- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-29
- Bylos Nr.
- e2A-691-796/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Domarkienė
- Atsakovas
- L. V.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei L. V. dėl be teisinio pagrindo įgyto turto priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės L. V. 1 238,06 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą; 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodė tokias aplinkybes, kad 2022 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisija (toliau – ir Komisija) darbo byloje Nr. APS-115-8794/2022 priėmė sprendimą DGKS-2606 (toliau – ir Sprendimas), juo nusprendė išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ L. V. 3 272,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2022 m. kovo 28 d.) iki komisijos sprendimo priėmimo dienos (2022 m. gegužės 31 d.), o nuo 2022 m. birželio 1 d. išieškoti po 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. kovo 28 d.; išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovei L. V. 466,35 Eur (neatskaičius mokesčių) atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ieškovė Sprendimą įvykdė 2022 m. birželio 27 d., sumokėdama L. V. 4 248,31 Eur. Vykdydama Sprendimą, ieškovė per apsirikimą atsakovei pervedė Sprendime nurodytas pinigų sumas, neatskaičiusi mokesčių. Pagal Sprendimą ieškovė turėjo pervesti ne 4 248,31 Eur, o 3 010,25 Eur sumą, t. y. iš Sprendime nurodytų sumų atskaičiusi mokėtinus mokesčius. Todėl atsakovė be pagrindo įgijo 1 238,06 Eur (4 248,31 Eur – 3 010,25 Eur). Pastebėjusi apsirikimą, ieškovė 2022 m. lapkričio 8 d. raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti jos be pagrindo įgytus 1 238,06 Eur, tačiau atsakovė ieškovei priklausančių lėšų negrąžino, todėl prašo priteisti iš atsakovės be pagrindo įgytą turtą (pinigines lėšas). Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad vykdant Sprendimą buvo padaryta sąskaitybos klaida ir atsakovei pervesta 4 248,31 Eur. Šią sumą ieškovė apskaičiavo taip: prie Sprendimu priteistos 3 272,85 Eur kompensacijos pridėjo 466,35 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir pridėjo 509,11 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką (3 272,85 Eur + 466,35 Eur + 509,11 Eur = 4 248,31 Eur). Ieškovė 509,11 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavo taip: Sprendimu priteistus 72,73 Eur padaugino iš 7 darbo dienų, kurios pateko į laikotarpį nuo Sprendimo gavimo (2022 m. birželio 14 d.) iki jo įvykdymo (2022 m. birželio 27 d.) (į darbo dienų skaičių neįskaičiuota 2022 m. birželio 24 d., ji buvo nedarbo diena (Joninės)), skaičiaus ir gavo nurodytą sumą (72,73 Eur x 7 = 509,11 Eur). Techninio pobūdžio sąskaitybos klaida pasireiškė tuo, kad atsakovei Sprendimu priteistos kompensacijos buvo pervestos neatskaičius mokesčių, nors pačiame Sprendime aiškiai nurodyta, kad priteistos sumos yra neatskaičius mokesčių, tai reiškia, kad faktiškai mokėtina suma turi būti atskaičius mokesčius. Nurodė, kad atsakovei buvo priskaičiuota galutinė 4 975,61 Eur suma ir, atskaičius gyventojų pajamų mokestį ir mokestį „Sodrai“, turėjo būti išmokėta 3 010,25 Eur. Priskaitytą 4 975,61 Eur sumą sudaro: Sprendimu priteista 3 272,85 Eur kompensacija + 466,35 Eur + 1 236,41 Eur (perskaičiuota kompensacija už priverstinę pravaikštą: 72,73 Eur x 17 d. d. = 1 236,41 Eur). Dėl techninio pobūdžio sąskaitybos klaidos atsakovei buvo sumokėta 1 238,06 Eur daugiau, nei turėjo būti sumokėta pagal Sprendimą. Ieškovė visus mokėtinus mokesčius yra deklaravusi ir sumokėjusi, tai reiškia, kad 1 238,06 Eur atsakovei pervesti nesant tam jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė 2022 m. birželio 27 d. pervedė 4 248,31 Eur pagal Sprendimą. Pervedant atsakovei šią sumą nebuvo pateiktas atsiskaitymo lapelis ar darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraštis, ar darbo užmokesčio pažyma. Atsakovei mokėtinų sumų detalizacijoje nurodytos piniginės sumos skaičiais nėra detalizuotos ar kaip nors išaiškintos, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovei išmokėta per didelė suma. Atsakovė neatliko jokių nesąžiningų veiksmų. Ginčas tarp šalių yra kilęs iš šalis siejusių tarpusavio darbo teisinių santykių, kai ieškovė kaip darbdavė neteisėtai atleido darbuotoją iš darbo ir nesumokėjo priklausančių sumų. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė, todėl nagrinėjant tokias bylas visi neaiškumai turi būti aiškinami silpnesniosios šalies – darbuotojo – naudai. Ieškovė ieškinį pareiškė praėjus 16 mėn. po ginčijamos sumos sumokėjimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Komisijos 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą įvykdė tik 2022 m. birželio 27 d., t. y. praėjus 27 d. nuo jo priėmimo. Sprendimas darbo ginčų šalims įteiktas per 10 darbo dienų nuo jo priėmimo dienos 2022 m. birželio 14 d., tačiau jame nustatytą prievolę dėl vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimo darbuotojai už pravaikštos laiką UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko tik praėjus 13 d. nuo sprendimo įteikimo jai dienos. Ieškovė taip pat nesilaikė darbo ginčų bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Atsakovė atsiliepime į ieškovės rašytinius paaiškinimus nurodė, jog vertina, kad ieškovė padarė ne sąskaitybos klaidą, o kaip darbdavė, neįsigilino į Sprendimo turinį, kad nurodytos sumos yra neatskaičius mokesčių, ir pervedė sumas atsakovei. Toks darbdavės veikimas negali būti laikomas sąskaitybos klaida. Atsakovės vertinimu, turtines pretenzijas dėl šių sumų ieškovė turi reikšti savo darbuotojai – buhalterei – ar buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė savo apskaičiavimais klaidina teismą. Kadangi darbdavė tik 2022 m. birželio 27 d. sumokėjo buvusiai darbuotojai 466,35 Eur, tai atsakovei turėjo būti papildomai sumokėtos netesybos, jų dydis 466,35 / 22 (2022 m. birželio mėn. darbo dienų skaičius) x 18 (tiek darbo dienų darbdavė uždelsė sumokėti 466,35 Eur sumą) = 381,56 Eur. Galutinė suma, kuri priklauso darbuotojai pagal Sprendimą, yra 5 429,90 Eur (neatskaičius mokesčių) (5 048,34 + 381,56).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Plungės apylinkės teismas 2024 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės 1 238,06 Eur be pagrindo įgytų piniginių lėšų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 238,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2023 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 480 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei; priteisė iš atsakovės 15,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
5. Teismo sprendimo motyvai:
5.1. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, kad ieškovė nesilaikė darbo ginčų bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnio 1 dalies nuostatą, taip pat įvertino tai, kad atsakovė dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir sumų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo DK nustatyta tvarka kreipėsi į Komisiją ir 2022 m. gegužės 31 d. Komisija darbo byloje Nr. APS‑115‑8794/2022 priėmė Sprendimą, o Plungės apylinkės teismas 2022 m. spalio 17 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2‑3184‑666/2022 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei L. V. dėl darbo ginčo teisės, kilusio iš šalis siejusių tarpusavio darbo teisinių santykių, kai ieškovė, kaip darbdavė, neteisėtai atleido atsakovę iš darbo ir nesumokėjo priklausančių sumų, ieškinys atmestas, sprendimas įsiteisėjo 2022 m. lapkričio 17 d. Teismas konstatavo, kad ieškovės ir atsakovės iš darbo sutarties kilę darbo santykiai yra pasibaigę, ginčas tarp jų dėl darbo teisės yra išnagrinėtas. Ginčas byloje kilo dėl sprendimo vykdymo ir ieškovė turi teisę remtis nepagristo praturtėjimo institutu. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad ieškovė turėjo laikytis išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.
