- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- e2-1025-157/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- I. K.
- Kategorijos
- 106.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties, kuria atmestas jos prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo civilinėje byloje Nr. eA2-4281-392/2015 pagal jos prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-594(34)/2007 (A2-5839-560/2010/A2-1159-798/2013) pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei I. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. R. 2006-07-11 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės I. K. 600 000 Lt skolos, 4 procentų metinių palūkanų nuo laiku nesumokėtų lėšų sumos, t. y. 120 000 Lt, o taip pat 5 procentų dydžio procesinių metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (CK 43 str. 2 p., 183 str. 1 d., 291 str. 1 d., 292 str., 1995 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-I025 redakcija). Trečiuoju asmeniu byloje dalyvavo bankrutuojanti UAB ,,Saulėtekis“.
Ieškinio reikalavimus ieškovas grindė 1996 m. gegužės 9 d. sudarytomis dviem dvišalėmis terminuotomis rašytinėmis paskolos sutartimis: pagal 1996 m. gegužės 9 d. Vilniaus m. 9 notarų biure notariškai patvirtintą paskolos sutartį (registro Nr. 1-977) ieškovas paskolino atsakovei 36 000 Lt iki 1996-12-01. Tą pačią dieną Vilniaus m. 9 notarų biure patvirtinta įkeitimo sutartimi Nr. 1-978 atsakovė, užtikrindama 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutarties Nr. 1-977 įvykdymą, įkeitė UAB „Saulėtekis“ nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį Nemenčinės pl. 13A, Vilniuje. Tą pačią 1996 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovei 540 000 Lt, o ši įsipareigojo skolą grąžinti iki 1996-12-01.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovo A. R. ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-594-34/2007; Nr. 2-2188-34/2006). Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu šį teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, priteisdamas ieškovui iš atsakovės 600 000 Lt paskolą, 120 000 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2 493 Lt atstovavimo teismuose išlaidų ir 22 400 Lt žyminio mokesčio, iš viso 24 893 Lt. Į valstybės biudžetą iš I. K. priteista 33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (civilinė byla Nr. 2A-479/2007).
Šalies argumentai
Atsakovė I. K. 2010-05-14 kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslinusi prašė atnaujinti procesą minimoje civilinėje byloje, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad tik 2010-05-06 sužinojo apie A. R. 1996-07-11 surašytą ir pasirašytą pareiškimą, adresuotą VĮ RIPPB Vilniaus m. filialui ir siekiant pažymėti apie įkeitimo teisės statiniui, esančiam Nemenčinės pl. 3A, Vilniuje, pasibaigimą, kuriame pastarasis nurodė, jog ji yra pilnai atsiskaičiusi pagal notariškai patvirtintą 1996-05-09 paskolos sutartį (registro Nr. 1-977).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi šį atsakovės I. K. prašymą atmetė (civilinė byla Nr. A2-5839-560/2010). Teismas sprendė, kad atsakovės naujai pateiktas įrodymas neatitinka reikalavimų, keliamų naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, kurios sudaro pagrindą bylos nagrinėjimo atnaujinimui (CPK 366 str. 1 d. 2 p.). Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 31 d. nutartimi šią Vilniaus apygardos teismo nutartį panaikino, procesą šioje civilinėje byloje atnaujino, bylą perdavė pirmos instancijos teismui nagrinėti pakartotinai (civilinė byla Nr. 2-515/2011).
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovo A. R. ieškinį atsakovei I. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 564 000 Lt skolos, 112 800 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2006-07-12) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; nustatė, kad netenka galios Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimai; ieškovui iš atsakovės 1 535,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovo 66 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 22,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (civilinė byla Nr. A2-1159-798/2013). Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-795/2014).
