Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. J. neišvykti iš savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 72¹ straipsniu, V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiosios V. D. arčiau nei 100 metrų atstumu.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. J. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. J. priteista 700 eurų neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš V. J. nuspręsta išieškoti 250 eurų V. D. naudai už turėtas išlaidas atstovavimo paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. J. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 16 d., 01 val. 00 min. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., 07 val. 10 min., naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino V. D. ir persekiojo ją:

1.1. 2017 m. liepos 16 d., apie 01 val. 00 min., daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje laukė V. D. grįžtant;

1.2. 2017 m. liepos 19 d., apie 12 val. 50 min., V. D. išeinant iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), laukė jos laiptinėje, reikalavo susitaikyti, lydėjo V. D. iki jos automobilio, o jai norint paskambinti bendruoju pagalbos telefonu, griebė jai už rankos ir ją laikė, tokiu būdu neleisdamas V. D. skambinti, po ko, jai išėjus į kiemą ir įsėdus į automobilį bei važiuojant Lampėdžių ežero link, Kaune, sekė ją savo automobiliu iki Tilžės gatvės, Kaune;

1.3. 2017 m. liepos 20 d., apie 13 val. 00 min., V. D. išėjus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir einant takeliu link automobilio, staiga iššoko iš krūmų, siekė rankomis apkabinti V. D., o jai norint paskambinti bendruoju pagalbos telefonu, griebė jai už rankos ir ją laikė, tokiu būdu neleisdamas V. D. skambinti, o nukentėjusiajai įsėdus į automobilį, įkišo rankas pro pravertą automobilio langą, jėga spaudė lango stiklą žemyn;

1.4. 2017 m. liepos 21 d., apie 15 val. 00 min., daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje, (duomenys neskelbtini), laukė V. D. grįžtant, o apie 18 val. 20 min., V. D. išėjus iš namų ir įsėdus į automobilį bei užsirakinus dureles, pribėgo prie automobilio ir rankomis plėšė dureles, V. D. pradėjus važiuoti, pribėgo prie automobilio priekio ir uždėjo rankas ant variklio dangčio, taip neleisdamas jai važiuoti, lipo ant automobilio variklio dangčio, tačiau nepavykus savo automobiliu sekė V. D. vairuojamą automobilį iki restorano „Ž. U.“, esančio (duomenys neskelbtini), kur V. D. sustojus priėjo prie jos automobilio ir reikalavo atidaryti langą, susitaikyti su juo;

1.5. 2017 m. liepos 23 d., apie 17 val. 25 min., prekybos centre I., esančiame (duomenys neskelbtini), žodžiu grasino susidoroti su V. D., sakydamas „tau dings šypsena nuo veido, raminamuosius rysi saujom“;

1.6. 2017 m. liepos 26 d., apie 12 val. 15 min., prie daugiabučio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), laukė V. D., sekė ją iki jos automobilio, rankomis laikė automobilio dureles, neleisdamas jų uždaryti, taip neleido V. D. važiuoti;

1.7. 2017 m. rugpjūčio 2 d., apie 09 val. 30 min., atėję į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), į V. D. darbo vietą, reikalavo grąžinti jam jo daiktus;

1.8. 2017 m. rugpjūčio 4 d., apie 07 val. 20 min., prie pastato (duomenys neskelbtini), laukė V. D., rankomis sugriebė jai už parankės, kartu įėjo į pastatą;

1.9. 2017 m. rugpjūčio 8 d., apie 12 val. 20 min., pastate ,,G.“, esančiame (duomenys neskelbtini), pasivijo V. D., sekė ją, žodžiu grasino su ja susidoroti, sakydamas ,,gali atsisveikinti su darbu“;

1.10. 2017 m. rugpjūčio 29 d., apie 07 val. 10 min., V. D. važiuojant automobiliu ,,Renault Clio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Neries krantine, Kaune, aplenkė ją automobiliu ,,VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir be jokios priežasties staiga tris kartus stabdė, tą pačią dieną, apie 13 val. 25 min., pastate (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte ant laiptų laukė V. D., prievarta ją apkabino, bučiavo, tuo sistemingai baugino V. D. naudodamas psichinę prievartą.

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti V. J. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad V. J. padarė nusikalstamą veiką.

