Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Žanos Sokolovskos (toliau ir – prokurorė) ir nukentėjusiosios R. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. M., pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja R. G. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

A. M. dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą) išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, BK 66 straipsniu, 65 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. M. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2023 m. sausio 23 d. 22.45 val. iki 2023 m. sausio 25 d. 16.50 val. (2 paros).

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, A. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Nukentėjusiosios R. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – priteista iš A. M. nukentėjusiosios R. G., naudai 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita nukentėjusiosios R. G. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. A. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui - kartu su juo gyvenančiai uošvienei, o būtent: jis 2023 m. sausio 23 d. apie 20.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šeimos gyvenamojoje vietoje - name, esančiame (duomenys neskelbtini), įėjęs į kambarį, kuriame tuo metu buvo nukentėjusioji R. G., užrakino kambario duris, kilusio konflikto tarp jo ir kartu gyvenančios uošvienės R. G. metu, tyčia ranka pastūmė R. G., dėl ko R. G. nugriuvo ant grindų, atsitrenkdama į sofą-lovą, taip padarydamas R. G. pakaušio kairės pusės sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą dešinio klubo srityje 12x 13 cm dydžio, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat A. M. buvo kaltinamas tuo, kad grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, o būtent: jis 2023 m. sausio 23 d. apie 20.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šeimos gyvenamojoje vietoje - name, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto tarp jo ir kartu gyvenančios uošvienės R. G. metu, įėjęs į kambarį, kuriame tuo metu buvo nukentėjusioji R. G., užrakino kambario duris, vartodamas R. G. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, eidamas link jos užsimojo virtuviniu peiliu, peiliu raižė sieną ir jai sakė: "peilis 40 cm, į skutelius supjaustysiu, sudaužysiu". Taip R. G. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jo grasinimas nužudyti ją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas. Šiais savo veiksmais A. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

3. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, konstatavo, kad grasinimo sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti požymių, kurie yra būtini baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį taikyti, nenustatyti, todėl A. M. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 1 m. ir 6 mėn. laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigoje, uždraudžiant bendrauti su R. G. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir skirti galutinę - 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigoje, uždraudžiant bendrauti su R. G. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

4.1. Prokurorės teigimu, nuosprendžio dalis dėl A. M. išteisinimo dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo yra neteisėta ir nepagrįsta, dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

4.2. Skunde aprašomi pirmosios instancijos teismo motyvai, remiantis kuriais nuosprendyje padaryta išvada dėl A. M. išteisinimo ir nurodoma, kad su šiais teismo motyvais nesutiktina.

4.3. Teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias įrodymais baudžiamajame procese laikomi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys ir juos teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Prokurorės nuomone, teismas šioje byloje neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, todėl priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. M. atžvilgiu padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

4.4. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis kaltės dėl grasinimų nukentėjusiajai R. G. nepripažino, nurodė, kad nukentėjusiajai negrasino, nežino kodėl nukentėjusioji bijo. Nukentėjusioji R. G. teismo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis rodydamas ir sukdamas jai prieš akis peilį pasakė, kad „tave po gabaliuką papjausiu“, į grasinimus neatsakė, nenurodė ar kaltinamasis elgėsi agresyviai, ir nors, kaip teigia nukentėjusioji labai išsigando kaltinamojo, jautė baimę dėl savo gyvybės, nelaukė kol įvyks įvykis, bet griebė kaltinamajam už rankos, kurioje jis laikė peilį, - taigi tokie nukentėjusiosios veiksmai tik patvirtina, kad nukentėjusioji dėl šio asmens ketinimų nebijojo. Teismo vertinimu aukščiau aptarti ir surinkti duomenys nepatvirtina, kad A. M. taip veikdamas (rodydamas ir sukdamas prieš akis peilį bei sakydamas, kad „tave po gabaliuką papjausiu“), norėjo įbauginti nukentėjusiąją ar turėjo realių ketinimų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tai buvo spontaniškai išsprūdę žodžiai, pykčio išraiška išgirdus pokalbį tarp nukentėjusiosios ir jos dukters dėl skyrybų, pavartojus alkoholio, nors ir į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai, nes pastaroji įvykio eigoje ramiai, susidėjusi daiktus į rankinę išėjo iš namų. Taigi, teismas, išteisindamas A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje padarymo, savo išvadą iš esmės grindė tuo, kad yra pagrindo abejoti išsakyto grasinimo realumu.

4.5. Tokia teismo išvada yra neteisinga, nes pagal formuojamą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusioji, ar ji turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi, nukentėjusiosios parodymai turi didesnę įrodomąją reikšmę tuo aspektu, kad tik jie atspindi nukentėjusiosios nusikalstamos veikos suvokimą emociniu - psichologiniu lygmeniu (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios R. G. duotais parodymais dėl jai sukeltos baimės bei to, kad jos atžvilgiu išsakytus grasinimus ji suprato kaip realius bei turėjo pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti bei turėjo jais remtis. Viso baudžiamojo proceso metu R. G. nuosekliai ir įtikinamai paaiškino, kad A. M. atėjęs į jos kambarį, uždarė kambario duris, rankoje laikydamas didelį virtuvinį peilį, jį rodydamas prieš akis sukdamas grasino ją papjauti, ji tuo metu labai išsigando, jautė didelę baimę ir pavojų savo gyvybei.

