Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. S. ir trečiojo asmens N. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei antstolei A. R. Ž. dėl buto dalies varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys G. B., N. S., uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“, uždaroji akcinė bendrovė „Inkomlita“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2020 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-20-75-2781, kuriuo iš varžytynių pardavė turtą – ½ buto už 20 400 Eur; 2) taikyti restituciją – grąžinti ieškovo nuosavybėn turto pardavimo iš varžytynių aktu parduotą turtą, o trečiajam asmeniui – turto pirkėjui G. B. – už jį sumokėtus 20 400 Eur; 3) įpareigoti atsakovę grąžinti paskirstytą lėšų sumą trečiajam asmeniui iš išieškotojų, prisijungusių antstolių ir grąžinti savo vykdymo išlaidų sumą; 4) atnaujinti ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą, jei teismas padarytų išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas; 5) teismui nusprendus, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sutrumpintas ieškinio senaties terminas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Atsakovė per vykdymo laikotarpį nesiėmė procesinių veiksmų skolininko turto dalies nustatymui, nes skolininkas 1988 m. spalio 1 d. sudarė santuoką, o butą įgijo būdamas santuokoje – 1998 m. birželio 15 d. Teigia, kad nenustačius skolininko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalies, negalima tiksliai nustatyti sutuoktinio turto apimties ir vertės, todėl išieškojimas į skolininko dalį negalėjo būti nukreiptas. Pažymėjo, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į nusidėvėjimą, taip pat į išieškotojo ir skolininko nuomones, o šiuo atveju atsakovė vykdomosiose bylose nepriėmė turto arešto akto, kuriuo areštavo ieškovui priklausantį turtą, bei nepriėmė patvarkymo dėl areštuoto turto vertės tikslinimo.

2.2. Antstolė turtą areštavo vykdomojoje byloje Nr. 0075/11/01130 2012 m. kovo 14 d., o ši byla buvo baigta 2012 m. rugsėjo 7 d. CPK 631 straipsnio l dalies l punkto ir CPK 632 straipsnio l dalies l punkto pagrindais ir jau yra sunaikinta. Dalis procesinių vykdymui aktualių dokumentų perdėti į vykdomąją bylą Nr. 0075/11/01132. Mano, kad antstolis, grąžindamas vykdomąjį dokumentą, turėjo panaikinti visas priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui įvykdyti, taip pat turėjo panaikinti turto areštą, taikytą vykdomojoje byloje Nr. 0075/11/01130, nepanaikinto turto arešto akto pagrindu atlikti visi paskesni atsakovės veiksmai, susiję su turto įkainojimu ir jo realizavimu, negali būti teisėti ir pagrįsti.

2.3. Atsakovė pranešimais apie varžytynių paskelbimą informuodavo ieškovą jau paskelbusi varžytynes. Teigia, kad ji neinformavo skolininko apie ketinimą skelbti varžytynes. Ieškovui taip pat nebuvo išaiškinta teisė pasiūlyti savo pirkėją bei sudarytos tam sąlygos. Akcentavo, kad atsakovė skelbimuose dėl varžytynių nepridėjo buto fotonuotraukų, nenurodė savybių, nurodytų ekspertizės akte, nenurodė, kad dalis yra su rūsiu, t. y. nesiekė padidinti susidomėjimo parduodamu turtu.

2.4. Antstolė 2019 m. spalio 21 d. patvarkymu spręsdama klausimą dėl turto realizavimo, vadovavosi 2016 m. rugsėjo 9 d. ekspertizės aktu ir to pagrindu paskelbė 2019 m. lapkričio 5 d. pirmąsias varžytynes Nr. 181227, o joms neįvykus ir neperėmus išieškotojui iš varžytynių neparduoto turto, 2020 m. sausio 17 d. paskelbė antrąsias turto varžytynes Nr. 185007, tačiau turtas buvo vertintas remiantis informacija apie analogiško, panašaus turto sandorių, įvykusių 2015–2016 m., kainas, kai šiuo atveju toks įkainojimas 2019 m. spalio–lapkričio mėnesiais neatitiko buvusių rinkos kainų, t. y. atsakovė neturėjo pagrindo vadovautis daugiau nei 3 metų senumo ekspertizės aktu.

2.5. Dėl ieškinio senaties nurodė, kad ieškovas 2021 m. rugpjūčio 18 d. pareiškimu prašė spręsti Klaipėdos apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo teisėjų nušalinimo klausimą. Šį klausimą 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-905-1067/2021 nagrinėjusi teisėja vadovaudamasi CPK 69 straipsnio 1 dalies nuostata, tačiau nutarties ieškovas negavo ir tikėjosi, kad teismo posėdis, kuris buvo paskirtas tą pačią nutarties priėmimo dieną – 2021 m. rugpjūčio 19 d. – bus atidėtas, todėl jame nedalyvavo, nors viso proceso metu buvo aktyvus, o negavęs nutarties, neturėjo realios galimybės realizuoti savo teises visa apimtimi. Mano, kad šiuo atveju faktas, jog ieškovas negavo nutarties, nėra ieškovo kaltė, susijusi su netinkamu procesinių pareigų vykdymu, ir, jei tinkamai būtų gavęs nutartį, nebūtų buvę apribotos ieškovo teisės ir užkirstas kelias tinkamai ginti savo teises.

2.6. CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienų metų senaties terminas reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, nes teisinis reguliavimas, kai skolininkas gali remtis tik CPK 602 straipsnio normomis ir jose nustatytu sutrumpintu ieškinio senaties terminu, neužtikrina lygiateisiškumo principo ir nesudaro sąlygų ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus ne tik specialiojoje teisės normoje CPK 602 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, bet ir dėl imperatyviųjų CPK, Civilinio kodekso (toliau – CK) bei kitų teisės aktų pažeidimų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo 75,20 Eur už procesinių dokumentų įteikimą.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nurodė, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovas su trečiuoju asmeniu 2015 m. rugpjūčio 21 d. sudarė vedybų (povedybinę) sutartį, kurioje nustatė teisinį režimą jų turimam turtui, pagal kurią po ½ dalį keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pažymėjo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo vedybų (povedybinę) sutartį sudarė laisva valia, neverčiami, savo nuožiūra. Darė išvadą, kad antstolei nebuvo pagrindo dalyti jau padalytą turtą, kurio teisinio režimo pasikeitimas įregistruotas nustatyta tvarka. Taip pat akcentavo, kad visi procesiniai dokumentai apie turto realizavimo procesą buvo siųsti ne tik ieškovui, bet ir trečiajam asmeniui registruotomis pašto siuntomis. Ieškovas apie vykstantį vykdymo procesą nuolat buvo informuojamas ir elektroniniu paštu.

4.2. Nurodė, kad vadovaujantis turto arešto metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-140 patvirtintų Antstolio veiklos dokumentų tvarkymo ir saugojimo taisyklių 19.8. punktas (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 30 d.) bei Antstolių įstatymo 43¹ straipsnio 6 dalis) surašius vieną turto arešto aktą, jo popierinis variantas, užbaigus vykdomąją bylą Nr. 0075/11/01130 ir suėjus jos sunaikinimo terminui, perdėtas į toliau vykdomą bylą Nr. 0075/11/01132. Pažymėjo, kad teisės aktai imperatyviai nenumatė antstoliui pareigos kiekvienoje vykdomojoje byloje dėl skolų išieškojimo iš to paties skolininko surašyti atskirus turto arešto aktus tam pačiam turtui.

4.3. Dėl CPK 704 straipsnio pažeidimo nurodė, kad iš byloje ir vykdomojoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog ieškovui ne kartą raštu išaiškinta minėta norma bei visos skolininko teisės ir pareigos (raginimai, patvarkymai). Teigia, kad šiuo atveju ieškovas apie vykdymo procesą žinojo, buvo informuotas, jog jo turimą turtą bus siekiama realizuoti varžytynėse, todėl darė išvadą, kad to negalima įvardyti netikėtumu, nes išieškojimas yra vykdomas jau daugiau nei dešimt metų, tačiau ieškovas savo teisėmis naudojosi nenuosekliai – kartais visai pasyviai, kartais – skųsdamas antstolės veiksmus. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad teisės aktas ar Sprendimų vykdymo instrukcija nenumato antstoliui pareigos vykdant vykdomąją bylą daugiau kaip dešimt metų po keliskart skolininkui priminti ir aiškinti jo teises ir pareigas.

4.4. Teigė, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei nurodytą teismų praktiką, konstatuotina, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad ginčo turto vertė buvo nustatyta netinkamai ir (ar) turtas parduotas už per mažą kainą. Pažymėjo, kad buvo skelbiamos trejos varžytynės, kurios neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas; trejos antrosios varžytynės, iš kurių dvejos neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Turtas buvo parduotas trečiosiose antrosiose varžytynėse už 20 400 Eur, t. y. už kainą, sudarančią apie 60 procentų 2016 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. A16-020 nustatytos turto kainos (34 000 Eur). Teismas vertino, jog tai, kad turtą buvo siekiama iš pradžių parduoti už didesnę kainą, tačiau turto įsigyti nesiekė nė vienas pirkėjas, parodo, jog siūloma kaina buvo nepatraukli potencialiems pirkėjams, todėl darė išvadą, kad teigti, jog turtą būtų buvę galima parduoti už didesnę kainą, nėra pagrindo. Akcentavo, jog tuo atveju, jei ginčo turtas būtų paklausus ir galėtų būti įkainotas brangiau, tai varžytynėse dalyvavę potencialūs pirkėjai siūlytų už turtą didesnę kainą. Be to, ieškovas, siekdamas išvengti, jo manymu, turto pardavimo už mažesnę kainą, turėjo teisę ir galėjo pats siūlyti turto pirkėją (CPK 704 straipsnio 1 dalis).

