Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,

nuteistųjų gynėjams advokatams Sauliui Juzukoniui, Zbignevui Jankovskiui, Ignatijui Šuškevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J., R. Š. ir V. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo

R. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) 600 MGL (78 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, BK 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2011-10-26 iki 2011-10-28, paskirta bauda sumažinta 4 MGL (520 Lt) ir R. Š. paskirta galutinė 596 MGL (77 480 Lt) dydžio bauda. Nustatytas paskirtos baudos sumokėjimo terminas vieneriems metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, BK 226 straipsnio 2 dalį 350 MGL (45 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, BK 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2011-10-26 iki 2011-10-28, paskirta bauda sumažinta 4 MGL (520 Lt) ir V. Š. paskirta galutinė 346 MGL (44 480 Lt) dydžio bauda. Nustatytas paskirtos baudos sumokėjimo terminas vieneriems metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 226 straipsnio 2 dalį 400 MGL (52 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, BK 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2011-10-26 iki 2011-10-28, ir paskirta bauda sumažinta 4 MGL (520 Lt) ir A. J. paskirta galutinė 396 MGL (51480 Lt) dydžio bauda. Nustatytas paskirtos baudos sumokėjimo terminas vieneriems metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautoja, siekdama turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, o būtent:

ji, būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) tyrėja, atlikdama ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. ir R. K. atžvilgiu, siekdama turtinės naudos V. Š. ir A. J., 2011 m. birželio 15 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), pažadėjo V. V. neteisėtai veikti pastarojo naudai.

Tęsdama nusikalstamą veiką, žinodama, kad 2011 m. rugpjūčio 28 d. V. Š., veikdamas kartu su A. J., pareikalavo iš V. V. 20 000 Lt už palankių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu ir nurodė pastarajam ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti nuo akistatos su įtariamuoju J. G., ji, veikdama V. Š. ir A. J. naudai, 2011 m. spalio 17 d. apie 10.33 val., (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), pakartojo V. V. pažadą neteisėtai veikti pastarojo naudai ir melagingai nurodė, jog R. K. gali būti inkriminuotas dalyvavimas organizuotoje grupėje.

Toliau tęsdama nusikalstamą veiką, žinodama, kad 2011 m. spalio 19-21 d. susitikimų metu A. J., veikdamas kartu su V. Š., toliau reikalavo iš V. V. 20 000 Lt už palankių procesinių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu ir nurodė pastarajam ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti nuo akistatų, ji, veikdama V. Š. ir A. J. naudai, 2011 m. spalio 21 d. apie 14.35 val. (duomenys neskelbtini), esančiose (duomenys neskelbtini), melagingai nurodė V. V., kad šiam neatsisakius nuo akistatų, jis pakenks R. K..

Tokiais savo veiksmais R. Š. pažeidė: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalį, BPK 2 straipsnio nuostatas ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 punktą, 5 punktą, numatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis, nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams, būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 punkto, 5 punkto, 9 punkto nuostatas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai; Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 punkto, 3 punkto reikalavimus, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; (duomenys neskelbtini) tyrėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2011-02-28 įsakymu Nr. V-53 7.1 punkte nustatytą pareigą atlikti ikiteisminį tyrimą vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

V. Š. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. J., pasinaudodamas giminyste su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėja R. Š., savo ir kitų asmenų naudai, tiesiogiai ir netiesiogiai pareikalavo duoti kyšį ir netiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai veiktų, o būtent:

jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. J., pasinaudodamas giminyste su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėja R. Š., atlikinėjusia ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. ir R. K. atžvilgiu, bei žinodamas, kad R. Š. yra pažadėjusi V. V. neteisėtai veikti pastarojo naudai, 2011 m. rugpjūčio 28 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, Kalvarijų turgavietėje, esančioje Kalvarijų g. 61, Vilniuje, A. J. organizavus jo susitikimą su V. V., jis tiesiogiai pareikalavo iš V. V. duoti 20 000 Lt kyšį savo ir A. J. naudai už palankių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodė pastarajam tame pačiame ikiteisminiame tyrime atsisakyti nuo akistatos su įtariamuoju J. G..

Tęsdamas bendrą nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio 19 d. apie 11.45 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie verslo, pramogų ir sporto centro „Forum Palace“, esančio Konstitucijos pr. 26, Vilniuje, jis, netiesiogiai, per A. J. pareikalavo iš V. V. perduoti dalį jo, V. Š., reikalauto 20 000 Lt kyšio už palankių procesinių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu.

2011 m. spalio 20 d. apie 14.27 val. ir 2011 m. spalio 21 d. apie 13.05 val. Kalvarijų turgavietėje, esančioje Kalvarijų g. 61, Vilniuje, jis, netiesiogiai, per A. J. pakartojo V. V. reikalavimą perduoti dalį jo, V. Š., pareikalauto kyšio, t. y. 10 000 Lt už palankių procesinių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu ir pakartojo nurodymą atsisakyti nuo akistatų su UAB „T.“ atstovais.

Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio 24 d. apie 15.38 val., automobilyje „Ford Focus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusiame automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Senukai“, esančios Ukmergės g. 244, Vilniuje, jis, netiesiogiai, per A. J. savo ir A. J. naudai priėmė iš V. V. dalį reikalauto kyšio, t. y. 5 000 Lt už pažadą, pasinaudojant jo, V. Š., giminyste ir A. J. pažintimis, paveikti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėją R. Š., kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus.

Tęsdamas bendrą nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio 26 d. apie 12.20 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, esančio Ozo g. 25 A, Vilniuje, jis, netiesiogiai, per A. J. savo ir A. J. naudai, priėmė iš V. V. kitą dalį reikalauto kyšio, t. y. 5 000 Lt už pažadą, pasinaudojant jo, V. Š., giminyste ir A. J. pažintimis, paveikti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėją R. Š., kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus.

A. J. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. Š., pasinaudodamas pažintimi su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėja R. Š., savo ir kitų asmenų naudai, tiesiogiai ir netiesiogiai pareikalavo duoti kyšį ir tiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai veiktų, o būtent:

jis, veikdamas bendrininkų grupe su V. Š., pasinaudodamas pažintimi su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėja R. Š., atlikinėjusia ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. ir R. K. atžvilgiu, bei žinodamas, kad R. Š. yra pažadėjusi V. V. neteisėtai veikti pastarojo naudai, 2011 m. rugpjūčio 28 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, Kalvarijų turgavietėje, esančioje Kalvarijų g. 61, Vilniuje, organizavo V. Š. ir V. V. susitikimą, kurio metu netiesiogiai, per V. Š., pareikalavo iš V. V. duoti 20 000 Lt kyšį savo ir V. Š. naudai už palankių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodė pastarajam tame pačiame ikiteisminiame tyrime atsisakyti nuo akistatos su įtariamuoju J. G..

