- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-536-957/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnius Trumpulis, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės (toliau – ir Prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 9 mėnesiams bei išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nenustačius šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, prie paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės – 4 mėnesius laisvės apribojimo bausmės, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir S. K. paskirta galutinė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas S. K. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. spalio 30 d. 4.00 val. iki 2021 m. spalio 30 d. 13.49 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 6, 7 ir 10 punktais, S. K. paskirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat paskirtas įpareigojimas visą laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Iš S. K. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 929,92 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.
Taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. spalio 30 d., apie 3.30 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 1,79 promilių neblaivumas), žodinio konflikto metu su nukentėjusiuoju – kaimynu V. R., tyčia du kartus rankos kumščiu sudavė V. R. į veido sritį ir taip pastarajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine nosies žaizda, nosikaulio lūžiu (specialisto išvada Nr. G 3469/2021 (01)).
Žemesnės instancijos teismas
2. S. K. šioje byloje išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad grasino nužudyti žmogų, nes 2021 m. spalio 30 d., apie 2.30 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 1,79 promilių neblaivumas), žodinio konflikto metu su sutuoktine A. K., paėmė į rankas virtuvinį peilį ir jį nukreipdamas į nukentėjusiosios A. K. pusę, pradėjo artintis prie jos, sakydamas, kad nužudys ją, taip sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Prokurorė prašo:
3.1. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria S. K. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti S. K. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, bei paskirti jam laisvės atėmimą šešiems mėnesiams;
3.2. Paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio l dalį ir paskirti S. K. galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams;
3.3. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymą atidėti trejiems (3) metams, įpareigojant S. K. neišvykti iš gyvenamosios vietos be bausmę vykdančios institucijos sutikimo, būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ar gydymusi; uždrausti turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims alkoholinius gėrimus, psichiką veikiančias medžiagas bei jas vartoti;
3.4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir vienam mėnesiui;
3.5. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti trejiems (3) metams, įpareigojant S. K. neišvykti iš mosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, ar gydymusi; uždrausti turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam, ar perduoti saugoti kitiems asmenims alkoholinius gėrimus, psichiką veikiančias medžiagas bei jas vartoti.
4. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas dėl nuosprendyje netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, kadangi teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišsamiai, neobjektyviai, selektyviai, fragmentiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesusiejo ir neanalizavo jų visumos, nepakankamai atsižvelgė į jų tarpusavio santykį ir padarė klaidingas, byloje surinktų įrodymų neatitinkančias, išvadas, nulėmusias tai, kad S. K. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