Šalies argumentai
Pareiškėja I. K. 2015-03-18 pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimo procesą šioje civilinėje byloje (Nr. 2-594(34) 2007; Nr. A2-5839-560/2010; Nr. A2-1159-798/2013). Pareiškėja prašė panaikinti priimtus teismų sprendimus ir priimti naują sprendimą – A. R. ieškinį atmesti, įpareigojant jį grąžinti tai, ką yra gavęs vykdant teismo sprendimą.
Pareiškėja nurodė, kad už teikiamą prašymą yra sumokėjusi 1 200 Lt (347,54 EUR) žyminio mokesčio, ir vadovaudamasi CPK 80 straipsniu, 83 straipsnio 3 dalimi, 84 straipsniu, Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmąja dalimi prašė atleisti ją nuo likusios šio mokesčio dalies – 1 994,46 EUR sumokėjimo ir / arba dalies žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti.
Teigė, kad šis procesas jai yra labai svarbus, tačiau mokėtinas žyminis mokestis yra itin didelis, nes dėl sunkios finansinės padėties neturi galimybių jį visą sumokėti (vienintelės gaunamos pajamos yra pensija, visas jos turimas nekilnojamasis turtas yra suvaržytas (areštuotas ir / arba apsunkintas hipoteka) šioje byloje vykdant teismo nutartį ieškovo A. R. naudai ir kt.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi atmetė paminėtą pareiškėjos I. K. prašymą atleisti ją nuo dalies – 1 994,46 EUR, žyminio mokesčio sumokėjimo už teikiamą prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-594(34)/2007 (A2-5839-560/2010/ A2-1159-798/2013) ar jo mokėjimą atidėti, nustatęs terminą, be kita ko, ir šiam ieškinio trūkumui pašalinti – sumokėti 2 342 EUR dydžio žyminį mokestį.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, nurodė, kad ginčo suma byloje yra 196 447 EUR, pareiškėja savo sunkią turtinę padėtį įrodinėja SODROS pažymomis apie gaunamas išmokas, kurios, teismo vertinimu, neatskleidžia tikrosios jos turtinės padėties, nes ji yra verslininkė, operavusi didelėmis pinigų sumomis, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atleisti ją nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, ar jos mokėjimą atidėti.
Be to, nurodė, kad iš pareiškėjos pateikto dokumento dėl dalies – 1 200 Lt, minimo žyminio mokesčio sumokėjimo matyti, jog šios lėšos yra sumokėtos dar 2014 m. nežinomoje byloje, jame nenurodytas nei atsakovas, nei jo kodas, nei teismo, kuriame inicijuojama byla, pavadinimas. Todėl laikė, kad toks dokumentas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimo „Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimų ir sprendė, jog pareiškėja už teikiamą prašymą iš viso nėra sumokėjusi žyminio mokesčio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėja I. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti paminėtos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jos prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ar jos mokėjimo atidėjimo, ir jos šį prašymą patenkinti.
Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, kad teismas, atmesdamas šį prašymą, jį išsprendė formaliai, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, tuo iš esmės pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose įtvirtintas nuostatas, aktualių CPK normų reikalavimus, teismų praktikos išaiškinimus, užkirsdamas jai kelią ginti pažeistas teises teisme. Teigė, kad neturi galimybės sumokėti 2 342 EUR dydžio žyminį mokestį šioje byloje, nes šiuo metu gauna 342,33 EUR (1182,53 Lt) kas mėnesį mokamą pensiją, iš kurios išieškomos priteistos lėšos, o visas turimas nekilnojamasis turtas yra suvaržytas (areštuotas ir / arba apsunkintas hipoteka) ieškovo A. R. naudai ir tai patvirtina registro duomenys.