Tęsdamas bendrą nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio 19 d. apie 11.45 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie verslo, pramogų ir sporto centro „Forum Palace“, esančio Konstitucijos pr. 26, Vilniuje, jis tiesiogiai pareikalavo iš V. V. perduoti dalį V. Š. reikalauto 20 000 Lt kyšio už palankių procesinių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu.

2011 m. spalio 20 d. apie 14.27 val. ir 2011 m. spalio 21 d. apie 13.05 val. Kalvarijų turgavietėje, esančioje Kalvarijų g. 61, Vilniuje, jis tiesiogiai pakartojo V. V. reikalavimą perduoti dalį V. Š. pareikalauto kyšio, t. y. 10 000 Lt už palankių procesinių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu ir pakartojo nurodymą atsisakyti nuo akistatų su UAB „T.“ atstovais.

Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio 24 d. apie 15.38 val., automobilyje „Ford Focus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusiame automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Senukai“, esančios Ukmergės g. 244, Vilniuje, jis tiesiogiai savo ir V. Š. naudai priėmė iš V. V. dalį reikalauto kyšio, t. y. 5 000 Lt už pažadą, pasinaudojant jo, A. J., pažintimis ir V. Š. giminyste, paveikti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėją R. Š., kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus.

Tęsdamas bendrą nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio 26 d. apie 12.20 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, esančio Ozo g. 25 A, Vilniuje, jis tiesiogiai savo ir V. Š. naudai priėmė iš V. V. kitą dalį reikalauto kyšio, t. y. 5 000 Lt už pažadą, pasinaudojant jo, A. J., pažintimis ir V. Š. giminyste, paveikti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėją R. Š., kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus.

Be to, nuteistoji mano, kad vertindamas kitus byloje surinktus įrodymus teismas turėjo vadovautis BPK nuostatomis, jog baudžiamasis procesas vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą ir reikšmingi bylai duomenys renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų nustatyta tvarka. Tokių duomenų pripažinimo įrodymais galimybė numatyta BPK 20 straipsnio 1 dalyje, tačiau nuosprendyje apie tai konkrečiau nenurodyta. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, guriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypatingai svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (pavyzdžiui, asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą, peržengiant modelio ribas ar kt.), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teismas į nurodytus pažeidimus jokio dėmesio nekreipė. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Atliekant ikiteisminį tyrimą, kitų įstatymų (STT įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo) nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008).

Be to, analizuodamas telefoninių pokalbių turinį, teismas turėjo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl kriterijų, pagal kuriuos teisės pažeidimas kvalifikuojamas kaip baudžiamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prasme. Šie kriterijai nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose, kuriose kilo santykio tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės (kaip viena kitai artimų teisinės atsakomybės rūšių) klausimas. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Nuteistosios nuomone, jei ji būtų iš karto nušalinta nuo pareigų, kaip to reikalavo įstatymas, ji nebūtų buvusi nuteista.

Nuteistasis V. Š. daro išvadą, jog iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nusikalstamai ir nesąžiningai veikė V. V., o A. J., pasinaudojęs susiklosčiusia situacija, paėmė iš pastarojo pinigus už tariamus V. Š. ir R. Š. veiksmus, kuriais padengė savo skolinius įsipareigojimus. Šias apelianto išvadas patvirtina elektroninių ryšių kontrolės duomenys, liudytojo Š. V. parodymai, V. V. A. J. perduotų pinigų radimo pas Š. V., kuriam A. J. buvo skolingas, faktas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistieji R. Š. ir A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei savo apeliaciniuose skunduose neigia padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pastarieji apeliaciniuose skunduose kelia versijas apie tai, kad R. Š., V. V. ir R. K. bylos duomenis galėjo sužinoti slapta nuo R. Š., susipažinęs su namuose pastarosios laikomais bylos dokumentais, ir panaudoti šią informaciją darant nusikalstamą veiką kartu su A. J. (R. Š.), nuteistasis A. J. nurodo, kad pinigus iš V. V. skolinosi. Nuteistasis V. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme atsakyti į klausimą dėl kaltės prisipažinimo ar neprisipažinimo atsisakė. Apeliaciniuose skunduose ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas nesutinkama su apygardos teismo įrodymų vertinimu, teigiama, jog įrodymai, kuriais pagrįsdamas nuteistųjų kaltę rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išdėstyti tendencingai, neišanalizavus ir neįvertinus jų tarpusavio ryšio, liudytojas V. V. yra nesąžiningas, linkęs daryti nusikaltimus, o kiti bylos įrodymai nepatvirtina nuteistųjų kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Tačiau su tokiais apeliacinių skundų argumentais negalima sutikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistiesiems nepalankių įrodymų patikimumas ginčijamas iš esmės nurodant, kad šie duomenys įrodomosios galios neturi bei remiantis vien subjektyviu, niekuo nepagrįstu įsitikinimu, jog apie nusikalstamas veikas parodymus duodantis asmuo apkalba nuteistuosius. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo abejoti V. V. parodymų teisingumu, nes nenustatyta, kad jis būtų suinteresuotas apkalbėti nuteistuosius ar jo parodymų teisingumą būtų įtakojusios nuteistųjų nurodytos aplinkybės (linkęs nusikalsti, nesąžiningas, kerštingas, turi sveikatos ir suvokimo problemų). A. J. apeliacinio skundo teiginys apie galimą V. V. siekį išvengti atsakomybės vertinamas kaip niekuo nepagrįsta nuteistojo prielaida, juo labiau, kad ikiteisminis tyrimas byloje, kurioje įtarimai pareikšti V. V. nėra nutrauktas. Pažymėtina ir tai, jog liudytojo V. V. parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiamos teismo išvados, įrodymų – tiek kaltinančių, tiek teisinančių tikrumo vertinimas paremtas objektyviais kriterijais, iš įvairių šaltinių gautos informacijos sugretinimu.

Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Nagrinėjamos bylos duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališkas. Tokių duomenų nenurodė ir apeliantai. Tai, kad teismas netenkino kai kurių prašymų ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji ir jų gynėjai, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu nebuvo ribojama teisė į gynybą, byla buvo nagrinėjama laikantis rungimosi principo – nuteistieji ir jų gynėjai teikė įvairius dokumentus, kuriuos teismas pridėjo prie bylos medžiagos, taip pat reiškė prašymus dėl įrodymų tyrimo papildymo, dalis kurių buvo patenkinta, o kita dalis – motyvuotai atmesta.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei BPK 305 straipsnio reikalavimų pažeidimų, prieštarauja priimto nuosprendžio turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių (išskyrus 2012 m. kovo 12 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolą) nepažeidė. Kartu pažymėtina, kad nebuvo pažeistos BPK 305 straipsnio nuostatos. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistųjų parodymus, todėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nepažeidė. Tai, kad teismas surinktus byloje duomenis įvertino ne taip, kaip pageidavo nuteistieji, nelaikytina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl nuteistosios R. Š. apeliacinio skundo argumentų

R. Š. teigimu, byloje, išskyrus suinteresuoto asmens V. V. parodymus, nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad ji veikė siekdama turtinės naudos sau ar A. J. ir V. Š.. Pastarieji nedavė parodymų, kad ji žinojo apie jų veiksmus, jiems padėjo ir veikė jų naudai ir siekė turtinės naudos. Apeliantės teigimu, byloje nėra jokių panaudojant technines priemones užfiksuotų protokolų, iš kurių galima daryti išvadą, kad ji žinojo, kad V. Š. ir A. J., prisidengdami R. Š. vardu, iš V. V. reikalavo pinigų.

