- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-17
- Bylos Nr.
- e2-3184-666/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00774-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erikas Jurgutis
- Ieškovas
- UAB "G", uždarosios akcinės bendrovės "G"
- Atsakovas
- L. V.
dalyvaujant (naudojant vaizdo konferencijų platformą Zoom) ieškovės UAB "G" atstovei N. D., ir jos atstovui advokatui J. P.,
atsakovės L. V. atstovui Klaipėdos miesto ir apskrities profesinės sąjungos teisininkui darbo teisei J. V. P,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės "G" ieškinį atsakovei L. V. darbo ginčo teisės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) "G" kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei L. V. prašydami, pripažinti, kad atsakovė neturi reikalavimo teisės į 727,30 Eur (neatskaičius mokesčių), kurie jai 2022-05-31 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos (toliau - Klaipėdos DGK) darbo byloje Nr. APS-115-8794/2022 sprendimu DGKS-2606, priteistą iš ieškovės UAB „G“ kaip vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už 10 darbo dienų, skaičiuojant nuo 2022-06-01 iki sprendimo gavimo ir sužinojimo apie jo turinį dienos 2022-06-14, bei priteisti iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad su nurodyta sprendimo dalimi nesutinka, nes ji priimta pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau — DK) 228 straipsnyje nustatytą sprendimo priėmimo tvarką, todėl sprendimas (jo dalis) negali sukurti atsakovei reikalavimo teisės, o ieškovei prievolės tenkinti tokį reikalavimą. Teigia, kad sprendimo priėmimas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju posėdžio dieną 2022-05-31, kurią buvo svarstomas L. V. prašymas Klaipėdos DGK ieškovę, kuri taip pat dalyvavo žodiniame bylos svarstyme, informavo tik apie tai, kad L. V. prašymas tenkintas iš dalies, tačiau nedetalizavo, kokia apimtimi. Sprendimas pasirašytas ir ieškovei įteiktas tik 2022-06-14, todėl tik tada ieškovė sužinojo apie sprendimo turinį, įskaitant ir nurodytą įpareigojimą nuo 2022-06-01 mokėti atsakovei po 72,73 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023-03-28. Taigi, kai ieškovė sužinojo apie sprendimo turinį, ji jau turėjo pareigą sumokėti atsakovei 727,30 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už 10 darbo dienų, skaičiuojant nuo 2022-06-01 iki sprendimo gavimo dienos 2022-06-14, nors tokią pareigą gali sukurti tik sąmoningas ieškovės vengimas kurį laiką vykdyti sprendimą. Nurodo, jog jeigu Klaipėdos DGK būtų laikiusis DK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos informuoti ginčo šalis kokia apimtimi tenkinamas atsakovės reikalavimas, ieškovė sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2022-05-31 būtų įvykdžiusi sprendimą ir taip išvengusi pareigos sumokėti atsakovei papildomus 727,30 Eur (neatskaičius mokesčių). Ieškovė teigia, kad Klaipėdos DGK nesilaikė nustatytos imperatyvios pareigos informuoti ginčo šalis kokia apimtimi tenkinamas atsakovės reikalavimas, tokiu būdu nustatė nepagrįstą ir neteisėtą piniginę prievolę ieškovei.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka, nurodo, kad ieškinio reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl prašo nutraukti civilinę bylą. Pažymėjo, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Todėl teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta. Teismas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka ginčą iš naujo nagrinėja iš esmės. Nurodo, kad ieškovė pateikdama ieškinį teismui turėjo nurodyti Klaipėdos DGK iškelto ginčo esmę, apibrėžti jo turinį ir ginčyti Klaipėdos DGK sprendimą. Nagrinėjamu