Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant prokurorui Justui Gureckui (dalyvavimas užtikrintas nuotolinėmis vaizdo ir garso priemonėmis),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 4 dalį – 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. R. O. J. naudai priteista 180 Eur (vienas šimtas aštuoniasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti ir 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

A. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad, priešingai nei teigiama A. R. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl A. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 4 dalyje, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei pagrįstai pripažino A. R. kaltu pagal BK 182 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir jos kvalifikavimo bei nuteistojo kaltės yra pagrįstos byloje ištirtų įrodymų visuma, kurių pagrindu nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės atitinka nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo požymius.

6. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad byloje surinkti duomenys pagrindžia, jog nuteistasis, imituodamas eismo įvykį, t. y. staiga išeidamas į važiuojamąją kelio dalį, tyčia atsitrenkdamas į sukančio į dešinę automobilio galinę dešinę dalį, o automobiliui sustojus, panaudojęs apgaulę – vairuotojui O. J. pareiškęs, kad yra sužalotas bei paprašęs jį nuvežti į ligoninę, esančią Šiltnamių g. 29, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje pareikalavo 200 Eur už medicininių paslaugų suteikimą, nukentėjusiajam jam sumokėjus 180 Eur, pasišalino. Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis nurodė, jog teismas nepagrįstai suabejojo jo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, jų nuoširdumu, atitikimu objektyviai tiesai bei priimdamas nuosprendį, vadovavosi nukentėjusiojo, liudytojos duotais parodymais ir kita byloje surinkta medžiaga. Taip pat, nuteistojo teigimu, teismas nevertino liudytojos E. P. pateikto vaizdo registratoriaus įrašo, netikrino jo autentiškumo bei nesprendė jo gavimo teisėtumo klausimų. Dėl to nuteistasis prašo atidėti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmės vykdymą ir skirti intensyvią priežiūrą. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Be to, vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

8. Pastebėtina ir tai, jog proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų (ne)pripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o ginčijamas teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

9. Nors nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad jis imitavo eismo įvykį bei apgaule išviliojo iš nukentėjusiojo pinigus – 180 Eur, tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad A. R. tyčia atsitrenkė į automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dešinę dalį, po ko reikalavo iš nukentėjusiojo O. J. pinigų tariamam gydymui, teigdamas, jog už medicinos apžiūrą reikės sumokėti galimai 200 Eur, kurių jis neturi, nes niekur nedirba, neturi sveikatos draudimo.

10. Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, jog pats A. R. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad buvo įvykio vietoje, sankryžoje, norėjo pereiti gatvę į kitą pusę. Stebėdamas šviesoforo signalą matė, kad jam dega žalia šviesa, tačiau sukančio į dešinę automobilio jis nepastebėjo. Tiesiog buvo nepakankamai atidus, galimai stebėjo šviesoforą, todėl tik pradėjęs pereiti gatvę prieš save pamatė sukantį automobilį ir kirsdamas gatvę atsitrenkė į jį. Koja atsitrenkė į automobilio šoną, pajuto skausmą, parkrito, tačiau iš karto atsistojo ir pasitraukė nuo važiuojamosios kelio dalies. Vairuotojui pasakė, kad reikia kviesti policiją, bet vairuotojas jam atsakė, kad gali jį pavežti iki medikų. Nuvežęs prie ligoninės vairuotojas jo paklausė, kiek yra skolingas už sužalojimą. Jis atsakė, kad porą šimtų eurų. Gavęs 180 Eur jis išėjo iš automobilio, nuėjo iki ligoninės priimamojo, bet pamatęs, jog ten nemažai žmonių, o sužalojimas nerimtas, nusprendė nelaukti ir į ligoninę nenuėjo (1 t., b. l. 121-122). Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, taip pat pripažino, kad yra draustas socialiniu draudimu bei anksčiau teistas už analogiškus veiksmus. Tardamas kaltinamojo paskutinį žodį teigė, jog kaltina save dėl to, kad pareikalavo ir paėmė pinigus, bet tai įvyko dėl streso (2 t., b. l. 31-35). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus, kad jis, įžengdamas į perėją, nepastebėjo sukančio į dešinę automobilio, nes į kažką užsižiūrėjo, o pinigus paėmė iš streso nukentėjusiajam siūlant, vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kuri išsamiai aprašyta ir įvertinta skundžiamame nuosprendyje.

