- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-479/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Milašienė Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- I. K.
- Advokatai
- Saulius Aviža, Arūnas Šalkauskas
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Milašienės Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant ieškovui A. R.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2188-34/2007 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei I. K. , dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Saulėtekis“, dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. K. dėl skolos priteisimo ir prašė priteisti iš atsakovės 600 000 Lt skolą, 4 procentus metinių palūkanų nuo laiku negrąžintos sumos – 120 000 Lt ir 5 procentus dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad 1996 m. gegužės 9 d. jis su atsakove I. K. sudarė dvi paskolos sutartis: paprastą rašytinės formos paskolos sutartį, kuria ieškovas paskolino atsakovei 564 000 Lt; Vilniaus m. 9 notarų biure notariškai patvirtintą paskolos sutartį Nr. 1-977, kuria ieškovas paskolino atsakovei 36 000 Lt. 1996 m. gegužės 9 d. Vilniaus m. 9 notarų biure notariškai patvirtinta įkeitimo sutartimi Nr. 1-978 I. K. , veikdama kaip UAB „Saulėtekis“ atstovė, užtikrindama paskolos sutarties Nr. 1-977 įvykdymą, įkeitė UAB „Saulėtekis“ nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį Nemenčinės pl. 13A, Vilniuje. Atsakovė pažeidė sutartyse numatytus paskolos grąžinimo terminus ir iki 1996 m. gruodžio 1 d. gautos paskolos negrąžino (viso 600 000 Lt). Kadangi šalių santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu, o atsakovė vis žadėdavo skolą grąžinti, todėl priverstinai skolos nereikalavo. Ieškovo teigimu 2005 m. spalio 12 d. šalių pasirašytos sutarties 9 punktas numatė, kad atsakovei tinkamai įvykdžius šalių įsipareigojimus, ieškovas grąžins atsakovei 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutartis ir pateiks atsakovei rašytinį patvirtinimą apie finansinių įsipareigojimų ieškovui panaikinimą. Ši sutartis nebuvo realizuota, nes ieškovas aukcione minėtos sutarties dalyko (pastato) neįsigijo, ir atsakovė atsisakė paskolą grąžinti. Ieškovo įsitikinimu 2005 m. spalio 12 d. sutartimi atsakovei patvirtinus ieškovo finansinius reikalavimus, ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, o po šios sutarties sudarymo prievolė grąžinti skolą tapo neterminuota. Ieškovas taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą tuo atveju, jei teismas nustatytų kitokius nei nurodo ieškovas ieškinio senaties skaičiavimo terminus.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, teigdama, kad visą skolą ieškovui grąžino laiku. Taip pat pareikalavo taikyti ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą kad atsakovė, pripažinusi, kad iš ieškovo pasiskolino 600 000 Lt ir juos gavo, neįrodė, kad gautą paskolą ieškovui grąžino. Teismas išvadą grindė šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytinaiis įrodymais. Atsakovė negalėjo tiksliai nurodyti, kokia valiuta, kokiomis sumomis, kokiomis dalimis ir kokiose vietose grąžino pinigus. Ji taip pat nepateikė jokių paskolos grąžinimą patvirtinančių rašytinių įrodymų – 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutarčių originalų ar kreditoriaus A. R. pakvitavimų apie prievolės įvykdymą. Teismas atsakovės parodymus vertino kritiškai. Nurodė, kad atsakovė tvirtino palūkanas ieškovui vežusi į Kirtimus, pinigus grąžindavo ir ieškovo žmonai E., ir