Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J.K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. e2-31570-1102/2019 pagal ieškovės O. B. ieškinį atsakovui J. K., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl vaiko išvežimo į užsienio valstybę be tėvo sutikimo ir bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikino (iki 2019 m. gruodžio 22 d.) leidimo išvežti nepilnametį vaiką gyventi į kitą šalį be vaiko tėvo (atsakovo) sutikimo, bei laikiną tėvo (atsakovo) bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo – taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

14. Nagrinėjamu atveju remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, tinkamam atskirojo skundo argumentų įvertinimui, atsižvelgiant į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), į tai, kad bylos procesas rašytinis, siekiant ją išnagrinėti visapusiškai ir išsamiai, priimtini ir vertinti atsakovo pateikti rašytiniai paaiškinimai ir nauji įrodymai, t. y. susirašinėjimo tarp atsakovo ir ieškovės SMS žinutėmis vertimas iš rusų kalbos į lietuvių kalbą, lėktuvo bilietai ir susirašinėjimas tarp atsakovo ir ieškovės SMS žinutėmis.

Dėl konkrečiam laikotarpiui, t .y. iki 2019-12-22, leidimo išvežti nepilnametį vaiką laikinai gyventi į kitą šalį

15. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose, yra vertinamas ne tik ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir ne tik aplinkybės, kad galbūt palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, bet ir tai, kad iki bylos išnagrinėjimo galbūt bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams.

16. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausia vaiko, taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.

17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog šalys turi nepilnametį vaiką G. Tarp ieškovės ir atsakovo šiuo metu vyksta ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-30563-1019/2018, sutuoktinių bendru sutikimu buvo nutraukta ieškovės ir atsakovo 2009 m. rugpjūčio 21 d. sudaryta santuoka, patvirtinant šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šalių nepilnametės dukros G. K., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta minėtu teismo sprendimu buvo nustatyta su ieškove, nurodant, kad „pasikeitus O. B. nuolatinei gyvenamajai vietai, atitinkamai pasikeičia ir nepilnametės dukters G. K. nuolatinė gyvenamoji vieta“. Ieškinyje ieškovė pažymėjo, kad po santuokos nutraukimo 2018 m. spalio 5 d. paliko turėtą darbą atsakovui priklausiusioje įmonėje, užsiregistravo Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tačiau iki 2019 m. rugpjūčio mėn. jai nepavyko gauti jos kvalifikaciją ir poreikius atitinkančio darbo pasiūlymo, todėl padedama pažįstamų susirado slaugytojos padėjėjos darbą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, išsinuomavo butą ir surado mokymosi įstaigą šalių nepilnamečiam vaikui. Pateiktu ieškiniu ieškovė prašo pakeisti šalių nepilnametės dukters G. K. nuolatinę gyvenamąją vietą be atsakovo J. K. sutikimo, bei pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-30563-1019/2018 dalyje dėl atsakovo bendravimo tvarkos su nepilnamete G. ir nustatyti ieškovės prašomą atsakovo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarką.

18. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 d.). CK 3.174 str. 2 d. numato, kad teismas ginčą dėl vaiko teisių išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais; ši norma, kaip ir daugelis kitų Civilinio kodekso trečiosios knygos normų įtvirtina prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą šeimos teisėje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė, sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Šiuo atveju, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu yra nustatyta su ieškove, tačiau tarp šalių yra kilęs ginčas dėl paties vaiko gyvenamosios vietos keitimo.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Taigi nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, todėl keisti (net ir laikinai) vaiko įprastą aplinką galima tik konstatavus, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

20. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ieškovės prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, suteikdamas ieškovei teisę konkrečiam laikotarpiui, t. y. 2019 m. gruodžio 22 d. išvežti nepilnametį vaiką laikinai gyventi į užsienio valstybę be atsakovo sutikimo, atsižvelgė tiek į vaiko interesus, tiek ir abiejų tėvų teisę dalyvauti vaiko auklėjime.

