- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-23
- Bylos Nr.
- 1A-57-1036/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33084-2021-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
- Nuteistasis
- A. L.
- Nukentėjusysis
- D. M.
- Advokatai
- Antanas Bartusevičius, Agata Aganauskienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant BK 48 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktuose numatytus įpareigojimus – per 5 (penkis) mėnesius išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. L. priteista 20,01 eurų (dvidešimt eurų ir 1 centas) žalos atlyginimo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.
D. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. L. priteista 700 eurų (septyni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios D. M. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis 2021 m. rugsėjo 23 d., apie 11.06 val., gyvenamojo namo kieme, netoli šiukšlių konteinerių (duomenys neskelbtini), tyčia kaire ranka trenkė nukentėjusiajai D. M. į dešinįjį žandą, suėmęs rankomis už striukės pastūmė link krūmų, dėl ko nukentėjusioji D. M. parkrito ant žemės, taip sukeldamas D. M. fizinį skausmą ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniajame žande, poodinę kraujosruvą kairėje krūtyje, kairiajame žaste, dešiniajame klube, dešinėje šlaunyje, kairiame kelyje, taip nežymiai sutrikdydamas D. M. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis A. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) ir jį išteisinti.
2.1. Apeliantas nesutinka su Skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, nurodo, kad jos nepagrįstos faktiniais bylos duomenimis. Anot nuteistojo A. L., byloje nėra surinkta jo kaltę pagrindžiančių neginčijamų įrodymų, o padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apylinkės teismas vadovavosi neobjektyviais, kritiškai vertintinais įrodymais, netinkamai pritaikė įstatymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, vertindamas kaltinamojo, liudytojų parodymus, kurie grįsti vien tik nukentėjusiosios žodžiais, nesant kratos, įvykio vietos apžiūros protokolų, specialistų išvadų, t. y. nesant jokių rašytinių dokumentinių įrodymų, išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių, kaip tai numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies, 162 straipsnio nuostatas, o tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nepaisant įrodymų vertinimo reikalavimų, apylinkės teismas, priimdamas Skundžiamą nuosprendį, vadovavosi spėlionėmis ir prielaidomis, visus neaiškumus vertino tik kaltinamojo nenaudai, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, kas sąlygojo, jog buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis, todėl jis turi būti naikintinas.
2.2. A. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo atžvilgiu pareikštas kaltinimas yra neteisingas, jis neįvykdė jokios nusikalstamos veikos, o nagrinėjama situacija yra dirbtinė kriminalizacija, pagrįsta tik spėjimais ir prielaidomis. Priešingai D. M. elgesys turėtų būti vertintinas kaip neatsakingas, provokuojantis, įžeidžiantis, pažeidžiantis Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET), bendravimo normas bei tuo metu galiojusias Covid-19 karantino taisykles, numatančias socialines distancijas. Nagrinėjamo įvykio dieną jis gynė viešąjį interesą ir siekė žodžiu sudrausminti D. M., kuri vežė šiukšles į jai nepriskirtą konteinerių aikštelę. 2021 m. rugsėjo 23 d. 10 val., D. M. atvežė ne mažiau kaip penkis maišus šiukšlių, kuriuos ėmė tempti iš savo šviesios spalvos džipo, be kita ko, tuo pažeisdama ir KET 150.5, 150.8 punktus, ir net dėl to policijos liko nenubausta. A. L. bandant sudrausminti KET pažeidėją, pažeidžiančią ir šiukšlių surinkimo Vilniaus mieste taisykles, kaip tai rekomenduoja ir Vilniaus savivaldybė, t. y. kviesdama vilniečius perspėti šiukšlių tvarkos pažeidėjus, D. M. A. L. išvadino „senu kvailu žydu“ ir dešine ranka trenkė į dešinį žandą. Taip D. M. išmušė A. L. dantį, taip sukeldama didelį skausmą, nes lūžus dančiui atsivėrė gyvas danties nervas, jam buvo sužalota ranka, kelis, ant jų atsirado kraujosruvos, buvo suplėšytos kelnės. Visa tai užfiksavo teismo medicinos ekspertizės specialistai, į kuriuos A. L. kreipėsi nedelsiant po įvykio, o tai gali patvirtinti šioje įstaigoje daromi pokalbių įrašai su klientais. Jis buvo informuotas, kad dėl Covid-19 karantino sąlygų yra pakeista darbo tvarka ir reikalingas išankstinis užsiregistravimas pas ekspertą. Buvo pasakyta, jog kreiptųsi į gydantį odontologą ir pristatytų ekspertui pažymą. Gydančios odontologės pažymoje, išduotoje rugsėjo 24 d., užfiksuota, kad pacientas po traumos atvyko 23 dieną su nulūžusiu 14 danties vainiku. Tačiau apylinkės teismas ignoravo jo patirtus kūno sužalojimus.
2.3. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog baudžiamojoje byloje viskas grindžiama tik tariamai nukentėjusios D. M. žodžiais, kaltinimais dėl nepadarytos nusikalstamos veikos, kuriuos reikia įvertinti tik kaip melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, ir suklastotu bei neteisėtu vaizdo įrašu. Tiek policija, tiek teismas vadovavosi nežinia iš kur gautu, neteisėtai padarytu vaizdo įrašo falsifikatu, kuriame nieko nesimato. Nors A. L. kreipėsi dėl neteisėto įrengto ir policijoje neregistruotų kamerų padaryto įrašo ekspertizės, bet jo teisėtas reikalavimas nebuvo patenkintas. Kad vaizdo įrašas yra falsifikatas, galima įsitikinti iš to, kad vaizdo stebėjimo sistemą, po A. L. skundo, buvo bandoma registruoti policijoje, o jos kamerų matymo laukas nesiekia įvykio vietos. Taip pat, jog policijos surinkta medžiaga falsifikatas įrodo ir tai, kad D. M. įvykio laiką nurodo 11 val., nors įvykis vyko 10 val. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad prokuroras, komentuodamas vaizdo įrašo falsifikatą, tvirtina, jog neva A. L. trenkė D. M. kaire ranka į veidą. Tačiau 2021 m. rugsėjo 23 d. galiojo karantinas ir A. L. laikėsi reikalaujamos socialinės distancijos nuo D. M.. Be kita ko apeliantas nesutinka su tvirtinimu, kad jis grūmėsi su D. M., kadangi jis rankoje turėdamas rankinį pjūklą niekaip fiziškai to padaryti negalėjo. Kaltinime melagingai tvirtinama, kad apeliantas kažką padeda ant šiukšlių konteinerio, o tada puola D. M., tačiau tai neatitinka neteisėtai gauto įrašo faktologijos. Užpultas D. M. A. L. pargriuvo ant pjūklo ašmenų ir susižalojo ranką, ką nustatė teismo ekspertizė. Būtent A. L. užpuolusi D. M. sugriebė už striukės, suplėšė jam kelnes, o jis tik norėjo išsivaduoti nuo užpuolikės. Taip pat A. L. nurodo, kad Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nutarime teigiama, jog V. A. aplinkinį mikrorajoną filmavo neteisėtai, nurodyta šią neteisėtą veiklą sustabdyti ir neatnaujinti. Minėtas nutarimas nebuvo skundžiamas ir įsigaliojo iki minėto asmens apklausos apylinės teisme. Vadovaujantis principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda, teismas negalėjo vadovautis neteisėtai pagamintu vaizdo įrašu, kuriame nieko negalima įžiūrėti.
