Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.1; 1.2.26.2; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-05-19 nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros, su įpareigojimais;

- BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros, su įpareigojimais;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros, įpareigojant R. D.:

- mokytis, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

- būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Iš R. D. nukentėjusiosios A. B. naudai priteista 350 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. D. nukentėjusiosios J. K. naudai priteista 143,10 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. D. (V. D.) pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros ir nustatyti įpareigojimai:

- mokytis, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

- būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Iš V. D. priteista nukentėjusiosios L. G. D. naudai 125,97 Eur turtinei žalai ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis V. D. dalyje neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. D. pripažintas kaltu dėl to, kad pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2024-02-20, apie 20.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) aikštėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su N. K., kuris nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio atsakytų už šių nusikalstamų veikų padarymą, įžūliu elgesiu, dėl menkavertės dingsties, po to kai N. K. parvertė nukentėjusiąją A. B. ant žemės bei pradėjo ją gulinčią tempti, jis dešine koja spyrė nukentėjusiajai į jos kairę ranką, tokiu būdu dėl kairės plaštakos 4-o piršto distalinės falangos lūžio, poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, dešiniame rieše, dešinėje blauzdoje ir kairėje pėdoje, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios A. B. sveikatą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais savo veiksmais R. D. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje.

2. V. D. pripažintas kaltu dėl to, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jis, 2024-02-20, apie 20.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) aikštėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, dėl menkavertės dingsties griebė nukentėjusiąją L. G. D. už striukės bei atitraukęs ją nuo E. I., abejų rankų kumščiais sudavė pastarajai du smūgius į galvos sritį – smilkinį bei keturis smūgius į veido sritį – du į žandikaulį ir du į akių sritį, o jai nukritus, jis atsisėdęs ant jos, abejomis kojomis laikydamas nukentėjusiąją dubens srityje, abiejų rankų kumščiais ir alkūnėmis sudavė nukentėjusiajai L. G. D. ne daugiau dvylikos smūgių į įvairias kūno vietas, tokiu būdu dėl žaizdos apatinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, rankose ir kojose nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios L. G. D. sveikatą ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais savo veiksmais V. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo: 1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-05-19 nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba 2. išteisinti jį pagal BK 284 straipsnį ir perkvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę; 3. nukentėjusiosios A. B. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos palikti nenagrinėtą ir sumažinti priteistą neturtinę žalą, taip pat nukentėjusiosios J. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos palikti nenagrinėtą, o dėl neturtinės žalos atmesti.

3.1. Nuteistojo teigimu jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Aptariant bylos duomenimis nurodoma, kad jam buvo inkriminuotas vienas spyris nukentėjusiajai į kairę ranką, nuo kurio, tikėtina, galėjo atsirasti kairės plaštakos 4-ojo piršto distalinės falangos lūžis. Tačiau specialisto išvadoje Nr. G607/2024 (01) konstatuoti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 7 trauminiais poveikiais, todėl nuo spyrio negalėjo kilti kitos sveikatos sutrikdymo pasekmės. Be to, inkriminuotame epizode minimas asmuo (N. K.), kuris nusikalstamos veikos metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, todėl toks nuosprendis yra neteisėtas ir neatitinka teismų praktikos, nes jame padarytas konstatavimas apie asmens, nepatraukto baudžiamojon atsakomybėn veiksmus, pažeidžia paminėto asmens teises gintis nuo veiksmų, konstatuotų nuosprendyje.