4.6. Priešingai nei nurodė teismas, nukentėjusiosios R. G. elgesys ir veiksmai patvirtina, jog jos sveikatai ir gyvybei tuo metu grėsė realus pavojus, todėl ji bijodama, kad A. M. realiai neįvykdytų jos atžvilgiu išsakytų grasinimų, bei tuo metu patirta baimė dėl savo gyvybės iššaukė gynybinę reakciją, ko pasėkoje ji griebė A. M. už rankos, kurioje jis laikė peilį, nes norėjo kuo greičiau pasišalinti iš kambario. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji R. G. parodė:“... Aš jį sugriebiau ranka, kurioje laikė peilį, kad praleistų išeiti mane, nelauksiu kol įvykis įvyks, o jis suėmė mane kita ranka. Sugriebiau jo ranką su peiliu ir norėjau išeiti“. Be to, nukentėjusioji R. G. parodė, kad iš karto po įvykio jį nuvažiavo pas buvusį sutuoktinį A. G. tikslu paskambinti dukrai S. M. ir ją įspėti, kad nevažiuotų į namus, nes bijojo, kad ir dukros peiliu neužpultų A. M., nes galėjo ir dukrą peiliu nudurti. Juo labiau, kad iš policijos pareigūno mobiliosios vaizdo kameros vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji atvykusiems policijos pareigūnams pasako, kad ji bijo, o pareigūnas jai atsako, kad ji nebijotų, nes A. M. yra izoliuotas. Be to, teismas visiškai nevertino liudytojos S. M. parodymų, kurie patvirtina nukentėjusiosios R. G. duotus parodymus. Liudytoja S. M. apklausiama teisme parodė „skambinau mamai, gal iš 2 ar 3 karto mama atsiliepė, man sukėlė įtarimų, nes mama pasirodė išsigandus...Privažiuojant prie (duomenys neskelbtini), paskambino man mama iš tėčio telefono, jis gyvena atskirai ir sako, kad nevažiuočiau namo. Papasakojo, kad A. ją puolė su peiliu...Sako, kad nežino ką jai daryti, nes vos spėjo pabėgti iš namų. Pasakojo, kai aš mamai paskambinau, jis laikė prie jos peilį. Mama buvo baisiai išsigandusi. “

4.7. Skunde nesutinkama su teismo išvada, jog byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog A. M. rodydamas ir sukdamas prieš akis peilį bei sakydamas „aš tave po gabaliuką papjausiu“ norėjo įbauginti nukentėjusiąją ar turėjo realių ketinimų ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Priešingai, visa įvykio situacija ir A. M. veiksmai patvirtina, kad jis tyčia siekė įbauginti R. G.. Nors A. M. parodė, kad nedidelis peilis jo rankose buvo tik todėl, kad prieš tai jis pjaustė mėsą ir netyčia atsinešė jį į kambarį, nukentėjusiajai negrasino, tačiau akivaizdu, jog tokią versiją jis pasirinko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

4.8. Jeigu A. M. prieš tai pjaustė mėsą ir rankose laikė peilį, tai kyla klausimas, kodėl jis jo nepaliko virtuvėje, kai nusprendė eiti aiškintis asmeninių santykių su nukentėjusiąja. Šiuo atveju akivaizdu, jog A. M. kartu su savimi sąmoningai pasiėmė peilį prieš einant į nukentėjusiosios kambarį, kadangi jis turėjo tikslą grasinti nukentėjusiajai, jog su ja bus susidorota ir tuo metu sudarė tokią realią situaciją (uždaręs kambario duris, rankoje laikydamas peilį, juo užsimojęs, pavartojęs nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą), iš kurios nukentėjusioji tikrai galėjo jausti baimę dėl sveikatos ir net gyvybės ir turėjo pagrindą manyti, kad A. M. išsakytas grasinimas gali įvykdytas. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusioji į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams parodė kuriuo peiliu jai grasino A. M., šis peilis paimtas įvykio vietos apžiūros metu ir ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtas. Daiktų apžiūros protokolo duomenimis bendras peilio ilgis yra 33,7 cm, geležtės ilgis yra 22,7 cm, kas paneigia A. M. parodymus, kad jis turėjo mažą peiliuką, apie 10 cm ilgio.

4.9. Situacijos pavojingumą parodo vien ta aplinkybė, kad konflikto metu A. M. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją.

4.10. Visiškai neaišku kokių duomenų pagrindu teismas sprendė, kada nukentėjusioji buvo rami. Tai, kad nukentėjusioji išeidama iš namų dar pasiėmė daiktus neleidžia teigti, kad ji buvo rami ir visiškai nebijojo išteisintojo. Priešingai, iš byloje esančių nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji su daiktais išėjo vien dėl to, kad A. M. ją išleistų iš kambario.

4.11. Svarbi ir aplinkybė, kad prie ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo pateiktas nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas, kurio ekranas buvo pilnai atskilęs ir atsiskyręs nuo mobiliojo įrenginio ir buvo visiškai sudaužytas ir suaižėjęs, ekranas padalintas į tris nelygias dalis. Telefono dėkliuko viršus buvo apdegęs, tiek iš priekinės, tiek iš nugarinės dalies, buvo matomi plastmasės išsilydymo požymiai. Dangtelio viršuje buvo taip pat matomi apdegimo požymiai ir išsilydžiusios plastmasės likučiai. Nors išteisintasis teigė, jog jis nukentėjusiosios mobiliojo telefono neėmė ir jo nematė, tačiau nukentėjusioji visų apklausų metu nuosekliai parodė, kad M. atėmė iš jos mobiliojo ryšio telefoną, sakydamas, kad ji nebandytų kviesti pareigūnų. Apklausiama teisme nukentėjusioji R. G. parodė, kad bandė išeiti, jis liepė atiduoti telefoną, pasakė, kad sudegins jį ir paskandins. Apie mobiliojo ryšio telefoną teismas nieko nepasisako, nors akivaizdu, kad tokius mobiliojo ryšio telefono sugadinimus padarė išteisintasis ir tai tik dar kartą patvirtina aplinkybę, jog išteisintasis A. M. buvo agresyviai nusiteikęs nukentėjusiosios bei bijojo, kad dėl jo baudžiamojo įstatymo uždraustų veiksmų nukentėjusioji kreipsis į teisėsaugos institucijas.

4.12. Nors teismas nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau R. G. yra 72 metų amžiaus, teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta praėjus daugiau nei 1 metams po įvykio, todėl negalėjo atkartoti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, taigi, neesminiai neatitikimai tik patvirtina jos parodymų tikrumą.

4.13. Skunde nurodoma teismų praktika dėl BK 145 straipsnio požymių ir nurodoma, kad atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką ir šioje byloje surinktų įrodymų visumą, A. M. grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikata ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, kaip to reikalauja BK 145 straipsnio 1 dalies dispozicija.

5. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. G. prašo pripažinti kaltinamąjį A. M. kaltu pagal BK 145 straipsnį dėl grasinimo nužudyti. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, iš naujo įvertinti priteistą neturtinės žalos dydį ir priteisti 1000 Eur, proporcingai atsižvelgiant į patirtą psichologinį stresą ir kitus išgyvenimus. Taip pat prašo įvertinti pateiktus sudaužyto telefono likučius kaip esminį įrodymą ir iš naujo apsvarstyti dėl šio įrodymo svarbos byloje bei priteisti turtinę žalą iš kaltinamojo A. M. 358.61 Eur.