Baudžiamojoje byloje esančių objektyvių įrodymų visuma, kuriuos pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai išanalizavo, patvirtina, kad R. Š., atlikdama ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. ir R. K. atžvilgiu, piktnaudžiavo tarnyba, pažeisdama Baudžiamojo proceso įstatymą, nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per įmanomai trumpiausią laiką, kad būtų išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos, kad būtų tinkamai pritaikytas įstatymas. Nurodytame ikiteisminiame tyrime ji teikė įtariamajam melagingą informaciją, nurodė atsisakyti procesinio veiksmo akistatos, tuo apsunkindama ikiteisminį tyrimą, klaidino V. V., teigdama, kad nukentės jo žmona R. K. ir, atvirkščiai, atsisakius akistatų, R. K. atžvilgiu byla nebus perduota teismui. Toks R. Š. elgesys buvo sąlygotas asmeninio intereso, o būtent, kad būtų sudarytas pagrindas jos vyrui V. Š. ir A. J. reikalauti iš V. V. kyšio, sudarant įspūdį, jog už kyšį bus atlikti tam tikri procesiniai veiksmai R. K. atžvilgiu.

Nuteistosios skunde nepagrįstai nurodoma, kad pokalbio metu V. V. ji tik paaiškino, kad jam ir R. K. gali būti tik blogiau, nes po akistatos padaugės juos kaltinančių įrodymų. Bylos duomenimis, liudytojų V. V., R. K., A. S., S. U. parodymai nustatyta, kad V. V. ir R. K. savo kaltę pripažino, davė išsamius parodymus, V. V. parodymais buvo patvirtinti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl akistatų su kitais įtariamaisiais atlikimas negalėjo pakenkti V. V. ir R. K.. Be to, minėto susitikimo metu R. Š. pasakytus žodžius apie tai, kad byloje tuo metu bus sprendžiamas ir klausimas dėl R. K. dalyvavimo organizuotoje grupėje, paneigė liudytojas A. S., teisiamojo posėdžio metu parodęs, kad tuo metu (2011 m. rudenį), nebuvo sprendžiamas klausimas dėl R. K. dalyvavimo organizuotoje grupėje ir jos bylos perdavimo į teismą. Šiame kontekste atmetami kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog nutraukti ikiteisminį tyrimą R. Š. neturėjo įgaliojimų, todėl neatitinka tikrovės jai pareikšti kaltinimai dėl palankaus procesinio sprendimo R. K. atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistieji darė viską, kad sudaryti V. V. įspūdį, jog jam reikia padaryti tam tikrus veiksmus, kad nebūtų, neva, pakenkta R. K. ir būtų palengvinta paties V. V. procesinė padėtis byloje.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas apeliantės dėmesys ir į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2014, kurioje išaiškinta, kad Baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, kad sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas. Kaltinamojo parodymų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės esminiu BPK pažeidimu nepripažįstamas, jei šių parodymų turinys yra paneigiamas įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą. Kaltinamojo, kuriam už melagingų parodymų davimą negali būti taikoma jokia atsakomybė, keliamoms versijoms paneigti neturi būti atliekami visi kaltinamojo pageidaujami veiksmai. Ikiteisminio tyrimo subjektai bei bylas nagrinėjantys teismai neprivalo atlikti proceso veiksmų, kuriais būtų siekiama tikrinti nekonkrečius, nerealius, o tam tikrais atvejais iš viso nepatikrinamus baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens parodymus.

Pirmosios instancijos teismas, be anksčiau nurodytų įrodymų, skundžiamą nuosprendį grindė ir savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolu (4 t. 118-127 b. l.). Nuteistosios apeliaciniame skunde ginčijamas savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumas, nurodant, kad jie atlikti pažeidus BPK 158 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliantės teiginiu ir savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolu užfiksuotų duomenų nepripažįsta įrodymu.

BPK 158 straipsnyje numatyta, kad tiriant nusikaltimus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą gali atlikti, neatskleisdami savo tapatybės. Toks įpareigojimas numatytas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos 2011 m. spalio 7 d. nutartyje, kuria leista neatskleidžiant savo tapatybės slapta naudoti technines priemones, kontroliuojant ir fiksuojant pastarųjų asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose, kuriose jie lankosi, transporto priemonėse, kuriomis jie naudojasi, išvardintų veiksmų fiksavimui daryti vaizdo ir/ ar garso fiksavimo technines priemones. Iš pateikto protokolo matyti, kad su nuteistuoju V. Š. buvo kalbamasis STT patalpose, šiam asmeniui žinant ir aiškiai suvokiant, kad su juo apie bylai svarbias aplinkybes tarnybinėse patalpose bendrauja ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Aptartos aplinkybės rodo, kad bendraudamas su nuteistuoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnas iš esmės neatliko jokių BPK 158 straipsnyje numatytų veiksmų ir nesilaikė esminės ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje bei įstatyme nustatytos tokių veiksmų atlikimo sąlygos tyrimą atlikti, neatskleidžiant savo tapatybės. Teisėjų kolegijos nuomone, STT pareigūnas šiuo atveju atliko ne BPK 158 straipsnyje ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje numatytus veiksmus, o atskleidęs nuteistajam savo tapatybę, faktiškai atliko jo apklausą.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Neatsiejamos įrodymų vertinimo sąlygos – įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Spręsdamas klausimą, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Tuo tarpu tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės.

Iš protokolo turinio matyti, kad su V. Š. buvo surengtas pokalbis STT tarnybinėse patalpose, pastarajam buvo žinoma, kad su juo bendrauja pareigūnas, kuris nuteistajam uždavinėjo klausimus, aiškindamasis jam rūpimas bylos aplinkybes. Pokalbių metu pareigūnas, apie tai neinformavęs nuteistojo, slapta darė garso įrašą, šis pokalbis nebuvo fiksuojamas apklausos protokole, prieš pokalbį nuteistajam nebuvo paaiškinta, kad jis turi teisę neduoti jokių paaiškinimų ir neatsakinėti į klausimus, turėti gynėją, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti prieš jį panaudota proceso metu. Akivaizdu, kad tokiu būdu, prisidengiant neva savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimu, faktiškai buvo vykdoma V. Š. apklausa, kurios metu nebuvo paisoma fundamentalių įtariamojo teisių neduoti parodymų prieš save, atsisakyti atsakinėti į klausimus, naudotis gynėjo paslaugomis, tuo esmingai suvaržant įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teises. Remiantis tuo, kas išdėstyta, tokiu būdu gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įrodymams keliamų reikalavimų ir negali būti pripažinti įrodymais. Todėl teisėjų kolegija šiais duomenimis nesiremia ir jų detaliau nevertina.

