- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-21
- Bylos Nr.
- 2A-1408-640/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13996-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- I. K.
- Trečiasis asmuo
- notarė R
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei I. K. dėl pareiškimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo notarė R. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu jo paties Vilniaus miesto 8 notarų biure patvirtintą 1996-07-11 pareiškimą, kuriame jis nurodė, jog atsakovė I. K. pilnai atsiskaitė pagal Vilniaus m. 9 notarų biure 1996-05-09 patvirtintą paskolos sutartį, reg. Nr 1-977. Nurodė, jog ieškovas su atsakove buvo sudaręs dvi paskolos sutartis, pagal kurias buvo iš viso paskolinęs atsakovei 600 000 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2007-11-15 nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007-06-01 sprendimą, kuriuo A. R. ieškinys I. K. buvo atmestas ir ieškinį patenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-03-31 nutartimi atnaujino procesą byloje paaiškėjus naujai aplinkybei, t.y. pateikus naują įrodymą – A. R. 1996-07-11 pareiškimą. Ieškovas nurodo, kad minėtą pareiškimą jis surašė ne dėl to, kad patvirtinti 36 000 Lt atsakovės skolos grąžinimo faktą, o siekiant panaikinti atsakovei priklausančios kavinės (duomenys neskelbtini), įkeitimą. Ieškovas teigia, kad 1996-07-11 pareiškimas yra tariamas vienašalis sandoris, sudarytas tik dėl akių bei atsakovės atliktų, klaidinančių ieškovą veiksmų. Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2004-09-10 ir 2005-10-12 rašytiniais įrodymais pripažino esamą skolą. Nurodė, kad apie savo teisės pažeidimą ieškovas sužinojo tik tuomet, kai tapo aišku, kad atsakovė skolos jam negrąžins, todėl ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido (b.l.2-6,89-93, 1 tomas).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-03-23 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad jokie įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas, nesibaigus paskolos grąžinimo terminui, raštu patvirtinto apie skolos grąžinimą dėl savo suklydimo ar atsakovės apgaulingų veiksmų. Taip pat nurodė, kad ieškovas yra pakankamai išsilavinęs ir turintis verslo patirties asmuo, kuris, prieš pasirašydamas tokį pareiškimą, be abejonės turėjo suvokti jo pasirašymo pasekmes. Be to, ginčijamą pareiškimą patvirtino notarė, kuri atsiliepime dėl ieškinio nurodė, jog išaiškino A. R. pasirašomo pareiškimo esmę ir pasekmes. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo remtis ieškovo nurodytais liudytojų A. Ž., L. J. parodymais, bei tuo labiau galimai suinteresuoto asmens ieškovo sutuoktinės E. R. parodymais, duotais kitoje byloje, nes minėti liudytojai davė paaiškinimus, susijusius su skolos aplinkybėmis, o ne ieškovo A. R. 1996-07-11 pareiškimo surašymo aplinkybėmis. Atsakovė pateikė įrodymus apie jos turėtą kitą nekilnojamąjį turtą paskolinių santykių susidarymo su ieškovu metu (b.l. 114-150), todėl nėra įrodyta tai, kad ieškovui buvo būtina pasirašyti ginčijamą pareiškimą vien dėl kavinės (duomenys neskelbtini), įkeitimo panaikinimo. A. R. nuo pat 1996-07-11 raštelio, patvirtinto notarės, surašymo momento turėjo žinoti apie minėtą raštelį bei ieškovo, kaip jis nurodo, valios neatitikimą atliekamam veiksmui ar kitus sandorio trūkumus (kaip sudaryto dėl suklydimo ar dėl kitos šalies apgaulės -1964 m. CK 56, 57 str.), kurie sudarytų pagrindą