie tai, kad Generalinei prokuratūrai buvo teikiami tapatūs pareiškėjo D. S. ankstesniems skundai ir pateikiamos tapačios aplinkybės, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja administracinėje byloje esantiems ir surinktiems įrodymams ir faktinėms aplinkybėms bei išreikalautai medžiagai. Ieškovo teigimu, Vilniaus apygardos administraciniam teismo sprendime pateikiamos išvados neapima visų aplinkybių objektyvaus įvertinimo, o Vilniaus apygardos administraciniam teismo sprendimas priimtas neteisingų išvadų pagrindu. Ieškovas pažymėjo, jog pareiškimai ir skundai Generalinei prokuratūrai buvo pateikti ne tik dėl turto dingimo, negrąžinimo ir galimo sunaikinimo, bet ir dėl galimo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareigų neatlikimo, kurie irgi net nebuvo tirti.

Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi apeliacinį procesą nutraukė.

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus m. 1-ajam apylinkės teismui 2012 m. gegužės 24 d. pateikė skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. sausio 31 d. atsakymo, dėl įpareigojimo generalinę prokuratūrą ištirti pareiškėjo D. S. 2010 m. gruodžio 27 d. skundą bei prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Vilniaus m. 1-ajam apylinkės teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi nutarė skundą palikti nenagrinėtu; Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi skundą atmetė ir paliko ieškovo skundą nenagrinėtu.

Ieškovas nurodė, jog negrąžinus turto, ieškovas patyrė ir toliau patiria dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, yra apribotos ieškovo D. S. įprastos bendravimo galimybės ir galimybė dirbti pagal autorines sutartis, užsiimti intelektualia ir tolimesne moksline veikla. Tokio pobūdžio išgyvenimai ir nepatogumai, neigiamai veikė ir veikia ieškovo emocinę būklę, įprastą savijautą, neabejotinai pakenkė ieškovo reputacijai tiek bendradarbių, tiek kitų jį pažįstančių žmonių akyse. Dėl negalėjimo dirbti mokslinį darbą ir kvalifikaciją bei išsilavinimą atitinkantį darbą, kuriam buvo rengiamasi ir ruošiamasi beveik 20 metų, kaupiama mokslinė medžiaga, atliekami tyrimai, buvo patirti didžiuliai išgyvenimai, pažeminimas, stresas, todėl iš atsakovų priteistina 100 000 Lt neturtinė žala, o iš Lietuvos Respublikos valstybės dėl valstybinių institucijų neteisėtų veiksmų - 50 000 Lt neturtinė žala.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, įrodančių teismo ar teisėjo veiksmų neteisėtumą ir kaltę. Ieškinyje ieškovo nurodomas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis nelaikytini neteisėtais teismo priimtais sprendimais, kadangi jų neteisėtumo faktas neįrodytas. Taip pat neįrodytas ir kitų teismų priimtų sprendimų ir nutarčių neteisėtumas (Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis). Darytina išvada, kad ieškovas neįrodė teismo ar teisėjo veiksmų neteisėtumo ir kaltės. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad jei atsakovai negalės atlyginti žalos, t.y. negrąžins neteisėtai užvaldyto jam priklausančio turto, kurio vertė 321690 Lt ir negautų pajamų, tik tokiu atveju ieškovas prašo subsidiariai šią žalą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės. Tokiu būdu pats ieškovas patvirtina, kad neįrodytas priežastinis ryšis tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių. Atsakovo atstovo teigimu, ieškovas nurodė, kad jo pajamos dėl sveikatos pablogėjimo ženkliai sumažėjo, t.y. šiuo metu jo darbo užmokestis neviršija 700 litų, tačiau ieškovas neįrodinėja priežastinio ryšio tarp atsakovo Lietuvos valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir jam atsiradusios turtinės žalos. Siekiant pagrįsti žalą, ieškovas turėjo įrodyti valstybės civilinės atsakomybė sąlygas.

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su ieškiniu nesutiko. Atsakovas laikė nepagrįstais ieškovo pareiškimai dėl prokurorės I. K. netinkamų įstatymuose nustatytų pareigų atlikimo, kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėję pareiškėjo D. S. skundus, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės I. K. 2010 m. sausio 14 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Atsakovo atstovas nesutiko su ieškovo argumentais, kad prokuratūra, garinėdama ieškovo 2010 m. vasario 12 d. ir 2010 m. lapkričio 15 d. skundus, pažeidė įstatymų reikalavimus, vengė tinkamai tirti jo skunduose nurodytas aplinkybes, kiekvienąkart priimdavo neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Visi pareiškėjo prašymai, skundai bei pareiškimai Lietuvos Respublikos prokuratūroje buvo nagrinėjami laikantis įstatymų, nepažeidžiant asmens teisės į greitą ir teisingą procesą.

Atsakovo atstovas nurodė, jog ieškovo minimos aplinkybės ir teismų sprendimai patvirtino, kad visi pareiškėjo prašymai, skundai bei pareiškimai Lietuvos Respublikos prokuratūroje buvo nagrinėjami vadovaujantis tą sritį reglamentuojančiais teisės aktais ir nepažeidžiant įstatymų asmeniui garantuojamos teisės į greitą ir teisingą procesą. Be to, atsakovas pažymėjo, jog ieškovas nepateikė įrodymų dėl neteisėtų prokurorų veiksmų.

Šalies argumentai

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių policijos ar kitų teisėsaugos pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Atsakovo teigimu, policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti: ieškovas pateikė pareiškimą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o Vilniaus AVPK teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo pareiškimą. Pažymėjo, jog faktas, jog ieškovas patyrė žalą, ir patyrė žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) dydis turėjo būti pagrįsti įrodymais. Tam, kad teisė į žalos atlyginimą būtų pripažinta, turi būti nustatytas ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Ieškovas nepagrindė reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos, taip pat nepagrindė reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 321 690 Lt jam priklausančių daiktų vertę ir negautas jo darbines pajamas, 118 400 Lt laikotarpyje nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio iki 2012-10-15 ir 115 200 Lt turtinės žalos dėl negautų darbinių pajamų bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, jei atsakovai J. B. ir V. B. negalėtų atlyginti žalos ir padarytų nuostolių dėl jo turto neteisėto užvaldymo. Pažymėjo, kad Lietuvos valstybė neatsako už fizinių asmenų galimai padarytą turtinę žalą kitam fiziniam asmeniui.

Atsiliepimas

Atsakovai J. B. ir V. B. su ieškiniu nesutiko. Atsakovų teigimu, ieškovas neįrodė, kad ieškovas turtą prarado dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, kad ieškovas pats buvo rūpestingas savininkas ir rūpinosi savo turtu ir turtą prarado be savo valios ir ne dėl nerūpestingumo. Atsakovai jokio ieškovo turto niekada nepasisavino, neturėjo, nevaldė ir neturi bei nevaldo. Atsakovams ieškovo išvardintas reikalaujamas turtas (drabužiai, knygos, pratybų sąsiuviniai, kontaktiniai duomenys, diplomai ir t.t.) yra visiškai bevertis ir jokio intereso pasisavinti tokį turtą atsakovai neturėtų. Faktinis ieškovo ir atsakovės bendras gyvenimas nepreziumuoja, kad atsakovė turėjo ar pasisavino ieškovo turtą ar kad turėjo saugoti ir išsaugoti ieškovo kokį nors turtą. Šalių santykiai nutrūko nuo 2009 m. kovo mėn. dėl ieškovo smurtavimo prieš atsakovę. Jokio bendro turto šalys neįgijo. Ieškovas išsikraustė su visu jo turėtu turtu. Atsakovė jokio ieškovo turto saugoti neapsiėmė ir jokio turto nesaugojo. Jokiu draudimų ieškovui išsinešti kokio nors jo turto, atsakovė nenustatė.

Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovo reikalaujamas žalos dydis nepagrįstas jokiais realiais įrodymais ir dokumentais. Ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis pajamų, kai pats nesiėmė jokių priemonių to darbo dirbti. Tarp šalių buvo nagrinėta daug bylų dėl šalių dukters G. S. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išlaikymo sumažinimo, matymosi tvarkos reglamentavimo. Šiose bylose ieškovas buvo nurodęs, kad 2008 metais atsakovui buvo atlikta kelio operacija ir kad nuo to laiko ieškovas daug sirgo, jam nustatytas ribotas darbingumas ir kad būtent dėl to ieškovas neturi pajamų. Bylas nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad 2010 m. ieškovas dirbo trijose įmonėse, UAB koncerne „Achemos grupė“ ieškovas uždirbo vidutiniškai 6167,45 Lt/mėn. (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo 8 lapas - priedas Nr. 2), tačiau šio darbo pats atsisakė. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.). Atsakovai darė išvadą, jog diplomų ar dokumentų turėjimas ar neturėjimas ieškovui nekliudė dirbti ir uždirbti didelių pajamų, kadangi ieškovas turėjo net kelis gerai apmokamus darbus, pats juos galėjo rinktis ir rinkosi. Tačiau ieškovas dirbti nenorėjo arba apskritai (su diplomais ar be jų) dirbti negalėjo dėl savo sveikatos būklės.

Atsakovai pažymėjo, kad ieškovas nurodė tik teorines galimybes, kurias jis galbūt būtų turėjęs, jei būtų dirbęs kitą darbą ir nebūtų dirbęs UAB koncerne „Achemos grupė“ už 6167,45 Lt/mėn. ir kitose įmonėse. Jei ieškovas tokias galimybes turėjo, jis galėjo jas įgyvendinti. Ieškovo sprendimų, veiksmų ir judėjimo atsakovai neribojo. Jei ieškovas būtų praradęs diplomus, sertifikatus ar knygas ir jų jam būtų reikėję, jis būtų galėjęs operatyviai gauti jų dublikatus ir kopijas. Ieškovo ligos, subjektyvūs ir tik nuo ieškovo valios priklausantys sprendimai ar neveikimas, ieškovo delsimas nuo 2009 m. kovo mėn., kai daiktai neva buvo pasisavinti, imtis kokių nors veiksmų ir sprendimas tik skaičiuoti nuostolius, yra tik paties ieškovo rizika ir jo paties nuostolis.