Atsiliepimas
Ieškovas A. R. atsiliepime į pareiškėjos I. K. atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo šiuos argumentus
Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir žyminio mokesčio atidėjimo yra aiškiai nurodyta, kad įrodymais nagrinėjamu atveju yra, be kita ko, nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (CPK 178 str.). Apeliantė nepagrindė savo sunkios turtinės padėties, nes byloje nesant duomenų apie Atsakovei priklausantį visą registruotiną (inter alia ir kilnojamąjį) turtą, gaunamas pajamas, turimas akcijas ir kitus vertybinius popierius, sąskaitas kredito įstaigose, nėra pagrindo ją atleisti nuo dalies mokesčio ar atidėti jo sumokėjimą (CPK 12 str., 178 str.). Vien ta aplinkybė, kad ji gauna pensiją, taip pat nesudaro pagrindo atleisti ją nuo šio mokesčio ar jo mokėjimą atidėti (CPK 178 str., 83 str. 3 d., 84 str.). Priešingai nei teigiama skunde, pagal registrų duomenis ji yra įsigijusi nekilnojamojo turto, turimas turtas nėra jo naudai įkeistas ar apsunkintas hipoteka, civilinės bylose ji yra ir buvo atstovaujama profesionalių teisininkų – advokatų.Atsakovė jau antrą kartą siekia atnaujinti procesą toje pačioje civilinėje byloje, siekdama stabdyti vykdomuosius veiksmus ir vengdama priimtų teismo sprendimų įvykdymo. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir žyminio mokesčio atidėjimo yra aiškiai pabrėžiama, kad žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų. Todėl siekiant užkirsti galimybę pareiškėjai piktnaudžiauti procesu, ji privalo sumokėti žyminį mokestį už dar kartą inicijuojamą proceso atnaujinimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, kuris yra taip pat ir fakto teismas, tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškėja I. K. nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties dalimi, kuria atsisakyta patenkinti jo prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ar jo mokėjimo atidėjimo.
Pasisakydamas dėl atskirojo skundo argumentų teismas pažymi, kad apeliantė, pagrįsdama skundo teiginius dėl įrodymų, apibūdinančių prašančiojo asmens turtinę padėtį, vertinimo, dėl teisės kreiptis į teismą realizavimo bei užtikrinimo, dėl CPK 83 straipsnio 4 dalies, 84 straipsnio aiškinimo, taikymo ir kt., teisingai cituoja tiek jos nurodomų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, CPK normas, tiek Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus (2011 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2- 90/2011; 2011 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-693/2011; 2011 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-952/2011; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-738/2007; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1386/2010 ir kt.). Tačiau tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai ne kartą yra nurodę, kad įstatymai, teisminės praktikos nurodymai yra taikomi vadovaujantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais bei nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, o asmuo, kuris laiko, jog taikytini atitinkami teisminės praktikos išaiškinimai, tokią poziciją privalo pagrįsti argumentais, kad sutampa bylos, kurioje pateiktas išaiškinimas, bei nagrinėjamos bylos aplinkybės (ratio decidendi) (CPK 4 str.). Tuo tarpu šiame atskirajame skunde tokių argumentų iš viso nėra (CPK 178 str.).
Teismas, prieš imdamasis spręsti dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties žyminio mokesčio klausimu, taip pat atkreipia dėmesį į tiek šioje byloje nustatytas, tiek teismų informacinėje sistemoje LITEKO bei valstybės registruose užfiksuotas aplinkybes (CPK 179 str. 3 d.). Visų pirma pažymėtina tai, kad visuose pirmiau paminėtuose teismų procesuose atsakovė I. K. buvo atstovaujama profesionalių teisininkų – advokatų, advokatas ją atstovauja ir šioje byloje. Tuo tarpu teismai, remdamiesi aktualia teismų praktika, vienoje iš pirmiau minėtų tarp šių šalių išnagrinėtų civilinių bylų jau yra pasisakę, kad vien šis faktas pagal nusistovėjusią teismų praktiką rodo, jog turtinė padėtis nėra tokia beviltiška, kad ji neįstengtų susimokėti nustatyto žyminio mokesčio (CPK 185 str.)