2.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi melagingais B. B. M., D. M. motinos, parodymais. Minimos liudytojos nagrinėjamo įvykio vietoje nebuvo, jos, sėdinčios automobilyje nematė nei jis (A. L.), nei liudytojas P. N., liudytojos neužfiksavo ir neteisėtą filmavimą vykdžiusios vaizdo kameros. Kad B. B. M. melaginga liudytoja, galima įsitikinti patikrinus ir jos registracijos pas gydytoją laiką, tačiau nei prokuroras, nei teismas to nepadarė. Teismo proceso metu liudytoja B. B. M. pasakė, kad ji nieko nematė, negalėjo konkrečiai matyti, užstojo medžiai ir krūmai, kad buvo nusisukusi į upės pusę, t. y. buvo nusisukusi nugara į įvykio vietą. Ir pati D. M. paliudijo, kad mama įvykio nematė, ji sėdėjo mašinoje, niekas nematė.
2.5. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojami ir apylinkės teismo posėdžio metu apklaustos medicinos ekspertės parodymai, t. y. kad ekspertė apžiūrėjusi nukentėjusiąją po penkių dienų nepatvirtino, kad mėlynės ant nukentėjusiosios kūno atsirado būtent rugsėjo 23 d. padarytų sumušimų metu, tačiau patvirtino, kad menopauzės metu moters organizme vykstančių fiziologinių procesų pasekmėje, ant moters kūno mėlynės gali atsirasti dėl nežymaus fizinio poveikio. Taigi ekspertė neatmetė galimybės, kad ant D. M. kūno mėlynės atsirado dėl moters fiziologijos ypatumų post menopauziniame periode. Dėl to ekspertizė nebuvo atlikta, nors A. L. ir prašė. Apeliantas pažymėjo, kad jam nėra žinoma, su kuo dar D. M. galimai mušėsi ar kokiu kitu būdu ant jos kūno atsirado mėlynės, tačiau į teismo ekspertizės institutą D. M. kreipėsi praėjus penkioms dienoms.
2.6. A. L. pabrėžia, kad jokios nusikalstamos veikos, jokios turtinės ir neturtinės žalos D. M. nepadarė. Apeliantas neturėjo jokių motyvų užpulti ar sužaloti asocialiai besielgiančią moterį, vienintelis jo elgesio motyvas buvo ginti visuomenės interesą. Nagrinėjant bylą nenustatyta nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėtis. Atsižvelgiant į tai, prašo D. M. ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje atmesti.
2.7. Be kita ko apeliaciniame skunde nurodoma, kad policijos tyrėjai nesuteikė A. L. galimybės ir atėmė teisę turėti advokatą, bei teisę į gynybą, sufalsifikavo ikiteisminio tyrimo medžiagą. Policija taikė nevienodus ir nelygiateisius kriterijus tirdama dvi paralelines bylas – bylą, kurioje A. L. kaltino užpuolimu D. M., ir bylą, kurioje D. M. kaltino A. L., o šias bylas gynyba teismo prašė sujungti. Taip pat apeliantas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju situaciją galima vertinti baudžiamosios bylos duomenų klastojimu. Įstatymas nesuteikia teisės prokurorams ir teisėjams klastoti dokumentų, kaltinamųjų aktų bei nuosprendžių, o dėl kai kurių pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimu gali tekti prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė prašymą baudžiamąją bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, bei nurodė, kad civilinį ieškinį palaiko.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdyje nuteistasis A. L. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Nuteistojo A. L. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. L. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino A. L. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus Skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
8. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
9. Nors nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus, teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas, o būtent nukentėjusiosios D. M., liudytojos B. B. M. parodymai, vaizdo įrašas, specialisto išvada ir jo paaiškinimai duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus Skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla. Šios išvados kontekste vertinant nuteistojo apeliacinį skundą kompleksiškai, atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas jo kaltės klausimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl nukentėjusiosios D. M. veiksmų, apelianto vertimu susijusių su KET, karantino taisyklių pažeidimu, šiukšlių vežimu į nepriskirtą konteinerį, analizė, išsamiai aprašyta apeliaciniame skunde, kaip neturinti jokios reikšmės A. L. veiksmų vertinimui. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas nukentėjusios D. M. elgesį, kurį nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde, įvertino, kaip provokuojantį, turėjusį įtakos veikos padarymui, kas pripažinta jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.