5.2. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, kad ieškovė, gavusi skubiai vykdytiną sprendimą, jo nevykdė, dėl to turėjo papildomai sumokėti ir netesybas, atsižvelgė į darbo ginčų komisijos sprendimų darbo bylose neįvykdymo pasekmių reglamentavimą DK 232 straipsnyje ir padarė išvadą, kad yra numatyta atskira speciali tokių sprendimų neįvykdymo tvarka, todėl šioje byloje argumentai dėl sprendimo neįvykdymo laiku nespręstini.
5.3. Teismas nustatė, kad ieškovė Sprendimą įvykdė 2022 m. birželio 27 d., mokėjimo kvitu sumokėdama L. V. 4 248,31 Eur. Komisijos sprendime nurodyta, kad sprendime nurodytos kompensacijos atsakovei nurodytos, neatskaičius mokesčių. Vykdydama Sprendimą, ieškovė per apsirikimą atsakovei pervedė sprendime nurodytas pinigų sumas, neatskaičiusi mokesčių. Pagal Sprendimą, ieškovė turėjo pervesti ne 4 248,31 Eur, o 3 010,25 Eur sumą, t. y. iš sprendime nurodytų sumų atskaičiusi mokėtinus mokesčius. Ieškovė teigia, kad dėl šios priežasties atsakovė be pagrindo įgijo 1 238,06 Eur (4 248,31 Eur – 3 010,25 Eur ? 1 238,06 Eur). Pastebėjusi apsirikimą, ieškovė 2022 m. lapkričio 8 d. raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti jos be pagrindo įgytus 1 238,06 Eur, tačiau atsakovė ieškovei priklausančių lėšų negrąžino.
5.4. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ji buvo silpnesnioji šalis – darbuotoja, ir galėjo nežinoti ir nesuprasti, kokia pinigų suma jai turėjo būti pervesta pagal Sprendimą. Tačiau iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pastebėjus padarytą apsirikimą, pervedus didesnę pinigų sumą atsakovei, nei nuspręsta sprendimu, atsakovė apie tai buvo informuota. Atsakovė, gavusi ieškovės pranešimą, kad jai sumokėta suma yra neatskaičius mokesčių, esant abejonėms, turėjo galimybę kreiptis į kompetentingus specialistus dėl išaiškinimo ar mokėtinų sumų apskaičiavimo bei, pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, turėjo galimybę ir laiko geranoriškai grąžinti be pagrindo ieškovės išmokėtas pinigines lėšas. Tačiau ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ir neparodė sąžiningumo, siekdama grąžinti per klaidą išmokėtą didesnę jai sumą.
5.5. Teismas pažymėjo, kad darbo teisiniai santykiai tarp šalių yra nutrūkę ir ieškovė turi teisę remtis nepagristo praturtėjimo institutu. Ieškovė ėmėsi visų teisėtų priemonių – informavo atsakovę apie nepagrįstai jai išmokėtą sumą. Atsisakydama grąžinti tai, kas jai faktiškai nepriklauso, atsakovė elgiasi nesąžiningai. Pripažinta, kad šiuo atveju netaikytini Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti apribojimai be pagrindo įgytų lėšų išieškojimui. Atsakovei Sprendimu priteistos kompensacijos buvo pervestos neatskaičius mokesčių, nors pačiame Sprendime, su kuriuo atsakovė yra susipažinusi, aiškiai nurodyta, kad priteistos sumos yra neatskaičius mokesčių. Teigdama, kad jai sąžiningai priklauso visa ieškovės pervesta suma, atsakovė tai pagrindžiančių įrodymų bylai nepateikė, t. y. byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovės įgytų lėšų teisėtą pagrindą ar priešpriešinių reikalavimų ieškovei. Teismas ieškovės reikalavimą dėl be pagrindo išmokėtų lėšų atsakovei pripažino pagrįstu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovė L. V. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: nutraukti bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu; nesant pagrindo nutraukti bylą – palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu; nesant pagrindo nutraukti bylą ir palikti ieškinį nenagrinėtą – ieškovės ieškinį atsakovei atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš ieškovės atsakovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Atsakovės vertinimu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčas netraktuotinas kaip darbo ginčas ir jam netaikytina privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Atsakovė nesutinka su teismo vertinimu, kad, priėmus Komisijos sprendimą, dėl jo vykdymo kilę ginčai nebesprendžiami darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka. Ginčas yra kilęs dėl ieškovės pagal Komisijos sprendimą atsakovei sumokėtos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydžio pagrįstumo. Šios sumos yra su darbo santykiais susijusios darbuotojui mokėtinos sumos. Ieškovė pagal Sprendimą atsakovei mokėtinų sumų dydį įrodinėja, remdamasi būtent specifiškai tik darbo santykiuose ir būtent darbuotojo darbo užmokesčio apmokestinimui taikomomis mokestinėmis nuostatomis. Be to, vienas iš motyvų, kuriuo remdamasi atsakovė grindė savo nesutikimą su ieškiniu, yra tai, kad pavėlavus įvykdyti Sprendimo dalį, kuri buvo vykdytina skubiai, ieškovė turėjo sumokėti atsakovei netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, o tai paneigia, kad ieškovė pagal Sprendimą permokėjo atsakovei. Atsakovė nurodo, kad tarp šalių yra kilęs būtent darbo ginčas dėl tinkamo ieškovės atsiskaitymo su atsakove, su kuria darbo santykiai buvo nutraukti Komisijos sprendimu, būtent dėl darbo santykių nutraukimą įforminančio dokumento tinkamo įvykdymo. Ieškovei nesilaikius privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos, teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovės ieškinį, o jį priėmus, priklausomai nuo ieškovės galimybės dar pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, palikti ieškinį nenagrinėtą arba bylą nutraukti.