4.5. Nurodė, kad siekdamas pagrįsti argumentus dėl didesnės turto vertės ieškovas iš esmės vadovaujasi tik bendro pobūdžio samprotavimais ir vien ieškovo nurodytos aplinkybės nepagrindžia turto rinkos vertės pokyčių (CPK 185 straipsnis), kadangi ieškovas nepateikė nei specialistų išvadų, nei kitų įrodymų apie konkretaus buto vertę. Akcentavo, kad vien tik didesnės pradinės kainos nustatymas savaime nepritraukia potencialiai realių turto pirkėjų ir nepagrindžia, jog, tik nustačius didesnę kainą jau pirmosiose varžytynėse, ginčo butas būtų už ją parduotas (juolab kad bylos duomenys ir konkreti situacija nagrinėjamu atveju tokius ieškovo argumentus paneigė).

4.6. Nurodė, kad apie galbūt pažeistą teisę, t. y. apie 2020 m. kovo 20 d. surašytą turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-20-75-2781, ieškovas sužinojo jį priėmus, nes antstolė jį apie įvykusias varžytynes informuodavo tinkamai ir laiku. Teigia, jog tą faktą patvirtino ir jo kreipimasis į teismą su 2020 m. spalio 2 d. ieškiniu dėl turto pardavimo akto Nr. S-20-75-2781 pripažinimo negaliojančiu. Pažymėjo, kad ieškovas aktyviai naudojosi savo teisėmis – du kartus reiškė analogiškus prašymus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų ir Klaipėdos apygardos teismo teisėjų nušalinimo, tačiau į teismo posėdį 2021 m. rugpjūčio 19 d. neatvyko; nurodė negalvojęs, kad kitą dieną bus paskirtas posėdis. Dėl nurodyto argumento konstatavo, kad ieškovas pats nusprendė, kaip jam elgtis, – eiti ar neiti į teismo posėdį, pasitikslinti pateikto prašymo sprendimo terminus, tačiau to laiku ir tinkamai nepadaręs, turi prisiimti savo elgesio pasekmes.

4.7. Nurodė, kad ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui dėl 2020 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-20-75-2781 pripažinimo negaliojančiu turi būti skaičiuojama nuo šio akto priėmimo dienos, todėl darė išvadą, kad ieškinys dėl 2020 m. kovo 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-20-75-2781 pripažinimo negaliojančiu teisme užregistruotas 2022 m. sausio 20 d., o priimtas po trūkumų šalinimo 2022 m. vasario 8 d., t. y. pateiktas praleidus vienų metų ieškinio senaties terminą. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, neatvykdamas į paskirtą teismo posėdį, todėl ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, ir ieškovo nerūpestingumas, aplaidumas ir piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis negali būti laikomas svarbiu pagrindu atnaujinti praleistą terminą.

4.8. Nurodė, kad teismas neturi pagrindo manyti, jog CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienų metų senaties terminas reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, nes vykdymo procesą reglamentuojančiose teisės normose įtvirtinta ieškinio senatį nustatanti nuostata yra specialioji norma, numatanti išimtis iš bendrų ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų, todėl kitaip ji negali būti aiškinama. Laikė, kad toks reguliavimas nėra savitikslis ar atsitiktinis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visa apimtimi. Taip pat prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesusipažino su ieškovo ir sutuoktinės sudarytos povedybinės sutarties turiniu, iš kurio nėra jokio pagrindo nuspręsti dėl iki povedybinės sutarties sudarymo įgyto turto pakeisto turto teisinio režimo. Teigia, kad ieškovo su sutuoktine 2015 m. rugpjūčio 25 d. sudaryta povedybine sutartimi nustatytas viso būsimo sutuoktinių po povedybinės sutarties sudarymo įgyjamo turto teisinis režimas. Pažymi, kad povedybinė sutartis nenumato, jog keičiamas ir iki sutarties sudarymo įgyto sutuoktinių turto teisinis režimas, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nuspręsti, jog pagal sutartį ½ dalis buto yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Darė išvadą, jog atsakovė nesivadovavo CPK 667 straipsnyje imperatyviai nustatytos tvarkos nustatant ieškovui priklausančią turto dalį.

6.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės klaidingai pateikta informacija, jog antstolė surašė turto arešto aktą vykdomojoje byloje Nr. 0075/11/01130 ir, suėjus jos sunaikinimo terminui, perdėjo turto arešto aktą į toliau vykdomą vykdomąją bylą Nr. 0075/11/01132. Atkreipė dėmesį, jog antstolė nepagrindė savo teiginių jokiais įrodymais. Pažymi, kad iš vykdomosios bylų kopijos, kurios ieškovo atstovas prašė antstolės pateikti, medžiagą matyti, jog jokio turto arešto akto nėra. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino šios faktinės aplinkybės, nors ieškovo atstovas pateikė iš antstolės gautą vykdomosios bylos kopiją. Akcentavo, kad iš Turto arešto aktų registro išrašo matyti, jog antstolė turtą areštavo vykdomojoje byloje Nr. 0075/11/01130 2012 m. kovo 14 d. pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-758-360/2010 (turto arešto akto Nr. 0212002106). Pažymėjo, kad vykdomoji byla Nr. 0075/11/01130 buvo baigta 2012 m. rugsėjo 7 d, o iš atsakovės pateiktos informacijos apie vykdomosios bylos Nr. 0075/11/01130 užbaigimo pagrindą bei iš Turto arešto akto registro duomenų matyti, kad atsakovė užbaigdama bylą nesiėmė CPK 631 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir nepanaikino turto arešto, taikyto vykdomojoje byloje Nr. 0075/11/01130. Darė išvadą, kad nepanaikinto turto arešto akto pagrindu atlikti visi paskesni atsakovės veiksmai, susiję su turto įkainojimu ir jo realizavimu, negali būti vertinami teisėtais ir pagrįstais.

6.3. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų viseto, kad antstolė per visą vykdomosios bylos vykdymo laikotarpį nesurašė turto arešto akto ir nepriėmė jokio turto arešto akto tikslinimo, kai antstolės paskirtas ekspertas – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „AIDILA“ 2016 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. A16-020 įvertino ieškovo turtą. Ieškovo nuomone, teisės aktai imperatyviai draudžia antstoliui nesurašius turto arešto akto realizuoti skolininko turtą, o išimtis nesurašyti naujo turto arešto akto numatyta tik tuo atveju, kai vykdomasis dokumentas su taikytomis priverstinio vykdymo priemonėmis persiunčiamas kitam antstoliui vykdyti. Akcentavo, jog šiuo nagrinėjamu atveju, antstolė vykdomosiose bylose priėmė patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo, paskelbė varžytynes, atliko kitus su turto realizavimu susijusius priverstinius vykdymo veiksmus ir realizavo turtą, kurio neareštavo, tokiu būdu pažeisdama CPK 691 straipsnio normas.

6.4. Pažymėjo, jog tai, kad ieškovo atžvilgiu buvo vykdoma kita vykdomoji byla bei antstolė perdėjo turto arešto aktą į kitą bylą nereiškia, jog ji tinkamai laikėsi CPK nuostatų. Mano, kad net ir tuo atveju, jei turto arešto aktas perkeliamas iš baigiamos vykdyti bylos į vykdomą bylą, visais atvejais turi būti priimamas tikslinantis turto arešto aktas ir pateikiamas Turto arešto aktų registrui įregistruoti. Teigia, kad iš Turto arešto aktų registro išrašo akivaizdu, jog antstolė nepatikslino duomenų, nenurodė, kokie turto arešto akto duomenys keičiami, nei iš karto po vykdomosios bylos, kurioje taikytas areštas, užbaigimo, nei vėliau, kai ekspertas nustatė turto vertę.

6.5. Nurodė, kad kiekvienas antstolio atliktas procesinis veiksmas įforminamas patvarkymu, kuris šalių gali būti skundžiamas, todėl antstolis privalo kaskart atlikdamas priverstinį vykdymo veiksmą, išaiškinti šalims teises. Skolininko teisės pasiūlyti areštuoto turto pirkėją įgyvendinimas nėra ribojamas pirmųjų varžytynių paskelbimu specialiame interneto tinklalapyje. Skolininkas turi teisę siūlyti areštuoto turto pirkėją pripažinus pirmąsias varžytynes neįvykusiomis iki antrųjų varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje, laikantis CPK 704 straipsnyje nustatytos tvarkos. Teigia, kad turtą atsakovė realizavo iš antrųjų varžytynių ir antstolė neišaiškino ieškovui jo teisės pasiūlyti pirkėją, o šias aplinkybes patvirtina atsakovės priimti procesiniai dokumentai, kuriuose nėra išaiškinta CPK 704 straipsnio norma.

6.6. Nurodė, kad antstolė neinformavo skolininko apie ketinimą skelbti varžytynes. Teigia, kad antstolė tik pranešimais apie varžytynių paskelbimą informuodavo ieškovą, t. y. jau paskelbusi varžytynes. Darė išvadą, kad ieškovui nebuvo išaiškinta teisė pasiūlyti savo pirkėją bei sudarytos tam sąlygos, t. y. jokio patvarkymo dėl informacijos pateikimo iki varžytynių paskelbimo atsakovė ieškovui nesiuntė. Pažymėjo, kad atsakovė 2019 m. spalio 21 d. patvarkymu dėl vertės nustatymo Nr. S-2690 nepasiūlė skolininkui iki varžytynių paskelbimo (pranešimas apie varžytynių paskelbimą 2019 m. lapkričio 5 d., Nr. S-19-75-1055) pasinaudoti CPK 704 straipsnio tvarka ir pasiūlyti pirkėją, taip pat atsakovė nesilaikė 20 dienų nustatyto termino ir paskelbė varžytynes – patvarkymas dėl vertės nustatymo priimtas 2019 m. spalio 21 d., o varžytynės paskelbtos 2019 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus 15 dienų.

6.7. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog pati antstolė būdama varžytynių organizatorė nepaisė CPK 706 ir 707 straipsniuose reglamentuotos paskelbimo apie varžytynes tvarkos ir skelbimo turiniui keliamų reikalavimų. Teigia, kad antstolė nė viename skelbime nebuvo pridėjusi buto fotonuotraukos, nors ekspertizės aktą antstolė gavo su nuotraukomis ir turėjo galimybę šias nuotraukas įkelti prie varžytynių skelbimo. Be to, skelbimo turinyje nebuvo esminių butą 12 apibūdinančių savybių, tokių, kurios nurodytos ekspertizės akte: „butas yra perplanuotas, padidinta virtuvė, išgriaunant sienines spintas ir sujungiant virtuvės plotą su tualeto patalpa. Vonios patalpoje įrengtas tualetas ir ši patalpa padidinta dalies koridoriaus sąskaita išgriaunant sienines spintas.“ Mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad iš varžytynių buvo realizuojama ½ buto, tai iš esmės jau siaurina potencialių pirkėjų ratą, todėl tokiais atvejais antstolė turėjo būti itin aktyvi ir atidi bei laikytis CPK normų ir išsamiai nurodyti skelbimo turinyje turtą apibūdinančias savybes, kad būtų sudarytos visos sąlygos potencialiems pirkėjams susidomėti parduodamu turtu bei dalyvauti varžytynėse.