Žemesnės instancijos teismas
10. Ginčo dėl to, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp nukentėjusiosios D. M. ir nuteistojo A. L. kilo konfliktas dėl šiukšlių metimo, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tačiau nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu nesutiko su jam inkriminuotais veiksmais, teigdamas, kad jis jokių smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko, o priešingai pats buvo užpultas D. M.. Ikiteisminio tyrimo metu, įteikus pranešimą apie įtarimą, 2021 m. lapkričio 5 d. A. L. kaltės nepripažino ir paaiškino, kad parodymus ketina duoti dalyvaujant gynėjui (1 t., b. l. 54, 55). Vėliau, 2021 m. gruodžio 7 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu apeliantas parodė, kad moteriai pasakius pastabą (čia ir toliau teismo pastaba – apie šiukšlių metimą), moteris iš karto sudavė jam ranka (negalėjo nurodyti kuria) į dešinę veido pusę, išdaužė dantį. Po smūgio ji (teismo pastaba – nukentėjusioji) A. L. pargriovė ant žemės. Jis nukrito ant kairės kojos kelio ir susižalojo koją. Moteris kartu su juo nenukrito. Po to nuėjo link automobilio, o jis nuėjo namo (1 t., b. l. 57–58, 59). Vykusiame priešpriešiniame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-33108-21 dėl A. L. pareiškimo, kuris vėliau buvo nutrauktas nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (2 t., b. l. 4–7, 8–11, 12–14), 2021 m. rugsėjo 23 d. liudytoju apklaustas A. L. parodė, jog kai jis perspėjo moterį, kad tai (teismo pastaba – vežti šiukšles) griežtai draudžiama, ji (teismo pastaba – nukentėjusioji) priėjo prie jo ir jam smogė į veidą. Kuria ranka negali pasakyti, ir išmušė viršutinį dešinės pusės ketvirtą dantį, tuo metu pajuto fizinį skausmą. O tuomet įsikibusi jam į striukę parvertė jį ant žemės. Versdama ant žemės sužeidė kairės kojos kelį ir kairės rankos delną. Tuo metu pajuto fizinį skausmą. Buvo suplėšytos jo kelnės. Jam pavyko išsivaduoti iš užpuolikės ir pasišalinti namo. 2021 m. lapkričio 5 d. papildomos apklausos metu apeliantas paaiškino, kad po pastabos apie šiukšles moteris iš karto trenkė jam į burnos pusę ir išmušė jam dantį, jis pajuto skausmą ir iškarto nuėjo namo. Įvykio metu jam buvo sužalotas kairysis kelias, kairysis delnas, taip pat pastebėjo atėjęs į namus, kad suplėšyti kelio vietoje kairėje pusėje džinsai. Atsirado skylė, kurios iki to nebuvo. Nuo suduoto smūgio parkrito ant kairiojo kelio. Paklaustas, kodėl neatsimena, atsakė, kad jam buvo suduotas smūgis ir aptemo (2 t., b. l. 4–7). 2022 m. rugsėjo 2 d. A. L. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad moteris jį išvadino senu, kvailu žydu, išmušė dantį. Neišlaikęs pusiausvyros suklupo, pjūklas įsmigo į delną, susižalojo kelį, suplėšė kelnes. Moteris, išvadinusi jį senu žydu, žengė link jo ir trenkė. Trenkė gal į dešinę pusę, išmušė dantį. Trenkė kumščiu. Moteris buvo su pirštine. Kuria ranka, iš kurios pusės trenkė, neprisimena. Krito ant šakų keliu ir ranka. Ką tuo metu veikė moteris, nematė. Ėjo iš karto link savo mašinos (2 t., b. l. 15–22). Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog D. M. nuteistąjį išvadino senu, kvailu žydu ir dešine ranka trenkė į dešinį žandą, taip išmušdama A. L. dantį ir sukeldama didelį skausmą. Jam buvo sužalota ranka, kelis, ant jų atsirado kraujosruvos, buvo suplėšytos kelnes. Apeliantas nesutiko su tvirtinimu, kad jis grūmėsi su D. M., kadangi jis rankoje turėjo rankinį pjūklą. Užpultas D. M. A. L. pargriuvo ant pjūklo ašmenų ir susižalojo ranką. A. L. užpuolusi D. M. sugriebė už striukės, suplėšė jam kelnes, o jis tik norėjo išsivaduoti.
11. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įvertinus nuteistojo parodymų visumą matyti, jog apelianto parodymai nebuvo nuoseklūs ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu kito, buvo papildomi naujomis aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad nukentėjusioji jam iškarto sudavė ranka į dešinę veido pusę ir po smūgio jį pagriovė ant žemės. Nukentėjusioji su juo nenukrito. Jam buvo išdaužtas dantis, jis susižalojo koją. Iš esmės tuo pačiu metu vykstančiame priešpriešiniame ikiteisminiame tyrime dėl nuteistojo pareiškimo prieš nukentėjusiąją, A. L. pirmos apklausos metu paaiškino, kad D. M. priėjo prie jo ir jam smogė į veidą, išmušė dantį, tuomet įsikibusi jam į striukę parvertė jį ant žemės, o versdama sužeidė kairės kojos kelį ir jau kaip nurodė kairės rankos delną. Vėlesnės apklausos metu apeliantas iš esmės parodė analogiškas aplinkybes, papildydamas, kad nuo suduoto smūgio parkrito ant kairiojo kelio. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. L. jau teigė, kad nukentėjusioji jam trenkė kumščiu, kad jis neišlaikęs pusiausvyros suklupo, nurodė naują aplinkybę, jog pjūklas įsmigo jam į delną. Apeliaciniame skunde nuteistasis jau gi nurodo, kad nukentėjusioji D. M. jam dešine ranka trenkė į dešinį žandą, nors viso baudžiamojo proceso metu apeliantas negalėjo nurodyti kuria ranka jam buvo trenkta, teigė, kad negalėjo grumtis su nukentėjusiąja, kadangi rankoje turėjo rankinį pjūklą, nukentėjusioji sugriebė jį už striukės, jis užpultas D. M. pargriuvo ant pjūklo ašmenų ir taip susižalojo ranką. Tokių nuteistojo A. L. parodymų nenuoseklumas rodo nuteistojo siekį pateisinti savo veiksmus, be to, jo parodymai neatitinka ir kitos bylos medžiagos.
12. Kaltinime nurodytus nuteistojo A. L. veiksmus iš esmės patvirtina objektyvus, žemesnės instancijos teismo ištirtas ir įvertintas, įrodymas – įvykio metu užfiksuotas vaizdo įrašas, kuriame atsispindi nukentėjusiosios D. M. atžvilgiu atlikti neteisėti nuteistojo veiksmai. Iš vaizdo įrašo (esančio voke prisegto prie bylos 1 t. viršelio) matyti nuo medžių pusės link konteinerių ateinantis tamsiai aprengęs asmuo, kuris laikydamas rankoje tempia medžio šaką (nuo vaizdo įrašo 17:04 min.). Tas pats asmuo palieka medžio šaką prie konteinerio ir eina atgal link medžių, kairėje rankoje laikydamas pailgą šviesios spalvos daiktą (nuo vaizdo įrašo 17:14 min.). Nuo vaizdo įrašo 17:28 min. asmuo išlindęs iš už medžių stovi vienoje vietoje už konteinerių. Nuo vaizdo įrašo 17:53 min. asmuo pradeda eiti link gatvės ir atsistoja prieš konteinerius ant šaligatvio. Nuo vaizdo įrašo 17:58 min. matyti link tamsiai apsirengusio asmens keliu ateinantis šviesiai apsirengęs asmuo. Nuo vaizdo įrašo 18:04 min. šviesiai apsirengęs asmuo prieina prie tamsiai apsirengusio asmens, asmenys stovi vienas prieš kitą. Atkreiptinas dėmesys, kad šios vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybės sutampa ir su paties nuteistojo nurodytais parodymais apie įvykio pradžią. Vaizdo įrašo 18:16 min. asmenys stovėję vienas prieš kitą susikimba rankomis ir laiko vienas kitą, stumdosi. Vaizdo įrašo 18:22 min. tamsiai apsirengęs asmuo pasisuka į konteinerių pusę, kaire ranka ant konteinerio padeda prieš tai minėtą kairėje rankoje laikytą pailgą šviesios spalvos daiktą, tuo metu šviesiai apsirengęs asmuo rankomis laiko tamsiai apsirengusį asmenį. Po to iš karto tamsiai apsirengęs asmuo pasisuka į šviesiai apsirengusį asmenį ir kaire ranka trenkia šviesiai apsirengusiam asmeniui į dešinę veido pusę, nuo ko šviesiai apsirengusio asmens galva net pakrypsta į kairę pusę (nuo vaizdo įrašo 18:24 min.). Tuomet tamsiai apsirengęs asmuo stumia šviesiai apsirengusį asmenį nuo konteinerių link krūmų, tuo metu asmenys yra susikibę rankomis. Nuo vaizdo įrašo 18:29 min. asmenys nugriūna į krūmus, šviesiai apsirengęs asmuo griūna pirmas ant jo nugriūna tamsiai apsivilkęs asmuo. Po to nugriuvę asmenys ant žemės voliojasi. Nuo vaizdo įrašo 18:43 min. tamsiai apsirengęs asmuo atsistoja, o šviesiai apsirengęs asmuo lieka ant žemės. Nuo vaizdo įrašo 18:48 min. šviesiai apsirengęs asmuo atsistoja, tamsiai apsirengęs asmuo eina link konteinerių, pasiima ant konteinerio paliktą daiktą ir nueina už medžių, tuo metu šviesiai apsirengęs asmuo stovi vietoje, o nuo vaizdo įrašo 18:57 min. nueina į kitą pusę link automobilio.