5. Apeliantės teigimu, išteisindamas S. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusioji A. K. neturėjo objektyvaus pagrindo bijoti dėl savo gyvybės ar sunkaus sveikatos sutrikdymo. Prokurorė pažymi, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji davė parodymus apie įvykio aplinkybes ir, be kita ko, parodė, kad nagrinėjamu atveju kilus konfliktui tarp jos ir S. K., pastarasis pradėjo ant jos rėkti, vartojo necenzūrinius žodžius ir staiga pagriebęs didelį virtuvinį peilį nukreipė į ją, drebėdamas iš pykčio pradėjo link jos eiti sakydamas, jog tuoj ją užmuš, dėl to ji labai išsigando, būdama šoko būsenoje paėmė iš vyro virtuvinį peilį ir vilkėdama naktinius drabužius, basa išbėgo iš buto pas kaimynę V.. Prokurorė akcentuoja, kad viskas vyko naktį, kai kaimynai jau miegojo, tad jie buvo pažadinti esant akivaizdžiam būtinumui. Apeliantės nuomone, savaime suprantama, kad praėjus nemažam laiko tarpui, atslūgus šokui ir esant stabiliai psichologinei būsenai, nukentėjusioji nurodė, kad nepamena, ar S. K. sakė, kad ją nužudys, tačiau ji nurodė, kad labai bijo savo neblaivaus sutuoktinio. Be to, nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jos vyras yra agresyvus, neprognozuojamas, labai dažnai be jokios priežasties ją mušdavo, tačiau ji vis jam atleisdavo, nerašydavo pareiškimų, šiuo metu vyksta santuokos nutraukimo procesas. Pasak Prokurorės, faktą, jog S. K. prieš nukentėjusiąją smurtavo ne vieną kartą, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. G., kuri parodė, kad apie 2.00 val. į jos buto duris paskambinusi kaimynė A. K., kurią pažinojo iš matymo, buvo labai išsigandusi, vilkėjo tik pižama, drebėjo, verkė. Moteris prisistatė ir pasakė, kad ją bute užpuolė jos vyras bei grasino peiliu, sakė, kad pabėgo, prieš tai iš vyro atėmusi peilį, kurį paslėpė laiptinėje. Prašėsi pas ją pernakvoti, nes jei ji sugrįš namo, vyras ją gali sumušti, kadangi prieš ją smurtauja ne pirmą kartą. Pasiūlius iškviesti policiją, A. K. prašė to nedaryti, kadangi bijojo, kad dėl konflikto namuose iš jos paims vaikus. Prokurorės nuomone, tai, kad A. K. bijojo savo vyro, patvirtina ir ta aplinkybė, jog dvi moterys nedrįso eiti vienos į A. K. butą pasiimti jos daiktų, o vidury nakties pažadino kito buto kaimyną, tikėdamos, kad jis apgins jas nuo galimo S. K. smurto. Teismo posėdžio metu apklausta V. G. aiškiai nurodė, kad visas aplinkybes ji žymiai tiksliau nupasakojo iškart po įvykio. Natūralu, kad praėjus laiko tarpui pastaroji prisiminė ne visas tos nakties detales taip gerai, kaip apklausiama iš karto po įvykio, tad Prokurorė mano, jog negalima pritarti teismo argumentui, kad liudytojai, tarp jų ir V. G., nepatvirtino aplinkybės, jog S. K. grasino nužudyti A. K.. Priešingai, iš karto po įvyko atvykę policijos pareigūnai „Body“ kameromis užfiksavo, kaip liudytoja V. G. aiškino policijos pareigūnams, jog atbėgo moteris, labai išsigandusi ir sakė, kad vyras grasino jai peiliu, kažkiek pabuvo pas ją ir prašė kartu su ja nueiti, paimti dokumentų. Minėta moteris bijojo eiti, kvietė eiti ją kartu. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas aplinkybes iš esmės patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. R., kuris taip pat parodė, jog A. K. buvo labai išsigandusi, nuolat verkė, paaiškino, kad nori iš buto pasiimti savo daiktus, tačiau viena bijo ten eiti, kadangi prieš tai vyras grasino, kad ją papjaus, taip pat pasakė, kad prieš kurį laiką jos vyras buvo jai sulaužęs ranką. Be to, liudytoju apklaustas policijos pareigūnas L. Kisielius taip pat nurodė, kad nukentėjusioji labai bijojo savo vyro, pareigūnui parodė, kad S. K. „peiliu šoko ant jos“.
6. Remdamasi pirmiau aptartais parodymais Prokurorė daro išvadą, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad S. K. anksčiau būtų smurtavęs A. K. atžvilgiu. Juo labiau, kad dar nepriėmus skundžiamo nuosprendžio, 2022 m. gegužės 22 d. prieš S. K. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto panaudojimo prieš A. K..
7. Prokurorės nuomone, A. K. dėl artimo santykio su S. K., teismo posėdžio metu bandė švelninti pastarojo padėtį nurodydama, kad dėl visko kaltas alkoholis, nes kai negeria, S. K. neva yra labai geras žmogus, padeda jai, prižiūri vaikus, todėl prašė jo nebausti. Tačiau tokie teiginiai, atsižvelgiant į tai, kad A. K. buvo nurodžiusi bijanti savo sutuoktinio, o šiuo metu vyksta santuokos nutraukimo procesas, nevertintini kaip atitinkantys nukentėjusiosios realią poziciją S. K. veiksmų prieš ją atžvilgiu. Be to, S. K. girtumas šiuo atveju yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir negali pateisinti jo veiksmų.