Atsakovas draudimo kompanija „If P&C Insurance AS“ filialas ieškinio dalyje priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AS“ filialo 91 000 Lt dydžio draudimo išmoką nesutiko ir nurodė, kad draudikas atsiliepime tik dėl tų aplinkybių ir argumentų, kurie yra išimtinai susiję su draudiko pareigomis pagal draudimo sutartį, sudarytą su atsakove J. N. (dabartinė pavardė B.). Draudikas paaiškino, kad 2008-12-15 tarp draudiko ir atsakovės buvo sudaryta gyventojų turto gaudimo sutartis, kurią patvirtina draudimo liudijimas Serija PSNTA Nr. 00005581. Šia draudimo sutartimi 91 000 Lt draudimo sumai buvo apdraustas atsakovei priklausantis namų turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Turtas pagal draudimo apsaugos sąlygą buvo apdraustas nuo draudimo sutartyje numatytų rizikų: gamtinių jėgų, įtampos svyravimų, medžio užvirtimo, stiklo dūžio, transporto priemonių atsitrenkimo, ugnies, vagystės ir vandens.

Atsakovo teigimu, ieškovo pareiškime nurodytas įvykis (jam priklausančio turto dingimas/pasisavinimas) neatitiko nei vieno iš kriterijų, pagal kuriuos šis įvykis, vadovaujantis taisyklėmis, galėtų būti pripažintas draudžiamuoju, draudikas dėl šio įvykio atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Atsakovas pažymėjo, kad draudimo sutartis buvo sudaryta tarp draudiko ir atsakovės. Taisyklių 2 p. yra nurodyta, kad draudėju yra laikomas tas asmuo, kuris sudarė su draudiku turto draudimo sutartį pagal šias taisykles (t.y. atsakovė). Taisyklių 3 p. taip pat yra apibrėžta su draudėju susijusių asmenų sąvoka -tai draudėjo sutuoktinis arba kartu su draudėju gyvenantys ir bendro ūkio siejami: nesusituokę asmenys; draudėjo vaikai (įvaikiai) ir jų sutuoktiniai, vaikaičiai; tėvai (įtėviai), seneliai, broliai, seserys bei asmenys, kuriems draudėjas pavedė ar kitaip teisėtai patikėjo savo draudimo objektą, rūpintis juo. Šiuo atveju draudikas neginčija, kad draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas buvo laikomas su draudėju susijusiu asmeniu, kaip tai numato Taisyklės, tačiau teisę kreiptis į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo turi tik draudėjas. Atsakovas darė išvadą, kad išmokėti draudimo išmoką dėl ieškovo pareiškime nurodyto įvykio (jam priklausančio turto dingimo/pasisavinimo) atsisakė pagrįstai, kadangi ieškovas teisės kreiptis į draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo neturi, todėl ieškovo ieškinys dalyje dėl 91 000 Lt dydžio draudimo išmokos priteisimo yra atmestinas kaip neteisėtas.

Šalies argumentai

Atsakovas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju praleistas senaties terminas, o svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas senaties terminas galėtų būti atnaujintas, ieškovas ieškinyje nenurodė, todėl draudikas prašė taikyti ieškovo reikalavimui priteisti iš draudimo 91 000 Lt dydžio draudimo išmoką ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimu nusprendė ieškovo D. S. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo D. S. atsakovei J. B. 868,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog ieškovas ir atsakovė susipažino 2006 m. birželio mėnesį ir ieškovas apsigyveno kartu su atsakove, jai nuosavybės teise priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2009 m. kovo mėnesio šalys kartu nebegyvena. Ieškovo teigimu, išeidamas gyventi pas motiną, jis pasiėmė tik nedidelę dalį savo daiktų. Teismas taip pat nustatė, jog Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje 2009 m. lapkričio 11 d. gautas pareiškėjo D. S. prašymas, kuriuo ieškovas paprašė nustatyti ir surasti, kur yra pareiškime nurodyti D. S. daiktai, atvežti į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei ieškovo pateiktus paaiškinimus ir rašytinius duomenis (apie tai, ar ieškovas nuosavybės teise valdė visus ieškinio prieduose nurodytus ir prašomus išreikalauti iš atsakovų daiktus, t. y. ar ieškovas įrodė, kad visi išvardinti ieškinyje daiktai jam priklausė nuosavybės teise, ar juos apskritai turėjo iki daiktus, jo teigimu, neteisėtai užvaldant, ir turi ieškinio pareiškimo metu), darė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad pastarasis valdė prašomus išreikalauti iš atsakovų daiktus (CPK 178 str.).

Teismas pripažino, jog ieškovas D. S., jam pradėjus gyventi pas atsakovę, jai nuosavybės teise priklausančiame name, tikėtinai atsivežė jam priklausančių daiktų (asmeninių). Teismas nurodė, jog byloje liudytoju apklaustas E. M. patvirtino, jog ieškovas pastarojo paprašė 2006 metų rudenį padėti ieškovui išsikraustyti iš jo buto (duomenys neskelbtini). Kaip paaiškino liudytojas, didžiąją dalį kraustomų daiktų sudarė knygos, kurių buvo itin daug, kaip nurodė liudytojas, jos „užėmė pusę kambario“ ir buvo surištos po kelias virvele, taip paruošiant jas išnešimui. Liudytojas nurodė, kad jis taip pat padėjo išnešti iš buto televizorių, rašomą stalą, komodą, bei dėžes su įvairiais daiktais, tarp kurių paminėjo vyriškus asmeninus daiktus. Liudytojas patvirtino, kad jis nežino, į kokią konkrečią vietą, šie daiktai buvo išvežti. Teismas, atsižvelgdamas į liudytojo parodymus bei ieškovo D. S. paaiškinimus, kad dalį savo asmeninių daiktų jis išsivežė iš atsakovės namų per tris kartus, bei vadovaujantis bendru žmogišku supratimu, jog kiekvienas žmogus turi jam priklausančius asmeninius daiktus, sprendė, kad jų turėjo ir ieškovas bei juos buvo atsivežęs pas atsakovę į namus, jiems kartu gyvenant. Tačiau teismas pažymėjo, jog tokių ieškovo paaiškinimų nepakanka daryti išvadai, kad ieškovas valdė nuosavybės teise visus jo ieškinyje išvardintus daiktus, šiuos daiktus buvo nugabenęs pas atsakovę į namus, ir nurodytus daiktus atsakovai neteisėtai užvaldė.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog ieškovas pripažino faktą, jog jis išvažiavo iš atsakovei priklausančio gyvenamojo namo pas savo motiną 2009 metų kovo 8 d. vakare (jiems galutinai susipykus). Teismo teigimu, ieškovas taip pat pripažino, kad vėliau, kelis kartus buvo atvykęs pas atsakovę ir dalį daiktų išsivežė, t. y. 2009 m. kovo 20 d., kaip jis pats teigia, išsivežė kelis savo vasarinius rūbus, visus apatinius rūbus ir kojines (t. 3, b. l. 66); 2009 m. balandžio 8 d. buvo atvykęs su savo motina D. P. T. ir išsivežė keturias savo automobilio padangas, vasarinius rūbus, teigia matęs namuose ir jam brangias relikvijas (maldaknyges, paveikslus ir kt.); pripažino, kad buvo atvykęs ir 2009 m. balandžio 30 d., pasiėmė lietpaltį, kostiumus, paltą, HP lazerinį sprinterį, tamsiai mėlynos spalvos kostiumą, chaki spalvos lietpaltį, elektrinės spalvos vasarinį kostiumą, žiemines kostiumo kelnes, pilkai melsvą dryžuotą žieminį kostiumą, tamsiai pilkos spalvos paltą su šaliku (t. 3, b. l. 68); taip pat pripažino, kad buvo atvykęs pas atsakovę į namus 2009 m. rugsėjo 16 d., 8.30 val. ir tą pačią dieną 16 val.

Teismas pripažino, jog tikėtina, kad ieškovas turėjo įvairių sričių knygų (galimai grožinės literatūros knygų, ekonominės ar kitų sričių), dokumentų bei mokslo darbų, kad jo darbinė veikla teoriškai galėjo būti susijusi su konkrečia moksline sritimi bei jos pritaikymu konkrečioje praktinėje veikloje, tačiau teismas pažymėjo, jog šios aplinkybės (faktai) nepagrindė ieškovo paaiškinimų dėl konkrečių prieduose išvardintų daiktų valdymo ir nuosavybės teisės jam patvirtinimo. Teismas nurodė, jog byloje nepateikti duomenys, jog ieškovo išvardinti prieduose Nr. 4 (dokumentai) (t. 2, b. l. 145), Nr. 5 (knygos) (t. 2, b. l. 146 -197), Nr. 6 (D. S. mokslo darbai ir mokslo dokumentai) (t. 2, b. l. 198 – 199) nuosavybės teise priklausė ieškovui. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, ar visus šiuos daiktus ieškovas atsivežė pas atsakovę J. B.. Teismas pažymėjo, jog byloje liudytojas patvirtino tik faktą, jog didelis kiekis knygų buvo iškraustytas iš ieškovui priklaususio buto Jeruzalės rajone, Vilniuje, tačiau jis nepatvirtino fakto, kad šios knygos buvo perkraustytos pas atsakovę į jai nuosavybės teise priklausantį namą. Ieškovas pats neginčijo aplinkybės, kad dalį jam priklausančių asmeninių daiktų, per kelis kartus (nurodytus aukščiau) išsivežė. Byloje tiksliai neįrodyta ir aplinkybė, kokius konkrečius daiktus, ieškovas išsivežė. Aplinkybę dėl daiktų išsivežimo iš dalies patvirtino ir byloje apklausta liudytoja E. B., tačiau ji konkrečiai neįvardijo, kokius daiktus ieškovas pasiėmė.