13. Apeliantas A. L. viso baudžiamojo proceso metu nurodo, kad aptartas vaizdo įrašas nežinia iš kur gautas, yra neteisėtas, falsifikuotas ir suklastotas. Šiame kontekste, kaip teisingai pažymėjo ir valstybinis kaltintojas baigiamojoje kalboje, atkreiptinas dėmesys, kad tokią poziciją nuteistasis buvo išdėstęs ir ikiteisminio tyrimo metu net nesusipažinęs bei neperžiūrėjęs vaizdo įrašo (1 t., b. l. 70). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad minimas vaizdo įrašas buvo gautas iš liudytojo V. A. (1 t., b. l. 47). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad vaizdo įrašas yra nežinia iš kur gautas, tačiau komentuodamas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2022 m. birželio 30 d. sprendimą dėl A. L. 2021 m. gruodžio 15 d. skundo Nr. Nr. 3R-483(2.13-1.E) pats nurodo, jog filmavo V. A.. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas V. A. išsamiai paaiškino kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas aptariamas vaizdo įrašas. V. A. parodė, kad vaizdo stebėjimo kameros įrengtos nuo 2019 metų kovo mėnesio siekiant atgrasyti pažeidimų darymą, gavus virš 50 procentų bendrasavininkų sutikimų. Dvi kameros filmavo vaizdą skersgatvyje, o viena virš laiptinės. Dvi kameros „žiūri“ viena į kitą, t. y. viena į šiukšlių konteinerius, kita į garažus, filmuoja skirtingus vaizdus. Policija kartais paprašydavo vaizdo įrašų. Per visą laikotarpį policija dėl vaizdo įrašų kreipėsi 4-5 kartus. Nagrinėjamu atveju buvo duotos antros vaizdo kameros, kuri „žiūrėjo“ į šiukšlių dėžes, įrašas. Policija kreipėsi su prašymu pateikti vaizdo įrašus dėl įvykio prie šiukšlių konteinerių. Iki tol apie tai nieko nežinojo. Vaizdo įrašą matė, kai įrašinėjo policijai. Įvykį matė tik iš vaizdo įrašo. Vaizdo kameras prižiūrėjo jis (liudytojas V. A.). Rūsyje yra įrenginys, kuriame saugoma informacija. Ši informacija atsinaujina kas 3 dienas, t. y. informacija saugoma 3 dienas, o vėliau ant jos įsirašo nauja. Jis (liudytojas V. A.) neturi galimybės nieko pakeisti. Vaizdo įrašai nesuklijuoti. Dėl vaizdo įrašo tikrumo abejonių nekyla. Už vaizdo kamerų administravimą jokio atlygio negavo. Kiek žino, nagrinėjamas įvykis buvo 2021 m. rugsėjo mėnesį. Dėl vaizdo kamerų skundas gautas tik iš A. L. Jis (A. L.) rašė skundus nuo 2021 m. lapkričio 21 d. dėl neteisėto vaizdo įrašymo. Iki skundų A. L. nepažinojo. Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjus vaizdo įrašą liudytojas V. A. patvirtino, kad peržiūrėtą vaizdo įrašą siuntė policijai, iš antros vaizdo kameros, kuri atsukta į šiukšlių konteinerius. Jeigu siųstų vaizdo įrašus iš kelių kamerų, būtų atskiri failai, kaip matyti, čia yra vientisas įrašas. Taip pat paaiškino, kad policija, prašydama vaizdo įrašo, nurodo laiką. Pagal tai ir ieškojo. Neturi nei laiko, nei prasmės kažką montuoti. Jam pasakė, kad įvykis buvo prie šiukšlių konteinerio. Rado vaizdo įrašą ir persiuntė policijai (1 t., b. l. 199–204).
14. Kaip jau buvo minėta apeliantas viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad vaizdo įrašas yra gautas neteisėtu būdu, t. y. kėlė klausimą, ar vaizdo įrašas gali būti pripažintas įrodymu, kaip atitinkantis BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad neatsiejamos įrodymų vertinimo sąlygos – įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Spręsdamas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus ir ar jie patikrinti BPK nustatytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-387/2022). Akcentuotina, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Tuo tarpu tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1. Teismų praktika. 2007, 27, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-17-202/2016). Atsižvelgiant į tai, teismas vadovaudamasis principu „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“ ir spręsdamas ar duomenys gauti teisėtais būdais, turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Jau minėta, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nustatyta, kad ginčijamą vaizdo įrašą pateikė liudytojas V. A. V. A. vienos iš įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų fiksavimo laukas apima ir nagrinėjamo įvykio vietą, t. y. šiukšlių konteinerius. Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas nedraudžia asmenims, turto apsaugos tikslu ar siekiant atgrasyti pažeidimų darymą, įsirengti vaizdo stebėjimo kamerų. Nepaisant Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2022 m. birželio 30 d. sprendimo dėl A. L. 2021 m. gruodžio 15 d. skundo Nr. 3R-483(2.13-1.E) (toliau – ir Sprendimas) (1 t., b. l. 189–194) nėra pagrįsto pagrindo išvadai, jog minėtas vaizdo įrašas neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Netgi priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ir visapusiškai ištyrė vaizdo įrašo kilmę bei įvertino jo patikimumą ir pagrįstai pripažino jį įrodymu, juo vadovavosi, kadangi šiuo atveju vaizdo įrašas patvirtina nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje itin reikšmingas aplinkybes, o jame užfiksuotos aptariamo įvykio aplinkybės yra patikrintos BPK numatytais veiksmais (nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialisto išvada). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimas, kuriuo padaryta išvada, jog vaizdo stebėjimo kameros įrengtos ydingai, priimtas jau po nagrinėjamo įvykio, t. y. 2022 m. birželio 30 d. (1 t., b. l. 189–194). Asmuo (V. A.), įrengęs vaizdo stebėjimo kameras, ginčijamo vaizdo įrašo padarymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti, kad vaizdo įrašymo priemonėmis kėsinamasi į asmens duomenų apsaugą. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamoje byloje esantis vaizdo įrašas atitinka įrodymų leistinumui keliamus reikalavimus, yra gautas neuždraustu įstatymo būdu, t. y. teisėtu būdu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, ir gali būti vertinamas bendrame kontekste su kitais bylos duomenimis.