jį pripažinti negaliojančiu. Teismas nurodė, kad ieškovui jo teisės galimas pažeidimas turėjo paaiškėti 1996-07-17 pažymint, kad savo pareiškimo galimą ydingumą ieškovas turėjo suvokti iš karto, kaip išsilavinęs, vykdantis verslą ir turintis sandorių sudarymo patirties asmuo. Teismas nenustatytė, kad atsakovė savo veiksmais darė ieškovui kokią nors įtaką, dėl ko jis negalėjo būti apdairus ir jam nebuvo pagrindo ginčyti 1996-07-11 pareiškimą, kurį jis šiuo metu įvardijo kaip tariamą sandorį, neabejotinai turėjusį būti aiškiu pačiam ieškovui nuo pat jo pasirašymo. Ieškininės senaties terminui pasibaigus iki 2001 m. CK įsigaliojimo, t.y. 1999-07-17 (vėliausiai 1999-12-01), nėra pagrindo taikyti 10 metų ieškininės senaties terminą ieškovo reikalavimui (CK 2.125 str.1d.). Taip pat nurodė, kad ieškovo pateiktas 2005-10-12 susitarimas neįrodo, kad atsakovė pripažino esamą skolą, nes susitarimo 9 p. nurodyta viena 1996-05-09 paskolos sutartis, nors tą pačią dieną buvo sudarytos dvi, todėl neaišku kuri nurodyta susitarime (b.l.55,56, 1 tomas). Taip pat skolos pripažinimo fakto neįrodo ir atsakovės ranka rašytas 2004-09-10 raštelis, nes iš jo turinio nėra aišku, kuri skola yra nurodyta (b.l.58,59, 1 tomas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas A. R. apeliaciniu skundu (b.l. 4-12, 2 tomas), prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiu A. R. 1996-07-11 pareiškimą, notarinio reg.Nr. R-8-3718. Nurodo, kad jeigu 36 000 Lt suma būtų grąžinta pagal ginčijamą 1996 m. liepos 11 d. pareiškimą, notarinio reg. Nr. R8-371, tai Atsakovei nebūtų reikalinga nurodyti, kad skolą neva grąžino 2006 m. gruodžio mėn. ir kitus nenuoseklius ir prieštaringus teiginius, rodančius, kad pinigai grąžinti po ginčijamo pareiškimo pasirašymo. Šie Atsakovės teiginiai patvirtina, kad ginčijamas pareiškimas yra tariamas sandoris, nepatvirtinantis jame nurodytos skolos grąžinimo Ieškovui, o Atsakovė savo teiginiais pripažįsta, kad 36 000 Lt suma nebuvo grąžinta (CPK 187 str.). Nurodė, kad Atsakovė I. K. 2006 m. lapkričio 2 d. teismo posėdyje parodė, kad ieškovas nėra išdavęs jai nei vieno pakvitavimo, kuriame būtų nurodyta atsakovės grąžinama paskolos suma. 2007 m. kovo 29 d. posėdžio metu jau patvirtino, kad „Ieškovas Gabijos gatvėje rašė raštelį, o pinigus vežiau į Kirtimus“. Jau 2007 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio metu Atsakovė parodė, kad „paskutiniai pinigai buvo atiduoti „Šerno kojoj“ ir tada man pasirašė raštelį – „pretenzijų neturiu“. Nurodo, kad atsakovės parodymai yra prieštaringi, nes 2007 m. gegužės 18 d. teismo posėdžio metu Atsakovė I. K. parodė, kad „paskutiniai pinigai buvo atiduoti „Šerno kojoj“ ir tada parašė raštelį – „pretenzijų neturiu“. Tuo tarpu 2010 m. spalio 19 d. teismo posėdžio metu Atsakovė jau nurodė, kad „pinigai buvo perduoti (duomenys neskelbtini)”. 2006 m. lapkričio 2 d. teismo posėdyje Atsakovė jau teigė, kad „kai grąžinau didesnę skolos dalį, tada ir atlaisvino „Nakties paukštę“. Kažkur 1996 m. gruodžio mėnesį aš skolą atidaviau pilnai“. Tuo tarpu jau 2007 m. gegužės 18 d. teismo posėdyje I. K. teigė, kad „paskutiniai pinigai buvo atiduoti „Šerno kojoj”“. Nurodo, kad atsakovės parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Taip pat nurodo, kad Aplinkybę, kad ginčijamas pareiškimas išduotas tikslu panaikinti kavinės įkeitimą patvirtina ir faktinės aplinkybės, t.y.: 1996 m. liepos 11 d. panaikinus minėto nekilnojamojo