6.8. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių aplinkybių, jog antstolė paskelbdama antrąsias turto varžytynes rėmėsi daugiau nei 3 metų senumo eksperto nustatyta turto verte. Mano, kad vertinti tai, jog per daugiau nei 3 metus kainos nepakito ir nebuvo būtina skirti naujos ekspertizės, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Akcentavo, kad taikydamas lyginamąjį metodą, ekspertas surinko informaciją apie įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių, šiuo atveju įvykusių 2015–2016 m., kainas, įvertino ekspertizės objekto (vertinamo turto) ir analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, skirtumus ir taikė analogiško arba panašaus turto sandorių pataisas laiko, vietos, kitų sąlygų, išreiškiančių vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto skirtumus, požiūriu. Pažymėjo, kad ekspertizės akte nurodyta areštuoto turto vertė yra tikslesnė ir labiau pagrįsta nei masinio vertinimo būdu nustatyta rinkos vertė. Individualusis turto vertinimas atliekamas, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, turtas vertinamas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Darė išvadą, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo laikyti, kad antstolės 2019 m. spalio 21 d. patvarkymas dėl areštuoto turto realizavimo Nr. S-2690, kuriuo nustatyta turto vertė yra 2016 m. rugsėjo 9 d. eksperto nustatyta turto vertė, yra teisėtas ir toks įkainojimas atitinka 2019 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvusias rinkos kainas.

6.9. Nurodė, kad pagrindų pripažinti antstolės turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu yra ne vienas. O būtent, imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys vykdymo proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus, prie kurių priskiriami inter alia atvejai, kai realizuojamas turtas, į kurį negalėjo būti nukreiptas išieškojimas, pažeistos turto įkainojimo taisyklės, taip pat varžytynių organizavimo tvarka. Teigia, kad antstolė realizavo turtą, neareštavusi jo ir nenustačiusi skolininko dalies, įkainojo visą turtą, o ne skolininkui priklausančią turto dalį, nuo turto ekspertizės atlikimo praėjus daugiau nei 3 metams, patvarkymu nustatė tą pačią turto vertę ir išvaržė turtą iš varžytynių nesilaikydama Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių skolininko teisę pasiūlyti turto pirkėją, ir nesilaikydama imperatyviai nustatyto termino – skelbti varžytynes ne anksčiau nei po 20 d. po vertės nustatymo, ir varžytynes paskelbė po 15 d. Vykdymo procesą reglamentuojančių normų nesilaikymą ir jų pažeidimus vertino kaip esminius vykdymo proceso pažeidimus.

6.10. Teigia, kad patikslintu ieškiniu išdėstė visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimu ir teismo nušalinimo aplinkybėmis, kurios objektyviai rodo, kad ieškovas nesiekė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ar buvo nerūpestingas ir aplaidus. Priešingai, ieškovas vylėsi, kad paskirtas posėdis neįvyks, kol nebus išspręstas jo prašymas dėl teismo nušalinimo. Pažymėjo, kad susidariusi situacija lėmė, jog teismas tą pačią dieną išsprendė nušalinimo klausimą, tačiau apie tai, kad ieškovo klausimas išspręstas nutartimi, ieškovas objektyviai nežinojo ir nenugalėjo numatyti, nes pačios nutarties ieškovas negavo. Įvertinęs visą situaciją išsamiai ir ištyrus visas aplinkybes, ieškovo nuomone, rodo, kad ir neįmanoma buvo gauti teismo nutartį tą pačią dieną prieš posėdį, todėl laikė, jog vertinti ieškovo elgesį kaip aplaidų ir nerūpestingą nėra jokio pagrindo.

6.11. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas formaliai taikė ieškinio senatį neįvertindamas valstybės įgalioto asmens – antstolės atliktų procesinių pažeidimų, lėmusių turto, kurio antstolė neareštavo, nenustatė skolininko dalies, netinkamai įkainojo, rėmėsi daugiau nei 3 metų senumo ekspertizės aktu nustatyta verte, nesilaikydama varžytynių skelbimo turinį reglamentuojančių imperatyvų, nesilaikydama procesinių terminų skelbti varžytynes ne anksčiau nei po 20 d., neteisėtą pardavimą iš varžytynių.

6.12. Teigia, kad patikslintu ieškiniu ieškovas nurodė, jog CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienų metų senaties terminas reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais, skaičiuojamas nuo akto pasirašymo dienos. Tačiau instrukcijos 79 punktas detalizuoja CPK normą reglamentuodamas, kad turto pardavimo iš varžytynių aktą antstolis surašo antstolių informacinėje sistemoje ir pasirašo elektroniniu parašu. Varžytynių laimėtojui antstolis išduoda turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtintą kopiją. Darė išvadą, kad skolininkui, kurio turtas ar turto dalis realizuojama, turto pardavimo iš varžytynių akto kopija nėra siunčiama. Mano, kad toks reglamentavimas, kai realizuojamo turto savininkas negauna turto pardavimo iš varžytynių akto, neužtikrina skolininko teisių ir teisėtų interesų imtis priemonių ginti savo pažeistas teises. Pažymėjo, kad CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, iš esmės pažeidžia lygiateisiškumo principą ir riboja suinteresuotų asmenų teisėtą lūkestį laiku sužinoti apie galimą pažeidimą ir imtis priemonių ginti pažeistas teises.

7. Trečiasis asmuo N. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visa apimtimi. Taip pat prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.1. Nurodė, kad atsakovė nesivadovavo CPK 667 straipsniu (žr. CPK 667 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) nustatyta tvarka nei 2016 m. lapkričio 9 d. skelbdama pirmąsias varžytynes Nr. 129673, nei vėliau, galiojant CPK 667 straipsnio nustatytai tvarkai, nustatančiai, kad areštavus bendrąjį turtą antstolis pasiūlo skolininkui pateikti sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Mano, kad šių imperatyvų atsakovė nesilaikė ir nenustatė ieškovo turto dalies bendrojoje nuosavybėje, taip pažeisdama apeliantės, kaip suinteresuoto asmens, teises ir teisėtus interesus.

8.2. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės su ieškovu sudarytą 2015 m. rugpjūčio 21 d. vedybinę (povedybinę) sutartį (vedybų sutarties identifikavimo kodas – 8/2015/00808) nepagrįstai prilygino turto padalijimo sutarčiai, nors povedybinės sutarties turinys aiškus ir apibrėžtas tik turto teisiniu režimu, taikomu būsimam sutuoktinių turtui. Akcentavo, kad apeliantės su ieškovu sudaryta povedybinė sutartis aiškiai orientuota į būsimą turtą, o ne į santuokos metu ir iki povedybinės sutarties sudarymo įsigytą turtą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog apeliantės ir jos sutuoktinio santuokos metu ir iki povedybinės sutarties sudarymo įgytas turtas – 4 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris įsigytas 1998 m. birželio 15 d., yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Pažymėjo, kad tokio turto teisinio režimo nenustato nei povedybinė apeliantės ir jos sutuoktinio sudaryta sutartis, nei jokia kita sutartis.

8.3. Nurodė, kad iš atsakovės procesinių veiksmų matyti, jog 2016 m. liepos 11 d. patvarkymu dėl ekspertizės skyrimo Nr. S-4798 paskyrė ekspertizę ½ dalies 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), turto vertei nustatyti ir pavedė ją atlikti UAB „Aidila“, kuri 2016 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. A16-020 įvertino ieškovo turtą, kuris nebuvo atidalytas. Pažymėjo, kad šia ekspertize ir nustatyta verte atsakovė vadovavosi ir paskesniuose savo priimtuose procesiniuose dokumentuose bei 2020 m. sausio 17 d. pranešimu apie paskelbtas varžytynes Nr. S-20-75-612 paskelbė antrąsias varžytynes Nr. 185007, iš kurių realizavo turtą ir 2020 m. kovo 20 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-20-75-2781. Darė išvadą, kad iš to, kas paminėta, matyti, jog atsakovė ne tik netinkamai laikėsi vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, bet iš esmės vadovavosi ta pačia nustatyta verte daugiau nei 3 metus, tai iš esmės kelia pagrįstų abejonių dėl turto vertės nustatymo. Mano, kad atsakovė pažeidė ieškovo ir apeliantės, kaip suinteresuoto asmens, interesus ir nesilaikė imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių tiek turto dalies nustatymo tvarką, tiek nustatant tokio turto vertę.

8.4. Teigia, kad ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui pripažinti negaliojančiu atsakovės surašytą turto pardavimo iš varžytynių aktą negali būti sietina su akto pasirašymo diena, o turi būti laikoma nuo to momento, kada suinteresuotas asmuo, šiuo atveju apeliantė, sužinojo apie savo pažeistą teisę. Apeliantė pažymėjo, jog apie tai, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių, sužinojo tik 2020 m. rugsėjo 4 d., kai trečiasis asmuo – G. B. –pareiškė ieškinį (Klaipėdos apylinkės teismo civ. byla Nr. e2-437-1030/2021). Atkreipė dėmesį, jog, ieškovui inicijavus ieškinį (Klaipėdos apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-905-1067/2021), apeliantė siekė savo pažeistų teisių gynimo, tačiau sprendžiant teismo nušalinimo klausimą bei teismui palikus ieškinį nenagrinėtą, trečiajam asmeniui faktiškai buvo užkirstas kelias šioje byloje tinkamai realizuoti savo procesinę teisę, nes trečiasis asmuo nei žinojo, nei buvo informuotas, kad yra pareikštas prašymas nušalinti, kad jis buvo išspręstas teismo posėdžio dieną ir kad įvyks teismo posėdis, kuriame ieškovas dėl sąžiningo suklydimo nedalyvavo.