8. Valstybinio kaltintojo nuomone, pirmiau paminėti liudytojų parodymai ir byloje esanti vaizdinė medžiaga paneigia pirmosios instancijos teismo argumentą, jog S. K. veiksmai nesudarė pagrindo A. K. bijoti dėl savo sveikatos ar gyvybės. Priešingai, S. K. nukentėjusiąją baugino mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu naudodamas peilį. S. K. grasinimą išsakė tiesiogiai pačiai nukentėjusiajai į akis, rėkdamas, būdamas neblaivus, grasino peiliu, kuris S. K. rankose atsirado ne atsitiktinai, nes jis peilį ištraukė iš peilių stovo ir iš karto nukreipė į nukentėjusiąją, o nukentėjusioji nedelsdama išbėgo iš buto, vilkėdama tik naktiniais marškiniais ir prašėsi pagalbos pas mažai pažįstamus kaimynus. Pasak Prokurorės, visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad S. K. nukentėjusiajai išsakyti grasinimai buvo sąmoningas pastarojo siekis įbauginti pastarąją ir tokius grasinimus jis išsakė veikdamas tiesiogine tyčia. S. K. nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti veiksmai, kurie sukėlė jai įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių jo veiksmų atsiras sunkios neigiamos pasekmės bei nukentėjusiosios pastangos vidurnaktį kreiptis pagalbos į kaimynus, be jokios abejonės patvirtina grasinimų realumą. Taigi, Prokurorės teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad tokių veiksmų atlikimas paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, tad nukentėjusioji turėjo pagrindą išsigąsti ir manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, todėl Prokurorė daro išvadą, kad S. K. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
9. Apeliantė skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, S. K. elgesį proceso metu, taip pat teigiamai ir neigiamai charakterizuojančias aplinkybes ir paskyrė neproporcingą bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Pasak Prokurorės, S. K. nėra linkęs paisyti teisės aktuose numatytų reikalavimų bei bendrų moralės principų. Apie tai galima spręsti iš S. K. atžvilgiu 2010, 2014 metais priimtų nuosprendžių dėl nusikalstamų veikų, susijusių su smurtiniais veiksmais, taip pat 2022 m. gegužės 22 d. pradėto ikiteisminio tyrimo dėl smurtinių veiksmų prieš A. K., taip pat ir šioje byloje priimto nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas smurtavęs prieš nukentėjusįjį V. R.. Prokurorės manymu, S. K. atžvilgiu priimtais ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės nedaro įtakos jo elgesio pasikeitimui bei apsisprendimui daugiau nenusikalsti. Paskyrus įstatyme numatytą minimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą, S. K. nebus pakankamai nubaustas bei jam nebus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl, Prokurorės teigimu, S. K. skirtiną laisvės atėmimo bausmę tikslinga atidėti trejiems metams.
10. Teismo posėdžio metu Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. K. išteisintas pagal BPK 145 straipsnio 1 dalį, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Kartu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą išteisinamasis nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 305 straipsnio 3 dalyje keliamus reikalavimus. Teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo turi būti grindžiamos įrodymais, išdėstant jų vertinimo motyvus, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktų nuostatos. Taigi, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais. Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes galimas tinkamas baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimas, taigi ir teisėto nuosprendžio priėmimas.
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nesusiejo jų į vieningą visumą, nepalygino tarpusavyje, o vertino juos atskirai, nuosprendyje išdėstė keliančius abejonių ir prieštaringus motyvus, o tai nulėmė, kad S. K. buvo nepagrįstai išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
13. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Teismų praktikoje grasinimas aiškinamas kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių – jis gali būti nužudytas ar gali būti sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Psichinei prievartai, kuri reiškiasi grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, be kita ko, taikomas ir realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015, 2K-90-689/2018 ir kt.). Taigi, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų būtų ketinęs grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo, kad nukentėjusysis būtent taip pasijaustų. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama ir į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-410-693/2015, 2K-247-788/2017 ir kt.).
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir teismų praktika sudaro pagrindą manyti, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose gana svarbi reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų nuoseklumo ir patikimumo vertinimui, jų gretinimui ir palyginimui su kitais bylos įrodymais bei susiklosčiusios situacijos faktinėmis aplinkybėmis. Tik tinkamai įvertinus nukentėjusio asmens parodymus, palyginus juos nuoseklumo prasme, taip pat su kitų liudytojų parodymais bei įvykio metu susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis, tokiomis kaip nukentėjusiojo ir kaltinamojo tarpusavio santykiai, grasinimo motyvai, situacija, kurioje buvo grasinama, naudojami įrankiai grėsmės įspūdžiui sustiprinti, grasinančius žodžius lydintis kaltininko elgesys ir pan., galima spręsti, ar tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens grasinimai, išsakyti nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, buvo realūs, t. y. ar sukėlė jam įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras neigiamos pasekmės – jis bus nužudytas ar jam bus sunkiai sutrikdyta sveikata.