5.1. Teismui buvo pateikti sudaužyto telefono “likučiai”, tačiau teismas netinkamai interpretavo šiuos įrodymus ir pasirinko tikėti A. M. pozicija, kad jis telefono nematė. Tai prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimui įvertinti visas byloje esančias aplinkybes. Teismas turėjo atsižvelgti į nukentėjusiosios R. G. ir kitų liudytojų (tame tarpe ir S. M. bei A. G.) parodymus, kurie patvirtina, kad telefonas buvo sugadintas dėl kaltinamojo veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad neturtinės žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į visus bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 1A-730-851/2018 ir Nr. 1A-309- 654/2019). Be to, telefono “likučiai” yra esminis įrodymas, patvirtinantis kaltinamojo veiksmus.

5.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į žalos pobūdį, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Teismas nukentėjusiajai priteisė 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo, nors nukentėjusioji patyrė žymiai didesnį psichologinį stresą, nemigą, buvo ir vis dar yra priversta vartoti raminamuosius vaistus, patyrė panikos atakas (kurios vis dar kartojasi), persekioja baimės jausmas. Visi nurodyti veiksniai labai pakenkė nukentėjusiosios nervų sistemai. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartys bylose Nr. 2K-272-648/2015 ir Nr. 2K-410-693/2015), moralinės žalos dydis turi būti nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir patirtų kančių intensyvumą. Todėl pagal faktines bylos aplinkybes, priteista suma yra neproporcinga ir turėtų būti padidinta.

5.3. Teismas nepakankamai įvertino nukentėjusiosios R. G. ir liudytojų parodymus dėl grasinimo nužudyti aplinkybių. Kaltinamojo veiksmai, vartojant necenzūrinius žodžius ir laikant rankose peilį bei juo grasinant, sukėlė pagrįstą baimę dėl gyvybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartys bylose Nr. 2K-639/2010 ir Nr. 2K-238- 699/2016) pabrėžia, kad teismai turi vertinti ne tik tiesioginius veiksmus, bet ir aplinkybes, kurios galėjo sukelti nukentėjusiajam realią baimę dėl jo gyvybės. Taigi, teismas netinkamai įvertino grasinimo realumą ir kaltinamojo ketinimus.

6. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

7. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios apeliacinį skundą palaikė. Nuteistasis ir jo gynėjas prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus prašė atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju prokurorė nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria A. M. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir prašo pripažinti jį kaltu pagal minėtą straipsnį, nukentėjusioji teikia analogišką prašymą bei prašo padidinti jai priteistą neturtinę žalą ir priteisti turtinę žalą dėl sugadinto telefono.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su prokurorės ir nukentėjusios apeliacinių skundų argumentais, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nesusiejo jų į vieningą visumą, nepalygino tarpusavyje, o vertino juos atskirai, nuosprendyje išdėstė keliančius abejonių ir prieštaringus motyvus, o tai nulėmė, kad A. M. buvo nepagrįstai išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nukentėjusiosios civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos, tačiau nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos dydžio, keistinas.

10. Prieš pasisakydama dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus aplinkybė, kad A. M. įėjęs į kambarį, kuriame tuo metu buvo nukentėjusioji, užrakino kambario duris, nepasitvirtino, todėl ji šalintina iš kaltinimo. Visgi iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje dėstomo kaltinimo matyti, kad ši aplinkybė kaltinime liko nepašalinta, todėl ši klaida taisytina, šalinant šią aplinkybę iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje nurodyto kaltinimo tiek pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tiek pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. M. pripažinimo kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

11. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų būtų ketinęs grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-689/2018). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama ir į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410-693/2015, 2K-247-788/2017 ir kt.).

12. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir teismų praktika sudaro pagrindą manyti, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose gana svarbi reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų nuoseklumo ir patikimumo vertinimui, jų gretinimui ir palyginimui su kitais bylos įrodymais bei susiklosčiusios situacijos faktinėmis aplinkybėmis. Tik tinkamai įvertinus nukentėjusio asmens parodymus, palyginus juos nuoseklumo prasme, taip pat su kitų liudytojų parodymais bei įvykio metu susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis, tokiomis kaip nukentėjusiojo ir kaltinamojo tarpusavio santykiai, grasinimo motyvai, situacija, kurioje buvo grasinama, naudojami įrankiai grėsmės įspūdžiui sustiprinti, grasinančius žodžius lydintis kaltininko elgesys ir pan., galima spręsti, ar tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens grasinimai, išsakyti nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, buvo realūs, t. y. ar sukėlė jam įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras neigiamos pasekmės – jis bus nužudytas ar jam bus sunkiai sutrikdyta sveikata (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-536-957/2022)

13. Pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, padaręs išvadą, jog nukentėjusioji parodė, kad kaltinamasis rodydamas ir sukdamas jai prieš akis peilį pasakė, kad „tave po gabaliuką papjausiu“, tačiau į grasinimus neatsakė, nenurodė ar kaltinamasis elgėsi agresyviai, ir nors, kaip teigia nukentėjusioji labai išsigando kaltinamojo, jautė baimę dėl savo gyvybės, nelaukė kol įvykis įvyks, bet griebė kaltinamajam už rankos, kurioje jis laikė peilį, - taigi tokie nukentėjusiosios veiksmai tik patvirtina, kad nukentėjusioji dėl šio asmens ketinimų nebijojo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad aukščiau aptarti ir byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad A. M. taip veikdamas (rodydamas ir sukdamas prieš akis peilį bei sakydamas, kad „tave po gabaliuką papjausiu“), norėjo įbauginti nukentėjusiąją ar turėjo realių ketinimų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tai buvo spontaniškai išsprūdę žodžiai, pykčio išraiška išgirdus pokalbį tarp nukentėjusiosios ir jos dukters dėl skyrybų, pavartojus alkoholio, nors ir į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai, nes pastaroji įvykio eigoje ramiai, susidėjusi daiktus į rankinę išėjo iš namų. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įvertinus įvykio kontekstą, konstatuotina, kad realaus grasinimo nebuvo. Kaltinamasis neturėjo nei tyčios, nei realios galimybės nužudyti nukentėjusiąją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, o kaltinamojo išsakytos frazės -„peilis 40 cm, į skutelius supjaustysiu, sudaužysiu“, „tave po gabaliuką papjausiu“ - sietinos su pykčiu, emocijomis dėl vykstančių skyrybų, kišimosi į santuokinį gyvenimą.