Atsiliepimas
6.2. Atsakovė nesutinka su teismo vertinimu, pateiktu pasisakant dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalies skubaus vykdymo. Atsakovė nurodo, kad nėra ginčo, jog Sprendimas turėjo būti įvykdytas skubiai ir kad jis buvo įvykdytas pavėluotai. Atsakovė neprašė teismo spręsti DK 232 straipsnyje numatytos baudos už Komisijos sprendimo nevykdymą skyrimo klausimo, todėl teismas nepagrįstai analizavo DK 232 straipsnio taikymo aspektus. Atsakovė nuosekliai byloje teigė, kad už pavėluotą darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymą jai turėjo būti išmokėtos DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos netesybos, tačiau tokių netesybų klausimo teismas nesprendė. Darbo santykiai tarp šalių pasibaigė būtent Komisijos sprendimu, jame kartu buvo numatyta atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo tvarka – skubiai. Todėl ieškovės pavėluotas Komisijos sprendimo skubiai vykdytinos dalies įvykdymas yra traktuotinas kaip pavėluotas atsiskaitymas su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams.
6.3. DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga mokėti netesybas darbuotojui, esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms, yra imperatyvi ir nepriklausanti nuo darbdavio valios bei nereikalaujanti atskiro darbo ginčų komisijos ar teismo sprendimo. Pavėlavęs atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju darbdavys įgyja pareigą sumokėti netesybas ir tik jeigu darbdavys šios pareigos neįvykdo geranoriškai, tokias netesybas darbuotojui priteisia darbo ginčų komisija ar teismas. Atsakovė nurodo, kad ieškovė turėjo pareigą mokėti DK 147 straipsnio 2 dalyje netesybas už pavėluotą Sprendimo vykdymą ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji nevertina iš darbdavės gautų piniginių lėšų, kaip gautų be pagrindo. Teismas nepagrįstai netyrė ir nepasisakė dėl atsakovės argumentų apie ieškovės pavėluotas jai išmokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, kadangi, konstatavus ieškovės iš materialios teisės normos kylančią pareigą sumokėti atsakovei netesybas, nebūtų pagrindo išvadai, kad dalis ieškovės neva permokėtų piniginių lėšų pas atsakovę yra be pagrindo.
6.4. Teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl be pagrindo išmokėtų lėšų atsakovei pagrįstas, ir nepagrįstai nutarė iš atsakovės ieškovei priteisti 1 238,06 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl sumų, kurias pagal Sprendimą ieškovė privalėjo sumokėti atsakovei, dydžio. Teismui padarius išvadą, kad ieškovė pervedė atsakovei didesnes sumas, nei turėjo būti pervestos vykdant Sprendimą, teismas turėjo nustatyti tikslų dydį sumų, kurias pagal Sprendimą privalėjo pervesti.
6.5. Atsakovė nurodė nesutinkanti su ieškovės pateiktu apskaičiavimu dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką pagal Sprendimo dalį, kuria nutarta atsakovei nuo 2022 m. birželio 1 d. išieškoti po 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. kovo 28 d. Teismas sprendime šio ginčo visai neanalizavo, dėl jo nepasisakė ir be jokių motyvų nutarė vadovautis būtent ieškovės pateiktais mokėtinų sumų skaičiavimais, nepasisakydamas, kodėl atsakovės atsikirtimus laiko nepagrįstais ir kodėl jais nesivadovauja. Teismas motyvuotai neišsprendė prieštaravimų dėl skirtingų šalių pateiktų sumų apskaičiavimų ir tai turėjo esminės reikšmės bylos baigčiai.
6.6. Sprendimu už priverstinės pravaikštos laiką kompensacija buvo priteista išskaidant ją į dvi dalis – priteistinos kompensacijos dalį iki ir po Komisijos sprendimo priėmimo. Atsakovė nurodo, kad 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką turėjo būti pradėta mokėti nuo 2022 m. birželio 1 d. (imtinai), kadangi 3 272,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos dalis šios dienos akivaizdžiai neapėmė. Esminis ginčas, kuris kilo tarp šalių ir kurio teismas sprendime neišsprendė, – ar turėjo būti išmokama ši kompensacijos dalis už dieną, kurią ieškovė įvykdė Sprendimą. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad už įvykdymo dieną kompensacija taip pat turi būti sumokama.
6.7. Atsakovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2006, kurioje nurodyta, jog teismo nustatytas terminas procesiniam veiksmui atlikti turi būti tikslus ir nekelti abejonių, nes jo praleidimas sukelia teisinius padarinius (CPK 75 straipsnio 1 dalis), ir pateiktu išaiškinimu, kad, nepaisant to, jog pabrėžiamojo žodžio „imtinai“ teismas nenurodo, nustatytas laiko termino apibrėžimas aiškintinas taip, jog procesinis veiksmas gali būti atliktas ir teismo nurodytą dieną, laikosi pozicijos, kad minėtos nuostatos mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) aktualios ir nagrinėjamoje byloje ir paskutinė termino diena taip pat įskaitoma į skaičiavimą. Be to, teisės aktuose siekdamas aiškumo, įstatymų leidėjas expressis verbis (tiesiogiai) pažymi, kad panašaus pobūdžio (t. y., kompensaciniai) mokėjimai turi būti skaičiuojami bei mokami ir už prievolės įvykdymo dieną, pvz., Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Atsakovės teigimu, nėra jokio teisinio ir loginio pagrindo teigti, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką neturi būti mokama už tą dieną, kai įvykdomas darbo ginčų komisijos sprendimas, nes tą dieną sprendimas dar nebuvo įvykdytas ir jis įvykdomas tik atitinkamos priverstinės pravaikštos dienos eigoje. Pagal Sprendimą ieškovės atsakovei mokėtina suma yra esminis klausimas byloje, nes tik išsprendus šį klausimą būtų galima įvertinti, ar ieškovė permokėjo atsakovei pagal Sprendimą, ir, jeigu taip, tai kokias sumas.