2.1. Skunde nuteistasis nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas bei neteisėtas, kadangi neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, be to, baudžiamojoje byloje neįrodyta, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuteistojo kaltę grindė subjektyviomis prielaidomis, neanalizavo byloje surinktų įrodymų, taip pat, išimtinai vertino tik nuteistajam nepalankius įrodymus. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išvardijo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir konstatavo V. J. kaltę, tačiau įrodymų neanalizavo, nevertino įrodymų sąsajumo ir jų tinkamai nevertino. Nuosprendis grindžiamas nukentėjusiosios, jos sūnaus bei draugų parodymais, kurie iš esmės yra labiau subjektyvus situacijos vertinimas. Nuosprendį priėmęs tesimas nevertino paties V. J. nuoseklios ir argumentuotos įvykių versijos, kurią patvirtino ir įvykį betarpiškai matę liudytojai bei kiti netiesioginiai byloje surinkti įrodymai, be to, neatsižvelgė į faktinių aplinkybių kontekstą (nuteistojo asmenybę, charakterio savybes ir tai, kad jis siekė susitaikyti su mylima moterimi bei galimą nukentėjusiosios suinteresuotumą apkalbėti V. J.).

2.2. Skunde nuteistasis pažymi, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose ir ultima ratio principo. V. J. veika neatitinka nei objektyvių, nei subjektyvių BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, be to, dalis nuosprendžio nustatomojoje dalyje išvardytų nuteistojo atliktų veiksmų niekaip nesusiję su BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtimi. Nuteistojo nuomone, Kauno apylinkės teismas pripažindamas V. J. kaltu nepagrįstai kriminalizavo dviejų žmonių asmeninius santykius ir pažeidė ultima ratio principą.

2.3. Nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nuteistasis nurodo, kad teismas nenustatė bei nuosprendyje nenurodė nei vieno objektyvaus ir realaus bauginimo atvejo bei nenustatė bauginimo sistemiškumo požymio. Jokiais tiesioginiais įrodymais nėra pagrįsti apylinkės teismo teiginiai, kad bauginimas ir sistemiškumas pasireiškė nuteistajam laukiant V. D. laiptinėje, prie namo, prie automobilio, taip pat, persekiojant ją parduotuvėje. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme pripažino, jog jis aktyviais veiksmais, rodydamas dėmesį, siekė susitaikyti su mylima moterimi ir atnaujinti su ja santykius. Tuo tarpu nei nukentėjusioji, nei liudytojai nenurodė jokių nuteistojo veiksmų, kurie galėtu būti vertinami kai grasinimai ar bauginimai, nuteistasis neišsakė jokių grasinančio pobūdžio teiginių, neatliko jokių gąsdinančių ar bauginančių veiksmų, o nukentėjusios vertinimas yra niekuo nepagrįstas ir paremtas jos subjektyvia nuomone. Skunde pažymėta ir tai, kad nuteistasis nėra linkęs smurtauti, nėra duomenų, kad jis kada nors būtų naudojęs smurtą nukentėjusios atžvilgiu, o visi kaltinime nurodyti veiksmai buvo daromi siekiant rodyti dėmesį ir atnaujinti santykius su nukentėjusiąja.

2.4. Taip pat skunde pasisakoma ir dėl grasinimų realumo ir konkretumo. Nuteistasis pažymi, kad vertinant grasinimų realumą ar konkretumą, turi būti atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokio nukentėjusiojo būsenos. Taip pat, veikos kvalifikavimui pagal BK 145 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti ir grasinimų sistemiškumą. Apeliantas nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis grasinančio pobūdžio sakinius išsakė tik du kartus. Vienas jų „dings šypsena nuo tavo veido“, tačiau tai negalima laikyti nuolatiniu ar sistemingu grasinimu, kadangi nuteistasis nurodė, jog šis pasakymas jam išsprūdo spontaniškai, taip pat, šio pasakymo jokiame kontekste negalima vertinti kaip realaus ir nuolatinio ar sistemingo grasinimo. Kitas nuteistojo išsakytas teiginys, kurį nukentėjusioji įvertino kaip grasinimą – „gali atsisveikinti su darbu“. Tačiau ir šis teiginys negali būti vertinamas kaip grasinimas, kadangi yra visiškai nerealus ir dėl to negali būti vertinamas kaip bauginimas. Nukentėjusiojo nurodė, kad išsigando, jog neteks darbo, tačiau nuteistasis nėra jos darbdavys ir jos su darbu susijusių santykių niekaip nesprendžia.