turto įkeitimą, turtas nedelsiant, praėjus tik 6 kalendorinėms dienoms, t.y. 1996 m. liepos 17 d., buvo įkeistas tuometiniam Lietuvos žemės ūkio bankui, užtikrinant gautos 5 500 000 Lt ir papildomai gaunamos 1 700 000 Lt paskolos grąžinimą. Svarbu tai, kad joks kitas I. K. priklausantis turtas aukščiau nurodytos paskolos grąžinimui nebuvo įkeistas, žemės sklypų, kuriuos Atsakovė nurodo neva turėjusi ir galėjusi užtikrinti paskolos grąžinimą, nebuvo įvertinti. Taip pat nurodo, kad liudytojai A. Ž., L. J. ir E. R. teisme paliudijo apie egzistavusią skolą, kuri nėra gražinta. Nurodo, kad kadangi teismas neįvertino 2004 m. rugsėjo 10 d. atsakovės ranka surašyto dokumento, kuriuo atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovui skolą, bei teismo sprendime nenurodė argumentų, kuriais remiantis atmeta šį argumentą, pažeidė imperatyvius CPK 185 str. ir 270 str. reikalavimus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties pradžią reglamentuojančias teisės normas, dėl ko skundžiamas 2012 m. kovo 23 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1996-07-12, nes 36 000 Lt skolos pagal 1996 m. gegužės 9 d. Vilniaus m. 9-ame notarų biure patvirtintą registro Nr. 1-977 paskolos sutartį mokėjimo terminas yra 1996 m. gruodžio mėn. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas dėl 36 000 Lt skolos pagal 1996 m. gegužės 9 d. Vilniaus m. 9-ame notarų biure patvirtintą registro Nr. 1-977 paskolos sutartį ir 564 000 Lt skolos pagal 1996 m. gegužės mėnesio 9 d. paskolos, prasidėjo 2005 metų pabaigoje. Taip pat nurodė, kad senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Atsakovė I. K. pripažino savo 36 000 Lt skolą pagal 1996 m. gegužės 9 d. sudarytą, Vilniaus m. 9-ame notarų biure, registro Nr. 1-977, patvirtintą Ieškovo ir Atsakovės paskolos sutartį ir 564 000 Lt skolą pagal 1996 m. gegužės mėnesio 9 d. paskolos sutartį, dėl ko ginčijamas 1996 m. liepos 11 d. pareiškimas, notarinio reg. Nr. R8-3718, nepatvirtina 36.000 Lt skolos grąžinimo, yra tariamas sandoris. Nurodo, kad atsakovės skolos pripažinimas reiškia, kad ginčijamas 1996-07-11 d. pareiškimas nepatvirtina jame nurodytų aplinkybių, t.y. 36 000 Lt skolos pagal 1996 m. gegužės 9 d. sudarytą, Vilniaus m. 9-ame notarų biure, registro Nr. 1-977, patvirtintą Ieškovo ir Atsakovės paskolos sutartį, grąžinimo. Nurodo, kad susitarimo 9 punkte ir 2004 m. rugsėjo 10 d. Atsakovės ranka surašytame dokumente (ieškinio priedas Nr. 9) įtvirtinti įsipareigojimai dėl skolos grąžinimo reiškia, kad Atsakovė iš naujo raštu patvirtino savo skolą Ieškovui – pripažino Ieškovo finansines pretenzijas, kurių pasibaigimą susiejo su minėto susitarimo įvykdymu, t.y. jeigu 2005 m. spalio 12 d. susitarime numatyti įsipareigojimai būtų įvykdyti, Atsakovės skola Ieškovui būtų anuliuota. Tokiu atveju ieškovas būtų atleidęs atsakovę nuo 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutarčių įvykdymo ir prievolė grąžinti 600 000 Lt būtų pasibaigusi. Nurodo, kad ir Lietuvos apeliacinis teismas ir Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad tiek 36 000 Lt skola pagal 1996 m. gegužės 9 d. sudarytą, Vilniaus m. 9-ame notarų biure, registro Nr. 1-977, patvirtintą Ieškovo ir Atsakovės paskolos sutartį, tiek ir 564 000 Lt skola pagal 1996 m. gegužės 9 d. paskolos sutartį nėra grąžinta. Nurodo, kad šie argumentai ir byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad Atsakovė I. K. pripažino savo 600 000 skolą Ieškovui