atveju, pagal suformuluotą reikalavimą ieškovė darbo ginčo dėl teisės nekelia, ir iš esmės prievolės dėl Klaipėdos DGK sprendimo išieškoti iš ieškovės sumokėti buvusios darbuotojos L. V. naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką neginčija. Ieškovė kvestionuoja tik ginčo nagrinėjimo Klaipėdos DGK procedūros tinkamumą pagal DK 228 straipsnyje nustatytą sprendimo priėmimo tvarką. tačiau jokių konkrečių aplinkybių ir argumentų, susijusių su tuo, kokias ieškovės teises ir kokiu būdu pažeidė atsakovė, nenurodo. Be to ieškovė Klaipėdos DGK sprendimu priskaičiuotas sumas jau 2022-06-27 sumokėjo atsakovei, todėl atsakovė teigia, kad taip ieškovė pripažino, kad UAB „G“ buvo neteisėtai atleidęs darbuotoją L. V.. Pažymėjo, jog Klaipėdos DGK vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka priimtą sprendimą darbo ginčų šalims įteikė per 10 darbo dienų nuo jo priėmimo dienos, t. y. 2022-06-14, tačiau ieškovė jame nustatytą prievolę dėl vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimo L. V. už pravaikštos laiką atliko tik 2022-06-27, t. y. praėjus 13 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Nors ieškovė ir sutiko su sprendimo dalimi dėl vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimo už pravaikštos laiką savalaikiai jo neįvykdė, todėl ieškovės teiginys, kad jeigu ji būtų sprendimo priėmimo dieną informuota kokia apimtimi tenkinamas reikalavimas, būtų įvykdžiusi iš karto sprendimą ir taip išvengusi teisinio pagrindo neturinčios pareigos sumokėti atsakovei papildomus 727,30 Eur yra tik deklaruotino pobūdžio bei nepagrįstas. Atsakovė akcentavo, kad pagal DK 228 straipsnio 2 dalį darbo ginčų sprendimas gali būti priimtas ir surašytas ne tą pačią dieną, o būtent įstatymų nustatyta tvarka darbo ginčų komisijai tenka pareiga įteikti darbo ginče priimtą sprendimą darbo ginčo šalims DK 228 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, kas nagrinėjamu atveju reiškia, kad Klaipėdos DGK šią pareigą įvykdė įstatyme nustatytu terminu tinkamai, t. y. Klaipėdos DGK Sprendimas priimtas 2022-05-31, o ginčo šalims įteiktas 2022-06-14, t. y. per 10 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovė nurodo, kad ieškovė reikšdama ieškinį suformulavo procesinio teisinio pobūdžio reikalavimą, t. y. dėl tariamo Klaipėdos DGK procesinių teisės normų netinkamo taikymo, kuris negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku, todėl civilinė byla turi būti nutrauktina.
Atsakovės atstovas Klaipėdos miesto ir apskrities profesinės sąjungos teisininkas darbo teisei J. V. P pateikė papildymą į atsiliepimą, kuriuo papildomai nurodė, kad ieškovė UAB „G“ būdama profesionaliu verslu ir darbuotojų samdymu užsiimančiu juridiniu asmeniu, darbdaviu ir neabejotinai stipresniąja darbo santykių, bei su darbuotoju kilusio ginčo šalimi, kuriai turi būti taikomi aukštesni veiklos standartai, kuris nuo pat šio darbo ginčo pradžios samdosi aukščiausios kvalifikacijos teisininkus - advokatus, elgėsi nepateisinamai agresyviai buvusios darbuotojos atžvilgiu, reikšdamas šį ieškinį, kuris prieštarauja ieškinio dalyko teisinio reglamentavimo turiniui. Pažymėjo, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Nurodė, kad ieškovės pateikti dokumentai prie ieškinio pateikto Darbo ginčų komisijai yra be atsakovės parašų (darbo sutarties priedai), todėl tai patvirtina aplinkybes, kad ieškovė vengia vykdyti savo kaip darbdavio pareigas darbuotojo atžvilgiu, piktnaudžiauja savo kaip stipriosios darbo teisinių santykių šalies padėtimi. Nurodo, kad Klaipėdos DGK 2022 m. gegužės 31 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-115-8794/2022 