Nuteistosios apeliaciniame skunde nurodoma, jog jos (R. Š.) atliekamą ikiteisminį tyrimą, kuriame buvo pareikšti įtarimai V. V., kontroliavęs prokuroras A. S., gavęs iš V. V. informaciją apie tai, kad tyrėjos R. Š. vyras V. Š. reikalauja pinigų, privalėjo apeliantę nušalinti nuo ikiteisminio tyrimo, apie tai informuoti (duomenys neskelbtini) vadovybę ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Taip pat teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu V. V. ir A. S. nuslėpė minėtas aplinkybes, nes priešingu atveju teismas nebūtų leidęs sankcionuoti jokių procesinių prievartos priemonių.

Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Bylos duomenimis nustatyta, jog prokuroras A. S., gavęs iš V. V. informaciją apie galimai daromą korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, pagrįstai nukreipė V. V. į Specialiųjų tyrimų tarnybą. BPK 166 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1236 redakcija) nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2011 m. spalio 3 d. Specialiųjų tyrimų tarnyboje gautas V. V. pareiškimas dėl galimai daromos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos (1 t. 1-3 b. l.). Pateikto protokolo-pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir apie tai pranešta prokurorui (BPK 171 straipsnio 1 dalis) (1 t. 4-6 b. l.). Šiame kontekste pažymėtina, jog vadovaujantis Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, ikiteisminio tyrimo pradėjimas nėra išimtinai prokuroro kompetencija. Be to, iš V. V. pateikto protokolo-pareiškimo turinio matyti, jog V. V. suprato, kad pinigų iš jo reikalauja V. Š. ir jo žmona R. Š. (1 t. 3 b. l.). Taigi, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo žinoma informacija apie R. Š. galimai daromą nusikalstamą veiką. Akivaizdu, jog laikinai nušalinus R. Š. nuo pareigų, būtų neįmanoma atskleisti galimai vykdomą korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, ją darančius ir padedančius asmenis. Be to, tik surinkus pakankamai faktinių duomenų apie nuteistosios vykdomą nusikalstamą veiką buvo galima imtis BPK 157 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų, kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta.

Atmetami kaip nepagrįsti ir apeliantės skundo argumentai dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo teisėtumo.

BPK 159 straipsnis nustato, kad asmeniui, kuriam siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali būti leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius (formaliai atitinkančius objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius) veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2011 m. spalio 7 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 158 straipsniu, 159 straipsniu, buvo leista: V. V. atlikti BK 227 straipsnio 1, 2 dalyse numatytą nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. R. Š., V. Š., A. J. ar kitų asmenų naudai, ar jų nurodytiems tarpininkams per vieną ar daugiau kartų tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėti duoti ir duoti kyšį grynaisiais pinigais ar kitokiais būdais; nutartyje nurodytiems pareigūnams bei V. V. techninėmis priemonėmis fiksuoti minėtus veiksmus ir pokalbius, darant garso ir vaizdo įrašus. Ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis sankcionuoti NVIV priimta esant visoms būtinoms sąlygoms, numatytoms BPK 159 straipsnio 1 dalyje: 2011 m. spalio 3 d. gavus V. V. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2, 3 dalyje, požymius. Apeliantė NVIV taikymo neteisėtumą sieja su tuo, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, juos atlikęs V. V. buvo užfiksuotų pokalbių iniciatorius, kad iš pastarojo užfiksuotų veiksmų ir pokalbių aiškiai matyti, kad jo veiksmai atitinka provokacijos sąvoką.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad R. Š., o tuo pačiu A. J. ir V. Š., buvo provokuojami padaryti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad patys nuteistieji inicijavo susitikimus su V. V., reikalavo iš pastarojo perduoti pinigus bei inicijavo kyšio dalies perdavimą. Liudytojas V. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė išsamius parodymus apie ką bendraudavo telefoninių pokalbių ir susitikimų metu su nuteistaisiais. V. V. parodymai dėl bendravimo tiek su R. Š., tiek su kitais nuteistaisiais, atitinka elektroninių ryšių tinklais perduodamos ir operatyvinių darbuotojų kontroliuotos informacijos turinį. Tyrimo veiksmų atlikimo protokole 2011-10-21 užfiksuotas R. Š. ir V. V. pokalbis, kurio metu pati R. Š. įspėja V. V., kad V. V. gali būti pakeistos kardomosios priemonės, nes prokuroro nervai ne geležiniai (1 t. 170-173 b. l.). Be to, iš tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose 2011-10-19, 2011-10-21 užfiksuotų A. J. ir V. V. pokalbių turinio matyti, jog V. V. nuolat buvo primenama, kad pastarasis turi sumokėti, atnešti bent dalį tos sumos, pokalbiuose minimą avansą, kad pradėtų spręstis reikalai (1 t. 93-95, 170-173 b. l.). Taigi byloje nėra duomenų, kad nuteistieji buvo lenkiami reikalauti kyšio ar jį priimti prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jų apsisprendimui elgtis nusikalstamai. Privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Tokių aplinkybių šiuo atveju nebuvo nustatyta. Nenustačius provokavimo fakto, NVIV metu gauti įrodymai laikytini tinkamais.

Atmestinas apeliantės argumentas, jog skundžiamu nuosprendžiu ji nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, kiti nuteistieji – pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, tačiau teismo nutartyse dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo bei procesinės prievartos priemonių taikymo, V. V. buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagal BK 227 straipsnio 1, 2 dalis, siekiant išaiškinti nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 2, 3 dalyse, juos darančius asmenis bei gauti kitų tyrimui reikšmingų duomenų. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu priimtose ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje leista atlikti BK 227 straipsnio 1, 2 dalyse (papirkimas už pageidaujamą teisėtą ir neteisėta veikimą ar neveikimą) numatytas nusikalstamas veikas imituojančius veiksmus, nereiškia, kad dėl to tampa negalimas kitoks nusikalstamos veikos kvalifikavimas, t. y. pagal vėliau tyrimo metu nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Priešingu atveju ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai būtų be pagrindo suvaržomi reikalavimu tiksliai teisiškai įvertinti nusikalstamą veiką dar tyrimo pradžioje, nesant tam pakankamai duomenų.