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos, neatitinka ištirtų įrodymų turinio, todėl padarytos įvertinus byloje surinktus įrodymus nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

15. Remiantis BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, atvykus nurodytu adresu R. G. paaiškino, kad A. M. pasiėmęs peilį atėjo į R. G. miegamojo patalpą ir juo grasino (1 t. b. l. 26).

16. Remiantis ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios buvusio vyro A. G. parodymais, šių metų sausio mėnesį, gal ir 23 dieną, laiko tikrai tikslaus nurodyti negali, bet buvo vakaras, buvo tamsu, gal apie 18-19 val. į butą atėjo jo buvusi žmona R.. R. buvo labai susijaudinusi, negali pasakyti ar verkė. R. jam papasakojo, kad jai būnant namuose, į jos kambarį atėjo žentas A., atėmė jos telefoną, taip pat neleido jai išeiti iš kambario. Taip pat sakė, kad ją stūmė A. ir ji krito ar tai ant lovos ar sofos, tikrai pasakyti negali. Sakė, kad susimušė šlaunį, ar dar ką susimušė jis jau nepamena. Vizualiai jokių sužalojimų ant R. nematė, tik kiek jis prisimena R. buvo labai susijaudinusi. Taip pat sakė, kad žentas jai grasino peiliu (1 t. b. l. 98-99). Liudytojas A. G. taip pat parodė, kad nukentėjusioji buvusi jo žmona, kartu negyvenantys jau 26 metus, liudytojas A. M. apibūdino kaip darbštų, jokių konfliktų su juo nėra turėjęs. Todėl abejoti liudytojo A. G. parodymų patikimumu, nėra jokio pagrindo, liudytojas nėra šališkas nei A. M., nei R. G. atžvilgiu.

17. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio papasakojo ne tik apie patirtą smurtą, tačiau ir grasinimus peiliu, neišleidimą iš kambario, tai patvirtina, jog nukentėjusioji nelaikė šios aplinkybės mažiau reikšminga bei patvirtina, jog A. M. veiksmai jai kėlė baimę. Liudytojo A. G. parodymai patvirtina, jog nukentėjusioji iš karto po įvykio buvo susijaudinusi, nurodė, kad A. M. grasino peiliu, neleido išeiti iš kambario, stūmė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji, pirmam asmeniui su kuriuo bendravo netrukus po įvykio, paminėjo ne tik sumušimus, tačiau ir A. M. grasinimus. Nukentėjusioji paminėjo liudytojui sužalojimą – sumušimą šlaunyje, kuris vėliau patvirtintas medicininiais dokumentais, tai sudaro pagrindą teigti, kad nukentėjusioji liudytojui pasakojo tik tai, ką patyrė, neišgalvojo aplinkybių ir jų nehiperbolizavo. Be to, nukentėjusioji šiam liudytojui nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias vėliau dėstė ir dukrai S. M., bei atvykusiems policijos pareigūnams.

18. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta S. M. parodė, kad sulaukė skambučio iš tėčio telefono, skambino mama ir pasakė, kad ji nevažiuotų namo, nes jos sutuoktinis agresyvus. Mama papasakojo, kad jai būnant kambaryje, į jos kambarį atėjo A. M. su peiliu, kuris buvo agresyvus, grasino nužudyti ir mamą pastūmė, po ko mama nukrito ir atėmė iš mamos telefoną (1 t. b. l. 109). Iš esmės analogiškus parodymus davė ir teisme, jog skambino mamai, ji atsiliepė iš 2 ar 3 karto, jai sukėlė įtarimų, nes mama pasirodė išsigandusi, mama pasakė, kad viskas gerai ir padėjo ragelį. Po to mama jai paskambino iš tėčio telefono ir sakė nevažiuoti namo, papasakojo, kad A. M. ją puolė peiliu, o kai ji skambino pirmą kartą, A. sakė jai nieko nesakyti, todėl ir atrodė išsigandusi. Atsakydama į teismo klausimus nurodė, kad mama pasakojo, jog kai ji skambino mamai, A. M. buvo prikišęs prie jos peilį, mama buvo baisiai išsigandusi. (2 t. b. l. 123-124)

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog nepaisant vykstančio skyrybų proceso, pagrindo netikėti S. M. parodymais nėra jokio pagrindo. Minėtos ikiteisminio tyrimo apklausos metu jokių aplinkybių, siekiant apkalbėti A. M. liudytoja neišgalvojo, nedramatizavo įvykio. Antai ji nurodė, kad prieš jos vaikus jokio smurto sutuoktinis nenaudojo, prieš ją buvo panaudojęs smurtą prieš 3 metus ir ji atleido. Tačiau norinti skirtis, nes nors jis ir nevartoja smurto, tačiau jo įžeidinėjimai vaikams girdint, ją morališkai žlugdo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtą smurtą faktą praeityje patvirtina objektyvūs įrodymai – Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendis, kuriame konstatuota, kad A. M. smurtiniais veiksmais sukėlė skausmą S. M. ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiąja. Todėl, pagrindo nesiremti (nevertinti) šios liudytojos parodymais, remiantis pirmosios instancijos teismo motyvais – kad tarp liudytojos ir A. M. įtempti santykiai, vyksta skyrybų procesas, nėra.

20. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybes patvirtina ir kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame fiksuota pareigūno prie kūno dėvimos kameros apžiūra. Apžiūrėjus vaizdo įrašą pavadinimu „2023_0123_224044_004 matyti, kad pareigūnas pasiteirauja R. G., kas atsitiko. Ji pasakoja, kad A. M. „neadekvačiai elgiasi, psichika sutriko, nenormaliai elgiasi, paėmęs peilį jai žiūrint televizorių, anūkėlis A. viršuje pamokas ruošia, o jis paėmęs va šitą peilį, sakė 40, atėjęs, ir kiek man jėgų atsirado, aš jį išstūmiau ir jis tada mane kaip vertė ant sofos“. Taip pat apžiūrėjus vaizdo įrašą pavadinimu „2023_0123_22543.m4a“, matyti, kad toliau bendraujant su pareigūnais, ji nurodo bijanti, jeigu jie jį paleisiantys, jis vėl tą patį darys. Pareigūnas R. G. paprašo parodyti, kur viskas vyko. R. G. veda į kitą kambarį, ir nurodo, kad ji sėdėjo ir žiūrėjo televizorių ir jai skambina sesuo iš Vilniaus. Jis (A. M.) įlėkęs su tuo peiliu, rodo, užsimojimo mostą, ir sako padėk ragelį. Ji A. M. pasakė, kad greitai baigs kalbėti, su sese kalba. R. G. nurodo, kad A. M. iš jos paėmė telefoną. <...> Tada jis už to peilio "nu tai man skirtis", sako, kad jis kažkur pridėjęs tų blakių. <...>R. G. pasakoja pareigūnams, kad ji prašė A. apsiraminti, o jis į jos žodžius atsako "tai kaip sakei, ar ne" ir eina žinokit, iš kur pas mane tų jėgų atsirado, kad aš tada už tos rankos nelįsk, ir jis tada kaip stūmė mane, va ten ir galvą susimušiau, iš visos jėgos". R. G. rodo į kur atsitrenkė galvą. Pareigūnas paklausia R. G. ar ji susimušė galvą, skaudėjo, taip? R. G. -"iš visos jėgos, taip skaudėjo". <...>Policijos pareigūnas paklausia ar peilis yra tas, kurį R. G. nurodė. R. G. nurodo, kad būtent tas, nes " A. M. sakė 40 cm ašmuo, ilgis ir širdelė ir vienu, ir eina aplink sieną, braižo, į skutelius sudaužysiu, supjaustysiu, tie žodžiai". (1 t. b. l. 34-35)

21. Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausta nukentėjusioji nurodė, kad jog jai žiūrint kambaryje televizorių į kambarį su peiliu atėjęs A. M., ėmęs priekaištauti jai dėl jo ir dukters skyrybų ir mosikavęs peiliu. Ji tuo metu telefonu kalbėjo su seserimi, pasakė, kad perskambins. Po to paskambino dukra, klausdama ar viskas gerai, A. M. rodydamas peilį liepė sakyti, kad viskas gerai ir po to atėmė telefoną. Ji tuo metu labai išsigando, jautė didelę baimę ir pavojų savo gyvybei, nes A. M. laikė rankose peilį. Po to, kai A. M. nuleido peilį, ji įgavo drąsos ir norėjo išbėgti iš kambario, todėl nusprendė pastumti A. M., tačiau jis labai stipriai ją pastūmė ranką ir ji krisdama trenkėsi į sofą-lovą. Tuomet atsisėdo ant sofos, ir priėjęs A. M. toliau grasino peiliu, jog supjaustysiantis ją po gabaliuką. Maldavo, kad ją išleistų, po to nuėjo link spintos, pasiėmė paltą, rankinę ir A. M. ją išleido ir ji nuvažiavo automobiliu pas savo buvusį vyrą, ir paskambino dukrai, jog ši nevažiuotų į namus (1 t. b. l. 58-59).

22. Apklausta teisme nukentėjusioji parodė, kad buvo kambaryje ir žiūrėjo televizorių, kai laikydamas rankose virtuvinį peilį, atėjo dukters S. M. sutuoktinis A. M. ir sukdamas prieš akis peilį pasakė - „tu sakei skirtis“ ir žodis žodin atkartojo pokalbį su dukra (vėliau ant šaldytuvo rado pasiklausymo įrangą). Ji išsigando, norėjo išeiti, nes A. M. rankoje laikė peilį, tačiau jis neleido išeiti, todėl ji sugriebė jo ranką, kurioje jis laikė peilį ir norėjo A. M. nustumti nuo savęs į šoną, kai tuo metu A. M. kaire ranka stipriai, vyriška jėga ją stumtelėjo link lovos. Dėl slidžių grindų sofa-lova pasistūmė iki pat sienos, todėl krisdama ant lovos trenkėsi kampu į sieną ir stipriai susidaužė galvą. Tada pradėjo kalbėti, kad ji išeinanti, paėmė rankinę, atidarė spintą ir ėmė dėtis daiktus į rankinę. Išeinant A. M. liepė jai atiduoti telefoną, sakydamas „pabandyk paskambinti mentams“, ji nesipriešino ir telefoną atidavė. Išėjusi iš namų nuvažiavo pas buvusį vyrą ir paskambino dukrai, kad iškviestų policiją. Atsakydama į klausimus parodė, kad A. M. jai grasino dešinėje rankoje laikydamas ir sukiodamas apie 30 cm peilį, sakydamas, kad „po gabaliuką supjaustysiu“, ji į grasinimus neatsakė, prašė nusiraminti (2 t. b. l.117-119).

23. Nors nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai nėra visiškai identiški, o pirmosios instancijos teismas paminėjo, jog nukentėjusiosios parodymai nėra visiškai nuoseklūs, pagrindo jais nesiremti, nėra. Pirma, iš aukščiau nurodytų nukentėjusios ir liudytojų parodymų, kitų objektų apžiūros protokole esančių duomenų matyti, kad nepaisant tam tikrų neesminių neatitikimų, nukentėjusioji viso proceso metu esmines aplinkybes pasakoja nuosekliai. Pasakoja tą pačią istoriją tiek A. G., tiek dukrai, tiek policijos pareigūnams įvykio vietoje, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Be to, nukentėjusiosios parodymai teisme duoti praėjus daugiau kaip 1 metams po įvykio, todėl neesminiai neatitikimai jos parodymuose yra savaime suprantami. Antra, pirmosios teismas, paminėjęs ne visišką jų nuoseklumą, visgi rėmėsi R. G. parodymais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

24. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. M. parodė, kad buvo virtuvėje, atsidarė alaus ir norėjo pasipjaustyti mėsytės. Išgirdo, kaip kambaryje, kur gyvena uošvė, girdisi įjungtas televizorius. Jis norėjo pakalbėti su uošve R., kad ji nesikištų į jo ir žmonos reikalus dėl skyrybų. Peilį į uošvienės kambarį atsinešė visai netyčia, kadangi pjaustė mėsytę. Jis tikrai norėjo pasakyti kelis žodžius savo uošvienei, tačiau tikrai peiliu nenorėjo uošvienės nei gąsdinti, nei sužeisti nei grasinti, nei kažką padaryti jai. Jis supykęs uošvienei pasakė ko ji lenda į jų skyrybas. Jie su uošviene žodis po žodžio pradėjo ginčytis. Jam atrodo uošvienė norėjo išeiti iš kambario, ir gal jis nepasitraukė, gal uošvienę petimi pastūmė ir jis apsukęs išėjo iš kambario. Ar uošvienė nukrito jis nematė, nes apsisuko ir nuėjo. Gal ir galėjo nukristi, bet jis nematė. Jis tik norėjo pakalbėti su uošviene, kai nebuvo žmonos namuose, dėl skyrybų, kad ji nedalyvautų ir nedarytų įtakos savo dukrai. Pokalbis tarp jo ir uošvienės įvyko ginčytinas, ir jo metu gal netyčia ir pastūmė ir galėjo uošvienė nukristi. Norintis atsiprašyti savo uošvienės, gailisi, kad taip atsitiko ir dėl jo veiksmų ji patyrė fizinį skausmą, tikrai nenorėjo jos sužeisti ar mušti. (1 t. b. l. 123-124)

25. Papildomų ikiteisminio tyrimo apklausų metu A. M. nurodė, kad peilį į uošvienės kambarį atsinešė visai netyčia, kadangi pjaustė mėsytę. Peilį atsinešė tikrai ne 40cm ilgio, kaip parašyta pranešime apie įtarimą. Peilis buvo apie 12 cm ilgio, kuriuo jis pjaustė mėsą ir atsinešė į uošvienės kambarį. Tikrai norėjo pasakyti kelis žodžius savo uošvienei, tačiau tikrai peiliu nenorėjo uošvienės nei gąsdinti, nei sužeisti nei grasinti, nei kažką padaryti jai. Jis pradėjo su uošviene kalbėti. Uošvienė ant jo pradėjo rėkti, vadinti jį alkoholiku, necenzūriniais žodžiais kolioti, sakė uošvienė, kad jis gadina jos dukrai gyvenimą. Uošvienei pasakė, kad tai ne jos reikalas ir ne jai čia viską spręsti. Dar pasakė, kad geriausiai, kad ji išsikraustytų ir paliktų juos ramybėje ir duotų jiems normaliai gyventi. Uošvienė pradėjo rėkti, kad tai jos namai, ir kad jis jai neaiškins ką jai daryti. Uošvienė atsikėlė nuo lovos ir išbėgo pro duris. Jį tarpduryje pastūmė uošvienė, nes ji prabėgti negalėjo. Kai jis su uošviene ginčijosi, jis iš pradžių buvo tarpduryje, o po įėjo į vidų ir uždarė duris. Buvo prie durų viso konflikto metu. Uošvienės nestūmė. Taip pat nurodė, kad R. G. negrasino, jos nestūmė ir nepadarė nežymaus sveikatos sutrikdymo (1 t. b. l. 133;143)

26. Apklaustas teisme A. M. parodė, kad virtuvinis peilis apie 12-13 cm ilgio. Nieko pikto uošvienei nenorėjo, norėjo tik pasakyti kelis žodžius, peiliu nenorėjo uošvienės nei gąsdinti, nei sužeisti nei grasinti, nei kažką padaryti. Parodė, kad užėjęs į kambarį pradėjo su uošviene kalbėti, tačiau uošvienė pradėjo rėkti, išvadino jį necenzūriniais žodžiais, jiedu apsižodžiavo. Stovėjo tarpdury, kuomet uošvienė staigiai pašoko nuo sofos ir lėkė link jo, tuomet uošvienę, kaire ranka, atsargiai pastūmė, kad ji peiliuku nesusižeistų, ir ji nukrito ant sofos minkštos dalies, todėl jo nuomone, taip žiauriai susižeisti negalėjo. Prašė nesikišti į jo ir žmonos gyvenimą. Uošvienė pasiėmė tašę ir išėjo. Atsakydamas į gynėjo klausimus parodė, kad jai negrasino ir nežino kodėl nukentėjusioji bijojo (3 t. b. l. 1-2).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. elgesys, kaip jį pasakoja pastarasis, nenatūralus ir nelogiškas. Iš A. M. parodymų matyti, kad pas nukentėjusiąją į kambarį jis ėjo ne norėdamas persimesti keliais žodžiais, o pasakyti (reikalauti), kad uošvė nesikištų į jo ir S. M. reikalus dėl skyrybų. Tuomet aišku, kad nuteistasis ne šiaip pamiršo laikomą rankoje peilį , o tyčią jį nešėsi, su tikslu grasinti nukentėjusiajai. Juolab, A. M. nepaaiškino, kas lėmė, jog jis, baigęs pjaustyti mėsą, nepaliko peilio virtuvėje ir nusinešė jį į nukentėjusiosios kambarį. Peilis, kuriuo buvo grasinta, paimtas įvykio vietos apžiūros metu ir ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtas. Daiktų apžiūros protokolo duomenimis bendras peilio ilgis yra 33,7 cm, geležtės ilgis yra 22,7 cm, kas paneigia A. M. parodymus, kad jis turėjo mažą peiliuką, apie 12 cm ilgio (1 t. b. l. 51). Be to, jo parodymai dėl konflikto eigos ir padarytų sužalojimų prieštaringi.

28. Pirmosios ikiteisminio tyrimo apklausos metu jis teigė, kad uošvei norint išeiti iš kambario, gal jis nepasitraukė, gal ją petimi pastūmė, ar ji nukrito, nematė, gal netyčia ir pastūmė. Norintis atsiprašyti savo uošvienės, gailisi, kad taip atsitiko ir dėl jo veiksmų uošvienė patyrė fizinį skausmą. Apklaustas papildomai nurodė, kad uošvienė atsikėlė nuo lovos ir išbėgo pro duris. Jį tarpduryje pastūmė uošvienė, nes ji prabėgti negalėjo. Kai jis su uošviene ginčijosi, jis iš pradžių buvo tarpduryje, o po įėjo į vidų ir uždarė duris. Buvo prie durų viso konflikto metu. Uošvienės nestūmė. Taigi jau tvirtino, kad jokių smurtinių veiksmų neatliko, tai nukentėjusioji jį pastūmė. Apklaustas teisme pateikė dar kitokią įvykio versiją, jog stovėjo tarpdury, kuomet uošvienė staigiai pašoko nuo sofos ir lėkė link jo, tuomet uošvienę, kaire ranka, atsargiai pastūmė, kad ji peiliuku nesusižeistų, ir ji nukrito ant sofos minkštos dalies, todėl jo nuomone, taip žiauriai susižeisti negalėjo. Taigi, nurodė, kad nukentėjusiąją visgi stūmė, bet tik siekdamas, kad ji nesusižeistų į peilį, o ir nustūmė ant sofos, taigi stipriai nukentėjusioji susižeisti negalėjo.