yra teisėtas ir nėra jokio pagrindo jį naikinti. Prašo ieškovės ieškinį atmesti pilna apimti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovės UAB "G" atstovas advokatas J. P., palaikė ieškinio reikalavimus, prašė jį tenkinti pilnai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė kreipdamasi į DGK prašė jos negrąžinti į darbą. DGK taip ir padarė, bei priteisė atsakovei kompensaciją už pravaikštos laiką nuo priėmimo į darbą dienos ir nuo DGK sprendimo priėmimo dienos. Pažymėjo, kad tokiais atvejais pirma nuostata yra siekiama apsaugoti darbuotoją nuo pareigų netekimo, kita nuostata yra darbdaviui skatinti greičiau įvykdyti sprendimą. Tačiau šioje situacijoje darbdavys nepiktnaudžiavo savo teisėmis ir laikėsi pareigos įvykdyti DGK sprendimą. Taigi mano, kad nuostata priteisti kompensaciją už pravaikštos laiką nuo sprendimo priėmimo dienos priimta nesilaikant darbo teisės principų, bei prieštaraujant teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Mano, kad toks reikalavimas darbdaviui, kuris nežino apie sprendimo turinį ir jo įvykdymo terminus yra neteisėtas. Dėl ko darbdavys laiku neįvykdė sprendimo dalies, paaiškino, kad tai neturi reikšmės ir yra ne šios bylos dalykas. Prašė teismo suformuoti praktiką, į kurią galėtų atsižvelgti ir darbo ginčų komisijos priimdamos sprendimus ateityje.
Teismo posėdžio metu ieškovės UAB "G" atstovė N. D., palaikė ieškinį ir ieškovės atstovo išsakytą poziciją. Paaiškino, kad šiuo atveju ieškovei buvo siurprizinė situacija, kai po 10 dienų po sprendimo priėmimo sužinojo, kad darbuotojai reikia mokėti kompensaciją nuo sprendimo priėmimo dienos už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos. Po to kai sužinojo sprendimo turinį, praėjo dar kažkiek laiko, nes ieškovė aiškinosi situaciją ir savo teises su advokatais, buhalteriais. Mano, kad ieškovės teisės yra pažeistos, nes sprendimas nebuvo iš karto paviešintas. Todėl ieškovė ne dėl savo kaltės turi sumokėti nepagrįstą kompensaciją ir tai yra neteisinga.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas Klaipėdos miesto ir apskrities profesinės sąjungos teisininkas J. V. P, su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinys absoliučiai nepagrįstas, prieštarauja imperatyvioms DK nuostatoms, o ieškovė bando paneigti suformuotą DGK praktiką. Akcentavo, kad darbo bylų nagrinėjimo ypatumai yra šiek tiek kitokie nei paprastų civilinių bylų, nes jose teismas turi daugiau teisių būti aktyvus. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl nagrinėjant tokias bylas visi neaiškumai turi būti aiškinami silpnesniosios šalies - darbuotojo naudai. Nagrinėjamu atveju sprendimo dalis, kuri yra apskųsta yra skubaus vykdymo ir ieškovė būdama profesionaliu darbdaviu turėjo būti susipažinusi ir žinoti darbo bylų nagrinėjimo ir DGK sprendimų paskelbimo terminus. Pabrėžė, kad DK 228 str. 2 d. bei 5 d. nustatyta, kad DGK sprendimą priima bylos nagrinėjimo dieną posėdžio metu, jis per penkias darbo dienas išdėstomas raštu ir įteikiamas darbo ginčo šalims per dešimt darbo dienų nuo jo priėmimo dienos. Todėl komisija priimdama sprendimą ir jį paskelbdama nepažeidė jokių įstatyme nustatytų terminų ir laikėsi imperatyvių normų. Teisme taip pat sprendimai yra paskelbiami praėjus kažkiek laiko po posėdžio dienos. Pažymėjo, kad DGK nesugebėtų posėdžio dieną nurodyti sprendimo paskelbiant visas priteistinas sumas, nes komisijoje yra ne vienas asmuo, be to reikia atlikti tam tikrus skaičiavimus. Sutiko, kad minėta DK norma darbdaviui nėra naudinga, tačiau toks yra imperatyvus teisinis reglamentavimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys atmestinas.