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovo ir trečiojo asmens N. S. apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir palikti galioti 2023 m. balandžio 21 d. teismo sprendimą.

10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

10.1. Nurodė, kad teismas pagrįstai taikė senatį. Pagal CPK 602 straipsnio 3 dalį reikalavimui dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu numatytas vienų metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovas akivaizdžiai yra praleidęs ir nebuvo jokių svarbių priežasčių jam atnaujinti. Pažymėjo, kad skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas parduotas iš varžytynių ir 2020 m. kovo 20 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-20-75-2781. Ieškinys galėjo būti pareikštas iki 2021 m. kovo 20 d. Mano, jog yra akivaizdu, kad teismas pagrįstai taikė senaties terminą ir nebuvo jokių svarbių priežasčių šį terminą atnaujinti. Laikė, jog teismas teisingai nurodė, kad ieškovo nerūpestingumas, aplaidumas ir piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis negali būti laikomi svarbiu pagrindu atnaujinti praleistą terminą.

10.2. Nurodė, kad vykdant vykdomąją bylą Nr. 0075/09/01151, kuri pradėta pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį, buvo areštuotas skolininkui priklausantis turtas išieškotojo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Pokomsta“ naudai. Vėliau, vykdant vykdomąsias bylas Nr. 0075/11/01130 ir 0075/11/01132, kuriose išieškotoja buvo BUAB „Pokomsta“, 2012 m. kovo 14 d. buvo surašytas turto arešto aktas. Pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. išieškotojo prašymu vykdomoji byla Nr. 0075/11/01130 buvo užbaigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas išieškotojui, tačiau kita byla Nr. 0075/11/01132 toliau buvo ir yra vykdoma, todėl naikinti taikytus apribojimus turtui nebuvo jokio pagrindo. Atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-140 patvirtintų antstolio veiklos dokumentų tvarkymo ir saugojimo taisyklių 19.9. punktą, jeigu dokumentas susijęs su keliomis vykdomosiomis bylomis, kuriose vykdomas išieškojimas iš to paties skolininko, dokumentas dedamas į vieną iš vykdomųjų bylų. Jeigu baigiasi šios vykdomosios bylos saugojimo terminas, dokumentas perdedamas į kitą vykdomąją bylą, kol nesibaigs visų vykdomųjų bylų, su kuriomis susijęs dokumentas, saugojimo terminas. Teigia, kad, vadovaujantis šia teisės akto nuostata, buvo surašytas vienas turto arešto aktas, kurio popierinis variantas, užbaigus vykdomąją bylą Nr. 0075/11/01130 ir suėjus jos sunaikinimo terminui, perdėtas į toliau vykdomą bylą Nr. 0075/11/01132. Joks teisės aktas nenumatė ir nenumato antstoliui pareigos kiekvienoje vykdomojoje byloje dėl skolų išieškojimo iš to paties skolininko surašyti atskirus turto arešto aktus tam pačiam turtui. Akcentavo, kad tokie antstolio veiksmai, kai būtų surašyti keli turto arešto aktai tam pačiam skolininko turtui, būtų vertinami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir nepagrįstu vykdymo išlaidų didinimu. Pagal tuo metu galiojusią Sprendimų vykdymo instrukciją už turto arešto akto surašymą buvo numatytas įkainis. Už perteklinius veiksmus ir vykdymo išlaidų nepagrįstus didinimus, tai yra už kelių arešto aktų surašymą tam pačiam turtui dėl to paties skolininko, antstoliai buvo baudžiami drausmine tvarka.

10.3. Nurodė, kad areštuotam turtui, tai yra ½ keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), ne vienus metus buvo skelbiamos varžytynės, kurios neįvykdavo, nes nedalyvaudavo nė vienas pirkėjas. Turtas parduotas tik iš antrųjų varžytynių 2016 m. gegužės 6 d., skolininkas pareiškė prieštaravimus dėl areštuoto turto vertės. Už ekspertizę mokėti atsisakė. 2016 m. liepos 11 d. patvarkymu Nr. S-4798 buvo paskirta ir antstolės lėšomis atlikta turto vertinimo ekspertizė (ekspertei vertinant turtą dalyvavo ir pats pareiškėjas). Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad turtas įvertintas per maža kaina, tačiau kaip ir ieškinyje, savo šio deklaratyvaus argumento nepagrindžia jokiais įrodymais. Mano, jog tai, kad turtas buvo pardavinėjamas kelis kartus ir niekas juo visiškai nesidomėjo ir kad parduotas tik po kelerių metų ir tik iš antrųjų varžytynių, vadovaujantis kasacinio teismo praktika ir protingumo kriterijumi, sudaroma prielaida manyti, jog pirmosiose varžytynėse buvo nustatyta per aukšta turto kaina, kuri nesudomino nė vieno rinkos dalyvio.

10.4. Nurodė, kad ieškovas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sudarė povedybinę sutartį su N. S., pagal kurią po ½ keturių kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (vykdomosios bylos Nr.0075/11/01132 II tomo 94 lapas). Mano, kad antstoliui nebuvo jokio pagrindo dalyti jau padalytą turtą. Be to, akcentavo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, jei ir nebūtų buvę povedybinės sutarties, nebūtų reikėję nustatyti dalies, nes ½ buto viešame registre buvo registruota tik ieškovo vardu. Pažymėjo, kad turtas, kurio pardavimą iš varžytynių ginčija ieškovas, viešame registre neišviešintas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jis įregistruotas tik ieškovo vardu, įrašo apie bendrąją jungtinę nuosavybę nebuvo. Nei areštavus turtą, nei paskelbus apie būsimas varžytynes skolininkas antstolei neteikė informacijos apie tai, kad turtas viešame registre išviešintas neteisingai. Atkreipė dėmesį, kad tokių duomenų neteikė ir skolininko sutuoktinė, nors byloje nustatyta, kad ji buvo informuota apie areštuotą turtą ir varžytynių paskelbimą.

10.5. Nurodė, kad apeliantas buvo vykdymo proceso dalyvis (skolininkas) ir aktyviai dalyvavo antstolės vykdomo išieškojimo procese, t. y. teikė įvairius prašymus, skundus. Viso vykdomojo proceso metu skolininkui ir jo sutuoktinei nebuvo apribota galimybė skųsti antstolės veiksmus, tačiau antstolei priėmus procesinius dokumentus dėl iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto, apeliantai neskundė antstolės veiksmų ir nelaikė, jog antstolė pažeidė kokią nors CPK išieškojimo tvarką. Teigė, kad minėtų aplinkybių pagrindu apeliantai, būdami vykdomojo proceso dalyviais ir neskundę antstolės veiksmų dėl neva CPK 667 straipsnyje, 681 straipsnyje nustatytos tvarkos pažeidimų, neturi teisės ginčyti varžytynių akto ne CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais. Pagal CPK 602 straipsnį turto pardavimas iš varžytynių negali būti pripažįstamas negaliojančiu tik dėl formalių trūkumų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovas, trečiasis asmuo bei jų atstovas ir atsakovė dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantai bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovo reikalavimai pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti restituciją teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

15. Civilinėje bei vykdomojoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad atsakovė (antstolė A. R. Ž.) vykdo vykdomąją bylą Nr. 0075/11/01132 pagal Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-487-125/2010 dėl 159 931,15 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų bei 5 959 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškotojos BUAB „Pokomsta“ naudai. Dokumentas buvo priimtas 2011 m. gruodžio 22 d. patvarkymu Nr. S-7669 (v. b. t. 1, b. l. 2), skolininkui buvo siųsti raginimai įvykdyti sprendimą, apskaičiuotos vykdymo išlaidos (v. b. t. 1, b. l. 3–12). 2012 m. vasario 21 d. patvarkymu areštuotos skolininko lėšos – 201 151,35 Lt suma (165 860,15 Lt skolos, 26 655,20 Lt ir 8 636,00 Lt vykdymo išlaidų), patvarkymas išsiųstas ieškovui (skolininkui A. S.) bei į ieškovo darbovietę (t. 1, b. l. 13–31). Remiantis 2012 m. liepos 16 d. Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenimis, nustatyta, kad atsakovė 2012 m. kovo 14 d. pranešimu apie turto arešto įregistravimą Nr. 0212-002106 areštavo (apribojo disponavimo teisę) ieškovui priklausančią ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (v. b. t. 1, b. l. 33–37, 49–72).

16. 2012 m. rugpjūčio 2 d. reikalavimo perleidimo sutartimi BUAB „Pokomsta“ perleido pradinio kreditoriaus teises UAB „Inkomlita“, išieškotojas pakeistas (v. b. t. 1, b. l. 40–47). 2013 m. kovo 12 d. patvarkymu Nr. 5K-0005/10/00153S-13006919 antstolė B. T. prisijungė prie išieškojimo ir neprieštaravo, kad ieškovui priklausantis turtas būtų parduotas iš varžytynių (v. b. t. 1, b. l. 74–80). 2013 m. kovo 19 d. raštu UAB „Inkomlita“ ir ieškovui (išsiųsta registruotu laišku 2013 m. kovo 20 d.) buvo prašoma per 5 dienas nuo pranešimo gavimo pateikti nuomonę dėl ½ ginčo buto dalies, priklausančios ieškovui, turto įkainojimo. Išieškotoja UAB „Inkomlita“ 2013 m. kovo 27 d. nurodė vertę – 60 000 Lt. Akcentuotina, kad ieškovui į darbovietę (registruotu laišku ir el. paštu) išsiųstas ir 2016 m. balandžio 7 d. patvarkymas dėl skolos išieškojimo, dokumentai ieškovui įteikti (v. b. t. 1, b. l. 81–96, 101–109).