3.2. Nuteistojo vertinimu jo veiksmų tyčinė kaltė buvo nustatyta dėl netinkamo ir selektyvaus įrodymų vertinimo. Pažymima, kad byloje liko nepaneigta, kad nuteistasis siekdamas koja nuspirti peilį, buvusį ant žemės, galėjo netyčia kontaktuoti su nukentėjusiosios A. B. ranka, kuri tuo pat metu bandė šį peilį pakelti. Toliau skunde pateikiant proceso dalyvių parodymų vertinimą nurodoma, kad nuteistojo versijos nepaneigia ir liudytojo E. E. I. parodymai ir teismo nepašalinti prieštaravimai tarp jų, kadangi liudytojas, nematęs įvykio ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš R. D. sužinojęs, kad A. B. iš rankų iškritus peiliui jis, norėdamas peilį nustumti šalin, atsistojo jai ant rankos, o teisme aiškino, kad nuteistasis arba sudavė į nukentėjusiosios ranką, arba atsistojo jai ant rankos. Pažymi, kad nors teismas rėmėsi nuteistojo V. D. parodymais, tačiau jis viso proceso metu nuteistajam inkriminuotų A. B. sužalojimo aplinkybių nebuvo nurodęs, o specialisto išvadoje nėra nurodytas sužalojimų padarymo mechanizmas, neįvardintas kaltininkas, teisiškai neįvertinti jo veiksmai, todėl šis įrodymų šaltinis savaime neatskleidžia inkriminuotų veiksmų kvalifikacijos. Mano, kad nuteistojo versiją apie tai, kad veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiosios sužalojimą, patvirtina liudytojo A. P. parodymai apie tai, kad nuteistasis savo koja prispaudė nukentėjusiajai ranką, siekdamas, kad ši nepaimtų peilio bei vaizdo įrašas, kuriame joks inkriminuotas spyris neužfiksuotas.

3.3. Teigiama, kad teismas netinkamai nustatė ne tik įvykio eiliškumą, bet ir tai, kad tik nuteistasis R. D. turėjo fizinį kontaktą su A. B.. Vaizdo įraše matyti, kad po to kai A. B. buvo tempiama ant žemės, vyko jos kontaktas su kitais asmenimis, tarp jų galimai ir V. D.. Be to, nukentėjusioji L. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. B. tempęs vaikinas kumščiais jai sudavė po vieną smūgį į abiejų rankų plaštakas, o teisme nurodė, kad pastarajai spyrė į ranką ir smūgiavo N. K.. Šis liudytojas teisme patvirtino, kad nuteistasis R. D. jokio fizinio smurto nenaudojo ir muštynėse nedalyvavo. Kadangi tarp N. K. ir nukentėjusiosios buvo fizinis kontaktas, specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir tuo metu. Be to liko neįvertintas ir BPC pranešimas, kuriame pranešėjas nurodė, kad dvi merginas sužalojo 18 metų vaikinas, galimai ukrainietis.

3.4. Pažymima, kad nukentėjusioji viso proceso metu negalėjo nurodyti kas ir kokiomis aplinkybėmis sužalojo jai rankos pirštą, taigi davė neinformatyvius paaiškinimus. Be to, ji patvirtino, kad buvo išsitraukusi peilį savigynai, kurį kažkas jai išmušė iš rankų ir būtent tuo metu ji pajuto skausmą. Nuteistojo vertinimu teismas nebandė nustatyti, kokiomis aplinkybėmis iš nukentėjusiosios rankų iškrito ar buvo išmuštas peilis, todėl byloje esant duomenų, kad kažkas A. B. išmušė peilį iš rankos, nustatant R. D. kaltės formą buvo pažeistas principas, nurodantis, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Mano, kad jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti, pagal pasekmės, kaip neatsargus nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, liko neįvertinta baigiamųjų kalbų metų nurodyta aplinkybė dėl būtinosios ginties situacijos.