ieškovui asmeniškai be jokio pakvitavimo. Paskolų grąžinimo aplinkybių, gražinamų sumų negalėjo nurodyti ir atsakovės iniciatyva apklaustas liudytojas A. V. . Atsakovė pripažino, kad ieškovas nėra išdavęs jai nei vieno pakvitavimo, kuriame būtų nurodyta atsakovės grąžinama paskolos suma. Apie dingusius dokumentus, susijusius su 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutarčių vykdymu atsakovė nėra nurodžiusi ir ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamoji byla Nr.16-1-0277-03). Išvadą, kad atsakovė negrąžino pasiskolintų sumų teismas darė dar ir todėl, kad iš šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų, byloje esančių sutarčių matyti, jog atsakovė buvo verslininkė, o ją lydėdavęs liudytojas A. V. – teisininkas. Todėl teismas atmetė galimybę, kad atsakovė grąžinusi ieškovui tokio dydžio paskolas su palūkanomis galėjo nepareikalauti iš ieškovo galiojusio 1964 m. redakcijos Civilinio Kodekso (toliau – CK), 244 straipsnyje nurodytų įrodymų apie prievolių įvykdymą. Konstatavęs paskolos negrąžinimo faktą, teismas patenkino atsakovės reikalavimą ir pritaikė ieškiniui ieškinio senaties terminą, vadovaudamasis 1964 m. redakcijos CK normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį. Šio CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 str.). Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuolat žadėjo grąžinti skolas, šalys kartu ieškojo būdų, kaip atsakovė galėtų grąžinti paskolas, todėl ieškovas nesikreipė į teismą, kad apginti savo pažeistas teises. Ieškovas tvirtino, kad 2005 m. spalio 12 d. šalių pasirašytos sutarties 9 punktu atsakovė savo skolas ieškovui pripažino, todėl ieškovui nekilo jokių abejonių, kad paskola bus grąžinta. Atsakovė tvirtino, kad paskolas ieškovui grąžino, todėl ieškovas 1998 m. atsakovei vėl skolinęs pinigų. Teismas, vertindamas šiuos paaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovė paneigė ieškovo tvirtinimus apie atsakovės pažadus grąžinti 1996 m. gegužės 9 d. paskolas. Vertindamas liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad nei vienas iš jų negalėjo tiesiogiai patvirtinti, kad atsakovė I. K. per visą ieškinio senaties terminą žadėjo grąžinti ieškovui 600 000 Lt paskolą ir palūkanas. Esant skirtingiems šalių paaiškinimams, teismas, spręsdamas apie ieškovo sužinojimo apie teisės pažeidimo momentą, atsižvelgė į tai, kad ieškovui skolintis ir skolinti pinigus nebuvo nauja. Abi šalys pripažino, kad dalį atsakovei paskolintų pinigų, ieškovas pats buvo pasiskolinęs. Todėl būdamas net mažiau nei vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, ieškovas galėjo ir turėjo suvokti, kad suėjus paskolų grąžinimo terminui 1996 m. gruodžio 1 d. paskolos turėjo būti grąžintos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, sudarydamas 1996 m. gegužės 9 d. Vilniaus m. 9 notarų biure notariškai patvirtintą įkeitimo sutartį Nr. 1-978, kuria buvo užtikrindama paskolos sutarties Nr. 1-977 įvykdymas, elgėsi nesąžiningai savo kreditorių atžvilgiu, nes tokia įkeitimo sutartimi užtikrino tik jam priklausančių atsakovei paskolintų 36 000 Lt grąžinimą. Kita paskolos dalis, ieškovo pasiskolinta iš trečiųjų asmenų ir paskolinta atsakovei - 564 000 Lt turto įkeitimu nebuvo užtikrinta. Be to, iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovas iš viso neregistravo 1996 m. gegužės 9 d. notariškai patvirtintos turto įkeitimo sutarties Nr. 1-978 turto registravimo įstaigoje, todėl įkeitimo teisė įkeičiamam turtui iš viso iki šiol neatsirado.