15. Be kita ko, apeliantas A. L. nurodo ir tai, kad vaizdo įrašas yra suklastotas ir falsifikuotas, tačiau nagrinėjamu atveju tiek apylinkės teismui, priėmusiam Skundžiamą nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl byloje esančio vaizdo įrašo autentiškumo. Vaizdo įrašas yra padarytas teritoriją, kurioje kilo konfliktas, saugančios stebėjimo kameros, t. y. neteisėtus A. L. veiksmus užfiksavo ne nukentėjusioji D. M. ar jai artimi asmenys, o daugiabučiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), gyvenančio V. A. įrengta vaizdo stebėjimo kamera. Teigti, jog vaizdo įrašas yra sumontuotas ar kitaip sufabrikuotas jokio pagrindo nėra, nes jį pateikė neutralus, pašalinis asmuo, visiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde nurodė, kad vaizdo įraše nieko negalima įžiūrėti, tačiau šio procesinio sprendimo 12 punkte aptartos aplinkybės paneigia šį skundo argumentą. Be to dalis faktinių aplinkybių, užfiksuotų vaizdo įraše, t. y. apie nagrinėjamo įvykio pradžią, sutampa ir su paties nuteistojo parodymais. Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kaip teisingai pažymėjo valstybinis kaltintojas žemesnės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu, kad A. L. pozicija dėl vaizdo įrašo yra nenuosekli. Nors nuteistasis ne kartą teigė, jog vaizdo įrašas yra neteisėtas bei suklastotas, tačiau tuo pačiu vaizdo įrašu grindė savo gynybinę poziciją nurodydamas, kad vaizdo įraše galima matyti kaip jis išvažiuoja automobiliu „Subaru“ (2022 m. rugpjūčio 9 d. teisiamasis posėdis (1 t., b. l. 199–204)), kad vaizdo įraše matyti, kaip džipas įvažiuoja, kad vaizdo įraše nieko nematyti, kad matyti, kad kažką krauna, bet matosi tik šešėliai (2022 m. rugsėjo 2 d. teisiamasis posėdis (2 t., b. l. 15–22)), matyti, kad A. L. traukiasi, besigindamas (2022 m. rugsėjo 2 d. teisiamasis posėdis (2 t., b. l. 15–22)).
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartas vaizdo įrašas nebuvo vienintelis A. L. kaltės įrodymas. Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės iš esmės atitiko nukentėjusiosios D. M. parodymus, kurie tiek prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo analogiški, nuoseklūs ir neprieštaringi. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nukentėjusioji D. M. pranešdama apie jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nurodė, kad šalia šiukšlių konteinerių nepažįstamas asmuo jai trenkė į veido sritį, tada parvertė ant žemės ir įspyrė (Skundžiamu nuosprendžiu pagal pakeistą kaltinimą ši aplinkybė iš kaltinimo pašalinta) D. M. pajuto fizinį skausmą (1 t., b. l. 4–5). Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir teikdama pareiškimą (1 t., b. l. 7–8). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja D. M. parodė, kad su mama B. B. M. nusprendė pasivaikščioti palei Neries upę. Atvyko prie upės su automobiliu, sustojo prie gatvės, kelkraštyje. Išlipo iš automobilio pirma, mama dar sėdėjo mašinoje. Prie jos priėjo jai nepažįstamas vyras, kuris su savimi vilko nupjautą medžio šaką, kurią vilko link konteinerių. Palikęs prie konteinerių nupjautą šaką, vyras priėjo prie jos ir pasakė, kad čia negalima mesti šiukšlių. Tarp jų įvyko pokalbis dėl šiukšlių metimo (D. M. pasakė, kad šiukšlių neturi ir nenori mesti ir pasiteiravo, kodėl negalima čia jų mesti. Jis atsakė, kad todėl, kad taip parašyta. Pasakė, kad nėra niekur taip parašyta, vyras tada jos paklausė, kur ji gyvena. Pasakė, kad Lietuvoj. Tuomet vyras pasakė: "šiknoj, o ne Lietuvoj". Tada ji pasakė: "Gal jūs ir šiknoj, o aš Lietuvoj") ir tada vyras jai kaire ranka trenkė į dešinės pusės žandą, po ko iškart pajautė fizinį skausmą. Tuomet vyras paėmė jai už striukės, pradėjo stumti ją link krūmų. Tada ji pargriuvo ant žemės. Tuomet vyras su dešine koja spyrė jam į kairį šoną, po ko iškart pajuto fizinį skausmą. Jos mama, kuri sėdėjo mašinoje, minėtą įvykį matė (1 t., b. l. 15–16, 17). Iš esmės tapačius parodymus nukentėjusioji davė ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu. D. M. parodė, kad iki įvykio kaltinamojo nepažinojo. Su mama atvažiavo prie upės. Ji išlipo iš automobilio. Matė, kad vyras vilko šaką, nešėsi pjūklą. Vyras pasakė, kad negalima mesti šiukšlių, kad tai parašyta knygutėse, paklausė jos, kur gyvena. Ji atsakė, kad Lietuvoje. Vyras pasakė „šiknoj“. Vyras stovėjo nugara į konteinerius, ji stovėjo priekiu. Vyras kumščiu kaire ranka trenkė jai į akį. Jie buvo vienas prieš kitą. Kitoje rankoje jis (vyras) laikė pjūklą, gal dešinėje rankoje, šaka buvo kairėje rankoje. Pjūklą jis padėjo ant šiukšlių konteinerio. Ji gynėsi, gal ir krepštelėjo (vyrui). Tada jis (vyras) griebė jai už atlapų, jie pradėjo stumdytis. Jie užkliuvo už ten buvusio laiptuko ir abu nugriuvo į krūmus. Kaltinamasis užgriuvo ant jos. Ji jį (vyrą) stūmė nuo savęs. Prašė padėti atsistoti. Atsistojęs vyras spyrė jai į krūtinę. Jis (vyras) apėjo krūmus ir nuėjo. Ji atsikėlė ir nuėjo į mašiną. Vėliau du mėnesius skaudėjo veidą ir krūtinę. Ant veido ir blauzdos buvo mėlynė. Sužalojimai atsirado įvykio metu. Iki įvykio mėlynių nebuvo. Į Žalgirio kliniką kreipėsi tą pačią dieną. Atlikti ekspertizę važiavo po kelių dienų, pirmadienį. Buvo sumušimas, buvo sunku išsižioti dėl žando sumušimo. Reikėjo dėti šaltą kompresą (2022 m. gegužės 3 d. teisiamasis posėdis (1 t., b. l. 166–172)).
