- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-27
- Bylos Nr.
- e2-1500-294/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Seikalis
- Ieškovas
- MB Meistrai
- Atsakovas
- A. T.
- Advokatai
- Giedrė Daironė, Donata Lapėnienė
dalyvaujant ieškovo MB Meistrai atstovams vadovui A. R., advokatei Donatai Lapėnienei, atsakovui A. T., atsakovo atstovams Viktorijai Tamašauskienei, advokato padėjėjai Giedrei Daironei
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo MB „Meistrai“ ieškinį atsakovui A. T. dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 750 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad A. T. ir A. R. yra MB „Meistrai“ steigėjai ir nariai. A. R. taip pat yra Ieškovo direktorius. Vadovaujantis 2018 m. birželio 13 d. verslo debeto kortelės sutartimi Atsakovui Ieškovo vardu buvo išduota verslo debeto kortelė (kortelės Nr. 5355500000464239). Buvo nustatyta, kad minėta banko kortele 2021 m. vasario 13 d. buvo atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija, kurios suma 750,00 Eur. Nepaisant to, kad verslo debeto kortelė (kortelės Nr. 5355500000464239) buvo išduota prie Ieškovui priklausančios banko sąskaitos Nr. LT74 7300 0101 5533 5300, kurioje yra Ieškovo piniginės lėšos, Ieškovui nebuvo pateikti jokie duomenys ir dokumentai, kurie pagrįstų minėtos operacijos atlikimo tikslą ir Ieškovo piniginių lėšų panaudojimo tikslą. Atsižvelgiant į tai, kad verslo debeto kortelė (kortelės Nr. 5355500000464239) buvo išduota būtent Atsakovui, Ieškovas kreipėsi į Atsakovą su 2021 m. rugpjūčio 5 d. pretenzija „Dėl Bendrijos piniginių lėšų panaudojimo“. Pateikta Pretenzija buvo reikalaujama ne vėliau kaip per 7 (septynias) kalendorines dienas nuo Pretenzijos gavimo: 1) pateikti Ieškovui duomenis ir dokumentus, kurie pagrįstų 750,00 Eur Ieškovo piniginių lėšų išgryninimo operaciją ir šių piniginių lėšų panaudojimo tikslą, arba 2) grąžinti Ieškovui į banko sąskaitą Nr. LT74 7300 0101 5533 5300 pinigines lėšas – 750,00 Eur. Vis dėlto, nepaisant pateiktos Pretenzijos Atsakovas iki šiol nepateikė Ieškovui jokių duomenų, pagrindžiančių 750,00 Eur Ieškovo piniginių lėšų išgryninimo operaciją ir šių piniginių lėšų panaudojimo tikslą, o taip pat negrąžino nurodytos sumos Ieškovui. Dėl šios priežasties Ieškovas yra įsitikinęs, kad Atsakovas pinigines lėšas galimai panaudojo asmeniniais tikslais, todėl tokiais veiksmais padarė žalą Ieškovui ir turi pareigą ją atlyginti. Atsižvelgiant į tai, Ieškovas teikia šį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo..