6.8. Teismas turėjo patikrinti atsakovės argumentus, kad atitinkamas pinigines lėšas ji turi teisę gauti ir negrąžinti DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nustačius, kad ieškovė be Sprendime nurodytų sumų pagal DK 147 straipsnio 2 dalį turėjo pareigą mokėti atsakovei netesybas, tai paneigtų ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, kad suma, viršijanti pagal Sprendimą atsakovei tiesiogiai išmokėtinas sumas, atsakovės turima be teisinio pagrindo.
6.9. Teismo išvados apie atsakovės nesąžiningumą yra nepagrįstos ir nesusijusios su CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Teismo argumentai buvo susiję su atsakovės elgesiu jau po ieškovės nurodomo nepagrįsto praturtėjimo. Atsakovės vertinimu, ieškovė neįrodė, jog koks nors nesąžiningas atsakovės elgesys būtų lėmęs tai, kad ieškovė pervedė atsakovei 4 248,31 Eur sumą. Teismo išvados dėl atsakovės nesąžiningumo yra nepagrįstos.
6.10. Atsakovės vertinimu, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti sąskaitybos klaidos fakto, nes ieškovė jo neįrodė. Ieškovė neįrodinėjo, nei kas konkrečiai tokią klaidą padarė, nei kokios aplinkybės lėmė, kad rezoliucinėje Sprendimo dalyje nurodytos sumos buvo suprastos kaip tiesiogiai atsakovei pervedamos sumos. Atsakovės vertinimu, ieškovė padarė teisės taikymo klaidą, neįvertinusi to, kad pagal įstatymą mokesčius nuo mokėtinos sumos turi atskaityti ir pervesti į valstybės biudžetą darbdavys, o ne darbuotojas. Taip pat ieškovės versija, kad ji išmokėjo sumas neatskaičiusi mokesčių, neatitinka tikrovės, nes pagal Sprendimą atsakovei priklausiusios sumos neatskaičius mokesčių sudarė ne mažiau kaip 4 975,61 Eur, kaip teigė pati ieškovė, tačiau faktiškai išmokėta buvo 4 248,31 Eur, o pasak ieškovės, turėjo būti išmokėta neva nurodoma 3 010,25 Eur suma. Taigi ieškovės faktiškai atsakovei išmokėta suma nesutampa su sumomis pagal Sprendimą neatskaičius mokesčių, todėl ieškovės teiginiai apie padarytos klaidos pobūdį neatitinka jos faktiškai atliktų veiksmų.
6.11. Teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytoją – buvusį ieškovės darbuotoją, kuris susidūrė su tokio paties pobūdžio ieškovės pretenzijomis, nors nagrinėjant bylą atsakovė nurodė, kad toks ieškovės elgesys yra jai būdingas. Liudytojo parodymai būtų buvę reikšmingi sprendžiant dėl ieškovės sąžiningumo ir neva padarytos sąskaitybos klaidos realaus egzistavimo.
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės ieškovei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
7.1. Ieškovės įsitikinimu, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neturėjo laikytis išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, kadangi savo ieškinio reikalavimą ji grindė nepagrįsto praturtėjimo institutu. Akcentuoja tai, kad ginčas tarp ieškovės ir atsakovės kilo ne dėl Komisijos 2022 m. gegužės 31 d. darbo byloje Nr. APS-115-8794/2022 priimto Sprendimo (dėl minėto sprendimo ginčas buvo nagrinėtas kitoje civilinėje byloje), bet dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo, pasireiškusio tuo, kad atsakovė be jokio pagrindo įgijo ieškovei priklausiusias lėšas. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šiuos santykius reglamentuojančios normos nenumato išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Ieškovės įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo remtis kaip precedentu atsakovės nurodyta teismų praktika, kadangi minėtos bylos ir šios bylos aplinkybės yra skirtingos. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl atsakovei palankaus Komisijos 2022 m. gegužės 31 d. priimto sprendimo nebuvo.
Šalies argumentai
7.2. Ieškovė nesutinka su atsakovės pateikta faktinių aplinkybių interpretacija, neva jai pervesta pinigų suma, kurią ieškovė reikalavo grąžinti kaip pervestą be jokio pagrindo, turėjo būti įskaityta kaip atsakovei mokėtinos netesybos pagal DK 147 straipsnio 2 dalį. Ieškovė nurodo, kad iš atsakovės dėstomos pozicijos matyti, jog ji vienasmeniškai nusprendė, jog egzistuoja visos DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos šios normos sankcijai ieškovei taikyti, tai lėmė jos vienasmenį sprendimą tokią sankciją pritaikyti ieškovei, atliekant jai pervestų lėšų įskaitymą, o tokia atsakovės pozicija neturi absoliučiai jokio teisinio pagrindo. Pažymi, kad atsakovė buvo informuota apie tai, jog ieškovė jai pervestas ginčo lėšas vertina kaip pervestas be pagrindo, tačiau atsakovė nesikreipė į darbo ginčų komisiją ar teismą dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos taikymo ieškovei, t. y. netesybų priteisimo, ir neįrodinėjo, jog egzistuoja visos būtinos aplinkybės tokiai sankcijai taikyti. Atsakovė taip pat nesinaudojo savo teise (ir bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo siūlymu) šioje byloje pateikti priešieškinį, kuriame būtų suformuluotas jos reikalavimas dėl mokėtinų netesybų pagal DK 147 straipsnio 2 dalį priteisimo (permokėtų sumų įskaitymo) ar kitų jai neva priklausančių įmokų priteisimo. Atsakovė savo reikalavimą pripažinti jos teisę į 381,56 Eur netesybas, mokėtinas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, turėjo reikšti ne atsiliepime į ieškinį, bet reikšdama priešieškinį. Kadangi atsakovė tokio priešieškinio nepateikė, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti dėl tokio atsakovės reikalavimo (ne)pagrįstumo ir jo tenkinti, pripažįstant vienašalį atsakovės įskaitymą teisėtu ir pagrįstu.
7.3. Ieškovės įsitikinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad pervesdama lėšas atsakovei ieškovė padarė sąskaitybos klaidą. Ieškovė byloje išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė klaida sąskaityboje, dėl kurios atsakovei be teisinio pagrindo buvo pervesti 1 238,06 Eur. Nurodo, kad dėl techninio pobūdžio sąskaitybos klaidos atsakovei buvo sumokėta 1 238,06 Eur daugiau, negu turėjo būti sumokėta pagal Sprendimą.