17. Nukentėjusiosios D. M. parodymus dėl kaltinime nurodytų aplinkybių apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą, patvirtina nuo subjektyvaus vertinimo nepriklausantys duomenys, o būtent Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2429/2021 (01) (toliau – ir Specialisto išvada). Specialisto išvadoje nurodyta, kad D. M. padaryta poodinė kraujosruva dešiniame žande, kairėje krūtyje, kairiame žaste, dešiniame klube, dešinėje šlaunyje, kairiame kelyje, kietu buku daiktu, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), prieš 3-6 paras iki apžiūros. Sužalojimai tiek visumoje, tiek atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu būdu ir laiku. Sužalojimai padaryti ne mačiau kaip 6-iais trauminiais poveikiais, poodinė kraujosruva dešiniame žande galėjo būti padaryta smūginiu kieto-buko daikto poveikiu. Poodinės kraujosruvos kojose galėjo būti padarytos griūnant ir atsitrenkiant į kietus, bukus, ribotus paviršius. Nustatytų sužalojimų vietose požymių, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie individualias žalojusio daikto savybes, neužfiksavo (1 t., b. l. 30–32). Specialisto išvadoje nurodytas sužalojimų mechanizmas, mastas, lokalizacija bei padarymo laikas iš esmės atitinka nukentėjusiosios D. M. parodymus, todėl nėra pagrindo netikėti aptartais nukentėjusiosios parodymais. Be to bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad iki nagrinėjamo įvykio D. M. A. L. nepažinojo, todėl pagrindo jį melagingai apkalbėti neturėjo. Atsakant į apelianto skundo argumentą, jog D. M. į teismo ekspertizės institutą kreipėsi praėjus penkioms dienos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip ir nurodė pati nukentėjusioji į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką dėl patirtų sužalojimų ji kreipėsi tą pačią dieną, t. y. 2021 m. rugsėjo 23 d. (1 t., b. l. 27). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistė Rasa Gaidienė, gavusi ikiteisminio tyrimo įstaigos užduotį atlikti objektų tyrimą (1 t., b. l. 28–29), 2021 m. rugsėjo 27 d. atliko tyrimą, kurio objektais buvo tiek D. M., tiek VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos 2021 m. rugsėjo 23 d. medicinos dokumentų išrašas/siuntimas LA 21-45339/1020-32383 (1 t., b. l. 27) ir Specialisto išvada konstatavo, jog nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2021 m. rugsėjo 23 d. (1 t., b. l. 30–32). Teisėjų kolegija nesutinka ir skundo argumentais, jog apylinkės teismo posėdžio metu apklausta medicinos ekspertė, apžiūrėjusi nukentėjusiąją po penkių dienų, nepatvirtino, kad mėlynės ant nukentėjusiosios kūno atsirado būtent rugsėjo 23 d. padarytų sumušimų metu ir patvirtino, kad menopauzės metu moters organizme vykstančių fiziologinių procesų pasekmėje, ant moters kūno mėlynės gali atsirasti dėl nežymaus fizinio poveikio. Priešingai pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė Rasa Gaidienė patvirtino aptartą Specialisto išvadą. Taip pat specialistė Rasa Gaidienė parodė, kad matė nukentėjusiąją ir medicininius dokumentus. Sužalojimas žaste išoriniame paviršiuje gali atsirasti suėmus už rankomis, neatmetama griuvimo ar smūgio galimybė. Sužalojimas žande būdingas smūgiui. Toks sužalojimas nebūdingas griuvimui, kadangi žandas neatsikišęs. Griūnant būtų ir kitų sužalojimų. Ant krūties sužalojimas panašus, kaip ir žaste. Krūtimi žmogus negali atsitrenkti į kažką. Sužalojimas būdingas smūgiui ar prispaudimui. Lokalizacija neprieštarauja smūgio sudavimo galimybei. Kelio ir klubo sužalojimai galėjo atsirasti nuo griuvimo. Krūties ir žando sužalojimai nebūdingi griuvimui. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku. Atsakant į klausimą ar kraujosruvos gali atsirasti dėl menopauzės, specialistė paaiškino, kad moteriai po menopauzės gali atsirasti kaulų retėjimas, lūžiai, o dėl mėlynių atsiradimo negalėjo nieko pasakyti (2022 m. gegužės 3 d. teisiamasis posėdis (1 t., b. l. 166–172)). Taigi duomenų, kad nagrinėjamo įvykio dieną nukentėjusiąją galėjo sužaloti kiti asmenys, ar kad nukentėjusioji susižalojo kitomis aplinkybėmis nei nurodyta kaltinime, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, o nuteistojo samprotavimus dėl ant nukentėjusiosios kūno atsiradusių kraujosruvų dėl moters fiziologijos ypatumų, nesudaro pagrindo vertinti nukentėjusiosios parodymų ir Specialisto išvados kaip nepatikimų bei neobjektyvių.