Apeliaciniame skunde nuteistoji teisingai nurodo, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus galima tik prisijungti ar prisidėti prie tęstinių, trunkamų, taip pat prie besitęsiančių nusikaltimų. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog V. V. jau 2011-10-03 pareiškė, kad R. Š. vyras V. Š. reikalauja pinigų, todėl formaliai kyšio reikalavimas jau buvo įvykdytas. Iš bylos duomenų matyti, jog nutarčių, kuriomis buvo leista taikyti procesines prievartos priemones, priėmimo metu, buvo tik išreikštas reikalavimas duoti kyšį, tačiau pats kyšio davimas pasibaigęs nebuvo, t. y. tuo metu nebuvo susitarta nei dėl kyšio davimo, nei perduota bent dalis reikalaujamo kyšio. Taigi reikalauto kyšio dalies davimas 2011 m. spalio 24 d. bei 2011 m. spalio 26 d. dar nebuvo pasibaigęs, todėl pagrįstai buvo leista prisijungti prie tęstinės nusikalstamos veikos – kyšio davimui esant reikalavimui duoti kyšį.

Atsakant į skundo argumentą dėl slapto sekimo protokolų neatitikimo BPK 160 straipsnio 3 dalies reikalavimams, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, jog be to, kad BPK 160 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog slapto sekimo protokolas ir kiti su slaptu sekimu susiję bylos dokumentai surašomi vadovaujantis šio BPK 201 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, BPK 160 straipsnio 5 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, jog slapto sekimo protokolas gali būti surašomas vadovaujantis ir BPK 179 straipsnyje nustatytomis bendrosiomis tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo taisyklėmis (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1478 redakcija). Taigi apeliantės Baudžiamojo proceso įstatymo nežinojimas negali būti pagrindas slapto sekimo protokolus laikyti neatitinkančius įstatymų reikalavimų.

Niekuo nepagrįsti ir atmestini apeliantės skundo argumentai, jog byloje gauta informacija taikant procesines prievartos priemones turi būti vertinama kaip atsitiktinė, kad iš byloje pateiktų STT pareigūnės V. K. nuožiūra atrinktų telefoninių pokalbių ir/ ar jų ištraukų negalima vienareikšmiškai teigti, kad šiais pokalbiais padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 25 straipsnio 2 dalyje, BK 226 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija išsamiai ir visapusiškai išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolų teisingumu, kadangi šiuose protokoluose nustatytas aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys (liudytojų V. V., A. S., R. K. parodymai, slapto sekimo protokoluose užfiksuoti duomenys, kiti rašytiniai bylos duomenys). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų buvę suinteresuoti klastoti ikiteisminio tyrimo duomenis siekiant baudžiamojon atsakomybėn patraukti R. Š. ar kitus asmenis. BPK 154 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad dėl pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės fakto ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašo turinys. Tyrimui reikšmės neturintys duomenys ir garso įrašai, kurie nėra bendroje laikmenoje su reikšmingais bylai duomenimis ir įrašais, prie bylos nepridedami ir tuoj pat prokuroro nutarimu sunaikinami surašius atitinkamą aktą. Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolų matyti, kad juose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, kurie yra reikšmingi įrodinėjant šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistosios skundo argumentais, kad telefoninių pokalbiai ir/ ar jų ištraukos negali būti pripažinti patikimais ir pakankamais kaltės įrodymais, kadangi iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolų matyti, kad buvo užfiksuoti konkrečiomis dienomis ir konkrečiu laiku vykę pokalbiai, kurių turinys yra pakankamai aiškus, tiek juos vertinant atskirai, tiek vertinant kitų bylos aplinkybių kontekste. Taigi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija buvo gauta teisėtais būdais, todėl pagrįstai pripažinta įrodymu.

Apeliantė R. Š. skunde taip pat kelia ikiteisminio tyrimo teisėtumo klausimą, atsižvelgdama į tai, kad neva pagal BPK normas, paaiškėjus bent vienam nusikalstamos veikos požymiui pradedamas ikiteisminis tyrimas, o vykdytas tyrimas nutraukiamas. Apeliantei neaišku, kada jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 225 straipsnio 2 ir 3 dalis. Šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas yra vieningas ir vientisas procesas, kaltininkų veiksmų kvalifikacija vyksta viso proceso metu, atsižvelgiant į surinktus duomenis, kaltinimas gali būti keičiamas ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienu atveju turi būti priimami sprendimai pradėti tyrimą dėl vienos veikos ir nutraukti dėl kitos veikos. Nustačius, kad tiriami įtariamojo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius, įtariamajam pareiškiamas patikslintas įtarimas dėl tų nusikalstamų veikų. Iš bylos matyti, kad visos R. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos iš esmės susijusios su tais pačiais nusikalstamais veiksmais, dėl visų faktinių aplinkybių nustatymo buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Todėl skundo teiginiai, kad byloje reikėjo atlikti dar vieną ikiteisminį tyrimą dėl veikos, numatytos 228 straipsnio 2 dalyje, ir priimti atskirą procesinį sprendimą dėl veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 ir 3 dalyse, neatitinka Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio arba drausminio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Šis požymis, kuris gali būti ir turtinio, ir neturtinio pobūdžio, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininkų einamų pareigų svarbą ir pan. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė bei kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-335/2013).

Nagrinėjamu atveju tarnybine padėtimi piktnaudžiavo valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tyrėja, t. y. asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai. R. Š. tyčiniais, priešingais tarnybai veiksmais diskreditavo (duomenys neskelbtini) tyrėjos vardą, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės tarnybos principus, sumenkino teisėsaugos institucijos – (duomenys neskelbtini) autoritetą, valstybės prestižą ir akivaizdžiai pažemino (duomenys neskelbtini) autoritetą visuomenėje. Be to, savo neteisėtu veikimu atliekamame ikiteisminiame tyrime V. V. ir R. K. atžvilgiu sudarė sąlygas kitiems nuteistiesiems V. Š. ir A. J. padaryti kitą nusikalstamą veiką, t. y. reikalauti ir priimti kyšį iš V. V.. Siekdama sudaryti sąlygas V. Š. ir A. J. įvykdyti prekybą poveikiu, R. Š. veikė priešingai ikiteisminio tyrimo interesams, nevykdė prokuroro, kontroliavusio ikiteisminį tyrimą, nurodymų, o priešingai – stengėsi įtikinti V. V., kad jam būtina atsisakyti nuo akistatų su kitais įtariamaisiais, gąsdindama pastarąjį kardomosios priemonės pakeitimu bei tuo, kad jis pakenks savo artimam žmogui. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl nuteistosios veiksmų didelės žalos patyrė valstybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad jau vien tai, kad valstybės tarnyba yra skirta tarnauti žmonėms, bet koks valstybės tarnautojo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar savo įgaliojimų viršijimas, pasireiškiantis nepagrįstu žmogaus teisių ar laisvių suvaržymu ar kitokiais padariniais – yra didelė žala ne tik tam asmeniui, bet ir valstybės tarnybos autoritetui, tuo pačiu ir pačios valstybės interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-153/2005).

BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia priešingai tarnybos interesams, pažeisdamas pagrindinius tarnybos principus, iškraipydamas tarnybinės veikos esmę ir turinį, menkindamas konkrečios institucijos ir pačios valstybės autoritetą. Jei BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos (nesant kyšininkavimo požymių), atsakomybė kyla pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi būtini padariniai – didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija).

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad R. Š., būdama valstybės tarnautoja, siekdama turtinės naudos V. Š. ir A. J., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė.

Apeliantė skunde nenurodydama jokių tokį teiginį pagrindžiančių argumentų nesutinka ir su jos veikos kvalifikavimu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ( 2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija, įsigaliojusia 2011-07-05). Šiuo aspektu pažymėtina, jog R. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tęstinį nusikaltimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. Š. inkriminuota nusikalstama veika baigėsi 2011-10-21. Akivaizdu, jog tuo metu galiojo minėta BK 228 straipsnio redakcija, todėl visiškai pagrįstai R. Š. buvo nuteista pagal veikos padarymo metu galiojusią BK 228 straipsnio redakciją.

Dėl nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentų

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad A. J. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, BK 226 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai byloje yra nustatyti bei įrodyti teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.

Priešingai nei nurodo apeliantas, A. J. kaltę dėl prekybos poveikiu, patvirtina liudytojų V. V., R. K., A. S. parodymai, slapto sekimo, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų protokoluose užfiksuoti duomenys, dokumentų, daiktų protokolas, asmens kratos protokolas.

Iš byloje esančio 2011-10-03 STT užregistruoto V. V. pareiškimo-protokolo matyti, kad V. V. nurodo, jog 2011-08-28 susitikimo, organizuoto A. J. iniciatyva, su V. Š. metu, pastarasis pareikalavo 20 000 Lt, teigdamas, kad priešingu atveju byloje nukentės jo žmona R. K. (1 t. 1-3 b. l.). Protokole-pareiškime užfiksuotus duomenis patvirtina šioje nutartyje jau aptartas 2011-10-19 telefoninis pokalbis tarp A. J. ir V. V. (1 t. 93-95 b. l.). Tai, kad V. V. buvo atvykęs pas R. Š. ir klausė su kuo jam toliau bendrauti, pastaroji galvos linktelėjimu nurodė bendrauti su A. J., bei pasakė, kad ji labai stengsis, patvirtina tiek nuo 2011-10-13 iki 2011-10-17 užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp V. V., R. K. ir R. Š. dėl V. V. atvykimo pas R. Š., tiek 2011-10-17 atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus užfiksuotas V. V. ir R. Š. susitikimo vaizdo ir garso įrašas, kuriame nustatyta, jog kalbant su R. Š. V. V. tyliai jos paklausia, ar ,,galioja tas dalykas“, ,,susitikti su Viliumi ar su Algiu, su kuriuo būtų geriau?“, į tai R. Š. atsako: „Nu žiūrėkit, kaip, paskui pažiūrėsim, kaip ten, aš pasistengsiu“ (1 t. 82-89 b. l.).

Liudytojo V. V. parodymus apie tai, kad 2011-10-20 susitikimo su A. J. metu, jis pastarojo paprašė suvesti su V. Š., į ką A. J. atsakė, kad V. Š. bijo, tačiau pažadėjo organizuoti susitikimą, taip pat apie tai, jog jis (V. V.) susitikimo metu A. J. pasakė, kad pinigus sumokės tiks gavęs iš (duomenys neskelbtini) išsamią informaciją apie padėtį byloje, patvirtina 2011-10-19 ir 2011-10-20 užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp A. J. ir V. V. bei tarp A. J. ir V. Š. dėl pastarųjų susitikimo 2011-10-20. Be to, iš 2011-10-20 tyrimo veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog V. V. ir A. J. susitikimo 2011-10-20 metu A. J. V. V. praneša, kad buvo susitikęs su V. Š. ir kad V. V. reikia parašyti atsisakymą nuo akistatos su bendrovės „T.“ atstovais. A. J. taip pat pasako, kad V. Š. bijo susitikinėti, bet jis (A. J.) pažada organizuoti susitikimą. Iš slapto sekimo protokolo matyti, jog po aptarto susitikimo, kitą dieną A. J. susitiko su V. Š., po to A. J. iš karto vėl susitiko su V. V.. Nustatyta, kad 2011-10-21 vykusio susitikimo metu A. J. V. V. pasakė rašyti prašymą dėl atsisakymo nuo akistatų ir kad bus suderinta taip, kad R. K. nebus įtraukta į bylą, kad civilinis ieškinys bus sumažintas. Taip pat A. J. pasakė, kad pradžiai V. V. gali duoti pusę to, ką jam lapelyje buvo nurodęs V. Š., A. J. ir V. V. susitarė, kad pinigus V. V. atneš kitos savaitės trečiadienį. Šiame kontekste pažymėtina, jog apklausta teisme kaip liudytoja R. K. patvirtino, jog V. V. po vieno iš susitikimų su A. J. pasakė, kad jam (V. V.) buvo nurodyta atsisakyti byloje nuo akistatų (15 t. 127-132 b. l.).

Be to, liudytojo V. V. parodymais bei 2011-10-24 atlikus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nustatyta, kad A. J. ir V. V. 2011-10-24 susitikimo metu, pastarasis A. J. paprašė perduoti R. Š. nedarbingumo pažymų kopijas, kurias patvirtino savo parašu, nurodė datą bei perdavė A. J.. Po to V. V. suskaičiavo ir perdavė A. J. 5 000 Lt, o likusius pažadėjo atvežti trečiadienį. A. J. pažadėjo, kad R. K. atžvilgiu viskas bus gerai, taip pat pažadėjo trečiadienį atvežti prašymo dėl atsisakymo nuo akistatų pavyzdį. Slapto sekimo protokolas patvirtina, kad 2011-10-24 V. V. susitiko su A. J., po to A. J. susitiko su V. Š., o susitikimo pabaigoje V. Š. iš A. J. automobilio paėmė susuktus lapus. R. Š. tarnybiniame kabinete atliktos kratos metu pastaroji iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) segtuvo pateikė V. V. išduotų nedarbingumo pažymėjimų kopijas su V. V. ranka darytais įrašais (2 t. 113-115 b. l.). Dokumentų, daiktų pateikimo protokolas patvirtina, kad liudytojas Š. V. pateikė keturis 500 Lt vertės banknotus, kuriuos jam kaip skolą grąžino A. J.. Juos apžiūrėjus, nustatyta, kad jų serijiniai numeriai sutampa su V. V. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimui perduotų banknotų serijiniais numeriais (4 t. 49-52 b. l.).