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškinyje nurodyta prašoma priteisti žala nesutinka. Nurodo, kad pradėjus vykdyti veiklą, bendrijos nariai priėmė sprendimą, kad yra reikalinga transporto priemonė veiklai vykdyti, kadangi prieš tai vykdant gautus įmonės užsakymus buvo naudojamos narių asmeninės transporto priemonės. 2018-11-20 automobilio pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu MB „Meistrai“ įsigijo krovininį automobilį Renault Trafic, identifikacinis Nr. VF1FFLBHB6BY4098002021 m. vasario 11 d. A. R. ryte važiuojant į objektą, nurodė, kad gavo pranešimą apie tai, kad važiuojant įmonei priklausančiu automobiliu, buvo viršytas greitis ir tai yra užfiksuota mobiliu matuokliu ir policijos pareigūnai prašo nurodyti asmenį, kuris tuo metu vairavo transporto priemonę. A. R. kategoriškai pareiškė, kad jis nurodys, kad transporto priemonę vairavo A. T.. Dėl šios aplinkybės tarp šalių kilo ginčas, kadangi A. T. nurodė, kad nusižengimo padarymo dieną jis nevairavo transporto priemonės, todėl A. R. elgiasi nesąžiningai. Nepaisant tokio pokalbio, A. R. informavo policijos įstaigą, informuodamas kad nusižengimo padarymo momentu įmonės transporto priemonę vairavo ieškovas. Konfliktas tik sustiprėjo, kai A. T. 2021-02-11 gavo pranešimą apie jam paskirtą baudą už nusižengimo (greičio viršijimą) padarymą, naudojant įmonės transporto priemonę. Ieškovas apskundė paskirtą nuobaudą, o Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarimu panaikino Kelių policijos tarnybos priimtą nutarimą, panaikindamas paskirtą nuobaudą bei nutraukdamas administracinio nusižengimo teiseną atsakovo atžvilgiu (teismo nutarimas pridedamas). Konfliktui tik aštrėjant, A. T. nurodė, kad yra reikalinga užbaigti turimą užsakymą ir jiems yra reikalinga skirstytis, t. y. nutraukti bendrą veiklą. 2012 m. vasario 12 d. tarp bendrijos narių vyko telefoninis pokalbis dėl paskutinio vykdyto užsakymo (klientas UAB „Promo Aroma“, direktorius E. D.). Ši įmonė dalį pinigų (900,00 Eur) buvo pervedusi 2021 m. vasario 8 d. Likusią dalį (700,00 Eur) turėjo pervesti vėliau, užbaigus darbus ir MB „Meistrai“ išrašius mokėjimo dokumentą. Atsakovui išreiškus pageidavimą dėl veiklos užbaigimo, telefoninio pokalbio metu, ieškovo atstovas A. R. ir A. T. susitarė, kad atsakovas turi teisę nuimti pinigines lėšas (1/2 dalį užsakymo sumos). Pokalbio metu buvo tariamasi dėl mokesčių mokėjimo už išmokėtas pinigines lėšas (atliekant tam tikrus darbus). Šis pokalbis patvirtino aplinkybes, kad ieškovo atstovas suteikė leidimą (davė pavedimą) atsakovui nuimti pinigines lėšas pagal vykdytą užsakymą. Tuo pačiu A. R. į A. T. klausimą kaip dalintis įmonei nupirkta transporto priemone, nurodė, kad ši transporto priemonė yra reikalinga pačiam ieškovo atstovui. 2021-02-13 įmonei priklausanti transporto priemonė buvo pastatyta šalia daugiabučio namo, kuriame gyveno A. T.. MB „Meistrai“ vadovas tą dieną atvyko paimti transporto priemonės, nurodydamas, kad automobilis yra parduotas ir jis privalo ją atvaryti pirkėjui ir ją perduoti jam. Atsakovas iš karto pareiškė pretenzijas dėl vienintelės transporto priemonės pardavimo, kadangi su atsakovu už transporto priemonę nebuvo atsiskaityta. Nepaisant to, kad transporto priemonė buvo užstatyta kitais automobiliais, įmonės vadovas sugebėjo ją išsivaryti. Būtina pažymėti, kad tarp narių nebuvo jokios kalbos (dar prieš konflikto kilimą 2021-02-11) apie planuojamą automobilio pardavimą. Įmonės vadovo veiksmai tik patvirtino aplinkybes, kad A. R. ėmėsi visų priemonių, kad sumažinti juridinio asmens balansą, prieš sprendžiant klausimus dėl nario pasitraukimo iš mažosios bendrijos. Ieškovo vadovui A. R. žodžiu (2021-02-12 telefoninio pokalbio metu) davus pavedimą ir leidimą nuimti pinigines lėšas iš įmonės sąskaitos, 2021 m. vasario 13 d. atsakovas iš įmonės sąskaitos išsigrynino 750,00 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų. Prašo ieškovo ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai prašė ieškinį atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2018 m. birželio 13 d. verslo debeto kortelės sutartimi atsakovo vardu buvo išduota verslo debeto kortelė (kortelės Nr. 5355500000464239). Įrodymais patvirtinta, kad minėta verslo debeto kortele 2021 m. vasario 13 d. buvo atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija, kurios suma 750,00 Eur, šią operaciją atliko atsakovas (ginčo dėl šio nuėmimo nėra).
