Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-242-557/2017

Teisėja E. Bartulienė Teisminio proceso Nr. 1-06-5-00046-2016-1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Arvydo Daugėlos ir Editos Lapinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal BK 310 str. 1 d. 100 MGL (3766 Eur) bauda, pagal BK 187 str. 1 d. – 150 MGL (5649 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 150 MGL dydžio (5649 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 65 str. ir 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2016-09-27 iki 2016-09-29 (dvi dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Nuosprendžiu civilinės ieškovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. K. priteista 8081,91 Eur turtinei žalai atlyginti, kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Nuosprendžiu konfiskuotas A. K. priklausantis dėklas su medžiokliniu šautuvu „CZ550“, 3006, Nr. (duomenys neskelbtini), 15 vnt. šovinių S&B 30-06 SPRG ir jie perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl to gyvūnas žuvo, taip pat sunaikino svetimą turtą, būtent: jis, būdamas „(duomenys neskelbtini)“ medžiotojų klubo nariu, medžioklės metu 2016-09-27, apie 19.08 val., Bitėnų k. ribose, Pagėgių sav., miške, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – LR VRM) Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos saugomame pasienio ruože, miško masyve, stovėdamas ant miško kelio su legaliai laikomu užtaisytu graižtviniu šautuvu „CZ 550“, 3006, Nr. (duomenys neskelbtini), tykodamas žvėries, pastebėjęs keliu bėgantį VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos tarnybinį šunį belgų aviganį, vardu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 8081,91 Eur, pažymėtą specialia liemene su skiriamaisiais ženklais ir atšvaitais, su kuriuo VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinės sargybų skyriaus jaunesnysis specialistas kinologas V. S. vykdė tiesioginę pareigą – persekiojo iš įvykio vietos pabėgusius du asmenis, tyčia, demonstruodamas nepateisinamą negailestingumą ir savivalę, be jokios pateisinamos priežasties, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus, šovė į VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinei priklausantį šunį, kuriam dėl šautinės kairiojo petikaulio gumburo ir mentės sąnario priekinėje dalyje padarytos kiaurinės žaizdos buvo padaryta daugybinių krūtinės ir pilvo srities organų ir audinių sužalojimų, dėl to gyvūnas žuvo. Tokiu būdu A. K. žiauriai elgėsi su gyvūnu bei sunaikino VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinei priklausantį 8081,91 Eur vertės svetimą turtą.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį dėl kaltinimų pagal BK 187 str. 1 d., 310 str. l d. išteisinti. Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl jis turi būti išteisintas. Pažymi, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Mano, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka šių reikalavimų, nes teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymus tyrė šališkai, visiškai nesistengdamas būti objektyvus, išsamiai išanalizuoti visų įrodymų, esančių byloje, ir priimti teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas išimtinai vertino tik kaltinimo pusės pateiktus įrodymus, visiškai neaptardamas jį teisinančių įrodymų. Teigia, jog teismas iš esmės tik perrašė kaltinamąjį aktą, visiškai nevertindamas tų įrodymų, kurie buvo ištirti teismo posėdžių metu. Mano, kad apylinkės teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, buvo šališkas, formuluodamas klausimus tiek apeliantui, tiek liudytojams bei specialistams, juos užduodamas, aiškiai norėjo sustiprinti kaltinimo pusės pozicijas. Tik teismo iniciatyva prokuroras apeliantui pakeitė kaltinimą teisme pagal sunkesnę nusikalstamą veiką, nors iš byloje esančių ir ištirtų įrodymų buvo akivaizdu, jog jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 2 d. Teismas tenkino visus prokuroro prašymus, tačiau apelianto prašymus, siekdamas objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, tenkino tik iš dalies, dėl to byla buvo ištirta neišsamiai, buvo ignoruojami A. K. teisinantys įrodymai. Pabrėžia, jog suprasdamas, kad byla nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo atliekama šiurkščiai pažeidžiant BPK nuostatas, teismo posėdžio metu, vadovaudamasis BPK 57 str., 59 str. 1 d., 58 str. 1 d. 4 p., reiškė nušalinimą valstybinį kaltinimą palaikančiam Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorui. Manė, kad šioje byloje yra pagrįstų abejonių, leidžiančių teigti, kad jis yra šališkas, tačiau pati teisėja, būdama aiškiai šališka dėl A. K., šį nušalinimą atmetė. Dėl to, kad abejojo tiek pačios bylą nagrinėjusios teisėjos, tiek ir viso Tauragės rajono apylinkės teismo objektyvumu, nagrinėjant šią bylą, nušalinimą reiškė ir jiems, tačiau teisėja, siekdama pati asmeniškai išnagrinėti šią bylą, atmetė jo pareikštą nušalinimą ne tik sau, bet ir visam teismui, nors mano, kad tokia kompetencija jai nebuvo suteikta. Teigia, jog prašymuose dėl nušalinimo nurodė šiurkščius pažeidimus, kurie leido daryti išvadą, kad A. K. bylą nagrinėja aiškiai šališkas teismas, tačiau šie BPK pažeidimai nebuvo pašalinti ir priimant neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Mano, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatkreipė dėmesio į tai, kad tokios bylos, kurioje gausu šiurkščių procesinių pažeidimų, iš viso negalėjo nagrinėti, ją privalėjo grąžinti prokurorui, šių pažeidimų nevertino, tik nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatyta, tačiau ši aplinkybė yra paneigta byloje esančiais įrodymais. Apelianto manymu, byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti šiurkštūs BPK pažeidimai. 2016-09-27 pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 06-5-00046-16 VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus tyrėja E. L. informavo Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą G. Žebelį, kad dėl šuns (duomenys neskelbtini) nušovimo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 188 str. 2 d., t. y. kad veika kvalifikuota kaip nesunkus nusikaltimas. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog tyrimas apskritai negalėjo būti pradėtas, nes pagal BK 188 str. 3 d. už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 2016-09-27 tokio dokumento nebuvo, todėl apeliantas daro išvadą, kad tyrimas tuoj pat turėjo būti prokuroro nutrauktas, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, jis 2016-09-28 buvo sulaikytas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 188 str. 2 d., požymius, todėl mano, kad ir jo sulaikymas yra aiškiai neteisėtas. Teigia, jog jis neteisėtas ir dėl to, kad toks ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas, o pradėjus turėjo būti nutrauktas, tuo labiau jis negalėjo būti dėl šio tyrimo sulaikytas. Nuo pat tyrimo pradėjimo tyrėja žinojo, kad A. K. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, yra neteistas, pateikti jo asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, jis įtariamas dėl nesunkaus nusikaltimo, visos įvykio aplinkybės buvo aiškios, todėl motyvai, kad jis gali slėptis ar paveikti kitus proceso dalyvius, yra nepagrįsti. Neįsivaizduoja, kaip ir kokiu būdu jis galėjo paveikti kitus proceso dalyvius, kurie yra pareigūnai. Teismas privalėjo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu dėl A. K. buvo daromas psichologinis spaudimas, sulaikant jį 24 val., siekiant, jog jis save apkalbėtų ir pripažintų jam pateiktus nepagrįstus kaltinimus. Nurodo, kad dėl patirto psichologinio smurto ir išgąsčio, jog įvykio metu buvo užpultas šuns, jis tuoj pat po paleidimo iš areštinės buvo paguldytas į ligoninę, šias aplinkybes patvirtina jo pateikti rašytiniai įrodymai, kurių teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, net neaptarė, kadangi šie įrodymai yra jį teisinantys, o teismas, būdamas aiškiai šališkas, tyrė tik A. K. kaltinančius įrodymus. Dėl to mano, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Pažymi, jog teismas visiškai nekreipė dėmesio į faktą, kad A. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 187 str. 2 d., nors jis buvo sulaikytas, įtariant padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 188 str. 2 d. Nuosprendyje, prieštaraujant byloje esančiai rašytinei medžiagai, yra nepagrįstai konstatuota, kad 2016-09-27 VSAT prie VRM Pagėgių rinktinės ikiteisminio tyrimo skyrius ikiteisminį tyrimą pradėjo dėl svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu, tai prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai, nes jau aptarti dokumentai patvirtina visai kitas aplinkybes, mano, kad teismas tokios išvados net negali pagrįsti byloje esančiais dokumentais, o vadovaujasi tik savo manymu, nors įrodymai tai neigia, nekreipė dėmesio ir į A. K. sulaikymo protokolą, kuris teismui dėl neaiškių aplinkybių pasirodė nesvarbus. Neneigia fakto, kad jam 2016-09-28 buvo pareikštas įtarimas pagal BK 187 str. 2 d., tačiau tą dieną pagal šį straipsnį dėl jo veiklos tyrimas iš viso nebuvo pradėtas. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir gavus bylos kopiją, tokių duomenų taip pat nebuvo. Tačiau ir šiuo atveju teismas tyrė tik dalį byloje esančių įrodymų, kuriuos patvirtino ikiteisminio tyrimo tyrėjai, kurie yra suinteresuoti, kad procesiniai pažeidimai, padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą, nebūtų užfiksuoti, nes tokiu atveju jiems grėstų drausminė atsakomybė. Apeliantui neaišku, kaip ir kas šiame tyrime pradėjo tirti nusikalstamą veiką pagal BK 187 str. 2 d. Tyrėjas Z. P. prokurorą G. Tranelį informuoja 2016-10-06 pranešimu apie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-5-00046-16 eigą ir teigia, kad 2016-09-27 nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 2 d., požymiai, tačiau tyrimas pradėtas pagal BK 188 str. 2 d., 2016-09-28, A. K. sulaikant, veika buvo kvalifikuota pagal BK 188 str. 2 d. Mano, kad teismui yra visiškai nesvarbu, kad procesiniuose dokumentuose yra įrašomi objektyvios tiesos neatitinkantys duomenys. Jeigu tyrimas buvo pradėtas, kaip teigia teismas, pagal BK 187 str. 2 d. 2016-09-27, tada nesupranta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu nurodyta, kad jis pradėtas pagal BK 188 str. 2 d. A. K. dėl šio tyrimo 2016-09-28 buvo sulaikytas pagal BK 188 str. 2 d. Mano, jog teismas privalėjo konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas be jokio teisinio pagrindo, pažeidžiant BK 188 str. 3 d. nuostatas, A. K. buvo sulaikytas nepagrįstai, tačiau būdamas aiškiai šališkas, net ir esant akivaizdžių įrodymų, teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą. Be to, nurodo, kad susipažinus su tyrimo medžiaga, darytina išvada, kad joje yra ne vienas A. K. procesinių teisių bei teisingumo, objektyvumo ir sąžiningumo principų laikymosi. Apeliantui neaišku, kaip ir kokiu pagrindu ikiteisminio tyrimo veiksmus atlieka skirtingi ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir pareigūnai, nors tyrėja E. L. yra informavusi prokurorą apie tai, kad nėra jokio būtinumo tyrimui sudaryti tyrėjų grupę. Tyrėjas Z. P. nenustatydamas datos paskiria užduotį atlikti objektyvų tyrimą Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistams, paimti pateikto nušauto šuns kailio mėginį su kulkos įėjimo į kūną anga. Negalima nustatyti, kada ši užduotis pasiekė specialistus ir kada šis mėginys buvo paimtas, šios aplinkybės dėl konkretaus kailio pateikimo specialistams laiko, kailio būklės yra labai svarbios. Pažymi, jog 2016-10-10 buvo gautas specialistų atsakymas dėl užduoties atlikti objektyvų tyrimą, kurį Z. P. Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkė J. P. perdavė 2016-10-11, kai Z. P. 2016-10-10 išsiuntė Lietuvos teismo ekspertizės centro direktoriui užduotį atlikti objektų tyrimą ir pateikti specialisto išvadą ir perdavė voką su kailio mėginiu, kurį pats tyrėjas gavo tik po to, t. y. 2016-10-11, todėl apeliantui kyla klausimas – kieno kailis buvo perduotas specialistams tirti. Tyrime yra duomenų, kad apie šiuos procesinius veiksmus buvo informuotas prokuroras G. Tranelis. Atkreipia dėmesį į tai, kad, skiriant minėtą užduotį, specialistams buvo perduota tik dalis tyrimo medžiagos, t. y. neperduotas 2016-09-27 įvykio vietos apžiūros protokolas bei fotolentelė Nr. 1, iš kurių matyti, kad šalia nušauto tarnybinio šuns kaklo yra rasta kulkos dalis, būtent šie įrodymai buvo labai svarbūs, sprendžiant klausimą dėl šautinio šuns sužalojimo, t. y. teikiant 2016-11-16 specialisto išvadą Nr. 11-2167(16), 11-2316(16)/MK 90/2016(01), atsakant į klausimą dėl rikošeto ir pan. Teismas patikėjo specialisto A. J. aiškinimu teisme, kai jis nurodė, kad įvadinėje užduoties dalyje buvo parašyta, kad apvalkalas rastas šalia šuns, o kulkos šerdis rasta šuns vidinėje šlaunies dalyje, tačiau tokių aplinkybių 2016-10-10 Užduotyje atlikti objektų tyrimą nėra. Teismui kažkodėl nekilo abejonių, pagal kokią užduotį specialistai davė 2016-11-16 išvadą Nr. l 1-2167(16)MK90/2016(01), nes į jau minėtos tyrėjo Z. P. pateiktos užduoties klausimus jie atsakė nesuprantamai, pvz.: į 3 klausimą – ar pateiktas ginklas yra tinkamas šaudyti, jie atsako – „tirti pateiktas medžioklinis šautuvas yra šaunamasis ginklas, priskiriamas prie „C“ kategorijos šaunamųjų ginklų“; į 4 kl. – ar pateikti šoviniai yra šaudmenys, išvadoje atsakoma – „pateiktas medžioklinis šautuvas yra tinkamas šaudyti“; į 8 kl. – ar pateikta tūtelė šauta pateiktame ginkle, specialistai teigia – „pateikti medžiokliniai šoviniai yra tinkamai šaudyti iš tirti pateikto šautuvo“; į 10 kl. – ar ant specialiųjų skiriamųjų petnešų su skiriamaisiais ženklais ir šviesą atspindinčios juostos bei antkaklio (kurie buvo uždėti ant tarnybinio šuns) yra šūvio pėdsakų, specialistai atsako – „nustatyti, ar iki šūvio kulkos apvalkalo ir šerdies dalys tarpusavyje sudarė vieną visumą (kulką), ir ar jos su tirti pateikta tūtele sudarė vieną visumą (šovinį) negalima, kadangi jų paviršiuje nėra požymių, pagal kuriuos apie tai galima būtų spręsti ir t. t.“, todėl, apelianto manymu, specialistai logiškai neatsakė nė į vieną tyrėjo klausimą. Apeliantas daro išvadą, kad ikiteisminiame tyrime nėra tos užduoties, pagal kurią specialistai darė tyrimą ir padarė minėtas išvadas, todėl neatmestina tikimybė, kad atliekant šį tyrimą buvo klastojami dokumentai. Tačiau ir šios aplinkybės šališkam teismui nebuvo svarbios, jis kategoriškai teigia, kad specialistai paaiškino teisme savo išvadas, jas patvirtino, nors tokie tvirtinimai yra aiškiai nepagrįsti. Minėtoje išvadoje yra nurodyta (5 jos lape), kad „esant tokiai kulkos deformacijai, negalima nustatyti, ar ant iššautos kulkos yra rikošeto pėdsakų, leidžiančių spręsti apie kulkos susidūrimą su papildoma kliūtimi. Šios rūšies šovinių pusiau apvalkalinės (ekspansyvios) kulkos, susidūrusios su kliūtimi lengvai deformuojasi ir suskyla (fragmentuojasi)“. Tačiau teisme specialistai kategoriškai teigė, kad rikošeto nebuvo, tai yra jie prieštaravo savo duotai išvadai, teigė, kad nėra jokio reikalo susipažinti su bylos medžiaga, jiems buvo neįdomus ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame yra užfiksuota vieta, kurioje, prieš patekdama į šuns kūną, rasta dalis kulkos, fotonuotraukos prie įvykio vietos apžiūros protokolo, nors ši medžiaga, atliekant tyrimą, jiems pateikta nebuvo. Specialistų duoti parodymai teismo posėdyje kelia abejonių, tuo labiau kad vienas iš jų į teismo posėdį atvyko nekviestas, tačiau tik teismo iniciatyva buvo apklaustas. Todėl teismas privalėjo skirti šioje byloje komisinę ekspertizę, to A. K. ir prašė, nurodydamas, kad specialistų parodymai teisme prieštarauja kaltinamojo ir liudytojo parodymams. Specialistų paaiškinimuose teigiama, kad šūvio metu šuo pašoko, sujudėjo, nes kitu būdu jie negalėjo paaiškinti kulkos dalies atsiradimo prie pat kulkos įėjimo į šuns kūną vietos. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme A. K. paaiškino, kad po šūvio šuo krito vietoje, nejudėjo, šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. S., todėl apeliantas daro išvadą, kad byloje liko visiškai neištirtos aplinkybės ir neatsakyta į klausimą, ar šuns sužalojimas buvo padarytas tiesiogiai pataikius, t. y. teismas atėmė A. K. galimybę teisinėmis priemonėmis gintis nuo jam pareikštų neteisėtų kaltinimų, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Dėl šios priežasties mano, kad byloje reikia paskirti komisinę ekspertizę, ją pavedant atlikti Lietuvos teismo ekspertizės ekspertams, užduodant klausimus, kuriuos jis yra pateikęs Tauragės rajono apylinkės teismo atmestame prašyme skirti ekspertizę.Nurodo, jog prašė, kad šioje byloje būtų atlikta komisinė ekspertizė, kurią atliktų Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, tačiau ją atliekant nedalyvautų ekspertai A. J., E. V. ir E. B., nes jie šioje byloje yra teikę specialisto išvadą, kuri prieštarauja pati sau. Negana to, nagrinėjant bylą teisme, buvo iškviesti ekspertai E. B., A. J., kurie davė išvadas, prieštaringas 2016-11-16 specialisto išvadai Nr. 11-2167(16)MK 90/2016(01). Nors, teikiant minėtą išvadą, jiems nebuvo pateiktas įvykio vietos apžiūros protokolas bei priedai prie jo, nebuvo pateikti nei A. K. apklausos protokolai, nei V. S. apklausos protokolai, tačiau jie vis tiek teigė, kad šie įrodymai jiems nebuvo svarbūs, dėl to davė teisme išvadas, keliančias abejonių jų objektyvumu. Teigia, jog jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad iššovus iš šautuvo, kulka negalėjo likti išorėje, nes ji per žvėrį pereina kiaurai arba lieka kūne, o kadangi dalis jos liko išorėje, tai patvirtintų, kad buvo rikošetas. Teisme jie tvirtino, kad įvykio metu šalia šuns rasta kulkos dalis, kuria buvo nušautas šuo, prie pat kulkos įėjimo į šuns kūną vietos galėjo atsirasti tik tokiu būdu, kad šuo po šūvio dar judėjo, kito paaiškinimo jie neturėjo, tačiau tokia išvada kategoriškai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Tiek A. K., tiek ir liudytojas V. S. teigė, kad po šūvio šuo krito vietoje, jis nejudėjo nei į priekį, nei atgal, todėl būtina ekspertams užduoti klausimą, kuris nebuvo užduotas atliekant specialisto išvadą: ar šuns sužalojimas buvo padarytas tiesiogiai pataikius, ar kulkai kliudžius (atsitrenkus) kitą kliūtį, ar ant iššautos kulkos yra rikošeto pėdsakų, leidžiančių spręsti apie kulkos susidūrimą su kita kliūtimi, atsižvelgiant į tas aplinkybes, kad prie šuns yra rasta kulkos dalis – apvalkalo dalis. Dėl to darytina išvada, kad kulka suskilo ne gyvūno kūne, bet atsitrenkusi į kitą kliūtį (prie pat kulkos įėjimo į šuns kūną vietos). Įvykį matę asmenys, A. K. ir liudytojas V. S. patvirtino, kad šuo po smūgio krito vietoje. Taip pat byloje nėra ištirta ta aplinkybė, ar iš medžioklinio graižtvinio šautuvo „CZ 550“ su optika A. K. turėjo galimybę taikyti į šunį iš 10–11 metrų atstumo, todėl, skiriant ekspertizę, prašo užduoti klausimus: 1. Dėl kokios priežasties kulkos dalis (apvalkalo dalis) atsirado prie šuns ant žemės toje vietoje, kurioje į jo kūną įėjo kulka? 2. Ar rikošetu atšokusios kulkos dalis, įeidama į šuns kūną, galėjo nepalikti fragmentinių dalelių aplink žaizdą? 3. Koks galimas didžiausias šūvio atstumas atsižvelgiant į surinktus byloje duomenis (eksperimentus, liudytojų parodymus, parodymų patikrinimą vietoje ir t. t.). Kodėl nustatytas tik galimas ne mažesnis kaip 2,5 m atstumas be artimo šūvio pėdsakų? 4. Ar teisingai nustatytas artimo šūvio pėdsakas atsižvelgiant į tai, kad eksperimentiniame šaudyme buvo naudota vata ir audeklas, o ne artimas biologiniam šuns kailiui pavyzdys? 5. Ką apibendrinus padaryta tikėtina išvada, kad šuns šautinis sužalojimas buvo padarytas kulkai pataikius tiesiogiai, jeigu išvados 5 lapo 4 pastraipoje konstatuojama, kad kulkos dalys buvo visiškai deformuotos ir „esant tokiai kulkos deformacijai, negalima nustatyti ar ant iššautos kulkos yra rikošeto pėdsakų <...>, kad kulkos, susidūrusios su kliūtimi lengvai deformuojasi ir suskyla“? Ar kulkos struktūra dėl lengvos deformacijos paneigia sužalojimo rikošetu atšokus nuo kito kieto paviršiaus tikimybę? 6. Jeigu įėjimo žaizda odoje padaryta vientisa (nesuskilusia) kulka, tai kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių kulkos apvalkalo dalis liko išorėje prie šuns? 7. Ar galima kulkos rikošetu įėjimo kryptis iš priekio atgal šuniui stovint ant keturių kojų? 8. Ar įmanoma 10–11 metrų atstumu taikytis iš medžioklinio graižtvinio šautuvo „CZ 550“ su optika į judantį taikinį?Apeliantas nesutinka ir su teismo išvadomis dėl A. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 310 str. 1 d. 2016-10-06 specialistai, atsakydami į užduoties klausimus, nurodo, kad „įvertinus padarytų sužalojimų pobūdį ir sunkumą, galima spręsti, kad šunį ištiko staigi mirtis“. Apelianto manymu, žinodamas šias aplinkybes teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. K. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 310 str. 1 d., sudėtis, t. y. kad jis žiauriai elgėsi su gyvūnu. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad į įvykio vietą buvo atvykęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Pagėgių agentūros vedėjas V. M., tačiau prokuroras, atlikdamas tyrimo kontrolę, nereikalauja, kad šis asmuo, kuris yra nesuinteresuotas bylos baigtimi ir turi specialių žinių apie analogiškus įvykius, būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, šią klaidą ištaisė teismas ir šį asmenį apklausė kaip liudytoją, tačiau jo parodymais, priimdamas procesinį sprendimą, nesivadovavo, jų neaptarė. Šis liudytojas teisme patvirtino, kad buvo įvykio vietoje, kad paprastai tokie įvykiai užtraukia administracinę atsakomybę, tačiau jeigu medžiotoją puola šuo, jis turi teisę gintis. A. K. veikoje jokio pažeidimo pareigūnas neįžvelgė, jam buvo keista, kad dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes taip praktikoje nebūna. Mano, jog dėl to, kad šie įrodymai yra teisinantys A. K., jie liko teismo užmiršti.Pažymi, kad nuo pat tyrimo pradėjimo buvo akivaizdu, kad civilinė ieškovė šiame tyrime yra VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinė, tačiau prokuroras sutiko, kad tos pačios rinktinės pareigūnai atliktų ikiteisminį tyrimą, tai akivaizdus šiurkštus BPK pažeidimas, kurio pagrindu atliekant tyrimą buvo padaryta daug šiurkščių procesinių pažeidimų, todėl daro išvadą, kad tyrimą atliko suinteresuoti asmenys. Tyrėjas Z. P. pats, kaip tyrėjas, atlieka ikiteisminio tyrimo metu veiksmus, kurie nenumatyti BPK, t. y. pats lankosi pas asmenis, kurie yra byloje neapklausti, ir apklausinėja juos žodžiu, apie šias aplinkybes nurodė ir teisiamojo posėdžio metu. Apelianto nuomone, tai yra procesiniai pažeidimai, kurių teismas, būdamas šališkas, nuosprendyje neaptarė. Be to, tyrėjas Z. P. 2016-10-03 tyrimo metu atliko eksperimentą, apie tai neinformavęs nei A. K. kaip įtariamojo, nei jo gynėjo, todėl eksperimentas atliktas neteisėtai, jame nurodytos sąlygos ir aplinkybės yra visiškai kitos, nei buvo įvykio metu. Apeliantas atkreipia dėmesį į eksperimente dalyvavusio šuns padėtį, atkuriant 2016-09-27 įvykį, nes tyrėjo Z. P. išvados fotolentelėje Nr. 5 neatitinka tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Tačiau į šiuos šiurkščius proceso pažeidimus prokuroras dėmesio nekreipė, tuo, apelianto nuomone, leisdamas daryti išvadą, kad tiek tyrimo, tiek ir teismo metu jis buvo aiškiai šališkas. Teismas nuosprendyje įvertino šį procesinį pažeidimą ir šiuo įrodymu nesivadovavo, tačiau nevertino to fakto, kad tyrimas nuo pat jo pradžios buvo atliekamas nepagrįstai, neteisėtai, šališkai, nes jį atliko civilinis ieškovas, tačiau ir šioje situacijoje teisėja neįžvelgė šiurkščių procesinių pažeidimų, kurie, apelianto manymu, leidžia daryti išvadą, kad neteisėtais neleistinais būdais surinkti įrodymai yra laikytini niekiniais, pats tyrimas pradėtas be teisinio pagrindo, todėl A. K. turi būti išteisintas. Visi liudytojai patvirtino faktą, jog jo veikoje nėra nė vieno jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties, nes jis gynėsi nuo šuns, vienintelis jo tikslas buvo apsiginti nuo jį puolančio gyvūno, jis į šunį nesitaikė, norėjo tik pagąsdinti, kitų įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, nenustatyta.Nurodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neteisėtai ir nepagrįstai ikiteisminio tyrimo pareigūnai žiniasklaidai formavo nuomonę, kad jis bus pripažintas kaltu ir nuteistas, tokia pati buvo ir Tauragės teismo nuomonė, tai patvirtino viešojoje erdvėje išplatinti pareiškimai. A. K., siekdamas, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, bandė nušalinti Tauragės rajono apylinkės teismo teisėjus, tačiau toks nušalinimas buvo atmestas. Mano, jog prokuroras G. Tranelis, būdamas aiškiai dėl jo šališkas, vietoje to, kad tinkamai atliktų ikiteisminio tyrimo kontrolę bei objektyviai palaikytų kaltinimą šioje byloje, aktyviai bendravo su žiniasklaida, iš anksto formuodamas nuomonę dėl A. K. kaltės. 2016-10-12 lrytas.lt teigia, kad A. K. bus surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota į teismą. 2017-01-05 prokuroras informuoja apie ikiteisminio tyrimo medžiagą žiniasklaidą (lrytas.lt), nurodydamas apie jam pareikštus įtarimus, jis teigia, kad A. K. kaltę neigia, tačiau jo versija, kad šunį nušovė gindamasis, yra netikima. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad prokuroras išreiškė išankstinę nuomonę dėl jo kaltumo. BPK 57 str. 1 d. reglamentuojama, jog nušalinimą gali pareikšti įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, išteisintasis, gynėjas, prokuroras, taip pat nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai. BPK 58 str. 1 d. numatyta, kad BPK 57 str. 2 d. nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 str. 2 d. nurodyto asmens nešališkumu. BPK 59 str. 1 d. reglamentuojama, kad teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas ar prokuroras privalo nusišalinti BPK 58 str. nurodytais pagrindais. Advokatas arba advokato padėjėjas privalo nusišalinti, jei yra šiame BPK 61 str. nurodyti pagrindai. Tokiu pat pagrindu jų nušalinimą gali pareikšti BPK 57 str. 1 d. išvardyti asmenys. Nušalinimas turi būti pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo nušalinimo pagrindą sužino pradėjus įrodymų tyrimą. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats. Jis turi teisę padaryti pareiškimą dėl šio nušalinimo.Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nušalinimo pagrindas tiek teisėjai E. Bartulienei, tiek ir visam Tauragės rajono apylinkės teismui atsirado tik po 2017 m. vasario 8 d. teismo posėdžio, t. y. pradėjus įrodymų tyrimą, todėl daro išvadą, kad jis turėjo teisę pareikšti nušalinimą, nes apie nušalinimo pagrindą A. K. sužinojo pradėjus įrodymų tyrimą. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo garantija dėl to, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016). Apeliantas nurodo, kad jis labai nustebo, kai 2017-02-15 teismo posėdyje gavusi jo pareiškimą dėl nušalinimo teisėja informavo proceso dalyvius, kad eina spręsti nušalinimo klausimo. Mano, jog neturėdama teisės, ji paskelbė nutartį ne tik dėl savęs, bet ir dėl viso Tauragės rajono apylinkės teismo ir konstatavo, kad nušalinimas visam Tauragės rajono apylinkės teismui, vadovaujantis BPK 229 str. l d., galėjo būti pareikštas tik tol, kol ši byla nebuvo pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje, nes šioje stadijoje toks bylos perdavimas iš vieno teismo kitam negalimas, nors tai akivaizdžiai prieštarauja BPK 59 str. l d. Pažymi, jog tokia nutartis, kurioje yra supainiotas teismo nušalinimas ir bylos perdavimas pagal teismingumą, rodo, kad dėl A. K. teisėja E. Bartulienė ir visas Tauragės rajono apylinkės teismas yra aiškiai šališki. Nes pagal BPK 59 str. 3 d. tokią nutartį teisėja galėjo priimti tik tokiu atveju, kai nušalinimas būtų pareikštas jai vienai. Nušalinimas tiek teisėjui, tiek ir teismui pradėjus įrodymų tyrimą yra galimas, kai asmuo nušalinimo pagrindą sužino, pradėjus įrodymų tyrimą. Apeliantas abejoja, ar viena teisėja galėjo priimti tokią nutartį be teismo pirmininko pritarimo. Teismų praktikoje bei BPK numatyta, kad tokiu atveju, kai nušalinimas yra pareikštas visam teismui, šį klausimą sprendžia aukštesnysis teismas, šiuo atveju tai būtų Klaipėdos apygardos teismas. Nurodo, jog dėl to, kad tiek teisėja E. Bartulienė, tiek ir Tauragės rajono apylinkės teismo pirmininkė elgėsi šališkai ir neteisėtai, A. K. pareiškimo dėl nušalinimo neperdavė Klaipėdos apygardos teismui, darytina išvada, kad bet kokiu būdu buvo stengiamasi išnagrinėti šią bylą Tauragės rajono apylinkės teisme, jokiu būdu jos neperduodant tirti kitos apylinkės teismui, siekiant, jog A. K. bet kokiais būdais būtų pripažintas kaltu ir nuteistas.Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra tada, kai asmens padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Pažymi, jog jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios momento kategoriškai tvirtino, kad jokių nusikalstamų veikų neįvykdė, tai buvo nelaimingas atsitikimas, jis pats įvykio metu patyrė šoką, suprato, kad jo gyvybei gresia realus pavojus, todėl neturėjo jokios kitos galimybės save apginti, buvo būtinasis reikalingumas. Nors teisiamojo posėdžio metu A. K. ir nurodė, kad neseniai iki įvykio tame pačiame miške buvo sužalotas, t. y. apkandžiotas šuns, jo tėtis V. K., jam padaryti sužalojimai gydomi iki dabar, todėl jis turėjo realų pagrindą bijoti jį puolančio agresyviai nusiteikusio šuns, tačiau teismas visiškai nevertino šių įrodymų, nevertino nei V. K. parodymų, nei byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtino faktą, kad dėl patirto šoko A. K. buvo gydomas ligoninėje. Mano, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. nuostatas. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad nuosprendyje yra iš esmės perrašytas kaltinamasis aktas, visiškai neaptariant ir neanalizuojant byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Teismas A. K. pripažino kaltu įvykdžius nusikaltimus, kurių jis nepadarė, ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Teismas nustatė, kad jis tyčia įvykdė jam inkriminuojamas veikas, tačiau tyčios jo veikoje nustatyta nėra. Mano, kad teismas nuosprendyje nesugebėjo pagrįsti šių A. K. tariamai atliktų veiksmų įrodymais, savo išvadas grindė tik vidiniu įsitikinimu. Teigia, jog byloje neginčijamai įrodyta, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, jis gynė savo gyvybę, neturėjo jokios kitos galimybės apsiginti nuo jį puolančio šuns, į jį netaikė, o ir negalėjo taikyti, nes jo turimas ginklas buvo su tolimojo nuotolio optiniu taikikliu. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis nurodė, dėl kokių priežasčių ši byla atsidūrė teisme, o būtent dėl to, kad įvykio metu vyko rinkimai ir jo brolis K. K. buvo Seimo narys ir siekė juo vėl būti, dėl to ši situacija buvo neadekvačiai įvertinta žiniasklaidoje, buvo formuojama nuomonė, kad A. K. yra besąlygiškai kaltas ir privalo būti nuteistas. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuosprendyje yra teigiama, jog šūvis į šunį susidariusioje situacijoje nebuvo reikalingas, tačiau šią išvadą paneigia byloje esantys įrodymai, teismas visiškai netyrė tos aplinkybės, kad V. S. neturėjo teisės, žinodamas, kad vyksta medžioklė, paleisti šunį be pavadėlio – šias aplinkybes patvirtina ir K. K., ir V. S., kiti liudytojai, kurie nurodė, kad pavadėlis šalia šuns buvo numestas jau po įvykio. Be to, V. S. patvirtino faktą, kad jis davė komandą šuniui „pėdos“, dėl to šuo pagal gautą komandą ir surado žmogų, t. y. A. K., ir puolė, nors šios aplinkybės buvo nustatytos teisme, tačiau nuosprendyje liko užmirštos ir, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, liko neaptartos. Nurodo, jog tiek A. K., tiek ir visi liudytojai patvirtino faktą, kad jis gynėsi nuo šuns, kitos galimybės išvengti jam gresiančio pavojaus jis neturėjo, nes šuo jį puolė, tarp jų buvo per mažas atstumas, kad jis būtų galėjęs imtis kažkokių kitų priemonių, todėl mano, kad teismo išvada dėl A. K. kaltumo yra paneigta byloje esančiais įrodymais. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad jis veikė, esant būtinajam reikalingumui, jis specialiai į šunį nesitaikė, instinktyviai gindamasis šovė priešais šunį, viskas įvyko labai greitai. Teigia, kad už šuns priekyje nematė jokio asmens, tuo labiau kad ten buvo nedidelis posūkis ir matomumą ribojo medžių šakos. Byloje neginčijamai įrodyta, kad šūvio metu šuo buvo priešais A. K., tai patvirtina ir specialistų išvada. Tą faktą, kad jis netaikė į šunį, o taikė žemyn, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad šūvio kryptis – iš viršaus žemyn. Tas faktas, kad į šunį šauta šiek tiek iš kairės pusės į dešinę, yra aptartas gaišenos anatominio tyrimo akte, kuriame nurodyta, kad šaulys šūvio metu buvo prieš šunį. Kai pamatė šunį, jis bėgo dešine kelio vėže (žiūrint nuo A. K.), ant šuns jokių skiriamųjų ženklų jis nematė ir negalėjo matyti, nes tai patvirtina 2016-10-01 daiktų apžiūros protokolo priedas fotolentelė Nr. 1, kurioje nufotografuota liemenė (Nr. 5), kuri buvo uždėta ant tarnybinio šuns, dalies juostos, einančios per šuns krūtinę, audinys atskuręs ir nesiskiria nuo šuns kailio. Teigia, jog jokių galimybių pamatyti šunį iš šono jis neturėjo. Atkreipia dėmesį, kad, šviečiant saulei, šviesą atspindinti juosta nešviečia, ji šviečia tik nakties metu, be to, iš priekio šuns antkaklis buvo apskuręs, nesiskyrė nuo šuns kailio, todėl jis negalėjo net įtarti, kad šis šuo buvo kažkaip pažymėtas. Liudytojų E. D. ir G. R. parodymai vertintini kritiškai, nes tuoj po įvykio jis niekam nesakė, kad taikėsi į šunį, o ir negalėjo į jį taikyti, šias aplinkybes patvirtino ir kiti kartu su šiais asmenimis atvykę pareigūnai, šie parodymai laikytini nepatikimais, juos abu sieja darbo santykiai su civiliniu ieškovu, abu įvykio metu prieš A. K. dėl nušauto šuns buvo nusiteikę priešiškai, todėl duodami parodymus galėjo sąžiningai klysti, be to, G. R. pats atliko veiksmus, kurių, nebūdamas tyrėju, negalėjo atlikti. Teigia, kad šių liudytojų nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje esantiems įrodymams, A. K. turimas ginklas buvo su tolimojo nuotolio optiniu taikikliu, su kuriuo neįmanoma taikytis į šunį iš nurodyto atstumo, buvusio įvykio metu. Be to, reikia įvertinti aplinkybes, kad A. K. neturėjo jokios galimybės taikytis į šunį, siekdamas išvengti pavojaus jo gyvybei, nes tarp jų buvo nedidelis atstumas, šuo prieš jį buvo agresyviai nusiteikęs, be pavadėlio, vykdė liudytojo V. S. duotą komandą.Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra nustatyta, jog A. K. grėsė akivaizdus pavojus, tačiau tai paneigta bylos medžiaga, nes liudytojas V. S. iki šūvio A. K. nematė, jis negalėjo matyti ir šuns, dėl nesuvokiamų priežasčių, žinodamas, kad tame plote vyksta medžioklė, paleido šunį be pavadėlio, davė jam komandą „pėdsakas“, kurią pastarasis ir vykdė, pamatęs A. K., puolė, dėl to A. K. labai išsigando ir gynėsi, dėl patirto šoko jis buvo gydomas ligoninėje, šias aplinkybes patvirtino visi liudytojai. Mano, kad apylinkės teismas privalėjo konstatuoti, kad A. K. veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms. Būtinasis reikalingumas pagal BK 31 str. 1 d. nuostatas yra, kai asmuo veiką padaro siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Šiuo atveju A. K. siekė išvengti pavojaus savo gyvybei, jam grėsė pavojus, taigi jo elgesys su gyvūnu – teisėtas, nes grėsmė kilo jo gyvybei ir sveikatai. BK 310 str. įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, arba kankino gyvūną. BK 310 str. įtvirtina du objektyviuosius alternatyvius nusikalstamos veikos požymius, t. y. žiaurus elgesys su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, ir gyvūno kankinimas. A. K. inkriminuojamas ne kankinimo požymis, bet žiauraus elgesio su gyvūnu, kai dėl to gyvūnas žuvo, požymis. Byloje neginčytinai nustatyta, kad šuo žuvo nuo šūvio, paleisto iš šaunamojo ginklo. Teismas konstatavo, kad šūvis į šunį turi būti įvertintas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu, tačiau visiškai nevertino tos aplinkybės, kad žiaurus elgesys su gyvūnu gali pasireikšti tiek tęstiniais veiksmais, tiek vienkartiniu poelgiu. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad šūvis iš šaunamojo ginklo paleistas žemyn dėl neatsargumo, gyvūnui pataikant į krūtinę iš nedidelio atstumo, esant grėsmei A. K. gyvybei, atsižvelgus į gyvūno dydį, jo agresyvumą, į tai, kad šį gyvūną matė pirmą kartą, prieš tai tame pačiame miške buvo sunkiai sužalotas jo tėtis, į tai, kad gyvūnas buvo labai panašus į vilką, šioje situacijoje jo elgesys buvo nepagrįstai įvertintas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu.Apeliantas nurodo, kad nuo pat pradžių byloje kėlė būtinojo reikalingumo klausimą, teigdamas, kad buvo priverstas tokiu būdu, t. y. šaudamas žemyn ir netyčia pataikydamas į šunį, gintis nuo jį užpuolusio agresyvaus šuns. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda tada, kai baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms kyla pavojus. Šiuo atveju pavojus kilo A. K. sveikatai. BK 31 str. nustato, kad būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik tuo atveju, kai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Šūvis žemyn, netyčia pataikant į šunį, šiuo atveju buvo vienintelis būdas išvengti padarinių jo gyvybei ir sveikatai. Tokiu atveju turi būti vertinamos tokios aplinkybės, kaip gyvūno amžius, svoris, dydis, ta aplinkybė, kad šuo buvo miške, jokių asmenų prie jo nebuvo, buvo agresyvus, puolė A. K., jis gyvūną matė pirmą kartą, todėl mano, kad teismas turėjo padaryti išvadą, kad realiai toks šuo tomis aplinkybėmis A. K. ir puolė, sukeldamas realią grėsmę jo gyvybei ir sveikatai, kitomis priemonėmis atsiginti nuo jo neturėjo galimybės. Mano, kad jo veikoje yra antra būtinojo reikalingumo sąlyga. Teigia, kad nepažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 str. 2 d. 3 p. reikalavimų, nes neturėjo tikslo nužudyti ar sužaloti šunį, jis norėjo išvengti pavojaus savo gyvybei, o vien tai, kad veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis gynėsi ir iššovė iš šautuvo, negali būti traktuojama kaip žiaurus elgesys su gyvūnu. A. K. nesupranta teismo motyvo, kuriame nurodyta, kad jam negali būti taikomas ATPK 90 str., nes taikytina išimtinai tik baudžiamoji atsakomybė. Nuosprendyje teigiama, kad jam administracinė atsakomybė netaikytina, nes gyvūnas žuvo, tačiau pagal ATPK 90 str. 3 d. yra numatyta administracinė atsakomybė ir tada, kai gyvūnas žūva, tačiau bet kuriuo atveju privalu įrodyti pažeidėjo tyčią, taigi mano, kad jam netaikytina nei baudžiamoji, nei administracinė atsakomybė, nes jis neturėjo jokio tikslo nei sužaloti, nei tuo labiau nušauti šunį, jis tik siekė apsaugoti savo gyvybę nuo jį puolančio šuns. Nurodo, kad priimdamas nuosprendį, teismas privalėjo vertinti visus įrodymus, esančius byloje, o ne tik kaltinančius apeliantą. Nuosprendyje liko neaptarti tie įrodymai, kurie teisina A. K., visi liudytojai vieningai patvirtino faktą, kad A. K. gynėsi nuo jį puolančio šuns, kitu būdu apsaugoti savo gyvybę jis neturėjo jokios galimybės.Atkreipia dėmesį ir į tai, kad šuns vertė yra nustatyta neteisingai. Byloje rašytiniai duomenys patvirtino faktą, kad šuns vertė yra 289,62 Eur, tokia vertė įvykio dieną buvo nurodyta civilinio ieškovo turto balanse, todėl ši vertė laikytina šuns verte. Kitos nurodytos išlaidos turi būti priskirtos ne šuns vertės didinimui, o jo išlaikymui. Teismas konstatavo, kad Lietuvoje nėra nustatyta, kiek kainuoja tokie šunys. Nurodo, kad civilinis ieškovas vietoj nušauto šuns gavo dovanų kitą šunį neatlygintinai, todėl nurodyta 750 Eur suma, kaip dalis nušauto šuns vertės, yra nepagrįsta. Teismas į šuns vertę įskaičiuoja 7331,91 Eur, kurie yra traktuotini kaip šuns priežiūrai skirtos lėšos. Atkreipia dėmesį į tai, kad kinologas V. S. pas civilinį ieškovą dirba ir šiuo metu, todėl jo kvalifikacijos tobulinimas ir žinios yra naudojami ir po šuns žūties civilinio ieškovo naudai. Įvertindamas nurodytus motyvus, apeliantas daro išvadą, kad civilinis ieškinys jam yra patenkintas nepagrįstai, todėl turi būti atmestas.Nurodo, kad toks nuosprendis, kurį šioje byloje priėmė apylinkės teismas, neatitinka BPK 305 str. nuostatų, todėl turi būti panaikintas ir turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Skundžiamame nuosprendyje aprašomojoje dalyje nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nenurodyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus. Esminių BPK reikalavimų pažeidimų buvimas argumentuojamas tuo, kad susiklosčiusioje situacijoje, kai viena ir kita įvykių versija pagrįsta bylos baigtimi suinteresuotų asmenų parodymais, loginis įrodymų vertinimas (kaip tai padarė apylinkės teismas) negali garantuoti objektyvių ir teisingų išvadų, nes teoriškai kiekviena prielaida (tiek teismo, tiek A. K.) yra galima. Dėl to analizuojant byloje esančius duomenis, ypatingą dėmesį būtina atkreipti į pateiktų detalių loginę seką, nes neatmestina, kad net vienos detalės ar aplinkybės paneigimas gali sugriauti visą loginę konstrukciją. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir nemotyvuotai bei nepagrįstai nustatė apelianto veiksmuose esant visus būtinuosius nusikalstamų veikų, numatytų BK 310 str. 1 d., 187 str. 1 d., požymius. Skundžiamas nuosprendis priimtas nekreipiant dėmesio į A. K. teisinančius įrodymus šioje byloje. Apylinkės teismas, pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 310 str. 1 d., 187 str., iš esmės pažeidė BPK 20 str., 276 str. 4 d., 301 str., nes selektyviai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti. Mano, kad apylinkės teismo išvada dėl A. K. kaltės negrindžiama jokiais įrodymais, nes dėl jų nuosprendyje nėra pasisakyta, tokių įrodymų byloje taip pat nėra, todėl daro išvadą, kad teismas pažeidė BPK 301 str. nuostatas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą.Apelianto manymu, apylinkės teismas nenurodo jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog jis įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. A. K. nuo pat pradžios tvirtino faktą, kad neįvykdė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Apylinkės teismo nuosprendis apeliantui, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, pagrįstas duomenimis, dėl kurių objektyvumo ir patikimumo dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kyla pagrįstų abejonių. Iš bylos duomenų matyti, kad objektyviai pašalinti abejones procesinių galimybių jau nėra, todėl abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl mano, kad teismo nuosprendis naikintinas, priimtinas naujas sprendimas, o jis turi būti išteisintas. Baudžiamojoje teisėje vyrauja nuostata, kad visos abejonės yra vertinamos teisiamojo naudai, tuo įtvirtinant nekaltumo prezumpcijos principą baudžiamojoje teisėje. Daro išvadą, kad dėl A. K. nuosprendį priėmė šališkas teismas. Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad visi jį teisinantys įrodymai iš viso buvo neaptarti. Mano, kad teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas, todėl dėl jo priėmė aiškiai neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.Nurodo, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Vadinasi, teismas privalo išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 str. 6 d.). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyti pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).Mano, kad šiuo atveju dėl A. K. buvo šiurkščiai pažeistas rungtyniškumo principo įgyvendinimas baudžiamojoje teisėje, kadangi visiškai netirti jį teisinantys įrodymai, esantys šioje byloje. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad jis padarė nusikaltimus, todėl teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl A. K. kaltės. Teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad jis visiškai ignoravo A. K. teisinančius įrodymus, tuo šiurkščiai pažeisdamas rungtyniškumo principą, įtvirtintą baudžiamojoje teisėje. Apeliantas mano, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Jis yra teigiamai charakterizuojamas, neteistas, dirba, turi pragyvenimo šaltinį. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į nurodytas aplinkybes. Mano, kad skiriant bausmę, buvo iš esmės pažeisti BK 54 str. reikalavimai, neaptartas klausimas dėl kitos bausmės rūšies jam skyrimo, nes šiuo metu jis neturi galimybės sumokėti pagal civilinį ieškinį iš jo priteistą tokią didelę piniginę baudą. Apibendrindamas apeliacinį skundą, A. K. daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas ir dėl jo priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nuteistojo A. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad A. K. neneigia, jog pasieniečių tarnybinis šuo belgų aviganis žuvo nuo jo iššauto šūvio medžiokliniu šautuvu, tačiau jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės, A. K. kategoriškai nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 310 str. 1 d., nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių (jis su gyvūnu nesielgė žiauriai, nes jis žuvo iškart po šūvio), taip pat ir subjektyviosios pusės požymių (šunį nušovė netyčia būdamas išsigandęs, į šunį nesitaikė – nušovė kulkai atsimušus rikošetu, šunį sumaišė su vilku). Apeliantas taip pat nurodo, jog net ir tuo atveju, jei formaliai yra visi būtinieji nusikalstamos veikos požymiai, egzistuoja jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinasis reikalingumas (šovė į puolantį šunį, siekdamas pašalinti jam pačiam grėsiantį pavojų). Apeliantas taip pat kelia klausimą dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal įvykio metu galiojusio ATPK 90 str. 3 d., numačiusią administracinę atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.BK 310 str. 1 d. įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu ar kankino gyvūną, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. BK 310 str. 1 d. įtvirtina du objektyviuosius alternatyvius nusikalstamos veikos požymius, t. y. žiaurus elgesys su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, ir gyvūno kankinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-696/2015). Nagrinėjamoje byloje A. K. buvo inkriminuotas žiauraus elgesio su gyvūnu, kai dėl to gyvūnas žuvo, požymis. Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, kai straipsnio dispozicijoje nurodyti kaltininko veiksmai nėra sąlygoti objektyviai egzistuojančio (pateisinamo) būtinumo žaloti ar žudyti gyvūną. Apeliaciniame skunde A. K. nurodo, jog jo nušautas šuo buvo agresyvus, jį puolė, be to, jis manė, kad tai gali būti vilkas, todėl jis, saugodamas savo sveikatą ir gyvybę, nesitaikydamas šovė į atbėgantį gyvūną. Teisėjų kolegija, detaliai išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistojo pateikiama įvykių versija, t. y. kad A. K. buvo užpultas tarnybinio šuns, kad jis neturėjo galimybės į jį taikytis ir kad šunį jis nušovė netyčia.Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu A. K. nurodė, jog medžiodamas išėjo į miško keliuką. Matomumas dar buvo labai geras. Pakėlęs akis priešais save, maždaug už 40 metrų pamatė keliu ristele atbėgantį šunį. Jis bėgo žiūrint nuo jo dešine kelio vėže. Jokių skiriamųjų ženklų ant šuns nematė. Šautuvą turėjo užsitaisęs, tačiau jį nešėsi ant peties. Kai šuo prabėgo dešinėje kelio pusėje augusias dvi eglaites, kurios turbūt jį (A. K.) užstojo, šuo visas pasišiaušė ir staiga pradėjo urgzdamas bėgti link jo (A. K.). Tuo metu jis pagalvojo, kad tai vilkas, labai išsigando, kad šuo puls jį. Instinktyviai nuo peties nusiėmė šautuvą ir šovė šuns kryptimi, tuo metu galvodamas, kad tai gali būti vilkas. Šovė tiesiai į žemę priešais šunį. Viskas vyko labai greitai, tik pamatė, kad šuo parkrito, ir suprato, kad į jį pataikė. Ir tik tada priekyje ant kelio, maždaug už 50–60 m., pamatė sparčiu žingsniu einantį žmogų, tačiau iš karto nesuprato, kad jis pareigūnas. Kai tik tas asmuo pribėgo prie šuns, pamatė, kad ant jo yra uždėta liemenė su skiriamaisiais ženklais. Matė, kad tas asmuo po šūvio perbėgo į kitą kelio pusę ir pribėgo prie nukritusio šuns. Į šunį nesitaikė, o šovė, tikėdamasis nuo jo apsiginti, į žemę prieš jį, kadangi buvo visiškai įsitikinęs, kad jį puls. Kai priėjo prie to šuns, prie kurio klūpojo pareigūnas, matė, kad prie šuns kaklo ant žemės maždaug 10 cm atstumu guli deformuota kulka. A. K., supratęs, kokia bėda įvyko, bandė raminti pareigūną, suprasdamas, ką reiškia prarasti artimą šunį, kuris gali būti kaip šeimos narys. Ir apklausos metu teigė nesuprantantis, kaip po šūvio, šaunant iš graižtvinio šautuvo, kulka galėjo likti išorėje. Iššovus tokį šovinį, per žvėrį kulka pereina kiaurai arba lieka kūne. O šiuo atveju nesupranta, kaip ji liko išorėje, mano, kad tai galėjo būti rikošetas. Prieš šaudamas ant kelio jokio žmogaus nematė. Specialiai į šunį nesitaikė, tačiau neturėdamas laiko pagalvoti apie pasekmes, instinktyviai gindamasis šovė priešais šunį. Viskas įvyko labai greitai ir nebuvo kada net pagalvoti, ar į jį taikytis, kadangi tikrai priekyje už šuns tuo momentu nematė jokio asmens, kurį galėjo užstoti medžių šakos, o kai pamatė šuns iššieptus nasrus, net nebebuvo kada taikytis. Instinktyviai šovė priešais šunį. Šuo nelojo, o iš karto puolė link jo. Neneigia, kad šuo krito nuo jo paleistos kulkos (t. 2, b. l. 166–168).Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. K. nurodė, kad medžiojo miške, mašiną paliko apie 18 val., nuėjo į kvartalą sustodamas, pasiklausydamas. Galų gale atėjo į tą keliuką, jis nuvažinėtas, traškantis, tai jis ėjo viduriu, nieko nesigirdėjo. Stovėjo, šautuvas buvo ant kairio peties, užtaisytas, pasisukęs pamatė dešine vėže atbėgantį šunį. Buvo to kelio vingiukas, atstumas, kai jis pamatė tą šunį, buvo gal 30–40 metrų. Šuo ristele bėgo link jo. Ant tos vėžės, ant kelio buvo užlindusios dviejų eglučių šakos. Tiesiai iš priekio nesimatė, kad šuo buvo su liemene. Nuo tos tolesnės eglutės šuo staiga pradėjo bėgti šuoliais, jo snukis pasikeitė, pasišiaušė ir jis pradėjo bėgti link A. K.. Jis labai išsigando, buvo matęs, kas atsitinka po šuns užpuolimo, jo tėtis buvo šuns sudraskytas. Kai šuo grėsmingai išsišiepė, manė, gal čia vilkas ar kas, jis nelojo. Jis tiesiog griebė šautuvą nuo peties ir instinktyviai šovė į tą pusę žemyn, šuo krito iš karto ant vėžės. Jis buvo labai išsigandęs, pradėjo galvoti, gal čia yra daugiau kokių šunų, lakstančių po mišką. Už to posūkio ir eglės šakų pamatė žmogų. Jam pasirodė, kad tas žmogus bėgo ta pačia vėže, bet peršoko į kitą pusę, iš po šakų išlindo ir tik tada pamatė, kad jis pasienietis. Jis liko stovėti vietoje kaip stovėjęs, nes buvo išsigandęs. Priėjęs arčiau matė, kad šuo buvo su liemene, ir iš priekio matė apskurusią juostą, nesuprato, ar ten buvo šuns plaukai, ar liemenė. Tuo metu jam šuo pasirodė kaip vilkas, tiesiai į jį ristele bėgo šuo ir, pamatęs A. K., puolė bėgti link jo, urzgė, pasišiaušė ir jis instinktyviai iššovė, kad atbaidytų. Kai šovė į šunį, šuo buvo labai arti. Kai pamatavo, buvo vienuolika metrų. Susidūrimo nebuvo, buvo maždaug 10 metrų atstumas, jis nelaukė, kol bus užpultas. Šautuvą turėjo ant peties, jis buvo užtaisytas, taikytis nebebuvo kada. Šautuvą nusiėmė nuo peties ir šovė į šuns pusę, į šunį nesitaikė. Iš priekio tikrai nebuvo matyti, jog šuo buvo su liemene. Kitų veiksmų, kad atbaidytų šunį, neatliko, viskas įvyko labai greitai. Šunį pamatė gal 35 metrų atstumu. Šunį nušovė jam esant už dešimt metrų. Šuo likus gal dvidešimt penkiems metrams pradėjo bėgti šuoliais ir pribėgo visai prie pat, tada A. K. šovė. Teigia, jog pareigūnas A. K. nematė, dėl to jis negalėjo tvirtinti, jog šuo ėjo, o ne bėgo. A. K. šunį matė, o jis negalėjo matyti per šakas. Sistemiškai analizuojant nuteistojo A. K. parodymus matyti, jog jis, kalbėdamas apie įvykį, nebuvo visiškai nuoseklus, jo dėstomos įvykio aplinkybės prieštarauja liudytojų parodymams, taip pat ir kitai byloje surinktai medžiagai. Vertinant A. K. versiją, kad jis buvo užpultas šuns, labai svarbu detaliai išanalizuoti medžiotojo ir šuns susidūrimo miške aplinkybes. Dėstydamas įvykio versiją, A. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis pirmiausia (esant 40 metrų atstumui) pamatė ristele link jo bėgantį šunį ir šis jį tik vėliau pradėjo pulti. A. K. parodymų patikrinimo vietoje metu jis nurodė, kad šunį pamatė tarp jų esant 46 metrams, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. K. nurodė, kad jis pamatė šunį už 35 metrų, o šuo jį pastebėjo tarp jų likus 25 metrams, taigi nuteistasis teigia, jog jis ramiai stebėjo ristele bėgantį šunį, kol jis įveikė nuo 10 iki 21 metro atstumą. Nėra abejonės, jog per tokį laiko tarpą, kai, anot A. K., artėjantis gyvūnas jam jokio pavojaus nekėlė, nuteistasis galėjo pakankamai įdėmiai jį apžiūrėti, tam pasitelkdamas ir ant medžioklinio šautuvo įtaisytą optinį taikiklį, todėl A. K. nurodomos aplinkybės, jog viskas vyko labai greitai ir jis, būdamas išsigandęs, negalėjo tinkamai įvertinti gyvūno ar pastebėti, kad jis yra su liemene, nesutampa su jo paties nurodyta aplinkybe, jog jis kurį laiką stebėjo jo nematantį ir ramiai keliuku risnojantį šunį. A. K. taip pat nurodo, kad jis pirmas pamatė miško keliuku ristele atbėgantį šunį, o šuo jo nematė dėl to, kad A. K. buvo užstotas dešinėje kelio pusėje augusių eglučių. Pažymėtina, jog tokia situacija, kai asmuo netrukdomai stebi ristele bėgantį šunį, tačiau šuo žmogaus objektyviai negali matyti dėl tarp jų esančių kliūčių, nėra įmanoma. Šviesa sklinda tiesiai, todėl visais atvejais, jei stebėtojas gali stebėti visą stebimąjį objektą (šiuo atveju A. K. nurodė, kad be kliūčių matė ristele keliu judantį šunį), tai ir stebimasis objektas gali matyti jį stebintį asmenį. Todėl nėra abejonės, kad jei A. K. turėjo galimybę matyti šunį, tokią galimybę turėjo ir šuo, dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su A. K. pozicija, jog šuo objektyviai negalėjo matyti ir nematė A. K. dėl medžiotoją užstojusių eglišakių. Kita vertus, įvykio metu tarnybinis šuo atliko pėdsekystę ir vykdydamas kinologo komandą, būdamas susikoncentravęs į jam užduotą kvapą, A. K. galėjo apskritai nepastebėti, net ir turėdamas objektyvią galimybę tai padaryti. Tai, jog kai šuo seka pėdsakais, jis nekreipia dėmesio nei į žvėris, nei į kitus šunis ar žmones, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas VSAT Pagėgių rinktinės sienos kontrolės specialistas M. A. (t. 3, b. l. 104). Nustačius, jog neegzistavo jokių objektyvių kliūčių ir tarnybinis šuo A. K. objektyviai galėjo aptikti (pamatyti, užuosti, išgirsti) anksčiau, tačiau į jį nekreipė dėmesio dėl vykdomos kinologo užduoties, nuteistojo versija, jog visą laiką ramiai ristele bėgęs šuo A. K. pastebėjo likus 25 metrams, prabėgęs medžiotoją neva maskavusias eglutes, ir dėl to, be jokios priežasties kardinaliai pakeitęs savo elgesį (iki tol klusniai vykdęs užduotį, uodęs pėdsakus ir ignoravęs pašalinius aplinkoje esančius dirgiklius), užpuolė A. K., yra neįtikinama, be to, ji paneigta ir įvykio vietoje buvusio ir įvykį betarpiškai stebėjusio tarnybinį šunį iš paskos sekusio kinologo V. S. parodymais, kad šuo visą laiko bėgo ristele ir savo judėjimo greičio nekeitė. Šis liudytojas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog vykdydamas pėdsakų paiešką, išėjo į kelią ir miško keliuku judėjo į priekį, šuns pavadėlis buvo atsegtas. Šuo visada turėjo kontaktą su juo, nebuvo nuo jo nutolęs, bėgo ristele kaire kelio puse, jis irgi bėgo ristele dešine kelio puse. Šuo nerodė, jog ką nors pastebėjo, tada pasigirdo šūvis ir šuo krito. Jei šuo būtų pamatęs žmogų, būtų atbėgęs iki kinologo arba sustojęs, atsisukęs į jį ir laukęs komandos, ką jis pasakys daryti. Tokio šuns elgesio nebuvo (t. 3, b. l. 101–102). Pažymėtina, jog A. K. nurodė, kad jis šaudamas į šunį nematė V. S., todėl kinologas negalėjo matyti šuns ir jo elgesio, tačiau tokie apelianto teiginiai prieštarauja byloje surinktiems duomenims ir jo paties parodymams. Visų pirma pastebėtina, jog vien tai, kad šunį stebintis A. K. nematė liudytojo V. S., jokiu būdu savaime nereiškia, jog kinologas nematė šuns ir nesekė jo elgesio, akivaizdu, jog du asmenys (A. K. ir V. S.) gali sekti keliu judantį objektą (šunį) ir nematyti vienas kito, jei jie visi trys nėra išsidėstę vienoje tiesėje. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio vietoje buvo nedidelis keliuko posūkis ir, kaip matyti iš A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo, šuo įvykio metu buvo šio posūkio viršūnėje, todėl galėjo būti matomas tiek A. K., tiek ir V. S.. Be to, A. K. teigė už šuns nematęs jokio asmens, tačiau kartu nurodė, kad iš karto po šūvio jis pamatė priekyje keliu maždaug už 50–60 metrų einantį žmogų – kinologą V. S., net teigia pastebėjęs, kad šis po šūvio perbėgo į kitą pusę. A. K. nurodo, kad šuo jo link neva pradėjo agresyviai urgzdamas bėgti tarp jų esant 25 metrų atstumui, taigi tuo metu tarp šuns ir V. S. turėjo būti 25–35 metrų atstumas. Šie duomenys taip pat patvirtina liudytojo V. S. nurodomą aplinkybę, jog, skirtingai, nei teigia apeliantas, jis tarnybinio šuns iš savo akiračio nebuvo paleidęs ir įdėmiai sekė tarnybinio šuns elgseną.Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog tiek A. K., tiek ir visi liudytojai patvirtino faktą, kad jis gynėsi nuo šuns, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vienintelis asmuo, tiesiogiai dalyvavęs įvykyje ir teigiantis, kad šuo puolė, o jis nuo šuns gynėsi, yra pats A. K.. Kaip jau minėta, kitas įvykyje dalyvavęs ir tiesiogiai šuns elgesį stebėjęs liudytojas yra kinologas V. S., kuris kategoriškai paneigė A. K. dėstomą versiją dėl to, kad šuo buvo agresyvus ir puolė medžiotoją. Visi kiti byloje apklausti liudytojai tiesiogiai įvykyje nedalyvavo ir patvirtinti nei šuns agresijos fakto, nei iškilusio reikalingumo šauti į šunį negali. Byloje apklausti liudytojai paliudijo tik prieš įvykį ir po įvykio matytas aplinkybes, taip pat tai, ką girdėjo po įvykio kalbant jame dalyvavusius A. K. ir V. S.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos vadas liudytojas G. R. parodė, kad atvykęs į įvykio vietą norėjo išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Klausė, kas nutiko. A. K. nurodė, kad pamatė atbėgantį šunį, išsigando, manė, kad šuo puls, ir nušovė šunį. A. K. sakė, kad matė, jog atbėga šuo, nes, kaip išsireiškė, buvo „nasrai išžioti“. Sakė, kad nematė šuns liemenės. Įvykio vietoje buvo kalbama apie šunis, A. K. užsiminė, kad ankstesnės medžioklės metu buvo atbėgę kažkokių šunų, sakė, kad galvojo, jog tai netoliese gyvenančios moters šuo. Kinologas V. S. paaiškino jam, kad iš pradžių sutiko Z. K., kuris buvo su automobiliu ir paaiškino, kad vyksta medžioklė. V. S. dar paklausė, kaip greičiausiai išeiti iš miško, medžiotojas parodė kryptį. Tada V. S. išgirdo šūvį ir pamatė krentantį šunį. Po šūvio pamatė medžiotoją, šuo buvo negyvas (t. 3, b. l. 102–103). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos pareigūnas liudytojas E. D. nurodė, kad nuvyko į įvykio vietą, kur pamatė stovintį A. K., už kelių metrų gulintį tarnybinį šunį ir sukrėstą kinologą. Pradėjus aiškintis įvykio aplinkybes vadas paklausė A. K., kaip jis nematė, kad tai tarnybinis šuo. A. K. sakė: „Tai aš prisitaikiau ir šoviau“. Vadas klausė apie prisitaikymą, nes reikia įsitikinti, į ką šauni. Kažkas iš kolegų pasakė A. K.: „Galėjai nušauti ir kinologą“. A. K. atsakė: „Tegu džiaugiasi, jog nenušoviau“. A. K. sakė: „Pasiėmiau šautuvą ir šoviau“. Šautuvas buvo su optiniu taikikliu. Vėliau pokalbio metu A. K. pareiškė, kad šuo buvo „išsižiojęs“. Kitą dieną buvo kažkokia kalba apie vilką. Buvo kalba, kad medžiojant atbėga kažkokie nedideli šunys ir sugadina medžioklę, A. K. sakė, kad šuns liemenės nematė (t. 3, b. l. 103–104). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta tyrėja dirbusi liudytoja E. L. nurodė, kad į įvykio vietą atvyko su E. M., ten buvo 2–3 medžiotojai ir pareigūnai. Apžiūrėjo įvykio vietą. A. K. nurodė, kad tikrai matė, jog atbėga šuo, išsigando, todėl ir šovė. Sakė, kad pareigūno nematė, pamatė tik po šūvio. A. K. kalbėjo su Bardinų užkardos pareigūnais, minėjo, kad laksto valkataujantys šunys (t. 3, b. l. 104–105). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas Pagėgių rinktinės kriminalinės žvalgybos vyr. tyrėjas liudytojas E. M. nurodė, kad nuvykus įvykio vietoje buvo pareigūnų, aplinkos apsaugos specialistas, medžiotojų ir kinologas, kurio šuo buvo nušautas. Buvo ganėtinai tamsu, šuo gulėjo dešinėje kelio pusėje kraujo klane, buvo pažymėtas specialiais ženklais. Kilo kivirčas tarp V. S. ir A. K., kadangi nesutapo parodymai, atstumai, matymo laukas. A. K. aiškino, kad jis buvo už 10–13 metrų ir kad šuns šeimininkas nebuvo išbėgęs į kelią iš miško tankmės. V. S. aiškino, kad buvo išbėgęs į kelią ir matė, kaip šuo sukniubo. A. K. aiškino, kad galvojo, jog šuo puls jį, ir dėl to šovė. V. S. buvo šoko būsenos, teigė, kad viską matė, teigė, kad buvo išbėgęs į kelią ir matė, kaip nušovė šunį. A. K. kažką minėjo, kad galėjo pasitaikyti valkataujančių šunų, neminėjo, kad galėjo supainioti su kitu gyvūnu (t. 3, b. l. 105). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas Viešvilės užkardos vado pavaduotojas liudytojas G. S. parodė, jog jis, užkardos vadas ir pareigūnas E. D. nuvyko į įvykio vietą, kur buvo keletas medžiotojų, iš kurių vienas prisipažino, kad nušovė šunį, tai buvo A. K.. Asmuo minėjo, kad pamatė šunį, išsigando, nusiėmė nuo peties šautuvą, ir parodė, iš kokios vietos šovė. Ėjo kalba apie valkataujančius šunis, kurių pasitaikė ankstesnės medžioklės metu, apie kažkokios bobulės šunį, kuri gyvena netoli įvykio vietos. Apie sumaišymą ir apie kitą gyvūną kalbos nebuvo. Šautuvas buvo su optiniu taikikliu (t. 4, b. l. 114–115). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Pagėgių savivaldybės agentūros vedėjas liudytojas M. V. parodė, jog atvykęs pamatė nušautą šunį, buvo pasieniečių, medžiotojų. Pasieniečiai pasakė, kad šunį nušovė A. K.. Vadas G. R. paprašė patikrinti medžioklės dokumentus, jis juos apžiūrėjo, jo manymu, buvo vienas pažeidimas – nušautas šuo, kuris nėra medžiojamasis gyvūnas. Medžioklės įstatyme yra medžiojamųjų gyvūnų sąrašas, kuriame nurodoma, ką medžiotojai gali medžioti, ir tame sąraše šunų nėra. Yra paėmęs A. K. paaiškinimą. A. K. jam paaiškino, kad nušovė šunį, ką daugiau sakė, nepamena. M. V. nesuprato, dėl ko buvo šauta į šunį (t. 4, b. l. 55–56).Analizuojant aptartus liudytojų parodymus matyti, jog, skirtingai, nei apeliaciniame skunde nurodo A. K., visi liudytojai nenurodo, jog jis buvo užpultas ir šovė gindamasis. Liudytojas G. R. nenurodė, jog A. K. iš karto po įvykio būtų teigęs, kad šuo jį puolė, jis nurodė, kad šuo tik bėgo į jo pusę išsižiojęs ir A. K. bijodamas, kad šuo gali pulti, šovė į jį. Liudytojas E. D. taip pat nenurodė, kad A. K. iš karto po įvykio būtų teigęs, jog šuo jį būtų puolęs, medžiotojas tik nurodė, kad šuo buvo išsižiojęs, jis prisitaikė ir šovė. Liudytoja E. L. taip pat pirmosios instancijos teisme neparodė, kad įvykio vietoje A. K. būtų nurodęs, kad šuo jį užpuolė ar demonstravo kokį nors agresyvumą prieš jį, A. K. matė bėgantį šunį, išsigando ir vien dėl to šovė. Liudytojas E. M. nurodė, kad po įvykio A. K. teigė, kad galvojo, jog šuo puls jį, ir dėl to šovė, t. y. nenurodė, kad šuo būtų jį jau puolęs ir kad šuns agresyvumas būtų lėmęs sprendimą šauti į šunį. Taigi net keturi po įvykio su A. K. bendravę asmenys nenurodė, jog jis būtų teigęs, kad šuo jį realiai puolė (urgzdamas, pasišiaušęs bėgdamas šuoliais link medžiotojo ir pan.), o po įvykio atvykęs Aplinkos apsaugos departamento pareigūnas M. V. nurodė, jog jis apskritai nesuprato, dėl ko buvo šauta į šunį. Atvirkščiai, detali šių liudytojų parodymų analizė atskleidžia, kad A. K. teigė tik pamatęs atbėgantį šunį ir dėl neaiškių priežasčių bijodamas, kad šis dar tik gali jį užpulti, nusprendė jį nušauti, kad būtų panaikinta tokia galimybė. Akivaizdu, jog tokie liudytojų parodymai, kad šuo tiesiog bėgo keliu ir A. K. nusprendė nušauti šunį, kad šis jo neužpultų, paneigia apelianto keliamą versiją, jog jis gynėsi nuo jau vykstančio šuns užpuolimo.Apelianto versiją, kad jis nuo pat pradžių nurodė, jog šovė ne dėl to, kad šuo tiesiog bėgo miško keliuku, o dėl to, kad šis kėlė jam grėsmę, patvirtino kartu tame pačiame miške medžiojęs A. K. nuo vaikystės pažįstantis liudytojas V. A. ir nuteistojo brolis liudytojas Z. K.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas kartu su nuteistuoju medžiojęs liudytojas V. A. parodė, kad medžioklės metu išgirdo šūvį, atvažiavo Z. K. ir pasakė, kad medžioklė nutraukiama, nes įvyko nelaimingas įvykis, nušautas pasieniečio šuo. Atvažiavęs matė, kad šuo guli ant kelio. Suprato, kad šunį nušovė A. K., jis buvo sutrikęs, pasimetęs, aiškino, kad einant keliuku prieš jį išniro šuo, padidino greitį ir ruošėsi jį pulti, todėl šovė. A. K. šovė gindamasis. Toje vietoje nuolat moteriškės šunys išnyra, jie miške laksto ir vaiko gyvūnus, mano, kad tai valkataujantys šunys, jie baido žvėris. Toje vietoje yra ir vilkų, tuo metu vilkų negalima buvo medžioti. A. K. asmeniškai pažįsta gal nuo 10 metų, tai ramus, pareigingas, drausmingas medžiotojas (t. 4, b. l. 52–53). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodymus davęs kartu medžiojęs nuteistojo brolis liudytojas Z. K. parodė, kad susitiko pasienietį su šunimi, nurodė kryptį išeiti iš miško. Nusprendė pakeisti medžioklės vietą, pamatė pasienietį, gulintį šunį ir brolį (A. K.). Miško keliuko kairėje pusėje išilgai ant šono gulėjo šuo. Brolis (A. K.) pasakė, kad šuo puolė ant jo, kad išsigando. Brolis yra geras, tvarkingas žmogus, protingai reaguoja, jo reakcija gera, tai patyręs medžiotojas, turi stažą, gerai šaudo. Dėl valkataujančių šunų ten yra problema, jie iš Kaliningrado srities keliauja ir pjauna stirnas. Šuo buvo be pavadėlio, be antsnukio, iš priekio nebuvo matyti šuns liemenės. Nesupranta, kaip kulkos apvalkalas atsirado prie šuns kaklo srities. Jam teko girdėti, kad pačius pasieniečius, kurie treniravo šunis, buvo apkandžioję. Pasieniečiai patys kalbėjo, kad iš Kaliningrado ateina šunų, o dėl vilkų buvo nufilmuota, kaip vilkas vejasi stirną, ten neseniai buvo papjauti veršiai. Galvoja, kad šuo pasileido visu greičiu ir brolis galėjo nepastebėti šuns, galėjo sumaišyti su vilku, išsigąsti, pasimesti. Buvo pokalbis, kad puolė ir jis šovė, kiek suprato, puolė šuo. Kaip supranta, brolis šovė iš inercijos, sakė, kad „į tą pusę šovė“, neminėjo, kaip šovė. Mano, kad jei šuo atbėga dideliu greičiu, tai neįmanoma tiksliai prisitaikyti, nes kol „pagausi optiką“, žvėris bus visai arti (t. 4, b. l. 53–53). Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog šių liudytojų (V. A. ir Z. K.) parodymai turi būti vertinami rezervuotai, nes A. K. jiems yra artimas asmuo (V. A. – draugas nuo vaikystės, Z. K. – brolis), jie visi yra vieno medžioklės būrelio nariai, įvykis įvyko šiems asmenims medžiojant kartu, todėl akivaizdu, jog šie liudytojai gali būti suinteresuoti duoti nuteistajam palankius parodymus, kurie patvirtintų jo pasirinktą gynybinę jį teisinančią versiją. Kita vertus, detaliai analizuojant šių liudytojų parodymus matyti, jog jie nevisiškai atitinka paties A. K. parodymus. V. A. nurodė, jog A. K. teigė, jog einant keliuku prieš jį išniro šuo ir pradėjo pulti, o pats A. K. nurodė, jog šuo neišniro iš krūmų, o atbėgo ristele keliuku, nuteistasis teigė jį kurį laiką stebėjęs. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Z. K. nurodė, kad prieš įvykį priėjus kinologui su šunimi, šuo apibėgo mašiną ir pribėgęs prie Z. K. grybštelėjo jam į ranką, bet neįkando, šuo jo nepuolė, kinologas jam pasakė nebijoti, kad šuo nekanda, į tai Z. K. atsakė, kad jis yra veterinarijos gydytojas ir yra pripratęs prie šunų (t. 4, b. l. 53–53, 2017-02-08 teisiamojo posėdžio garso įrašo 1.03 val.), tačiau vėliau Z. K. jau nurodo, kad tuo momentu, kai šuo pribėgo, jis taip išsigando šuns, kad tiksliai net neatsimena, kokia tuo metu buvo šuns ekipuotė (t. 4, b. l. 53–53, 2017-02-08 teisiamojo posėdžio garso įrašo 1.04 val.). Be to, nors A. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis suprato, jog šuo puola, iš to, kad šuo visas pasišiaušė ir staiga pradėjo urgzdamas bėgti link jo, tačiau liudytojai V. A. ir Z. K. nurodė tik tai, kad šuo padidino greitį, buvo matyti šuns dantys ir iš to A. K. neva suprato, kad yra puolamas, šie liudytojai nenurodė, jog A. K. būtų jiems minėjęs, kad šuo urzgė, skleidė kokius kitus garsus ar buvo pasišiaušęs, bėgdamas link A. K.. Pažymėtina ir tai, jog nors apeliaciniame skunde A. K. teigia, kad po įvykio jis niekam nesakė, kad taikėsi į šunį, ir niekam to sakyti jis negalėjo, tačiau tiek V. A., tiek Z. K. nurodė, jog A. K. teigė, jog šovė nusitaikęs į artėjančio šuns pusę, norėdamas apsiginti nuo neva jau prasidėjusio šuns puolimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors V. A. ir Z. K. nurodė, kad A. K. buvo užpultas, tačiau šiems liudytojams nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių (be padidinto šuns greičio nekeičiant bėgimo krypties), kurios nuteistajam neva rodė, jog šuo yra pradėjęs realų jo puolimą ir pribėgęs pradės žaloti A. K., jų parodymai nepaneigia kitais byloje surinktais ir ištirtais neginčytinais duomenimis nustatytos aplinkybės, jog tarnybinis šuo tiesiog bėgo miško keliu ristele vykdydamas užduotį ir uosdamas pėdsakus, ir jokių ženklų apie tai, kad A. K. bus užpultas, nedemonstravo. Tokia minėtų liudytojų pozicija iš esmės sutampa su anksčiau aptartais liudytojų G. R., E. D., E. L. ir E. M. parodymais, jog A. K. įvykio vietoje nurodė, kad šuo tiesiog bėgo keliuku, o A. K., pagalvojęs, kad šis šuo jį gali užpulti ateityje, prevenciškai nusprendė jį nušauti. Pažymėtina, jog tokia išanalizuotuose liudytojų parodymuose pateikiama įvykio versija – šuo tiesiog uodė pėdsakus bėgdamas (galbūt keisdamas judėjimo greitį priklausomai nuo uodžiamo kvapo stiprumo) keliu ir jokių ženklų apie galimą asmenų užpuolimą nedemonstravo – atitinka šunį lydėjusio ir visus jo judesius tiesiogiai sekusio kinologo liudytojo V. S. parodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys paneigia apeliaciniame skunde dėstomus teiginius, jog byloje esantys liudytojų parodymai patvirtina, kad A. K. gynėsi nuo šuns, aptartais liudytojų parodymais nenustatyta, jog šuo būtų užpuolęs A. K., taigi jis nušovė šunį be jokios svarbios priežasties.Be to, apelianto keliamą versiją, jog pėdsekystės komandą vykdantis tarnybinis šuo įvykio metu puolė medžiojantį A. K., paneigia ir įvykio vietoje buvusio kinologo V. S. parodymai, kad tarnybinis šuo įvykio metu buvo paklusnus ir jokių agresijos ženklų nerodė, patvirtina byloje surinkta liudytojų parodymais ir rašytiniais duomenimis pagrįsta tiek konkretaus tarnybinio šuns ((duomenys neskelbtini)), tiek ir tipinio tarnybinio šuns charakterio ir elgsenos analizė, rodanti, kad apmokyti tarnybiniai šunys yra itin disciplinuoti, savo elgesį koreguojantys tik pagal šeimininko nurodymus ir komandas ir savarankiškai nepriimantys sprendimo pulti kelyje pasitaikiusius pašalinius asmenis. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos vadas liudytojas G. R. parodė, jog tarnybinis šuo buvo panaudotas daug kartų, buvo sulaikyta daug asmenų, tačiau per jo 21 metų praktiką tokio atvejo, kad tarnybinis šuo užpultų žmogų, nebuvo (t. 3, b. l. 102–103). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos pareigūnas liudytojas E. D. nurodė, kad šunys naudojami beveik kiekvieno sulaikymo metu, nėra buvę tokių atvejų, kad kinologo šuo apkandžiotų žmogų. Jei vykdomas sulaikymas, šuo pribėgęs gali loti. Kąsti gali nebent tada, jei gresia pavojus pačiam kinologui (t. 3, b. l. 103–104). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas VSAT Pagėgių rinktinės sienos kontrolės specialistas M. A. parodė, kad nušautas šuo buvo žalios juostos tarnybinis šuo, paruoštas aptikti pėdsakus, ieškoti žmonių, daiktų, persekioti, sulaikyti pažeidėjus. Buvo apsigynęs aukščiausią kategoriją. Dvejų metų šunys yra testuojami ir suteikiamos atitinkamos kategorijos. (duomenys neskelbtini) buvo puikiai paruoštas ir, būdamas 2 metų amžiaus, turėjo aukščiausią kategoriją. Nėra buvę tokio atvejo, kad tarnybinis šuo užpultų žmogų. Šuo, aptikęs pėdsakus, seka ir veda, tempia šeimininką į tą pusę. (duomenys neskelbtini) buvo išmokytas laukti komandos. Jei šuo seka pėdsakais, jis nekreipia dėmesio nei į žvėris, nei į kitus šunis ar žmones. Šuo susikoncentravęs į pėdsaką ir ieško konkretaus asmens pėdsako. Jei pamestas pėdsakas ir šuo sutinka pašalinį žmogų, tai jis gali tik jį aploti. Kinologas per daug metų išmoksta suprasti šuns elgesį. Pamatęs žmogų šuo sustingsta ir laukia kinologo komandos, savarankiškai nesiima jokių veiksmų (t. 3, b. l. 104). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas Pagėgių rinktinės vyr. specialistas kinologas liudytojas V. S. parodė, jog dirbo su nušautu tarnybiniu šunimi. Jei šuo būtų pamatęs žmogų, būtų atbėgęs iki jo arba sustojęs, atsisukęs į jį ir laukęs jo komandos, ką jis pasakys daryti, tačiau tokio šuns elgesio nebuvo. Darbas su šunimi yra nuolatinis, jis su šunimi gyveno, dirbo 3 metus, praktiškai 2 metus praleido komandiruotėse, gerai pažinojo šunį. Buvo ne vienas sulaikymas, ne viena paieška, nėra buvę jokių šuns įkandimų ar agresijos požymių. Buvo su šunimi laimėję ne vienas varžybas daiktų paieškos rungtyje, kitose varžybose bendroje įskaitoje užėmę 2 vietą, 1 vietą ieškant asmenų. Nušautas šuo buvo vienas geriausių šunų, A kategorijos, kuri reiškia tai, kad atitinka visus reikalavimus pagal kinologijos taisykles, kad gali atlikti daiktų, asmenų paiešką. Tam, kad būtų tokie rezultatai, reikia įdėti daug darbo (t. 3, b. l. 101–102). Iš byloje esančio Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės vado 2015-05-28 įsakymo Nr. 3-109 matyti, jog tarnybiniam šuniui (duomenys neskelbtini) nuo 2015-05-15 buvo suteikta aukščiausia kategorija (A lygis) (t. 3, b. l. 150). Iš byloje esančių diplomų matyti, kad kinologas V. S. kartu su tarnybiniu šunimi (duomenys neskelbtini) ne kartą dalyvavo ir laimėjo prizines vietas VSAT prie VRM Pagėgių rinktinės organizuojamose tarnybinių šunų meistriškumo varžybose (t. 3, b. l. 44–46). Iš byloje esančių kinologijos mokymų baigimo pažymėjimų matyti, kad kinologas V. S. kartu su tarnybiniu šunimi (duomenys neskelbtini) baigė 160 val. trukmės bazinio mokymo kursus (t. 3, b. l. 47), bendros 120 val. trukmės kinologų kvalifikacijos tobulinimo kursus (t. 3, b. l. 48–50). Aptarti byloje surinkti duomenys patvirtina, jog nušautas tarnybinis šuo buvo ilgą laiką nuosekliai dresuotas būti paklusnus ir vykdyti šeimininko komandas, šios tarnybinio šuns savybės tarnybos metu buvo ne kartą patikrintos, jam suteikta aukščiausia kategorija, šuns ir kinologo pasirengimas buvo ne kartą įvertintas varžybų metu, o šios aplinkybės patvirtina liudytojo V. S. parodymus, kad jam nedavus komandos, įvykio metu tarnybinis šuo A. K. neužpuolė ir negalėjo užpulti.Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu A. K. kategoriškai teigė, jog tiesiai į šunį nešovė, šovė tiesiai į žemę priešais šunį, norėdamas jį atbaidyti, o šuo krito dėl nuo jo veiksmų nepriklausančios aplinkybės – rikošetu atšokusios kulkos. Siekiant pašalinti visas abejonės dėl to, ar A. K. nušautas šuo žuvo nuo tiesioginio šūvio, ar kulkai atšokus rikošetu, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kaip specialistai apklausti balistikos srities ekspertai A. J. ir E. B.Duodamas parodymus, specialistas A. J. patvirtino specialisto išvadoje pateiktus duomenis, kad šiuo atveju buvo šauta iš tolesnio atstumo, nebuvo artimo šūvio pėdsakų ir nebuvo rikošeto. Jis nustatė, kad šūvio atstumas buvo didesnis nei 2,5 m, tai galėjo būti 10, 20 ir 30 m. Pagal byloje sukauptus duomenis nėra galimybės nustatyti, iš kokio tikslaus ar apytikslio atstumo buvo šauta, nuteistojo versija, kad buvo šauta iš 10–11 metrų atstumo, neprieštarauja išvadai. Kalbėdamas apie artimo šūvio galimybę, nurodo, kad jei yra optinis taikiklis, tai galima naudoti optinį taikiklį, galima jo ir nenaudoti. Bet šiuo konkrečiu atveju nemano, kad reikėjo taikytis ar būtina buvo taikytis optiniu taikikliu. Su optiniu taikikliu galima taikytis iš 10 metrų atstumo. Jis nėra medžiotojas, bet buvo pateiktas ginklas, jis šaudė šaudykloje iš 5–6 metrų. Su optiniu taikikliu galima taikytis ir iš 10 m atstumo ir kartu galima taikytis mechaniniu būdu. Pasisakydamas dėl tiesioginio pataikymo, nurodė, kad kai jam, kaip balistui, pateikiama kulka ar jos dalys, pirmiausiai žiūri į kulkos požymius, kaip yra suplota, kokių yra kulkos pažeidimų. Kulka deformavosi, apvalkalas atsiskyrė nuo šerdies, švininė šerdis deformavosi, fragmentavosi, nuotraukose viskas matyti. Ant kulkos rikošeto pėdsakų jis nemato ir jų nėra, ginklo vamzdžio kanalo paviršiaus pėdsakų nėra. Jis negali nustatyti, kad būtent ta kulka iššauta iš pateikto ginklo. Rikošeto pėdsakų jei būtų likę, jie sunaikinti, jis gali konstatuoti, kad ant pateiktos kulkos rikošeto pėdsakų nėra, jis jų nemato. Kulka rasta priekyje, jie po to išsiaiškino, kad pagal šūvio kanalo kryptį ir suradimo vietą ji įėjo priekyje. Pagal sužalojimus, pagal išėjimo angos požymius ir pagal šerdies suradimo vietą tampa aišku, kaip kulkos šerdies apvalkalas fragmentuotas, deformavęsis gulėjo šalia, o šerdis buvo kojos šlaunyje. Apvalkalo deformacija yra judėjimo kryptimi, einant per kūną. Jei būtų buvęs rikošetas šalia, priešais ar dar kažkur, tai prieštarautų šuns sužalojimo kanalų krypčiai. Neaišku, nuo kokio poveikio galėjo deformuotis kulka ir gauti tokią trajektoriją. Jei nuo medžio, apvalkalo deformacija turėtų būti kitokia. Abi kulkos dalys buvo labiau apsinešusios šuns krauju, mėsa, ta dalis, kuri buvo išorėje, taip pat. Yra šerdies nuotrauka, ji labai stipriai fragmentavosi, yra smulkių dalelių, padarant sužalojimą buvo stipriai deformuota kulka. Buvo pateiktas apvalkalas ir šerdies dalis, šalia pridėta dalelių, ką veterinaras išėmė iš šuns kūno. Kulka buvo stipriai deformuota. Rikošeto pėdsakų nėra, negali spręsti dėl deformacijos. Šūvio metu tikrai šuo kaip įkaltas nestovėjo, jis galėjo pakilti, pašokti į vieną pusę, į kitą pusę, kulkos apvalkalo suradimo vieta nuo šuns ne du–trys metrai, o čia pat. Šios rūšies kulkos lengvai deformuojasi, tokia specifika, kad žvėrį kuo daugiau būtų galima sužaloti (t. 5, b. l. 71–75). Duodamas parodymus specialistas E. B. nurodė, kad artimas šūvio atstumas nustatomas pagal artimo šūvio pėdsakus. Kategoriškai pasisakyti apie tikslų atstumą galima tada, kada yra nustatomi šūvio pėdsakai. Jei pėdsakų nenustatoma, vadinasi, šūvis buvo tolimesnis nei artimas. Šiuo atveju matematinis apskaičiavimas visiškai neturi jokios įtakos. Mažai tikėtina, kad būtų galima tiksliai pasakyti. Pasisakydamas dėl paties šūvio, teigė, kad jis ištyrė žaizdą odoje. Pagal odos žaizdos požymius buvo nustatyta, kad ji buvo padaryta nedeformuota kulka, kas rodo, kad buvo padaryta tiesioginiu šūviu, kadangi po rikošeto kulka bet kokiu atveju deformuojasi ar skyla – tuomet žaizdos pobūdis būna kitas. Kaip minėta, kulkos apvalkalas rastas šalia pilvo, kūno, šerdis toliau nuėjusi į kūną, į šlaunį. Gali būti visiškai paaiškinta, kad praeidama per kūną iš pirminės žaizdos nuo krūtinės kulka deformavosi, yra išėjimo žaizda, atrodo, pilvo srityje, išėjo kartu kulkos šerdis su apvalkalu, tačiau kulka buvo praradusi didelę dalį savo kinetinės energijos, apvalkalas yra labiau deformuotas ir nevientisas, nepramušė odos, šerdis pramušė odą ir padarė antrą sužalojimą šlaunyje. Dėl to tas apvalkalo dalies radimas išorėje logiškai paaiškinamas. Jis neatsimena visos veterinarijos išvados, tyrimui buvo pateikta tik įėjimo žaizda. Jis tyrė tik įėjimo žaizdą. Kiek atsimena, buvo išėjimo žaizda, buvo suardyti vidaus organai, dėl to, kad kulka deformavosi, apvalkalas žalojo ir šerdis, todėl sužalojimai buvo dideli. Šuns kūne buvo įėjimo ir išėjimo žaizdos, galima sakyti, kad įėjimo žaizdos buvo dvi, antrą įėjimo žaizdą padarė tik kulkos šerdis, rastas išorėje apvalkalas nežalojo antrą kartą. Antroji įėjimo žaizda atsirado po išėjimo. Pirmoji žaizda krūtinėje buvo taisyklinga, padaryta neskilusios kulkos, tiesioginio šūvio metu, kulka praėjo pro krūtinės ląstą, pro pilvo organus, išėjo pilvo sienelėje. Eidama per visus organus kulka buvo suardyta, deformuota. Išėjusi kulka buvo deformuota, galima sakyti, buvo atsiskyrusi, patekdama antrą kartą į šlaunį. Kulkos apvalkalas liko gulėti prie kūno, o šerdis padarė antrą įėjimo žaizdą šlaunyje, taip buvo padarytos dvi žaizdos vienu šūviu. Kulka įėjo sveika kartu su apvalkalu, padarė sužalojimą krūtinės ląstoje, atmetamas variantas, kad ta šerdis nebuvo kūne. Jis remiasi medicinos kriminalistinio tyrimo žaizdos ištyrimu. Pirmoji įėjimo žaizda buvo padaryta sveika, neskilusia, nedeformuota kulka. Daro išvadą pagal odos žaizdos požymius, visi žaizdos požymiai yra aprašyti išvadoje. Jei būtų deformuota kulka, odos žaizdos morfologiniai požymiai būtų visai kitokie. Skirtųsi žaizdos kraštai, skirtųsi pačios žaizdos forma, skirtųsi nubrozdinimai aplink žaizdos kraštus, yra daug požymių, kurie būtų kitokie, yra požymių visuma. Žaizda buvo ištirta mikroskopu, yra vertinami mikroskopiniai pakitimai žaizdos kraštuose. Dėl to jis gali atsakyti labai kategoriškai, kokio sviedinio ji buvo padaryta. Toliau patvirtina vidinio šuns tyrimo duomenys, kur yra daug sužalojimų, įvairių organų pažeidimų, rodo, kad kulka deformavosi, suskilinėjo į smulkesnes dalis, žalojo kūną plačiai. Švininė šerdis susiploja, yra minkšta, taip neskyla kaip kartu su apvalkalu, nedaro tokių masyvių vidaus organų pažeidimų. Jis sprendžia pagal pirminę žaizdą, pagal atliktą medicininį kriminalistinį tyrimą, kad žaizda padaryta sveika kulka. Visa tai rodo, kad žaizda nebuvo padaryta rikošetu, po rikošeto sveika kulka deformuojasi visais atvejais. Negalėjo taip atsitikti, jog apvalkalas atsiskyrė ir liko nepatekęs į kūną. Jei būtų buvęs rikošetas nuo žemės, tai iš viso nesutaptų su nustatyto kanalo kryptimi, neįmanomas toks variantas. Šūvio kryptis yra iš viršaus žemyn, tai rodo, kad rikošetas turėtų būti viršuje, kad gautų tą kryptį. Kiek pamena iš nuotraukų, buvo tuščias laukas, aplinkui jokių medžių nebuvo, rikošetui nebuvo jokių galimybių. Šūvio kanalo kryptis nenurodo jokio šūvio atstumo ir neturi jokios krypties. Šuo nestovėjo vietoje, bėgo, padėtis galėjo būti truputį aukštesnė. Pagal šūvio kanalo kryptį rikošetui vietos čia nėra. Visi objektyvūs odos sužalojimo, morfologiniai požymiai rodo, kad tai buvo padaryta nedeformuota kulka, teoriniai variantai nieko negali pakeisti dėl rikošeto. Odos išpjova buvo pakankamai geros būklės, kad būtų galima vertinti morfologinius žaizdos požymius, jokių puvimo požymių nebuvo. Kulkos dalies atsiradimą toje vietoje, kur buvo pirminė įėjimo žaizda, galima paaiškinti įvairiai: pakeista šuns kūno padėtimi, pačiam šuniui nukrentant taip, galėjo būti pašalinio asmens perstūmimas, neatmeta natūralios šuns kritimo po šūvio galimybės, šuo galėjo nukristi taip, kad ta skilusios kulkos dalis galėjo būti priekyje, nebūtinai