Antra, minėta, kad apeliantė tvirtina, jog visas jos turtas yra suvaržytas (areštuotas ir / arba apsunkintas hipoteka) vykdant teismo nutartį ieškovo A. R. naudai. Tačiau remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis keičiant aktus, buvo panaikintas ieškovo naudai taikytas areštas apeliantės turtui, be kita ko, (duomenys neskelbtini) esančiam pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ten pat esančiam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kt. Šio registro duomenys rodo, jog jos turtas yra areštuotas taip pat ir kitų asmenų naudai, tačiau tai nepaneigia ieškovo A. R. tvirtinimo atsiliepime į atskirąjį skundą, kad teismui ji teikia neteisingus argumentus (CPK 185 str.).
Trečia, minėto registro duomenys taip pat patvirtina ieškovo teiginius, kad, nežiūrint apeliantės pabrėžiamo statuso (pensininkė), ji nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį: 2013-05-14 ji įsigijo 15,5980 ha kitos žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2013-05-14 – 9,2611 ha kitos žemės ūkio paskirties žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Be to, pagal minimo registro duomenis, nuosavybės teise jai priklauso 6 žemės sklypai ir kitas nekilnojamasis turtas.
Ketvirta, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi buvo iš dalies patenkinęs jos, sumokėjusios 200 Lt žyminio mokesčio, prašymą ir buvo atidėjęs sumokėjimą dalies – 4 568 Lt, žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, ir įpareigojęs ją sumokėti likusią dalį – 6 000 Lt, šio mokesčio (civilinė byla Nr. A2-1159-798/2010); kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 3 d. nutartimi pakeitęs šią teismo nutartį, įpareigojo ją sumokėti mokesčio dalį – 2 000 Lt (įskaitant 200 Lt), o kitos dalies – 8 768 Lt, sumokėjimą atidėjo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (civilinė byla Nr. 2-2247/2013). Nurodomoje byloje įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, buvo pažymėta, kad pareiškėja I. K. nepateikė duomenų apie bankuose turimas pingines lėšas, duomenų iš VĮ ,,Regitra“ apie turimas transporto priemones, nepateikė duomenų apie jos turimas turtines teises, akcijas, obligacijas, vertybinius popierius bei jų vertę ir buvo konstatuota, jog jos turtinė padėtis nėra labai bloga, tačiau sprendė, jog yra pagrindas iš dalies tenkinti jos prašymą.
Nagrinėjamoje byloje teismas, vadovaudamasis CPK 83 straipsnio 3 dalies, 84 straipsnio normomis, o taip pat nuostatomis, kad žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų, kurios tikslas netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir panašiai, kad reikalavimas sumokėti įstatyme įtvirtinto dydžio žyminį mokestį negali būti traktuojamas kaip kelio ginti pažeistas teises teisme užkirtimas; atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias proceso šioje byloje eigą, jo trukmę, remdamasis jau minėta nuostata, kad įstatymas bei teismų praktikos išaiškinimai yra taikytini būtent šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pažymėdamas, kad apeliantė ir šiame procese į bylą nepateikė teismų jau minėtų kitų rašytinių įrodymų, – laiko, jog pareiškėjos I. K. skunde nurodyti motyvai bei pateikti įrodymai nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog į bylą pateiktos SODRA pažymos neatskleidžia tikrosios pareiškėjos turtinės padėties, bei sprendimas netenkinti jos prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti jo sumokėjimą – yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas (CPK 178 str., 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo šią bylą, apeliacinis teismas plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl kitų tiek ieškovo, tiek atsakovės procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, nes, kaip žinia, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Atsakovei I. K. nustatomas naujas terminas įvykdyti pirmosios instancijos teismo nutartį ir nurodoma, kad 2 342 EUR dydžio žyminį mokestį privaloma sumokėti iki 2015 m. liepos 27 d. (įskaitytinai) bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus (CPK 80 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti atsakovei I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) terminą iki 2015 m. liepos 27 d. (įskaitytinai) sumokėti 2 342 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio už prašymą dėl proceso atnaujinimo bei pateikti Vilniaus apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.