A. R.. Nurodo, kad Ieškovo ir Atsakovės santykiai buvo geri, Atsakovė vis žadėjo grąžinti skolą, t.y. ieškinio senaties terminas, jeigu jis ir buvo praleistas, yra praleistas dėl pačios Atsakovės nesąžiningų veiksmų, t.y. nuolatinių tvirtinimų, kad skola bus grąžinta, kas ir sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu (b.l. 17-21, 2 tomas) į apeliacinį skundą atsakovės I. K. atstovas, advokatas P. M. prašo palikti galioti Vilniaus m. 1 apylinkės tiesmo sprendimą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovės paaiškinimus kitoje civilinėje byloje ieškovas ištraukė iš konteksto. Nurodo, kad atsakovė kitoje civilinėje byloje yra teikusi paaiškinimus dėl visos 600.000 Lt skolos grąžinimo, tačiau šie paaiškinimai neprieštarauja atsakovės nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su 2006-07-11 d. pareiškimo pasirašymo aplinkybėmis. Civilinėje byloje Nr. A2-5839-560/2010 teismas pažymėjo: „kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėja prašomos atnaujinti procesą civilinės bylos nagrinėjimo metu ėmėsi priemonių aukščiau paminėtam įrodymui (past. 1996-07-11 pareiškimui) surasti, o taip pat informavo apie tai teismą bei prašė teismo išreikalauti šį įrodymą. Civilinę bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas taip pat ėmėsi veiksmų išreikalauti šį įrodymą <...>“. Nurodo, kad šios Lietuvos apeliacinio teismo konstatuotos aplinkybės paneigia ieškovo argumentus, kad atsakovė I. K. tariamai davė prieštaringus parodymus. Priešingai, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė dėjo pastangas, kad aptariamas 1996-07-11 d. pareiškimas būtų surastas ir pateiktas teismui. Pirmos instancijos teismas ieškovo skundžiamame 2012-03-23 d. sprendime visiškai pagrįstai nurodė, kad paties ieškovo pozicija dėl 1996-07-11 d. pareiškimo pasirašymo aplinkybių ne visai nuosekli. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: aptariamame 1996-07-11 pareiškime yra labai aiškiai patvirtinama: „Aš, A. R., pareiškiu, kad pil. I. K. su manimi pilnai atsiskaitė pagal Vilniaus m. 9-ojo notarų biuro 1996-05-09 patvirtintą paskolos sutartį, reg. Nr. 1-977“. Ieškovo parašo tikrumą patvirtino Vilniaus miesto 8-ojo notarų biuro notarė. Notarė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog išaiškino A. R. pasirašomo pareiškimo esmę ir pasekmes. Nurodė, kad apeliantas yra pakankamai išsilavinęs ir turintis verslo patirties asmuo, kuris, prieš pasirašydamas tokį pareiškimą be abejonės turėjo suvokti jo pasirašymo pasekmes. Taip pat nurodo, kad ieškovo argumentai apie tai, kad 1996-07-11 pareiškimas yra tariamas sandoris, sudarytas tik siekiant panaikinti kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), įkeitimą, prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Nurodo, kad liudytojai A. Ž., L. J., E. R. davė paaiškinimus, susijusius su skolos aplinkybėmis, o ne ieškovo A. R. 1996-07-11 pareiškimo surašymo aplinkybėmis. Nurodo, kad nurodyti liudytojai teikė paaiškinimus apie skolą, apie kurią sužinojo iš paties ieškovo A. R., arba iš kitų asmenų, tačiau nėra įvardinta apie kokio dydžio skolą yra kalbama, nėra užsiminta ir apie ginčijamą 1996-07-11 pareiškimą. Todėl nurodytų liudytojų parodymai laikytini nepatikimais. Taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs ne dėl 36 000 Lt skolos priteisimo, o dėl 2006-07-11 pareiškimo pripažinimo negaliojančiu. Todėl vertinant, kada prasidėjo ieškinio senaties eigos