Liudytojo V. V. parodymais, užfiksuotais telefoniniais pokalbiais tarp A. J. ir V. V., tarp A. J. ir V. Š., bei atlikus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nustatyta, kad 2011-10-26 susitikimo su A. J. ir V. V. metu, A. J. pasakė, kad akistatos atsisakymo pavyzdžio neatvežė, kad V. Š. užimtas darbe, bijo susitikti, taip pat pasakė, kad dėl R. K. viskas tvarkoje, nėra ko bijoti. Po to V. V. suskaičiavo ir padavė A. J. 5 000 Lt, likusius A. J. nurodė atvežti rytoj. Asmens kratos protokolas patvirtina, kad atliktos kratos metu pas A. J. buvo rasti ir paimti dešimt 500 Lt nominalo banknotai, kuriuos apžiūrėjus, buvo nustatyta, jog jų serijiniai numeriai sutampa su V. V. nuskalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimui perduotų kupiūrų serijiniais numeriais. Be to, slaptas sekimo protokolas patvirtina, kad 2011-10-26 A. J. buvo susitikęs su V. V., po šio susitikimo A. J. susitiko su V. Š. (1 t. 20-37 b. l.).

Taigi byloje surinktų, pirmosios instancijos teisme ištirtų ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visuma paneigia apelianto tiek pirmosios instancijos teisme, tiek skunde nurodomą versiją, kad jis (A. J.) pinigus iš V. V. skolinosi. Iš aptartų duomenų matyti, jog A. J. nė karto neprašė V. V. paskolinti pinigų, priešingai – pastarajam nuolat buvo primenama, kad V. V. turi sumokėti, atnešti bent dalį V. Š. nurodytos sumos, kad reikalai pradėtų spręstis.

Neigdamas savo kaltę apeliantas taip pat nurodo, jog nebuvo nustatytas tikslas paveikti R. Š. tiesiogiai ar per V. Š..

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad: 2011-08-28 A. J. organizavus susitikimą, V. Š. tiesiogiai pareikalavo iš V. V. duoti 20 000 Lt kyšį savo ir A. J. naudai už palankių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini); 2011-10-19 A. J. tiesiogiai, o V. Š. netiesiogiai per A. J. pareikalavo iš V. V. perduoti dalį V. Š. reikalauto 20 000 Lt kyšio už palankių procesinių sprendimų priėmimą R. K. atžvilgiu; V. Š., R. Š. ir A. J. pateikdavo V. V. informaciją, norėdami sudaryti įspūdį, jog padeda ir gali padėti jam, kad pastarasis sutiktų sumokėti V. Š. ir A. J. reikalaujamą kyšį; 2011-10-21 susitikimo metu A. J. ir V. V. sutarė, kad dalį reikalaujamų pinigų – 10 000 Lt – V. V. atveš iki trečiadienio, t. y. iki 2011-10-26; V. V. perduotus nedarbingumo pažymėjimų kopijas tą pačią dieną A. J. perdavė V. Š., o šis – savo žmonai R. Š., kuri jas įdėjo į ikiteisminio tyrimo segtuvą; 2011-10-24 A. J. tiesiogiai, o V. Š. netiesiogiai – per A. J., savo naudai priėmė iš V. V. dalį reikalauto kyšio, t. y. 5 000 Lt už pažadą, pasinaudojant V. Š. giminyste ir A. J. pažintimis, paveikti (duomenys neskelbtini) tyrėją R. Š., kad ši neteisėtai veiktų vykdydama įgaliojimus; 2011-10-26 A. J. tiesiogiai, o V. Š. netiesiogiai – per A. J., savo naudai priėmė kitą dalį reikalauto kyšio, t. y. 5 000 Lt. Taigi, iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad A. J. pažadėjo V. V., pasinaudodamas savo pažintimi su tyrėja R. Š. bei žinodamas, kad R. Š. V. V. yra pažadėjusi veikti pastarojo naudai, paveikti tyrėją, kad ši neteisėtai veiktų, vykdydama įgaliojimus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kaltininko veiksmų kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnį, neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai.

Atmetami kaip nepagrįsti ir apelianto skundo argumentai dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo teisėtumo. Nuteistasis A. J. NVIV taikymo neteisėtumą sieja su tuo, kad nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus teismas leido atlikti galine data, t. y. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartimi buvo leista atlikti NVIV nuo 2011 m. spalio 6 d., todėl visi pagal minėtą nutartį atlikti veiksmai yra neteisėti ir jų metu gauti duomenys nelaikytini įrodymais.

Teisėjų kolegijos nuomone šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis priimta 2011 m. spalio 7 d., o nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo leista atlikti nuo 2011 m. spalio 6 d., nereiškia, kad priimta nutartis ir jos pagrindu atlikti visi veiksmai bei gauti faktiniai duomenys yra neteisėti. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis galioja nuo priėmimo dienos, t. y. nuo 2011 m. spalio 7 d. Tai, kad nutartyje buvo padaryta techninė klaida dėl slaptų veiksmų pradžios laiko, kurią sąlygojo prokuroro pateiktas pareiškimas 2011 m. spalio 6 d. ir kuriuo buvo prašoma leisti atlikti slaptus veiksmus nuo 2011 m. spalio 6 d., nėra pagrindas nutartį bei nutarties pagrindu atliktus veiksmus vertinti kaip neteisėtus. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartis priimta laikantis BPK reikalavimų, esant pakankamai informacijos apie nuteistųjų nusikalstamus veiksmus. Pažymėtina ir tai, kad 2011 m. spalio 6 d. jokių slaptų ar kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų, dėl kurių teisėtumo galėtų kilti abejonių, atlikta nebuvo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrįstai A. J. pripažino kaltu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, BK 226 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nesutinkant su V. Š. nuteisimu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje neatskleistas nuteistojo susitarimo padaryti nusikalstamą veiką su A. J. turinys. Tokį teiginį apeliantas argumentuoja remdamasis A. J. parodymais, jog pastarasis V. V. paprašytas suorganizavo V. V. ir V. Š. susitikimą, tačiau pastarųjų pokalbio nežino. Pats apeliantas taip pat viso bylos proceso metu neparodė, kad tarėsi su A. J. dėl kokios nors bendros nusikalstamos veikos ar pinigų reikalavimo iš V. V.. Su tokiais argumentais negalima sutikti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Aptariamoje byloje teismas nustatė bendrininkavimo formą – bendrininkų grupę (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-2018/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011).