22. Pažymėtina, jog geriausi vaiko interesai yra vertinamasis kriterijus, kuris turi būti įvertinamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma įvertinti vaiko poreikius. Šioje situacijoje reikšminga tai, kad nepilnametė dukra gyvena su mama Vokietijoje, mergaitė Vokietijoje nuo 2019 m. rugsėjo pradžios lanko ugdymo ir mokymo įstaigą, kurioje atlieka 4 klasės užduotis, mokosi vokiečių kalbos, papildomai lanko šokių užsiėmimus, ieškovės Vokietijoje nuomojamas gyvenamasis būstas yra tvarkingas, šviesus, tinkamas nepilnametei su mama (laikinai) gyventi, nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. G. K. yra išbraukta iš Grigiškių gimnazijos mokinių sąrašų (2019 m. spalio 2 d. pažyma Nr. SD-121), todėl apelianto argumentas, kad vaikas ir toliau iki galutinio sprendimo priėmimo byloje liktų gyventi Lietuvoje, kai vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra nustatyta su vaiko mama ir vaikas nuo pat gimimo augo su mama, yra prieštaraujantis vaiko interesams. Byloje nėra jokių duomenų, kad suteikus ieškovei teisę iki 2019-12-22 išvežti nepilnametį vaiką laikinai gyventi į užsienio valstybę, ieškovė šiai dienai negalėtų užtikrinti nepilnamečio vaiko interesų į stabilią, saugią bei vaiko interesus atitinkančią aplinką ar būtų pažeisti nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai, kad ieškovė netinkamai rūpintųsi dukros sveikata, jos auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu, darytų dukrai žalingą įtaką savo elgesiu ar kitaip veiktų ją psichologiškai neigiamai ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje yra išsamiai motyvuota, įvertinti tiek šalių nepilnametės dukters interesai, tiek jos galimybės užsienio valstybėje, kurių apeliantas nepaneigė ir nenuginčijo. Tai, jog apeliantas iš principo nesutinka su vaiko išvežimu laikinai gyventi į užsienio valstybę, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir neįvertino byloje esančių įrodymų ir priėmė nepagrįstą nutartį.

23. Be to, šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiama nutartimi ieškovei leido konkrečiam laikotarpiui, t. y. iki 2019 m. gruodžio 22 d., išvežti nepilnametį vaiką laikinai gyventi į Vokietijos Federacinę Respubliką be atsakovo sutikimo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo nustatytas konkrečiam laikotarpiui leidimas išvežti nepilnametį vaiką laikinai gyventi į užsienio valstybę jau didžiąja dalimi yra įgyvendintas. Vadinasi, šiuo atveju nėra protinga ir logiška grąžinti mergaitę į Lietuvą. Konstatuotina, jog ieškovė įrodė, kad dukters konkrečiam laikotarpiui išvežimas į užsienį nepažeidžia nei vaiko, nei jo tėvo (atsakovo) teisių ir jų interesų, todėl apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, leisdamas ieškovei konkrečiam laikotarpiui, t.y. iki 2019 m. gruodžio 22 d., išvežti nepilnametį vaiką laikinai gyventi į Vokietijos Federacinę Respubliką be atsakovo sutikimo priėmė teisėtą ir teisiškai pagrįstą nutartį.

