Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14485-2023-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.12; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.14; 2.4.6.1

2024 m. vasario 7 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 8 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 15 d. nuosprendžiu, neatlikta dalimi ir N. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 11 mėnesių; bausmės pradžią N. S. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2023 m. lapkričio 27 d.; N. S. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuo 2023 m. lapkričio 27 d. nuspręsta panaikinti ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo N. S. skirti kardomąją priemonę – suėmimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. N. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą R. L., būtent: 2023 m. balandžio 22 d. apie 17.29 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtu pastatu, tyčia rankos kumščiu sudavė R. L. į veido sritį ir sugriebęs už kairės rankos riešo ją pasuko, tokiais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – kairiojo riešo odos nubrozdinimus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. S. prašo taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 64¹ straipsnį arba jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. S. nurodo, kad jis jaučiasi pats nukentėjęs nuo nukentėjusiosios, nes ji panaudojo savigynos ginklą puolimui ir jis, galimai nematydamas, pasuko jai riešą bei mosikuodamas rankomis pataikė jai į veido sritį, nepadarydamas jokių žymių veido srityje. Jis neneigia, kad gindamasis trenkė nukentėjusiajai, pripažino savo kaltę bei gailėjosi.

3. Atsiliepimų į nuteistojo N. S. apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo N. S. gynėja advokatė Sofija Kručienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Elona Korostina prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendį.

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis N. S. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat ir su bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis sudavė R. L. į veido sritį ir sugriebęs už kairės rankos riešo ją pasuko, gindamasis nuo pačios R. L. veiksmų, todėl prašo jį išteisinti arba taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo pripažįstant N. S. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir būtinosios ginties

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas N. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl N. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. S. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) N. S., nukentėjusiąją R. L., liudytojus A. S., A. D., A. M., M. S., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek N. S. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – N. S. teisinančius – įrodymus (paties N. S., liudytojos A. D. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo N. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta (to neginčija ir nuteistasis N. S.), kad byloje nagrinėjamo įvykio metu N. S. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. L. sveikatą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme N. S. iš dalies pripažino savo kaltę ir nurodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu užėjęs į barą paprašė cigaretės, tačiau barmenė – nukentėjusioji R. L. liepė eiti lauk, bet jis nėjo, tada nukentėjusioji jį negražiai išvadino, tuomet jis ėjo link išėjimo, o ji papurškė jam dujų. Jis, nieko nematydamas, mosikavo rankomis ir galėjo netyčia pataikyti nukentėjusiajai į veidą, taip pat galėjo sugriebti už riešo, tačiau riešo nesuko. Lauke jam kažkas pakišo koją, jis griuvo, jam iškrito telefonas. Nukentėjusioji paėmė jo telefoną ir antrą kartą papurškė dujų, jis gindamasis trenkė jai (1 t., b. l. 161-164, 214-215). Nors viso proceso metu N. S. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, nuteistasis tvirtina, kad jis gynėsi nuo pavojingų nukentėjusiosios veiksmų ir nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusiąją, tačiau tai, kad nuteistasis N. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. L. sveikatą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai: nukentėjusiosios R. L. viso proceso metu duoti parodymai, kad N. S., kilus žodiniam konfliktui, išeidamas iš baro suėmė jai už rankos, patraukė ir pasuko, jai skaudėjo, todėl ji papurškė jam dujų. Lauke N. S. taip pat elgėsi agresyviai, spjovė ant jos, ji jautėsi puolama, todėl vėl panaudojo dujas. Iškritus N. S. telefonui ji paėmė jį, tai pamatęs N. S. priėjęs trenkė jai į kairį smilkinį (1 t., b. l. 8, 24-25, 28-29, 214-215); liudytojo A. S. viso proceso metu duotais parodymais, kad jis matė, kaip N. S. konflikto metu prie išėjimo iš baro durų suėmė nukentėjusiajai R. L. už riešo, lauke spjovė į nukentėjusiąją, pastaroji papurškė dujų, N. S. bėgdamas pametė telefoną, nukentėjusioji jį paėmė, todėl N. S. ranka trenkė jai į veidą (1 t., b. l. 64-65, 215-216); liudytojo A. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad matė konfliktą tarp N. S. ir barmenės prie baro durų, N. S. du kartus buvo papurkšta dujų, N. S. spjovė ant barmenės, kažkoks vyras spyrė N. S. per kojas, jis pargriuvo ir pametė telefoną, tą telefoną paėmė barmenė, N. S. norėjo jį atgauti, bet kam jis trenkė, liudytojas nematė (2 t., b. l. 30); liudytojo M. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad matė, kaip iš baro išbėgusi barmenė užsipuolė N. S., išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė N. S. dujų, N. S. nugriuvo ant žemės, jam iškrito telefonas, N. S. jį bandė paimti, bet barmenė paėmė jo telefoną, tada N. S. atsistojo ir iškoneveikė barmenę, ar N. S. sudavė kokius nors smūgius, tiksliai neatsimena, bet gali būti, kad sudavė barmenei (2 t., b. l. 30); 2023 m. balandžio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokole ir fotolentelėje užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 14-18); 2023 m. balandžio 22 d. asmens (R. L.) apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 32-39); 2023 m. balandžio 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl R. L. nustatytų kūno sužalojimų, jų padarymo būdo užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 45); 2023 m. balandžio 22 d. savanoriško daiktų, dokumentų, pateikimo protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 56); 2023 m. birželio 12 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, nustatyti atlikus R. L. pateikto vaizdo įrašo apžiūrą (1 t., b. l. 59-60); 2023 m. gegužės 15 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, nustatyti atlikus bendrojo pagalbos centro garso įrašo, gauto iš policijos registruojamų įvykių registro, apžiūrą (1 t., b. l. 73-7); 2023 m. birželio 16 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, nustatyti atlikus policijos pareigūnų kūno kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūrą (1 t., b. l. 76-78); 2023 m. balandžio 22 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus Antrojo poskyrio tyrėjo I. S. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės (1 t., b. l. 80). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo N. S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

11. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji R. L. bei liudytojai A. S., A. M., M. S. galėjo apkalbėti nuteistąjį N. S., apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusioji R. L., tiek minėti liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą. Be to, kaip jau minėta, viso proceso metu ir apeliaciniame skunde nuteistasis N. S. teigia, kad galėjo pasukti nukentėjusiajai riešą bei mosikuodamas rankomis pataikyti jai į veido sritį, siekdamas apsiginti po to, kai R. L. papurškė jam dujų balionėliu.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

13. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pagal byloje teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus darytina išvada, jog N. S. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra ginčo, kad 2023 m. balandžio 22 d. apie 17.29 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), tarp N. S. ir R. L. vyko konfliktas, tačiau pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio N. S. turėjo teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktą iniciavo N. S., kai užėjo į barą, kuriame barmene dirbo nukentėjusioji R. L., ir, prašomas jos išeiti iš baro, sugriebė nukentėjusiajai už kairės rankos riešo bei ją pasuko, po ko šis konfliktas tęsėsi ir lauke prie baro, nes N. S. pradėjo agresyviai elgtis, spjovė į nukentėjusiąją, todėl R. L. N. S. papurškė dujų balionėliu, po to N. S. bandant pabėgti kažkoks vyras pakišo jam koją ir jis nugriuvo ant žemės, tuo metu iškrito jo telefonas, kurį priėjusi paėmė nukentėjusioji, tai pastebėjęs N. S. priėjęs trenkė kumščiu nukentėjusiajai į kairės pusės smilkinio sritį. Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje nukentėjusiajai sužalojimus N. S. padarė ne gindamasis nuo pavojingo jos kėsinimosi, o abipusio tarpusavio konflikto metu. Taigi nuteistasis N. S. tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai R. L.. Todėl apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie nukentėjusiosios sužalojimą būtinosios ginties situacijoje, teisėjų kolegija atmeta.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, N. S. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent N. S..

15. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis N. S. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konflikto pobūdis, nuteistojo N. S. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiosios R. L. atžvilgiu, patvirtina, kad N. S. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (R. L.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – N. S. išteisinti, nėra pagrindo.

16. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. S. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik N. S. atliktus neteisėtus veiksmus bei R. L. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam N. S. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam N. S. paskirtos bausmės

17. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

18. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

19. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo N. S. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam N. S. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

20. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas N. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Skirdamas bausmę N. S. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad N. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – į tai, kad N. S. nusikalto būdamas ne kartą teistas, tame tarpe ir už tokios pat rūšies nusikaltimų padarymą, o taip pat už sunkų nusikaltimą, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė praėjus tik dviem mėnesiams po to, kai buvo nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, teistumas neišnykęs, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, baustas administracine tvarka, vykdė individualią veiklą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra nuteistojo N. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo N. S. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, jos dydį parenkant artimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam N. S. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę N. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam N. S. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas.

22. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. S. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Atsižvelgiant į šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad BK 64¹ straipsnis taikytinas tik esant minėtų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-697/2017, 2K-327-303/2015, 2K-569/2014). Atitinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, BK 64¹ straipsnio nuostatos netaikytinos. Pabrėžtina, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo, BK įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-71-458/2020, 2K-238-699/2017, 2K-264-697/2017, 2A-7-1/2014).

23. BPK 426 straipsnyje numatyta prokuroro teisė nuspręsti užbaigti baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka. Jeigu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme, prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pagreitinto proceso tvarka byla nebuvo nagrinėjama. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po kaltinamojo akto paskelbimo nuteistasis N. S. teismui pareiškė, kad kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažįsta tik iš dalies, nes jis tik gynėsi, sutinka duoti parodymus ir pageidauja, kad būtų apklausti jo nurodyti liudytojai, kurie buvo kartu su juo byloje nagrinėjamo įvykio metu. Taigi nuteistasis laiku ir tinkamai neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnio 1 dalį), o tuo pačiu ir atitinkamai trečdaliu sumažinti nuteistajam paskirtą bausmę (BK 64¹ straipsnio 1 dalis). Nors nuteistasis N. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pirmosios instancijos teisme pripažino savo kaltę bei gailėjosi, visgi tokį nuteistojo pareiškimą teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvų.

24. Baudžiamoji byla, kurioje N. S. nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, teisme buvo nagrinėjama bendra tvarka (įrodymų tyrimas nebuvo sutrumpintas, byla nebuvo nagrinėta pagreitinto proceso tvarka) ir baudžiamasis procesas buvo baigtas teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, o ne baudžiamuoju įsakymu. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti N. S. atžvilgiu šio straipsnio nuostatas ir tuo pagrindu trečdaliu sumažinti jam paskirtą bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir nesumažino N. s. paskirtos bausmės vienu trečdaliu. To nėra galimybės padaryti ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi visos BK 64¹ straipsnyje įtvirtintos sąlygos turėjo egzistuoti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

25. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šiuo nuosprendžiu N. S. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, pagrįstai dalinio bausmių sudėjimo būdu buvo subendrinta su bausmės, N. S. paskirtos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 15 d. nuosprendžiu, neatlikta dalimi ir N. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 mėnesių. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas N. S. paskirtas bausmes, būtų netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam N. S. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo N. S. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis N. S. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. N. S., būdamas anksčiau teistas už tokios pat rūšies nusikalstamų veikų padarymą, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šių nusikalstamų veikų padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

28. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 8 d. nutartimi nuteistajam N. S. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Sofija Kručienė. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. sausio 19 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3 punktu, prašoma iš N. S. valstybės naudai priteisti 100 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam (nuteistajam) teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo N. S. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Bylos duomenimis nuteistasis N. S. iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo (1 t., b. l. 89), nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b. l. 88), tik nuo 2023 m. gegužės 12 d. vykdė individualią veiklą (1 t., b. l. 89), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie N. S. realią turtinę padėtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, N. S. šiuo metu laikomas suimtas, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta ilga laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo N. S. gynėja advokatė Sofija Kručienė prašė nepriteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą N. S.. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą N. S. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.‏

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo N. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.