pradžia, vertintina, kada apeliantas sužinojo apie savo teisių pažeidimą pasirašant 2006-07-11 pareiškimą. Todėl ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas su 1996 m. liepos 17 d., kuomet, kaip nurodo ieškovas, atsakovė tuometiniame Lietuvos žemės ūkio banke gavo paskolas ir turėjo su juo atsiskaityti. Ieškovas pats pripažįsta, kad atsakovei 1996 m. liepos 17 d. neatsiskaičius suvokė, jog jo teisės yra pažeistos. Ieškovas, vadovaudamasis 1964 CK 84 str. 1 d., ieškinį dėl 1996-07-11 pareiškimo pripažinimo negaliojančiu turėjo pareikšti iki 1999 m. liepos 17 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo 9 d., daugiau kaip 11 metų praleidęs ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad Ieškovo nurodomo 2005-10-12 susitarimo 9 punkte nėra nurodoma apie kurią 1996-05-09 paskolos sutartį yra kalbama, tačiau, akivaizdu, kad nėra kalbama apie 2 (dvi) paskolos sutartis ir nėra kalbama apie bendros 600 000 Lt skolos pripažinimą, kaip ieškinyje nurodo ieškovas. Taip pat nurodo, kad aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškinio senaties terminas yra praleistas daugiau negu 10 metų, todėl, manytina, nėra jokių objektyvių (pateisinamų) aplinkybių, dėl kurių apeliantui galėtų būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantas pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka; apeliantas nurodė, jog tarp šalių kilęs ginčas dėl 36000 Lt skolos grąžinimo yra sudėtingas, teisminiai ginčai tęsiasi jau 5 metus, todėl tik žodinio proceso tvarka nagrinėjant bylą bus tinkamai ištirti įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė.
Prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetamas. Bylos nagrinėjimo metu žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kalbų turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turiniui (CPK 324 str. 2 d.); įstatymas draudžia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teisme, nesvarbu kokia tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas – žodinio ar rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų pateikimas ir tyrimas apeliacinės instancijos teisme taip pat yra ribojamas (CPK 314 str.). Visi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, todėl vien minėtų argumentų išdėstymas žodžiu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nesudaro pagrindo tenkinti apelianto prašymo. Apeliantas savo prašyme nenurodė jokių svarbių motyvų, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Todėl apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas ir netenkintinas (CPK 322 str.).
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra šalių sudarytos ir Vilniaus m. 9 notarų biuro 1996-05-09 patvirtintos paskolos sutarties, reg. Nr.1-977, įvykdymo patvirtinimo ieškovo A. R. 1996-07-11 pareiškimu galiojimas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 1996-07-11 pasirašė pareiškimą, kuriuo patvirtino, jog atsakovė I. K. pilnai atsiskaitė pagal Vilniaus m. 9 notarų biure 1996-05-09 patvirtintą paskolos sutartį, reg. Nr 1-977 (b.l. 22, 1 tomas). Taip pat pareiškime nurodyta, kad paskolos užtikrinimui buvo įkeista UAB „Saulėtekis“ nuosavybės teise priklausanti nebaigta statyti kavinė, plane pažymėta indeksu 2E2/p, esanti adresu Nemenčinės pl. 13A, Vilniuje. Remiantis LR civilinio kodekso (toliau – CK), 210 str. A. R. minėtu pareiškimu prašė pažymėti apie įkeitimo teisės pasibaigimą. Ieškovo pareiškimą patvirtino trečiasis asmuo notarė R. J..