Remdamasis bylos medžiaga teismas padarė išvadą, kad ieškovas per visą ieškinio senaties laikotarpį nuo 1996 m. gruodžio 2 d. iki 1999 m. gruodžio 2 d. nesiėmė jokių priemonių skolai atgauti: ieškovas neregistravo turto registravimo įstaigoje turto įkeitimo sutarties, nereikalavo, kad atsakovė papildomai įkeitimu užtikrintų 564 000 Lt grąžinimą, nors iš 1996 m. gegužės 9 d. notariškai patvirtintos turto įkeitimo sutarties Nr. 1-978 turinio matyti, kad pastato, esančio Nemenčinės pl. 13A, Vilniuje vertės – 640 000 Lt būtų užtekę patenkinti ieškovo reikalavimus pagal abi paskolos sutartis. Be to ieškovui buvo žinoma apie atsakovės imamas paskolas iš bankų, kurios paprastai nebuvo išduodamos be turto įkeitimo. Teismas sprendė, kad toks ieškovo neveikimas sudarė pagrindą atsakovei tikėtis, kad ieškovas atsisako savo teisės arba jo teisė nėra pažeista, ir teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 1996 m. gruodžio 2 d., jo eiga nenutrūko ir trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 1999 m. gruodžio 2 d. Pritaikęs ieškinio senatį – ieškinį atmetė (CK 85 str. 2 d., 90 str. 1 d.). Ieškovo prašymo atnaujinti ieškinio senatį teismas netenkino, konstatavęs, kad nenustatyta svarbių priežasčių, kurios kliudė ieškovui tinkamai ir laiku apginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Teismo įsitikinimu, ieškovo nurodomas 2005 m. spalio 12 d. susitarimas, kurio 9 punktas įpareigoja jį (A. R. ) grąžinti I. K. 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės bei pateikti finansinių įsipareigojimų anuliavimą, negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, nes toks susitarimas buvo pasirašytas jau pasibaigus ieškinio senaties terminui. Tokio susitarimo teismas nelaikė ir skolos pripažinimu, nes susitarime iš viso nėra konstatuojamas atsakovės įsiskolinimo ieškovui faktas, nėra nurodyta konkreti skoliniame dokumente (patvirtinime) būsianti nurodyta skolos suma, nėra nurodyta konkreti paskolos sutartis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. R. prašo panaikinti šį teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Teismas, taikydamas ieškinio senatį, neatsižvelgė, kad ginčo šalis siejo asmeniniai santykiai, šalys bendravo šeimomis, kad sprendžiant verslo klausimus buvo bendradarbiaujama ir ieškoma būdų kaip uždirbti pinigų paskolos grąžinimui ir šiuose santykiuose be ieškovo bei atsakovo dalyvavo taip pat ir tretieji asmenys. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų ieškovo pateiktų įrodymų. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje visiškai nepasisakė dėl rašytinio įrodymo – atsakovės 2004 m. rugsėjo 10 d. ranka surašyto dokumento. Šiame dokumente atsakovė nurodo, kad iš planuojamų gauti kavinės „Nakties paukštė“ pajamų bus atiduodama „15 000 Lt Arvydui 3 metams“, t. y. iš viso 540 000 Lt. Šis dokumentas patvirtina, kad atsakovė nuosekliai pripažįsta savo skolą ieškovui. Neįvertinęs minėto dokumento, teismas kartu neatsižvelgė į šio dokumento ryšį su kitais byloje esančiais įrodymais, įskaitant ieškovo bei atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, 2005 m. spalio 12 d. sudarytą susitarimą su atsakove ir kitais asmenimis. Atsakovės nesąžiningą elgesį patvirtina jos prieštaringi teismui pateikti paaiškinimai, su kuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas, tačiau šiuos prieštaravimus turėjo įvertinti kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Toks atsakovės elgesys patvirtina jos siekimą išvengti skolos grąžinimo ieškovui.Teismas neteisingai vertino ieškovo 2005 m. spalio 12 d. sudarytą susitarimą su atsakove ir kitais asmenimis, kas lėmė, kad buvo neteisingai kvalifikuoti tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai. Iš šio dokumento matyti, jog atsakovės prievolė grąžinti 600 000 Lt tapo neterminuota. Teismas privalėjo atsižvelgti į tikruosius sutarties šalių ketinimus, į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė 2004 m. rugsėjo 10 d. pripažino savo skolą ieškovui, abi paskolos sutartys buvo sudarytos tą pačią dieną, jų dalykas