Teismas taip pat nurodė, jog ieškovas taip pat neįrodė ir aplinkybės, kad jis valdė (naudojosi ar pas jį buvo saugojamos) jo šeimos vertybės, kurias bendrai ieškovas vertina 50 000 Lt suma: senelio vardinius karinius apdovanojimus su dokumentais, devynis medalius ir ordinus, kuriuos jis įvertino ne mažesne nei 5000 Lt verte už vieną; senelio baltos spalvos metalo papirosinę, kuri jo vertinimu verta 5000 Lt; senelių šeimos albumus. Teismas pažymėjo, jog vien ieškovo paaiškinimo nepakanka nustatyti valdymo teisei į tokius daiktus. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tokios šeimos vertybės galėjo būti atsivežtos pas atsakovę į namus ir šiuos daiktus jis valdė ieškinio padavimo metu.

Teismas dėl kitų ieškovo nurodytų daiktų: rūbų ir avalynės (t. 2, b. l. 202), kurių bendra vertė ieškovo vertinimu 4500 Lt; buitinės technikos 1400 Lt vertės; baldų - 6450 Lt vertės (t. 2, b. l. 203); indų, kurių bendra vertė 1400 Lt (t. 2, b. l. 204), pasisakė analogiškai bei pažymėjo, jog pats ieškovas pripažino dalį šių daiktų (rūbų) pats išsivežęs.

Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad jam priklausė jo išvardinti vardiniai daiktai ir apdovanojimai (t. 2, b. l. 200 – 201) ir šis juos saugojo pas atsakovę namuose. Teismas pažymėjo, jog jei tikėti ieškovu, kad tokius apdovanojimus ieškovas buvo gavęs, pastarasis neįrodė, jog šių daiktų jis neišsivežė, pradėjus ieškovui su atsakove gyventi skyrium (CPK 178 str.). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo išvardinti jam, pastarojo teigimu, priklausę daiktai, kaip pvz. du paveikslai, albumas su nuotraukomis, auksinis vestuvinis žiedas, natūralios odos piniginė, brangus šveicariškas parkeris, Tarptautinės aukštosios vadybos mokyklos įteiktas apdovanojimas, dvi istorinę ir kultūrinę vertę turinčios antikvarinės knygos, dvi maldaknygės, kuriuos ieškovas įvertino net 35 000 Lt suma, t. y. daiktai, kurie neužima daug vietos juos perkraustant, bei, jei tikėti ieškovu, jei tokie daiktai jam buvo labai brangūs (kaip šeimos relikvija ar materialine prasme), teismo nuomone, laikytina nepaaiškinama aplinkybe, kad ieškovas pasiėmė daug mažesnės vertės daiktus (savo rūbus, kaip pvz. kojines, apatinius rūbus), o paliko be priežiūros iš esmės pas svetimus žmone taip jam brangius, jo įvardijamus daiktus, tuo labiau, kad ieškovas pripažino, kad vieno iš jo apsilankymo metu, 2009 m. balandžio 8 d., šiuos daiktus jis matęs pas atsakovę namuose (t. 3, b. l. 67). Teismas nurodė, jog daikto savininkas privalo jam priklausančius daiktus (tuo labiau brangius) saugoti. Priešingu atveju, ieškovo elgesys galėtų būti vertinamas tik kaip paties ieškovo nerūpestingumas bei paties rizika netekti tokių daiktų.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas neįrodė savo valdymo teisės į daiktus, pažymėjo, kad atsakovai neužkirto galimybės ieškovui pasiimti visus jam priklausančius asmeninius daiktus iš atsakovės namų. Teismas pagal bylos duomenis darė išvadą, jog atsakovė ne vieną kartą reikalavo ieškovo, kad jis kuo skubiau pasiimtų likusius daiktus iš jo namų. Ieškovas nurodė, jog ieškovas neįrodė ir kito fakto, kad jis į kokius tai daiktus valdymo teisę prarado be savo valios ir/ar kad kokius tai ieškovui priklausančius daiktus valdo atsakovai neteisėtai.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus ieškovo ir atsakovės elektroninius laiškus (t. 3, b. l. 112 – 114) sprendė, kad ieškovas buvo raginamas pasiimti jam priklausančius, paliktus pas atsakovę namuose jo asmeninius daiktus. Jokių įrodymų, kad atsakovai būtų neleidę ar kitaip priešinęsi tokių daiktų pasiėmimui, byloje nepateikta. Teismas pažymėjo, jog atsakovai nesudarė su ieškovu susitarimų dėl pastarojo daiktų saugojimo. Teismas darė išvadą, jog ieškovui buvo sudarytos sąlygos pasiimti jam priklausančius asmeninus daiktus, ieškovas pripažino, kad dalį šių daiktų jis išsivežė.

Teismas nurodė, jog ieškovas nuo išsikraustymo iš atsakovės gyvenamojo namo 2009 m. kovo 8 d. iki paskutinio ieškovo apsilankymo pas ją 2009 m. rugsėjo 16 d. nesugebėjo pasiimti, jo teigimu, likusių daiktų, todėl veikė savo rizika ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad šie daiktai bus neterminuotai saugojami. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė 2009 metų gegužės 6 d. elektroniniame laiške ieškovui nurodė, kad jei šis daiktų nepasiims, tai visus juos išmes, be to, apklausta atsakovė patvirtino, kad ieškovui savo valia nepasiėmus likusių beverčių daiktų, jie tiesiog kartu su kitais rūsyje buvusiais daiktais buvo išmesti. Teismo vertinimu, nėra pagrindo nustatinėti fakto, kokie daiktai buvo išmesti ir/ar jie turėjo vertę, kadangi atsižvelgiant į bylos šalių santykius bei pateiktus duomenis, jog ieškovui buvo sudarytos visos sąlygos visus jam priklausančius daiktus išsivežti (paimti), kokie jie bebūtų ir iš ko jie besusidėtų, ieškovui pripažinus faktą, kad per kelis kartus jis tokius daiktus išsivežė, teismas darė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad kokių daiktų valdymo teisę prarado be savo valios. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog dėl kokių tai priežasčių, kurias teismas galėtų vertinti itin svarbiomis, jis negalėjo per kelis kartus, atvykęs į atsakovės namus, pasiimti savo daiktų. Teismas ieškovo nurodytos ligos (niekuo nepagrįsta ir neįrodyta) nepripažino pateisinančia aplinkybe, nepasiimti jam priklausančių daiktų, esančių pas svetimus žmones.

Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovas neįrodė ir pateikto ieškinyje nurodytų daiktų įvertinimo (CPK 178 str.). Teismas ieškovo pateiktą daiktų vertę vertino tik kaip paties ieškovo asmeninį, jokiais įrodymais nepagrįstą, vertinimą. Byloje nepateikti duomenys apie tokių daiktų vertę jų įsigijimo metu, apie šių daiktų galimą nusidėvėjimą, nors pats pripažino, kad jie įsigyti dar tarybiniais metais, ar per ilgą laiką (knygos). Teismas nurodė, jog apklaustas byloje liudytoju asmuo, padėjęs ieškovui iškraustyti daiktus, pripažino, kad kraustomi baldai ir televizorius buvo seni. Ieškovas neįrodė, jog pastarojo paties surinkta „mokslinė medžiaga“, minimi dokumentai, iš viso galėjo turėti materialinės vertės.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnio 1 dalis), ir ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad ieškovo reikalavimas taikyti vindikaciją - įpareigoti atsakovus perduoti ieškovui priklausančius ieškinyje įvardijamus daiktus nepagrįstas, reikalavimas apie šių daiktų valdymo teisę bei neteisėtą valdymą neįrodytas, todėl netenkintinas.

Teismas pažymėjo, jog ieškovas neįrodė būtinųjų sąlygų šiam ieškiniui patenkinti: nepateikti ginčo turto ieškovo nuosavybę įrodantys duomenys; įrodymai, kad valdymo teisė prarasta be ieškovo valios; kad turtas iš tikrųjų buvo natūroje; kad jis tikrai yra pas atsakovus jų neteisėtai užvaldytas.

Teismas, netenkindamas reikalavimo dėl vindikacijos, kadangi ieškovas neįrodė, kad jis buvo tų daiktų savininku ir šie daiktai buvo neteisėtai užvaldyti, taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti turtinę žalą šių daiktų verte (321 690 Lt) bei metines palūkanas ir reikalavimą nustatyti hipoteką.

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo mėn. pradžios iki 2012 m. spalio 15 d. negautų 118 400 Lt darbinių pajamų ir 115 200 Lt negautų darbinių pajamų (už tris metus į priekį) bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. ieškovas reikalavo atsakovams atlyginti jo patirtus nuostolius (negautas pajamas iš jo darbinės veiklos). Teismas nurodė, jog, ieškovo teigimu, atsakovams negrąžinus jam priklausančių asmeninių daiktų (knygų, dokumentų, mokslinių darbų, paskaitų medžiagų, mokslo žurnalų, diplomo, kitų dokumentų ir pan.), jam nurodytu laiku buvo ir yra apsunkinta galimybė dirbti vadovaujamą darbą. Dauguma šių dokumentų reikalingi jo kasdieniniame darbe, todėl jis kas mėnesį patiria ne mažiau kaip nuo 2500 iki 4000 Lt nuostolių (negauna tokiai sumai darbinių pajamų). Ieškovo teigimu, jis neteko galimybės skaityti paskaitų, nurodė, kad už vieną 8 valandų darbo dieną paskaitų verslo tema yra nustatyti įkainiai nuo 800 Lt iki 4000 Lt; už kiekvieną mėnesį nuo 2009 metų rugsėjo mėn. pradžios jis negavo 3200 Lt pajamų iš darbinės veiklos. Nurodė, kad tokių pajamų priteisimo jis reikalauja iš teisinių santykių susijusių su savininko teisių gynimu, kuriuos reglamentuoja daiktinės teisės normos.