7.4. Ieškovė bylai pateikė įrodymus, jog visi mokėtini mokesčiai buvo deklaruoti ir sumokėti. Atsakovė bylai nepateikė įrodymų ar teisiškai pagrįstų argumentų dėl 1 238,06 Eur sumos pervedimo į savo sąskaitą teisėto pagrindo. Ieškovė byloje įrodė (o atsakovė šios aplinkybės neginčijo), kad ginčo suma (1 238,06 Eur) buvo į valstybės biudžetą mokėtini mokesčiai (gyventojų pajamų mokestis ir valstybinio socialinio draudimo įmokos „Sodrai“) už atsakovei priskaitytas su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas. Nurodo, kad valstybei mokėtinus mokesčius už atsakovei išmokėtą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį, atostoginius ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą privalėjo darbdavė, t. y. ieškovė. Atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų, kad ginčo sumą ji sumokėjo į valstybės biudžetą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 1 238,06 Eur atsakovė gavo be teisinio pagrindo ir privalo grąžinti ieškovei. Nurodo, kad ginčo atvejis buvo vienetinis atvejis, nulemtas sąskaitybos klaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
9. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl be teisinio pagrindo įgyto turto priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Bylos faktinės aplinkybės
11. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Komisija darbo byloje Nr. APS-115-8794/2022 2022 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą Nr. DGKS-2606, juo nusprendė išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ L. V. 3 272,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2022 m. kovo 28 d.) iki Komisijos sprendimo priėmimo dienos (2022 m. gegužės 31 d.), o nuo 2022 m. birželio 1 d. išieškoti po 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. kovo 28 d.; išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ L. V. 466,35 Eur (neatskaičius mokesčių) atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nurodyta šią sprendimo dalį vykdyti skubiai.
12. Remiantis bylos duomenimis, ieškovei Komisijos 2022 m. gegužės 31 d. sprendimas įteiktas 2022 m. birželio 14 d. Ieškovė, vykdydama Sprendimą, 2022 m. birželio 27 d. mokėjimo kvitu sumokėjo L. V. 4 248,31 Eur. Ieškovė 2022 m. lapkričio 8 d. raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu dėl permokėtos 1 238,06 sumos grąžinimo.
13. Byloje, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, taip pat nustatyta, kad Plungės apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-3184-666/2022 pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei L. V. dėl darbo ginčo dėl teisės, joje ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pareiškusi ieškinį atsakovei L. V., prašydama, pripažinti, kad atsakovė neturi reikalavimo teisės į 727,30 Eur (neatskaičius mokesčių), kurie jai Komisijos 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS‑115‑8794/2022 priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už 10 darbo dienų, skaičiuojant nuo 2022 m. birželio 1 d. iki sprendimo gavimo ir sužinojimo apie jo turinį dienos –2022 m. birželio 14 d. Darbdavė nesutiko su terminu, nuo kurio nuspręsta skaičiuoti sumą už priverstinės pravaikštos laiką. Įsiteisėjusiu Plungės apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3184-666/2022 ieškovės ieškinys atmestas.
14. Ieškovės rašytinių paaiškinimų duomenimis, ieškovė atsakovei 2022 m. birželio 27 d. pervestą 4 248,31 Eur sumą apskaičiavo taip: prie Sprendimu priteistos 3 272,85 Eur kompensacijos pridėjo 466,35 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir pridėjo 509,11 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką (ieškovė 509,11 Eur ((72,73 Eur x 7 d. d.) sumą apskaičiavo Sprendimu priteistus 72,73 Eur padauginusi iš 7 darbo dienų, patekusių į laikotarpį nuo Sprendimo gavimo (2022 m. birželio 14 d.) iki jo įvykdymo (2022 m. birželio 27 d.); pažymėdama, kad į darbo dienų skaičių neįskaičiuota 2022 m. birželio 24 d. kaip nedarbo diena).
15. Iš ieškovės sudaryto 2022 m. birželio mėn. atsakovei išrašyto atlyginimo lapelio (tabelio Nr. 28), 2024 m. sausio 23 d. pažymos apie atsakovei priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas ir ieškovės rašytinių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė apskaičiavo, jog atsakovei mokėtina suma sudaro 4 975,61 Eur neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius mokėtina suma sudaro 3 010,25 Eur. Ieškovė atsakovei mokėtiną 4 975,61 Eur sumą (neatskaičius mokesčių) apskaičiavo taip: prie Sprendimu priteistos 3 272,85 Eur kompensacijos pridėjo 466,35 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir pridėjo 1 236,41 Eur perskaičiuotą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką už 17 darbo dienų iki Sprendimo įvykdymo (t. y. 72,73 Eur x 17 d. d.).
16. Ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikto 2022 m. birželio 30 d. pranešimo apie apdraustosios L. V. valstybinio socialinio draudimo pabaigą duomenimis, ieškovė deklaravo atsakovei priskaitytą 4 975,61 Eur sumą pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos. 2022 m. birželio mėn. atsakovei išrašyto atlyginimo lapelio (tabelio Nr. 28), 2024 m. sausio 23 d. pažymos apie atsakovei priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį duomenimis, nuo apskaičiuotos 4 975,61 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos mokėtinų mokesčių suma sudarė 1 965,36 Eur (995,12 Eur pajamų mokesčio + 970,24 Eur socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų).
17. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė argumentais, kad ji, vykdydama Sprendimą, dėl techninio pobūdžio sąskaitybos klaidos atsakovei pervedė Sprendime nurodytas pinigų sumas neatskaičiusi mokesčių. Ieškovė nurodė, kad atsakovei buvo priskaičiuota 4 975,61 Eur, todėl, atskaičius gyventojų pajamų mokestį ir mokestį „Sodrai“, turėjo būti išmokėta 3 010,25 Eur. Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl 1 238,06 Eur (4 975,61 Eur – 3 010,25 Eur) sumos, kaip be teisinio pagrindo įgyto turto, priteisimo ieškovei iš atsakovės.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimo būdu ir tvarka
18. Atsakovės vertinimu, teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturėjo laikytis išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Apeliantė nurodo, kad su ja darbo santykiai buvo nutraukti Komisijos sprendimu, ir tarp šalių yra kilęs būtent darbo ginčas dėl tinkamo ieškovės atsiskaitymo su atsakove, būtent dėl darbo santykių nutraukimą įforminančio dokumento tinkamo įvykdymo, tačiau ieškovė nesikreipė su ieškinyje keliamais reikalavimais į darbo ginčų komisiją.