Iš bylos duomenų nustatyta kad ieškovė UAB "G" ir atsakovė L. V. 2020-09-11 sudarė Darbo sutartį Nr. 32. Darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojai - 1581,91 Eur darbo užmokestį per mėnesį. Numatyta, kad darbuotojai gali būti mokami priedai bei premijos atskiru darbdavio sprendimu. Ieškovė nuo 2021-12-29 iki 2022-02-18 buvo laikinai nedarbinga dėl ligos. Darbuotojai, gavus pranešimą dėl ligos išmokos paskaičiavimo, paaiškėjo faktas, kad darbdavys neišmokėjo jai priklausančio darbo užmokesčio dalies. Darbuotoja pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 56 str. 1 d. 2 p., tačiau darbdavys delsė pateikti konstruktyvius atsakymus dėl ginčo baigimo taikos sutartimi. Darbdavys įstatymų nustatyta tvarka neįformino darbo sutarties pasibaigimo. Darbuotoja apie darbo santykių pabaigą sužinojo 2022-04-12 susipažinusi su iš Sodros gautu „informaciniu pranešimu“ apie tai, kad ,,UAB "G“ pateikė informaciją darbo ir valstybinio socialinio draudimo pabaigą nuo 2022-03-28. L. V. kreipėsi į DGK dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir sumų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu ir nepagrįstu, į darbą negrąžinti ir taikyti DK 218 str. 4 dalyje numatytas teisines pasekmes, t. y. atleisti ją iš darbo Komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; bei atleidimo iš darbo dieną išmokėti: su darbo santykiais susijusias išmokas laikotarpiu nuo 2021-09-01 iki atleidimo iš darbo dienos ir DK 147 str. 1 d. numatytus delspinigius; pateikti VSDFV prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patikslintą informaciją apie L. V. laikotarpiu nuo 2021-09-01 iki atleidimo iš darbo dienos apskaičiuotas su darbo santykiais susijusias išmokas; išmokėti dviejų vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (DK 56 str. 2 d.); išmokėti visas priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbo sutartį (DK 141 str.).
Darbo ginčų komisija 2022-05-31 sprendimu darbo byloje Nr. APS-115-8794/2022 ieškovės (šioje byloje atsakovės) prašymą tenkino iš dalies: pripažino kad ieškovė L. V. atsakovės UAB „G“ iš darbo nuo 2022-03-28 DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atleista buvo neteisėtai; nustatė, kad darbo sutartis tarp L. V. ir atsakovės UAB „G“ nutraukta Komisijos sprendimu pagal DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo data laikant Komisijos sprendimo įsiteisėjimo dieną, nusprendė išieškoti iš UAB „G“ ieškovei L. V. 3272,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2022-03-28) iki Komisijos sprendimo priėmimo dienos (2022-05-31), o nuo 2022-06-01 išieškoti po 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023-03-28; išieškoti iš UAB „G“ L. V. 466,35 Eur (neatskaičius mokesčių) atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir nurodyta sprendimą šioje dalyje vykdyti skubiai. Kitoje dalyje L. V. prašymą atmetė.
Ieškovė šioje byloje nesutinka su Darbo ginčo komisijos priimto sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta nuo 2022-06-01 išieškoti po 72,73 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos. Tai yra ieškovė nesutinka su terminu nuo kurio nuspręsta skaičiuoti sumą už priverstinės pravaikštos laiką ir mano, kad atsakovė neturi reikalavimo teisės į 727,30 Eur (neatskaičius mokesčių) sumą, kuri jai priteista iš ieškovės UAB „G“ kaip vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už 10 darbo dienų, skaičiuojant nuo 2022-06-01 iki sprendimo gavimo ir sužinojimo apie jo turinį dienos 2022-06-14, nes mano, kad ši suma jai buvo paskirta nepagrįstai.