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išteisino S. K. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį konstatavęs, kad, nepaisant to, jog nukentėjusiosios A. K. ir liudytojų V. G., L. Kisieliaus ir A. Širokovo parodymai patvirtina, kad S. K. virtuviniu peiliu grasino nukentėjusiajai laikydamas šį peilį rankoje ir liepdamas jai „išeiti“, tačiau, pasak teismo, byloje nėra jokių duomenų apie grasinimą nužudyti (užmušti), kadangi nei nukentėjusioji A. K., nei kiti liudytojai apklausiami teisme to nepatvirtino. Kartu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje nepakanka duomenų išvadai, jog S. K. grasinimai buvo realūs, nes nukentėjusioji išsigando ne grasinimo atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tačiau neblaivaus ir neprognozuojamo S. K. elgesio, to, kad bus pažadinti vaikai, konfliktą išgirs kaimynai, kad vyras ją sumuš. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos, neatitinka ištirtų įrodymų turinio, todėl padarytos įvertinus byloje surinktus įrodymus nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, jog S. K. virtuviniu peiliu grasino nukentėjusiajai A. K., o grasinimas pasireiškė peilio laikymu rankoje ir pasakymu A. K. „išeiti“. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apie grasinimą peiliu pirmosios instancijos teismas sprendė iš nukentėjusiosios A. K. parodymų bei juos patvirtinančių liudytojų V. G., L. Kisieliaus ir A. Širokovo parodymų. Tuo tarpu apie S. K. nukentėjusiajai įvykio metu pasakytus žodžius, o kartu apie grasinimo realumą sprendė iš nukentėjusiosios teismo posėdžio metu duotų parodymų turinio bei kai kurių faktinių aplinkybių ir konstatavo, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog S. K. nukentėjusiajai sakė, jog ją „nužudys“, be to, teismas įvertino tai, kad nukentėjusioji paėmė iš kaltinamojo peilį ir išnešė iš buto, kad nėra duomenų, jog kaltinamasis būtų anksčiau prieš ją smurtavęs. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad grasinimai nebuvo realūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra visiškai pagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios A. K. teisme duotus parodymus iš esmės teisingai nustatė, jog jai buvo grasinama peiliu, tačiau nepagrįstai sprendė, jog nei nukentėjusioji, nei kiti liudytojai nepatvirtino, jog S. K. jai grasino nužudymu. Tokia išvada padaryta neteisingai nustačius kaltinamojo S. K. nukentėjusiajai išsakytus žodžius ir jų prasmę, nesugretinus pasakytų žodžių prasmės su faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir iš esmės nepagrįstai suabsoliutinus būtinybę nustatyti, kad kaltininkas įvykio metu pasakė visiškai baudžiamajame įstatyme nurodytas formuluotes atitinkantį išsireiškimą „nužudysiu“ ar „sunkiai sutrikdysiu sveikatą“. Teismas, vertindamas nukentėjusiosios A. K. teisme duotus parodymus, neatsižvelgė į laikotarpį, praėjusį nuo įvykio iki teisiamojo posėdžio, į nukentėjusiosios psichologinę būseną įvykio metu, neįvertino nukentėjusiosios parodymų visumos, išskirdamas tik tą parodymų dalį, kuri palankesnė išteisintajam, tačiau nutylėdamas tos pačios apklausos teisme duotų parodymų esmę, nesugretino nukentėjusiosios teisme duotų parodymų turinio su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei liudytojų parodymais ir neatsižvelgė į tai, kaip nukentėjusioji suvokė kaltinamojo išsakytus žodžius. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, viena vertus, pažymi, kad spontaniškai kilusiose konfliktinėse situacijose, kuriose išsakomi grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tokie grasinimai nebūtinai turi pasireikšti būtent tokiomis formuluotėmis, kurios tiesiogiai numatytos baudžiamajame įstatyme. Kita vertus, jau minėta, kad apie grasinimo realumą sprendžiama atsižvelgiant ir į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinta, naudotus įrankius ir pan.
18. Nagrinėjamu atveju apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. K. nevisiškai tiksliai įvardino žodžius, kuriais jai buvo grasinama, tačiau iš jos tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio ir nuoseklios jų analizės matyti, kad ji aiškiai suvokė S. K. jai sakomus žodžius kaip grasinimą nužudyti. Antai apklausiama teisiamojo posėdžio metu, pradžioje apklausos, nupasakodama įvykio eigą, ji teigė, kad kaltinamasis rankoje laikė peilį ir jai pasakė „išeik“. Vėliau to paties teismo posėdžio metu tikslinant įvykio aplinkybes tos pačios apklausos metu teigė, kad laikydamas peilį jis sakė „eik miegoti, atstok su savo tėvais, sugriovei visus gyvenimus ir čia kišasi, eik arba bus blogai“. Į tikslinamuosius klausimus nukentėjusioji A. K. atsakė, kad nepamena, ar S. K. sakė jai, kad nužudys. Nukentėjusiosios teigimu, gal ir