yra tapatus (pinigai), bei tai, kad atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad skola ar jos dalis buvo grąžinta ieškovui, susitarime nurodytas terminas „paskolos sutartis“ turi būti aiškinamas kaip reiškiantis abi paskolos sutartis, kurios buvo sudarytos tarp šalių 1996 m. gegužės 9 d. Teismas neatsižvelgė į susitarimo 9 punktą, kuriuo atsakovė pripažino ieškovo pretenzijas į skolą. Atsakovė nuo pat paskolos sutarčių sudarymo nuosekliai tikino ieškovą, kad grąžins pasiskolintą pinigų sumą. Tokių atsakovės veiksmų padarinys yra tai, kad šie atsakovės teiginiai buvo įforminti raštu 2005 m. spalio 12 d. susitarime bei pripažinti 2004 m. rugsėjo 10 d.Liudytojai A. Ž. , L. J. patvirtino kad jiems buvo žinoma apie tai, kad ieškovas skolino pinigus atsakovei, t. y. atsakovė pripažino savo skolą ieškovui.Teismų praktikoje pripažįstama, kad kuomet buvo žadama grąžinti paskolą po to, kai jos grąžinimo terminas buvo suėjęs, ieškovės ir teismų nebuvo vertinami kaip teisiškai reikšmingas faktas. Tuo tarpu tai yra teisiškai reikšminga aplinkybė, nes įstatymai su jų nustatymu sieja teisiškai reikšmingas pasekmes - atsisakymą nuo sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino, prievolę padarant neterminuotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. A. C. , Nr. 3K-3-506/2002).Teismas netinkamai taikė ieškinio senaties atnaujiną reglamentuojančias teisės normas bei neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį (terminą) atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Ieškovas į teismą nesikreipė dėl svarbių priežasčių. Todėl ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas. Atsakovė visą skolos negrąžinimo laiką nuosekliai ieškovui žodžiu tvirtino, kad savo skolą grąžins. Jos (atsakovės) nuolatiniai tvirtinimai apie skolos grąžinimą, kai ieškovo ir atsakovės santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu, sudarė prielaidas ieškovui tikėti, kad skola bus grąžinta. Ieškovas apie tai, kad atsakovė neketina grąžinti skolos, sužinojo po to, kai nebuvo įgyvendintas 2005 m. spalio 12 d. susitarimas.
Apeliacinė instancijos teisme šalys palaikė savo pozicijas. Naujų įrodymų nepateikė.
Apeliacinis skundas patenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, neįvertino visų bylos įrodymų, o dalį jų įvertino neteisingai, netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą (CPK CPK 177 str., 185 str., 329 str. 1 d., 330). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas – ieškovo reikalavimas patenkinamas.
Byloje nustatyta, kad šalys (fiziniai asmenys) 1996 m. gegužės 9 d. sudarė dvi terminuotas rašytines paskolos sutartis, pagal kurias ieškovas paskolino atsakovei 600 000 Lt, o atsakovė įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 1996 m. gruodžio 1 d. ieškovo bute. Sutartyje pagal kurią atsakovė pasiskolino 564 000 Lt buvo numatytos kiekvieną mėnesį mokamos 4 procentų palūkanos (CK 43 str. 2 p., 183 str. 1 d., 291 str. 1 d., 292 str., 1995 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-I025 redakcija).
Atsakovė pripažįsta minėtų sutarčių sudarymo ir jose nurodytų pinigų gavimo iš ieškovo faktus ir jų neginčija. Tačiau ji nepripažįsta skolos, o kartu ir pareigos įvykdyti sutartinę prievolę – grąžinti skolą, teigdama, kad prievolė pasibaigusi, nes visus pagal šias sutartis gautus pinigus ir palūkanas jį grąžino atsakovui nustatytu terminu. Tai (prievolės įvykdymą) patvirtinančių įrodymų neturi, nes ieškovas atsisakė grąžinti skolos dokumentus. Neigdama pareigą kreditoriui, atsakovė prašė taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus (šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus) padarė išvadą, kad atsakovė nėra grąžinusi ieškovui skolos, atsiradusios 1996 m. gegužės 9 d. šalių sudarytų sutarčių pagrindu. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo ieškovo teisės pažeidimą, tačiau ieškinį atmetė, padaręs išvadą, kad ieškovas praleido CK 84 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, jis (terminas) nebuvo nutrūkęs, ir nėra pagrindo jį atnaujinti.
