Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos primininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Nazkafa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria atmestas prašymas atleisti ieškovą nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-5831-258/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Nazkafa“ ieškinį atsakovams L. N. , N. N. , I. M. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Teismas nutartyje nurodė, jog ieškovas pateikė teismui 2009 m. balandžio 30 d. balansą, kuris patvirtina, jog ieškovas daugiau nei prieš metus turėjo nuosavą ilgalaikį 345 555 Lt vertės turtą. Be to, iš balanso duomenų matyti, kad įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Jei vertinti metų senumo balansą, įmonės vadovas dėl tokios padėties privalėjo teikti teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau toks ieškinys pateiktas nebuvo. Teismas sprendė, kad iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad įmonė ilgiau nei 24 mėnesius Registro tvarkytojui nepateikia metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, todėl teismas nesirėmė dokumentais, nepatvirtintais įmonės vadovo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra ir žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.).

Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Be to, CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato, jog asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Tuo atveju, jei asmens turtinė padėtis apskritai yra sunki, asmuo gali būti iš dalies atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šios nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Tokiu būdu įstatymas suteikia galimybę asmenims pasinaudoti savo pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų teismine gynyba ir tuo atveju, jeigu jų turtinė padėtis neleidžia sumokėti viso įstatymo nustatyto dydžio žyminio mokesčio. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei pateiktus įrodymus, teismas įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį) sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai. Turtinę asmens padėtį (tiek fizinio, tiek ir juridinio) rodo nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai.

Apelianto teigimu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo jis turėtų būti iš dalies atleistas, nes jo turtinė padėtis yra sunki, jis neturi kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, piniginių lėšų banke, realiai nebevykdo ūkinės-komercinės veiklos, todėl neturi galimybės sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

Ieškovas savo sunkią turtinę padėtį įrodinėja, pateikdamas 2009 m. balandžio 30 d. balansą ir Pelno (nuostolių) ataskaitą, pagal kuriuos ieškovas 2009 m. gegužės 13 d. turėjo turto už 345 555 Lt, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 476 752 Lt, įmonė patyrė 27 729 Lt nuostolį. Kadangi ieškovo teismui pateikti 2009 metų balansas ir 2009 m. Pelno (nuostolių) ataskaita yra pusantrų metų senumo, t.y. pasenę, teisėjų kolegija sprendžia, jog jie neatspindi realios įmonės finansinės padėties, kuri per pusantrų metų laikotarpį galimai pakito, juolab, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2010 m. balandžio 22 d. duomenimis, priešingai nei nurodyta įmonės balanse, įmonė nuosavybės teise nekilnojamųjų daiktų neturi, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pateiktus ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus vertinti, kaip neginčijamą įrodymą, patvirtinantį ieškovo sunkią finansinę padėtį. Be to, ieškovas teismui nepateikė jokių kitų finansinės atskaitomybės dokumentų, atspindinčių dabartinę įmonės finansinę būklę, nenurodė už kokią sumą buvo realizuotas įmonės turėtas nekilnojamasis turtas, kaip šio turto pardavimas įtakojo įmonės įsipareigojimų apimtis, kaip per minėtą laikotarpį kito įmonės kreditorinių ir debitorinių įsipareigojimų santykis ir pan., taigi iš pateiktų duomenų nėra galimybės objektyviai įvertinti ar atsakovo finansinė padėtis iš tiesų yra sunki ir galimai apsunkina atsakovo galimybes realizuoti teisę į teisminę gynybą. Taip pat ieškovas tvirtina, jog įmonė nuo 2008 metų lapkričio mėnesio nevykdo ūkinės-komercinės veiklos, tačiau nors CPK 178 straipsnis įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, ieškovas teismui nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, išskyrus SEB banko išrašą, kuriame nurodyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. įmonės sąskaitoje nebuvo atlikta jokių operacijų. Tai, kad įmonės sąskaitoje, esančioje SEB banke, per nurodytą laikotarpį nebuvo atlikta jokių operacijų, nepatvirtina ieškovo įrodinėjamų aplinkybių, nes įmonė nepateikė teismui išrašų iš kitų bankų apie juose galimai turimas sąskaitas ir laikomas lėšas. Ieškovas nepateikė teismui ir duomenų apie įmonės kasoje turimas lėšas. Tai, kad atsakovo finansinė padėtis galimai nėra beviltiška rodo ir aplinkybė, jog jis 2010 m. gegužės 5 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu P. Bružu, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad apelianto finansinė padėtis visą laiką buvo ir yra tokia sudėtinga, kad jis nepajėgtų sumokėti žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog Vilniaus apygardos teismas, visapusiškai įvertinęs apelianto pateiktus ir turtinę padėtį įrodančius dokumentus, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog apelianto turtinę padėtį pagrindžiantys įrodymai nesudaro pagrindo atleisti jį iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė atleisti pareiškėją nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį nepakeistą.