Nagrinėjamoje byloje be liudytojo V. V. parodymų, nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe įrodo ir išsamiai nuosprendyje aptarti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, slapto sekimo bei nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo metu užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog A. Š. ir A. J. veikė bendrai, siekdami iš V. V. gauti kyšį. Liudytojas V. V. pareiškime-protokole nurodė, kad 2011-08-28 susitikimo su V. Š. A. J. iniciatyva metu, V. Š. pareikalavo iš jo 20 000 Lt. Iš 2011-10-19 užfiksuoto V. V. pokalbio su A. J. matyti, kad A. J. žinojo apie V. V. susitikimą su A. Š., kurio metu iš V. V. buvo pareikalautas kyšis, o V. V. paklausus apie avanso dydį, A. J. atsako, kad tai V. V. ir A. Š. reikalas bei užtikrina V. V., kad ,,jie” niekur nedings ir visus reikalus sutvarkys iki galo. Iš V. V. parodymų taip pat seka, jog 2011-10-19 susitikimo su A. J. metu pastarasis jam pasakė, kad jis (V. V.) nevykdo V. Š. nurodymų per savaitę perduoti 20 000 Lt, patarė kuo greičiau surinkti pinigus, tuomet bus lengviau kalbėtis su Šlaičiūnais. 2011-10-20 susitikimo A. J. metu, V. V. paprašė A. J. suvesti jį su V. Š., į ką A. J. atsakė, kad pastarasis bijo, bet pažadėjo organizuoti susitikimą. V. V. A. J. pažadėjo pinigus sumokėti gavus išsamią informaciją apie padėtį byloje. 2011-10-21 susitikimo su A. J. metu, pastarasis pasakė, kad kalbėjo su V. Š., kuris liepė vykti pas tyrėją R. Š. rašyti atsisakymą nuo akistatų, sakė, kad galimai ieškinys sumažės, bus panaikinta dalis epizodų ir byla bus siunčiama į teismą. Taip pat A. J. nurodė, kad pinigus V. V. gali perduoti dalimis. 2011-10-21, A. J. nurodymu, V. V. nuvyko pas R. Š., kuri taip pat pasakė jam rašyti atsisakymą nuo akistatų. Šiuos liudytojo V. V. parodymus patvirtina 2011-10-18 užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp V. V. ir A. J. dėl susitikimo kitą dieną, taip pat 2011-10-19 ir 2011-10-20 užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp A. J. ir V. V. bei tarp A. J. ir V. Š. dėl susitikimo 2011-10-20. Be to, liudytojo parodymus patvirtina nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų protokoluose 2011-10-19, 2011-10-20, 2011-10-21 užfiksuoti V. V. ir A. J. susitikimai, kurių metu A. J. praneša, kad buvo susitikęs su V. Š., kuris pasakė, kad V. V. viskas buvo pasakyta ir jis per A. J. turėjo kažką perduoti, taip pat A. J. kelis kartus nurodo V. V. kitą dieną atvežti avansą, kad reikalai spręstųsi, po to A. J. V. V. praneša, kad V. V. reikia parašyti pareiškimą, jog atsisako nuo akistatos, A. J. taip pat paaiškina, kad V. Š. bijo susitikinėti su V. V., tačiau pažada organizuoti jų susitikimą, vėliau A. J. pasako, kad reikia parašyti pareiškimą dėl atsisakymo nuo akistatų su visomis įmonėmis ir bus sutvarkyta taip, kad V. V. sugyventinė nebus įtraukta į bylą, o civilinis ieškinys sumažintas, taip pat pasako, kad pradžiai galima atvežti pusę to, ką rodė V. Š., susitaria, kad pinigus V. V. atveš kitą savaitę trečiadienį (1 t. 92-96, 130-133, 158-161 b. l.).

Taigi iš aptartų įrodymų matyti, jog pirmas kyšio iš V. V. pareikalavo A. Š., vėliau su V. V. susitikinėjo A. J., kuris teikė informaciją apie R. Š. atliekamą ikiteisminį tyrimą, nurodydamas, kad A. Š. susitikti bijo. Bylos duomenimis nustatyta, jog A. J. tiek prieš susitinkant su V. V., tiek po jų susitikimų, bendravo su V. Š.. Iš užfiksuotų V. V. ir A. J. susitikimų matyti, kad A. J. buvo nuolat informuojamas apie V. V. atžvilgiu atliekamą tyrimą, ir kad V. Š. žinojo, apie ką susitikimų metu kalbėjo V. V. ir A. J.. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad bylos duomenimis – liudytojo V. V. parodymais, slapto sekimo bei kratos protokolais nustatyta, jog A. J. V. V. perduotos nedarbingumo pažymos su pastarojo ranka padarytais įrašais buvo rastos R. Š. atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie tai, kad V. V. A. J. perduotas nedarbingumo pažymėjimų kopijas pastarasis perdavė V. Š., o V. Š. – savo žmonai R. Š., kuri jas įdėjo į ikiteisminio tyrimo segtuvą. Taigi, V. Š. ir kito nuteistojo A. J. veiksmų pobūdis rodo, kad jų veiksmai buvo suderinti ir atlikti bendrai, suvokiant bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidedant prie jo įgyvendinimo kiekvienam iš bendrininkų realizuojant bent dalį BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad V. Š. šį nusikaltimą padarė veikdamas kartu su A. J.. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

Nuteistojo skunde akcentuojamas 2012 m. kovo 12 d. protokolo teisėtumas buvo aptartas atsakant į nuteistosios V. Š. skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija šių argumentų nekartoja.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apelianto parodymuose nėra duomenų apie jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, kadangi vien tik savo kaltės neigimas nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Šioje dalyje taip pat svarbu pažymėti, kad pats apeliantas iš esmės tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme nenurodė kokių nors konkrečių jį kaltinančius įrodymus galinčių paneigti aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. Š. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Š. nesutinka su nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimu pagal šiuo metu galiojančią 2011-06-11 įstatymo Nr. XI-1472 redakciją ir teigia, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal anksčiau galiojusią šio straipsnio redakciją, kadangi iš kaltinimo formuluotės matyti, jog pirmas inkriminuojamas veiksmas yra 2011-06-15 R. Š. pažadas V. V. neteisėtai veikti pastarojo naudai. Šie skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti.

Pagal bendrą taisyklę nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Tęstinės nusikalstamos veikos atveju nusikalstamos veikos laikas yra visas laikas, kai buvo daroma nusikalstama veika ir tokiu atveju taikomas baudžiamasis įstatymas, kuris galiojo, kai nusikalstama veika buvo baigta. V. Š. yra nuteistas už tęstinį nusikaltimą, t. y., kad jis tiesiogiai ir netiesiogiai pareikalavo duoti kyšį ir netiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai veiktų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. Š. inkriminuojama nusikalstama veika baigėsi 2011-10-26, kai buvo priimta dalis kyšio ir nuteistieji buvo sulaikyti. Tuo metu galiojo aktuali BK 226 straipsnio redakcija, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė aktualią įstatymo redakciją, kuri galioji nusikaltimo baigimo metu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. J., R. Š. ir V. Š. apeliacinius skundus atmesti.