Apeliacinės instancijos teisme atsakovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jos skolos ieškovui fakto, tačiau apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nepadavė ir naujų savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 12, 177 str. 1-2 d., 178 str.), (CK 244 str., 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija). Teisėjų kolegija sprendžia, kad faktas jog atsakovė yra ieškovo skolininkė – įrodytas.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl praleisto ieškinio senaties termino. Todėl svarbu nustatyti: ar ieškovas praleido šį terminą ir dėl to jo pažeista teisė negali būti apginta; ar šis terminas nebuvo nutrūkęs. Taip pat svarstytina ir galimybė ieškinio terminą atnaujinti, jei paaiškėtų, kad jis (terminas) praleistas ir nebuvo nutrūkęs.
Bylos šalių sandoriai sudaryti 1996 m., galiojant 1964 metų redakcijos CK (galiojo iki 2001 m. liepos 1 d.), kurio 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino eigos pradžią reglamentavo minėto CK 86 straipsnis, kuris ieškinio atsiradimo momentą ir ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su subjektyviu kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu, kad jo teisė pažeista. Iš bylos šalių sudarytų paskolos sutarčių akivaizdu, kad atsakovės prievolei įvykdyti buvo nustatytas terminas – 1996 m. gruodžio 1 d. Ieškovas šį terminą žinojo, todėl atsakovei prievolės neįvykdžius, turėtų būti laikoma, kad nuo šio momento prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, kurios pabaiga – 1999 m. gruodžio 2 d. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu 2006 m. liepos 10 d. (b. l. 2). Jei remtis vien tik formaliais pagrindais, tai iš minėtų aplinkybių galima būtų daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ir dėl to teisėtas ieškovo reikalavimas neturėtų būti ginamas, kaip ir padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia pozicija neteisinga ir nepagrįsta.
Iki 2001 m. liepos 1 d. galioj3s CK nustatė pagrindus, kuriems esant ieškinio senaties termino eiga sustabdoma, nutraukiama ar atnaujinama (CK 88-90 str.).Analogiškai ieškinio senaties termino eigą reglamentuoja ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Civilinis kodeksas, galiojęs besitęsiant šalių paskoliniams teisiniams santykiams ir ieškinio padavimo teismui metu (CK 1.124, 1.126, 1.127 str., 1.130 str. 2 d., 1.131 str.).
Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme, o taip pat ir pirmosios instancijos teisme apeliantas nesutiko dėl ieškinio senaties termino taikymo, prašė jį atnaujinti, taip pat laikyti paskolos sutartis neterminuotomis, nurodydamas, kad atsakovė, pasibaigus sutartyse nurodytam terminui, skolą ir toliau pripažino, žadėjo ją grąžinti. Tik 2005 metų gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais žodžiu pareiškė, kad skolos negrąžins. Iš tokio apelianto paaiškinimo matyti, kad nors jis prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, ar laikyti sutartis dėl atsakovės skolos pripažinimo neterminuotomis, faktiškai nurodė ir įrodinėjo aplinkybę dėl kurios ieškinio senaties termino eiga nutraukiama. Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 89 straipsnio 2 dalis nustatė, kad ieškininės senaties termino eiga nutraukiama, jei įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė šios aplinkybės ir nepripažino ieškinio senaties termino eigos nutraukimo.
Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių apelianto teiginį apie atsakovės veiksmus, įrodančius skolos pripažinimą.