18. Teisėjų kolegija, pritardama apylinkės teismo Skundžiamame nuosprendyje padarytoms išvadoms, sutinka, kad nukentėjusiosios D. M. parodymus taip pat iš esmės patvirtina ir jos motinos liudytojos B. B. M. parodymai. Nors apeliantas teigia, kad minėta liudytoja meluoja, jos įvykio vietoje nebuvo, kadangi nei jis, nei liudytojas P. N. B. B. M. nematė, taip pat jos neužfiksavo ir vaizdo kameros, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, kad liudytojos B. B. M. įvykio vietoje nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas P. N., duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, nepatvirtino, kad nematė kito asmens be nukentėjusiosios, tik paaiškino, jog nieko daugiau automobilyje nepastebėjo ir jo manymu nieko nebuvo. Kitų nagrinėjamai baudžiamajai bylai reikšmingų aplinkybių liudytojas P. N. parodyti negalėjo, kadangi paties konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nematė, nieko negirdėjo (2022 m. rugpjūčio 9 d. teisiamasis posėdis (1 t., b. l. 199–204)). Aukštesnysis teismas atsakydamas į apelianto skundo argumentą, jog ir pati D. M. paliudijo, kad jos mama įvykio nematė, atkreipia dėmesį, jog tai tik subjektyvi pačios nukentėjusiosios nuomonė, be to nukentėjusioji D. M. parodė ir tai, kad jos akimis žiūrint niekas to (įvykio) nematė. Jos mama įvykio vietoje buvo, matė nueinantį kaltinamąjį, besiskeryčiojantį. Nematė konflikto pradžios (2022 m. gegužės 3 d. teisiamasis posėdis (1 t., b. l. 166–172)). Pati liudytoja B. B. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kaltinime nurodytą dieną su dukra (D. M.) nusprendė pasivaikščioti palei upę. Atvykus į vietą, sustojo kelkraštyje, netoli buvo šiukšlių konteineriai. Dukra išlipo iš mašinos. Ji matė, kad prie dukros priėjo vyras (tamsiai apsirengęs, neaukšto ūgio, tvarkingai apsirengęs). Nematė, iš kur atėjo vyras. Jis kartu su jos dukra nuėjo atokiau nuo mašinos ir gavosi, kad šiek tiek užėjo už krūmų, kurie buvo šalia. Netrukus pamatė, kad vyras ir jos dukra pradėjo mosikuoti rankomis. Iš karto nesuprato, kas vyksta. Vėliau suprato, kad dukra ir vyras mušasi. Matė, kad vyras rankomis kelis kartus smūgiavo. Nematė, kur pataikė. Matė, kad jos dukros rankos buvo pakeltos į viršų, o vyras atliko smūgiavimus. Netrukus jos dukra nugriuvo. Nematė, kad vyras būtų nugriuvęs. Dukrai gulint ant žemės, matė, kad vyras spyrė jai koja. Tuomet, kiek leido jos sveikata, ji pravėrė duris, pradėjo šaukti. Vyras iškart atsitraukė nuo dukros, kažką pakėlė nuo žemės ir nuėjo greitu žingsniu. Dukra, grįžusi į mašiną buvo labai susijaudinusi, ištikta šoko, abu keliai buvo purvini, rankos buvo sumuštos. Pusę valandos negalėjo iš jos ištraukti nė puse žodžio. Ant rytojaus dukros veidas buvo su mėlynėmis. Ant kūno (šalia užpakalio iš šono, mėlynė su krauju) (1 t., b. l. 35–36). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja B. B. M. iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad matė kas vyko ir sėdėdama mašinoje šaukė. Su dukra nuvažiavo į paupį pasivaikščioti. Dukra išlipo. Iš tolo matė, kad dukra su kažkuo kalba, gerai nesimatė. Matė, kad mojavo rankomis. Matė smūgius, dukra griuvo, matė spyrį. Matė, kaip skeryčiojasi, suprato, kad smūgiai. Ji nebuvo išlipusi, tik atidarė duris, kišo koją, rėkė. Pamatė, kad vyriškis nuėjo. Matėsi, kad rankoje turėjo pjūklą, kažką šaukė. Dukra grįžo į mašiną, pusę valandos sėdėjo ir tylėjo. Kai dukra grįžo į mašiną, matė žemėtus kelius, raudoną žandą. Po to pamėlo. Kitus sužalojimus pamatė namie. Mėlynės ant veido atsirado po kelių dienų. Kraujosruvos buvo ir ant sėdmenų. Iki šio įvykio sužalojimų nebuvo. Dukra pasakė, kad tas žmogus ją apkaltino šiukšlių atvežimu. Vėliau išvažiavo į polikliniką. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešingai negu nurodė apeliantas, jau ne kartą interpretuodamas ir sau palankai nurodydamas proceso dalyvių parodymus, liudytoja B. B. M. nesakė, kad nieko nematė, negalėjo konkrečiai matyti, užstojo medžiai ir krūmai, kad buvo nusisukusi į upės pusę, t. y. buvo nusisukusi nugara į įvykio vietą, o kaip tik paaiškino, jog įvykį stebėjo iš mašinos, gal 10 metrų atstumu. Sėdėjo automobilio priekyje. Priešais mašiną auga medžiai, bet jie nėra aukšti. Sėdėjo priekiu į tą pusę, kur vyko muštynės. Visas vaizdas buvo prieš ją, t. y. priekyje. Nematė, kad dukra imtų šiukšles, sėdėjo nugara (2022 m. gegužės 3 d. teisiamasis posėdis (1 t., b. l. 166–172)). Taigi teisėjų kolegija, įvertindama liudytojos B. B. M. parodymų visumą pažymi, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa tiek su nukentėjusiosios pozicija dėl jos atžvilgiu naudoto smurto ir atsiradusių sužalojimų, tiek su specialisto išvadoje konstatuotais nukentėjusiosios sužalojimais bei vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, todėl abejonių dėl liudytojos parodymų patikimumo nekyla.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys, o būtent vaizdo įraše užfiksuotos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, nukentėjusiosios D. M. ir liudytojos B. B. M. parodymai, specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią ir vientisą įrodymų grandinę, kuri pakankama daryti išvadą dėl A. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
20. Atsakant į nuteistojo A. L. apeliacinio skundo argumentą apie jo paties patirtus sužalojimus, t. y. išmuštą dantį, sužalotą ranką ir kelį bei suplėšytas kelnes, teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš anksčiau šio procesinio sprendimo 12, 16, 17, 18 punktuose aptartų ir įvertintų įrodymų visumos darytina išvada, jog pirmas smūgį sudavė A. L.. Po nuteistojo suduoto smūgio abu – ir nukentėjusioji D. M., ir nuteistasis A. L. nugriuvo, A. L. sužalojimai atsirado grumtynių metu, būtent dėl jo paties neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl galimo A. L. sužalojimo Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro 2022 m. vasario 7 d. nutarimu nutrauktas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (2 t., b. l. 4–7). Minėtas nutarimas buvo patikrintas procesine tvarka ir konstatuota, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai ir teisėtai (2 t., b. l. 8–11, 12–14).
21. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama A. L. subjektyviai nuomonei dėl to, jog ši nagrinėjama baudžiamoji byla yra sufabrikuota, kad buvo pažeistos BPK nuostatos, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek apylinkės teismo veiksmus, jo teigimu, galima vertinti kaip baudžiamosios bylos duomenų klastojimą. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimais, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, jokie BPK pažeidimai nebuvo padaryti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, kurios neatitiko apelianto lūkesčių, ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi A. L., savaime nėra pagrindas teigti, jog ši nagrinėjama byla buvo sufabrikuota, o bylą nagrinėjant teisme buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, A. L. priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais ir motyvuotomis išvadomis, patvirtinančiomis jo kaltę. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nurodytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kartu teisėjų kolegija, atsakydama į nuteistojo A. L. skundo argumentus, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą, pažymi, jog iš baudžiamosios bylos duomenų, o būtent teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolų (1 t., b. l. 51–52, 56), matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. buvo išaiškinta teisė pačiam pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją arba tai padaryti per kitus asmenis (BPK 50 straipsnis). Pirmosios apklausos metu 2021 m. lapkričio 5 d. A. L. pareiškė, kad teisė turėti advokatą jam yra išaiškinta, turėti gynėją pageidavo, parodymus ketino duoti dalyvaujant gynėjui ir ketino kreiptis į Antrinės teisinės pagalbos tarnybą (1 t., b. l. 51–52, 54, 55). 2021 m. gruodžio 7 d. apklausiamas įtariamuoju pats A. L. pareiškė, kad apklausos metu advokatas jam nereikalingas (1 t., b. l. 56). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kiekviename teismo posėdyje dalyvavo apelianto gynėjas advokatas Antanas Bartusevičius. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog apelianto teisė į gynybą kokiu nors būdu buvo suvaržyta ar kad apeliantui būtų trukdoma pasinaudoti šia galimybe.
22. Aukštesnės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. L. apeliacinio skundo argumentų, jog ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo metu nebuvo atlikti tam tikri ikiteisminio tyrimo veiksmai, kaip antai vaizdo įrašo ekspertizė, ekspertizė, susijusi su mėlynių atsiradimu ant D. M. kūno dėl moters fiziologijos ypatumų, atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-344/2011). Taigi tyrimą atliekantis pareigūnas pats priima sprendimą, kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, kokių tyrimui reikšmingų duomenų ieškoti, ar tam tikrų pėdsakų indentifikavimas gali suteikti tyrimui reikšmingos informacijos, ar ne ir panašiai. Esant, prokuroro vertinimu, pakankamam surinktų duomenų kiekiui, byla yra perduodama į teismą, o teismas vertina, ar turimos medžiagos pakanka išvadai dėl asmens kaltumo/nekaltumo, todėl visų įmanomų ir prašomų procesinių veiksmų atlikimas, teisėjų kolegijos manymu, nebuvo būtinas.
23. Apeliaciniame skunde A. L. taip pat kelia klausimą dėl neteisingai nurodyto nagrinėjamo įvykio laiko, t. y. konfliktas tarp jo ir D. M. buvo ne 11 val., o 10 val. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo skundo argumentu. Tai, kad konfliktas įvyko ne apie 11 val. 06 min., kaip nurodyta kaltinime, parodė ir pati nukentėjusioji D. M. (priešingai negu teigia apeliantas), rašydama pareiškimą ir pareikšdama, jog įvykis buvo apie 10 val. 30 min. (1 t., b. l. 7–8) bei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (nurodė, kad įvykis buvo apie 10 val. (1 t., b. l. 15 – 17)), įvykio laikas – apie 10 val. 30 min. užfiksuotas ir nukentėjusiosios medicinos dokumentų išraše/siuntime (1 t., b. l. 27), kaip jau minėta, ir pats nuteistasis nurodė, kad įvykis buvo 10 val., be to tokį laiką patvirtina ir jau aptartas vaizdo įrašas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis netikslumas nekeičia kaltinimo esmės, nešalina nuteistojo atsakomybės dėl atliktų veiksmų ir nekeičia nustatytų faktinių aplinkybių, todėl A. L. padarytos nusikalstamos veikos laikas tikslintinas.
24. Apeliantas skundu prašė jį išteisinti, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas vadovaujantis kasacinio teismo praktika apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).
Dėl A. L. paskirtos bausmės
26. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. L. tiek bausmės rūšį, tiek jos dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. Žemesnysis teismas įvertino, kad padaryta viena tyčinė nesunki nusikalstama veika, kad nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys), nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, jog A. L. neteistas, administracine tvarka nebaustas, yra nedirbantis, pensininkas, susituokęs, mokslų daktaras, charakterizuojamas teigiamai, nėra duomenų apie nuteistojo psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pagrįstai nuteistajam skyrė vieną iš švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kurios dydį nustatė artimą sankcijoje numatytam minimumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41, 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, A. L. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.
Dėl D. M. civilinio ieškinio
27. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. taip pat prašo atmesti D. M. civilinį ieškinį, kadangi jo veiksmuose nėra nustatyta nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalies, sudėties. Tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. L. kaltės padarius nukentėjusiajai D. M. nežymų sveikatos sutrikdymą yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteistas esant teisiniam pagrindui. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajai D. M. priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į nuteistojo veiksmų pobūdį bei intensyvumą, nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ir jos sveikatos sutrikdymo mastą. Kaip teisingai konstatuota apylinkės teismo, D. M. neabejotinai patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neteisėti A. L. veiksmai neabejotinai sukėlė neigiamus padarinius nukentėjusiajai. Pirmosios instancijos teismas, kaip neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.
28. Kartu teisėjų kolegija pražymi, kad teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. dėl neturtinės žalos priteisimo nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144/2010, Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-267/2013, Nr. 2K-522/2013, Nr. 2K-35/2014, Nr. 2K-563/2014, Nr. 2K-425/2015, Nr. 2K-30/2015, Nr. 2K-164/2015, Nr. 2K-227/2017, Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-220-689/2018, Nr. 2K-347/2018, Nr. 2K-236-495/2021). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai D. M. priteistinos 700 eurų (septynių šimtų eurų) neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą ir nagrinėjamu atveju nenukrypsta nuo susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, sprendžiant klausimus dėl priteistino civilinio ieškinio dydžio, bei atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nekelia klausimo bei neskundžia priteisto Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio dėl turtinės žalos, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios Skundžiamo nuosprendžio dalies nepasisako.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
29. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2022 m. gruodžio 1 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patikslinta pažyma Nr. APD-2022-13144 dėl 123,33 eurų išieškojimo iš nuteistojo A. L. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
30. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartyje byloje Nr. 2A-2-458/2021 konstatuota, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015).
31. Sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmestinas, tačiau gynėja jam buvo paskirta ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, taigi siekiant įgyvendinti apelianto teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto A. L. valios. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla pagal nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėta per vieną teismo posėdį, nustatyta, jog nuteistas yra pensininkas, nedirbantis, iš jo priteistos sumos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus nuteistojo turtinę padėtį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo A. L. neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo A. L. apeliacinį skundą.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nurodant, kad nusikalstama veika padaryta 2021 m. rugsėjo 23 d., apie 10 val.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo A. L. neišieškoti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.