11. Kaip matyti, nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai aiškino, jog išgirdęs, kad į jo automobilio galą kažkas atsitrenkė bei pažiūrėjęs į galinį veidrodėlį pamatė atsistojantį žmogų, kuris buvo nukritęs. Nors prieš sukdamas pažiūrėjo, ar nėra pėsčiųjų, ir jų nebuvo. Sustabdęs automobilį pastebėjo, kad žmogus eina link jo šlubuodamas. Jis išlipo iš automobilio, ėjo link asmens ir jiems susitikus šis jam pradėjo sakyti: „tu ką nematai, gal tu girtas, kodėl taip važiuoji“. Paklausęs, ar asmeniui reikalinga pagalba, šis nurodė, kad gal jam lūžo koja ir kad reikia greitosios pagalbos, reikia į ligoninę. Kai privažiavo prie ligoninės, asmuo pasakė, jog niekur nedirba ir paslaugos mokamos. Nukentėjusiajam paklausus, kiek reikia pinigų, atsakė, kad 200 Eur, atsakius, jog turi tik 180 Eur, asmuo pasakė, gal užteks ir tiek, po to išlipo iš automobilio ir nuėjo į ligoninės priėmimo skyrių. Nukentėjusysis buvo šokiruotas dėl tokio įvykio bei vėliau sužinojo iš policijos pranešimo apie tai, kad įvykis surežisuotas (2 t., b. l. 31-35). Pastebėtina ir tai, kad VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės rašte nurodyta, jog A. R. 2023 m. gruodžio 19 d. į ligoninę nesikreipė (1 t., b. l. 68). Todėl nesiremti tokiais nukentėjusiojo parodymais, abejoti jų patikimumu nėra pagrindo, kadangi juos iš esmės patvirtino ir liudytoja E. P., nurodydama, jog A. R. pats atsitrenkė į automobilio „Opel Zafira“ galo dešinę dalį bei pateikė jos automobilyje esančio vaizdo registratoriaus įrašą, kuriame buvo užfiksuoti A. R. veiksmai 2023 m. gruodžio 19 d. prie J. Jasinskio g. ir V. Kudirkos g. sankryžos. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, šis vaizdo įrašas paneigia apelianto nurodomas aplinkybes dėl to, kad jis nenorėjo atsitrenkti į važiuojantį automobilį.

12. Skundžiamame nuosprendyje įvertinus byloje esančius vaizdo įrašus (iš vaizdo registratoriaus bei sankryžoje esančių kamerų) konstatuota, jog A. R. iš lėto ėjo pėsčiųjų perėjos link, jam degė žalias šviesoforo signalas, į sankryžą įvažiavus automobiliui „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šiam automobiliui baigiant posūkio manevrą, A. R. nuo įėjimo į kelio važiuojamąją dalį akivaizdžiai paspartino savo ėjimo greitį, pradėjo eiti labai dažnais ir trumpais žingsniais, po ko trenkėsi į automobilio šono galinę dalį, tada priklaupė ir šlubuodamas grįžo ant šaligatvio. Nors apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas anksčiau nurodytas aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi liudytojos pateikto vaizdo registratoriaus įrašu, kadangi nebuvo patikrintas šio įrašo autentiškumas, jo gavimo teisėtumas, tačiau apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia A. R. pozicija. Akivaizdu, jog pats apeliantas neginčija to, kad kaltinime nurodytą dieną jis buvo įvykio vietoje ir turėjo kontaktą su anksčiau paminėtu automobiliu. Be to, tai patvirtina nukentėjusysis bei liudytoja, todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad vaizdo registratoriaus įrašas yra neautentiškas, neatitinkantis kitų byloje surinktų įrodymų. Nepagrįsti apeliaciniame skunde išdėstyti A. R. argumentai ir dėl to, kad minėtas vaizdo įrašas iš automobilio registratoriaus buvo gautas neteisėtai. Iš 2023 m. gruodžio 19 d. byloje esančio pareiškėjo (liudytojo) teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, parodymų protokolo matyti, kad E. P., paaiškindama įvykio aplinkybes dėl automobilį kliudžiusio vyro, paminėjo, jog turi vaizdo įrašą, tačiau failas per didelis ir negali jo prisegti (1 t., b. l. 10-11). Pranešimo patikslinimo metu buvo susisiekta su E. P. dėl vaizdo registratoriaus įrašo pateikimo, po ko šis įrašas gautas policijoje (1 t., b. l. 12). Pažymėtina, jog minėtas vaizdo įrašas buvo padarytas viešoje vietoje, liudytoja atliko įrašo saugojimo veiksmą tik tuomet, kai pamatė, jog perėjoje įvyko važiuojančio automobilio kontaktas su einančiu per perėją asmeniu bei peržiūrėjusi jį pastebėjo galimai nesąžiningus apelianto veiksmus, todėl apeliaciniame skunde pateikti argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Be kita ko, ir pats A. R. skunde nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tai, jog liudytojos pateiktas įrašas yra neautentiškas ir gautas neteisėtai.