Apeliantas paaiškino, kad suėjus sutartyse nustatytam terminui paskolai grąžinti, jos (skolos) nereikalavo, nes atsakovė visą laiką žadėjo skolą grąžinti, jos neginčijo. Kadangi tarp jo (ieškovo) ir atsakovės buvo geri tarpusavio santykiai, šalys bendravo šeimomis, todėl ja (atsakove) pasitikėjo. Taip pat žinojo, kad atsakovė turi turto, ir toji aplinkybė leido tikėtis, kad prievolė bus įvykdyta. Be to, siekdamas padėti atsakovei grąžinti skolą, visokeriopai jai talkino: sutiko panaikinti 36 000 Lt paskolos užtikrinimo priemonę, tam, kad atsakovė turėtų galimybę gauti paskolą banke ir plėtoti mėsos perdirbimo verslą, gauti pajamų ir taip įvykdyti prievolę. Jis (apeliantas) ir pats siekė dalyvauti atsakovės versle – bendruose projektuose, taip padedant jai (atsakovei) išnuomoti jos turimas patalpas ir gauti iš jų nuomos pajamų, iš kurių atsakovė galėtų grąžinti skolą, tačiau projektai žlugdavo. Apeliantas nurodė ir 2005 m. spalio 12 d. sutartį, pagal kurią ketino aukcione įsigyti atsakovės bendros dalinės nuosavybės teise valdomą pastatą, ir kurį įsigijęs būtų atsisakęs reikalavimo grąžinti skolą. Šios sutarties 9 punktu buvo aptartas paskolos dokumentų grąžinimas. Sandoriui neįvykus, atsakovė 2005 m. gruodžio – 2006 m. sausio mėnesiais žodžiu atsisakė grąžinti gautą paskolą, po ko jis (apeliantas) kreipėsi į teismą su ieškiniu.
Apeliantas analogiškai aiškino situaciją ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, vertindama jo (apelianto) paaiškinimus, prieina prie išvados, kad apelianto paaiškinimai visą bylos teisme procesą buvo nuoseklūs, patvirtinti kitais įrodymais, todėl jų tikrumu neabejoja ir laiko juos patikimais. Apelianto teiginius iš dalies patvirtina ir atsakovė, pripažindama tarp jos ir ieškovo buvusius gerus tarpusavio santykius, ketinimą bendradarbiauti iki paskolos gavimo ir po to. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai A. Ž. (b.l. 65-66), L. J. (b. l. 66-67), E. R. (b. l. 99) tvirtinio žinoję apie I. K. skolą A. R. ir jos pažadus ją grąžinti, o taip pat ir A. R. siekį dalyvauti bendruose su I. K. verslo projektuose, kurie vis žlugdavo. Iš dalies šalių bendradarbiavimo faktą patvirtino ir liudytojas A. V. , lydėdavęs I. K. pas A. R. . Jis patvirtino žinojęs ir apie I. K. skolą A. R. (b. l. 115-116). Liudytojas D. K. (b. l. 99) parodė, kad apeliantas 2003 metais AB Hansa bankas domėjosi galimybe gauti finansavimą, nes ketino įsigyti pastatą Rūkeliškių g. 46 (tai jau minėtos 2005 m. spalio 12 d. sutarties dalykas) dėl to, kad turi kreditinių santykių. Raštiniai įrodymai: 2001 m. rugsėjo 9 d. I. K. atlikti paskaičiavimai dėl galimos kavinės ,,Nakties paukštės“ nuomos (b. l. 88), iš kurių 15 000 Lt skiriama Arvydui (neginčyta, kad turima omeny A. R. ), Turto Banko pasiūlymai dėl minėtos kavinės nuomos, kiti šio banko raštai (b. l. 87-90) taip pat patvirtina ieškovo ketinimus bendradarbiauti su atsakove ir atgauti skolą, o kartu ir jų (šalių) gerus tarpusavio santykius. Visų šių faktinių aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad skolininkė savo veiksmais (pažadais bei siekimu kartu su ieškovu organizuoti verslą taip, kad gauti pajamų skolai grąžinti), nuo pat paskolos gavimo ir vėliau (sukakus paskolos grąžinimo terminui), iki 2005 metų pabaigos, pripažino skolą, jos neneigė, ir tokie atsakovės veiksmai nutraukė ieškinio senaties termino eigą, kuri prasidėjo iš naujo I. K. atsisakius ją grąžinti, t.y. 2005 metų pabaigoje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas įrodė, jog ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs ir nebuvo praleistas (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja atsakovės nesąžiningumą. Tokią išvadą leidžia daryti atsakovės nenuoseklūs, prieštaringi, nelogiški, nepagrįsti įrodymais paaiškinimai dėl skolos grąžinimo, ieškovo dalyvavimo bendruose su atsakove projektuose, ketinimų sudaryti sandorius, ir jų (sandorių) tikslų. Byloje nustatyta, kad atsakovė negrąžino ieškovui paskolos, todėl jos (atsakovės) kategoriškas reikalavimas taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį, paneigtų ieškovo teisėtą reikalavimą, o kartu ir galimybę apginti jo pažeistą teisę. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007).