galėjo taip pasakyti vyras, kad užmuš ir visiškai nesigailės, bet tiksliai nepamena, prisimena, kad pasakė „eik miegoti arba bus blogai“. Be to, nukentėjusioji šios apklausos metu parodė, kad pabėgo būtent dėl peilio, o jis (S. K.) buvo girtas, atėjo ir laikė peilį prieš ją, sakė „eik miegoti arba bus blogai“. Taigi, nors nukentėjusioji A. K. apklausiama teisme ir negalėjo tiksliai prisiminti visų konkrečių S. K. jai pasakytų žodžių, tačiau iš esmės juos vertino kaip grėsmę gyvybei bei nepaneigė tuoj po įvykio surašytame 2021 m. spalio 30 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką užfiksuotų jos parodymų apie tai, kad įvykio metu neblaivus kaltinamasis S. K. pradėjo su ja konfliktuoti, įžeidinėti, po to paėmė virtuvinį peilį, pradėjo grasinti, kad ją užmuš, o ji to išsigando ir pabėgo (1 t., b. l. 8). Pažymėtina, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. lapkričio 4 d., nukentėjusioji taip pat parodė, kad kaltinamasis S. K. konflikto metu pradėjo ant jos be jokios priežasties rėkti, vartojo necenzūrinius žodžius: tvar, suka. Pradėjo sakyti, kad nori ją užmušti, sakė, kad jeigu užmuš, tai visai nesigailės, tada staiga priėjo prie palangės, esančios virtuvėje, ir iš dėklo, skirto peiliams laikyti, ištraukė didelį virtuvinį peilį ir nukreipė į ją, ji labai išsigando, nes vyras net drebėjo iš pykčio, ėjo link jos ir eidamas sakė, kad tuoj ją užmuš, ji pradėjo trauktis ir jį raminti, dėl šoko būsenos nepamena, kaip atėmė iš vyro peilį, tik pamena, kad pabėgo iš buto. Taigi, iš esmės nukentėjusioji A. K. viso proceso metu gana nuosekliai apibūdino kilusią situaciją, davė parodymus apie tai, kad buvo išsakyti žodžiai, kurie vertintini kaip grasinimas atimti gyvybę. Tai, kad nukentėjusioji A. K. aiškiai suvokė S. K. jai sakomus žodžius kaip grasinimą nužudyti, patvirtina ir kitų liudytojų, kuriems ji tuoj pat po įvykio pasakojo kilusio įvykio aplinkybes, parodymai. Antai, apklausiama teisme liudytoja V. G. parodė, kad naktį pas ją atėjusi nukentėjusioji su pižama, verkė, visa drebėjo, todėl įleido pas save į butą. Nukentėjusioji papasakojo, kad pabėgo iš namų, nes vyras lyg norėjo ją užpulti, lyg grasino. Peilį minėjo, nes suprato, kad jis gali su juo užpulti. Nors liudytoja V. G. neatsiminė konkrečių žodžių, kuriuos sakė nukentėjusioji, tačiau į patikslinančius klausimus atsakė, jog ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė aplinkybes, todėl tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad atėjusi nukentėjusioji paaiškino, jog ją bute užpuolė jos vyras bei grasino su peiliu (1 t., b. l. 102-105). Tai, kad liudytojai nukentėjusioji paaiškino, jog jos vyras grasina jai peiliu, patvirtina ir policijos „Body“ 1708 kameros įrašas, kurio 1.18 minutę liudytoja šią aplinkybę nurodė policijos pareigūnui (1 t., b. l. 132, CD). Nukentėjusysis V. R. apklausiamas teisme parodė, kad apie peilį nieko nežino, tačiau vėliau tos pačios apklausos metu tiriant įrodymus ir šalinant prieštaravimus jis patvirtino, kad apie peilį jam galbūt ir sakė kita kaimynė, kuri minėjo, jog nukentėjusioji bijo eiti namo, nes vyras grasina ją papjauti. Tokie nukentėjusiojo V. R. parodymai atitinka jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį, o kartu patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojos V. G. parodymus apie kaltinamojo grasinimą peiliu (1 t., b .l .41-42). Pažymėtina, kad ir liudytojas policijos pareigūnas L. Kiesielius apklausiamas teismo posėdyje parodė, jog nukentėjusioji buvo atsinešusi peilį, sakė, kad atsinešė peilį iš namų, kad paslėpti, nes juo buvo puolama, jį paėmė ir tada pabėgo iš namų, nes vyras peiliu šoko ant jos. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus, taip pat atsižvelgusi į byloje esančius įrodymus (nukentėjusiosios bei liudytojų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus), policijos iškvietimo ir atvykimo laiką (1 t. b. l. 1), tai, kad policija iškviesta tik po antros S. K. padarytos veikos prieš nukentėjusįjį V. R., konstatuoja, kad šiuo atveju S. K. 2021 m. spalio 30 d., apie 2.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas neblaivus (nustatytas 1,79 promilių neblaivumas), žodinio konflikto metu su sutuoktine A. K., paėmė į rankas virtuvinį peilį ir jį nukreipdamas į nukentėjusiosios A. K. pusę, pradėjo artintis prie jos, sakydamas, kad ją nužudys. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad neturi esminės reikšmės, kokį konkretų žodį („nužudysiu“, „bus blogai“, „užmušiu“, „papjausiu“) artindamasis su peiliu rankoje prie nukentėjusiosios pasakė S. K., kadangi visi šie žodžiai šioje konkrečioje situacijoje reiškė tą pačią letalinę baigtį ir būtent taip S. K. elgesį ir sakomus žodžius suvokė nukentėjusioji A. K..
19. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl grasinimo realumo, atitinkamai ir dėl to, kad tokiais S. K. veiksmais buvo sudarytas pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas bus įvykdytas, atsižvelgia į tai, kad įvykio metu S. K. buvo stipriai neblaivus (nustatytas 1,79 promilių neblaivumas), link nukentėjusiosios artinosi būdamas agresyviai nusiteikęs, drebėdamas iš pykčio žodinio konflikto metu ir laikydamas rankoje gana didelį peilį, kartu sakė žodžius, kuriuos kartu su jo atliekamais veiksmais nukentėjusioji suprato kaip grasinimą nužudyti. Tokios aplinkybės, taip pat po pasišalinimo iš buto buvusi nukentėjusiosios A. K. fizinė ir psichinė būsena, kurią apibūdino tiek pati nukentėjusioji, tiek pirmiau paminėti liudytojai V. G., L. Kisielius, V. R. (viduryje nakties vilkėdama naktinius drabužius atbėgo pas kaimynę prašyti pagalbos, buvo išsigandusi, verkė, visa drebėjo, buvo šoko būsenoje, nieko normaliai negalėjo paaiškinti, labai bijojo savo vyro ir pan.), rodo, kad nukentėjusioji S. K. veiksmus suvokė kaip realų grasinimą nužudyti, ir dėl tokių jo veiksmų jautė įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, tai ją privertė bijoti, kad dėl tolesnių S. K. veiksmų atsiras neigiamos pasekmės – ji bus nužudyta. Šios išvados iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusioji paėmė iš S. K. peilį, o šis jai to padaryti netrukdė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų anksčiau smurtavęs prieš nukentėjusiąją. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nepaisant to, jog nukentėjusioji buvo paėmusi iš S. K. peilį, tačiau jo nepaliko įvykio vietoje, o paslėpė. Pasak liudytojų V. G. ir V. R., nukentėjusioji vis tiek bijojo grįžti namo ir dėl šios priežasties prašė kartu su ja eiti ir liudytojus, be to, pati nukentėjusioji S. K. apibūdino kaip neprognozuojamo elgesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai rodo, kad nukentėjusioji S. K. grasinimus suvokė kaip realius. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. K. anksčiau du kartus teistas už nusikaltimus, susijusius su smurto panaudojimu, nors ir teistumai išnykę, tačiau akivaizdu, kad nukentėjusiajai žinant tokias objektyvias jos sutuoktinio gyvenimo aplinkybes, jos stiprina manymą, kad jo išsakyti grasinimai yra realūs. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, taip pat atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad S. K. įvykio metu būtų nevykusiai pajuokavęs ar neteisingai suprastas, konstatuoja, kad S. K. nukentėjusiajai išsakyti grasinimai ir jo elgesys įvykio metu atitinka teismų praktikoje psichinei prievartai, pasireiškusiai grasinimu nužudyti, keliamą realumo kriterijų. Kartu pažymėtina, jog kilusi konfliktinė situacija, S. K. teiginiai apie sugadintą gyvenimą, peilio demonstravimo motyvas iš esmės rodo, kad nors jis ir nenorėjo nužudyti nukentėjusiąją, tačiau jo tyčia buvo nukreipta sukelti jai baimės ir nesaugumo jausmą ir jis savo nusikalstamais veiksmais šį tikslą pasiekė.
20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teisme ištirtais ir pirmiau šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. K. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, naikintina vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punktu ir šioje dalyje priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis, nustatant, kad:
S. K. 2021 m. spalio 30 d., apie 2.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas neblaivus (nustatytas 1,79 promilių neblaivumas), žodinio konflikto metu su sutuoktine A. K., paėmė į rankas virtuvinį peilį ir jį nukreipdamas į nukentėjusiosios A. K. pusę, pradėjo artintis prie jos, sakydamas, kad ją nužudys, taip sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tokia S. K. veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje.
Dėl bausmės skyrimo ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
21. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad S. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, spręstinas už šios nusikalstamos veikos padarymą skirtinos bausmės klausimas.
22. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. BK 61 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
23. BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
24. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę S. K., vadovaujasi pirmiau minėtomis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 61 straipsnio nuostatomis ir pirmiausia atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko kaltės formą ir rūšį – S. K., veikdamas tiesiogine, staiga susiformavusia tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą asmens sveikatai, veika baigta, nulemta asmeninių paskatų, turint tikslą įbauginti nukentėjusiąją, sukelti jai neigiamus psichinius išgyvenimus artimoje aplinkoje, kur paprastai asmuo turi jaustis saugiai. Teisėjų kolegija dėl šios nusikalstamos veikos nenustatė S. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustato dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) bei veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
25. Kartu teisėjų kolegija, parinkdama bausmės rūšį ir nustatydama jos dydį S. K., atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius S. K. iki veikos padarymo, veikos padarymo metu bei po jos padarymo – S. K. yra gana jauno amžiaus, šiuo metu nedirbantis, vedęs, teistas (2 t., b. l. 44-49), turi mažamečių vaikų, veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, veikos padarymo metu buvo baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 40-43). Po inkriminuojamos veikos padarymo artimoje aplinkoje prieš tą pačią nukentėjusiąją padarė naują nusikalstamą veiką, už kurią Vilniaus regiono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija S. K. elgesio nei iki veikos padarymo, nei po jos padarymo negali vertinti teigiamai ar neutraliai, nes jo biografija rodo, kad jis linkęs elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio normoms, linkęs daryti nusikaltimus, susijusius su smurto panaudojimu ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šioje byloje numatytą nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Iš S. K. ankstesnių teistumų matyti, kad jo priešingam teisei elgesiui didelę įtaką daro nesaikingas alkoholio vartojimas. S. K. charakterizuojantys duomenys rodo, kad įtakos jo elgesiui anksčiau paskirtos bausmės nepadarė, jis ir toliau daro pavojingas nusikalstamas veikas, iš esmės nevaldo agresijos protrūkių, jo priešingas teisei elgesys įsišaknijęs ir iš esmės tampa įprastu jo gyvenimo būdu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytą nusikalstamą veiką ir S. K. apibūdinančius duomenis, tai, kad jis ne kartą teistas, o paskirtos bausmės savo tikslo nepasiekia, daromos veikos nukreiptos į kitų asmenų fizinę bei psichinę sveikatą, sprendžia, kad šiuo atveju BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta S. K. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurio dydis nustatytinas toks, kokį apeliaciniu skundo prašo nustatyti valstybinis kaltintojas, t. y. šešių mėnesių terminui.
26. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį S. K. skiriama šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, dalinio bausmių sudėjimo būdu bendrintina su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pridedant minimalią (trijų mėnesių) dalį pagal BK 145 straipsnio 1 dalį šiuo nuosprendžiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės ir S. K. skirtina galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.
27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą prokuroro pateikto skundo ribose pastebi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai taikė BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas ir nesant teisinio pagrindo sumažino S. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 64¹ straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Pagal šio straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltas. Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas esant šioms sąlygoms: 1) jei kaltinamasis nėra kaltinamas padaręs labai sunkaus nusikaltimo; 2) jei kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas, pageidauja tuoj pat duoti parodymus, sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami; 3) jei sutinka proceso šalys – prokuroras ir gynėjas; 4) sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas teismo sprendimu. Priėmus sprendimą atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas nutraukiamas: liudytojai ir nukentėjusieji neapklausiami. BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo iš esmės įtvirtinta privilegija atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms, nes numatyta galimybė, BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, vienu trečdaliu sumažinti bausmę.
28. Nagrinėjamu atveju byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, ar priimant teismo baudžiamąjį įsakymą, byloje pirmosios instancijos teismas atliko visos apimties įrodymų tyrimą, todėl teisinio pagrindo BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui nebuvo, atitinkamai ši nuosprendžio dalis naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
29. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nors valstybinis kaltintojas apeliaciniu skundu tiesiogiai neprašo naikinti BK 64¹ straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau atsižvelgiant į jo apeliaciniame skunde formuojamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kurias nubrėžia prašymas panaikinti nuosprendžio dalį dėl S. K. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bei paskyrus už šią nusikalstamą veiką bausmę, ją subendrinti su devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, t. y. ne su vienu trečdaliu sumažinta bausmės dalimi, laikytina, kad valstybinio kaltintojo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas apima ir prašymą panaikinti BK 64¹ straipsnio 1 dalies taikymą S. K. atžvilgiu. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikinus BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą, S. K. padėtis nebus pasunkinta daugiau, nei to prašoma Prokurorės apeliaciniame skunde.