13. Taigi, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. R. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 4 dalį, o jo skunde nurodomi argumentai dėl skundžiamo nuosprendžio nesudaro pagrindo daryti priešingų išvadų.

Dėl paskirtos bausmės.

14. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog A. R. taip pat nesutinka ir su jam paskirta arešto bausme. Teisėjų kolegija pažymi, jog spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020), todėl baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, skirdamas bausmę, privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

15. Nagrinėjamu atveju A. R. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 182 straipsnio 4 dalyje. BK 182 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. R. skyrė 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmę, t. y. artimą maksimaliai sankcijoje numatytai bausmei (BK 49 straipsnio 3 dalis).

16. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl A. R. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino esmines bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą. Buvo įvertinta tai, jog nuteistasis praeityje teistas, be kita ko, ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, kai imituodavo eismo įvykius ir sukčiavimo būdu pasisavindavo nukentėjusių asmenų pinigus, nusikalstama veika padaryta neišnykus teistumui, ne kartą baustas administracine tvarka (dauguma atvejų už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 108 straipsnio 1 dalyje numatytus nusižengimus). A. R. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, jog A. R. yra darbingo amžiaus, nevedęs (teismo pastaba – kartu su apeliaciniu skundu nuteistasis pateikė (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo įrašo kopiją). Įvertinus aukščiau aptartas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltininkui paskirta sankcijoje numatyta arešto bausmė, atitinka bausmės paskirtį ir pagrindus.

17. Byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, jog apeliantas ir praeityje buvo teistas už tai, kad apgaule imituodamas eismo įvykius norėjo užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m liepos 28 d., Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžiais, kuriais apeliantui buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės), taip pat paskutinius kartus teistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 19 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 4 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau savo elgesio nekeičia ir teigiamų išvadų nedaro, nuolatinis nusikaltimų darymas rodo nuteistojo cinišką požiūrį į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi, dėl ko jam turi būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės. Pažymėtina, jog teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikaltimai veikai, todėl jos švelninti ar skirti švelnesnę bausmės rūšį nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

18. Priešingos išvados neleidžia daryti ir 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojęs 2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573, kuriuo buvo pakeisti BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsniai bei kodeksas papildytas 51, 401, 581, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais BK 61 straipsnio pakeitimais buvo panaikinta bausmės vidurkio taisyklė. Minėto įstatymo 61 straipsnio 2 dalis (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir, taip pat nustato skiriamos bausmės dydį. Įvertinusi šiuos BK pakeitimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad naujoji BK 61 straipsnio redakcija A. R. teisinės padėties nelengvina, nes teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės dydį, jį parinko artimą maksimaliam arešto bausmės dydžiui. Įvertinus nuteistojo asmenybę, tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, padaryto baudžiamojo nusižengimo pobūdį ir pavojingumą, tokio elgesio pakartotinumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšis bei jos dydis nėra per griežti, atitinka teisingumo bei proporcingumo principus. Be kita ko, apygardos teismo vertinimu, praeityje A. R. skirtos tiek griežtos laisvės atėmimo bausmės, tiek švelnesnio pobūdžio bausmės (areštas, bauda) nepadarė teigiamos įtakos nuteistajam, todėl apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog bausmės tikslų galima pasiekti A. R. paskyrus tik griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą.

19. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad bausmės tikslus galima pasiekti ir atidėjus bausmės vykdymą, t. y. pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę nepagrįstai nevertino BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia A. R. pozicija. Pažymėtina, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu A. R. nebuvo galimybės taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi apeliantas neatitiko formaliųjų sąlygų (jam ne pirmą kartą buvo paskirta arešto bausmė). Tik nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo šio straipsnio 1 dalies pakeitimai, kurie panaikino apribojimą arešto bausmės vykdymą atidėti pirmą kartą arešto bausme nuteistam asmeniui. Akivaizdu, jog šis pakeitimas lengvina nuteistojo padėtį, tačiau tai jokiu būdu neįpareigoja teismo besąlygiškai taikyti minėtus pakeitimus šiuo metu ir nuteistajam atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. Apygardos teismo įsitikinimu, atidėti A. R. paskirtos arešto bausmės vykdymą, remiantis nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusia BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kaip ir švelninti paskirtos bausmės dydį ar taikyti švelnesnę bausmės rūšį, nėra pagrindo. Skundą nagrinėjantis teismas pastebi, jog anksčiau nurodytos aplinkybės, neigiamai charakterizuojančios nuteistojo asmenybę, ankstesni teistumai bei tai, kad už ankstesnių nusikalstamų veikų padarymą jam skirtos bausmės savo tikslų nepasiekė, leidžia daryti išvadą, jog bausmės vykdymo atidėjimas gali A. R. sukurti nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo veiksmams ir norui keisti pasirinktą gyvenimo būdą, todėl ateityje jis gali toliau daryti nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

20. Skunde nurodytos aplinkybės, jog apeliantas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su L. Č., kuri serga onkologine liga ir dar keliomis lėtinėmis ligomis, dėl ko jai reikalinga pagalba, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog apeliantui skirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė nėra adekvati, neproporcinga ar per griežta. Akcentuotina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas (šiuo atveju BK 75 straipsnio nuostatų taikymas) akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas šiuo atveju aukščiau iškelia visuomenės interesą, prevencinių priemonių taikymą ir kaltininko nubaudimą tam, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas, o ne asmens, įvykdžiusio baudžiamąjį nusižengimą, asmeninius interesus ir siekį išvengti realios arešto bausmės sukeliamų neigiamų pasekmių. Be to, iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) III teritorinio skyriaus 2023 m. sausio 6 d. sprendimo matyti, kad L. Č. nustatytas darbingumo lygio terminas yra nuo 2022 m. gruodžio 3 d. 2024 m. gruodžio 12 d. (2 t., b. l. 59-60), naujų duomenų apie šio termino pratęsimą nuteistasis nepateikė. Pastebėtina ir tai, jog dėl sunkios sveikatos būklės L. Č. gali kreiptis į atitinkamas medicinos įstaigas ar prašyti kompetentingų institucijų pagalbos dėl jai reikalingos priežiūros, jei ji negali pasirūpinti savimi ar nėra artimų asmenų galinčių ja pasirūpinti.

21. Taigi, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. R. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra individualizuota teisingai, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

22. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. kovo 25 d. pažyma Nr. APD-2025-03578 dėl nuteistajam A. R. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 79,17 Eur (septyniasdešimt devyni eurai, 17 ct).

23. Vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Nors apeliacinis procesas buvo inicijuotas pagal nuteistojo skundą, kuris netenkinamas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis šiuo metu nedirbantis, jam paskirta arešto bausmė, skundžiamu nuosprendžiu iš A. R. priteista nukentėjusiojo O. J. naudai 180 Eur turtinės žalos bei 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, jog jo materialinė padėtis nėra gera, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.