19. Vadovaujantis DK 213 straipsnio 1 dalimi, darbo ginčai – darbo santykių dalyvių nesutarimai, kylantys iš darbo ar su jais susijusių teisinių santykių. Pagal DK 213 straipsnio 3 dalį, individualus darbo ginčas dėl teisės yra nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys, taip pat asmuo, išreiškęs norą sudaryti darbo sutartį, kai su juo buvo atsisakyta ją sudaryti, rangovas DK 139 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytais atvejais, taip pat asmenys, turintys teisę į darbuotojo darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pagal DK 220 straipsnio 1 dalį, darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Remiantis DK 231 straipsnio 1 dalimi, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis.
20. DK 229 straipsnyje reglamentuojamas darbo ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimas – darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus DK 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme (1 dalis); jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi (2 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti įvykdytas jam įsiteisėjus, išskyrus atvejus, kai jis ar sprendimo dalis turi būti įvykdyti skubiai (DK 230 straipsnio 1 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka (DK 230 straipsnio 2 dalis).
21. Nagrinėjamu atveju darbuotojos (atsakovės) ir darbdavės (ieškovės) darbo ginčas dėl teisės (dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir sumų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo) buvo išnagrinėtas Komisijos ir išspręstas priėmus 2022 m. gegužės 31 d. sprendimą. Minėtu Sprendimu pripažinus darbuotojos (atsakovės L. V.) atleidimą iš darbo nuo 2022 m. kovo 28 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu neteisėtu, nustatyta, kad darbo sutartis tarp darbuotojos L. V. ir darbdavės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukta Sprendimu pagal DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo data laikant Sprendimo įsiteisėjimo dieną. Taigi darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną ir darbo teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigę (DK 218 straipsnio 6 dalis).
22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo tai, kad po Sprendimo priėmimo dalis šalių individualaus darbo ginčo dėl teisės Sprendimu išspręstu klausimu (dėl termino pradžios momento taikymo, kai buvo nuspręsta nuo 2022 m. birželio 1 d. išieškoti po 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos) buvo išnagrinėta ir teisme, priimtas ir įsiteisėjęs Plungės apylinės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3184-666/2022 pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei L. V. dėl darbo ginčo dėl teisės. Sprendimu priteistų dalies sumų pagrįstumo klausimas sudarė kitos Plungės apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-3184-666/2022 nagrinėjimo dalyką. Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas darbo ginčas dėl teisės dėl darbo byloje Nr. APS‑115‑8794/2022 priimto atsakovei palankaus Sprendimo. Kaip nurodo ir pati apeliantė, iš esmės šalių ginčas yra siejamas su Sprendimo vykdymo proceso metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis.
23. Apeliantė pagrįsti savo argumentams, kad teismų praktikoje tokio pobūdžio ginčai yra sprendžiami būtent taikant darbo ginčams dėl teisės nustatytą tvarką, remiasi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1483-852/2019. Pažymėtina, kad apeliantės nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl darbdavio teisės, pasibaigus darbo santykiams, reikalauti iš darbuotojo grąžinti jam išmokėtus atostoginius už darbo metu suteiktas atostogas, viršijančias darbuotojo įgytą teisę į suteiktos trukmės atostogas. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl šalis siejant darbo santykiams išmokėtos išmokos išmokėjimo pagrindo. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilęs po Komisijos sprendimo priėmimo, tokio sprendimo vykdymo metu, ieškovės teigimu, susidariusios permokos, kurią ieškovė įrodinėja ir reiškia reikalavimą priteisti kaip dėl be teisinio pagrindo įgytą turtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos ir apeliantės nurodomos kitos civilinės bylos faktinės aplinkybės netapačios, todėl apeliantės nurodoma teismų praktika nepripažintina pagrindžiančia apeliantės teiginius dėl tokio pobūdžio ginčo nagrinėjimo tvarkos.
Žemesnės instancijos teismas
24. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė, remdamasi ieškinyje nurodytoms aplinkybėms ir nepagristo praturtėjimo institutu, turėjo laikytis išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, siejamų su darbo ginčų komisijos sprendimo dalies skubiu vykdymu
25. Apeliantė nurodo, kad byloje ji laikėsi pozicijos, jog ieškovė, gavusi skubiai vykdytiną Sprendimą, jo nevykdė, ir, kadangi darbdavė (ieškovė) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas sumokėjo tik 2022 m. birželio 27 d., t. y. praėjus 27 dienoms nuo jo priėmimo, atsakovės vertinimu, ieškovės pavėluotas Sprendimo skubiai vykdytinos dalies įvykdymas traktuotinas kaip pavėluotas atsiskaitymas su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams, dėl to ieškovė atsakovei turėjo papildomai sumokėti ir DK 147 straipsnio 2 dalyje numatomas netesybas. Apeliantė akcentuoja tai, kad ji neprašė teismo spręsti DK 232 straipsnyje numatytos baudos už darbo ginčų komisijos sprendimo nevykdymą skyrimo klausimo, dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo DK 232 straipsnio taikymo aspektus ir nesprendė DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų klausimo.
26. Sprendime buvo nurodyta sprendimo dalį dėl 466,35 Eur (neatskaičius mokesčių) atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išieškojimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ L. V. vykdyti skubiai. Remiantis bylos duomenimis, vykdydama Sprendimą ieškovė 4 248,31 Eur sumą atsakovei pervedė 2022 m. birželio 27 d.
27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės pozicija iš esmės grindžiama argumentais, siejamais su Sprendimo dalies, kuri turėjo būti vykdoma skubiai, netinkamu vykdymu (delsimu išmokėti 466,35 Eur sumą). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad DK 232 straipsnis, kaip specialioji norma, reglamentuoja darbo ginčų komisijų ir teismų sprendimų darbo bylose neįvykdymo pasekmes. Remiantis DK 232 straipsnio 1 dalimi, kai darbdavys nevykdo darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimo ar nutarties, darbuotojo prašymu darbo ginčų komisija priima sprendimą skirti darbdaviui iki 500 Eur baudą už kiekvieną praleistą savaitę nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius; bauda priteisiama darbuotojo naudai. DK 232 straipsnyje įtvirtintas baudos skyrimo darbdaviui institutas yra susijęs su darbo ginčą išnagrinėjusio organo priimto sprendimo nevykdymu (netinkamu vykdymu) ir laikytinas sprendimo, priimto darbo ginčų komisijos ar teismo, vykdymo proceso dalimi. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad minėtas institutas skirtas papildomai darbuotojo teisių apsaugai vykdymo procese. Darbuotojas, kurio naudai, išnagrinėjus darbo ginčą dėl teisės, priimto sprendimo darbdavys nevykdo, gali pasinaudoti įstatyme įtvirtinta diskrecija prašyti darbdaviui skirti baudą, kuri pagal įstatymą priteisiama darbuotojo naudai. Taip, darbo ginčų komisijai nustačius pagrindą darbdaviui taikyti aptariamą sankciją, iš esmės kompensuojami darbuotojo patiriami nepatogumai dėl sprendimo nevykdymo, o darbdavys skatinamas jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-701/2024, 28 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė, kad ji kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl DK 232 straipsnyje nurodytų Sprendimo darbo byloje neįvykdymo pasekmių taikymo.