2.5. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliantas nurodė, kad teismas iš esmės vadovavosi tik kaltinamuoju aktu, kuriame išdėstytas kaltinimas grindžiamas nukentėjusiojo ir liudytojų, kurie yra nukentėjusiosios kolegos paaiškinimais, be to, minėti paaiškinimai atspindi ne įvykio aplinkybes ir detales, o subjektyvų asmenų situacijos vertinimą. Kauno apylinkės teismo pozicija pažeidė proceso įstatyme įtvirtintą įrodymų pakankamumo reikalavimą, kadangi tais atvejais, kai teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik nustačius, jog tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Taip pat, nagrinėjamu atveju teismas pažeidė in dubio pro reo principą, kadangi nuteistasis privalėjo įrodinėti savo nekaltumą. Pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus byloje surinktų įrodymų tyrimo, visapusiškai neišnagrinėji ir neįvertino bylos medžiagos, todėl nepašalino byloje esančių abejonių.

3. Atsiliepimu į nuteistojo V. J. apeliacinį skundą nukentėjusioji V. D. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendį.

3.1. Atsiliepime nukentėjusioji paaiškino, kad, 2017 m. liepos 12 d. jai nutraukus santykius su nuteistuoju V. J., pastarasis pradėjo ją bauginti, terorizuoti ir jai grasinti, naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, nuolat reikalaudamas tęsti santykius. Tokius savo neteisėtus veiksmus jis atliko tikslingai, žinodamas, kad nukentėjusioji yra lengvai pažeidžiama ir turi psichikos sveikatos problemų, yra jautri. Dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji tapo laikinai nedarbinga, gydymui jai buvo paskirtas ženkliai didesnis kiekis ir stipresnių psichotropinių vaistų. Dėl turėto nedarbingumo nukentėjusioji buvo nukreipta atlikti tyrimą dėl tinkamumo tarnybai, o dėl tyrimo metu buvusios psichikos sveikatos būklės, kuri neatitiko policijos pareigūnui keliamų reikalavimų, nuketėjusioji buvo atleista iš darbo. Nukentėjusioji pažymi, kad buvo sistemingai bauginama ir terorizuojama, garsinant, kad ji praras darbą jei netęs santykių. Vėliau, pamatęs, kad iš darbo nukentėjusioji atleista nebuvo, V. J. pradėjo kėsintis į nukentėjusios turtą, fizinę sveikatą, o gal ir gyvybę, sudarydamas avarines situacijas. Nuteistajam paskyrus kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą, V. J. su nukentėjusiąją pradėjo ieškoti ryšių internete ir taip tęsė jos bauginimą. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad didelę dalį savo nusikalstamų veiksmų V. J. atliko jau po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, akivaizdžiai ignoruodamas jam prokuroro paskirtą kardomąją priemonę nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas R. P. prašė nuteistojo skundą tenkinti ir jį išteisinti, prokurorė A. Česaitienė išreiškė prašymą atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

5. Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde yra ginčijama jo kaltė bei nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiosios V. D. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo V. J. pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

8. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo šališkas ir vadovavosi išimtinai tik kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, visiškai nepagrįstai nevertindamas nuteistojo parodymų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje buvusius įrodymus – nuteistojo V. J. parodymus, liudytojų E. D., E. M., E. G., J. B., E. B., A. U., K. K. parodymus, nukentėjusiosios V. D. parodymus, proceso veiksmų atlikimo protokolus, policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, vaizdo medžiagą, specialisto išvadas bei kitą rašytinę bylos medžiagą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę konstatuojama, jog neegzistuoja joks pagrįstas pagrindas išvadai, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas nevertino baudžiamojo byloje surinktų įrodymų visumos bei pažymima tai, jog vien tik aplinkybė, kad aptariamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas minėtus įrodymus vertino kitaip nei norėjo nuteistasis ir priėmė nuosprendį, nepateisinantį V. J. lūkesčių, nesuteikia pagrindo manymui, kad buvo pažeistos BPK numatytos įrodymų vertinimo taisyklės, ar, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog V. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Minėtame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmenims, kurie terorizavo žmogų grasindami susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad V. J. sistemingai baugino nukentėjusiąją V. D. naudodamas psichinę prievartą, kuri pasireiškė netikėtais apsilankymais nukentėjusiosios laiptinėje ir darbo vietoje, jos lydėjimu, fiziniu poveikiu, grasinimais, stebėjimu, įvairiomis užuominomis, persekiojimu automobiliu. Ir nors nuteistasis su šia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada nesutinka, teigdamas, kad minėtus veiksmus (t. y. lankymąsi nukentėjusiosios buvimo vietoje, jos kalbinimą, bendravimą, fizinį poveikį) jis atliko ne siekdamas įbauginti nukentėjusiąją, o tik norėdamas išsaugoti santykius su mylima moterimi, spręsdamas asmeninio pobūdžio santykius ir todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje požymių, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip visiškai nepagrįstas.

10. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės (kasacinės nutartys 2K-542/2011, 2K-299/2013, 2K-121-677/2015, 2K-423-303/2016). Sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, sunaikinti ar sugadinti turtą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais telefono skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis, triukšmo kėlimu, siekiant sukelti baimę ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013).

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje egzistuoja visos aptartos aplinkybės, būtinos tam, kad tam tikri asmens veiksmai būtų pripažinti sistemingu asmens bauginimu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. J. atliko šiuos veiksmus: 1) 2017 m. liepos 16 d., apie 01 val. 00 min., daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje laukė V. D. grįžtant; 2) 2017 m. liepos 19 d., apie 12 val. 50 min., V. D. išeinant iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), laukė jos laiptinėje, reikalavo susitaikyti, lydėjo V. D. iki jos automobilio, o jai norint paskambinti bendruoju pagalbos telefonu, griebė jai už rankos ir ją laikė, tokiu būdu neleisdamas V. D. skambinti, po ko, jai išėjus į kiemą ir įsėdus į automobilį bei važiuojant Lampėdžių ežero link, Kaune, sekė ją savo automobiliu iki Tilžės gatvės, Kaune; 3) 2017 m. liepos 20 d., apie 13 val. 00 min., V. D. išėjus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir einant takeliu link automobilio, staiga iššoko iš krūmų, siekė rankomis apkabinti V. D., o jai norint paskambinti bendruoju pagalbos telefonu, griebė jai už rankos ir ją laikė, tokiu būdu neleisdamas V. D. skambinti, o nukentėjusiajai įsėdus į automobilį, įkišo rankas pro pravertą automobilio langą, jėga spaudė lango stiklą žemyn; 4) 2017 m. liepos 21 d., apie 15 val. 00 min., daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje, (duomenys neskelbtini), laukė V. D. grįžtant, o apie 18 val. 20 min., V. D. išėjus iš namų ir įsėdus į automobilį bei užsirakinus dureles, pribėgo prie automobilio ir rankomis plėšė dureles, V. D. pradėjus važiuoti, pribėgo prie automobilio priekio ir uždėjo rankas ant variklio dangčio, taip neleisdamas jai važiuoti, lipo ant automobilio variklio dangčio, tačiau nepavykus savo automobiliu sekė V. D. vairuojamą automobilį iki restorano „Ž. U.“, esančio (duomenys neskelbtini), kur V. D. sustojus priėjo prie jos automobilio ir reikalavo atidaryti langą, susitaikyti su juo; 5) 2017 m. liepos 23 d., apie 17 val. 25 min., prekybos centre I., esančiame (duomenys neskelbtini), žodžiu grasino susidoroti su V. D., sakydamas „tau dings šypsena nuo veido, raminamuosius rysi saujom“; 6) 2017 m. liepos 26 d., apie 12 val. 15 min., prie daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), laukė V. D., sekė ją iki jos automobilio, rankomis laikė automobilio dureles, neleisdamas jų uždaryti, taip neleido V. D. važiuoti; 7) 2017 m. rugpjūčio 2 d., apie 09 val. 30 min., atėję į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), į V. D. darbo vietą, reikalavo grąžinti jam jo daiktus; 8) 2017 m. rugpjūčio 4 d., apie 07 val. 20 min., prie pastato (duomenys neskelbtini), laukė V. D., rankomis sugriebė jai už parankės, kartu įėjo į pastatą; 9) 2017 m. rugpjūčio 8 d., apie 12 val. 20 min., pastate ,,G.“, esančiame (duomenys neskelbtini), pasivijo V. D., sekė ją, žodžiu grasino su ja susidoroti, sakydamas ,,gali atsisveikinti su darbu“; 10) 2017 m. rugpjūčio 29 d., apie 07 val. 10 min., V. D. važiuojant automobiliu ,,Renault Clio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Neries krantine, Kaune, aplenkė ją automobiliu ,,VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir be jokios priežasties staiga tris kartus stabdė, tą pačią dieną, apie 13 val. 25 min., pastate (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte ant laiptų laukė V. D., prievarta ją apkabino, bučiavo, tuo sistemingai baugino V. D. naudodamas psichinę prievartą. Pats nuteistasis V. J. neneigia atlikęs šiuos veiksmus, tačiau teigia, kad jie negali būti vertinami kaip bauginantys nukentėjusiąją.