Pareiškimas susijęs su ieškovo ir atsakovės paskoliniais santykiais pagal 1996-05-09 sudarytas dvi paskolos sutartis dėl 564 000 Lt ir 36 000 Lt, kuriuos atsakovei paskolino ieškovas. Dėl jų grąžinimo tarp šalių kilo ginčas. Išnagrinėjęs civilinę bylą Vilniaus apygardos teismas 2007-06-01 sprendimu A. R. ieškinį dėl 600 000 Lt skolos, 120 000 Lt palūkanų, metinių palūkanų priteisimo atmetė (b.l.10-14, 1 tomas). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007-11-15 sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2007-06-01 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, ieškovo A. R. ieškinį pilnai patenkino (b.l.15-21, 1 tomas). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011-03-31 nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010-11-02 nutartį ir nutarė atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal A. R. ieškinį atsakovei I. K. dėl 600 000 Lt skolos priteisimo. Teismas pripažino, kad atsakovės pateiktas byloje ieškovo 1996-07-11 pareiškimas, kuris anksčiau nebuvo pateiktas ne dėl I. K. kaltės, sudaro pagrindą proceso atnaujinimui ir gali turėti reikšmės bylos išsprendimo rezultatui (b.l.60-63, 1 tomas).
Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį nurodė, jog byloje jokie įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas, nesibaigus paskolos grąžinimo terminui, raštu patvirtinto apie skolos grąžinimą dėl savo suklydimo ar atsakovės apgaulingų veiksmų. Taip pat teismas konstatavo, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą dar iki 2001 m. metų Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl nėra pagrindo taikyti 10 metų ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir netyrė visų byloje esančių įrodymų, tuo pažeisdamas CPK 185 str. ir 270 str. reikalavimus. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino atsakovės prievolės ieškovui pabaigos momentą patvirtinančių įrodymų ir neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų reikšmę ginčijamo sandorio tariamumui. Nurodo, kad atsakovės parodymai ir paaiškinimai dėl 36000 Lt skolos grąžinimo yra nenuoseklūs ir prieštaringi, kas patvirtina, kad 36000 Lt skola negrąžinta.
Su tokiais apelianto argumentais kolegija nesutinka ir juos atmeta. Visų pirma, kolegija nurodo, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškimo, patvirtinančio paskolos grąžinimą, galiojimo, o ne dėl skolos priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos tirti ir vertinti visų atsakovės paskolinių įsipareigojimų ieškovui įvykdymo aplinkybių, o tik apsiriboti ginčo dalyką ir pagrindą liečiančiomis aplinkybėmis.
Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės parodymų ir paaiškinimų. Ginčijamame teismo sprendime buvo vertinama ir analizuojama atsakovės veiksmai tiek nagrinėjamojoje byloje, tiek byloje dėl proceso atnaujinimo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad šioje byloje nėra pagrindo remtis kitoje byloje duotais liudytojų parodymai, nes liudytojai davė paaiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su atsakovės skolos ieškovui buvimu. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytoja E. R. kaip ieškovo sutuoktinė galimai suinteresuotas asmuo, todėl jos parodymais teismas negali remtis. Be to, apelianto nurodyti liudytojų parodymai yra tik dėl skolos fakto buvimo, tačiau nepatvirtina aplinkybių, nei kokia skolos suma buvo, nei pagal kokias paskolos sutartis. Tuo labiau, minėtų liudytojų parodymai iš viso nėra susiję su aplinkybėmis, kurios nagrinėjamos šioje byloje – ieškovo pareiškimu dėl skolos grąžinimo galiojimu. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje pateiktus įrodymus apie atsakovės turtinę padėtį bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą konstatavo, jog nėra įrodyta tai, jog ieškovui buvo būtina pasirašyti ginčijamą pareiškimą vien dėl to, kad būtų panaikintas UAB „Saulėtekis“ vardu turimo nekilnojamo turto įkeitimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog paties ieškovo veiksmai – ieškinio pagrindo nurodymas, patvirtina ne visai nuoseklią pozicija dėl ieškinio dalyko. Be to, kolegija sutinka, jog atsakovės veiksmai nagrinėjant bylą tarp šalių dėl skolos priteisimo patvirtina pakankamai pagrįstą ir nuoseklią jos poziciją dėl ginčijamo sandorio galiojimo. Kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą byloje.
Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės 2004-09-10 ranka surašyto raštelio. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovės 2004-09-10 ranka surašytas raštelis negali būti laikytinas skolos pripažinimo faktu, nes iš jo turinio nėra aišku, kuri skola yra nurodyta. Kolegija pritaria šiems pirmosios instancijos teismo argumentams, todėl jų nekartoja.