28. Apeliantė ne tik teigia, jog ieškovė be Sprendime nurodytų sumų turėjo pareigą mokėti atsakovei netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalyje, bet ir nurodo, jog tai paneigtų ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, kad suma, viršijanti pagal Sprendimą atsakovei tiesiogiai išmokėtinas sumas, atsakovės turima be teisinio pagrindo. Tačiau atsakovė, laikydamasi nurodytos pozicijos, byloje nereiškė priešpriešinių savarankiškų materialinių reikalavimų dėl netesybų pagal DK 147 straipsnio 2 dalį priteisimo iš atsakovės (permokėtų sumų įskaitymo) ir tokio pobūdžio reikalavimai nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų taikymo.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo
29. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. CK 6.237 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus.
30. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-684/2024).
31. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir nurodo, kad teismas nepagrįstai nutarė iš atsakovės ieškovei priteisti 1 238,06 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą. Apeliantė savo poziciją grindžia argumentais, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl sumų, kurias pagal Sprendimą ieškovė privalėjo sumokėti atsakovei, dydžio ir turėjo nustatyti tikslų tokių sumų dydį.
32. Įvertinus apeliantės argumentus matyti, kad nekilo ginčo dėl mokėtinos 3 272,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką ir 466,35 Eur (neatskaičius mokesčių) atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, tiesiogiai nurodytų Komisijos sprendime, dydžio. Sprendime tiesiogiai nurodyta, kad tiek minėtų kompensacijų sumos, tiek 72,73 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. kovo 28 d., nurodyti neatskaičius mokesčių.
33. Apeliantė nesutinka su ieškovės pateiktu kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimu pagal Sprendimo dalį, kuria nutarta atsakovei nuo 2022 m. birželio 1 d. išieškoti po 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. kovo 28 d. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nutaręs vadovautis būtent ieškovės pateiktu mokėtinų sumų apskaičiavimu ir nepasisakęs dėl atsakovės atsikirtimų, neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo klausimu, ar turėjo būti išmokama ši kompensacijos dalis už dieną, kurią ieškovė įvykdė Sprendimą. Apeliantė pažymi, kad ieškovė laikėsi pozicijos, jog įvykdymo diena nebeskaičiuojama ir už ją kompensacija nemokama, o atsakovė laikėsi pozicijos, kad už įvykdymo dieną kompensacija taip pat turi būti sumokama ir ieškovė turėjo sumokėti atsakovei ne ieškovės nurodytą 1 236,41 Eur (72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) x 17 d. d.) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, o 1 309,14 Eur (72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) x 18 d. d.).
34. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalies reglamentavimą, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl šioje nuostatoje numatytų priežasčių, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
35. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nurodytas teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, taikomi įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio padariniai, kuriais siekiama kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2024, 21 punktas). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip pat išaiškinta, kad teismas, iš esmės išspręsdamas individualų ginčą dėl teisės ir pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisdamas darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi apskaičiuoti ir rezoliucinėje dalyje nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑3-27-701/2019, 79 punktą).
36. Komisijos sprendime nurodyta iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovei L. V. nuo 2022 m. birželio 1 d. išieškoti po 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. kovo 28 d. Taigi nurodytos sumos apskaičiavimas nurodytas iki sprendimo įvykdymo dienos.
37. Pažymėtina tai, kad DK 218 straipsnio 4 dalies teisinis reguliavimas expressis verbis (tiesiogiai) nurodo, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteistinas iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, darytina išvada, kad darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos įtraukimas į vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mokėjimo laikotarpį nėra numatytas. Įvertinus tai, kad kasacinio teismo praktikoje, kuria remiasi apeliantė (t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑130/2006), pateikti išaiškinimai dėl kitos teisės normos, t. y. CPK numatyto procesinio termino skaičiavimo, apeliantės nurodytais išaiškinimais vadovautis nėra pagrindo. Darytina išvada, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktu 1 236,41 Eur (72,73 Eur x 17 d. d.) (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimu.
38. Apeliantė taip pat teigia, kad faktiškai ieškovės pagal teisės aktus atsakovei mokėtinos sumos sudarė ne tik Sprendime nurodytas sumas, tačiau ir DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas, jas, atsakovės vertinimu, ieškovė privalėjo apskaičiuoti ir išmokėti atsakovei.
39. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3-30-1075/2018).
40. Ieškovė byloje nurodė, kad pagal Sprendimą atsakovei priskaičiuotą išieškotiną sumą sudarė 4 975,61 Eur (neatskaičius mokesčių) ir, atskaičius mokesčius, atsakovei turėjo būti išmokėta ne 4 248,31 Eur suma, kuri buvo faktiškai išmokėta, o 3 010,25 Eur suma. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodymais byloje pagrindė tai, kad atskaičius mokesčius nuo atsakovei pagal Sprendimą priskaitytos 4 975,61 Eur (neatskaičius mokesčių) išmokų sumos, atsakovei turėjo būti išmokėta 3 010,25 Eur suma, tačiau faktiškai atsakovė gavo 1 238,06 Eur didesnę sumą (4 248,31 Eur) nei nurodyta Sprendimu. Ieškovė atsakovei priskaitytą 4 975,61 Eur sumą deklaravo „Sodrai“ kaip pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos.