ten, kur padaryta antra žaizda. Šūvio metu, kai kulka išėjo ir įėjo, šuo nebuvo gulinčioje pozicijoje, jis gal buvo šokęs ar ant keturių kojų, negali pasakyti, bet išėjimo metu šuo dar negulėjo, dėl to, kulka galėjo nukristi jau ant žemės ir tuo pačiu metu buvo sužalota šlaunis, o po to šuo krito. Gal taip išėjo, kad po bloškimo atgal kulka liko arčiau krūtinės, tai yra visiškai paaiškinama, kadangi šuo negulėjo. Šerdis nebūtų suskilusi, jei po rikošeto šerdis būtų buvusi deformuota, nebūtų taisyklingos, apvalios formos, padarytų žaizdą nebe tokią taisyklingą, kokia buvo nustatyta, skirtųsi žaizdos morfologiniai požymiai. Šerdis yra minkštesne dalis nei apvalkalas, jei skyla, atsiskiria apvalkalas (t. 5, b. l. 71–75). Aptarti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustų specialistų paaiškinimai kartu su šių specialistų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, ir byloje esančiomis 2016-10-25 Valstybinės teismo medicinos tarnybos medicinos kriminalistikos laboratorijos pateikta išvada Nr. 85/2016(01) (t. 1, b. l. 71–73) ir 2016-11-16 Lietuvos teismo ekspertizės centro pateikta specialisto išvada Nr. 11-2167(16), 11-2316(16), 90/2016(01) (t. 1, b. l. 80–87) neginčytinai patvirtina, jog, skirtingai, nei teigė A. K., jis šovė ne į žemę ar šalia gyvūno, o tiesiai į šunį. Visos kvalifikuotų ekspertų nustatytos ir ištirtos įvykio aplinkybės, kulkos deformacija po šūvio, kulkos įėjimo žaizda, šuns vidaus organų sužalojimai paneigia rikošeto tikimybę, patvirtindami, kad A. K. šūvio metu išskriejusi kulka nekontaktavusi su kitais paviršiais tiesiogiai perskrodė šuns kūną. A. K. taip pat iškėlė versiją, kad tyčia nušauti šuns jis negalėjo ir dėl to, kad jo ginklas nėra pritaikytas šaudyti į nedideliu atstumu esantį taikinį – ant ginklo sumontuotas optinis taikiklis, skirtas šaudyti į toliau esančius taikinius. Siekiant išsiaiškinti, ar tokia apelianto keliama versija yra reali, apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą 2017-11-10 teismo posėdžio metu buvo atliktas eksperimentas, norint tiesiogiai įsitikinti, ar įmanoma iš 10–11 metrų atstumo, kaip teigia nuteistasis, taikytis su optiniu taikikliu. Eksperimento metu teisėjų kolegijos nariai, prokurorė, nuteistasis ir jo gynėja pakaitomis į rankas ėmė A. K. ginklą, su kuriuo buvo nušautas šuo, ir žiūrėdami pro optinį taikiklį, sumontuotą ant šautuvo, taikėsi į teismo posėdžio salės gale už 10,70 metro nuo šaulio padėtą šuns muliažą (t. 5, b. l. 83). Teisėjų kolegijos nariai ir prokurorė, žiūrėdami per optinį taikiklį, konstatavo, kad vizualiai šuns muliažas pakankamai ryškiai matomas per optinį taikiklį, matomi labai aiškūs, ryškūs kontūrai ir muliažo detalės matomos labai aiškiai ir iš arti. Eksperimento metu A. K. nurodė, kad jis vaikšto nusistatęs optinį taikiklį per vidurį, vienu rankos judesiu pasuko jo reguliatorių ir teigė, kad jis nieko nemato, nieko nematanti nurodė ir kaltinamojo gynėja. Aptartu eksperimentu, atliktu apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, buvo paneigta A. K. kelta versija, kad su jo turėtu ginklu nėra įmanoma taikytis į už 10 metrų esantį gyvūną. Nors A. K. nurodė, kad jis vaikšto po mišką kitaip susireguliavęs optinį taikiklį, tačiau tai niekaip nepaneigia eksperimento metu nustatytos aplinkybės, jog šiuo ginklu gali būti taikomasi į taikinį, esantį už 10–11 metrų. Kita vertus, eksperimento metu į rankas paėmęs ginklą, A. K. labai greitai (eksperimento vaizdo įrašo 5.03–5.06 min.) nureguliavo optinį taikiklį, taip pademonstruodamas, jog matydamas ristele bėgantį ir pėdsakus uostantį tarnybinį šunį, jis būtų turėjęs pakankamai laiko susireguliuoti ginklo optinį taikiklį taip, kad galėtų tinkamai nusitaikyti ir atlikti taiklų šūvį (t. 5, b. l. 83).Nors A. K. nurodo, jog jam pasirodė, kad jo link artinasi ne šuo, o vilkas, tačiau tokia nuteistojo versija yra nenuosekli ir neįtikinama. Duodamas parodymus jis nurodė, jog pamatė ristele atbėgantį šunį, o šiam neva pasišiaušus ir pradėjus bėgti link jo, jis jau pagalvojo, kad tai gali būti vilkas, tačiau kartu teigia, jog po šūvio buvo labai išsigandęs, pradėjo galvoti, gal čia yra daugiau kokių šunų, lakstančių po mišką. Taigi tiek stebėdamas ristele bėgantį gyvūną, tiek ir po šūvio A. K. nurodo supratęs (identifikavęs), jog tai buvo šuo, tačiau teigia, kad paties šūvio metu jam atrodė, kad jį puola vilkas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog įvykio metu švietė saulė, buvo geras matomumas, pats A. K. stovėjo miško keliuke, kuriame, kaip nurodo A. K., jis pamatė iš toliau ristele atbėgantį gyvūną. Taigi gyvūnas staiga neišniro iš krūmų prie pat A. K., medžiotojas, stebėdamas iš toli ristele atbėgantį ir artėjantį pėdsakais sekantį šunį, turėjo pakankamai laiko įvertinti gyvūno dydį, spalvą, pamatyti jo liemenę ir per šuns krūtinę einantį šviesą atspindintį elementą, juo labiau kad medžiotojas prieš šūvį visuomet privalo identifikuoti taikinį – Medžioklės taisyklių 72.8 p. draudžia šaudyti, kai dėl rūko, pūgos, gausaus sniego ar lietaus, prietemos, akinančios saulės ir kitų veiksnių taikinys yra neaiškus ar nematyti, kas yra už taikinio pavojingu šūvio atstumu, o 72.9 p. draudžia šaudyti į neatpažintą taikinį. Akivaizdu, jog A. K., tinkamai įsižiūrėjęs į taikinį, be jokios abejonės, atpažino, jog jo link artėja ne vilkas, o šuo, be to, tiek šunį stebint iš priekio, tiek ir iš jo šono akivaizdžiai matyti tarnybinio šuns liemenė su šviesą atspindinčio elemento juostele priekyje, o toks žmogaus pagamintas šuns aksesuaras turėjo išsklaidyti visas galimas abejones dėl to, kad prie medžiotojo artinasi laukinis gyvūnas (vilkas). Pažymėtina ir tai, kad A. K. šautuvas buvo su optiniu taikikliu, todėl, kaip jau minėta, vos tik išvydęs keliuku ristele bėgantį ir pėdsaką uodžiantį belgų aviganį, A. K. galėjo detaliai apžiūrėti šuns išvaizdą. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į A. K. asmenines dalykines savybes. A. K. medžioja nuo 1991 metų (t. 3, b. l. 20–22), tuose medžioklės plotuose taip pat medžioja seniai, jis pats save laiko geru patyrusiu medžiotoju, taip jį apibūdina ir tame pačiame medžiotojų būrelyje medžiojantys kolegos, todėl akivaizdu, jog dėl savo turimos patirties ir specialiųjų žinių, įgautų per ilgametę medžiotojo praktiką, A. K. galėjo atskirti šunį nuo vilko, be to, jis, be abejonės, žinojo, kad Lietuvoje pavieniai vilkai dienos metu žmonių nepuldinėja. Aptartos aplinkybės paneigia A. K. keliamą versiją, jog šaudamas į link jo artėjantį šunį, jis manė, kad šauna į vilką, ir patvirtina, kad A. K. suprato, kad šauna į keliuku ristele atbėgantį šunį. Aptarti duomenys rodo, jog A. K. pateikiama įvykio versija ir jo nurodomos šuns nušovimo aplinkybės, neva kinologas V. S. buvo paleidęs šunį iš akiračio, kad tarnybinis šuo jį užpuolė, kad jis neturėjo pakankamai laiko nustatyti ir dėl to nematė, kad link jo artėja tarnybinis šuo, pažymėtas specialia liemene, kad jis tiesiai į šunį nešovė, o šuo žuvo nuo rikošetu atšokusios kulkos, kad su jo turėtu ginklu, ant kurio sumontuotas optinis taikiklis, neįmanoma nusitaikyti į už 10–11 metrų atstumu esantį taikinį, neatitinka liudytojų ir specialistų parodymų, apžiūros protokolais ir specialisto išvadomis nustatytų duomenų, iš dalies ir paties nuteistojo parodymų, ši nuteistojo keliama versija yra visiškai paneigta byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu ištirtų įrodymų viseto. Nors apeliantas akcentuoja, kad šuo buvo nušautas medžioklės metu, teisėjų kolegija pažymi, jog ši aplinkybė nešalina jo atsakomybės už žiaurų elgesį su gyvūnu. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 str. 2 d. 3 p. įtvirtinta, kad žiauriu elgesiu su gyvūnais laikomas jų nužudymas, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus. Teisės aktuose (Medžioklės įstatyme ir 2000 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Nr. 258 įsakymu patvirtintose Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse (toliau – Medžioklės taisyklės) numatyta, jog medžioklės metu galima sumedžioti medžiojamuosius gyvūnus, tačiau jokiuose teisės aktuose nenumatyta išimtis, suteikianti teisę medžioklės metu nušauti tarnybinius šunis. Atvirkščiai, Medžioklės taisyklių 12 p. numatytas konkretus medžiotojų elgesys medžioklės plotuose: medžioklės plotuose sutikti benamiai medžiokliniai, tarnybiniai ir kiti šunys turi būti sugaunami ir jų savininkai privalo atlyginti šuns išlaikymo išlaidas bei jo padarytą medžiojamiesiems gyvūnams žalą. Tas pats Medžioklės taisyklių punktas nurodo, jog leidžiama sunaikinti tik benamį šunį, kuris kelia grėsmę žmonėms ar gyvūnams ir kurio sugauti nepavyksta. Taigi medžioklės metu asmenys gali medžioti tik medžiojamuosius gyvūnus, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą teisės aktuose nenumatytos išimtys ir medžiotojo statusas jiems nesuteikia teisės žudyti kitus (naminius) gyvūnus, todėl šiuo atveju kvalifikuojant veiką nėra svarbu tai, kad veika, atitinkanti BK 310 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, buvo padaryta medžioklės metu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog objektyviai A. K. veiksmai nėra tokie pavojingi, kad jie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę – šuo nesikankino, buvo nušautas vienu šūviu, todėl toks nuteistojo elgesys nelaikytinas žiauriu elgesiu. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apelianto pateikiamu vertinimu. Iš negausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose matyti, jog tais atvejais, kai asmuo šaunamuoju ginklu nušauna šunis, nenustačius, jog šunys būtų kėlę realų pavojų šauliui ar kitiems aplinkiniams, konstatuojama, kad tos elgesys yra žiaurus elgesys su gyvūnu. Pavyzdžiui, kasacinėje byloje Nr. 2K-578-222/2015, kurioje V. N. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų globos laikymo ir naudojimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl to šis žuvo, t. y. 2014 m. balandžio 14 d., apie 18.00 val., gatvėje, nenustatytu ginklu šovė į A. G. rusų kurtų veislės šunį, kuris dėl vidinio nukraujavimo tą pačią dieną apie 20.00 val. nugaišo, kasacinis teismas konstatavo, jog šūvis į šunį, sukėlęs jo žūtį (šuo nukraujavo, išgyvenęs maždaug 1–2 valandas), susidariusioje situacijoje nebuvo reikalingas, o tokiu elgesiu nuteistasis pademonstravo negailestingumą ir kartu žiaurų elgesį su gyvūnu, o toks elgesys atitinka BK 310 str. numatytos nusikalstamos veikos esmę. Kasacinėje byloje Nr. 2K-10-696/2015, kurioje E. U. nuteistas už tai, kad žiauriai elgėsi su gyvūnu, t. y. 2013 m. kovo 18 d., apie 13.45 val., prie daugiabučio namo, esančio Švenčionėliuose, panaudodamas savo legaliai turimą šaunamąjį ginklą – pistoletą Heckler Koch USP, vieną kartą šovė į G. V. priklausantį šunį – mišrūną vardu B. ir pataikė jam į nugarą ties 10 krūtinės slankstelio ketera, padarydamas aortos ir stuburo tarp 13 ir 14 krūtinės slankstelių plyšimus, nuo kurių šuo nukraujavo ir nugaišo vietoje, taip žiauriai elgėsi su gyvūnu, kasacinis teismas konstatavo, jog šūvis iš šaunamojo ginklo gyvūnui į nugarą iš nedidelio atstumo, nesant rimto pagrindo, atsižvengus į gyvūno dydį, neabejotinai suvokiant, kokius padarinius toks veiksmas gali sukelti gyvūnui, t. y. kad jis bus rimtai sužeistas, išgyvens skausmus ir, tikėtina, žus, šioje situacijoje pagrįstai buvo įvertintas kaip žiaurus elgesys su gyvūnu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. K. medžioklės metu, stovėdamas ant miško kelio su užtaisytu graižtviniu šautuvu ir tykodamas žvėries, pastebėjo keliu bėgantį belgų aviganį ir, neturėdamas jokio pagrindo ar pateisinamos priežasties, gyvūnui nekeliant jokios grėsmės medžiotojo sveikatai ar gyvybei, stambiems kanopiniams gyvūnams medžioti skirtu graižtviniu šautuvu šovė į šunį, be jokios abejonės, suprasdamas, kad šūvis pasibaigs sunkiais gyvūno vidaus organų sužalojamais ir, tikėtina, šuns mirtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo veiksmai buvo pagrįstai įvertinti kaip žiaurus elgesys su gyvūnu. Šiame kontekste pažymėtina tai, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal įvykio metu galiojusio ATPK 90 str. 3 d., numačiusią administracinę atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais. Iki 2017-01-01 galiojusio ATPK 90 str. reglamentavo atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais. Šio straipsnio pirmoje dalyje buvo numatyta administracinė atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais, taip pat jų kankinimą, o antroje dalyje buvo įtvirtinta kvalifikuota šio pažeidimo sudėtis, numatanti atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, jeigu dėl to gyvūnui (gyvūnams) gresia žūtis ar suluošinimas. Tuo tarpu BK 310 str. 1 d. numato atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnu, jo kankinimą, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Analizuojant aptartą teisinį reglamentavimą matyti, jog įstatymų leidėjas atsakomybės sunkumą ir jos formą tais atvejais, kai žiauriai elgiamasi su gyvūnais ar jie kankinami, pasirinko atriboti pagal tokių veiksmų sukeliamas pasekmes (padarinius). Tais atvejais, kai dėl žiauraus elgesio su gyvūnu nekyla pavojaus jiems būti suluošintiems ar žūti, veika kvalifikuojama pagal ATPK 90 str. 1 d., tada, kai elgesys tampa pavojingesnis ir dėl minėtų veiksmų kyla pavojus, kad gyvūnas bus suluošintas ar žus, veika kvalifikuojama pagal ATPK 90 str. 3 d, o tada, kai prieš gyvūną atliekama pavojingiausia veika – su gyvūnu elgiamasi taip, jog jis realiai suluošinamas arba žūsta, įstatymas numato, jog tokiu atveju kaltam asmeniui taikoma kraštutinė priemonė – baudžiamoji teisė ir jam kyla BK 310 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė. Šiuo atveju dėl A. K. žiauraus elgesio su gyvūnu jis žuvo, todėl nuteistojo veika, skirtingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pagrįstai kvalifikuota ne pagal ATPK 90 str. 3 d., kuri neapima sunkiausių žiauraus elgesio padarinių (gyvūno žūties), o pagal BK 310 str. 1 d. Taigi byloje patikimai nustatyta, jog A. K. veiksmuose, atliktuose 2016-09-27, kai jis miško masyve, stovėdamas ant miško kelio su legaliai laikomu užtaisytu graižtviniu šautuvu, tykodamas žvėries, pastebėjęs keliu bėgantį gyvūną, šovė į VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinei priklausantį šunį, kuriam dėl šautinės kairiojo petikaulio gumburo ir mentės sąnario priekinėje dalyje padarytos kiaurinės žaizdos buvo padaryti daugybiniai krūtinės ir pilvo organų ir audinių sužalojimai, dėl to gyvūnas žuvo, buvo visi būtinieji BK 310 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai.Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad A. K. šunį nušovė veikdamas tyčia, t. y. jo veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu nuteistojo teiginiu. Kaip minėta anksčiau, BK 310 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos (žiaurus elgesys su gyvūnu) subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, kai straipsnio dispozicijoje nurodyti kaltininko veiksmai nėra sąlygoti objektyviai egzistuojančio (pateisinamo) būtinumo žaloti ar žudyti gyvūną. Tiesiogine tyčia BK 310 str. 1 d. numatytas nusikaltimas (žiaurus elgesys su gyvūnu) padaromas tada, kai žiauriai elgdamasis su gyvūnu asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gyvūnas gali žūti, ir to nori (BK 15 str. 2 d. 2 p.). Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai žiauriai elgdamasis su gyvūnu asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gyvūnas gali žūti, ir nors to ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia tam įvykti (BK 15 str. 3 d.). Teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne vien tik kaltinamojo parodymais, bet ir įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015, 2K-287-697/2017).Apeliaciniame skunde keliama versija, jog A. K. šunį nušovė rikošetu, dėl neatsargumo, šaudamas į žemę ir bandydamas jį nubaidyti, t. y. veikdamas neatsargiai, yra visiškai paneigta specialistų paaiškinimais, specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis. Išnagrinėjus bylą nepasitvirtino ir apeliaciniame skunde keliama versija, jog šuo užpuolė patyrusį medžiotoją A. K. ir jis nušovė šunį dėl neatsargumo – išsigandęs, kad šuo jo nesudraskytų. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A. K., pamatęs link jo bėgantį šunį, nesiėmė jokių veiksmų gyvūną nubaidyti (šūviu į orą, riksmu, judesiais ir pan.), jis nusitaikė ir medžiokliniu šautuvu šovė tiesiai į ristele atbėgantį tarnybinį pasienio apsaugos šunį, o ši aplinkybė tik patvirtina, jog A. K. norėjo ne nubaidyti neva jį puolantį šunį, o norėjo jį nušauti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. K., pamatęs keliu bėgantį gyvūną, suprato, kad tai yra šuo, medžiokliniu šautuvu į jį nusitaikė ir šovė, suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatydamas, kad dėl tokių jo veiksmų gyvūnas gali žūti, ir to norėjo.Taigi byloje neginčytinai nustatyta, jog A. K. veiksmuose, atliktuose 2016-09-27, kai jis miško masyve, stovėdamas ant miško kelio su legaliai laikomu užtaisytu graižtviniu šautuvu, tykodamas žvėries, pastebėjęs keliu bėgantį gyvūną, šovė į VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinei priklausantį šunį, kuriam dėl šautinės kairiojo petikaulio gumburo ir mentės sąnario priekinėje dalyje padarytos kiaurinės žaizdos buvo padaryti daugybiniai krūtinės ir pilvo srities organų ir audinių sužalojimai, dėl to gyvūnas žuvo, buvo būtinasis BK 310 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – veika padaryta esant tiesioginei kaltininko tyčiai (BK 15 str. 2 d. 2 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė tinkamą jais pagrįstą išvadą, jog nuteistojo A. K. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 str. 1 d., požymiai. Nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai nėra pagrindo.Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, jog net ir tuo atveju, jei jo veiksmai formaliai atitiko visus nusikalstamos veikos požymius, jie turėtų būti vertinami kaip atlikti dėl būtinojo reikalingumo (BK 31 str. 1 d.), t. y. kaip padaryti egzistuojant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, nes jam teko gintis nuo jį užpuolusio šuns. BK V skyriuje įtvirtintos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės. Viena iš jų yra būtinasis reikalingumas (BK 31 str.). Pagal BK 31 str., baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinasis reikalingumas – konstatuojama, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taigi, įstatyme numatytos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: iškilęs pavojus veikiančio asmens ar kitų asmenų teisėtiems interesams (pavojus realus ir akivaizdus), iškilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Šioje byloje surinktais ir ištirtais duomenimis neginčytinai nustatyta, jog 2016-09-27 miško keliuku ristele bėgantis šuo A. K. ar kitiems asmenims jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus nekėlė, t. y. baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (A. K. sveikatai ir gyvybei) pavojus kilęs nebuvo, dėl šios priežasties, nesant pirmosios būtinojo reikalingumo sąlygos, nėra pagrindo konstatuoti, jog A. K. šūvį į bėgantį šunį paleido esant būtinajam reikalingumui. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog iš teismų praktikos matyti, kad net ir tais atvejais, kai pripažįstama, jog šuo kėlė pavojų, to nepakanka, kad būtų eliminuota atsakomybė už neteisėtą veiklą. BK 31 str. nustato, kad būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik tuo atveju, kai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis – šūvis į šunį turi būti vienintelis būdas išvengti padarinių užpulto asmens sveikatai (kasacinė nutartis Nr. 2K-10-696/2015). Tačiau šiuo atveju nenustatyta, kad A. K. (jei jis iš tiesų buvo nepagrįstai išsigandęs dėl atbėgančio tarnybinio šuns) būtų nors pabandęs pabaidyti gyvūną šūksniu, šūviu į orą, trenkdamas gyvūnui šautuvo buože ar kitais veiksmais – patyręs medžiotojas iš karto paleido taiklų mirtiną šūvį į šuns krūtinę. Iš bylos duomenų matyti, kad iš karto po šūvio A. K. nurodė pamatęs už šuns stovintį kinologą, kuris buvo nedaug nutolęs nuo šuns, todėl nėra abejonės, jog jei nuteistasis būtų bent sušukęs, kinologas V. S. būtų informavęs A. K., kad pavojaus nėra ir miško keliuku bėga apmokytas aukščiausios A kategorijos pasieniečių šuo, uodžiantis pėdsakus, ir jokio pavojaus medžiotojui nekelia. Remdamasi tuo, kas išvardyta, teisėjų kolegija mano, kad jei A. K. ir būtų klaidingai pamanęs, kad šuo kėsinasi jį apkandžioti, tai galėjo bandyti apsiginti ir kitais būdais, nenušaudamas gyvūno. Taigi nėra ir antros būtinojo reikalingumo sąlygos. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie būtinąjį reikalingumą kaip aplinkybę, šalinančią nuteistojo baudžiamąją atsakomybę.