Dėl laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo

24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali gyventi atskirai, tačiau jiems neatimama teisė ir pareiga bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu ir artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Uždrausti ar nustatyti minimalų bendravimą su vaiku galima tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad aptartos įstatymo nuostatos yra aktualios ir sprendžiant klausimą dėl laikinos vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo civilinės bylos nagrinėjimo metu. Taigi laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šiuo metu tarp šalių yra kilęs ginčas dėl bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos, jai gyvenant kitoje valstybėje, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2019 m. spalio 17 d. nutartimi preliminariai įvertinęs bylos medžiagą savo iniciatyva nustatė laikiną tėvo (atsakovo) ir dukros bendravimo tvarką: 1) tėvas bendrauja su dukra visuomet atsižvelgdamas į dukros interesus, mokyklinį ir po pamokinį užimtumą, kasdienę dienotvarkę, sveikatos būklę, vaiko norus ir galimybes; 2) tėvas bendrauja su dukra telekomunikacinėmis ryšio priemonėmis ieškovei O. B. neribojant šio bendravimo ir ieškovei nedalyvaujant; 3) tėvas turi teisę bendrauti su dukra Vokietijoje, apie savo atvykimą pranešęs ieškovei raštu, el. paštu, SMS žinute ar kitomis šalims priimtinomis ryšio priemonėmis (Viber, Skype) prieš 5 dienas. Tėvas pasiima ir grąžina dukrą šalių susitartoje vietoje Vokietijoje sutartu laiku; konkretų laiką ir vietą šalys suderina ne vėliau kaip prieš 24 val. Tėvas, atvykęs į Vokietiją, turi teisę bendrauti su dukra ne mažiau kaip 3 val. per dieną, ne mažiau kaip 3 dienas iš eilės, nedalyvaujant motinai, nebent šalys susitaria kitaip; 4) tėvas bendrauja su dukra Lietuvoje dukros mokyklinių atostogų metu; konkrečias vaiko perdavimo tėvui ir grąžinimo motinai detales šalys suderina tarpusavyje raštu, el. paštu, SMS žinute ar kitomis šalims priimtinomis ryšio priemonėmis (Viber, Skype) likus ne mažiau kaip 14 dienų iki planuojamo atostogų bendravimo pradžios.

26. Kaip minėta, teismų praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nėra išsprendžiamas ginčas iš esmės, jų paskirtis laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Pažymėtina, kad vaiko ryšys su abiem tėvais yra itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai. Todėl turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas galėtų palaikyti ryšius su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų, remiantis tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Be kita ko, tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje D. and P. prieš San Mariną (peticijos Nr. 32250/08). Vaiko interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaiku ar skyriumi. Tai reiškia, kad tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikas, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausių – užtikrinti vaiko bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena.

27. Nesutikimą su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantas iš esmės grindžia tuo, kad teismas nustatydamas laikiną bendravimo tvarką, ją itin apribojo atsakovo atžvilgiu. Apelianto teigimu, skirtingai nei ieškovė, atsakovas neturi gyvenamosios vietos Vokietijoje, todėl kad pasimatyti su dukra jis turi pirkti lėktuvo bilietus, rezervuotis viešbučius, apartamentus, patirti nemažas išlaidas. Be to, tarp atsakovo ir ieškovės šiuo metu yra konfliktinė situacija dėl vaiko neteisėto išvežimo, todėl atsakovui nuvykus į kitą šalį, neturėtų būti nustatomas minimalus dienų skaičius, o tuo labiau minimalios bendravimo valandos.

28. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėju atveju įvertinęs faktines susiklosčiusios situacijos aplinkybes, skundžiamos nutarties turinį, sprendžia, jog minėti apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria nustatyta laikina atsakovo bendravimo su vaiku tvarka.

29. Nors apeliantas nurodo, jog iki ginčo jis su dukra bendraudavo beveik kiekvieną savaitgalį, keliaudavo po renginius skirtus vaikams, istorines vietas, muziejus, kartu vykdavo į poilsines keliones, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, jog teismų praktikoje maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 str. 2 d.) suprantamas taip, kad, nustatant bendravimo tvarką, tėvui (motinai), negyvenančiam kartu su vaiku, neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku, jeigu jie nereikalingi vaiko interesams apsaugoti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad teismo nustatyta tvarka nedraudžia šalims susitarti ir dėl intensyvesnio bendravimo bei priemonių sklandžiam bendravimo tvarkos įgyvendinimui. Skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Taigi darytina išvada, kad nustatant nepilnamečių vaikų bendravimo su vienu iš tėvų tvarką (taip pat ir laikiną) prioritetas teikiamas vaikų, o ne to iš tėvų, su kuriuo nustatoma bendravimo tvarka, interesams.