Pirmosios instancijos teismo teiginys apie tai, kad ieškovas paskolino I. K. pinigus, pats pasiskolinęs iš kito asmens, neturi reikšmės sprendžiant ieškinio senaties termino eigos klausimą. Ieškovas neneigia žinojęs, kad paskola turi būti grąžinta sutartyse nurodytu terminu, tačiau nurodė ir priežastis dėl kurių jis nesikreipė į teismą dėl priverstinio skolinių įsipareigojimų įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas šių priežasčių nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Teismas, teigdamas, kad ieškovas, užtikrindamas 36 000 Lt paskolą UAB ,,Saulėtekis“ turto įkeitimo sutartimi, elgėsi nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu, neatskleidė šios aplinkybės reikšmės ieškinio termino eigai. Be to, turto įkeitimas byloje neginčijamas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutelkė dėmesį tik į ieškovo veiksmus (neveikimą) ir visiškai neanalizavo atsakovės veiksmų (neveikimo) ir jų įtakos ieškovo neveikimui, t.y. tam, kad ieškovas tiek laiko delsė kreiptis į teismą su ieškiniu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas 2005 m. spalio 12 d. sutarties turinį ir jos 9 punktą apie skolos dokumentų grąžinimą atsakovei, apsiribojo pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, neatsižvelgė į šalių tarpusavio santykius, jų tikruosius ketinimus, tikslus, situaciją, susidariusią iki šios sutarties sudarymo, ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes (CK 6.193 str.). Tai taip pat turėjo įtakos neteisingam teismo sprendimui.
Išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinį skundą pagrįstu ir patenkina jį visiškai, priteisdama negrąžintą paskolą ir palūkanas (CK 6.37, 6.210 ir 6.874 str., 1.125 str. 9 d.). Reikalaujamas palūkanų dydis – 120 000 Lt (4 procentai metinių palūkanų už paskutiniuosius penkerius metus) nėra per didelis ir neprotingas.
Priteisiamos ir penkių procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos įkėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.210 str. 1 d.).
Priteisiamos iš atsakovės ieškovui patirtos bylinėjimosi išlaidos – 2493 Lt atstovavimo teismuose išlaidų ir 22 400 Lt žyminio mokesčio (CPK 79, 98 str.), o taip pat išlaidos valstybei – 33 Lt – išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 92 str.). Visos minėtos išlaidos pagrįstos byloje esančiais rašytinais įrodymais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti: priteisti iš I. K. A. R. 600 000 (šešis šimtus tūkstančių) Lt paskolą, 120 000 (vieną šimtą dvidešimt tūkstančių) Lt palūkanų; viso 720 000 (septynis šimtus dvidešimt tūkstančių) Lt ir 5-ių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2006 m. liepos 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 2493 Lt atstovavimo teismuose išlaidų ir 22 400 Lt žyminio mokesčio; viso 24 893 (dvidešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt tris ) Lt.
Priteisti iš I. K. valstybės naudai – 33 (trisdešimt tris) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.