Ieškovo teigimu, šiuo grynųjų pinigų nuėmimu ieškovui padaryta žala, nes atsakovas nepagrindė pinigų nuėmimo.
Atsakovo teigimu, ieškovas elgėsi nesąžiningai, pardavęs įmonės veiklai naudotą automobilį be atsakovo sutikimo. Be to, įmonės vadovas davė pavedimą atsakovui nuimti pinigines lėšas iš įmonės sąskaitos. Be to, už paskutinį vykdymą užsakymą atsakovas negavo atlyginimo, todėl nusiėmė pinigus nuo verslo debeto kortelės pats.
Byloje nustatyta, kad atsakovas buvo mažosios bendrijos narys.
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). Būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019). Todėl esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).
Iš bylos medžiagos matyti, kad sutarties ar įstatymo (kito teisės akto) pagrindo nusiimti atsakovui pinigus nuo verslo debetinės kortelės nebuvo. Atsakovo teigimu, jis tam gavo bendrijos vadovo žodinį sutikimą.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).
Bylos akivaizdu įrodyta (atsakovas neprieštaravo), jog atsakovas gavo 750 Eur pinigus, todėl atsakovas turi įrodyti teisinį pagrindą šiai sumai gauti.
Atsakovas nuo pareikšto reikalavimo gynėsi paties ieškovo nesąžiningu elgesiu, t.y. baudos už ieškovą sumokėjimu, ieškovo turto pardavimu be bendrijos nario (atsakovo) sutikimo ir pan. Vis dėlto, teismo nuomone, šie paaiškinimai neįrodo teisinio pagrindo pinigines lėšas nusiimti.
Iš tiesų, atsakovo veiksmai teisiniu vertinimu balansuoja tarp nepagrįsto praturtėjimo ir žalos ieškovui padarymo. Kadangi šios normos konkuruoja, t.y. nepagrįsto praturtėjimo institutą galima taikyti tik tuo atveju, jei nustatoma, kad civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai, todėl teismas toliau pasisakys dėl deliktinės atsakomybės taikymo (ne)galimumo.
LR mažųjų bendrijų įstatymo 2 straipsnis nustato, kad mažoji bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo.
Juridinis asmuo, būdamas savarankiškas civilinės teisės subjektas, ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja veikdamas per savo organus. Pagal CK 2.82 straipsnio 2 dalį kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip, todėl nustatant valdymo organų civilinės atsakomybės prievolės subjektą svarbu, ar konkretus atsakovas yra valdymo organo narys ir ar jam taikytina civilinė atsakomybė šiuo pagrindu.
Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Civilinės atsakomybės taikymas būtent ir yra grindžiamas asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad žalą privalo atlyginti tas asmuo, kuris ją savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis).
CK 2.87 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams.
CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), o šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį. Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Dalyvis per se (savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Tačiau dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 20 straipsnio 2 dalis). Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų Lietuvos Respublikos darbo kodekse, CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai bendrovei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga nedeleguotina (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
Kitaip nei valdymo organo, juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei.
Civilinės atsakomybės instituto taikymui būtina įrodyti neteisėtus veiksmus ir žalą.
Vis dėlto, kiekvienu individualiu atveju būtina įvertinti, ar dalyvis atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui; tada jam atsakomybė taikytina kaip faktiniam vadovui ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba faktiškai vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį; jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
Atsakovo teigimu, jis nesielgė neteisėtai, bet kitas mažosios bendrijos narys elgėsi nesąžiningai atsakovo atžvilgiu.
Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų. Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį (priešieškinį) ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Materialiosios teisės požiūriu, pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną ar kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt.
Kita vertus, kadangi byloje atsakovas nepareiškė priešieškinio, atsakovo atsikirtimų, jog kitas bendrijos narys elgėsi nesąžiningai ir tai sąlygojo atsakovo veiksmus bei atsakovo teisių apgynimą nusiėmus pinigines lėšas, teismas nevertina kaip reikalavimo.
Grįžtant prie ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004). Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad ne kiekvienas akcininko (šiuo atveju akcininkui iš esmės prilyginamas bendrijos narys) nesąžiningas veiksmas užtraukia jam atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nes, taikant civilinę atsakomybę juridinio asmens dalyviui, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nesąžiningų jo veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012).
Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovo piniginių lėšų nusiėmimas nesukėlė mažajai bendrijai nemokumo ar negalėjo vykdyti savo pareigas.
Kita vertus, mažajai bendrijai padaryta žala, kai ji neteko galimybės disponuoti atsakovo vienašališkai nusiimtomis lėšomis.
Dar daugiau, pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda ne tik neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), bet ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal generalinio delikto taisyklę deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. Pripažįstama, kad asmens elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto, kai asmuo nėra tiek atidus ir rūpestingas, kiek esant analogiškoms aplinkybėms būtų galima protingai reikalauti iš apdairaus asmens. Jeigu tokiu neteisėtu elgesiu padaroma žalos kitam asmeniui ar turtui, kurią su neteisėtais asmens veiksmais sieja priežastinis ryšys, tai sudaro pagrindą iš atsakingo asmens reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo; 2017 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017 28, 29 punktai).
Atsakovo teigimu, jis dėl kito nesąžiningo įmonės dalyvio veiksmų siekė apginti savo teises natūra nusiimdamas pinigų dalį, kuri neva jam priklausė.
Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra pačių šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 21 punktas).
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas atliekamas pagal CPK 185 straipsnį, o bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tokio proceso metu būtina įvertinti ir kiekvieną įrodymą, ir įrodymų visumą, o išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Be to, teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų, o įrodymų pakankamumas reiškia, kad jie neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso įstatyme įtvirtintos įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę taip pat reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40-43 punktai).
Teismo įsitikinimu, atsakovas neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo savo galimai pažeistas teises kaip dalyvio (dėl galimai netinkamai perleisto turto, dėl baudų sumokėjimo ir pan.) ginti kito asmens teisių pažeidimu, t.y. pats nusiimdamas pinigus. Teismas taip pat kritiškai vertina atsakovo pateiktas pokalbių išklotines su A. R., kadangi neteisėtų veiksmų pateisinimas kito asmens neteisėta veikla negalimas. Atsakovas turi teisę savo kaip bendrijos nario galimai pažeistas teises ginti tik teisėtais būdais – reikalavimu atlyginti jam padarytą žalą, ginčyti neteisėtus sandorius ir pan.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta. CK akcentuojami du pareigos bendradarbiauti principo aspektai: pareiga bendradarbiauti ir pareiga kooperuotis. Šis principas reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013).
Konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, siekiant įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, aktualios tampa ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos dydis ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys.
Žala yra savarankiška civilinės atsakomybės sąlyga, jos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai reiškia, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas).
Pažymėtina, kad pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). Konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovui. Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).
Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).
Šiuo atveju padaryta žala ir jos dydis yra akivaizdūs, taip pat atsakovo veiksmų ir žalos priežastinis ryšys, todėl atskirai dėl šių dalių teismas nebepasisako.
Iš aukščiau išdėstyto darytina išvada, kad atsakovas netinkamai įgyvendino savo kaip mažosios bendrijos dalyvio teises bei pareigas, neteisėtai (be jokio teisinio pagrindo) ir nepagrįstai nusiėmė pinigines lėšas, t.y. 750 Eur ir juos pasisavino, taip padarydamas 750 Eur dydžio žalą mažajai bendrijai – ieškovui, o nenustačius jokių aplinkybių, dėl kurių atsakovas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės, padaryta žala priteistina pilna apimtimi. Dėl šios priežasties ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai.
Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, tai yra jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsniu, iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.
Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys patenkintas visiškai. Ieškovas sumokėjo 17 Eur dydžio žyminį mokestį, kuris, patenkinus ieškinį visiškai, priteistinas iš atsakovo.
Ieškovas taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas: 1 185,80 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis, atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį ir pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, laikytinos protingomis ir nėra mažintinos bei priteistinos iš atsakovo pilna apimtimi (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).
Atsakovas patyrė ir prašė priteisti 400 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Kadangi ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, atsakovui iš ieškovo nėra priteisimos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).
CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš atsakovo nepriteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes sudaro 1,79 Eur sumą (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovo MB „Meistrai“, juridinio asmens kodas 304844583, ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti jam iš atsakovo A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 750 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugsėjo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 202,80 Eur (vienas tūkstantis du šimtai du eurai 80 centų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.