3.5. Nuteistasis taip pat nurodo, kad netinkamas veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį lėmė ir tai, kad jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Nuosprendyje nepateiktos jokios faktinės aplinkybės, patvirtinančios BK 284 straipsnio sudėties požymius. Cituojant teismų praktiką dėl visuomenės rimties ir tvarkos pažeidimo nurodoma, kad išvada šioje dalyje grindžiama tik vieša vieta, konstatuojant įžūlų elgesį dėl menkavertės priežasties – spyrį nukentėjusiajai, kas anot teismo, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3.6. Nuteistojo vertinimu buvo netinkamai išspręstas civilinių ieškinių klausimas. Nurodo, kad turtinis reikalavimas dėl telefono sugadinimo jam nebuvo inkriminuotas, todėl galimai padaryta turtinė žala A. B. iš jo priteista nepagrįstai. Pažymima, kad nukentėjusiajai priteistas aiškiai per didelis neturtinės žalos dydis, nors teismas nedetalizavo, kuo pasireiškė nukentėjusiosios nurodytos būklės, nevertino jo amžius bei turtinė padėtis. Mano, kad tam įtakos turėjo ir netinkamas nuteistojo kaltės formos nustatymas. Atskirai nurodoma, kad striukės sugadinimas taip pat nebuvo jam inkriminuotas, jo veiksmai nebuvo susiję su striukės suplėšymu, o nukentėjusiosios mama nuo jo veiksmų nenukentėjo, todėl jos reikalavimas priteisti turtinę žalą yra nepagrįstas.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis V. D. ir jo gynėja – nuomonės dėl skundo neišsakė, prokurorė prašė skundą dalyje dėl veikos kvalifikavimo, faktinių aplinkybių nustatymo atmesti, dėl civilinio ieškinio susijusio su striukės suplėšymu ir telefono sugadinimu - tenkinti. Nukentėjusioji J. K., nukentėjusiosios A. B. atstovas advokatas prašė skundą atmesti ir pateikė atskirą prašymą pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes, nuteistąjį V. D. bloginančiais pagrindais.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. D. nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir mano, kad netinkamai atlikus įrodymų vertinimą, neteisingai nustačius jo tyčios kryptingumą ir formaliai vertinant viešosios vietos požymį jis buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį. Teigiama, kad esant nepašalintoms abejonėms ir nesant objektyvių duomenų apie spyrio atlikimą, jo veiksmai galėtų būti kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, todėl kartu prašo paskirti švelnesnę bausmę. Nuteistojo vertinimu taip pat buvo netinkamai išspręsti civiliniai ieškiniai. Teigiama, kad nukentėjusioji J. K. tiesiogiai nenukentėjo nuo jo veiksmų, todėl pastarosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos turėtų būti atmestinas, o kadangi jo veiksmai nebuvo susiję su striukės suplėšymu, reikalavimas dėl turtinės žalos turi būti paliktas nenagrinėtu. Analogiškais motyvais prašoma palikti nenagrinėtu ir nukentėjusiosios A. B. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, patirtos dėl sugadinto telefono, kadangi tokios žalos padarymas jam nebuvo inkriminuotas. Taip pat prašo sumažinti A. B. priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi jis nustatytas neatsižvelgiant į nuteistojo amžių ir finansinę būseną bei nepagrindžiant, kuo pasireiškė nukentėjusiosios išgyvenimai. Kartu nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą lemia ir tai, kad kaltinime yra minimi ir asmens, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, vardas ir pavardė, kas pažeidžia tokio asmens teisę į gynybą.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat ir pačio nuteistojo R. D. parodymus apie įvykių eigą, kuriuos išsamiai išanalizavęs priėmė pagrįstas išvadas. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad tarp nuteistojo R. D. įžūlaus elgesio, atlikto viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties, jam veikiant su asmeniu, kuris nusikalstamos veikos metu nebuvo sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus, t. y. tyčinių smurtinių veiksmų – spyrio nukentėjusiajai A. B. į kairę ranką, po to kai minėtas asmuo ją parvertė ir tempė bei kilusių pasekmių – visuomenės rimties ar tvarkos ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio kairės plaštakos 4-ojo piršto dalies distalinės falangos lūžiu, poodinėmis kraujosruvomis dešinėje blauzdoje ir kairėje pėdoje, yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl šie veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip BK 284 straipsnio ir 138 straipsnio 1 dalies sutaptis. Kolegijos vertinimu nuosprendžiu taip pat motyvuotai paskirtos laisvės apribojimo bausmes, be intensyvios priežiūros, su įpareigojimais, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai subendrino tarpusavyje bausmių apėmimo būdu ir teisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus.

8. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Pažymėtina, jog nuteistasis V. D. apeliacinio skundo dėl šio nuosprendžio nėra pateikęs pats, dėl to nėra gauti prokuroro, nukentėjusiojo apeliaciniai skundai, todėl dėl jo, bei N. K. veiksmų, kuris nusikalstamos veikos darymo metu nebuvo sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus, nuo kurio gali kilti baudžiamoji atsakomybė, vertinimo kolegija pasisako tik tiek, kiek tai susiję su R. D. skunde nurodomomis aplinkybėmis dėl nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo.

9. Vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostata, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Remiantis suformuotais teismų praktikos išaiškinimai, nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190/2011, 2K-174-511/2020, 2K-257-697/2022). Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su asmeniu, kuris negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus, nustatomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, tokio asmens pavardė neminima, o paminėta turi būti pašalinama iš kaltinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190/2011, 2K-174-511/2020, 2K-257-697/2022), kadangi priešingas aprašymas pažeistų BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatą. Nors šioje byloje nebuvo sprendžiamas N. K. kaltės ir jo veiksmų apimties klausimas, juos aptariant tik tiek, kiek buvo būtina nusikalstamoms veikoms atskleisti, kas negali būti vertinama kaip liudytojo N. K. teisės į gynybą pažeidimas, vis tik toks kaltinimo formulavimas neatitinka paminėtos nuoseklios teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai N. K. pavardė šalintina iš nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos R. D. padarytos veikos parašymo.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, esmines aplinkybes nustatė ir nuteistojo veiksmus kvalifikavimo tinkamai, tam pritaria ir teisėjų kolegija.

Dėl veiksmų kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

11. Skundžiamu nuosprendžiu R. D. pripažintas kaltu dėl to, kad pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, kuomet 2024-02-20, apie 20.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) aikštėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su asmeniu, kuris nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, įžūliu elgesiu, dėl menkavertės dingsties, po to kai minėtas asmuo parvertė nukentėjusiąją A. B. ant žemės bei pradėjo ją gulinčią tempti, R. D. dešine koja spyrė nukentėjusiajai į jos kairę ranką ir tokiu būdu nesunkiai sutrikė nukentėjusiosios sveikatą, padarydamas jai kairės plaštakos 4-o piršto distalinės falangos lūžį, poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešiniame rieše, dešinėje blauzdoje ir kairėje pėdoje ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliaciniu skundu iš esmės teigiama, kad nepagrįstą nuosprendžio priėmimą lėmė netinkamas faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo tyčios kryptingumo nustatymas ir vertinimas. Nors R. D. viso proceso metu, taip pat ir apeliaciniame skunde savo kaltę neigia, keldamas versijas, kad nukentėjusiąja galėjo sužaloti netyčia arba jos sužalojimai galėjo atsirasti, viena vertus „kažkokiam“ asmeniui išmušus peilį iš jos rankų, kita vertus kontaktuojant su N. K., vis tik, toks nuteistojo pozicijos nenuoseklumas, įvertinus tai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, leidžia jo parodymus vertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę poziciją.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos šiomis aplinkybėmis: nukentėjusioji A. B., kartu su nukentėjusiąja L.G. D. ir liudytojomis A. K., E. P. buvo viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) aikštėje, Vilniuje, prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Tuo pat metu šioje aikštėje buvo jaunuolių grupė, tarp jų ir R. D., N. K., E.E. I., V. D., kurie mėtėsi sniego gniūžtėmis ir pataikė nukentėjusiajai L.G. D. į akį. Pastaroji, atpažinusi jaunuolių grupėje E.E. I., priėjo prie jo paprašyti, kad šie nesimėtytų ir dėl to prasidėjo konfliktas tarp L.G. D. ir E.E. I., į kurį prisijungė ir kiti aikštėje buvę jaunuoliai, tarp jų ir nukentėjusioji A. B.. Nukentėjusiajai A. B. bandant ginti L.G. D., ją pargriovė V. D., kuris apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad mėgino numušti butelį, kuriuo A. B. jį mušė, tačiau pastarajai atsistojus ir toliau grumiantis su V. D. ir E.E. I., prie A. B. priėjęs N. K. nutempė ant žemės gulinčią A. B. arčiau jaunuolių grupės. Šios aplinkybės užfiksuotos ir 2024-02-22 kitų objektų apžiūros protokole aprašytame vaizdo įraše „2024.02.20 mustynes (duomenys neskelbtini) a..avi“, kuriame matomas tiek nukentėjusiosios grūmimasis, griuvimas, tiek jos tempimas. Nors šiame vaizdo įraše R. D. veiksmai neužfiksuoti, tačiau jo veiksmai – spyris nukentėjusiajai į ranką, nustatyti tiek remiantis paties nuteistojo R. D. paaiškinimu apie tai, kad jis, pastebėjęs, jog nukentėjusioji mėgina paimti iškritusį peilį, mėgino jį nuspirti ir užmynė nukentėjusiajai ant rankos, tiek iš dalies ir kitų proceso dalyvių (E.E. I., A. P., V. D.) parodymais. Specialisto išvadoje Nr. G607/2024 (01) nurodyta, jog A. B. buvo nustatyta kairės plaštakos 4-o piršto distalinės falangos lūžis, poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, dešiniame rieše, dešinėje blauzdoje ir kairėje pėdoje, atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymą ir padaryti mažiausiai 7 trauminiais poveikiais, kontaktuojant su kietais bukais daiktais, o griuvimui būdingi požymiai nenustatyti (t. 1, b. l. 161-162).