Teismas nurodė, jog ieškovo reikalavimas dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo atmestas. Teismas, įvertinęs aplinkybes dėl galimos jo darbinės veiklos bei paskaitų skaitymo, laikė ieškovo argumentus nepagrįstais, neparemtais įrodymais, patvirtinančiais, jog konkrečiu laikotarpiu ieškovas turėjo galimybę dirbti darbą, susijusį su moksline veika ar paskaitų skaitymu, ir/ar jis būtų taręsis dėl kokių tai konkrečių (vadovaujančių ar kita) pareigų užėmimo, ar paskaitų skaitymo konkrečioje įstaigoje (mokslo ar panašiai) ir būtų nepriimtas į šį darbą. Teismas nustatė, jog ieškovas 2010 - 2013 metais dirbo UAB „Tututis“, UAB „Koncerne Achemos grupė“, UAB „Strategy and Management“ (t. 4, b. l. 133 – 140). Byloje nepateikti duomenys, kad jis buvo atleistas iš darbo, dėl priežasčių susijusių su jo vardijamo turto praradimu, todėl atmetė ieškovo reikalavimą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ieškovas prašė pripažinti turto pasisavinimą ir sunaikinimą draudiminiu įvykiu; jei būtų praleistas ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą, tokį terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių atnaujinti; įpareigoti draudimo kompaniją sumokėti ieškovui 91 000 Lt draudimo išmoką. Pagal bylos duomenis teismas taip pat nustatė, kad draudikas „IfQC Insurance AS, veikiantis per Lietuvos filialą, ir atsakovė J. B. 2008 m. gruodžio 15 d. sudarė gyventojų turto draudimo sutartis (draudimo liudijimas Serija PSNTA Nr. 00005581), pagal kurią 91 000 Lt draudimo sumai buvo apdraustas atsakovei priklausantis namų turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Turtas pagal draudimo apsaugos sąlygą „If namai plius“ buvo apdraustas nuo draudimo sutartyje numatytų rizikų: gamtinių jėgų, įtampos svyravimų, medžio užvirtimo, stiklo dūžio, transporto priemonių atsitrenkimo, ugnies, vagystės ir vandens. Draudikas 2010 m. kovo 29 d. gavo UADBB „Aon Lietuva“ pranešimą Nr. K-148, kuriuo draudikas buvo informuotas apie galimai įvykusį draudžiamąjį įvykį, kartu draudikui buvo pateiktas ieškovo 2010 m. kovo 25 d. pareiškimas - reikalavimas dėl 91 500 Lt draudimo išmokos išmokėjimo D. S.. Šiame pareiškime ieškovas nurodė, kad dingo visas jam nuosavybės teise priklausantis ir pareiškime nurodytas turtas - asmeniniai daiktai ir vertybės, kurį, ieškovo teiginiu, pasisavino atsakovė. Tuo tarpu, draudikas 2010 m. balandžio 8 d. pranešimu Nr. V/NT/2146 „Dėl Jūsų pranešto įvykio“ informavo ieškovą, kad Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 017 (t. 5, b. l. 16 - 38), kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, 202.1. p. numatė baigtinį draudžiamųjų įvykių sąrašą: gamtinės jėgos, įtampos svyravimai, medžio užvirtimas, stiklo dūžis, transporto priemonių atsitrenkimas, ugnis, vagystė ir vanduo; pagal Taisyklių 2.3. p., draudžiamajam įvykiui „vagystė“ priskirtina vagystė įsibraunant, plėšimas ir vandalizmas. Teismas nustatė, jog draudikas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo pareiškime nurodytas įvykis (jam priklausančio turto dingimas/pasisavinimas) neatitiko nei vieno iš kriterijų, pagal kuriuos šis įvykis, vadovaujantis Taisyklėmis, galėtų būti pripažintas draudžiamuoju, atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, apie tai 2010 m. balandžio 8 d. pranešimu informavo ieškovą.

Teismas nurodė, jog 2008 m. gruodžio 15 d. gyventojų turto draudimo sutartis sudaryta su J. N. (dabar B.) nėra draudimo sutartis, sudaryta trečiojo asmens naudai. Teismas pažymėjo, jog draudėju pagal sudarytą draudimo sutartį buvo atsakovė, todėl turto draudimo atveju naudos gavėju galėjo būti tik asmuo, kurio turtiniai interesai buvo apdrausti. Šalys nepateikė duomenų, jog atsakovė kreipėsi į draudiką dėl kokio tai įvykio buvimo ir/ar draudimo išmokos. Teismas taip pat nurodė, jog draudimo sutartis, kuria būtų apdraustas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, sudaryta nebuvo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog draudikas negavo jokio pranešimo iš draudėjos (atsakovės) apie minėtą draudžiamąjį įvykį, negavo prašymo išmokėti draudimo išmoką, todėl teismas sprendė, jog draudikas turėjo pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ir dėl to atmetė ieškovo ieškinį dėl 91 000 Lt dydžio draudimo išmokos priteisimo kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog draudikas atsisakė išmokėti ieškovui draudiko išmoką 2010 m. balandžio 8 d., ieškovas kreipėsi į teismą 2012 m. lapkričio 9 d., sprendė, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą (CK 1.125 str. 7 d.). Teismas pažymėjo, jog ieškovas nepateikė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Teismas nurodė, jog draudikas prašė taikyti ieškovo reikalavimui priteisti iš draudimo 91 000 Lt dydžio draudimo išmoką ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), todėl ieškinį šioje dalyje atmetė ir dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, jog ieškovas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos; tuo atveju jei nėra galimybės priteisti 91 000 Lt draudimo išmokos iš atsakovo „If Q C Insurance AS, veikiančio per Lietuvos filialą“, šią sumą priteisti iš Lietuvos valstybės; jei atsakovai negalėtų atlyginti nuostolių, t. y. 321 690 Lt sumos (daiktų vertės), 118 400 Lt ir 115 200 Lt negautų darbinių pajamų bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, subsidiariai ieškovas prašė priteisti šiuos nuostolius ir palūkanas iš Lietuvos valstybės. Teismas pažymėjo, jog ieškovas savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindė neteisėtais Vilniaus rajono policijos, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros, Vilniaus rajono apylinkės teismo, Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo (dabar Vilniaus miesto apylinkės teismas), Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo neteisėtais veiksmais ir neveikimu, kurie prasidėjo 2009 m. lapkričio 9 d. (pareiškimu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai) ir baigėsi 2012 m. rugsėjo 12 d. (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-639-190/2012).

Teismas, įvertinęs atsakovo Lietuvos valstybės institucijų veiksmus bei remdamas pateikta byloje medžiaga, sprendė, kad ieškovas neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, t. y. ieškovas neįrodė neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų, neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Teismas, vertindamas policijos veiksmus, nustatė, jog ieškovas laikė juos neteisėtais, kadangi policijos pareigūnai nepradėjo ikiteisminio tyrimo pagal ieškovo pateiktą pareiškimą, taip pat nepateikė tarnybinio pranešimo ir/ar įvykio apžiūros protokolo, nors lankėsi atsakovės name. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovo 2010 m. balandžio 19 d. pareiškimas Nr. 10-57-AP-322, gautas Vilniaus rajono policijoje (t. 3, b. l. 28), nebuvo pradėtas nagrinėti dėl to, kad analogiško turinio pareiškimas jau buvo išnagrinėtas pagal ieškovo gautą pareiškimą Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje ir prokuratūros nutarimas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi paliktas galioti, atmetus ieškovo skundą, o pastarasis sprendimas, jį apskundus apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi taip pat paliktas galioti. Teismas pažymėjo, jog patys pareigūnai sprendžia, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, teismo vertinimu, gavus pirminį ieškovo skundą, sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas tik ištyrus visas skunde nurodytas aplinkybes ir įvertinus nurodomą informaciją. Teismas nurodė, jog galiojantys įstatymai numato asmens teisę kreiptis su skundu į valstybės institucijas bei reikalauti, kad toks skundas būtų išnagrinėtas. Tokio skundo pateikimas nereiškia, kad jis visais atvejais gali būti palankus ieškovui bei priimtas sprendimas (šiuo atveju skundo nenagrinėti) yra neteisėtas. Be to, įstatymai nesuteikia teisės teikti pakartotinį skundą ir reikalauti jį tirti iš naujo, pagaliau nėra pagrindo tikėtis pakartotiniais skundais palankaus sprendimo. Dėl to teismas darė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių policijos veiksmų neteisėtumą, taip pat neįrodė prašomos priteisti žalos bei kitų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų.

Teismas pagal bylos duomenis sprendė, jog ieškovas neįrodė neteisėtų prokuratūros veiksmų. Teismo vertinimu, ieškovas iš esmės teikė analogiško turinio skundus, kuriuose nurodė tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos nagrinėjant ankstesnius jo skundus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nenustačius jokių neteisėtų prokuratūros pareigūnų veiksmų, o ieškovui teikiant vis naujus analogiško turinio skundus, kurie jau buvo išnagrinėti ir duoti atsakymai, sprendė, jog tokios aplinkybės nesudarė pagrindo vertinti pareigūnų veiksmus, kaip neteisėtus, kadangi nepalankių sprendimų priėmimas nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus.

Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus dėl per ilgo jo skundų tyrimo termino. Ieškovas neįrodė, jog prokuratūra, tirdama ieškovo skundus, būtų pažeidusi nustatytus terminus. Teismas pažymėjo, jog ilgas šių skundų tyrimas (laike) buvo išimtinai tik dėl paties ieškovo daugkartinių tapačių skundų teikimo įvairioms instancijoms (procesine prasme). Be to, teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovui buvo neteisingai nurodyta apskundimo tvarka, niekaip nesudarė pagrindo vertinti šį veiksmą, kaip neteisėtą, sukėlusį ieškovui kokias tai pasekmes, kurios būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kokios tai žalos atsiradimu.

Teismas pažymėjo, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad jis nuosavybės teise valdė daiktus, kurie būtų įtraukti į nekilnojamojo turto vertybių sąrašą bei nenurodė aplinkybių, kaip pasireiškė jo privataus gyvenimo paviešinimas, ir/ar kad ieškovui būtų grasinta bei kad prokurorė I. K. būtų nutekinusi svarbią informaciją galimiems įtariamiesiems.

Teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, dėl jo manymu neteisėtų teismo veiksmų, sprendė, kad ieškovas nenurodė veiksmų, kuriuos galima vertinti kaip neteisėtais. Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatė, jog atsakovai pasisavino ieškovui priklausantį turtą ir jį neteisėtai užvaldė, jo negrąžino, todėl nesprendė klausimo dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų ir valdžios institucijų pareigūnų veiksmų, ir/ar ieškovo patirtų nuostolių atsiradimo.