12. Įvertinus nurodytas aplinkybes yra akivaizdu, jog per gana trumpą laikotarpį (t. y. mažiau nei per du mėnesius) V. J. įvairiais tikslais ne mažiau dešimt kartų įvairiose vietose susitikdavo su V. D., lankėsi prie jos gyvenamosios ir darbo vietų, priešingai jos valiai stengėsi su ja pasikalbėti, ją paliesti, pabučiuoti, važiuodavo paskui jos automobilį. Šių apsilankymų metu nuteistasis du kartus išsakė tiesioginius grasinimus, nurodydamas, kad „tau dings šypsena nuo veido, raminamuosius rysi saujom“ bei „gali atsisveikinti su darbu“, be to, atlikdavo ir kitus bauginimo veiksmus, ją sekdamas, naudodamas fizinį poveikį, aktyviais veiksmais ribodamas jos laisvę, reikalaudamas kalbėtis, trukdydamas jai paskambinti policijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra visiškai akivaizdu, kad asmenys, kurie priešingai jų valiai yra pastoviai persekiojami, patiria itin stiprias neigiamas emocijas, baimę ir nesaugumo jausmą, kurį tokios aplinkybės kaip grasinimai, dažnas pašalinio asmens atvykimas į jų gyvenamąją ir darbo vietas ir jo išsakomos įvairios replikos, tik dar labiau sustiprina. Pažymėtina, kad nors minėtos aplinkybės įprastomis sąlygomis galėtų ir būti nelaikomos nei neteisėtomis, nei bauginančiomis, tačiau būtent šiuo atveju jos yra traktuojamos visiškai kitaip, kadangi yra akivaizdu, jog V. J. įvairiais būdais stengėsi paveikti V. D.. Pažymėtina ir tai, kad kaltinime nurodytu laiku V. J. ne tik siekė pasimatyti su nukentėjusiąja, bet ir rašė jai įvairaus pobūdžio žinutes, pvz. „meile jai mes issiskirsime, pati neteksi daugiau nei as“, „kuo daugiau nesamonių is tavo puses, tuo daugiau sau tik pakenksi“, „brangenybe viskas priklauso nuo taves“, „pries kazka darydama, gerai meile apgavlok“, „nieko poto nekaltink, tik save, už savo visas nesamones“, „Labas. Bus informuotos istaogos.net kaip ir kas padejo isidarbinti, kokiu budu. Informuosiu apie tave iki smulkiausios smulkmenos. Cia dar tik pradzia. Jai Kaune zais su tavim man nesunku nuvaziuoti iki Vilniaus“ (4 t., b. l. 124-125; 1 t., b. l. 93, 94, 105). Atsižvelgiant į lingvistinę šių žinučių prasmę, akivaizdu, jog jose yra užslėptas grasinantis pobūdis, siekiant atitinkamo nukentėjusiosios elgesio. Kartu įvertinus ir tai, kad visos žinutės buvo siunčiamos tiriamuoju laikotarpiu, kuomet nukentėjusioji buvo sekama, jai grasinama, naudojamas fizinis poveikis, tampa akivaizdu, jog jomis siekiama tik dar labiau sustiprinti nukentėjusiosios dėl V. J. nepageidaujamo elgesio patiriamas neigiamas emocijas ir tokiu būdu ją dar labiau įbauginti, tikintis, kad išsigandusi grasinimų nukentėjusioji tęs santykius su V. J.. Iš byloje esančių tarnybinių pranešimų matyti, kad V. J. laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. nukentėjusiajai parašė 50 trumpųjų žinučių, 2017 m. rugpjūčio 5 d. skambino jai 22 kartus, taip pat, 2017 m. rugpjūčio 15 d. skambino jai 127 kartus, rugpjūčio 16 d. - 71 kartą (1 t., b. l. 74-75). Net ir pradėjus ikiteisminį tyrimą ar V. J. pareiškus pranešimą apie įtarimą (3 t., b. l. 3-4), nuteistasis ir toliau ieškojo ryšių su nukentėjusiąją, jai skambino, rašydavo žinutes ir siekdavo susitikti, nors nukentėjusios valia nutraukti bendravimą jam buvo aiškiai žinoma. Esant šioms aplinkybėms, sistemiškai vertinant V. J. apsilankymus nukentėjusiosios buvimo vietoje bei žinučių turinį, negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad nuteistojo elgesys nebuvo nukreiptas į siekį įbauginti ir psichologiškai paveikti nukentėjusiąją.