Apeliantas ginčija teismo sprendimą, nurodydamas, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties pradžią reglamentuojančias teisės normas. Su tokia apelianto argumentacija kolegija nesutinka. Apeliantas nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina Lietuvos apeliacinio teismo 2007-11-05 nutartyje nurodyta data, t.y. 2005 metų pabaiga. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo minėta nutartis buvo priimta byloje, kurioje procesas yra atnaujintas ir byla perduoti teismui nagrinėti pakartotinai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr.2-515/2011), todėl remtis minėtoje apelianto nutartyje nurodytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniu faktu nėra pagrindo (CPK 182 str.). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, jog ieškovas savo reikalavimą byloje grįsdamas aplinkybe, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas kaip tariamas sandoris, nuo pat jo sudarymo turėjo žinoti apie ginčijamą raštelį ir jo trūkumus, kurie sudarytų pagrindą jį pripažinti negaliojančiu. Mažai tikėtina yra tai, jog ieškovas kaip kreditorius raštu patvirtinęs skolininkui apie skolos grąžinimą, jos neprisimintų tokį ilgą laiko tarpą bei teikiant ieškinį teismui dėl skolos priteisimo nutylėtų šią aplinkybę. Kolegija sutinka, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti po paskolos termino grąžinimo pasibaigimo, t.y. 1996-12-01, nes tai dienai jam turėjo būti aiškios skolos grąžinimo ar negrąžinimo aplinkybės. Todėl būtent nuo šio momento skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, kuris pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CK 84 str. pasibaigė 1999-12-01, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, jog jo reikalavimui turėjo būti taikytas 10 metų ieškinio senaties terminas pagal 2001 m. Civilio kodekso nuostatas. Be to, nesant pagrindų pripažinti ginčijamą pareiškimą niekiniu, atmestinas apelianto argumentas, jog pareiškimo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nėra reikšmingas.
Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovė pripažino 36000 Lt skolą pagal 1996-05-09 sutartį. Pirmosios instancijos teismas vertino 2005-10-12 šalių pasirašytą susitarimą (b.l. 55, 1 tomas) ir pagrįstai nurodė, kad iš šio susitarimo nėra pagrindo teigti, kad atsakovė pripažino 36 000 Lt skolą pagal 1996-05-09 paskolos sutartį, nes minėtame susitarime nėra įvardijama nei konkreti paskolos sutartis, nei skolos suma, nes tą pačią dieną tarp šalių buvo sudarytos dvi sutartys. Todėl nesant byloje kitų įrodymų, nėra pagrindo teigti, jog atsakovė pripažino savo skolą ieškovui 36000 Lt sumai pagal 1996-05-09 paskolos sutartį.
Apelianto argumentai, jog tiek 2007-11-05 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, tiek Vilniaus apygardos teismo 2007-06-01 sprendime yra nurodyta, jog 36000 Lt skola ieškovui pagal 1996-05-09 paskolos sutartį nėra grąžinta, yra atmestini, nes kaip jau minėta, procesas byloje, kurioje priimti minėti procesiniai dokumentai, yra atnaujintas, todėl remtis minėtuose procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis jų neįrodinėjant nėra pagrindo.
Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nenustatyta, jog atsakovė savo veiksmais būtų dariusi ieškovui įtaką, dėl ko jis negalėjo būti apdairus ir jam nebuvo pagrindo ginčyti 1996-07-11 pareiškimą, todėl pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Jokių svarbių aplinkybių apeliantas nenurodė, dėl ko jis praleido ieškinio senaties terminą, todėl byloje nėra teisinio pagrindo praleistam ieškinio senaties termino atnaujinimui. Vien apelianto nurodytos aplinkybės, jog santykiai su atsakove buvo geri, atsakovė vis žadėjo atiduoti skolą, negali būti laikomos svarbiomis priežastimis. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas būdamas išsilavinęs, verslo patirties turintis žmogus, turėjo galimybę ir pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai. Pažymėtina, kad skolos grąžinimą patvirtinantis pareiškimas buvo patvirtintas notaro, kuris išaiškino tokio pareiškimo pasirašymo pasekmes.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.