Tačiau ieškovė nereiškia reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2022-05-31 sprendimo darbo byloje Nr. APS-115-8794/2022 visos dalies, kuria nuspręsta nuo 2022-06-01 išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, t. y. iš esmės nelaiko šio reikalavimų dalies nepagrįstos ir neteisėtos, tik kelia klausimą dėl termino skaičiavimo pagrįstumo.
Pirmiausia teismas pasisako dėl netinkamos ieškinio reikalavimo formuluotės, atsižvelgtina į tai, kad vadovaujantis DK 231 straipsnio 4 dalimi darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, todėl tokio prašymo patenkinimas prieštarautų DK 231 straipsnio 4 daliai. Tai reiškia, jog teismas, gavęs darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta. Darbo ginčų komisija yra ikiteisminė institucija, kuri sprendžia ginčus tarp darbo teisinių santykių subjektų, jos sprendimai įsiteisėja dalyje, kurioje nėra ginčo tarp šalių ir kuri nesusijusi su ginčijama dalimi (DK 229 straipsnio 2 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo klausimas yra nagrinėjamas darbo bylos aplinkybių kontekste, tuo tarpu sprendimo priėmimo teisėtumo klausimas nėra teisminio nagrinėjimo objektas, todėl negali būti nei bylos nagrinėjimo pagrindu ar dalyku, taip pat nei ieškinio reikalavimu darbo byloje. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 31 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-115-8794/2022 dalį tikslintinas ir spręstina dėl su darbo teisiniais santykiais priteistinų sumų pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019, 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-248/2019).
Šioje byloje ieškovė kreipėsi į teismą ir nurodo, kad DGK sprendimas pasirašytas ir ieškovei įteiktas tik 2022-06-14, todėl nepagrįstai darbo ginčų komisija priteisė ieškovei nuo sprendimo priėmimo dienos mokėti tam tikras sumas už priverstinės pravaikštos laiką atsakovei, t. y. šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro darbo ginčų komisijoje priteistų sumų pagrįstumas.
Darbo kodekso 230 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymą, nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti įvykdytas jam įsiteisėjus, išskyrus atvejus, kai jis ar sprendimo dalis turi būti įvykdyti skubiai. Pagal DK 229 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja pasibaigus šio kodekso 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. Jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi (DK 229 straipsnio 2 dalis). DK 231 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis.
Nagrinėjamu atveju priteista ginčijama suma yra dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pasekmė. DGK nustačiusi, kad atsakovė neteisėtai buvo atleista iš darbo DK 58 str. 2 d. 1 p. pagrindu, nusprendė, kad yra pagrindas taikyti DK 218 str. nuostatas. DK 218 str. 4 d. numatyta, jog jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. L. V. byloje prašė negrąžinti jos į darbą. Įvertinus darbo santykių nutraukimo aplinkybes bei šalių elgesį, DGK sprendė, kad atsakovės grąžinti į darbą nėra galimybės, nes jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl jos teisėms ir teisėtiems interesams ginti buvo taikomas alternatyvus teisių gynimo būdas, nustatytas DK 218 str. 4 d. Remiantis apskaičiuotu atsakovės darbo dienos VDU dydžiu 2022 m. kovo mėn. (t.y. darbo santykių nutraukimo metu) (72,73 Eur neatskaičius mokesčių), apskaičiuota, kad iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 3272,85 Eur (72,73 Eur/d.d. x 45 d.d.) (neatskaičius mokesčių) kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos, 2022-03-28, iki sprendimo priėmimo dienos, 2022-05-31, ir po 72,73 Eur per darbo dieną (neatskaičius mokesčių) nuo 2022-06-01 iki Komisijos sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2023-03-28.