17. 2016 m. balandžio 21 d. patvarkymu dėl turto įkainojimo Nr. S-2936, ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), buvo įkainota 23 000 Eur, remiantis VĮ Registrų centro nustatyta kaina, nekilnojamojo turto rinkos kaina, ir šis patvarkymas išsiųstas ieškovui tiek registruotu laišku, tiek per darbovietę, įteiktas 2016 m. gegužės 3 d. (v. b. t. 1, b. l. 110–119). Ieškovas 2016 m. gegužės 6 d. pateikė prieštaravimus dėl turto kainos, nurodė, kad kaina turi būti 1 200–1 400 Eur už 1 kv. m, o ne 294,04 Eur arba 588,08 Eur. (v. b. t. 1, b. l. 120). Ieškovui 2016 m. gegužės 10 d. patvarkymu Nr. S-3416 buvo pasiūlyta apmokėti ekspertizę, tačiau ieškovas prašė atidėti apmokėjimą dėl finansinių problemų (v. b. t. 1, b. l. 121–128).

18. 2016 m. liepos 11 d. patvarkymu Nr. S-4798 buvo skirta ½ dalies ginčo buto ekspertizė, ekspertizę apmokėjo atsakovė (v. b. t. 1, b. l. 140, 148). 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškovas susipažino su vykdomąja byla (v. b. t. 1, b. l. 149). Ginčo buto ½ dalis 2016 m. rugsėjo 29 d. Patvarkymu dėl areštuoto turto įkainojimo Nr. S-6523, ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkainota 34 000 Eur, patvarkymas išsiųstas išieškotojai ir ieškovui registruotu laišku 2016 m. spalio 3 d. bei per darbovietę (v. b. t. 1, 150–159).

19. 2016 m. lapkričio 9 d. antstolė pranešimu dėl turto pardavimo iš varžytynių pranešė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. 13 val. 55 min. 57 s. paskelbtas pardavimas iš pirmųjų varžytynių skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto: ½ dalies 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pradinė parduodamo turto kaina – 27 000 Eur, varžytynių pabaiga – 2016 m. gruodžio 9 d. (v. b. t. 1, b. l. 160 ). Varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis, kreditoriai nepriėmė neparduoto iš varžytynių turto (v. b. t. 2, b. l. 15–16, 17–18, 21–22, 27, 32). 2016 m. lapkričio 23 d. ieškovas susipažino su vykdomąja byla (v. b. t. 2, b. l. 4).

20. 2017 m. sausio 9 d. antstolė pranešimu dėl turto pardavimo iš varžytynių Nr. S-145 pranešė, kad 2017 m. sausio 9 d. 13 val. 27 min. 10 s. paskelbtas pardavimas iš antrųjų varžytynių skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto: ½ dalies 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pradinė parduodamo turto kaina – 20 400 Eur, varžytynių pabaiga – 2017 m. vasario 8 d. (v. b. t. 2, b. l. 41–42 ). Varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (v. b. t. 2, b. l. 43, 45). Išieškotojui atsisakius perimti neparduotą iš varžytynių turtą, antstolė 2018 m. balandžio 11 d. priėmė pranešimą dėl turto pardavimo iš varžytynių Nr. S-1368, kuriuo pranešė, kad 2018 m. balandžio 11 d. 13 val. 21 min. 48 s. paskelbtas pardavimas iš pirmųjų varžytynių skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto: ½ dalies 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pradinė parduodamo turto kaina – 27 200 Eur, varžytynių pabaiga – 2018 m. gegužės 11 d. (v. b. t. 2, b. l. 44, 47, 59 ). Varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (v. b. t. 2, b. l. 85, 86).

21. 2018 m. gegužės 15 d. antstolė surašė siūlymą paimti neparduotą iš varžytynių turtą Nr. S-1777 (v. b. t. 2, b. l. 87). Išieškotojai atsisakius perimti iš pirmųjų varžytynių neparduotą turtą, antstolė 2018 m. gegužės 25 d. pranešimu dėl turto pardavimo iš varžytynių Nr. S-1897 pranešė, kad 2018 m. gegužės 25 d. 9 val. 03 min. 12 s. paskelbtas pardavimas iš antrųjų varžytynių skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto: ½ dalies 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pradinė parduodamo turto kaina – 20 400 Eur, varžytynių pabaiga 2018 m. birželio 26 d. (v. b. t. 2, b. l. 91). Varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (v. b. t. 2, b. l. 100, 102). 2018 m. birželio 26 d. antstolė surašė siūlymą paimti neparduotą iš varžytynių turtą Nr. S-2399 (v. b. t. 2, b. l. 101).

22. 2018 m. rugsėjo 13 d. antstolės kontoroje buvo gautas ieškovo prašymas dėl neparduoto turto iš varžytynių arešto panaikinimo (v. b. t. 2, b. l. 105). 2018 m. spalio 1 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl atsisakymo panaikinti areštą skolininko turtui Nr. S-3579 (v. b. t. 2, b. l. 106). 2018 m. spalio 8 d. antstolės kontoroje buvo gautas ieškovo skundas dėl neparduoto turto iš varžytynių arešto panaikinimo (v. b. t. 2, b. l. 108). 2018 m. spalio 15 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl skolininko skundo Nr. 3770, kuriuo nustatė skolininkui 7 dienų terminą nuo patvarkymo gavimo dienos skundo trūkumams pašalinti (v. b. t. 2, b. l. 132). Ieškovas 2018 m. spalio 22 d. pateikė antstolei skundą dėl neparduoto turto iš varžytynių arešto panaikinimo (v. b. t. 2, b. l. 135). Ieškovas prašė panaikinti turto arešto aktą, vadovaudamasis CPK 722 straipsnio 5 dalimi, minėtas skundas 2018 m. spalio 29 d. patvarkymu Nr. S-3984 netenkintas ir perduotas teismui, teismas 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-14431-642/2018 ieškovo skundo netenkino, o apeliacinės instancijos teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi minėtą nutartį paliko nepakeistą (v. b. t. 3, b. l. 13–-14, 20–22).

23. 2019 m. spalio 21 d. patvarkymu Nr. S-2690 „Dėl areštuoto turto realizavimo“ išieškojimas dar kartą buvo nukreiptas į ginčo turtą (v. b. t. 3, b. l. 24). 2019 m. lapkričio 5 d. pranešimu Nr. S‑19-75-10554 dėl turto pardavimo iš varžytynių visi suinteresuoti asmenys (taip pat antstoliai, prisijungę prie išieškojimo, trečiasis asmuo N. S. ir ieškovas) registruotąja pašto siunta ir elektroniniu paštu buvo informuoti, kad 2019 m. lapkričio 5 d. paskelbtos pirmosios varžytynės ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto: 1/2 dalies 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pradinė parduodamo turto kaina – 27 200 Eur, varžytynių pabaiga – 2019 m. gruodžio 5 d. (v. b. t. 3, b. l. 24–37). Varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (v. b. t. 3, b. l. 39–41, 43). 2019 m. gruodžio 19 d. antstolė surašė siūlymą paimti neparduotą iš varžytynių turtą Nr. S-19-75-11690 (v. b. t. 3, b. l. 42–46).

24. 2020 m. sausio 17 d. pranešimu Nr. S-20-75-612 apie paskelbtas varžytines visi suinteresuoti asmenys informuoti, kad 2020 m. sausio 17 d. paskelbtos antrosios varžytynės ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto: 1/2 dalies 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini) Pradinė parduodamo turto kaina – 20 400 Eur, varžytynių pabaiga 2020 m. vasario 17 d. (v. b. t. 3, b. l. 47–49). Šios varžytynės baigėsi paskelbus laimėtoju G. B., kuris nurodytą buto dalį nusipirko už maksimaliai pasiūlytą kainą – 20 400 Eur. 2020 m. kovo 30 d. priimtas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-20-75-2781, informuotas ieškovas (v. b. t. 3, b. l. 50, 56–57).

25. 2020 m. spalio 2 d. ieškovas pateikė ieškinį dėl turto pardavimo akto Nr. S-20-75-2781 pripažinimo negaliojančiu Klaipėdos apygardos teismui, priimtas teisėjos 2020 m. spalio 12 d. rezoliucija bei 2020 m. lapkričio 4 d. nutartimi byla pagal teismingumą perduota Klaipėdos apylinkės teismui. 2021 m. gegužės 24 d. pareikštas nušalinimas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų ir Klaipėdos apygardos teismo teisėjams, prašymas išsiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2021 m. gegužės 31 d. nutartimi netenkino prašymo nušalinti minėtų teismų teisėjus. 2021 m. rugpjūčio 18 d. prašymu ieškovas pakartotinai pareiškė nušalinimą Klaipėdos apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo teisėjams, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi teisėja J. Visakavičienė prašymo netenkino, nes prašymas analogiškas prieš tai pateiktame ir Lietuvos apeliaciniame teisme jau išspręstame prašyme – buvo paskirtas posėdis 2021 m. rugpjūčio 19 d., į kurį ieškovas neatvyko, ir 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas. Ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimas buvo spręstas ir apeliacine tvarka, kur Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi palikta galioti minėta 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartis.

Dėl apeliacinių skundų teisėtumo

Dėl ieškinio senaties

26. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą nustato CK 1.125 straipsnio 1 dalis, o atskirų rūšių reikalavimams taikomus sutrumpintus ieškinio senaties terminus nustato CK, taip pat kiti teisės aktai. Remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), ieškinio reikalavimus teismas nagrinėja iš esmės nustatęs, ar šis terminas nepraleistas arba, jei praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).

27. Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusi CPK 602 straipsnio redakcija nenustatė ieškinio senaties termino tokiems, kaip nagrinėjamas, reikalavimams, o CPK 702 straipsnio redakcija nustatė teismo pareigą tvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą teisėjo rezoliucija. Nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK pakeitimams nebeliko teismo pareigos tvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą ir tokiam aktui apskųsti nustatytas vienų metų ieškinio senaties terminas. Akcentuotina, kad ieškovas reikalavimą teismui dėl 2020 m. kovo 30 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-20-75-2781 pripažinimo negaliojančiu ir jo panaikinimo pareiškė 2022 m. sausio 20 d., t. y. galiojant naujai CPK redakcijai, todėl jo ieškinys nagrinėtinas pagal proceso teisės normas, įsigaliojusias nuo 2011 m. spalio 1 d.

28. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Viena iš tokių išimčių yra nustatyta CPK 602 straipsnio 3 dalyje, ji taikytina vykdymo proceso metu realizuojant skolininkui priklausantį turtą. Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Taigi ši teisės norma ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią sieja ne su momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę (išskyrus atvejį, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas), o su konkrečiu įvykiu – varžytynių, turto perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytynių akto pasirašymu. Taigi vykdymo procesą reglamentuojančiose proceso teisės normose įtvirtinta ieškinio senatį reglamentuojanti nuostata yra specialioji norma, numatanti išimtis taikant ieškinio senatį reikalavimui pripažinti negaliojančiu turto perdavimo išieškotojui aktą, todėl kitaip negali būti aiškinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-686/2015).

29. Atsižvelgus į kasacinio teismo išaiškinimus dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios sąsajos su ginčijamu turto perdavimo išieškotojui akto pasirašymu, konstatuotina, jog ieškinio senaties terminas suėjo 2021 m. kovo 20 d. Ieškinys teisme gautas 2022 m. sausio 20 d., todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas praleistas.

30. Sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties atnaujinimo akcentuotina, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kuris praleistas dėl svarbios priežasties. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis).

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas 2020 m. spalio 2 d. pateikė ieškinį dėl turto pardavimo akto Nr. S-20-75-2781 pripažinimo negaliojančiu Klaipėdos apygardos teismui. Taip pat nustatyta, kad 2021 m. gegužės 24 d. pareikštas nušalinimas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų ir Klaipėdos apygardos teismo teisėjams, prašymas išsiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2021 m. gegužės 31 d. nutartimi netenkino prašymo nušalinti minėtų teismų teisėjus. 2021 m. rugpjūčio 18 d. prašymu ieškovas pakartotinai pareiškė nušalinimą Klaipėdos apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo teisėjams, tačiau 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi teisėja J. Visakavičienė prašymo netenkino, nes prašymas analogiškas prieš tai pateiktame ir Lietuvos apeliaciniame teisme jau išspręstame prašyme, todėl buvo paskirtas posėdis 2021 m. rugpjūčio 19 d., į kurį ieškovas neatvyko, ir 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas. Ieškinio palikimo nenagrinėto klausimas buvo spręstas ir apeliacine tvarka, kur Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi skundžiama 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartis palikta galioti.

32. Šiuo atveju svarbu akcentuoti, kad ieškovas, apeliaciniu skundu prašydamas atnaujinti senaties terminą, iš esmės teigia, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. kad patikslintu ieškiniu išdėstė visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimu ir teismo nušalinimo aplinkybėmis, kurios objektyviai rodo, kad ieškovas nesiekė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ar buvo nerūpestingas ir aplaidus, o vylėsi, kad paskirtas posėdis neįvyks, kol nebus išspręstas jo prašymas dėl teismo nušalinimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas analogiškus argumentus nurodė ir teikdamas atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, tačiau Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusia 2021 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1024-513/2021 šiuos skundo argumentus atmetė nurodydamas, kad: „Pažymėtina, jog 2021 m. gegužės 24 d. nušalinimas buvo pareikštas teismo posėdžio metu ir dėl to bylos nagrinėjimas atidėtas, kita teismo posėdžio data nustatyta 2021m. rugpjūčio 19 d. 13.30 val., apie teismo posėdžio datą ir laiką ieškovas informuotas tinkamai, pasirašytinai (civ. b. Nr. 2S-1024-513/2021, b. l. 117, 118). Į teismo posėdį ieškovas neatvyko, prašymo nagrinėti bylą jam nedalyvaujant nepateikė, neatvykimo priežasčių nenurodė, atsakovė neprašė priimti sprendimo už akių. Aplinkybė, kad ieškovo suvokimu, pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas teismo nušalinimo klausimas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovo neatvykimą į teismo posėdį lėmė objektyvios priežastys“ (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-1024-513/2021, 32 punktas).

33. Klaipėdos apygardos teismas minėtas nutartimi taip pat konstatavo, kad: „<...> Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą ir nors tiesiogiai to neįvardijo, tačiau remiantis byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas reikšdamas analogiškus nušalinimus bylą nagrinėjančiam teismui, netinkamai naudojasi teise į teisminę gynybą ir piktnaudžiauja jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, nesirūpina greitu bylos išnagrinėjimu“ (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-1024-513/2021, 33 punktas).

34. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 31–33 punktuose išdėstytos aplinkybės tik patvirtina aplinkybes, kad ieškovo apeliaciniame skunde nurodomos ieškinio senaties praleidimo aplinkybės nelaikytinos svarbiomis, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovas pats nusprendė, kokiu būdu jam elgtis, – eiti ar neiti į teismo posėdį, pasitikslinti pateikto prašymo sprendimo terminus, tačiau to laiku ir tinkamai nepadaręs, turi prisiimti savo elgesio pasekmes.

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą bei susiklosčiusias faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra nustatyta jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino.

36. Trečiasis asmuo savo apeliaciniu skundu taip pat pažymėjo, jog apie tai, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių, sužinojo tik 2020 m. rugsėjo 4 d., kai trečiasis asmuo – G. B. pareiškė ieškinį teisme (Klaipėdos apylinkės teismo civ. byla Nr. e2-437-1030/2021). Atkreipė dėmesį, jog ieškovui inicijavus ieškinį (Klaipėdos apylinkės teismo civ. byla Nr. 2‑905-1067/2021), apeliantė siekė savo pažeistų teisių gynimo, tačiau, sprendžiant teismo nušalinimo klausimą bei teismui palikus ieškinį nenagrinėtą, trečiajam asmeniui faktiškai buvo užkirstas kelias šioje byloje tinkamai realizuoti savo procesinę teisę, nes trečiasis asmuo nei žinojo, nei buvo informuotas, kad yra pareikštas prašymas nušalinti, kad jis buvo išspręstas teismo posėdžio dieną ir kad įvyks teismo posėdis, kuriame ieškovas dėl sąžiningo suklydimo nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju svarbu akcentuoti, jog trečiasis asmuo savarankiško ieškinio teismui neteikė ir savo teisių įstatymų nustatyta tvarka negynė. Tai, kad trečiais asmuo reiškia savo nuomonę šioje byloje, nelaikytina jos teisių suvaržymu šioje byloje tinkamai realizuoti savo procesinę teisę. Trečiasis asmuo, sužinojęs, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių, bei manydamas, kad tokie veiksmai pažeidžia jos interesus, turėjo teisę per įstatymuose nustatytą terminą reikšti ieškinį atsakovei, tačiau šia savo teise ji nepasinaudojo, todėl trečiojo asmens apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog, pritaikius ieškinio senatį šioje byloje, buvo užkirstas kelias tinkamai realizuoti procesinę teisę, atmestini kaip nepagrįsti.

37. Kadangi byloje buvo pareikštas tiek atsakovės, tiek ir trečiojo asmens prašymai taikyti ieškinio senatį, o prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą netenkinus, konstatuotina, jog ši aplinkybė yra atskiras ir savarankiškas pagrindas ieškovo ieškinį atmesti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, siekdamas tinkamai bei išsamiai išnagrinėti pateiktus apeliacinius skundus, pasisako ir dėl kitų skundų argumentų.

Dėl turto dalies nustatymo

38. CPK 666 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. CPK 667 straipsnyje reglamentuojama skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo tvarka. Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. CPK 667 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, kad tais atvejais, kai skolininkas nepateikia antstoliui CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo, antstolis pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo. Taigi CPK 667 straipsnio paskirtis yra tik nustatyti skolininko dalį bendrąja nuosavybe su kitais asmenimis esančiame turte tam, kad iš jos būtų galima išieškoti.

39. Analizuojant CPK 667 straipsnio 1 dalies nuostatas matyti, jog įstatymų leidėjas nustatė skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo tvarka, kai tokia dalis nėra nustatyta. Tai reiškia, jog esant duomenų apie skolininkui priklausančią turto dalį bendrojoje nuosavybėje, nėra pagrindo siūlyti skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, ar juo labiau siūlyti išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo.

40. Ieškovas apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog ieškovo su sutuoktine (trečiuoju asmeniu) sudaryta 2015 m. rugpjūčio 25 d. povedybine sutartimi buvo susitarta dėl iki povedybinės sutarties sudarymo įgyto turto pakeisto teisinio režimo. Pažymėjo, kad ieškovo su sutuoktine 2015 m. rugpjūčio 25 d. sudaryta povedybine sutartimi nustatytas viso būsimo sutuoktinių po povedybinės sutarties sudarymo įgyjamo turto teisinis režimas, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog pagal sutartį ½ dalis buto yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais skundo argumentais. Iš į bylą pateikto 2018 m. birželio 19 d. Vedybų sutarčių registro išrašo matyti, kad vedybų sutarties šalys (ieškovas ir jo sutuoktinė) susitarė, jog: „kiekvienas sutuoktinis savo vardu įgyja turtą. Būsimas visas turtas, kuris bus įgytas kiekvieno sutuoktinio vardu nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos jiems gyvenant santuokoje, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė <...>“ (Vedybų sutarčių registro išrašo 3.1 punktas). Nustatytos aplinkybės patvirtina apeliacinio skundo teiginius, kad vedybų sutartimi šalys nepakeitė ginčo buto teisinio turto režimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šios aplinkybės patvirtina ieškovo turto dalį bendrojoje nuosavybėje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kiti byloje esantys įrodymai paneigia apelianto teiginius, jog atsakovė atlikdama vykdymo veiksmus pažeidė CPK 667 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nenustatė ieškovo turto dalies bendrojoje nuosavybėje.

41. Iš vykdomojoje byloje esančio 2012 m. liepos 16 d. NTR centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini), esančio buto su rūsiu ½ dalis nuosavybės teise priklauso ieškovui (NTR išrašo 1, 2.1, 4.1 punktai (v. b. t. 1, b. l. 32–37)). Iš minėto išrašo, be kita ko, matyti, kad trečiajam asmeniui N. S. taip pat nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (NTR išrašo 1, 2.1, 4.2 punktai (v. b. t. 1, b. l. 32–37)). Akcentuotina, jog šiame NTR išraše nėra nurodoma, kad ginčo butas ieškovui ir trečiajam asmeniui priklauso bendrąja jungtine nuosavybe ar kitokia bendrosios nuosavybės forma, todėl darytina išvada, kad vykdomojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog skolininkui nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis bendrojoje nuosavybėje yra nustatyta.