Dėl BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo

Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su A. K. nuteisimu pagal 187 str. 1 d. dėl svetimo turto sunaikinimo, nurodoma, kad apylinkės teismo išvada dėl A. K. kaltės negrindžiama jokiais įrodymais, nes dėl jų nuosprendyje nėra pasisakyta, tokių įrodymų byloje taip pat nėra, todėl daro išvadą, kad teismas pažeidė BPK 301 str. nuostatas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Nors apeliantas neginčija to, kad sunaikino svetimą VSAT prie LR VRM Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos turtą – tarnybinį šunį belgų aviganį, vardu (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su teismo nustatyta turto verte, taip pat nurodo, jog jis nušovė šunį neturėdamas tyčios sunaikinti svetimą turtą (teigia, kad šunį nušovė netyčia, be to, jis nežinojo, kad šuo yra tarnybinis ir turi šeimininką, o ne bešeimininkis valkataujantis šuo, t. y. kad turtas yra svetimas).Pagal BK 187 str. 1 d. atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, priežastinis ryšis ir padariniai, o subjektyvieji – kaltė. Minėta, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima. Turto sunaikinimo dalykas yra nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui svetimas buvęs turtas. Turto svetimumo požymį lemia pats turto statusas, t. y. turtas nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad svetimo turto tyčinio sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2005, 2K-167/2009, 2K-73-677/2016 ir kt.). Be to, būtent turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį aptariama nusikalstama veika atribojama nuo apysunkio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo ar administracinio teisės pažeidimo. Pagal BK 187 str. 1 d., asmuo atsako tuomet, kai sunaikinto turto vertė yra didesnė nei 5 MGL (BK 190 str.). Taip pat pažymėtina ir tai, jog BK 187 str. 1 d. numatyta veika padaroma esant tiesioginei ar netiesioginei kaltininko tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių pasekmių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. K. neteisėtais veiksmais sunaikinto turto vertę, rėmėsi civilinio ieškovo pateiktais duomenimis, jog vietoj žuvusio šuns buvo įsigytas šuniukas, kurio kaina yra 750 eurų (t. 4, b. l. 136), ir jog šuns paruošimas (dresavimas) pasienio tarnybai taip, koks buvo žuvęs šuo, civiliniam ieškovui kainavo 7331,91 Eur (4003,24 Eur darbo užmokestis kinologui už šuns priežiūrą ir dresavimą darbo metu, 2828,43 Eur priedas kinologui prie atlyginimo už šuns priežiūrą ir dresavimą ne darbo metu, 500,24 Eur kinologo komandiruotės išlaidos kvalifikacijai kelti su priskirtu tarnybiniu šunimi), ir nustatė, jog sunaikinto svetimo turto – tarnybinio šuns vertė yra 8081,91 Eur (750 Eur + 7331,91 Eur). Apeliantas teigia, jog byloje rašytiniai duomenys patvirtino faktą, kad šuns vertė yra 289,62 Eur, tokia vertė įvykio dieną buvo nurodyta civilinio ieškovo turto balanse, todėl ši vertė turi būti laikytina šuns verte, o kitos nurodytos išlaidos turi būti priskirtos ne šuns vertės didinimui, o jo išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti tu tokiu apeliacinio skundo argumentu. Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 str., sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-240-696/2017). Turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė (didmeninė, rinkos, komiso kaina) nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu. Paprastai teismų praktikoje kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir, tik kilus abejonių ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus, pasitelkiama šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-697/2016, 2K-693/2007). Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-245-696/2015, 2K-147-511/2016 ir kt.). Tačiau šiuo atveju nuteistasis sunaikino ne įprastą, kasdieninio vartojimo daiktą ar rinkoje lengvai sukuriamą ir įsigyjamą prekę, o intensyviai treniruotą specialiųjų įgūdžių turintį tarnybinį šunį, kurio didžiąją vertės dalį sudaro išugdyti gyvūno sugebėjimai, kurie naudojami tarnybos funkcijoms atlikti. Akivaizdu ir tai, jog ne kiekvienas įsigytas šuniukas treniravimosi proceso metu sugeba įgyti visus reikiamus įgūdžius ir gali tapti aukščiausios kategorijos tarnybiniu šunimi, be to, ne visi šunys yra vienodai imlūs auklėjimui, todėl ne kiekvienu atveju siekiamas rezultatas (tarnybai tinkamas šuo) pasiekiamas įdėjus vienodas pastangas per vienodą laiko tarpą. Dėl to akivaizdu, jog šiuo atveju nustatant nusikalstama veika sunaikinto turto – paruošto aukščiausios kategorijos tarnybinio šuns – vertę, svarbiausia ne turto įsigijimo vertė (kaina) ir net ne sąnaudos, patirtos konkretaus šuns mokymui (sudėtinga įvertinti ir tikslius turto atkūrimo (kito šuniuko užauginimo ir išdresavimo) kaštus), o būtent nusikalstamos veikos padarymo metu esanti turto rinkos vertė (ji gali būti ir didesnė, ir mažesnė nei įgijimo kaina), ir būtent ji yra tas dydis, į kurį turi būti atsižvelgiama nustatant sunaikinto turto vertę, kvalifikuojant veiką pagal BK 187 str. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek šuniuko įsigijimo kaina, tiek ir išlaidos, patirtos ugdant konkretaus šuns gebėjimus, yra tik papildomos turto vertinimo priemonės, kurios turi būti vertinamos kartu su kitais objektyviais duomenimis (duomenys apie šuns amžių, sveikatos būklę, jo sugebėjimų lygį parodančią tarnybinę kategoriją), nustatant konkrečią sumą, atsižvelgiant į sunaikinto turto rinkos vertę.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad civilinis ieškovas pateikė duomenis, jog Lietuvos rinkoje treniruotas tarnybinis šuo kainuoja nuo 3000 eurų iki 10 000 eurų, o kai kuriais atvejais šią sumą gali ir viršyti. Užsienyje parengti dresuoti tarnybiniai šunys kainuoja kelis kartus brangiau. Lietuvos kinologų draugijos prezidentės 2017-02-02 rašte Nr. LL03-17 nurodyta, kad 3 metų specialiai dresuoto šuns vidutinė kaina gali svyruoti nuo 3000 eurų iki 10 000 eurų, priklausomai nuo dresuotės rūšies ir šuns naudingumo tarnyboje, kai kuriais atvejais kaina gali būti didesnė ir prasidėti nuo 10 000 eurų (pavyzdžiui, darbui parengto šuns – aklųjų vedlio kaina) (t. 3, b. l. 131). Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado 2017-02-14 rašte Nr. IS-147 nurodyta, kad Lietuvos kariuomenės Karo policija turi įsigijusi belgų aviganių veislės šuniuką, kuris yra ruošiamas vykdyti narkotinių medžiagų paiešką, įvertinus šuniuko įsigijimo vertę ir panaudotas lėšas šuns paruošimui, toks Lietuvos kariuomenės Karo policijos paruoštas šuo kainuotų nuo 10 000 Eur (t. 4, b. l. 68). Lietuvos kariuomenės vado J. Ž. 2017-02-14 rašte ir prie jo pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad Lietuvos kariuomenė perėmė iš Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotųjų pajėgų du visiškai darbui parengtus tarnybinius šunis. Jame nurodyta tiek šunų, tiek jų parengimo vertė: dviejų šunų kaina –28 000 JAV dolerių, jų apmokymas – 37 500 JAV dolerių (bendra vieno apmokyto šuns kaina – 46 750 JAV dolerių) (t. 4, b. l. 69–107). Aptarti duomenys atskleidžia, jog tarybinio šuns rinkos kaina yra 3000–10 000 Eur, o atskirais atvejais šias ribas netgi viršija.Iš bylos duomenų matyti, kad tarnybinis šuo (duomenys neskelbtini) gimė 2013-05-09, 2013-10-17 jam atliktas šuniuko testavimo aktas, kuriuo šuniuko psichikos ir elgsenos savybės įvertintos gerai (t. 3, b. l. 125–126), dėl to civilinis ieškovas 2013-10-25 sutartimi šį šunį įsigijo už 289,62 Eur (t. 3, b. l. 122–123). Įsigijus šuniuką, jis buvo nuolatos dresuojamas. Iš civilinio ieškinio ir prie jo pateiktų dokumentų matyti, jog tam tikrą kinologo darbo laiko dalį (priklausomai nuo šuns amžiaus) sudaro šuns dresavimas. V. S. tarnybinį šunį (duomenys neskelbtini) darbo laiku 2013–2016 metais dresavo 984 valandas ir civilinis ieškovas už šio konkretaus šuns mokymą ir dresūrą savo darbuotojui sumokėjo 4003,24 Eur. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, vertinant šuns ugdymo išlaidas svarbus tik tos išlaidos už dresavimą, kurios buvo patirtos iki šuniui pasiekiant A kategoriją, nes tuomet šuns įgūdžiai atiko aukščiausią standartą, o vėlesnės išlaidos buvo skirtos šiems gebėjimams palaikyti ir prie šuns vertės kėlimo neprisidėjo. Kitu atveju, nustatant tarnybinio šuns vertę matematiškai skaičiuojant visas civilinio ieškovo išlaidas kinologo darbo užmokesčiui, susidarytų situacija, jog tarnybą baigiančio senyvo amžiaus tarnybinio šuns vertė būtų kur kas didesnė už jauno ir dar ilgus metus tarnausiančio šuns vertę. Aplinkybę, jog iš pradžių šuo labiau lavinamas ir dresuojamas, o po to prasideda jo įgūdžių palaikymas, iš dalies patvirtina ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kinologinės veiklos instrukcijos 20 p., kuriame numatyta, kad šuo iki 2 metų amžiaus turi būti mokomas ir dresuojamas ne mažiau kaip 32 valandas (20.1 p.), o sulaukęs 2 metų – ne mažiau kaip 24 valandas (20.2 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad tarnybinio šuns (duomenys neskelbtini) testavimas buvo atliktas 2015-05-11–2015-05-15, jo metu šuo surinko 556 taškus iš 600 galimų (t. 2, b. l. 87), dėl ko jam 2015-05-28 buvo suteikta aukščiausia (A) kategorija (t. 2, b. l. 93). Analizuojant civilinį ieškinį ir prie jo pateiktus dokumentus matyti, jog V. S. darbo laiku dresavo tarnybinį šunį 2013 m. – 64 val. (232,96 Eur), 2014 m. – 384 val. (1443,84 Eur), 2015 m. (iki 2015m. birželio) – 152 val. (635,36 Eur), dėl to civilinis ieškovas už šio konkretaus šuns mokymą ir dresūrą, kol šis įgavo visus reikiamus įgūdžius, lėmusius jo vertę, savo darbuotojui sumokėjo 2312,16 EurBe to, akivaizdu, jog kinologas rūpinasi šunimi ir jį dresuoja ne tik darbo metu, tačiau ir po darbo, todėl pagal nustatytą tvarką kinologui, priklausomai nuo šuns amžiaus ir jo kategorijos, mokami priedai už gyvūno priežiūrą ir parengimą tarnybinėms užduotims ne darbo metu, šiuo atveju civilinis ieškovas sumokėjo 2828,43 Eur priedą kinologui prie atlyginimo už šuns priežiūrą ir dresavimą ne darbo metu. Tačiau ir šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, civilinio ieškovo išlaidos apskaičiuojant šuns vertę turi būti skaičiuojamos tik tos, kurios lėmė šuns įgūdžių išugdymą (vertės sukūrimą) iki A kategorijos šuns, o ne buvo nulemtos šuns tarnybinių įgūdžių ir funkcijų palaikymo. Analizuojant civilinį ieškinį ir prie jo pateiktus dokumentus matyti, jog V. S. priemokai ir socialiniam draudimui už tai, kad jis ne darbo laiku rūpinosi ir auklėjo tarnybinį šunį, 2013 m. sumokėta 88,64 Eur priemoka ir 24,29 Eur mokesčių, 2014 m. sumokėta 508,25 Eur priemoka ir 139,26 Eur mokesčių. Kadangi civiliniame ieškinyje pateikta tik bendra suma, sumokėta 2015 m. V. S. kaip priemoka – 752,76 Eur ir socialiniam draudimui – 206,26 Eur, kai iki šuniui pasiekiant A kategoriją (5 mėnesius) V. S. mokėtas 5 procentų priedas, o šuniui pasiekus A kategoriją mokėtas 15 procentų priedas, iš naujo skaičiuotinas pirmus penkis 2015 metų mėnesius mokėtas priedas (t. 4, b. l. 187). Atlikus matematinius skaičiavimus matyti, jog V. S. per 5 mėnesius sumokėta 144,6 Eur priemoka ir socialiniam draudimui 39,62 Eur (27,4 proc.). Dėl to civilinis ieškovas, mokėdamas kinologui už tai, kad jis ne darbo laiku rūpinosi ir auklėjo konkretų tarnybinį šunį iki tol, kol buvo išugdyti jo įgūdžiai iki A kategorijos šuns, patyrė 944,66 Eur išlaidų. Teisėjų kolegijos manymu, šuns paruošimo išlaidas sudaro ir išlaidos kvalifikacijos tobulinimo kursams, kuriuose V. S. dalyvavo kartu su šunimi iki jam gaunant aukščiausią kvalifikacinę klasę, šios išlaidos taip pat priskirtinos išlaidoms, patirtoms turto vertei pakelti. Iš byloje esančio civilinio ieškinio matyti, jog civilinis ieškovas V. S. su tarnybiniu šunimi į kvalifikacijos tobulinimo komandiruotes iki 2015-05-28, kai šuniui buvo suteikta A kategorija, buvo siunčiamas 8 kartus, išlaidos sudarė 289,34 Eur. Nors pirmosios instancijos teismas maitinimo išlaidų į šuns vertę neįskaičiavo, tačiau akivaizdu, jog nemaitinant šuns, jis negalėtų būti dresuojamas ir jo vertė negalėtų būti keliama, akivaizdu ir tai, kad bet koks rinkoje veikiantis subjektas, parduodamas paruoštą tarnybai šunį, į jo vertę įskaičiuotų ne tik dresavimo, bet ir šuns išlaikymo (maitinimo) išlaidas, patirtas šuns treniravimo metu, kitu atveju, šios pakankamai didelės sumos neįskaičiavus į šuns kainą, ji būtų mažesnė nei šuns parengimo savikaina. Pažymėtina ir tai, jog tik nupirktas šuniukas nesugeba atlikti jokių tarnybinių funkcijų ir praktiškai tarnyboje yra nenaudingas, todėl šuns maitinimui išleistos išlaidos turi būti laikomos ne šuns naudojimo tarnyboje išlaidomis, o būtinosiomis išlaidomis šuns vertei suteikti, patiriamomis iki tol, kol šuo bus tinkamai apmokytas ir galės visavertiškai atlikti pavestas užduotis. Be abejonės, nuo to momento, kai šuo pasiekia aukščiausią kategoriją, šuns maitinimo išlaidos, kaip ir anksčiau aptartos kitos išlaidos, patirtos šuns darbinėms funkcijoms palaikyti (tolesniam dresavimui ir priežiūrai), turi būti priskiriamos prie darbo su šunimi sąnaudų, o ne prie išlaidų, patirtų gerinant šuns sugebėjimus ir keliant jo vertę. Iš byloje esančių civiliniame ieškinyje pateiktų duomenų matyti, kad 2013 m. šuns maitinimui išleista 85,89 Eur, 2014 m. – 617,04 Eur, 2015 m. (iki 2015 m. birželio) – 275,72 Eur. Taigi civilinis ieškovas šuns treniruočių ir jo sugebėjimų (vertės) kėlimo metu, t. y. iki to laiko, kol šuo gavo aukščiausią A kategoriją, patyrė 978,65 Eur išlaidų šuns maitinimui (išlaikymui).Aptarti duomenys patvirtina, jog vien civilinio ieškovo išlaidos kinologo darbo užmokesčiui (tarnybinio šuns dresavimui) ir šuns maitinimui (auginimui), iki šuniui buvo suteikta A kategorija, sudaro beveik 5000 Eur. Kita vertus, pažymėtina, jog ši suma jokiu būdu negali būti laikoma tinkamai apskaičiuota tarnybinio šuns verte – norint tinkamai užauginti ir išdresuoti tarnybinį šunį, aptartos išlaidos nėra pakankamos, nes mokymo proceso metu naudojamos dresavimo priemonės, dresuojamam šuniui vežioti naudojamas tarnybinis transportas ir kuras, taip pat naudojamos ir tarnybinės patalpos, šuniui suteikiamas voljeras. Akivaizdu, jog tiksliai apskaičiuoti konkrečiai šiam tarnybiniam šuniui dresuoti patirtas išlaidas yra sudėtinga. Kita vertus, svarbu ir tai, jog Valstybės sienos apsaugos tarnyba augina daug šunų savo reikmėms, ji turi savo kinologijos centrą, kurio išlaikymas taip pat kainuoja, šiame centre vedami mokymai kinologams su šunimi, instruktoriams mokami atlyginimai, todėl šios išlaidos taip pat turi būti įvertinamos skaičiuojant šuns parengimui patirtas išlaidas. Nėra abejonės, jog tuo atveju, jei Valstybės sienos apsaugos tarnybos dresuotas tarnybinis šuo būtų parduodamas rinkoje, apskaičiuojant jo vertę, minėtos išlaidos būtų įtraukiamos į jo pardavimo kainą. Aptarti civiliniame ieškinyje pateikti duomenys kartu su kitais byloje esančiais duomenimis atkleidžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta šuns vertė – 8081,91 Eur yra teisinga ir nėra didesnė nei tokio šuns parengimui realiai reikalingos išlaidos.Kaip minėta, įsigijus šuniuką, jis buvo nuolatos maitinamas, prižiūrimas, gydomas ir dresuojamas, taip keliama šuns vertė, tobulinant jo įgūdžius tarnybai. Šuo buvo ruošiamas ir tarnybai dresuojamas 19 mėnesių, o buvo nušautas praėjus mažiau nei pusantrų metų (2016-09-27) nuo to laiko, kai jam buvo suteikta aukščiausia kategorija. Šios aplinkybės atskleidžia, jog šuo buvo tinkamai apmokytas, aukščiausias kategorijos, tačiau dar jaunas ir būtų dar daug metų tinkamai atlikęs savo tarnybines pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo nustatyta A. K. padaryta nusikalstama veika sunaikinto tarnybinio šuns (duomenys neskelbtini) vertė – 8081,91 Eur, atsižvelgiant į Valstybės sienos apsaugos tarnybos patirtas išlaidas šuns įsigijimui, jo išlaikymui ir dresūrai, į šuns pasirengimą (šuo aukščiausios A kategorijos, laimėjęs apdovanojimus varžybose), šuns sveikatos būklę (šuo buvo sveikas ir tinkamai atlikdavo jam pavestas užduotis), jo jauną amžių (žūties metu jam buvo mažiau nei treji su puse metų) bei numanomą likusį tarnybos laiką, atsižvelgiant į Lietuvos kinologų draugijos prezidentės 2017-02-02 rašte Nr. LL03-17 nurodytas 3 metų specialiai dresuoto šuns vidutinės rinkos kainos ribas (nuo 3000 Eur iki 10 000 Eur), į tai, kad nurodyta rinkos vertė nedaug mažesnė už Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado nurodytą paruošto šuns pardavimo kainą – 10 000 Eur (be to, atsižvelgiant į tai, kad po paruošimo tarnybinis šuo (duomenys neskelbtini) jau kurį laiką tarnavo pasienio apsaugoje, t. y. nebuvo tik ką paruoštas tarnybinis šuo), yra tinkamai nustatyta, pagrįsta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, atitinka ne tik šuns parengimo sąnaudas, bet ir tokio šuns rinkos kainą. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nušauto šuns vertę ir pagrįstai iš dalies tenkindamas civilinio ieškovo ieškinį iš kaltininko priteisė 8081,91 Eur nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo.Apeliaciniame skunde taip pat keliamas BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtyje įtvirtintų subjektyviosios pusės požymių egzistavimo A. K. veiksmuose klausimas. Apeliantas teigia, kad šunį nušovė netyčia, be to, jis nežinojo, kad šuo yra tarnybinis ir turi šeimininką, o ne bešeimininkis valkataujantis šuo, t. y. kad turtas yra vertingas ir svetimas.Kaip minėta, BK 187 str. 1 d. numatyta veika padaroma esant tiesioginei ar netiesioginei kaltininko tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių pasekmių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-107-746/2015).Teisėjų kolegija pažymi, jog aptariant A. K. veiksmuose egzistavusius BK 310 str. 1 d. numatytus žiauraus elgesio su gyvūnu, pasibaigusio jo mirtimi, požymius, buvo neginčytinai nustatyta, jog A. K., pamatęs keliu bėgantį gyvūną, suprato, kad tai yra šuo, į jį nusitaikė ir šovė, suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatydamas, kad dėl tokių jo veiksmų gyvūnas gali žūti, ir to norėjo. Ši byloje nustatyta aplinkybė rodo, jog nušaudamas šunį, A. K. jis turėjo tyčią jį sunaikinti. Nors apeliantas nurodo, kad jis manė, jog šuo yra valkataujantis, bešeimininkis ir dėl to bevertis, taigi jis nesuprato, kad sunaikina svetimą turtą, turintį vertę, todėl jo tyčia neapėmė šių būtinųjų subjektyviosios pusės požymių, tačiau ši aplinkybė taip pat paneigta byloje anksčiau nustatytomis aplinkybėmis. Byloje nustatyta, jog miško keliuku ristele bėgantis tarnybinis šuo buvo pažymėtas tarnybine liemene ir A. K. tinkamai įsižiūrėjęs į taikinį be jokios abejonės atpažino ne tik tai, jog jo link artėja ne vilkas, o šuo, be ir tai, kad šuo nėra bešeimininkis – tiek šunį stebint iš priekio, tiek ir iš jo šono buvo akivaizdžiai matyti tarnybinio šuns liemenė su šviesą atspindinčio elemento juostele priekyje, o toks žmogaus pagamintas šuns aksesuaras išsklaido visas galimas abejones dėl to, kad prie medžiotojo artinasi bešeimininkis, savininko ir jokios vertės neturintis gyvūnas. Kita vertus, akivaizdu, jog per tokį trumpą laiką priimdamas sprendimą nušauti keliu bėgantį šunį, kuris akivaizdžiai turėjo šeimininką, A. K. negalėjo numatyti konkrečios šuns vertės. Šie duomenys atskleidžia, jog A. K., šaudamas ir tokiu būdu sunaikindamas keliu bėgantį Valstybės sienos apsaugos tarnybos šunį, numatė galinčius kilti padarinius ir nors jų apimties (turto vertės) savo sąmonėje nedetalizavo, jų norėjo, t. y. padarydamas BK 187 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką A. K. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Kaltininkui veikiant neapibrėžta tyčia, atsakomybė iškyla pagal kilusius padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2013), šiuo atveju – sunaikinto turto vertę, t. y. nustatytą turto (tarnybinio šuns) vertę jo sunaikinimo metu. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė A. K. sunaikinto turto vertę ir tai, kad svetimą turtą A. K. sunaikino tyčia, ir padarė tinkamą įrodymais pagrįstą išvadą, jog nuteistojo A. K. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 1 d., požymiai. Nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai taip pat nėra pagrindo.