Teismas, įvertinęs reikalavimą priteisti draudimo išmoką iš valstybės, pažymėjo, kad valstybės institucijos nėra atsakingos už prievoles, kylančias iš sutartinių santykių (šiuo atveju iš draudimo teisinių santykių). Be to, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo ieškovo skundą, kuris buvo teismingas bendros kompetencijos teismui (t. 3, b. l. 21- 27), tačiau tai nesudarė pagrindo vertinti jį neteisėtu, sukėlusiu ieškovui neigiamas pasekmes, kadangi visi ieškovo skundai buvo atmesti, kaip nepagrįsti ir ikiteisminis tyrimas atsakovų atžvilgiu nepradėtas.

Teismas nurodė, jog visi ieškovo skundai dėl valstybės institucijų galimai neteisėtų veiksmų buvo išsamiai ištirti ir įvertinti, šie skundai netenkinti (vėliau palikti nenagrinėtais, kaip teikti pakartotinai) bei ieškovui išsiunčiami atsakymai (priimti procesiniai sprendimai), taip pat minėtų sprendimų teisėtumas buvo patikrintas apeliacine tvarka.

Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad nepriteistina valstybei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktų 1904,29 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, jog atsakovė patyrė advokato pagalbai 2400 Lt (t. 6, b. l. 170 – 173) ir 1700 Lt (t. 7, b. l. 101-105) bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, jog nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo, kadangi pastarojo atleidimas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei neapima visų kitų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas ,,Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, į bylos apimtį, pateiktų procesinių dokumentų kiekį, aplinkybes, jog pareikšti reikalavimai apima įvairius teisinius santykius, teismo posėdžių kiekį, teismas sprendė, kad sumažintinas prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis ir priteistina iš ieškovo atsakovei 868,86 Eur (3 000 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas D. S. apeliaciniu skundu prašo:

1) priimti apeliacinio skundo priedus Nr. 1-7 ir priedą Nr. 9 (automobilio Hyundai Accent nuotraukas su automobilio techninėmis charakteristikomis);

2) išreikalauti J. B. ir V. B. pajamas iš oficialių Lietuvos Respublikos institucijų, pinigų judėjimą banko sąskaitose už 2006-2009 metų laikotarpį ir šiuos įrodymus prijungti prie apeliacinio skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme;

Šalies argumentai

3) apeliacinės instancijos teisme skirti žodinį teismo posėdį;

4) atsakovei J. B. už melavimą pirmosios instancijos teismo posėdyje po priesaikos skirti baudą;

5) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. bei trečiųjų asmenų, išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo D. S. daiktus natūra sumoje 321 690 Lt (žr. priedus daiktai Nr. 4 – 13 : priedas daiktai Nr. 4 - dokumentai, priedas daiktai Nr. 5 - knygų rinkiniai / biblioteka, priedas daiktai Nr. 6 - D. S. mokslo darbai ir mokslo dokumentai, priedas daiktai Nr. 7 - D. S. vardiniai daiktai - apdovanojimai, priedas daiktai Nr. 8 - kitos šeimos vertybės, priedas daiktai Nr. 9 - rūbai - avalynė, priedas daiktai Nr. 10 – buitinė technika - baldai, priedas daiktai Nr. 11 - indai, priedas daiktai Nr. 12 - patalynė - rankšluosčiai, priedas daiktai Nr. 13 – kiti daiktai). Šią teismo sprendimo dalį atsakovus J. ir V. B., bei trečiuosius asmenis įpareigoti įvykdyti nedelsiant (CPK 281 str., 283 str. 1 d. 4 p. ir kt.).

6) priimti naują sprendimą - atsakovams J. B. (N.) ir V. B. negalint ieškovo D. S. daiktų grąžinti natūra, iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. solidariai priteisti piniginę kompensaciją - negrąžintų daiktų rinkos vertę pinigine išraiška 2009 m. spalio 22 dienai iš viso 321 690 Lt (žr. priedus daiktai Nr. 4 - 13) - ir 5 proc. metines palūkanas nuo 2009 m. spalio 22 d. (t. y. nuo raštiško ieškovo D. S. reikalavimo grąžinti daiktus registruotu paštu gavimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Šiai teismo sprendimo daliai užtikrinti, teismo sprendimu nustatyti atsakovų J. B. (N.) ir V. B. turto priverstinę hipoteką / įkeitimą (CK 4.178 str. ir kt.).

7) priimti naują sprendimą - iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. priteisti solidariai už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo pradžios iki 2009 m. spalio 15 d. už 37 kalendorinių mėnesių laikotarpį dėl tyčinio daiktų negrąžinimo savininkui laiku iš svetimo neteisėto valdymo ir dėl to ieškovo D. S. negautų 118 400 Lt darbinių pajamų ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

Šalies argumentai

8) priimti naują sprendimą - iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. ieškovui D. S. priteisti solidariai 115 200 Lt padarytą turtinę žalą dėl negautų darbinių pajamų ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

9) priimti naują sprendimą - jeigu atsakovai J. B. (N.) ir V. B. negalėtų atlyginti žalos ir padarytų nuostolių, kurie yra prašomi priteisti, šią sumą subsidiariai priteisti atlyginti iš atsakovų valstybinių institucijų - Vilniaus rajono policijos, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros, Vilniaus rajono apylinkės teismo, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo – ir Lietuvos Respublikos valstybės;

10) priimti naują sprendimą - ieškovo D. S. turto pasisavinimą ir sunaikinimą pripažinti draudiminiu įvykiu;

11) priimti naują sprendimą byloje - jeigu būtų praleistas terminas, atnaujinti terminą ieškinio daliai dėl draudimo išmokos pareikšti (pateikti);

12) priimti naują sprendimą - įpareigoti draudimo bendrovę AB IF draudimas išmokėti visą draudimo polise serija PSNTA Nr.00005581 nustatytą draudimo išmoką ieškovui D. S. iš viso 91 000 Lt. Jeigu šią sumą dėl senaties termino ar kitų priežasčių nebūtų galima priteisti iš draudimo bendrovės AB IF draudimas, šią sumą priteisti solidariai iš Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros ir Vilniaus rajono policijos;

13) priimti naują sprendimą - iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš Lietuvos Respublikos valstybės - 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;

14) priimti naują sprendimą - priteisti ieškovui D. S. iš atsakovų turėtas ir faktiškai patirtas teisines išlaidas iš viso 7 200 Lt;

15) Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priteisti iš atsakovų visas turėtas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1) Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų rinkimą, išreikalavimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

2) Šioje civilinėje byloje yra pažeista ieškovo D. S. ir D. S. šeimos iš motinos pusės iki senelių teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.) ir civilinės bylos išnagrinėjimas per trumpiausią laiką nacionaliniuose teismuose;

Žemesnės instancijos teismas

3) Šioje civilinėje byloje yra pažeista ieškovo D. S. ir D. S. šeimos iš motinos pusės iki senelių teisė į nuosavybės apsaugą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (teisė į nuosavybės apsaugą) pažeidimai). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis EŽTT praktika privalėjo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (teisė į nuosavybės apsaugą) pažeidimą (Kanala v. Slovakia, no. 57239/00, 10 July 2007);

4) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti į bylą nauju rašytinius ir daiktinius įrodymus, t. y. D. S. 2014 m. spalio 2 d. prašymą Danske Bank A / S dėl dokumentų nuorašų pateikimo, Danske Bank A / S pateiktus dokumentus, buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) hipotekos lakštą, D. S. 2003 m. turto deklaraciją, baldų pirkimo dokumentus, 23 nuotraukas (taip pat šios 23 nuotraukos įkeltos / įrašytos į pridedamą USB raktą), USB raktą su įrašytomis 24 ir 25 nuotraukomis, kuriose matyti D. S. ISM magistratūros studijų dekano Š. A. įteikiamas apdovanojimas už indėlį į mokslą. Minėti įrodymai patvirtina ieškinio aplinkybes, ieškovo D. S. ir ieškovo D. S. (pa)kviestų ir teismo posėdyje apklaustų trijų liudytojų nuoseklius parodymus ir sudaro ir padeda atkurti nuoseklią ir loginę bylos aplinkybių eigą bei visiškai ir neginčijamai paneigia atsakovų duotus melagingus parodymus byloje, todėl buvo priimtas neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas sprendimas;

5) Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai (į)vertino byloje surinktus įrodymus, neužtikrino tinkamo bylos proceso pirmosios instancijos teisme, nenustatė teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, nagrinėdamas ieškinį ir procesiniuose dokumentuose pateiktas aplinkybes ir įrodymus, nenustatė esminių bylos faktinių aplinkybių ir bylos įrodinėjimo dalyko, vertindamas pavienius tik atsakovų pateiktus įrodymus, neįsitikino, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ir priimti teisingą sprendimą byloje, nenustatė, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nepateikta suklastotų įrodymų, taip pat neįvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų viseto, nebandė jų analizuoti logine grandine ir logikos dėsniais, siekiant nustatyti visapusiškas ir objektyvias visas reikšmingas bylos aplinkybes, bylą išnagrinėjo formaliai ir paviršutiniškai, teisingai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos, nesilaikė CPK 270 str. 3-4 d. įtvirtintų konstitucinių reikalavimų procesiniam teismo sprendimui, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos;

6) Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, netyrė ir ne(į)vertino aplinkybių, jog atsakovai po 2009 m. kovo 8 d. naudojosi, tebesinaudoja ieškovo daiktais bei turtu (žr. priedus daiktai Nr. 4 – 13), gavo iš to naudos, o ieškovas patyrė žalą ir nuostolius;

Žemesnės instancijos teismas

7) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl turto bei daiktų vertės, kadangi teismui buvo paaiškinta, kaip ir kokiu buvo apskaičiuota ginčo turto ir daiktų vertė, koks buvo daiktų nusidėvėjimo laipsnis, kaip buvo apskaičiuoti patirti nuostoliai ir žala;

8) Nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešas interesas, kadangi atsakovams negalint patiems atlyginti žalos ir padarytų nuostolių, dalį jos gali tekti atlyginti valstybei ir valstybinėms institucijoms;