41. Apeliantė akcentuoja tai, kad ji byloje laikėsi pozicijos, jog ieškovė, gavusi skubiai vykdytiną Sprendimą, jo nevykdė, todėl už uždelstą atsiskaityti laiką privalėjo apskaičiuoti ir išmokėti atsakovei netesybas, numatytas DK 147 straipsnio 2 dalyje. Kaip minėta, ginčas tarp šalių kilęs po darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo, dėl tokio sprendimo vykdymo. Atsakovė nepateikė duomenų, kad su tokiu pagrindu reiškiamais reikalavimais dėl netesybų (ar Komisijos sprendimo darbo byloje neįvykdymo pasekmių taikymo) kreipėsi į Komisiją ar į teismą tam, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl netesybų mokėjimo pagrindo (ne)buvimo. Atsakovė šioje byloje, kurioje kilęs turtinis ginčas, taip pat nereiškė tokio pobūdžio savarankiško priešpriešinio materialinio reikalavimo ieškovei. Šiuo aspektu reikšminga įvertinti ir tai, kad atsakovės nurodoma jos savarankiškai, kaip netesybos pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, apskaičiuota 381,56 Eur suma neatitinka ginčo sumos (1 238,06 Eur), kurią ieškovė vertina kaip pervestą atsakovei be teisinio pagrindo, ir yra už ginčo sumą mažesnė. Ši aplinkybė nepagrindžia apeliantės teiginių dėl pagrindo jai vertinti, kad ginčo suma (1 238,06 Eur) galbūt pervesta atsakovei kaip netesybos. Pažymėtina ir tai, kad Sprendime nurodytos atsakovei išieškotinos sumos buvo nurodytos neatskaičius mokesčių. Atsakovė nepateikė įrodymų apie tai, kad ji sumokėjo į valstybės biudžetą nuo gautos sumos mokėtinus mokesčius. Darytina išvada, kad atsakovė byloje nepateikė įrodymų dėl ieškovės 1 238,06 Eur sumos pervedimo atsakovei teisėto pagrindo ir neįrodė, jog visa ginčo suma atsakovei teisėtai turėjo būti perduota.
Dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos išimties taikymo
42. CK 6.241 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros normos (įtvirtintos CK 6.237 straipsnio 1 dalyje) išimtys. Vadovaujantis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu, negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.
43. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatė, jog netaikytini CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti apribojimai be pagrindo įgytų lėšų išieškojimui. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės nesąžiningumo yra nepagrįstos, taip pat nesutinka su teismo išvada, jog ieškovė padarė sąskaitybos klaidą.
44. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą privalo mokestį išskaičiuojantys asmenys, išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šiame ir kituose įstatymuose.
45. Apeliantė akcentuoja tai, kad ieškovės faktiškai atsakovei išmokėta suma nesutampa su sumomis neatskaičius mokesčių pagal Sprendimą ir ieškovės versija, jog ji išmokėjo sumas neatskaičiusi mokesčių, neatitinka tikrovės. Tačiau iš bylos duomenų ir ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų matyti, kad pagal Sprendimą ieškovė 2022 m. birželio 27 d. sumokėjo atsakovei 4 248,31 Eur sumą, o dėl atsakovės reikalavimo teisės į 727,30 Eur (neatskaičius mokesčių) sumą pagal Sprendimą tarp šalių buvo kilęs darbo ginčas dėl teisės, jis buvo išnagrinėtas Plungės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3184-666/2022. Nurodytos sumos atitinka ieškovės apskaičiuotą 4 975,61 Eur (4 248,31 Eur + 727,30 Eur) atsakovei išieškotiną sumą neatskaičius mokesčių. Ieškovė byloje rašytiniais įrodymais pagrindė tai, kad nuo atsakovei pagal Sprendimą priskaitytos 4 975,61 Eur (neatskaičius mokesčių) išmokų sumos į valstybės biudžetą mokėtini mokesčiai iš viso sudarė 1 965,36 Eur (995,12 Eur + 970,24 Eur) ir atsakovei turėjo būti išmokėta 3 010,25 Eur suma, tačiau dėl sąskaitybos klaidos atsakovė faktiškai gavo 1 238,06 Eur didesnę sumą.
46. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kaip liudytoją apklausti N. B.. Apeliantė teigia, kad buvusio ieškovės darbuotojo parodymai būtų buvę reikšmingi sprendžiant dėl pačios ieškovės sąžiningumo ir tariamai padarytos sąskaitybos klaidos realaus egzistavimo. Tačiau tiek iš atsakovės prašymo byloje kaip liudytoją apklausti buvusį ieškovės darbuotoją turinio, tiek ir iš 2024 m. kovo 13 d. teismo posėdžio metu atsakovės atstovo nurodytų motyvų matyti, kad prašymas motyvuotas siekiu įrodinėti aplinkybes, susijusias su ieškovės dalykine reputacija, kad ieškovė, kaip darbdavė, linkusi konfliktiškai nutraukti darbo santykius su darbuotojais. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas darbo teisinių santykių nutraukimo klausimas. Atsakovė nepagrindė, jog asmuo, prašomas apklausti kaip liudytojas, galėtų nurodyti aplinkybes, turinčias ryšį su konkrečia nagrinėjama byla.
47. Apeliantė remiasi argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės nesąžiningumo buvo siejamos su atsakovės elgesiu jau po ieškovės nurodomo nepagrįsto praturtėjimo ir nėra nustatytas atsakovės nesąžiningas elgesys, lėmęs ieškovės 4 248,31 Eur sumos pervedimą atsakovei. Vertinant šiuos apeliantės teiginius pažymėtina tai, kad CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Darbo ginčo dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir sumų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo nagrinėjimas Komisijoje darbo byloje Nr. APS‑115-8794/2022 buvo inicijuotas pagal L. V. (darbuotojos) prašymą. Sprendime nurodytos iš ieškovės atsakovės naudai išieškotinos sumos buvo tiesiogiai nurodytos neatskaičius mokesčių. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė nuo išmokamų išmokų apskaičiuoti ir sumokėti atitinkamus mokesčius šiuo atveju numatyta darbdavei, atsakovė jau tokių lėšų pervedimo metu negalėjo turėti su tuo susijusių teisėtų lūkesčių gauti didesnes sumas, neatskaičius nuo jų mokėtinų mokesčių, ir turėjo suprasti, jog gavo dalį pinigų, kurių neturėjo gauti pagal Sprendimą. Nors apeliantė nurodo, kad, ieškovei 2022 m. birželio 30 d. kreipusis į atsakovę su reikalavimais, atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl informacijos gavimo, o ši informacijos nepateikė, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovė, esant abejonėms, turėjo galimybę imtis kitų aktyvių veiksmų neaiškumams pašalinti. Kaip nustatyta anksčiau, atsakovė nepateikė duomenų, kurie pagrįstų jos gautos ginčo sumos gavimo teisinį pagrindą, todėl nėra pagrindo konstatuoti esant pakankamą atsakovės, kaip gavėjos, sąžiningą veikimą.
48. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame teismo sprendime padaryta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta išlyga netaikytina. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju yra visos CK 6.237 straipsnyje numatytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos ir atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovei 1 238,06 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Įvertinus tai, kad ieškovės prašomos prisiteisti bylinėjimosi išlaidos yra ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, šios išlaidos pripažįstamos pagrįstomis ir, apeliacinį skundą atmetus, ieškovei priteisiamos iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės L. V. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 1 331 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.