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Byloje nėra įrodymų, kad 2012 m. liepos 16 d. NTR Centrinio duomenų banko išraše nurodyti duomenys būtų nuginčyti įstatyme nustatyta tvarka, todėl, įvertinus šios nutarties 40 punkte nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovė neprivalėjo imtis jokių papildomų veiksmų, jog nustatytų ieškovo turto dalį bendrojoje nuosavybėje.

43. Atmestini kaip nepagrįsti ir trečiojo asmens apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad atsakovė nesivadovavo CPK 667 straipsniu nustatyta tvarka, nustatančia, kad areštavus bendrąjį turtą antstolis pasiūlo skolininkui pateikti sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu. Kaip minėta, byloje esantys įrodymai (2012 m. liepos 16 d. NTR centrinio duomenų banko išrašas) patvirtina, jog ieškovo turto dalis bendrojoje nuosavybėje buvo nustatyta, todėl atsakovė neturėjo teisinio pagrindo šią dalį iš naujo nustatinėti. Nors apeliaciniu skundu trečiasis asmuo teigia, kad šių imperatyvų nesilaikymas ir ieškovo turto dalies bendrojoje nuosavybėje nenustatymas pažeidžia apeliantės, kaip suinteresuoto asmens, teises ir teisėtus interesus. Tačiau kuo trečiojo asmens teisių pažeidimas pasireiškia, nenurodė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų be pagrindo areštavusi ar kitaip realizavusi trečiajam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą, todėl šie apeliantės argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio bei atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), arešto

44. Turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar tik šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Remiantis CPK 675 straipsnio 1 dalimi, skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Šio straipsnio antroje dalyje reglamentuojama, kad antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą. Antstolis turi teisę panaikinti turto areštą tik tuomet, jeigu turtas areštuotas antstolio. Antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininko turto arešto tikslas yra laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

45. Apeliaciniu skundu ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės klaidingai pateikta informacija, jog antstolė surašė turto arešto aktą vykdomojoje byloje Nr. 0075/11/01130 ir, suėjus jos sunaikinimo terminui, perdėjo turto arešto aktą į toliau vykdomą vykdomąją bylą Nr. 0075/11/01132. Pažymi, kad iš vykdomosios bylų medžiagos kopijos, kurios ieškovo atstovas prašė antstolės pateikti, matyti, jog jokio turto arešto akto nėra, kadangi iš Turto arešto aktų registro išrašo matyti, jog antstolė turtą areštavo vykdomojoje byloje Nr. 0075/11/01130 2012 m. kovo 14 d. pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-758-360/2010 (turto arešto akto Nr. 0212002106). Atkreipė dėmesį, kad vykdomoji byla Nr. 0075/11/01130 buvo baigta 2012 m. rugsėjo 7 d, o iš atsakovės pateiktos informacijos apie vykdomosios bylos Nr. 0075/11/01130 užbaigimo pagrindą bei iš Turto arešto aktų registro duomenų matyti, kad atsakovė užbaigdama bylą nesiėmė CPK 631 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir nepanaikino turto arešto, taikyto vykdomojoje byloje Nr. 0075/11/01130. Darė išvadą, kad nepanaikinto turto arešto akto pagrindu atlikti visi paskesni atsakovės veiksmai, susiję su turto įkainojimu ir jo realizavimu, negali būti vertinami teisėtais ir pagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vykdant vykdomąją bylą Nr. 0075/09/01151, kuri pradėta pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį, buvo areštuotas skolininkui priklausantis turtas išieškotojos BUAB „Pokomsta“ naudai. Vėliau, vykdant vykdomąsias bylas Nr. 0075/11/01130 ir 0075/11/01132, kuriose išieškotoja taip pat buvo BUAB „Pokomsta“, 2012 m. kovo 14 d. buvo surašytas turto arešto aktas. 2012 m. rugsėjo 7 d. išieškotojo prašymu vykdomoji byla Nr. 0075/11/01130 buvo užbaigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas išieškotojui, tačiau kita vykdomoji byla Nr. 0075/11/01132 toliau buvo ir yra vykdoma. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė atsakovė, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-140 patvirtintų antstolio veiklos dokumentų tvarkymo ir saugojimo taisyklių 19.9 punktą, jeigu dokumentas susijęs su keliomis vykdomosiomis bylomis, kuriose vykdomas išieškojimas iš to paties skolininko, dokumentas dedamas į vieną iš vykdomųjų bylų. Jeigu baigiasi šios vykdomosios bylos saugojimo terminas, dokumentas perdedamas į kitą vykdomąją bylą, kol nesibaigs visų vykdomųjų bylų, su kuriomis susijęs dokumentas, saugojimo terminas. Vadovaujantis šia teisės akto nuostata, buvo surašytas vienas turto arešto aktas, kurio popierinis variantas, užbaigus vykdomąją bylą Nr. 0075/11/01130 ir suėjus jos sunaikinimo terminui, perdėtas į toliau vykdomą bylą Nr. 0075/11/01132. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktas 2012 m. liepos 16 d. NTR centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta, jog atsakovė 2012 m. kovo 14 d. pranešimu apie turto arešto įregistravimą apribojo ieškovui nuosavybės teisę į priklausančią ginčo buto ½ dalį (NTR išrašo 2.1, 4.1, 7.4 punktai (v. b. t. 1, b. l. 32–37)).

47. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko pagrįstai teigia, kad ginčo buto arešto egzistavimo faktą šioje byloje patvirtina ne tik NTR turto arešto registrų išrašai, bet ir 2018 m. rugsėjo 13 d. ieškovo antstolei pateiktas prašymas dėl arešto turtui panaikinimo, 2018 m. spalio 22 d. ieškovo pateiktas skundas dėl antstolio veiksmų ir turto arešto akto panaikinimo, teismo sprendimai, kuriais nebuvo tenkinti ieškovo pareiškimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, daro išvadą, jog aptariamoje vykdomoje byloje ieškovui priklausanti ginčo buto dalis buvo areštuota, o apeliacinio skundo teiginiai, jog nepanaikinto turto arešto akto pagrindu atlikti visi paskesni atsakovės veiksmai, susiję su turto įkainojimu ir jo realizavimu, negali būti vertinami teisėtais ir pagrįstais, atmestini kaip nepagrįsti.

48. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų viseto, kad antstolė per visą vykdomosios bylos vykdymo laikotarpį nesurašė turto arešto akto ir nepriėmė jokio turto arešto akto tikslinimo ir tuo pažeidė CPK 691 straipsnio nuostatas. Akcentuotina, jog CPK 690 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai. CPK 691 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto realizavimas yra areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita šiame kodekse nustatyta tvarka. CPK reglamentuojami skolininko turto areštas ir areštuoto turto realizavimas yra dvi skirtingos teisinės priemonės, skirtos pagrindiniam vykdymo proceso tikslui – tinkamai įvykdyti vykdomąjį dokumentą – pasiekti. Skolininko turto areštas vykdymo procese yra išieškotojo interesų užtikrinimo priemonė, sudaranti galimybę išieškojimą nukreipti į skolininko turtą ir kartu draudžianti skolininkui laisvai disponuoti turtu, t. y. jį parduoti ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims, išvengiant skolos grąžinimo. Tačiau vien tai, kad skolininko turtas yra areštuotas, nereiškia, jog bus pritaikyta kita priverstinė priemonė skolininko atžvilgiu – areštuoto turto realizavimas ir atvirkščiai. Šiuo atveju laikytina, kad antstolis net ir neareštavęs skolininko turto, gali vykdyti jo realizavimą, tačiau tokiu atveju kyla rizika, jog skolininkas tokį turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, ar kitaip jį apsunkinti, tokiu būdu išvengiant skolos grąžinimo.

Dėl ieškovo teisės siūlyti areštuoto turto pirkėją

49. CPK 704 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininko pasiūlytam pirkėjui turtas gali būti parduodamas už kainą, ne mažesnę kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė, arba mažesnę kainą, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms. Kasacinis teismas išaiškino, kad skolininko teisės pasiūlyti areštuoto turto pirkėją įgyvendinimas nėra ribojamas pirmųjų varžytynių paskelbimu specialiame interneto tinklalapyje. Priešingas skolininko teisės pasiūlyti vykdymo procese realizuojamo areštuoto turto pirkėją aiškinimas neatitiktų šio priverstinio turto realizavimo būdo ir vykdymo proceso tikslų. Kasacinio teismo vertinimu, skolininkas turi teisę siūlyti areštuoto turto pirkėją pripažinus pirmąsias varžytynes neįvykusiomis iki antrųjų varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje, laikantis CPK 704 straipsnyje nustatytos tvarkos. Toks skolininko teisės pasiūlyti vykdymo procese realizuojamo turto pirkėją aiškinimas priverstinio vykdymo proceso metu leidžia užtikrinti veiksmingą šios teisės įgyvendinimo tvarką, išieškotojo ir skolininko interesų balansą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021).

50. Apeliaciniu skundu iš esmės yra teigiama, kad antstolis, atlikdamas procesinius veiksmus, kiekvieną kartą privalo išaiškinti šalims jų teises – šiuo atveju teisę pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Ieškovas pažymi, kad turtą atsakovė realizavo iš antrųjų varžytynių ir antstolė neišaiškino ieškovui jo teisės pasiūlyti pirkėją, o šias aplinkybes patvirtina atsakovės priimti procesiniai dokumentai, kuriuose nėra išaiškinta CPK 704 straipsnio norma. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Iš vykdomojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad antstolė išaiškino ieškovui CPK 704 straipsnyje numatytą teisę siūlyti surasi areštuoto turto pirkėją 2016 m. balandžio 21 d. patvarkymu, dėl turto įkainojimo Nr. S‑2936, 2016 m. rugsėjo 29 d. patvarkymu dėl areštuoto turto įkainojimo Nr. S-6523, 2018 m. kovo 14 d. patvarkymu, dėl turto įkainojimo Nr. S-880 , tačiau ieškovas šia savo teise nepasinaudojo.