30. Esant nurodytoms aplinkybėms atmestini kaip neturintys įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui apelianto argumentai, jog nustatyta bendravimo tvarka pažeidė vaiko ir atsakovo interesus sumažinus nusistovėjusį bendravimo tėvo ir dukros bendravimo laiką. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka užtikrina atsakovui teisę maksimaliai bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime. Skundžiama nutartimi yra išspręstas klausimas dėl atsakovo bendravimo su vaiku telekomunikacinėmis ryšio priemonėmis, dukters mokykliniu atostogų metu, o atvykęs į Vokietiją atsakovas turi teisę su dukra bendrauti ne mažiau kaip 3 val. per dieną ir ne mažiau kaip 3 dienas iš eilės, todėl laikytina, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šioje proceso stadijoje yra pakankamos sureguliuoti ginčo šalių santykius civilinės bylos nagrinėjimo metu bei užtikrinti prioritetinius vaiko interesus.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visuma nustatytų ir įvertintų aplinkybių sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima esant situacijai. Nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus bendrauti su abiem tėvais, be to, nepažeidžia šalių teisių ir teisėtų interesu bendrauti su vaiku. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė bendravimo su vaiku ribojimų, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė trukdo atsakovui bendrauti su dukra. Įrodymų, pagrindžiančių ieškovės piktnaudžiavimą, trukdymą atsakovui bendrauti su nepilnamečiu vaiku, apeliantas taip pat nepateikė, o iš atsakovo pateikto susirašinėjimo su ieškove matyti, jog priešingai nei teigia apeliantas, jis, atvykęs į Vokietiją, nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 3 d. tris dienas iš eilės nepertraukiamai, t. y. su nakvynėmis bendravo su dukra. Be to, kaip jau buvo minėta, tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vien deklaratyvi, įrodymais neparemta apelianto nuomonė apie galimą ieškovės piktnaudžiavimą, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos nutartį. Aplinkybė, kad atsakovas galės su vaiku matytis trumpiau, nei jis to nori, negali būti laikoma pakankamu pagrindu keisti iš esmės racionalią pirmosios instancijos teismo nustatytą laikiną bendravimo su vaiku tvarką, ypač pažymint tai, kad nustatyta ne nuolatinė, o laikina bendravimo su vaiku tvarka.

32. Šiame kontekste taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio (priešieškinio) dalyką sudarančius klausimus, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su vaiku negyvenančiam tėvui. Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone, kaip jau aukščiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Itin konfliktiškų šeimos santykių bylose, pabrėžtas bendrasis principas, kad tam, jog tėvai galėtų peržengti emocines kliūtis ir atkurti brandų tarpusavio ryšį, orientuotą į geriausius vaiko interesus, turi praeiti šiek tiek laiko; tokiose delikačiose situacijose ryšių su vaiku atkūrimas gali reikalauti ilgalaikių visų suinteresuotų asmenų pastangų; šioje srityje valstybės pareigos nėra absoliučios ir jos daugiau susijusios su priemonių, o ne rezultato klausimu, todėl nustatant bendravimo tvarką siekiama tik sudaryti sąlygas skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) dalyvauti auklėjant vaiką, jiems susitikti ir bendrauti.

34. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikina atsakovo bendravimo su vaiku tvarka ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi yra nustatyta iki 2019 m. gruodžio 22 d. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakovo laikinas bendravimas su dukra jau didžiąja dalimi yra įgyvendintas. Toliau atsakovo bendravimas su vaiku vyks įprasta tarp šalių sutarta tvarka. Vadinasi, šiuo atveju nėra protinga ir logiška keisti beveik įgyvendintą ir įvykdytą pirmosios instancijos teismo nustatytą laikiną bendravimo tvarką. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikiną bendravimo tvarką, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

35. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas. Kaip žinia, santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.

36. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

37. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.