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visumą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai nurodė, kad šioje situacijoje darbdavys nepiktnaudžiavo savo teisėmis ir laikėsi pareigos įvykdyti DGK sprendimą. Todėl priteista kompensaciją už pravaikštos laiką nuo sprendimo priėmimo dienos priimta nesilaikant darbo teisės principų, bei prieštaraujant teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Mano, ieškovės teisės yra pažeistos, nes sprendimas nebuvo iš karto paviešintas. Po 10 dienų sužinojus, kad darbuotojai reikia mokėti kompensaciją nuo sprendimo priėmimo dienos už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, dar teko aiškintis situaciją su advokatais, buhalteriais. Mano, kad toks reikalavimas darbdaviui, kuris nežino apie sprendimo turinį ir jo įvykdymo terminus yra neteisėtas ir neteisingas, nes terminą sumokėti kompensaciją praleido ne dėl savo kaltės. Tačiau jokių konkrečių aplinkybių ir argumentų, susijusių su tuo, kokias ieškovės teises ir kokiu būdu pažeidė buvusi darbuotoja L. V., nenurodė.
Šiuo atveju sutiktina su ieškovės teiginiu, kad priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį yra siekiama darbdavį skatinti greičiau įvykdyti sprendimą. Ieškovė 2022 m. gegužės 31 d. darbo ginčų komisijos sprendimą įvykdė tik 2022 m. birželio 27 d., t. y. praėjus 27 dienoms nuo skubiai vykdytinos sprendimo dalies priėmimo. Sprendimą darbo ginčų šalims įteikė per 10 darbo dienų nuo jo priėmimo dienos (DK 228 str. 5 d.) 2022 m. birželio 14 d., tačiau jame nustatytą prievolę dėl vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimo darbuotojai už pravaikštos laiką atliko tik praėjus 13 dienų nuo sprendimo įteikimo jai dienos.
Skubiai vykdytino sprendimo sąvoka yra išplėtota teismų praktikoje, kuri taikytina ir nagrinėjant šį ginčą dėl darbo ginčų komisijos priimto sprendimo skubiai vykdytinos dalies. Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas CPK 283 straipsnio 1 dalies normą yra konstatavęs, kad skubaus teismo procesinių sprendimų vykdymo institutas yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kad visiems asmenims privalomi ir vykdytini yra tik įsiteisėję teismo sprendimai, nutartys ar įsakymai (CPK 18 straipsnis). Pagal įstatyme formuluojamas sąlygas skiriami privalomas ir fakultatyvus leidimai skubiai vykdyti teismo sprendimą ar nutartį. Privalomo skubaus vykdymo atveju teismas turi pareigą įstatyme tiesiogiai įvardytus sprendimus ar nutartis nukreipti vykdyti skubiai (CPK 282 straipsnis), o kitais atvejais, t. y. fakultatyviais, teismas sprendžia dėl leidimo teismo sprendimą ar nutartį vykdyti skubiai suteikimo atsižvelgdamas į konkrečios bylos situaciją (CPK 283 straipsnis). Skubus neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių vykdymas pagrįstas siekiu užtikrinti silpnesnių ginčo šalių socialinių interesų apsaugą, taip pat užkirsti kelią didelės žalos išieškotojui padarymui ar teismo sprendimo, nutarties tapimui neįvykdomais ar sunkiai įvykdomais, kai tą gali sukelti delsimas juos vykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-381/2015). Tai gi, ieškovė gavusi skubiai vykdytiną sprendimą (t. y. jo dalį), jo nevykdė, nors tą daryti privalėjo.
