Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-795/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-19
Bylos Nr.: 2A-795/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Alė Bukavinienė, Alvydas Poškus
Atsakovas: I. K.
Ieškovas: A. R.

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-795/2014 Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 63 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-1159-798/2013 pagal atsakovės I. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-594(34)/2007 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei I. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės I. K. 600 000 Lt skolos, 4 procentų metinių palūkanų nuo laiku nesumokėtos sumos, t. y. 120 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė 1996 m. gegužės 9 d. sutartimis ir 2005 m. spalio 12 d. susitarimu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007-06-01 sprendimu ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2007-11-05 nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007-06-01 sprendimą ir priėmė naują sprendimą: iš I. K. A. R. priteisė 600 000 Lt paskolą, 120 000 Lt palūkanų, viso 720 000 Lt ir 5-ių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2006 m. liepos 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2 493 Lt atstovavimo teismuose išlaidų ir 22 400 Lt žyminio mokesčio, viso 24 893 Lt, iš I. K. valstybės naudai priteisė 33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Šalies argumentai

Atsakovė I. K. 2010-05-14 pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą, kurį patikslinusi prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei I. K. dėl 600 000 Lt skolos, 120 000 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007-06-01 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007-11-05 sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad šios bylos nagrinėjimo metu A. R. teigė, kad I. K. nėra grąžinusi jam jokių sumų (pagal 2 paskolos sutartis, sudarytas 1996-05-09, pagal kurias jis suteikė atsakovei 2 dalimis paskolą 36 000 Lt ir 564 000 Lt sumai). Tuo tarpu I. K. teigė, kad paskolas yra grąžinusi, tik negali pateikti tai patvirtinančių dokumentų, kurie buvo parašyti A. R., nes šie dokumentai yra dingę. 1996-07-11 A. R. surašė ir pasirašė pareiškimą, adresuotą VĮ RIPPB Vilniaus m. filialui, kuriame nurodė, kad I. K. su juo pilnai atsiskaitė pagal Vilniaus miesto 9-o notarų biuro 1996-05-09 patvirtintą paskolos sutartį, reg. Nr. 1-977. Šio dokumento originalas buvo ir yra saugomas VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, kuriam ir buvo adresuotas, siekiant pažymėti apie įkeitimo teisės statiniui, esančiam (duomenys neskelbtini) pasibaigimą. Apie šį dokumentą pareiškėja sužinojo 2010-05-06, kai kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl su kitu statiniu susijusiu klausimu, archyvo byloje buvo pastebėtas ir šis A. R. pareiškimas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010-02-02 nutartimi atsakovės I. K. prašymą atmetė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011-03-31 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010-02-02 nutartį panaikino ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. A2-5839-560/2010 (A2-1159-798/2013) pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei I. K. dėl paskolos ir palūkanų priteisimo, bylą perdavė pirmos instancijos teismui nagrinėti pakartotinai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendimu atsakovės I. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-594(34)/2007 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei I. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tenkino ir teismo sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui A. R. iš atsakovės I. K. 564 000 Lt skolos, 112 800 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2006-07-12) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; nustatė, kad netenka galios Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimai; priteisė ieškovui A. R. 66 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės I. K. 22,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad pagal 1996 m. gegužės 9 d. Vilniaus m. 9 notarų biure notariškai patvirtintą paskolos sutartį Nr. 1-977, ieškovas paskolino atsakovei 36 000 Lt iki 1996-12-01. Pagal 1996 m. gegužės 9 d. paprastos rašytinės formos sutartį ieškovas paskolino atsakovei 564 000 Lt su 4 procentų per mėnesį, kiekvieno mėnesio 10 d. mokamomis palūkanomis. Paskolos grąžinimo terminas nurodytas