Žemesnės instancijos teismas

9) Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ieškinio aplinkybes, kokio darbo ir kokia veikla negali iki šios dienos negali užsiimti ieškovas, t.y. į tai, kad ieškovas iki šios dienos negali normaliai dirbti savo srities darbą (kurį dirbo keliolika pastarųjų metų - iki 2009 metų), susijusį su savo ekonominiu vadybiniu išsilavinimu, patirtimi, sukauptomis žiniomis ir įgūdžiais, konsultuoti klientus, toliau vykdyti mokslinę veiklą, bei skaityti paskaitas studentams ir dėl to iki šios dienos nuolat praranda didelę dalį darbinių pajamų;

10) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ne(į)vertino, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų draudimo sutarties iniciatoriumi ir faktiniu (tikruoju) sudarytoju buvo ir pačią draudimo sutartį su draudimo bendrove derino bei ją sudarė ieškovas, o draudimo polise sutartį sudariusiu asmeniu J. B. buvo įrašyta ir įvardyta vien dėl tos priežasties, kad išvengti teisinės painiavos kaip ir pačio pastato namo draudimo sutartyje bei atsižvelgiant į tai, jog tuo metu ieškovas turėjo didelių turtinių ginčų su finansinėmis institucijomis bei siekiant išvengti nesusituokusios šeimos finansinių nuostolių įvykus draudiminiam įvykiui. Apelianto teigimu, (į)vertinant tikrąsias draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo faktines ir teisines aplinkybes, pastarasis turėjo įstatymu suteiktą teisę kreiptis į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo;

Žemesnės instancijos teismas

11) Dėl valstybės institucijų Vilniaus rajono policijos, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros, Vilniaus rajono apylinkės teismo, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo netinkamo veikimo ir neveikimo neprotingai ilga D. S. ikiteisminio tyrimo ir teisėsaugos institucijoms bei teismams pateiktų dokumentų, prašymų / pareiškimų, skundų tyrimo ir nagrinėjimo trukmė, ikiteisminio tyrimo pareigūnų netinkamas pareigų atlikimas ir neveikimas, generalinio prokuroro pavaduotojo T. S. neteisingas teismo, kuriam galima apskųsti Generalinės prokuratūros veiksmus, nurodymas, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo klaidos, kai nepagrįstai administraciniame teisme buvo priimtas D. S. skundas ir jis buvo išnagrinėtas, o vėliau šis procesas buvo nutrauktas ir panaikintas (ko pasekoje buvo prarasti dar vieneri metai laiko) užvilkino ne tik ieškinio padavimą šioje byloje, bet ir ieškovo turto (susi)grąžinimo procesą, bei žalos ir nuostolių atlyginimo reikalavimą.

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas neįrodė neteisėtų veiksmų, bet taip pat nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta žala. Abstraktūs pasisakymai, apelianto reakcija į atliktus veiksmus, o ne tų veiksmų sukelti padariniai, negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Apeliantas (ieškovas) taip pat neįrodė reikalaujamos turtinės ir neturtinės žalos dydžių, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti pareigūnų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jų ir neva apelianto patirtos turtinės ir neturtinės žalos.

Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ginčijamo sprendimo motyvai aiškiai patvirtina, kad teisme visapusiškai ir objektyviai buvo ištirtos visos su apelianto ginču susijusios aplinkybės. Teismas teisingai pagal byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad visi ieškovo skundai, adresuoti įvardintoms valstybės institucijoms, buvo tirti ir įvertinti, konkrečiai tiriant visus skunde nurodytus duomenis bei pateiktą informaciją, šie skundai netenkinti (vėliau palikti nenagrinėtais, kaip teikti pakartotinai) bei ieškovui išsiunčiami atsakymai (priimti procesiniai sprendimai).

Atsakovas draudimo kompanija „If P&C Insurance AS“ filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą nepakeistą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, visi byloje esantys įrodymai ištirti ir įvertinti tinkamai.

Atsakovai J. B. ir V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimą grindžia šiais atsikirtimais:

Atsiliepimas

1) Ieškovas neįrodė, kad jo teisės buvo pažeistos, todėl reikalavimas dėl daiktų grąžinimo, o daiktų natūra nesant - reikalavimas priteisti žalą, yra nepagrįsti ir pirmos instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti.

Šalies argumentai

2) ieškovas nepagrįstai prašo priimti į bylą naujus įrodymus, taip pat nepagrįstai prašo išreikalauti naujus įrodymus;

3) Reikalavimas dėl baudos už priesaikos teismui sulaužymą yra nepagrįstas, kadangi ieškovas nerodė, jog atsakovė sąmoningai tyčia davė neteisingus parodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas ir atsakovas draudimo kompanija „If P&C Insurance AS“ filialas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, nei apeliantas, nei atsakovas draudimo kompanija „If P&C Insurance AS“ Vilniaus filialas nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartus su apeliaciniu skundu pateikė papildomus naujus įrodymus (D. S. 2014 m. spalio 2 d. prašymas Danske Bank A / S Dėl dokumentų nuorašų pateikimo; Danske Bank A / S pateikti dokumentai; buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), hipotekos lakštas; D. S. 2003 m. turto deklaracija; baldų pirkimo dokumentai; nuotraukos, 23 vienetai (taip pat šios 23 nuotraukos įkeltos / įrašytos į pridedamą USB raktą); USB raktas; lengvojo automobilio Hyundai Accent pirkimo dokumentai, techniniai dokumentai, techninės charakteristikos, vaizdo nuotraukos), kuriuos prašo priimti į bylą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas siekia paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, įrodyti apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, teisėjų kolegija pateiktus su apeliaciniu skundu įrodymus priima į bylą bei vertina.

Dėl įrodymų išreikalavimo

Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti J. B. ir V. B. pajamas iš oficialių Lietuvos Respublikos institucijų, pinigų judėjimą banko sąskaitose už 2006-2009 metų laikotarpį ir šiuos įrodymus prijungti prie apeliacinio skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

CPK 199 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad fiziniai asmenys ar juridiniai asmenys, neturėdami galimybės pateikti reikalaujamą rašytinį įrodymą arba negalėdami jo pateikti per teismo nustatytą terminą, privalo pranešti apie tai teismui ir kartu nurodyti to priežastis. Pagal CPK180 straipsnio reikalavimus teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės byloje aplinkybes.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų, nustatyti turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir prašomi išreikalauti įrodymai laikytini pertekliniais.

Teisėjų kolegija, pagal bylos duomenis ir atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, daro išvadą, jog ieškovo minėtas prašymas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų rinkimą, išreikalavimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, pagal įstatymo reikalavimus ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, visapusiškai ir objektyviai išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, teisingai pagal bylos duomenis atskleidė bylos esmę.

Dėl baudos atsakovei skyrimo

Apeliantas apeliaciniame skunde prašo atsakovei J. B. už melavimą pirmosios instancijos teismo posėdyje po priesaikos skirti baudą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, jog apelianto prašymas skirti atsakovei baudą už melavimą pirmosios instancijos teismo posėdyje po priesaikos yra nepagrįstai, todėl atmestinas (CPK 12, 178 str.).

Dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Nagrinėjamu atveju, apeliantas nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ir netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daiktų išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo, atsiskaitymą grąžinant daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95-4.97 straipsniai). Teisėjų kolegija laiko šiuos apelianto argumentus nepagrįstais.

CK 1.138 straipsnyje nustatyti asmens pažeistų teisių gynimo būdai. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, kreipdamasis į teismą, savo teisių gynimo būdą pasirenka atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vindikacinis ieškinys yra absoliutaus pobūdžio daiktinis teisinis ieškinys, nes šį gynimo būdą savininkas gali panaudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą. CK 4.95 straipsnyje nustatyta, kad vindikacija – tai nevaldančio savo daikto savininko teisė išsireikalauti daiktą iš kito asmens neteisėto valdymo. Vindikacijos ieškinio dalykas yra ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga, o daiktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra nurodęs, kad, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Reiškiant vindikacinį ieškinį įrodinėjimo pareiga tenka daikto savininkui CPK 178 straipsnis. Daikto savininkas, norintis susigrąžinti daiktą, turi įrodyti, kad valdantis daiktą asmuo jį valdo neteisėtai. Vindikacinio ieškinio reikalavimo objektu dažniausiai gali būti tik pagal individualius požymius apibūdinami daiktai, kurie egzistuoja natūra (CK 4.4 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, apelianto pateiktus paaiškinimus ir rašytinius duomenis apie tai, ar ieškovas nuosavybės teise valdė visus ieškinio prieduose nurodytus ir prašomus išreikalauti iš atsakovų daiktus (ar ieškovas įrodė, kad visi išvardinti ieškinyje daiktai jam priklausė nuosavybės teise, ar juos apskritai turėjo iki daiktus, jo teigimu, neteisėtai užvaldant), sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog apeliantas neįrodė, kad jis prašomus išreikalauti iš atsakovų daiktus, valdė. Apeliantas taip pat neįrodė, kad jis valdė (naudojosi, ar pas jį buvo saugojamos) jo šeimos vertybės, kurias bendrai ieškovas vertina 50 000 Lt suma: senelio vardinius karinius apdovanojimus su dokumentais, devynis medalius ir ordinus, kuriuos jis įvertino ne mažesne nei 5000 Lt verte už vieną; senelio baltos spalvos metalo papirosinę, kuri jo vertinimu verta 5000 Lt; bei senelių šeimos albumus. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, kad jam priklausė jo išvardinti vardiniai daiktai ir apdovanojimai (t. 2, b. l. 200 – 201,) ir šis juos saugojo pas atsakovę namuose (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, jog atsakovai neužkirto kelio ir netrukdė apeliantui pasiimti daiktus. Priešingai, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog apeliantas buvo raginamas pasiimti jam priklausančius, paliktus pas atsakovę namuose jo asmeninius daiktus (t. 3, b. l. 112 - 114).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentas, jog 2014 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje J. B. į teisėjos klausimus žodžiu nurodė, kad dalį D. S. daiktų išmetė kaip beverčius ir šlamštą, nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti apeliacinį skundą ir ieškinį. Ieškovas neįrodė ir byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė išmetė turinčius vertę ieškovo daiktus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, laiko pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškovo turto išreikalavimo vertinimo pagrįstomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovo pateiktų daiktų vertė – tik paties ieškovo asmeninis, nepagrįstas turto vertinimas, kadangi byloje nepateikti duomenys apie tokių daiktų vertę jų įsigijimo metu, apie šių daiktų galimą nusidėvėjimą, nors pats pripažįsta, kad jie įsigyti dar tarybiniais metais, ar per ilgą laiką (knygos).