Apeliantas skundu nesutinka ir su jam paskirta bausme, nurodo, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Jis yra teigiamai charakterizuojamas, neteistas, dirba, turi pragyvenimo šaltinį. Mano, kad skiriant bausmę, buvo iš esmės pažeisti BK 54 str. reikalavimai, neaptartas klausimas dėl kitos bausmės rūšies jam skyrimo, nes šiuo metu jis neturi galimybės sumokėti iš jo pagal civilinį ieškinį priteistą tokią didelę piniginę baudą.BK 41 str. 2 d. 5 p. pabrėžiama, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus (kasacinė nutartis Nr. 2K-68-942/2016). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Šioje baudžiamojoje byloje A. K. nuteistas pagal BK 310 str. 1 d. ir pagal BK 187 str. 1 d. Pagal BK 310 str. 1 d. tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pagal BK 187 str. 1 d. tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Apylinkės teismas už šių nusikaltimų padarymą A. K. skyrė savo rūšimi vienas švelnesnių, su laisvės atėmimu ar apribojimu nesusijusių bausmių – baudas, jų dydį nustatydamas mažesnį, nei veikos padarymo metu buvo nustatytas šios bausmės už nesunkius nusikaltimus vidurkis (250 MGL). Tokį sprendimą teismas grindė tuo, jog paskyrus arešto ar laisvės atėmimo bausmę, kaltinamasis prarastų darbą, be to, tam nėra pagrindo, nes kaltinamasis anksčiau neteistas. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, atsižvelgė į tai, jog A. K. neteistas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, baustas administracine tvarka, dirba ir gauna pajamų, turi turto (transporto priemonių), yra pardavęs nekilnojamąjį turtą, vadinasi, gavo pajamų, dėl to padarė išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., bus pasiekti paskyrus kaltinamajam baudas, mažesnes nei įstatyme numatytas vidurkis, – pagal BK 310 str. 1 d. – 100 MGL (3766 Eur), pagal BK 187 str. 1 d. – 150 MGL (5649 Eur). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose. Nuteistojo A. K. padarytos veikos yra tyčinės, nukreiptos į svarbiausius visuomenės gėrius – visuomenės dorovę (BK 310 str.) ir nuosavybę (BK 187 str.), jos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai. Dėl padarytų nusikalstamų veikų nuteistasis savo kaltės nepripažino, nenustatyta nei jo atsakomybę sunkinančių, nei ją lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudą, kurios dydį nustatė daug mažesnį nei numatytas šios bausmės, skiriamos už nesunkius nusikaltimus, vidurkis (veikos padarymo metu galiojusi BK 47 straipsnio redakcija numatė, jog bauda už nesunkų nusikaltimą yra iki 500 MGL dydžio). Taip pat apylinkės teismas atsižvelgė į apeliaciniame skunde akcentuojamą nuteistojo charakteristiką, turimą darbą, į tai, jog jis praeityje neteistas. Pakartotinai atsižvelgti į šias aplinkybes, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo, skirta bausmė nėra per griežta ar neteisinga. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog už du nusikaltimus nuteistajam paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, todėl jam paskirta subendrinta bausmė – 150 MGL bauda – lygi už vieną nusikaltimą (BK 187 str. 1 d.) paskirtai baudai. Teisėjų kolegija pažymi, jog nusikalstamą veiką A. K. padarė neatsakingai pasinaudodamas didesnio pavojaus šaltiniu – šaunamuoju ginklu, kai medžioklės metu nušovė keliuku ristele atbėgantį tarnybinį šunį. Byloje paneigus nuteistojo versijas, jog šuo jį puolė, taip pat kad šį naminį gyvūną jis sumaišė su vilku, ir nustačius, jog jis tyčia šovė į jam jokio realaus pavojaus nekeliantį šunį, matyti, kad A. K. nusikalstamą veiką padarė ir šunį nušovė be jokios rimtos priežasties, taip pademonstruodamas savo žiaurumą ir negailestingumą. Šio įvykio metu tik dėl laimingo atsitiktinumo buvo išvengta dar skaudesnių pasekmių, nes už šuns bėgo ir jo elgesį sekė kinologas. Būtent šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės charakterizuoja A. K. kaip žiaurų ir neatsakingą asmenį, kuris, medžioklės metu tykodamas ir sėlindamas neaptikęs medžioti leidžiamo gyvūno, pasirinko nušauti keliuku risnojantį šunį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirtai paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta tinkamai jas individualizavus, atsižvelgus į visas svarbias byloje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, jog apeliaciniame skunde nenurodoma jokių konkrečių duomenų, kodėl ši bausmė nuteistajam yra per griežta, o deklaratyviai teigiant, kad baudos sumokėjimas bus per sunki finansinė našta nuteistajam, nepateikiami jokie tai patvirtinantys duomenys. Kita vertus, A. K. padaryta veika yra tyčinė, jis tyčia nušovė šunį, taigi, nuteistasis, priimdamas sprendimą šauti į keliuku bėgantį šunį, turėjo įvertinti, kad tokiais veiksmais sunaikindamas svetimą turtą, jis privalės už jį atlyginti, todėl kilusi pareiga atlyginti savo veiksmais padarytą turtinę žalą yra tik jo paties tyčinio ir netinkamo elgesio pasekmė ir negali būti prielaida išskirtinai mažinti baudą. Pažymėtina ir tai, jog BPK 352 str. 3 d. numato, kad teismas baudą gali pakeisti kita bausme BK 47 str. numatytais atvejais, o BK 47 str. 7 d. įtvirtinta, kad jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis BK 65 str. nustatytomis taisyklėmis, su nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Taigi, jei šiuo atveju A. K. neturės lėšų sumokėti jam paskirtą baudą, jis galės kreiptis dėl baudos pakeitimo į viešuosius darbus. Būtent viešieji darbai savo rūšimi yra švelniausia bausmė, numatyta tiek BK 310 str. 1 d., tiek ir BK 187 str. 1 d. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad neaptartas klausimas dėl kitos bausmės rūšies A. K. skyrimo, tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas svarstė kitų bausmės rūšių skyrimą nuteistajam, tačiau atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, nusprendė, jog proporcingiausia ir teisingiausia bausmės rūšis nuteistajam bus gerokai už sankcijos vidurkį mažesnė bauda.Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo išvada yra ta, jog A. K. paskirtosios bausmės rūšis, dydis atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį apylinkės teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, todėl tenkinti A. K. skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam teisingai skirtą bausmę nėra pagrindo.

Didelė dalis apeliacinio skundo argumentų skiriama ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu padarytiems procesiniams pažeidimams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tam tikrų procesinių pažeidimų ir procesinių klaidų ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta, tačiau jie nebuvo esminiai ir neturėjo lemiamos įtakos ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso teisėtumui ir teisingumui.Apeliantas skunde nurodo, jog ikiteisminis tyrimas prieš jį pagal BK 188 str. 2 d. apskritai negalėjo būti pradėtas, nes pagal BK 188 str. 3 d. už šią veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, o 2016-09-27 tokio dokumento nebuvo. Iš byloje esančio VSAT prie VRM Pagėgių rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2016-09-27 pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą matyti, jog jame iš tiesų nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal BK 188 str. 2 d. (t. 1, b. l. 8–9), tačiau analizuojant kitus bylos duomenis ir joje esančius rašytinius dokumentus, matyti, jog šiame dokumente kaip tiriama vietoj BK 187 str. 2 d. numatytos veikos įrašyta BK 188 str. 2 d. numatyta veika buvo nurodyta per klaidą. Tai patvirtina prie minėto pranešimo esanti 2016-09-28 prokuroro rezoliucija (t. 1, b. l. 10), kurioje nurodyta, kad pavedama atlikti ikiteisminį tyrimą ne pagal BK 188 str. 2 d., o pagal BK 187 str. 2 d. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta tyrėja liudytoja E. L. patvirtino, kad pradedant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta techninė klaida ir tyrimas pradėtas nurodant ne tą straipsnį – BK 188 str. 2 d., kitą dieną klaida buvo ištaisyta (t. 3, b. l. 104–105). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia techninio pobūdžio klaida, atsižvelgiant į tai, kad ją pastebėjus kitą dieną ji nedelsiant buvo ištaisyta, nėra pagrindas konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesant įstatyme numatyto pagrindo, t. y. neteisėtai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors apeliantas akcentuoja, kad jis po nusikaltimo padarymo negalėjo būti suimtas, nes ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 188 str. 2 d. nesant nukentėjusio asmens skundo ar prokuroro reikalavimo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog A. K. 2016-09-27 buvo sulaikytas vadovaujantis BPK 140 str. (t. 2, b. l. 153). Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, taigi pagal šį straipsnį asmuo gali būti sulaikomas dėl be išimties visų nusikalstamų veikų, tarp jų ir tų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Kita vertus, kaip ir minėta, 2016-09-27 naktį po įvykio surašant procesinius dokumentus buvo padaryta techninė klaida ir vietoj BK 187 str. 2 d. klaidingai įrašyta BK 188 str. 2 d. Vien ta aplinkybė, jog į laikino sulaikymo protokolą dėl techninės klaidos buvo įrašytas ne tas straipsnio numeris, neleidžia daryti išvados, jog A. K. buvo sulaikytas neteisėtai ir nepagrįstai.Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog netinkamą ikiteisminio tyrimo atlikimą atskleidžia tai, jog ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko skirtingi ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir pareigūnai, nors būtinumo sudaryti tyrimo tyrėjų grupę nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, jog prokuroro statusas nulemia, jog jis procesinius sprendimus priima savo nuožiūra, būtent prokuroras priima sprendimus dėl tyrimo krypties bei apimties ir nusprendžia, kokie konkrečiai tyrimo veiksmai turi būti atlikti bei kokie ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi juos atlikti, siekiant išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 164 str. 1 d., 170 str. 5 d.). Nors 2016-09-27 pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą tyrėja E. L. nurodė, kad nėra jokios būtinybės tyrime sudaryti tyrėjų grupę, tačiau pastebėtina, jog šis pranešimas surašytas įvykio vakarą, vėliau keitėsi kaltinimų turinys ir apimtis, A. K. inkriminuota ne tik BK 187 str. 1 d., bet ir BK 310 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, šis ikiteisminis tyrimas, pradėtas VSAT Pagėgių rinktinėje, vėliau 2016-10-12 perduotas tirti Tauragės apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriui dėl rezonanso visuomenėje (t. 1, b. l. 15), kas taip pat objektyviai nulėmė, jog plėtėsi ikiteisminiame tyrime dalyvaujančių pareigūnų ratas. Aptartos aplinkybės rodo, jog nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog dėl to, kad ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko skirtingi ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir pareigūnai, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad ikiteisminį tyrimą byloje atliko pats civilinis ieškovas – VSAT, dėl to ikiteisminis tyrimas nebuvo objektyvus. Teisėjų kolegija pažymi, jog su tuo galima sutikti tik iš dalies, kaip matyti iš bylos medžiagos, iš karto po įvykio 2016-09-27 ikiteisminis tyrimas pagal BK 187 str. 2 d. buvo pradėtas VSAT Pagėgių rinktinėje, tačiau, kaip jau minėta, 2016-10-12 Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro sprendimu tolesnio tyrimo organizavimas perduotas Tauragės apskrities VPK (t. 1, b. l. 21). Be to, ikiteisminio tyrimo dalis dėl žiauraus elgesio su gyvūnu pagal BK 310 str. 1 d. tirta tik Tauragės apskrities VPK (t. 1, b. l. 20). Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso kodekse nėra imperatyviai nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo institucija, kuri byloje ateityje gali būti pripažinta civiliniu ieškovu, negali atlikti ikiteisminio tyrimo. Iš bylos duomenų matyti, jog VSAT Pagėgių rinktinė ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko iki 2016-10-12 (t. 1, b. l. 21), o civilinis ieškinys byloje pateiktas tik 2016-11-09 (t. 1, b. l. 96–117), civiline ieškove VSAT Pagėgių rinktinė pripažinta tik 2016-12-14 (t. 1, b. l. 118–119), t. y. ikiteisminį tyrimą jau atliekant Tauragės apskrities VPK. Be to, apelianto gynėja tokios situacijos teisėtumo klausimą iškėlė jau ikiteisminio tyrimo metu savo 2016-10-05 pareiškime dėl neteisėto ir nepagrįsto ikiteisminio tyrimo (t. 3, b. l. 30–31), dėl kurio Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras, priimdamas 2016-10-31 nutarimą atmesti prašymą, nurodė, kad dar 2016-10-12 Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro sprendimu ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti Tauragės apskrities VPK (t. 3, b. l. 36–37). Taigi aukštesnysis prokuroras atsižvelgė į galimą ikiteisminio tyrimo institucijos procesinį suinteresuotumą ir pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą kitai ikiteisminio tyrimo institucijai (t. 3, b. l. 29), dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad į gynybos prašymus ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atsižvelgta ar kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas šališkai dėl to, kad jį pradėjo VSAT Pagėgių rinktinė.Apeliantas skunde nurodo, jog netinkamą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir net galimą dokumentų klastojimą rodo ir neaiškios šuns kailio perdavimo specialistams tirti aplinkybės bei tai, kad byloje nėra tos užduoties, pagal kurią specialistai darė tyrimą (atsakymai neatitinka klausimų). Iš byloje esančios 2016-09-28 užduoties atlikti objektų tyrimą matyti, kad ja buvo pateikti tirti nušauto šuns palaikai ir suformuluoti septyni klausimai (t. 1, b. l. 54–55). Pagal šią užduotį Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno teritoriniame skyriuje buvo atliktas šuns gaišenos patologinis anatominis tyrimas ir pateiktas 2016-09-29 Gaišenos, patologinės medžiagos patologinio anatominio tyrimo aktas Nr. 93, kuriame konstatuota, kad šuo nugaišo dėl daugybinių krūtinės ir pilvo organų ir audinių sužalojimų bei išsivysčiusio hipovoleminio šoko (nukraujavimo) – šuo nušautas (t. 1, b. l. 56–57), ir pateikti atsakymai į užduoties klausimus (t. 1, b. l. 58–59). Užduotyje suformuluoti klausimai sutampa su išvadoje pateiktais atsakymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog po 2016-09-28 užduoties Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno teritoriniam skyriui buvo pateikta papildoma užduotis (nenurodyta data), kuria buvo prašoma pateikti nušauto šuns kailio mėginį su kulkos įėjimo į kūną anga (t. 1, b. l. 61–63). Minėto 2016-09-29 tyrimo akto 9 p. nurodyta, kad paimta odos dalis su žaizda (kulkos įėjimo vieta) ir perduota balistinei ekspertizei. Iš byloje esančios 2016-10-10 užduoties atlikti objektų tyrimą – medicinos kriminalistikos tyrimą (t. 1, b. l. 65–67) matyti, kad ja buvo prašoma atsakyti į keturis klausimus: ar ant pateikiamo šuns kailio mėginio esantys pažeidimai yra šautiniai?; keliais šūviais padaryti sužalojimai?; ar pažeidimų vietoje yra artimo šūvio pėdsakų?; iš kokio atstumo šaunant padaryti pažeidimai? (t. 1, b. l. 65–67). Pagal šią užduotį Valstybinės teismo medicinos tarnybos medicinos kriminalistikos laboratorija 2016-10-25–2016-11-09 atliko tyrimą, kurio metu buvo tiriama šuns kailio išpjova su žaizda, paimta 2016-09-29, ir pateikė išvadą Nr. 85/2016(01), kurioje atsakyta į keturis pateiktus klausimus (t. 1, b. l. 71–73). Taigi 2016-10-10 užduotyje suformuluoti klausimai sutampa su specialisto išvadoje Nr. 85/2016(01) pateiktais atsakymais. Vien tai, kad užduotyje paskutinis ketvirtas klausimas pažymėtas numeriu 6, jokiu būdu neleidžia daryti išvados, jog šis dokumentas buvo suklastotas, juo labiau kad, kaip ir minėta, visi keturi užduotyje suformuluoti klausimai atkartojami ir į juos atsakoma specialisto išvadoje. Nors skunde nurodoma, jog dėl neaiškios kailio pateikimo specialistams datos neaiški jiems pateiktos kailio išpjovos būklė ir neaišku, kada ji buvo paimta, tačiau iš 2016-09-29 patologinio anatominio tyrimo akto matyti, jog išpjova atskirta šio tyrimo metu, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas E. B. patvirtino, kad šuns odos išpjova dėl išvados pateikimo buvo pristatyta pagal visą metodiką, taikomą laboratorijoje, pakankamai geros būklės, kad būtų galima vertinti žaizdos morfologinius požymius, jokių puvimo požymių nebuvo, todėl nėra pagrindo pritarti apeliaciniame skunde keliamoms abejonėms dėl kailio kokybės.Iš byloje esančios 2016-10-10 užduoties atlikti objektų tyrimą – pirminę balistinę ekspertizę ir atsakyti į klausimus (t. 1, b. l. 75–77) matyti, kad Lietuvos teismo ekspertizės centrui buvo pateikti tyrimo objektai: šautuvas, šoviniai, tūtelė, kulkos dalys, šuns petnešos, antkaklis, 2016-09-29 patologinio anatominio tyrimo aktas ir 2016-10-06 atsakymai į užduoties klausimus. Iš pagal šią užduotį surašytos 2016-11-16 specialisto išvados Nr. 11-2167(16), 11-2316(16)/MK 90/2016(01) matyti (t. 1, b. l. 80–85), jog remiantis Ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 12.6 ir 12.7 p., 2016-10-10 užduoties klausimai, nekeičiant jų esmės, buvo pergrupuoti ir patikslinti. Šioje specialisto išvadoje pateikiami jau performuluoti užduoties klausimai, nurodant, kaip jie buvo pergrupuoti, t. y. kuriame klausime pateikiama užduotyje suformuluoto klausimo esmė (pavyzdžiui, specialisto išvadoje 8 pergrupuotame klausime pateikiami 6 ir 7 užduoties klausimai ir pan.). Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog, skirtingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo teigti, kad dokumentai byloje buvo klastojami – byloje yra užduotis, pagal kurią pateikta specialisto išvada Nr. 11-2167(16), 11-2316(16)/MK 90/2016(01), o klausimų minėtoje užduotyje ir specialisto išvadoje neatitikimas yra nulemtas jų pergrupavimo ir patikslinimo, atlikto remiantis teisės aktų reikalavimais. Be to, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad skiriant minėtą užduotį, specialistams buvo perduota tik dalis tyrimo medžiagos (neperduotas 2016-09-27 įvykio vietos apžiūros protokolas bei fotolentelė Nr. 1), kuri yra svarbi sprendžiant klausimą dėl šautinio šuns sužalojimo ir rikošeto, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustų šią specialisto išvadą surašiusių ekspertų A. J. ir E. B. parodymų matyti, kad jie nenurodė, kad jiems atsakant į pateiktus klausimus trūko kokių nors duomenų, kurių nesant jie negalėjo atsakyti į užduotyje pateiktus klausimus. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 1R-327 patvirtintų Ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 49 p. numatyta, jog ekspertas (specialistas), susipažinęs su nutartimi, užduotimi ar prašymu atlikti ekspertizę (tyrimą) ir medžiaga ir nustatęs, kad ekspertizei (tyrimui) atlikti medžiagos nepakanka, surašo prašymą pateikti papildomą medžiagą ir teikia jį tvirtinti struktūrinio padalinio vedėjui, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ekspertai būtų pateikę prašymą dėl papildomų duomenų pateikimo, todėl akivaizdu, jog jiems pakako turimos informacijos ir pateiktų duomenų atsakyti į užduotus klausimus. Nors apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog ikiteisminio tyrimo metu G. R. atliko veiksmus, kurių, nebūdamas tyrėju, negalėjo atlikti, tačiau nenurodoma, kokie konkretūs neleistini veiksmai buvo atlikti. Iš bylos medžiagos ir ja nustatytų aplinkybių matyti, jog VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos vadas G. R. buvo vienas iš pirmųjų asmenų, sužinojusių apie įvykį, – 2016-09-27 19.10 val. jam radijo ryšiu kinologas V. S. pranešė, kad nušautas tarnybinis šuo, po to jis iš karto nuvyko į įvykio vietą. Įvykio vietoje jis paprašė A. K. parodyti medžioklės dokumentus ir leidimą ginklui ir iki tol, kol atvyko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, asmeniniu fotoaparatu ėmė fotografuoti įvykio vietą, o atvykusios tyrėjos prašymu padarė dar daugiau įvykio vietos, keliuko ir nušauto šuns nuotraukų. Byloje nėra jokių duomenų, kad, be šių veiksmų, G. R. būtų atlikęs dar kokių ikiteisminiam tyrimui būdingų veiksmų. Visų pirma pažymėtina, jog G. R., kaip institucijos, kurios turtas buvo sunaikintas, atstovas, galėjo ir turėjo imtis visų priemonių užfiksuoti institucijai padarytą žalą bei jos padarymo aplinkybes. Be to, matyti, jog dalį nuotraukų G. R. užfiksavo tyrėjos prašymu ir šias nuotraukas savanoriškai pateikė papildyti ikiteisminiam tyrimui (t. 1, b. l. 162–190). Akivaizdu, jog VSAT pareigūno G. R. iš karto po įvykio atlikti veiksmai fotografuojant įvykio vietą ar prašant pažeidėją parodyti dokumentus, skirtingai, nei teigia apeliantas, nelaikytini BPK 178 str. numatytais ikiteisminio tyrėjo atliekamais procesiniais veiksmais, kurių šis atlikti neturėjo teisės.Apeliantas skunde kvestionuoja ir tyrėjo Z. P. veiksmus, nurodo, jog jis atliko veiksmus, nenumatytus BPK (lankėsi pas asmenis, kurie yra byloje neapklausti), be to, 2016-10-03 tyrimo metu atliko neteisėtą eksperimentą, apie tai neinformavęs A. K.. Kaip matyti iš tyrėjo liudytojo Z. P. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jis, tikrindamas A. K. keliamą versiją, jog įvykio vietoje bėgiodavo valkataujančių šunų, ir per G. R. apklausą sužinojęs, kad tų šunų galėjo būti netoliese gyvenančios B. M., nuvyko pas ją, pasikalbėjo su ja, tačiau ši atsisakė pasirašyti ant liudytojo apklausos protokolo. Tai, jog buvo nuvykęs pas B. M. ir G. M., kurie papasakojo apie jų ankstesnius susidūrimus su medžiotojais ir nurodė, kad A. K. praeityje buvo nušovęs jų šunį, tačiau šie liudytojai kategoriškai atsisakė pasirašyti ant liudytojų apklausos protokolų, todėl nėra galimybės jų apklausų pridėti prie ikiteisminio tyrimo bylos, tyrėjas Z. P. nurodė savo pranešime apie ikiteisminio tyrimo eigą (t. 1, b. l. 12). Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog Z. P. nuvykimas į netoli įvykio vietos buvusią sodybą ir ten buvusių liudytojų apklausa yra BPK nenumatytas veiksmas. BPK 178 str. 1 d. numatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali apklausti liudytojus ir įstatymas nedraudžia liudytojo apklausti netarnybinėse patalpose, šiuo atveju – namuose. Kita vertus, akivaizdu, jog Z. P., apklausęs liudytojus, šiems atsisakius pasirašyti liudytojo apklausos protokolą, privalėjo elgtis BPK 179 str. 3 d. numatytu būdu, t. y. apie tai, kad dalyvavęs atliekant tyrimo veiksmą asmuo (liudytojas) atsisako pasirašyti tyrimo veiksmo protokolą, pažymėti protokole ir tai patvirtinti savo parašu, tačiau to nepadarė ir šių apklausos protokolų į bylą apskritai nepateikė, o apie liudytojų nurodytas aplinkybes ir jų atisakymą pasirašyti apklausos protokolą nurodė pranešime prokurorui. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinė klaida, atsižvelgiant į tai, jog minėtų tinkamai neįformintų apklausų duomenimis šioje byloje nesiremiama, nelaikytina esmine ar lėmusia ikiteisminio tyrimo neteisėtumą. Z. P. ikiteisminio tyrimo metu atliko eksperimentą įtariamojo A. K. parodymams patikrinti (t. 3, b. l. 1–10), kuris, anot apelianto, taip pat atskleidžia, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažymėjo, jog eksperimento metu bandymus paprastai atlieka asmenys, kurių parodymai tikrinami, arba specialiai tam pakviesti asmenys, o įtariamasis, jo gynėjas turi teisę dalyvauti atliekant eksperimentą, ir nustatė, kad apie eksperimento atlikimą nebuvo pranešta įtariamajam A. K. ir jo gynėjui. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nesivadovavo eksperimento protokole nustatytais duomenimis, nes įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys (BPK 20 str. 4 d.), ir šio eksperimento metu nustatytos aplinkybės skundžiamu nuosprendžiu padarytoms išvadoms įtakos neturėjo. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog tyrėjas Z. P., atlikdamas ikiteisminį tyrimą, padarė tam tikrų procesinių klaidų ir proceso normų pažeidimų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad duomenys, surinkti nesilaikant baudžiamojo proceso normų, neturėjo įtakos kitų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų teisėtumui ir jų metu nustatytų aplinkybių teisingumui, šie duomenys priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo vertinami, todėl nėra pagrindo teigti, kad šie ikiteisminio tyrimo metu padaryti pažeidimai buvo esminiai ir kad jie nulėmė netinkamo spendimo priėmimą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nors ikiteisminio tyrimo metu ir neišvengta procesinių klaidų, tačiau ikiteisminis tyrimas byloje atliktas iš esmės nepažeidžiant BPK reikalavimų, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys gauti teisėtais būdais ir šiais duomenimis pagrįstai pasinaudota baudžiamajame procese.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras G. Tranelis buvo šališkas – jis nepastebėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnų daromų klaidų, aktyviai bendravo su žiniasklaida, iš anksto formuodamas nuomonę dėl A. K. kaltės. Tokie apelianto teiginiai dėl prokuroro šališkumo nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis nušalinimą prokurorui reiškė pirmosios instancijos teisme. Teismas išnagrinėjo nuteistojo pareiškimą dėl prokuroro nušalinimo ir, nenustatęs prokuroro šališkumo, priėmė motyvuotą nutartį prašymą atmesti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, rodančių, kad prokuroras G. Tranelis būtų suinteresuotas bylos baigtimi. Prokuroro, kaip ir kitų BPK 57 str. 2 d. numatytų baudžiamojo proceso dalyvių, nušalinimas siejamas su konkrečiais baudžiamojo proceso įstatyme numatytais pagrindais. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas tam tikrus procesinius veiksmus (eksperimentą ir B. M. apklausą) atliko ne pagal BPK reikalavimus, bet anksčiau aptartais duomenimis nustačius, jog šie pažeidimai nebuvo esminiai ir neturėjo įtakos ikiteisminio tyrimo teisingumui bei teisėtumui, neduoda jokio pagrįsto pagrindo teigti, jog šiam ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras buvo šališkas. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų patikimumas patikrintas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ir nustatyta, kad esminių BPK pažeidimų šiuos duomenis renkant nepadaryta. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik baudžiamojo proceso metu padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir būtų esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad BPK 57 str. 2 d. numatytas baudžiamojo proceso dalyvis buvo šališkas. Ikiteisminio tyrimo metu padarytas neesmines klaidas gali ištaisyti bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas, o šio klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio surašymo klaidas, gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-425/2012, 2K-246/2014, 2K-533-942/2015). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prokuroras baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu atlieka įstatymo jam paskirtą valstybinio kaltintojo vaidmenį ir tai, kad jo palaikoma pozicija neatitinka kaltininko pasirinktos gynybinės versijos, nerodo jo palankumo nukentėjusiai pusei ir nesudaro pagrindo jį laikyti šališku. Apeliantas prokuroro šališkumą sieja su jo viešais pasisakymais spaudoje, kuriuose neva išreikšta išankstinė prokuroro nuomonė apie jo kaltumą, ir nurodo, kad 2016-10-12 spaudoje pasirodė pranešimas, kad A. K. bus surašytas kaltinamasis aktas ir byla bus perduota į teismą. 2017-01-05 prokuroras informavo žiniasklaidą apie ikiteisminio tyrimo medžiagą ir A. K. pareikštus įtarimus pažymėdamas, kad A. K. kaltę neigia, tačiau jo versija, kad šunį nušovė gindamasis, yra netikima. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime dėl priimtinumo byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, decision of 11 January 2000) nurodė, kad aktualių įvykių nušvietimas spaudoje yra naudojimasis saviraiškos laisve, kurią garantuoja Konvencijos 10 straipsnis. Aktyvios spaudos kampanijos, susijusios su procesu, atveju lemiamas dalykas yra ne subjektyvūs kaltinamojo būgštavimai dėl išankstinio nusistatymo nebuvimo, kurio reikalaujama iš bylą nagrinėjančių teismų, kad ir kaip jie būtų suprantami, bet tai, ar konkrečiomis bylos aplinkybėmis jo baimė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta. Teisėjų kolegijos manymu, prokuroro G. Tranelio žiniasklaidai išsakyta tinkamai suformuluota pozicija apie A. K. pareikštų įtarimų turinį, apie tai, kad A. K. kaltę neigia, kad A. K. bus surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota į teismą, nerodo prokuroro šališkumo ar nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, o A. K. baimė, kad toks visuomenės informavimas gali suformuoti bylą nagrinėjančiam teismui išankstinę nuomonę, yra niekuo nepagrįsta. Analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje atskiriamas kaltumo konstatavimas, kuris pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją tuo atveju, jeigu kaltumas nėra įrodytas pagal įstatymą, ir „įtarimo būsenos“ išdėstymas, kuris nepažeidžia šios nuostatos (išskyrus, jeigu asmuo jau yra išteisintas) (e. g. Gutsanovi c. Bulgarie, no 34529/10, arret du 15 octobre 2013; Butkevičius v. Lithuania, no. 48297/99, judgment of 26 March 2002). Minėtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuojama visuomenės informavimo apie baudžiamuosius procesus ypač didelį visuomenės susirūpinimą sukeliančiose baudžiamosiose bylose svarba. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad byloje nėra duomenų, kurie rodytų, kad žiniasklaidos kampanija būtų siekta pakenkti proceso šioje byloje teisingumui ar kad žurnalistų susidomėjimą byla sukėlė prokuroras – žiniasklaidos susidomėjimas įvykiu kilo natūraliai dėl įvykio išskirtinumo, prokuroras informaciją pateikė ne savo iniciatyva siekdamas sukelti ažiotažą visuomenėje ir sužadinti visuomenės susidomėjimą įvykiu, atvirkščiai – prokuroras pateikė informaciją atsakinėdamas į žiniasklaidos, reaguojančios į visuomenės poreikį sužinoti apie tyrimo eigą, pateikiamus klausimus. Akivaizdu, jog dėl tokio bylos nušvietimo žiniasklaidoje apelianto procesinės teisės nebuvo pažeistos (Shuvalov v. Estonia, nos. 39820/08 and 14942/09, judgment of 29 May 2012), o prokuroro bendravimas su žiniasklaida nelaikytinas rodančiu jo šališkumą ir išankstinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

Apeliantas skunde teigia, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kurio šališkumas neva pasireiškė net keliais esminiais aspektais: teismas perrašė kaltinamąjį aktą; teisėja pati išsprendė klausimą dėl viso teismo nušalinimo; įrodymus vertino selektyviai ir netyrė A. K. teisinančių įrodymų; netenkino prašymų, nesutiko dėl komisinės ekspertizės; teismas buvo paveiktas dėl A. K. brolio kandidatavimo į valstybės parlamentą. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, kuris turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, jog asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arrt du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta), t. y. teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir pirmiausia bylos šalims (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neštak v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007 ir kt.). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkrečiam teisėjui trūksta nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; V. F.-Huidobro c. Espagne, no. 74181/01, arret du 6 janvier 2010). Atitinkamos nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2009, 2K-446/2009, 2K-195/2010 ir kt. Taigi šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-332/2013 ir kt.). Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių, tačiau šioje byloje tokių duomenų nėra. Apelianto argumentų akivaizdžiai nepakanka pripažinti, jog teismas bent vienu ar abiem iš minėtų vertinimo aspektų – subjektyviu ir (ar) objektyviu – buvo šališkas.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės tik perrašė kaltinamąjį aktą, visiškai nevertindamas tų įrodymų, kurie buvo ištirti teismo posėdžių metu. Pagal BPK 255 str. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, kaltinamasis aktas bei jo turinys riboja teismo veiksmus. Teismo uždavinys yra teismo posėdyje ištirti, kiek bylos nagrinėjimas patvirtina tas aplinkybes, kurios nustatytos kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių buvimo, apklausė liudytojus, civilinio ieškovo atstovą, specialistus, ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis ir motyvuotai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad kaltinamasis aktas buvo perrašytas nuosprendyje, konkrečių sutapimų jame nenurodoma, kita vertus, jei dėl A. K. padarytos veikos kaltinamojo akto ir nuosprendžio turinys tam tikrose vietose ir sutampa, tai savaime nelaikytina įstatymo pažeidimu, juo labiau kad ir baudžiamojo proceso įstatymas tiek kaltinamojo akto, tiek nuosprendžio turiniui nustato labai panašius reikalavimus (BPK 219 str., BPK 305 str.). Minėtas apeliacinio skundo teiginys tik patvirtina aplinkybę, kad ištyrus kaltinamajame akte nurodytus įrodymus pareikštas kaltinimas pasitvirtino, dėl to A. K. pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų veikų padarymo.Apeliaciniame skunde kaip pirmosios instancijos teismo šališkumo požymis nurodomi ir teismo padaryti BPK 20 str., 276 str. 4 d., 301 str. pažeidimai, nes teismas neva selektyviai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti, be to, netyrė A. K. teisinančių įrodymų ir taip pažeidė rungtyniškumo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Jei teismas, išanalizavęs įrodymų visumą, konstatuoja, jog byloje esančių įrodymų pakanka įrodyti asmens kaltę, o kiti byloje esantys įrodymai kaltinamojo kaltės nepaneigia ir dėl jos abejonių nekelia, tai nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas įrodymus vertino selektyviai. Kartu pažymėtina, jog teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų ir rungtyniškumo principo nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Analizuojant bylos medžiagą matyti, jog bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme buvo tenkinami kaltinamojo, jo gynėjos prašymai, buvo suteikta galimybė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, buvo pridėti prie bylos jų pateikti dokumentai, jie dalyvavo atliekant įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojus, suteikta teisė jiems užduoti klausimus. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas 2017-02-01 posėdžio metu pasirinko kaltinamojo gynėjos siūlomą įrodymų tyrimo tvarką – pirma apklausti specialistus. Be to, šiame posėdyje prokurorui prašant apklausti liudytoją B. M., o kaltinamojo gynėjai prašant prašymo netenkinti, teismas prašymo apklausti šią liudytoją netenkino. Šio posėdžio metu apelianto gynėja pateikė prašymą apklausti gynybos liudytojus (Z. K. ir V. A.), teismas nurodė, kad šie asmenys bus apklausti kito posėdžio metu.(t. 3, b. l. 99–105). 2017-02-08 teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo gynėjos prašymu teismas paskelbė pertrauką susipažinti su civiliniu ieškiniu ir jo priedais (t. 4, b. l. 56). Minėtos aplinkybės patvirtina, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo ir kaltinamajam buvo užtikrintos įstatymo jam garantuojamos procesinės teisės.Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismo šališkumas pasireiškė tuo, jog nebuvo tenkintas gynybos prašymas paskirti komisinę ekspertizę. Iš bylos duomenų matyti, jog 2017-04-05 pirmosios instancijos teismo posėdyje A. K. ir jo gynėja pareiškė prašymą skirti komisinę teismo ekspertizę, kuri nustatytų šuns nušovimo aplinkybes ir atsakytų į gynybos pateiktus klausimus (t. 4, b. l. 203–204). Šis prašymas teismo buvo apsvarstytas ir teismo nutartimi motyvuotai atmestas (t. 5, b. l. 9–10). Kiti prašymai (pridėti prie baudžiamosios bylos medicininę pažymą (VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės epikrizę) apie A. K. sveikatą ir vertimą iš rusų kalbos apie šunų elgesį, mimiką) minėta nutartimi buvo patenkinti. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso dalyvių teisė pateikti prašymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011 ir kt.). Pažymėtina, jog iš esmės analogišką prašymą skirti komisinę ekspertizę A. K. gynėja pareiškė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau šis prašymas protokoline nutartimi atmestas, konstatavus, jog tokio pobūdžio ekspertizė nebūtų prasminga, nes teismui rūpimi ir bylai išnagrinėti svarbūs klausimai jau atsakyti (t. 5, b. l. 80). Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo atlikti komisinę ekspertizę, analogiškos pozicijos laikosi ir teismas, bylą nagrinėjantis apeliacine tvarka, todėl atsisakymas tenkinti šį apelianto ir jo gynėjos prašymą nelaikytinas pirmosios instancijos teismo šališkumą atskleidžiančia aplinkybe.Poziciją, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, apeliantas grindžia ir tuo, jog teisėja atmetė ne tik jai pačiai, bet ir visam teismui pareikštą nušalinimą, mano, kad tokia kompetencija jai nebuvo suteikta, o tai rodo, kad dėl A. K. teisėja E. Bartulienė ir visas Tauragės rajono apylinkės teismas yra aiškiai šališki. Iš bylos duomenų matyti, jog 2017-02-15 teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. K. Tauragės rajono apylinkės teismui pateikė prašymą nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo nušalinti teisėją E. Bartulienę ir visą Tauragės rajono apylinkės teismą (t. 4, b. l. 62–65). Tauragės rajono apylinkės teismas 2017-02-15 nutartimi kaltinamojo A. K. pareikštą nušalinimą teisėjai E. Bartulienei atmetė motyvuodamas tuo, jog teisėjo procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo baudžiamosios bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas. Visos kaltinamojo pareiškime dėl teisėjos nušalinimo išdėstytos aplinkybės yra nepagrįstos, todėl kaltinamojo pareikštas nušalinimas bylą nagrinėjančiai teisėjai atmestinas. Nutartyje taip pat pažymėta, kad nušalinimas šioje baudžiamojoje byloje visam Tauragės rajono apylinkės teismui, vadovaujantis BPK 229 str. 1 d., galėjo būti pareikštas tik tol, kol baudžiamoji byla nebuvo pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje, ir šioje baudžiamojo proceso stadijoje toks bylos perdavimas iš vieno teismo kitam teismui negalimas (t. 4, b. l. 109–110). Pažymėtina, jog po šios nutarties priėmimo A. K. pateikė pareiškimą Klaipėdos apygardos teismui dėl Tauragės rajono apylinkės teismo teisėjos E. Bartulienės nušalinimo ir bylos perdavimo nagrinėti kitam apylinkės teismui (t. 4, b. l. 122–127), dėl kurio Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas priėmė 2017-02-23 nutartį (t. 4, b. l. 119–120), kuria prašymo netenkino. Minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo buvo išnagrinėtas ir motyvuota 2017-02-15 nutartimi atmestas, todėl kaltinamojo prašymas dėl teisėjai pareikšto nušalinimo jau yra išnagrinėtas įstatymų nustatyta tvarka. Be to, apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas pažymėjo, jog kaip visiškai nepagrįsti atmestini kaltinamojo pareiškimo argumentai, jog teisėja šia nutartimi neteisėtai išsprendė klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apylinkės teismo į kitą, nors tokią teisę turi tik apygardos teismas, nes tiek iš nutarties motyvų, tiek iš rezoliucinės teismo nutarties dalies matyti, kad teisėja išnagrinėjo ir atmetė kaltinamojo A. K. pareikštą nušalinimą tik jai pačiai, kaip tai ir numato įstatymas. Atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo teisėja, priimdama 2017-02-15 nutartį, nepagrįstai išnagrinėjo viso teismo nušalinimo klausimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog 2017-02-15 nutartis buvo priimta neteisėtai ir atskleidė teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi ir jos šališkumą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog dėl to, kad įvykio metu vyko rinkimai ir jo brolis K. K. buvo Seimo narys bei siekė juo vėl būti, ši situacija buvo neadekvačiai įvertinta žiniasklaidoje, buvo formuojama nuomonė, kad A. K. yra besąlygiškai kaltas ir privalo būti nuteistas, ir tai taip pat lėmė teismo šališkumą. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog ši baudžiamoji byla būtų pradėta ne vien dėl to, jog A. K. padarė nusikalstamų veikų požymių turinčią veiką – medžioklės metu nušovė pasieniečių tarnybinį šunį, tačiau ir dėl kitų apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodomų neva politinių priežasčių. Vien tai, kad visuomenės informavimo priemonės domėjosi baudžiamojoje byloje nagrinėjamu įvykiu ar kad nuteistojo brolis įvykio metu buvo valstybės parlamento narys, neleidžia daryti išvados, kad apelianto baudžiamoji byla buvo išnagrinėja šališkai, pažeidžiant lygybės įstatymui principą (BPK 6 str. 2 d.). Šis principas reiškia, kad teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis tuo, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Nenustatyta, kad teismas kuriai nors šaliai būtų teikęs privilegijų, dalyvaujant įrodymų tyrime ar naudojantis kitomis procesinėmis teisėmis, ar kad teisminiame procese būtų atsispindėję kokių nors teismo politinių preferencijų. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad būtent apeliantas ir jo gynėja viso baudžiamojo proceso metu bandė jį politizuoti, akcentuodami A. K. brolio užimamas pareigas, nors nagrinėjama byla su šiuo asmeniu yra visiškai nesusijusi. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad didesnis žiniasklaidos dėmesys būtų buvęs nulemtas teismo iniciatyvos, o ne visuomenėje kilusio susidomėjimo ir kad jis būtų sąlygojęs teismo proceso neteisėtumą, tokių duomenų nepateikiama ir apeliaciniame skunde, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog visuomenės susidomėjimas, žiniasklaidos dėmesys ir kaltinamojo brolio politinės pareigos darė poveikį pirmosios instancijos teismui ir jis bylą išnagrinėjo šališkai. Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šiuo atveju nenustatyta konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių. Kaip minėta, kolegija nenustatė esminių pirmosios instancijos teismo klaidų vertinant įrodymus, taip pat nenustatė, jog nuteistajam būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Vien ta aplinkybė, kad teismas įvertino įrodymus kitaip, nei to pageidavo nuteistasis A. K., aptartų aplinkybių kontekste neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą dėl nuteistojo A. K. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 310 str. 1 d. ir BK 187 str. 1 d. Visi šių nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės įrodytos, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai ir kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Nustačius, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo apeliantą išteisinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam A. K. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Dėl to Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendis, patikrinus jį neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.