51. Nors apeliaciniu skundu yra teigiama, antstolė tik pranešimais apie varžytynių paskelbimą informuodavo ieškovą, t. y. jau paskelbusi varžytynes, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais taip pat nesutinka. Akcentuotina, jog ieškovui galimybė surasti areštuoto turto pirkėją buvo išaiškinta dar 2016 m. balandžio 21 d., o ginčo turtas varžytynėse buvo parduotas tik 2020 m. kovo 30 d. ir įformintas turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. S‑20-75-2781. Tai reiškia, kad ieškovas daugiau nei 4 metus turėjo teisę ieškoti ginčo nekilnojamojo turto pirkėją, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog šia savo teise ieškovas būtų pasinaudojęs. Papildomai akcentuotina, jog ieškovo teiginiai, kad antstolė, kiekvieną kartą prieš skelbdama areštuoto turto varžytynes, privalėjo išaiškinti teisę surasti areštuoto turto pirkėją ar nesudarė tam sąlygų, atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog proceso šalių elgesys yra vertintinas pagal vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens (bonus pater familias) elgesio standartą, tai reiškia, jog ieškovui ne kartą raštu išaiškinus teisę pačiam susirasti areštuoto turto pirkėją, laikytina, jog šios aplinkybės jam yra žinomos, o argumentai, kad ieškovui nebuvo išaiškinta teisė pasiūlyti savo pirkėją bei sudarytos tam sąlygos, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir parduodamo turto kainos nustatymo

52. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje Vykdymo procesas nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Ši speciali turto realizavimo forma (tvarka) lemia, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tada, jeigu yra nustatomi imperatyvių teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, ir tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Vienas tokių atvejų yra turto pardavimas ar perdavimas išieškotojui už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK įtvirtintas taisykles (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

53. Kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, teismas CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, taigi ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 23 punktas).

54. Tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, nustatytas pažeidimas dėl turto įkainojimo procedūros ir parduodamo turto pradinės kainos nustatymo neturi būti formalus, priešingai, jis privalo turėti tiesioginę reikšmę kainos, kuri būtų iš esmės mažesnė nei rinkos kaina, nustatymui. Tokį klausimą spręsdamas teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo turto pardavimo aktą pripažinti negaliojančiu buvimą, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Aplinkybė, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016, 18 punktas; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, 21 punktas).

55. CPK 681 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakoma, kad prieš išklausydamas skolininko ir išieškotojo nuomones dėl areštuojamo turto vertės, antstolis turi pareigą pats nustatyti turto rinkos vertę. Tuo tikslu antstolis disponuoja visomis įstatymo suteiktomis priemonėmis ir turi diskreciją pasirinkti, kokiomis priemonėmis remdamasis jis įgyvendins šią savo pareigą (vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, skirdamas ekspertizę ar pan.). Tačiau bet kokiu atveju areštuojamą turtą jis turi įvertinti taip, kad nustatyta areštuoto turto kaina būtų kuo objektyvesnė, artimesnė rinkos kainai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 27 punktas).

56. Apeliaciniu skundu ieškovas iš esmės teigia, kad atsakovė, 2020 m. sausio 17 d. trečią kartą skelbdama ginčo buto varžytynes, nepagrįstai vadovavosi 2016 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktu, kadangi, ieškovo nuomone, per trejus metus nuo ekspertizės atlikimo ginčo buto vertė pakito, todėl atsakovė turėjo perkainoti ginčo butą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. CPK 681 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad vykdymo proceso metu pasikeitus įkainoto turto vertei antstolio patvarkymu turtas galėtų būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos. Jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 straipsnio 4 dalis). Jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis savo patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 682 straipsnio 2 dalis). Skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas už ekspertizės atlikimą; jei skolininkas ar išieškotojas pareiškia prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės, tačiau už ekspertizės atlikimą būtinų sumų nesumoka ir nėra pagrindo jo nuo šių sumų sumokėjimo atleisti, antstolis savo iniciatyva gali skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, tokiu atveju ekspertizės atlikimo išlaidos išieškomos iš skolininko CPK 611 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 682 straipsnio 3 dalis).

57. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. balandžio 21 d. patvarkymu dėl turto įkainojimo Nr. S-2936 ½ buto dalis, esanti adresu (duomenys neskelbtini), buvo įkainota 23 000 Eur, remiantis VĮ Registrų centro nustatyta nekilnojamojo turto kaina, tačiau ieškovas 2016 m. gegužės 6 d. pateikė prieštaravimus dėl turto kainos, kuriais nurodė, kad buto kaina turi būti 1 200–1 400 Eur už 1 kv. m, o ne 294,04 Eur arba 588,08 Eur. Ieškovui 2016 m. gegužės 10 d. patvarkymu Nr. S-3416 buvo pasiūlyta apmokėti ekspertizę, tačiau ieškovas prašė atidėti apmokėjimą dėl finansinių problemų. 2016 m. liepos 11 d. patvarkymu Nr. S-4798 buvo skirta ½ dalies ginčo buto ekspertizė, kurią apmokėjo atsakovė. 2016 m. rugsėjo 29 d. patvarkymu dėl areštuoto turto įkainojimo, ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkainota 34 000 Eur suma. 2016 m. lapkričio 9 d. antstolė pranešimu dėl turto pardavimo iš varžytynių pranešė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. 13 val. 55 min. 57 s. paskelbtas pardavimas iš pirmųjų varžytynių skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto: ½ dalies 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pradinė parduodamo turto kaina – 27 000 Eur, varžytinių pabaiga – 2016 m. gruodžio 9 d. Varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis, o kreditoriai nepriėmė neparduoto iš varžytinių turto. Akcentuotina, kad vykdomojoje byloje iš viso buvo skelbiamos trejos varžytynės, kurios neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Taip pat buvo paskelbtos trejos antrosios varžytynės, iš kurių dvejos neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas pirkėjas, tačiau turtas buvo parduotas trečią kartą organizuotose antrosiose varžytynėse už 20 400 Eur, t. y. už kainą, sudarančią 60 procentų 2016 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. A16-020 nustatytos turto kainos (34 000 Eur). 2020 m. kovo 30 d. priimtas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-20-75-2781, informuotas ieškovas.

58. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė šiuo atveju ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama kaip įmanoma tiksliau nustatyti areštuoto ginčo buto vertę, savo lėšomis skyrė ginčo buto vertės nustatymo ekspertizę ir laikėsi Civilinio proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių iš varžytynių parduodamo turto tinkamo įkainojimo. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad areštuoto ginčo buto vertė nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto ekspertizės atlikimo momento yra pasikeitusi, tačiau jis ne tik kad nenurodo, kokia buvo turto vertė buto dalies pardavimo iš varžytynių metu, bet ir į bylą neteikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų (neteikė turto vertinimo aktų, neprašė teismo skirti turto vertės nustatymo ekspertizę ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovo teiginiai dėl iš esmės pasikeitusios areštuotos ginčo buto vertės vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio, todėl su šiais skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

59. Apeliaciniu skundu, be kita ko, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog pati antstolė būdama varžytynių organizatorė nepaisė CPK 706 ir 707 straipsniuose reglamentuotos paskelbimo apie varžytynes tvarkos ir skelbimo turiniui keliamų reikalavimų. Teigia, kad antstolė nė viename skelbime nebuvo pridėjusi buto fotonuotraukos, nors ekspertizės aktą antstolė gavo su nuotraukomis ir turėjo galimybę šias nuotraukas įkelti prie varžytynių skelbimo. Be to, skelbimo turinyje nebuvo esminių butą apibūdinančių savybių, tokių, kurios nurodytos ekspertizės akte. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie skundo argumentai nėra pakankami daryti išvadą, jog vien išsamesnis iš varžytynių parduodamo turto aprašymas būtų iš esmės pakeitęs potencialių pirkėjų susidomėjimą parduodama ginčo buto dalimi. Kaip teisingai savo procesiniuose dokumentuose pažymėjo ieškovas, iš varžytynių buvo realizuojama ½ buto, tai iš esmės jau siaurina potencialių pirkėjų ratą. Dar daugiau, ieškovas, būdamas suinteresuotas kuo brangiau parduoti jam priklausančią buto dalį, turėjo teisę pats ieškoti potencialių pirkėjų, dėti skelbimus į internetinius portalus, taip sukurdamas žymiai didesnes galimybes ginčo buto dalį parduoti už didesnę nei varžytynėse nustatytą ginčo buto dalies kainą, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog šia savo teise naudojosi. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nors turtą buvo siekiama iš pradžių parduoti už didesnę kainą, tačiau turto įsigyti nesiekė nė vienas pirkėjas, o tai parodo, jog siūloma kaina buvo nepatraukli potencialiems pirkėjams, todėl teigti, kad turtą būtų buvę galima parduoti už iš esmės didesnę kainą, nėra pagrindo.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

60. Ieškovas tiek patikslintu ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu prašė teismo kreiptis Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CPK 602 straipsnio 3 dalies normos taikymo ir galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus.

61. Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. liepos 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų pataisas, kuriomis įtvirtinta piliečių kreipimosi į Konstitucinį Teismą tvarka. Pagal šias pataisas, nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. sudaryta galimybė kiekvienam asmeniui tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai arba įstatymams. Taigi, jei ieškovas mano, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, jis tą gali padaryti pats ir nereikšdama teismui prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

62. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms nėra pagrindo abejoti, kadangi ieškinio senaties terminas taikomas siekiant užtikrinti operatyvumo ir ekonomiškumo principus. Dar daugiau, būtina atsižvelgti ir į tai, kad vykdymo proceso turi būti derinamas ir su operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principais. Susipažinęs su ieškovo argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tai labiau subjektyvi ieškovo nuomonė dėl teisės normų teisėtumo, o ne prieštaravimas Konstitucijai, todėl šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad prašymas dėl kreipimosi Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

63. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

64. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

65. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

66. Ieškovas ir trečiasis asmuo N. S. prašė priteisti iš atsakovės visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog tiek ieškovo, tiek trečiojo asmens apeliaciniai skundai atmesti, todėl darytina išvada, jog jų byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

67. Atsakovė bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisti nerašė, todėl atsakovės galbūt patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.