iki 1996-12-01. Tos pačios dienos Vilniaus m. 9 notarų biure notariškai patvirtinta įkeitimo sutartimi Nr. 1-978, atsakovė I. K., veikdama kaip UAB „Saulėtekis“ atstovė, užtikrindama 1996-05-09 paskolos sutarties Nr. 1-977 įvykdymą, įkeitė UAB „Saulėtekis“ nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas paaiškino, kad tą pačią 1996 m. gegužės 9 d. buvo sudarytos dvi atskiros paskolos sutartys, nes viena sutartimi ieškovas paskolino savo asmeninius pinigus, o kita paskolos sutartimi – perskolino atsakovei iš draugų pasiskolintus pinigus. Atsakovė pripažino, kad pagal dvi paskolos sutartis, kurias ji pasirašė, ji gavo iš ieškovo 600 000 Lt, kuriuos atsakovė teigė grąžinusi 1996 m. gruodžio mėnesį. Atsakovė taip pat paaiškino, kad ieškovas turėjo tik 36 000 Lt savo asmeninių lėšų, todėl juos paskolino notariškai patvirtinta paskolos sutartimi, o likusieji pinigai atsakovei buvo perskolinti ieškovui pačiam pasiskolinus. Atsakovė taip pat paaiškino, kad ieškovas A. R. taip pat buvo paskolinęs atsakovei pinigus 1998 m. Teismas nurodė, kad iš atsakovės pateikto 1996-07-11 pareiškimo ieškovui A. R. matyti, kad jame ieškovas pareiškė, kad atsakovė su juo pilnai atsiskaitė pagal Vilniaus miesto 9-to notarų biuro 1996-05-09 patvirtintą paskolos sutartį, reg. Nr. 1-977 <...>. Paskolos užtikrinimui buvo įkeista UAB ,,Saulėtekis“ nuosavybės teise priklausanti nebaigta statyti kavinė (pastatyta 95 procentai), plane pažymėta indeksu 2E2/p, esanti adresu (duomenys neskelbtini). Remiantis CK 210 str. pažymėta apie įkeitimo teisės pasibaigimą. Paprastai bylose dėl skolų priteisimo kreditoriui tenka pareiga įrodyti prievolės egzistavimo faktą, o skolininkui įrodyti, kad jis prievolę arba atitinkamą jos dalį yra įvykdęs (6.870 str., 6.871 str. 1 d., 3 d., 6.873 str., CPK 12 str., 178 str., ). Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog 564 000 Lt sumą ieškovui yra grąžinusi, todėl jai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, atmestini ieškovės argumentai, kad 564 000 Lt skolą ieškovui yra visiškai padengusi (CPK 178 str., 183 str., 185 str.). Teismo vertinimu, atnaujinus procesą, naujai pateiktas rašytinis įrodymas pagrindžia atsakovės argumentus, kad prievolės dalį dėl 36 000 Lt grąžinimo ieškovui ji yra įvykdžiusi (CPK 178 str., 183 str., 185 str.). Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės sudaro pagrindą ieškovo ieškinį atsakovei tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovo naudai iš atsakovės 564 000,00 Lt skolos. Teismas įvertinęs bylos medžiagą bei šalių rašytinius susitarimus, padarė išvadą, kad 4 procentų metinės palūkanos nėra per didelės ir neprotingos, todėl atsižvelgdamas į sumažintą priteistą sumą, ieškovui iš atsakovės priteisė 112 800 Lt palūkanas (4 procentai metinių palūkanų už paskutinius penkerius metus), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2006-07-12) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37, 6.210, 6.874, 1.125 str. 9 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė I. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neteisinga teismo išvada, kad atsakovė su ieškovu pagal paskolos prievolę atsiskaitė ne pilnai, o tik dalyje dėl 36 000 Lt. Dar 1996-07-11 ieškovas notariškai patvirtino, kad atsakovė su juo pilnai atsiskaitė pagal 1996-05-09 paskolos sutartį. Pakartotinai sprendžiant šį ginčą svarbu tai, jog tuo pačiu naujai paaiškėjo ne tik ši faktinė aplinkybė, bet ir tai, kad ieškovas pirminiame procese davė tikrovės neatitinkančius parodymus – galimai tyčia nuslėpė faktą, kad atsakovė su juo atsiskaitė. Ieškovas teismine tvarka ginčijo savo paties pas notarą sudarytą vienašalį sandorį – patvirtinimą apie atsakovės atsiskaitymą. Bylą išnagrinėję teismai kritiškai vertino ieškovo parodymus, pažymėdami, kad ieškovo parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitiems įrodymams ir yra nenuoseklūs ir priešingai, atsakovės veiksmai patvirtina pakankamai pagrįstą ir nuoseklią jos poziciją (Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2012-03-23 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2149-466/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2013-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1408-640/2013). Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai – ne tik teismuose neteisingai nurodė, galimai tyčia nuslėpė reikšmingus faktus, bet ir piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis – bandė iš atsakovės prisiteisti paskolą, kurią atsakovė dar 1996 metais yra jam grąžinusi.

2. Teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, kas lėmė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra įrodymų, kad atsakovė ieškovui būtų grąžinusi visą paskolą. Šalys 1996-05-09 išreiškė valią dėl 600 000 Lt paskolos, kuri buvo įforminta dvejomis tos pačios dienos sutartimis: notarine sutartimi dėl 36 000 Lt ir rašytine sutartimi dėl 564 000 Lt. Toks dviejų tą pačią dieną sudarytų sutarčių buvimas rodo šalių vienalytę valią, atitinkamai paskolinti ir pasiskolinti būtent 600 000 Lt, t. y. sudaryti vienalytę iš paskolos teisinių santykių kilusią piniginę prievolę. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad paskolos užtikrinimui buvo įkeistas 640 000 Lt vertės nekilnojamasis turtas. Ieškovas pageidavo 600 000 Lt paskolą įforminti dvejomis sutartimis dėl to, kad jis negalėjo pagrįsti tokios didelės pinigų sumos turėjimo ir tai galėjo sukelti atitinkamų teisinių problemų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis logikos ir ekonomikos dėsniais, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad 640 000 Lt vertės įkeitimo sandorio sudarymas ir to įkeitimo panaikinimas yra pakankamai įtikinami argumentai leidžiantys daryti pagrįstą išvadą, kad tarp ginčo šalių buvo sukurta vienalytė paskolinė prievolė dėl 600 000 Lt, užtikrinta 640 000 Lt vertės įkeitimu, ir šio įkeitimo panaikinimas reiškia patvirtinimą apie prievolės pasibaigimą jos visišku įvykdymu. Svarbu ir tai, kad ieškovas ieškinį dėl paskolos priteisimo pareiškė tik po dešimties metų nuo jo subjektinės teisės pažeidimo.

3. Nors teismas pilnai panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą, tačiau visiškai nesprendė ir nevertino atsakovės argumentų dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovo ieškinį atmetęs Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 1 d. sprendime pažymėjo, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį teisme tik 2006 metais, praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Minėtą sprendimą panaikindamas Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime nurodė, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, nes tam tikros aplinkybės (konkrečiai, 2005-10-12 sutartis) rodo, kad atsakovė neva pripažino skolą ir ketino ją grąžinti. Taigi, naujai paaiškėjus esminei aplinkybei, naujai turėtų būti įvertinta ir 2005-10-12 sutartis. Dabar paaiškėjus, kad su ieškovu atsakovė atsiskaitė dar 1996 metais, nėra pagrindo 2005-10-12 sutarties aiškinti taip, jog ją pasirašiusi atsakovė patvirtino esanti skolinga ieškovui pagal 1996-05-09 sukurtą paskolos prievolę.

Atsiliepimas

Ieškovas A. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad bylose dėl skolų priteisimo kreditoriui tenka pareiga įrodyti prievolės egzistavimo faktą, o skolininkui įrodyti, kad jis prievolę arba atitinkamą jos dalį yra įvykdęs. Faktas, kad ieškovas paskolino atsakovei 600 000 Lt yra nustatytas, nei viena iš šalių jo neginčija. Byloje esantys įrodymai – pačios atsakovės paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai dokumentai – patvirtina, kad 564 000 Lt skola nėra grąžinta, ši atsakovės prievolė egzistuoja ir yra vykdytina. Atsakovės nurodytas ieškinio senaties klausimas nepatenka į bylos atnaujinimo pagrindus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju byla nagrinėjama po proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, sprendžiant klausimą dėl paskolos grąžinimo.