Teisėjų kolegija pagal į bylą pateiktus duomenis sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog ieškovas neįrodė būtinųjų sąlygų ieškiniui patenkinti: nepateikti ginčo turto ieškovo nuosavybę įrodantys duomenys; įrodymai, kad valdymo teisė prarasta be ieškovo valios; kad turtas iš tikrųjų buvo natūroje; kad jis tikrai yra pas atsakovus jų neteisėtai užvaldytas. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs reikalavimo dėl vindikacijos, tuo pagrindu, jog apeliantas neįrodė, kad jis buvo tų daiktų savininku ir šie daiktai buvo neteisėtai užvaldyti, pagrįstai atmetė reikalavimus priteisti turtinę žalą šių daiktų verte (321 690 Lt) bei metines palūkanas ir reikalavimą nustatyti hipoteką.

Dėl negautų pajamų priteisimo iš atsakovų

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ieškinio aplinkybes, kokio darbo ir kokia veikla negali iki šios dienos negali užsiimti ieškovas.

Ieškovas (apeliantas) prašė priteisti iš atsakovų J. B. (N.) ir V. B. solidariai už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo mėn. pradžios iki 2012 m. spalio 15 d. negautų 118 400 Lt darbinių pajamų ir 115 200 Lt negautų darbinių pajamų (už tris metus į priekį) bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia reikalavimą atsakovams atlyginti jo patirtus nuostolius (negautas pajamas iš jo darbinės veiklos). Ieškovo teigimu, atsakovams negrąžinus jam priklausančių asmeninių daiktų (knygų, dokumentų, mokslinių darbų, paskaitų medžiagų, mokslo žurnalų, diplomo, kitų dokumentų ir pan.), jam nurodytu laiku buvo ir yra apsunkinta galimybė dirbti vadovaujamą darbą. Dauguma šių dokumentų reikalingi jo kasdieniniame darbe. Dėl to jis kas mėnesį patiria ne mažiau kaip nuo 2500 iki 4000 Lt nuostolių (negauna tokiai sumai darbinių pajamų). Jis neteko galimybės skaityti paskaitų, nurodė, kad už vieną 8 valandų darbo dieną paskaitų verslo tema yra nustatyti įkainiai nuo 800 Lt iki 4000 Lt. Už kiekvieną mėnesį nuo 2009 metų rugsėjo mėn. pradžios jis negavo 3200 Lt pajamų iš darbinės veiklos. Ieškovas nurodė, kad tokių pajamų priteisimo jis reikalauja iš teisinių santykių susijusių su savininko teisių gynimu, kuriuos reglamentuoja daiktinės teisės normos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, pagal bylos duomenis įvertinusi apelianto nurodytas aplinkybes dėl galimos jo darbinės veiklos bei paskaitų skaitymo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos yra tik teorinės, niekuo nepagrįstos, nepateikti įrodymai, kad konkrečiu laikotarpiu ieškovas turėjo galimybę dirbti darbą, susijusį su moksline veika ar paskaitų skaitymu, ir/ar jis būtų taręsis dėl kokių tai konkrečių (vadovaujančių ar kita) pareigų užėmimo, ar paskaitų skaitymo konkrečioje įstaigoje (mokslo ar panašiai) ir būtų nepriimtas į šį darbą.

Dėl draudiminių teisinių santykių

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog pastarasis turėjo įstatymu suteiktą teisę kreiptis į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

Ieškovas (apeliantas) prašo pripažinti turto pasisavinimą ir sunaikinimą draudiminiu įvykiu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2008 m. gruodžio 15 d. tarp draudiko „IfQC Insurance AS, veikiančio per Lietuvos filialą, ir atsakovės buvo sudaryta gyventojų turto draudimo sutartis (draudimo liudijimas Serija PSNTA Nr. 00005581). Šia draudimo sutartimi 91 000 Lt draudimo sumai buvo apdraustas atsakovei priklausantis namų turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Turtas pagal draudimo apsaugos sąlygą „If namai plius“ buvo apdraustas nuo draudimo sutartyje numatytų rizikų: gamtinių jėgų, įtampos svyravimų, medžio užvirtimo, stiklo dūžio, transporto priemonių atsitrenkimo, ugnies, vagystės ir vandens.

Teisėjų kolegija pažymi, jog gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 017, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, 202.1. p. numato baigtinį draudžiamųjų įvykių sąrašą: gamtinės jėgos, įtampos svyravimai, medžio užvirtimas, stiklo dūžis, transporto priemonių atsitrenkimas, ugnis, vagystė ir vanduo. Be to, pagal Taisyklių 2.3. p., draudžiamajam įvykiui „vagystė“ priskiriama vagystė įsibraunant, plėšimas ir vandalizmas (t. 5, b. l. 16 - 38). Tuo tarpu, apeliantas 2010 m. kovo 25 d. pareikšime – reikalavime „Dėl 91 500 Lt draudimo išmokos išmokėjimo D. S.“ nurodė, kad dingo visas jam nuosavybės teise priklausantis ir pareiškime nurodytas turtas - asmeniniai daiktai ir vertybės, kurį, ieškovo teiginiu, pasisavino atsakovė. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis nustatė, jog draudikas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo pareiškime nurodytas įvykis (jam priklausančio turto dingimas/pasisavinimas) neatitiko nei vieno iš kriterijų, pagal kuriuos šis įvykis, vadovaujantis taisyklėmis, galėtų būti pripažintas draudžiamuoju, atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Bylos duomenys patvirtina, jog 2008 m. gruodžio 15 d. gyventojų turto draudimo sutartis sudaryta su J. N. (dabar B.) nėra draudimo sutartis, sudaryta trečiojo asmens naudai. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog draudėjas pagal sudarytą draudimo sutartį buvo atsakovė J. N. (B.), todėl turto draudimo atveju naudos gavėju gali būti tik asmuo, kurio turtiniai interesai yra apdrausti.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė apeliaciniame skunde išdėstytų minėtos draudimo sutarties aplinkybių, t. y. kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų draudimo sutarties iniciatoriumi ir faktiniu (tikruoju) sudarytoju buvo ir pačią draudimo sutartį su draudimo bendrove derino bei ją sudarė ieškovas, o draudimo polise sutartį sudariusiu asmeniu J. B. buvo įrašyta ir įvardyta vien dėl tos priežasties, kad išvengti teisinės painiavos kaip ir pačio pastato namo draudimo sutartyje bei atsižvelgiant į tai, jog tuo metu ieškovas turėjo didelių turtinių ginčų su finansinėmis institucijomis bei siekiant išvengti nesusituokusios šeimos finansinių nuostolių įvykus draudiminiam įvykiui.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog draudikas turėjo pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui (apeliantui), todėl pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl 91 000 Lt dydžio draudimo išmokos priteisimo.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas draudikas atsisakė išmokėti apeliantui draudiko išmoką 2010 m. balandžio 8 d., ieškovas į teismą kreipėsi 2012 m. lapkričio 9 d. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir nepateikė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas senaties terminas galėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą.

Dėl Lietuvos valstybės atsakomybės

Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog dėl valstybės institucijų Vilniaus rajono policijos, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros, Vilniaus rajono apylinkės teismo, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo netinkamo veikimo ir neveikimo neprotingai ilga D. S. ikiteisminio tyrimo ir teisėsaugos institucijoms bei teismams pateiktų dokumentų, prašymų / pareiškimų, skundų tyrimo ir nagrinėjimo trukmė, ikiteisminio tyrimo pareigūnų netinkamas pareigų atlikimas ir neveikimas, generalinio prokuroro pavaduotojo T. S. neteisingas teismo, kuriam galima apskųsti Generalinės Prokuratūros veiksmus, nurodymas, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo klaidos, kai nepagrįstai administraciniame teisme buvo priimtas D. S. skundas ir jis buvo išnagrinėtas, o vėliau šis procesas buvo nutrauktas ir panaikintas (ko pasekoje buvo prarasti dar vieneri metai laiko) užvilkino ne tik ieškinio padavimą šioje byloje, bet ir ieškovo turto (susi)grąžinimo procesą, bei žalos ir nuostolių atlyginimo reikalavimą. Teisėjų kolegija laiko šiuos apelianto argumentus nepagrįstais dėl sekančių priežasčių.

Teisėjų kolegija pažymi, jog valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).

Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014).