30. Apeliaciniu skundu valstybinis kaltintojas prašo S. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį paskirtas subendrintas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ir 65 straipsnio 1 dalimi subendrinti su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir vienam mėnesiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad susipažinus su Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad S. K. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 90 parų arešto bausme ir ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, subendrinta su tuo pačiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos laisvės apribojimo bausmės dalimi. Taigi, šiuo atveju susiklostė tokia procesinė situacija, kai tiek šioje byloje priimtu ir apeliacine tvarka tikrinamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžiu, tiek Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės buvo bendrinamos savarankiškai su tuo pačiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 8 d. baudžiamuoju įsakymu S. K. paskirta bausme, t. y. ta pati bausmė buvo bendrinama skirtingais procesiniais sprendimais du kartus. S. K. šiuo metu jau atlieka bausmę pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 11 d. baudžiamąjį įsakymą, kuriuo paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalis, kuria S. K. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, naikintina siekiant išvengti dvigubo bausmių subendrinimo ir šis bausmių subendrinimo klausimas paliktinas išspręsti BPK 347, 362 straipsniuose nustatyta tvarka, kartu sudarant galimybę skųsti sprendimą dėl bausmių subendrinimo aukštesnės instancijos teismui, vadovaujantis BPK 364 straipsnio nuostatomis.
31. Apeliaciniu skundu Prokurorė neginčija BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyto bausmės vykdymo atidėjimo taikymo S. K. pagrįstumo bei nustatytų BK 75 straipsnio 5 dalies 6, 7 ir 10 punktuose numatytų įpareigojimų, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacinio skundo ribose, plačiau dėl to nepasisako. Vis dėlto apeliaciniu skundu Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu vienerių metų ir šešių mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminu, teigdama, kad teismas, nustatydamas šį terminą, netinkamai įvertino nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, nuteistojo elgesį proceso metu, taip pat teigiamai ir neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, o tai nulėmė, jog teismas nustatė per trumpą bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu apeliacinio skundo teiginiu. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas S. K. vienerių metų ir šešių mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminą, kuris nesiekia BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyto bausmės atidėjimo termino vidurkio, tokio savo sprendimo nemotyvavo. Dėl šios priežasties iš esmės neaišku, kokias aplinkybes teismas vertino nustatydamas S. K. vienerių metų ir šešių mėnesių bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio nuosprendžio 25 punkte išdėstytos aplinkybės, apibūdinančios S. K. asmenybę ir jo padarytos BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą motyvai, S. K. elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo, veikos darymo metu bei po nusikalstamos veikos padarymo iš esmės nesudaro pagrindo įžvelgti kokių nors teigiamų jo asmenybės bruožų, kurie leistų spręsti, kad šiuo atveju nuteistojo neizoliavus nuo visuomenės pakanka jo elgesį kontroliuoti trumpesnį laikotarpį, nei BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo termino vidurkis. Priešingai, pirmiau paminėtos aplinkybės rodo ryškias S. K. antivisuomenines nuostatas, nepagarbų požiūrį į kitų asmenų fizinę bei psichinę sveikatą, jo asmenybę apibūdinantys duomenys daugiau neigiami, o tai leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai įvertino bausmės vykdymo atidėjimo termino trukmei reikšmingas aplinkybes ir šį terminą nustatė per trumpą. Atitinkamai ši nuosprendžio dalis keistina ir vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, S. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas maksimaliam įstatyme numatytam terminui, t. y. trejiems metams, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžiu nustatytus įpareigojimus.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
32. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2022 m. rugsėjo 27 d. pažymą Nr. APD-2022-09894 dėl 131,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Jolantos Teresės Litvinskienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą S. K..
33. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija). Nagrinėjamu atveju teismas S. K. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, o pats S. K. su jokiu gynėju susitarimo dėl gynybos nebuvo sudaręs. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo S. K., byloje yra duomenys, kad jis šiuo metu nedirba bei atlieka arešto bausmę, o tai apsunkina jo galimybes tokias išlaidas apmokėti, be to, jokių kitų duomenų, rodančių, jog S. K. turtinė padėtis gera, byloje nėra, sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Vitos Gedvilienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria S. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:
S. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį paskirtą devynių (9) mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį paskirta šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės devynių (9) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant trijų (3) mėnesių šiuo nuosprendžiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės dalį ir S. K. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems (1) metams.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, S. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams ir šešiems (6) mėnesiams ir atidėti S. K. paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems (3) metams, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžiu nustatytus įpareigojimus.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. K. paskirta šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, S. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta šešių (6) mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – keturis (4) mėnesius laisvės apribojimo bausmės, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir paskiriant S. K. galutinę subendrintą aštuonių (8) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į S. K. paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.
Kitos nuosprendžio dalies nenaikinti ir nekeisti.
Nuosprendis įsiteisėja paskelbimo dieną.