29. Tai, kad konfliktas nebuvo toks ramus, kaip pasakoja A. M. patvirtina aplinkybė, jog jis atėmė iš nukentėjusios telefoną. Aplinkybę, jog nukentėjusioji namus paliko be telefono patvirtina ne tik pačios nukentėjusios nuoseklūs parodymai, tačiau liudytojo A. G. parodymai, jog atėjusi R. G. papasakojo, jog A. M. atėmė telefoną, liudytojas davė R. G. savo telefoną paskambinti (1 t. b. l.98-99). Taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu duoti S. M. parodymai, jog ji sulaukė skambučio iš tėčio (A. G.) telefono, skambino mama, ir be kita ko nurodė, kad A. M. atėmė telefoną (1 t. b. l. 109).

30. Aplinkybę, kad A. M. buvo agresyvus ir nukentėjusioji bijojo dėl jai išsakytų grasinimų patvirtina ir tai, kad A. M. prieš nukentėjusiąją naudojo smurtą. Nors A. M. bando menkinti prieš nukentėjusiąją pavartotus smurtinius veiksmus, patirtus sužalojimus patvirtina objektyvūs duomenys – medicininių dokumentų apžiūros protokole padaryta išvada, jog nukentėjusiajai nustatyta pakaušio kairės pusės sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, poodinė kraujosruva dešinio klubo srityje (1 t. b. l. 63). Dėl šių sužalojimų padarymo jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvardytų įrodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusios elgesys iš karto po įvykio, kitiems asmenims nupasakotos aplinkybės, leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nukentėjusioji suprato grasinimą kaip realų. Kaip minėta aukščiau nurodytoje teismų praktikoje, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų būtų ketinęs grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Todėl grasinimo realumo nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvai, kad A. M. neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiąją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, o kaltinamojo išsakytos frazės -„peilis 40 cm, į skutelius supjaustysiu, sudaužysiu“, „tave po gabaliuką papjausiu“ - sietinos su pykčiu, emocijomis dėl vykstančių skyrybų.

32. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl grasinimo realumo, atitinkamai ir dėl to, kad tokiais A. M. veiksmais buvo sudarytas pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas bus įvykdytas, atsižvelgia ir į tai, kad įvykio metu A. M. buvo stipriai neblaivus, jam 2023 m. sausio 23 d. 23.05 val. buvo nustatytas 1,85 promilės neblaivumas (1 t. b. l. 23-25), grasinimus išsakė laikydamas rankoje didelį peilį, grasindamas sakė žodžius, kuriuos kartu su atliekamais veiksmais, nukentėjusioji suprato kaip grasinimą nužudyti. Ši aplinkybė, o taip pat nukentėjusios veiksmai nuvažiuojant pas buvusį vyrą, siekiant telefonu įspėti dukrą nevažiuoti namo, nukentėjusiosios psichinė būsena, kurią apibūdino ne tik pati nukentėjusioji, tačiau ir liudytojai A. G., S. M., rodo, kad R. G. A. M. veiksmus suvokė, kaip realų grasinimą nužudyti. Šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad ji griebė už rankos, kurioje A. M. laikė peilį.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teisme ištirtais ir pirmiau šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. M. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, naikintina vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punktu ir šioje dalyje priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis, nustatant, kad:

A. M. grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, o būtent: jis 2023 m. sausio 23 d. apie 20.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šeimos gyvenamojoje vietoje - name, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto tarp jo ir kartu gyvenančios uošvienės R. G. metu, įėjęs į kambarį, kuriame tuo metu buvo nukentėjusioji R. G., vartodamas R. G. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, eidamas link jos užsimojo virtuviniu peiliu, peiliu raižė sieną ir jai sakė: "peilis 40 cm, į skutelius supjaustysiu, sudaužysiu". Taip R. G. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jo grasinimas nužudyti ją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas. Šiais savo veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

34. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad A. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, spręstinas už šios nusikalstamos veikos padarymą skirtinos bausmės klausimas.

35. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Remiantis bausmių skyrimo taisyklėmis, konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 145 straipsnio 1 dalies sankcija numato alternatyvias bausmes – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. A. M. veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą, pavojingą asmens sveikatai ir gyvybei, veika baigta, nulemta asmeninių paskatų, turint tikslą įbauginti nukentėjusiąją. A. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei būdamas recidyvistu (turėdamas neišnykusį teistumą) (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai), A. M. teistas, baustas administracine tvarka, dirbantis. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. M. už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina vidutinio griežtumo bausmės rūšis – laisvės apribojimas, be intensyvios priežiūros jos dydį nustatant artimą vidurkiui, skiriant analogiškus įpareigojimus, kurie skirti skundžiamu nuosprendžiu A. M. nuteisus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, laisvės apribojimo bausme, tai yra įpareigoti A. M. būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, lankymusi gydymo įstaigose, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja R. G. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5, 6 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti įpareigojimai, atsižvelgus į bylos pobūdį parinkti tinkamai.

36. Bausmės paskirtos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį tarpusavyje bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis 5 dalies 1 punktu, bausmių apėmimo būdu, kadangi nusikalstamos veikos padarytos idealiąja sutaptimi.

Dėl turtinės žalos

37. Nukentėjusioji apeliaciniu skundu prašo priteisti jai turtinę žalą iš A. M. už sugadintą telefoną – 358.61 Eur. Nurodo, kad jos bei liudytojų S. M. ir A. G. parodymai patvirtina, kad telefonas buvo sugadintas A. M. veiksmais. Šis prašymas atmestinas. Iš papildomos nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo apklausos duotų paaiškinimų matyti, kad ji prie bylos pateikia sudegintą jai priklausantį telefoną. Dėl telefono sugadinimo ji A. M. pretenzijų neturi, pareiškimo nerašys (1 t. b. l. 59). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis BK 187 straipsnio 4 dalimi, už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Taigi, nukentėjusioji pretenzijų dėl telefono sugadinimo neturėjo ir traukti baudžiamojon atsakomybėn dėl minėtos aplinkybės, A. M. nepageidavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje konstatuotas tik telefono atėmimo faktas. Kaltinimas dėl turto sugadinimo pagal BK 187 straipsnį A. M. nebuvo pareikštas, todėl telefono vertės ir dėl jo sugadinimo padarytos žalos atlyginimo klausimas išeina už kaltinimo ribų. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusioji dėl telefono sugadinimo turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu R. G. turtinė žala nepriteista pagrįstai.