Pažymėtina, kad 2022 m. gegužės 31 d. vykusiame darbo bylos Nr. APS-115-8794/2022 nagrinėjimo posėdyje, neabejotinai žodžiu nurodyta buvo, kad Darbo ginčų komisija sprendimą priima bylos nagrinėjimo dieną posėdžio metu. Sprendimas per penkias darbo dienas išdėstomas raštu ir jį pasirašo darbo ginčų komisijos pirmininkas. Sprendimas įteikiamas darbo ginčo šalims per dešimt darbo dienų nuo jo priėmimo dienos. Tokia informacija yra nurodoma visų darbo bylų nagrinėjimo posėdžiuose Darbo ginčų komisijose. Šioje darbo byloje ieškovė UAB „G“ būdama profesionaliu verslu ir darbuotojų samdymu užsiimančiu juridiniu asmeniu, profesionaliu darbdaviu yra laikytina neabejotinai stipresniąja darbo santykių, bei su darbuotoju kilusio ginčo šalimi, kuriai turi būti taikomi aukštesni veiklos standartai. Tačiau ieškovės įsitikinimu, jos teisės yra pažeistos, nes Klaipėdos DGK nesilaikė DK 228 straipsnio 2 dalyje nustatytos imperatyvios pareigos informuoti ginčo šalis kokia apimtimi tenkinamas atsakovės reikalavimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų darbuotojo garantijų, atliekančių socialinę funkciją (saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo). Teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad DK 218 straipsnyje nustatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtina neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, užtikrina dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą; todėl pripažįstama, kad ji būtų adekvati, kompensavimas turi būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011). DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį kasacinio teismo praktikoje taip pat vertinamas kaip įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (sankcija), taikytini darbdaviui už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 17 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-5/2012). Taip siekiama prevenciškai veikti darbdavius, kad jie neteisėtai neatleistų darbuotojų, įvertintų galimus savo neteisėtų veiksmų neigiamus padarinius. Išmokų už priverstinį pravaikštos laikotarpį kvalifikavimas sankcija darbdaviui už padarytą darbo teisės normų pažeidimą nepaneigia tokių išmokų kompensuojamojo pobūdžio ir jų atliekamos socialinės funkcijos, nes kasacinio teismo nuosekliai nurodoma, kad DK 218 (sena redakcija DK 297) straipsnio taikymas turi būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012); sankcijos dydis turi būti adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012). Taigi išmoką vertinant kaip kompensaciją darbuotojui ir sankciją darbdaviui akcentuojamas ne šio nubaudimas, tačiau visas atvejais vertinamas išmokos proporcingumas pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams, adekvatumas darbuotojo netekimams.
Kaip minėta aptariama kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo teisėtas lūkestis gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 218 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė (sankcija) darbdaviui. Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už darbdavio veiksmų padarinius pagal įstatymą yra atsakingas pats darbdavys. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-545/2010).
Teismas laiko reikšminga tą aplinkybe, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė neteisėtai atleido atsakovę, taip pat, kad atsakovės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu, pagal kurį apskaičiuotinas ir priteistinas priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį kompensacijos dydis. Šioje normoje nustatyto dydžio kompensacijos mažinimas galėtų būti pagrįstas tik išskirtinėmis aplinkybėmis, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei buvo pareiga leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti atsakovei priteistos kompensacijos neproporcingumą, ar sukeltus sunkius neigiamus padarinius, pripažintina, kad ieškovės atstovų paaiškinimai, pateikti rašytiniai duomenys nėra pakankami, kad būtų teisinis pagrindas nepriteisti atsakovei, kaip darbuotojai, kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų, todėl ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
Pažymėtina, kad byloje nebuvo ginčo dėl darbo ginčų komisijoje priteistų sumų dydžio, t. y. iš esmės ginčas buvo keliamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimo terminų. Dėl šios aplinkybės teismas nepasisako ir nedetalizuoja priteistinų sumų pagrįstumo ir atitikimo teisės aktų reikalavimams.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš ieškovės valstybei nepriteisiamos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3, 6, 9 punktai, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 96, 98 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.