13. Pažymėtina, jog nukentėjusioji V. D. nuosekliai viso proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad V. J. ją sistemingai baugino, grasino jai, naudojo psichinį ir fizinį smurtą, reikalaudamas tęsti santykius. Be to, pats nuteistasis, pareiškus jam pirminį įtarimą, patvirtino, kad yra išsakęs tokias frazes kaip „tau dings šypsena nuo veido, raminamuosius rysi saujom“, „įteiksiu dovanėlę“ ir tai reiškė, kad jis žada atskleisti jos paslaptį susijusią su užimamomis pareigomis. Įtariamojo apklausos metu V. J. taip pat patvirtino, kad naudojo psichinę prievartą V. D. atžvilgiu, norėdamas ją sukompromituoti, kadangi labai supyko (3 t., b. l. 5-6). Neatmestina tikimybė, kad V. J. buvo žinomą apie V. D. psichikos sveikatos būklę, t. y. kad nukentėjusioji yra jautri, linkusi neigiamai reaguoti į kiekvieną dirgiklį, todėl manė, kad aktyviais veiksmais, naudodamas psichinę prievartą, jis sugebės įtikinti nukentėjusiąją išlaikyti tarpasmenius santykius.

14. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog nuteistasis iš tiesų veikė sistemingai, turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusiąją. Teisėjų kolegijos vertinimu šios išvados niekaip nepaneigia, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog su V. D. jis siekė pasimatyti, norėdamas atnaujinti nutrūkusius santykius. Pažymėtina, kad minėti argumentai prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetui, todėl yra laikytini tik V. J. gynybine versija ir atmetami kaip nepagrįsti. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad tokiais sistemingais veiksmais V. J. siekė sąmoningai sudaryti su juo išsiskyrusiai nukentėjusiajai baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Toks elgesys negali būti traktuotinas kaip supykusio žmogaus emocijų išraiška ir spontaniškas atitinkamų žodžių išsakymas, nes tokie veiksmai pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Veikos pavojingumą šiuo atveju rodo ir tai, kad į nagrinėjamą situaciją buvo įtraukta ir daugiau asmenų – nukentėjusios darbdavys, nukentėjusios sūnus, kuris matė, kaip V. J. atvykdavo į namus, laikydavo durų skambutį, plėšdavo durų rankeną bei nukentėjusios draugė J. B., kuriai V. J. skambino, liepė nesikišti į jų santykius, sakė, kad „nusitempiau V., nusitempsiu ir tave“. Tokiu būdu veiksmai, kuriais V. J. baugino V. D., nustatyti įvertinus tiek nukentėjusios V. D. parodymus, tiek paminėtus liudytojų parodymus, kurie pripažinti nuosekliais, neprieštaringais ir argumentuotais. Besitęsiantys bauginimo veiksmai buvo ne pavieniai, jie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, jog ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai. Nuteistasis, sistemingai baugindamas V. D., akivaizdžiai veikė tiesiogine tyčia, nes suprato, kad pavojingai psichiškai veikia nukentėjusiąją, kelia jai baimę ir būtent tokios nukentėjusiosios ilgalaikės būsenos siekė. Dėl to atmestini skundo teiginiai, kad išsakytais žodžiais ir veiksmais V. J. nesiekė bauginti nukentėjusios, o tik norėjo išreikšti savo norą tęsti santykius.

15. Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusieji turėjo konkrečią priežastį jį apkalbėti (t. y. taip pasielgė siekdama pakenkti V. J. ir atkeršyti dėl iširusių santykių). Skunde pažymima, kad nei apklausiama nukentėjusioji, nei liudytojai nenurodė jokių nuteistojo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip grasinimai ar bauginimai. Šie apeliacinio skundo teiginiai suteikia pagrindą išvadai, jog nuteistasis nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus laiko nepatikimais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, negalėjo jais remtis. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, aptartos aplinkybės nesuteikia jokio pagrįsto pagrindo nukentėjusiosios V. D. ir liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus.

15.1. Visų pirma pažymėtina, kad nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir teigia, jog nukentėjusioji turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi ir jį apkalbėjo, tačiau tokių duomenų baudžiamosios bylos medžiagoje nėra, o V. D. parodymai neprieštarauja baudžiamojoje byloje surinktam įrodymų visetui, kas nesuteikia pagrindo išvadai, jog nukentėjusiosios parodymai yra melagingi. Vertinant bylos duomenis (tame tarpe ir nukentėjusiosios parodymus), svarbu atsižvelgti į tai, jog tikrai tarp V. J. ir V. D. yra susiklostę konfliktiški santykiai, kadangi V. D. nusprendė nutraukti santykius su buvusiu draugu V. J.. Nors šias aplinkybes V. J. vertina kaip pagrindą jį apkalbėti, siekiant jam pakenkti ir atkeršyti už iširusius santykius, tačiau akivaizdu, kad būtent V. D. iniciavo santykių pabaigą. Visgi, pats V. J. siekė toliau bendrauti su nukentėjusiąja, tam pasirinkdamas neteisėtus veiksmus, dėl kurių V. D. kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Šioje situacijoje svarbu ir tai, kad pačiam nuteistajam buvo žinoma, kad V. D. jo siekis tęsti bendravimą yra nemalonus, ją baugina, kadangi nukentėjusioji jau 2017 m. liepos 25 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis ir toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus. Taigi, šioje situacijoje negalima teigti, kad V. D. suinteresuotumas bylos baigtimi lėmė tikslą apkalbėti nuteistąjį. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtino tiek liudytojai, tiek kita bylos medžiaga (vaizdo įrašai). Priešingai nei teigia nuteistasis, apklausti liudytojai taip pat nebuvo suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi ne visi liudytojai buvo geri nukentėjusiosios draugai, kai kuriuos iš jų siejo tik darbiniai santykiai, be to, kaip jau minėta, liudytojų parodymus patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai. Įvertinus aptartas aplinkybes darytina išvada, kad nėra jokio pagrįsto pagrindo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus traktuoti kaip nepatikimus, todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas atmetamas.

16. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad jo veiksmų negalima vertinti kaip bauginančių, kadangi jie neatitinka grasinimams keliamo realumo ir konkretumo kriterijų. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus prieš tai aptartus nuteistojo V. J. veiksmus, jų intensyvumą, o kartu ir tuo pačiu metu rašomų trumpųjų žinučių turinį, nuteistojo ir nukentėjusiosios santykius, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismai pagrįstai sprendė, jog V. D. pagal grasinimų išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pakankamą pagrindą bijoti nuteistojo išsakomų grasinimų įgyvendinimo (t. y. jų realumo). V. J., sistemingai baugindamas nukentėjusiąją (t. y. ne tik grasindamas žodžiais, bet ir atlikdamas kitus baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmus), sukūrė situaciją, kuomet nukentėjusioji negalėjo jaustis saugi, ji nuolatos kreipdavosi į policiją, prašydavo spręsti kardomosios priemonės pakeitimo V. J. klausimą. Pagal nustatytas byloje aplinkybes nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusioji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad V. J. veikoje nėra subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Tiek grasinimų turinys, tiek nusikalstamų veiksmų trukmė ir intensyvumas patvirtina, kad V. J. veikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai grasino nukentėjusiajai, siekdamas sukelti nesaugumo jausmą.

17. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. J. veikdamas tiesiogine tyčia sistemingai baugino nukentėjusiąją ir jo veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo V. J. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.