Bylos duomenys rodo, jog, ieškovo teigimu, ieškovas (apeliantas) 2010 m. balandžio 19 d. kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus rajono policiją. Vilniaus rajono policijos, Maišiagalos policijos nuovados pareigūnai pradėjo tyrimą ir 2010 m. gegužės mėn. pradžioje, pareigūnai A. M. ir L. S. buvo nuvykę į J. B. namus, Rastinėnuose, tačiau vėliau jokio įvykio vietos apžiūros protokolo pateikta nebuvo. Apie tai, kad šie pareigūnai lankėsi vietoje, jis sužinojo, kadangi jam į asmeninį telefoną jie skambino, aiškindamiesi, kaip privažiuoti iki atsakovės namo. Nepaisant to, kad ieškovo pareiškimas buvo pradėtas tirti, vėliau dėl jam nežinomų priežasčių, toks tyrimas buvo nutrauktas. Ieškovo manymu, policijos pareigūnų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jam nebuvo pateiktas nei tarnybinis pranešimas, nei įvykio vietos apžiūros protokolas, nors policijos pareigūnai buvo nuvykę pas atsakovę į namus. Taip pat policijos pareigūnai be jokio teisėto pagrindo nutraukė pradėtą tyrimą.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog 2009 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrą (prašymas reg. Nr 8-102/2009), kuriuo parašė nustatyti ir surasti, kur yra pareiškime nurodyti D. S. daiktai, atvežti į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini); imtis priemonių apsaugoti mažametę dukrą G. S. nuo neigiamos motinos J. B. ir jos sutuoktinio įtakos ir laikinai šiuos asmenis atriboti nuo G. S.; paskirti J. B. ekspertizes; išreikalauti iš gydymo įstaigos J. B. medicininius dokumentus; taikyti J. B. atžvilgiu laikiną nuosavybės teisių apribojimą dėl 150 000 Lt sumos; dėl įvykių informuoti draudimo brokerį; pradėti ikiteisminį tyrimą J. B. ir V. B. pagal BK155 str., 178 str. 4 d., 181 str., 183 str., 185 str., 187 str., 237 str., 294 str.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė I. K. 2010 m. sausio 14 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pareiškėjui D. S. pasiūlyta ginčą dėl daiktų spręsti teisme civilinio proceso tvarka; 2010 m. vasario 2 d. Vilniaus rajono apylinkės teismas pareiškėjo D. S. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės I. K. 2010 m. sausio 14 d. nutarimo panaikinimo atmetė; 2010-03-09 Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo D. S. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atmestas D. S. skundas panaikinti Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010 m. sausio 14 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, įvardindamas neteisėtus prokuratūros pareigūnų veiksmus, ieškovas nurodė, kad nebuvo ištirta ir nepradėta tirti, kur yra ieškovui priklausantys itin didelės vertės daiktai; neteisėtai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes tarp jo pareiškime išvardintų ieškovui priklausančių daiktų, kuriuos pasisavino atsakovai, buvo daiktų, įtrauktų į nekilnojamojo turto vertybių sąrašą; ikiteisminis turimas turėjo būti pradėtas, nes daiktai buvo apdrausti ir vagytės buvo draudiminis įvykis; 2009 m. lapkričio 9 d. ieškovo pareiškimas Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai realiai nebuvo pradėtas tirti, vienintelis prokurorės I. K. pasiteisinimas buvo tai, kad ji telefonu kalbėjosi su atsakove ir ši pasakiusi, kad jokių ieškovui priklausančių daiktų jos namuose nėra, ieškovo gautame atsakyme nėra nurodoma, kodėl nepradėtas ikiteisminis tyrimas.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovas (apeliantas) 2010 m. rugpjūčio 23 d. pateikė pareiškimą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui (t. 3, b. l. 65 - 79). Ieškovo teigimu, iš esmės šis pareiškimas nebuvo ištirtas, vyko tarp institucinis susirašinėjimas ir toks pareiškimas perduotas tirti Vilniaus apygardos prokuratūrai; Vilniaus apygardos prokuratūra apsiribojo abstraktaus ir formalaus pobūdžio teiginiais, kaip pvz. 2010 m. spalio 9 d. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės M. O. raštas Nr. 1.10-11882. Generalinė prokuratūra 2011 m. sausio 31 d. atsakyme Nr. 17.2 -1877, kurį pasirašė generalinio prokuroro pavaduotojas T. S., į ieškovo pareiškimą neteisingai nurodė apskundimo instituciją (nurodė, kad nutarimas gali būti skundžiamas administraciniam, o ne bendrosios kompetencijos teismui), buvo pažeistas ieškovo privatus gyvenimas.

Ieškovas, prašydamas priteisti žalą, nurodė ir, jo manymu, neteisėtus teismo veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutartyje byloje Nr. ITS-3190-118/2012, kuria paliktas nenagrinėtu 2012 m. gegužės 24 d. D. S. skundas, neteisėtai laikė, kad Generalinės prokuratūros 2011 m. sausio 31 d. atsakymas Nr. 17.2-1877 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kurio apskundimas nenumatytas; Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi atmesdamas apelianto skundą, iš esmės netyrė ieškovo prašyme nurodytų aplinkybių; neatsižvelgė į pateiktus ieškovo duomenis apie „staigų“ atsakovų J. ir V. B. praturtėjimą. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės I. K. priimtas 2010 m. sausio 15 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių, buvo tikrinamas apeliacine tvarka, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi atmetė ieškovo skundą ir paliko aukščiau nurodytą nutarimą nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs D. S. skundą, 2010 m. kovo 9 d. nutartimi, skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį. Ieškovas 2010 m. vasario 12 d. pateikė skundą Generalinei prokuratūrai, kuriame iš esmės kartojo tas pačias aplinkybes (kaip ir pirmame jo skunde Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai). Toks skundas buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui, kuris nustatė, jog inicijuoti tarnybinio patikrinimo I. K. atžvilgiu nėra pagrindo. 2010 m. rugpjūčio 25 d. Generalinėje prokuratūroje buvo gautas pakartotinis skundas, persiųstas nagrinėti Vilniaus apygardos prokuratūrai, į kurį ieškovui taip pat buvo duotas 2010 m. spalio 7 d. atsakymas; 2010 m. spalio 15d. Generalinėje prokuratūroje gautas trečias ieškovo pareiškimas, kuris taip pat persiųstas Vilniaus apygardos prokuratūrai, minėtas skundas nenagrinėtas, nes pateiktas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. 2010 m. lapkričio 15 d. ieškovo pateiktas skundas generalinei prokuratūrai, į kurį taip pat buvo atsakyta. 2010 m. gruodžio 14 d. atsakymas taip pat buvo apskųstas bei atmestas kaip nepagrįstas, nes nepateikta naujų aplinkybių ar įrodymų. Toks atsakymas buvo apskųstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, kuris 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi paliktas nenagrinėtu. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjo skundą atmetė.

Nagrinėjamu atveju apeliantas ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos; tuo atveju jei nėra galimybės priteisti 91 000 Lt draudimo išmokos iš atsakovo draudimo bendrovės If P&C Insurance AS filialo, šią sumą priteisti iš Lietuvos valstybės; jei atsakovai J. B. (N.) ir V. B. negalėtų atlyginti nuostolių, t. y. 321 690 Lt sumos (daiktų vertės), 118 400 Lt ir 115 200 Lt negautų darbinių pajamų bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, subsidiariai priteisti šiuos nuostolius ir palūkanas iš Lietuvos valstybės.

Kaip minėta, apeliantas savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindė neteisėtais Vilniaus rajono policijos, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros, Vilniaus rajono apylinkės teismo, Vilniaus miesto 1 –ojo apylinkės teismo (dabar Vilniaus miesto apylinkės teismo), Vilniaus apygardos teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo neteisėtais veiksmais ir neveikimu, kurie prasidėjo 2009 m. lapkričio 9 d. (A. S. pareiškimu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai) ir baigėsi 2012 m. rugsėjo 12 d. (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-639-190/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog apeliantas neįrodė civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, t. y. ieškovas neįrodė neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog patys pareigūnai sprendžia, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, ar tokio pagrindo nėra. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog gavus pirminį ieškovo skundą, sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas tik ištyrus visas skunde nurodytas aplinkybes ir įvertinus nurodomą informaciją. Galiojantys įstatymai numato asmens teisę kreiptis su skundu į valstybės institucijas bei reikalauti, kad toks skundas būtų išnagrinėtas. Tokio skundo pateikimas nereiškia, kad jis visais atvejais gali būti palankus ieškovui, bei priimtas sprendimas (šiuo atveju skundo nenagrinėti) yra neteisėtas. Be to, įstatymai nesuteikia teisės teikti pakartotinį skundą ir reikalauti jį tirti iš naujo, pagaliau nėra pagrindo tikėtis pakartotiniais skundais palankaus sprendimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad ieškovas (apeliantas) nepateikė įrodymų, pagrindžiančių policijos veiksmų neteisėtumą, taip pat neįrodė prašomos priteisti žalos bei kitų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų.

Teisėjų kolegija, pagal bylos duomenis įvertinusi prokuratūros veiksmų teisėtumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog apeliantas neįrodė neteisėtų prokuratūros veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, jog nenustačius jokių neteisėtų prokuratūros pareigūnų veiksmų, o apeliantui (ieškovui) teikiant vis naujus analogiško turinio skundus, kurie jau buvo išnagrinėti ir duoti atsakymai, tokios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti pareigūnų veiksmus, kaip neteisėtus, kadangi nepalankių sprendimų priėmimas nėra pagrindas nei pradėti ikiteisminio tyrimo, nei konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ilgas aukščiau paminėtų skundų tyrimas (laike) buvo išimtinai tik dėl paties ieškovo daugkartinių tapačių skundų teikimo įvairioms instancijoms (procesine prasme).

Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ta aplinkybė, kad ieškovui buvo neteisingai nurodyta apskundimo tvarka, nėra pagrindas vertinti šį veiksmą, kaip sukėlusį ieškovui kokias tai pasekmes, kurios būtų tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kokios tai žalos atsiradimu. Be to, nurodyta klaida buvo ištaisyta.

Teisėjų kolegija pagal byluos duomenis taip pat daro išvadą, jog apeliantas neįrodė neteisėtų teismo veiksmų. Teismo priimti sprendimai patikrinti instancine tvarka bei ieškovo įvardijama žala nėra sąsajoje su jo įvardijamais teismo veiksmais.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog visi ieškovo skundai, adresuoti įvardintoms valstybės institucijoms, buvo tirti ir įvertinti, konkrečiai tiriant visus skunde nurodytus duomenis bei pateiktą informaciją, šie skundai netenkinti (vėliau palikti nenagrinėtais, kaip teikti pakartotinai) bei ieškovui išsiunčiami atsakymai (priimti procesiniai sprendimai). Priimti sprendimai apskųsti instancine tvarka ir jų teisėtumas patikrintas, ieškovo nurodyti veiksmai, nesudaro pagrindo juos vertinti kaip neteisėtus, bei esančius priežastiniame ryšyje su ieškovo įvardijamos turtinės ir neturtinės žalos, kurios dydžio ieškovas nepagrindė, atsiradimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, konstatuoja, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ir pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros bei teismo veiksmų ir pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovo ieškinį šioje dalyje kaip nepagrįstą.

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundų bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams J. B., V. B., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūrai, Lietuvos Respublikos policijos departamentui, draudimo bendrovei If P&C Insurance AS filialui dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, žalos atlyginimo, draudimo išmokos priteisimo ir kt., priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso bei civilinio kodekso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės(CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantui nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovai kartu su atsiliepimu pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pritiesimo, tačiau nenurodė patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė Gintaras Pečiulis