Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. S. ir G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria atsakovai iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, dalies žyminio mokesčio mokėjimas atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-640-45/2007 pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovams G. S., R. S. , M. Ž. , R. M. , uždarajai akcinei bendrovei ,,Šeimos gydytojas“, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei DnB NORD dėl paskolos priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir atsakovo G. S. priešieškinį G. M. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas nutartyje nurodė, jog atsakovai, prašydami juos atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, pateikė dokumentus, atspindinčius tik 2007 m. birželio-rugsėjo mėnesių informaciją apie gaunamas pajamas bei atsiskaitomosiose sąskaitose esančias pinigines lėšas. Teismas nusprendė, jog pateikti duomenys neatspindi tikrosios atsakovų turtinės padėties. Dėl to, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis, teismas atsakovų prašymą patenkino iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra ir žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.).

Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Be to, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

CPK 83 straipsnio 3 dalis ir 84 straipsnis nustato, jog asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, taip pat, turi teisę atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą.

Turtinė asmens padėtis įvertinama analizuojant pateiktų įrodymų visumą, t. y. bylos aplinkybes, atspindinčias pareiškėjų turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atleido apeliantus nuo 10 000 Lt dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo bei 10 000 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimą atidėjo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (t. 4, b. l. 118-119). Nors apeliantų pateikti įrodymai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atspindi tik ,,momentinius“ duomenis apie gaunamas pajamas, tačiau teismas, atleisdamas apeliantus nuo 10 000 Lt žyminio mokėjimo dalies mokėjimo ir atidėdamas dar 10 000 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimą, juos laikė pakankamais tokiam sprendimui priimti. Kita vertus, norinti nustatyti tikrąją asmenų turinę padėtį ir mokumą, būtina įvertinti ne tik naujausius apeliantų pateiktus duomenis apie turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, bet ir atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visetą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas G. S. yra verslininkas, kuris buvo įsteigęs šiuo metu jau išregistruotą G. S. personalinę įmonę (t. 4, b. l. 20-23, 142), turi UAB ,,Voltrė“ bei UAB ,,Šeimos gydytojas“ akcijų (t. 2, b. l. 14), buvo UAB ,,Šeimos gydytojas“ įkūrėjas ir direktorius (t. 2, b. l. 12, t. 3, b. l. 197), 2003 m. spalio 13 d. su UAB ,,Šeimos gydytojas“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, dėl patalpų pardavimo, kurios vertė 1 229 000 Lt, ir pagal kurią, padengus įsiskolinimus, atsakovui buvo išmokėta 647 000 Lt suma (t. 3, b. l. 189-192). Be to, bylos nagrinėjimo metu, atsakovai buvo atstovaujami net keleto advokatų (t. 1, b. l. 72, t. 2, b. l. 77, 91 ) ir neprašė dėl sunkios turtinės padėties suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Todėl, esant prieštaringiems apeliantų turtinę padėtį pagrindžiantiems įrodymams, negalima daryti išvados, jog apeliantų turtinė padėtis yra tokia sunki, kad tai būtų kliūtis pasinaudoti įstatymo suteikta apeliacijos teise.

Nepagrįstas apeliantų teiginys, jog teismas neteisingai konstatavo, jog pateikti dokumentai neatspindi atsakovų turtinės padėties, kadangi būtent atsakovų pateikti dokumentai apie 2007 m. birželio- rugsėjo mėnesiais gautas pajamas ir atsiskaitomosiose sąskaitose esančias pinigines lėšas sudarė vieną iš pagrindų iš dalies, t. y. 10 000 Lt, sumažinti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą bei dar 10 000 Lt dydžio žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą atidėjimui iki sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimo.

Taigi Vilniaus apygardos teismas, visapusiškai įvertinęs atsakovų pateiktus ir turtinę padėtį įrodančius dokumentus, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog apelianto turtinę padėtį pagrindžiantys įrodymai nesudaro pagrindo atleisti apeliantą nuo didžiosios dalies už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas 10 000 Lt sumažino už apeliacinį skundą mokėtiną žyminį mokestį, atidėjo 10 000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo ir įpareigojo apeliantus sumokėti 8 339,22 Lt žyminio mokesčio dalį, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį nepakeistą.