Dėl neturtinės žalos

38. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Nustatant patirtos neturtinės žalos dydį yra būtina atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau taip pat labai svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti.

39. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, nurodė, jog būtina atsižvelgti į teismų praktikoje priteisiamas sumas, kitas faktines aplinkybes bei civilinės atsakomybės kriterijus. Taip pat vertino, kad nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, medicininiai dokumentai patvirtina, kad R. G. padarytas pakaušio kairės pusės sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva dešinio klubo srityje 12x13 cm dydžio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 500,00 Eur dydis už kaltinamojo nusikalstamos veikos atsiradusias pasekmes yra pakankamas neturtinei žalai kompensuoti.

40. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo priteisti iš nuteistojo 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė 500 Eur, nors nukentėjusioji patyrė žymiai didesnį psichologinį stresą, nemigą, buvo ir vis dar yra priversta vartoti raminamuosius vaistus, patyrė panikos atakas (kurios vis dar kartojasi), persekioja baimės jausmas. Visi nurodyti veiksniai labai pakenkė nukentėjusiosios nervų sistemai.

41. Teismų praktika, kai tyčia grasinama nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, yra pakankamai įvairi, kadangi nusikalstamų veikų aplinkybės skiriasi, skiriasi grasinimo intensyvumas, psichologinio poveikio stiprumas, tokio pobūdžio nusikaltimu sukeltos pasekmės, todėl kiekvienu konkrečiu atveju patirta neturtinė žala pinigine išraiška vertinama individualiai (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje 1A-76-317/2021). Antai, byloje Nr. 1A-82-581/2023 nukentėjusiems priteista po 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, dėl išgyvenimų sukeltų nuteistajam grasinant nužudyti paėmus šautuvą, byloje Nr. 1A-56-817/2023 nukentėjusiems priteista 1300 Eur, grasinant panaudoti pistoletą, byloje Nr. 1A-170-576/2024 700 Eur priteista už telefoninių pokalbių metu išsakytus grasinimus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad net tose bylose, kuriose asmenys nuteisiami padarę sunkesnį, t. y. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (žmogaus terorizavimas arba sistemingas bauginimas) teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kuomet priteisiamos neturtinės žalos suma lygi nukentėjusiosios prašomai neturtinės žalos sumai (1000 Eur) arba jos nesiekia. Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-495/2022 vienam iš nukentėjusiųjų priteista 3000 Eur, kitam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo), baudžiamojoje byloje Nr. 2K-346-942/2018 nukentėjusiajai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti), baudžiamojoje byloje Nr. 2K-346-303/2017 nukentėjusiesiems atitinkamai priteista 2 000 Eur, 700 Eur ir 500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti). Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-39-493/2020 priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-170-519/2019 nukentėjusiesiems priteista atitinkamai 1000, 600 ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.)

42. Paskutiniu metu priteisiami neturtinės žalos dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo svyruoja nuo 100 iki 1500 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje bylose, nagrinėtose pagal BK 140 straipsnio 2 dalį priteisiamos sumos neturtinei žalai atlyginti už analogiškus nusikaltimus yra labai įvairios. Antai baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2021 siekė 400 ir 500 Eur, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021 – po 500 Eur, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020 – 800 Eur, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-129-495/2020 – 400 Eur , baudžiamojoje byloje Nr. 2K-178-511/2020 – 700 Eur, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-697/2020 – 300 Eur, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313-489/2019 – 600 Eur, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-628/2019 – 500 ir 200 Eur, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383-1073/2018 – 700 Eur, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-689/2018 – 1000 Eur.

43. Svarbu ir tai, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, jo sunkumo (sunkus, apysunkis ar kt.), bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui (visam sužalotojo gyvenimui), kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprastinė veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-697/2018, 2K-166-699/2018 ir kt.).

44. Nuteistojo vartotas smurtas nebuvo intensyvus – pasireiškė vienu rankos pastūmimu dėl kurio nukentėjusioji patyrė du sužalojimus: pakaušio kairės pusės sumušimą pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu ir 12x13 poodinę kraujosruvą dešinio klubo srityje. Taigi sužalojimų kiekis nėra ženklus. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama, jog dėl jos atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų ji bijojo, patyrė stresą, nemigą, ir kitas neigiamas pasekmes psichinei sveikatai, atkreipia dėmesį, kad civilinį ieškinį R. G. pareiškė 2023 m. rugpjūčio 30 d. (2 t. b. l. 51), kai byla pirmosios instancijos teisme jau buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, praėjus daugiau kaip pusei metų po įvykio. Gi ikiteisminio tyrimo 2023 m. sausio 26 d. papildomos apklausos metu nurodė, kad civilinio ieškinio nereikš. Taigi iš karto po įvykio laikėsi pozicijos, kad patirti išgyvenimai (taip pat ir sąlygoti A. M. grasinimų nužudyti) nėra tiek reikšmingi, jog reikalauti kompensuoti juos pinigine išraiška. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau minėtas aplinkybes, tai, kad šiuo nuosprendžiu konstatuojama, kad R. G. suvokė grasinimus kaip realius, A. M. pripažįstamas kaltu ir dėl nusikaltimo numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, dėl kurio skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas, teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos dydžius bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus atitiks 700 Eur neturtinės žalos dydis, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis turi būti padidintas iki minėtos sumos.

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. M. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, naikintina vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punktu ir šioje dalyje priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis. Taip pat skundžiamas nuosprendis keistinas dalyje dėl nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Žanos Sokolovskos ir nukentėjusiosios R. G. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės Trakų rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigoje, uždraudžiant bendrauti su R. G. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir skirti galutinę - 1 metų ir 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigoje, uždraudžiant bendrauti su R. G. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Nukentėjusiajai R. G. iš A. M. priteistą 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 700 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.