Dėl paskolos grąžinimo

Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 str. 4 d.). Tai reiškia, kad teismas patikrina ankstesnio teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo šiuo pagrindu įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamą byloje ir papildomai pristatytą medžiagą, bet dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Iki šių aplinkybių paaiškėjimo teismo priimtas sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, objektyviai galėjo turėti. Tai nereiškia, kad atnaujintoje civilinėje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, jeigu tai yra būtina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes priešingu atveju būtų paneigta proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medas“ v. UAB „Čeltaura“, bylos Nr. 3K-3-458/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-363/2010; kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 1996 m. gegužės 9 d. Vilniaus m. 9 notarų biure notariškai patvirtintą paskolos sutartį Nr. 1-977, ieškovas A. R. paskolino atsakovei I. K. 36 000 Lt iki 1996-12-01 (civilinė byla Nr. 2-594-34/2007, t. 1, b. l. 5).Tos pačios dienos Vilniaus m. 9 notarų biure notariškai patvirtinta įkeitimo sutartimi Nr. 1-978, atsakovė I. K., užtikrindama 1996-05-09 paskolos sutarties Nr. 1-977 įvykdymą, įkeitė UAB „Saulėtekis“ nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-594-34/2007, t. 1, b. l. 121). Taip pat 1996 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovei 540 000 Lt, o atsakovė įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 1996-12-01 (civilinė byla Nr. 2-594-34/2007, t. 1, b. l. 6). Tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos sutartimis suteiktų paskolų grąžinimo. Išnagrinėjęs civilinę bylą Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2007-11-15 sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2007-06-01 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, ieškovo A. R. ieškinį patenkino: priteisė iš I. K. A. R. 600 000 Lt paskolą, 120 000 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2006 m. liepos 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi atnaujintas procesas dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės, t. y. pareiškėjos I. K. naujai pateikto įrodymo – 1996 m. liepos 11 d. A. R. pareiškimo, kad I. K. su juo pilnai atsiskaitė pagal Vilniaus m. 9-o notarų biuro 1996 m. gegužės 9 d. patvirtintą paskolos sutartį, reg. Nr. 1-977 (t. 1, b. l. 6).

Kaip minėta, nagrinėjamos bylos šalių ginčo santykiai kildinami iš paskolos sutarčių, sudarytų galiojant 1964 m. CK, kurio 291 straipsnis esmines paskolos sutarties sąlygas reglamentavo analogiškai galiojančio CK 6.870 straipsnyje įtvirtintam reglamentavimui. Taigi, tiek pagal 1964 m., tiek pagal dabar galiojantį CK paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento; tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė pateikė įrodymą – 1996 m. liepos 11 d. A. R. pareiškimą, jog I. K. su juo pilnai atsiskaitė pagal Vilniaus m. 9-o notarų biuro 1996 m. gegužės 9 d. patvirtintą paskolos sutartį, reg. Nr. 1-977, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė įrodė, jog yra grąžinusi ieškovui 36 000 Lt skolą pagal šalių 1996 m. gegužės 9 d. sudarytą bei Vilniaus m. 9 notarų biure patvirtintą paskolos sutartį Nr. 1-977.

Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra įrodymų, kad atsakovė ieškovui būtų grąžinusi visą 600 000 Lt paskolą. Įvertinusi I. K. naujai pateiktą įrodymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pasikeitė faktinės bylos aplinkybės, kuriomis remiantis teismo buvo konstatuota, jog atsakovė neįrodė grąžinusi, 1996 m. gegužės 9 d. šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties pagrindu ieškovo jai paskolintus 540 000 Lt. Kaip minėta, pagal bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę, atsakovė turėtų pateikti įrodymus, kad paskolas pagal dvi 1996 m. gegužės 9 d. šalių sudarytas sutartis yra grąžinusi. Šiuo atveju atsakovės pateiktas 1996 m. liepos 11 d. A. R. pareiškimas įrodo tik dalies, t. y. 36 000 Lt skolos pagal vieną iš šalių 1996 m. gegužės 9 d. sudarytą bei Vilniaus m. 9 notarų biure patvirtintą paskolos sutartį Nr. 1-977 grąžinimą. Tai reiškia, kad atsakovės pateiktas įrodymas, įvertinus jį kartu su byloje anksčiau teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neteikia pagrindo konstatuoti ankstesnio teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta, kad atsakovė neįrodė, jog yra grąžinusi ieškovui 540 000 Lt paskolą, neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad įrodžius aplinkybę, jog apeliantė yra grąžinusi paskolos dalį, t. y. 36 000 Lt, nors ieškovas to nepripažino, turi būti padaryta išvada, kad apeliantė yra grąžinusi visą skolą pagal abi paskolos sutartis. Apeliantės nurodymas, kad ji grąžinusi ieškovui ir 540 000 Lt skolą, yra tik prielaidomis paremta jos išvada, nepagrįsta įrodymais. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad pateikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, atsakovė prašė pakeisti teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį dėl 36 000 Lt skolos priteisimo atmesti (t. 1, b. l. 1-4) ir tik vėliau patikslintu prašymu dėl proceso atnaujinimo prašė panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismo sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Dėl ieškinio senaties termino

Apeliantė skunde nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime konstatavo, jog ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, nes tam tikros aplinkybės (konkrečiai, 2005-10-12 sutartis) rodo, kad atsakovė pripažino skolą ir ketino ją grąžinti. Apeliantės teigimu, naujai paaiškėjus esminei aplinkybei, kad su ieškovu atsakovė atsiskaitė dar 1996 metais, nėra pagrindo 2005-10-12 sutarties aiškinti taip, jog ją pasirašiusi atsakovė patvirtino esanti skolinga ieškovui pagal 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutartis. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus.

Kaip minėta, apeliantė neįrodė, kad ieškovui yra grąžinusi 540 000 Lt skolą, pagal šalių 1996 m. gegužės 9 d. sudarytą paskolos sutartį. Vertinant 2005-10-12 šalių sudarytos sutarties turinį (civilinė byla Nr. 2-594-34/2007, t. 1, b. l. 8-9), nėra pagrindo teigti, kad atsakovė pripažino 36 000 Lt ar 540 000 Lt skolą pagal 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutartis, nes minėtame susitarime nėra įvardijama nei konkreti paskolos sutartis, nei skolos suma. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime konstatuodamas, kad ieškovas įrodė, jog ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs ir nebuvo praleistas, rėmėsi ne tik apeliantės nurodyta 2005-10-12 šalių sudaryta sutartimi, bet ir kitais įrodymais, šalių bei liudytojų parodymais, kurių atsakovė nenuginčijo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties terminą nei, kad nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidos apeliantei nepriteisiamos. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartimi buvo atidėtas atsakovei žyminio mokesčio 8 768 Lt sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo (t. 1, b. l. 251-255). Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, už jį nesumokėta žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovės valstybei (CPK 93, 96 str.).

Ieškovas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) prašo priteisti 1 905,75 Lt. Nagrinėdama ir vertindama ieškovo prašomų priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, realumą, būtinumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punktą, kuris nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 1,5 MMA, o tai reiškia, kad maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą būtų 1 500 Lt (1,5x1 000). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovo prašoma priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, suma viršija rekomenduotinus nurodytus maksimalius dydžius, taip pat bylos sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, konstatuoja, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo ieškovui priteisti visas jo prašomas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies ir iš atsakovės ieškovui priteistina 1 000 Lt už teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (tūkstantį litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš atsakovės I. K. 8 768 Lt (aštuonis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) žyminio mokesčio valstybei.

TeisėjaiAlė BukavinienėDanutė Gasiūnienė Alvydas Poškus