13. Šiuo atveju nuteistasis R. D. apeliaciniu skundu iš esmės kelia skirtingas versijas, kuriomis grindžia prašymą dėl jo visiško išteisinimo arba veikos perkvalifikavimo į neatsargų sveikatos sutrikdymą. Viena vertus nuteistasis teigia, kad byloje neįrodyta, jog būtent jo veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, kadangi ir kiti asmenys kontaktavo su jos ranka, taip pat teigia, kad remiantis bendrojo pagalbos centro garso įrašu nukentėjusiąją A. B. sužalojo ukrainietis, ir nurodo, kad objektyviais duomenimis spyris nėra įrodytas, kita vertus pripažįsta galėjęs turėti kontaktą (apeliacinio skundo 3 lapo 2 pastraipa), o tokie jo veiksmai, pagal kilusias pasekmes turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, tačiau tokie skundo argumentai, dalyje dėl piršto lūžimo, sužalojimų kojose bei veiksmų perkvalifikavimo, yra nepagrįsti.

14. Nors nuteistasis kelia abejonę, kad nukentėjusiajai piršto lūžimą galėjo sukelti „kažkoks“ asmuo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu abejonių, kad aptariamas sužalojimas kilo R. D. veikiant kartu su asmeniu, kuris nusikalstamos veikos metu nebuvo sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus, nėra. Byloje joks kitas asmuo, turėjęs kontaktą su nukentėjusiąja, be šios nutarties 12, 16 punktuose aptartų asmenų, nenustatytas. Priešingai, įvykio eigai reikšmingos aplinkybės nustatytos objektyviais duomenimis – nukentėjusioji L.G. D. teigė mačiusi, kaip nukentėjusiąją tempė asmuo, įvykio metu nesulaukęs įstatyme nustatyto amžiaus, to neneigė ir N. K.. Tuo tarpu nukentėjusioji nurodė, kad po to, kai ji atsistojo ir buvo apsupta asmenų (pastb. – N. K., kaip minėta šios nutarties 12 punkte nukentėjusiąją nutempė prie jaunuolių grupės) ji išsitraukė multifunkcinį peiliuką-dildę ir pasakė, kad jie „atsitrauktų nuo jos ir nustotų mušti L.“. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad tuo metu dar nejuto skausmo, tačiau teigė, kad peiliukas jai buvo išmuštas iš rankų tuo metu, kai ji stovėjo; teigė, kad įvykio metu jai buvo suduota kelis kartus į ranką, spirta į kojas, nugarą, šonus (1 t., b. l. 161-162), o apklausiama teisme nurodė, kad kažkas, stovintis už nugaros jai išmušė peiliuką iš rankos. Aktualu ir tai, kad nukentėjusioji nurodė nežinanti, ar telefonas jai buvo išmuštas iš rankos, ar iškrito iš kišenės. Vis tik, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vien tai, kad nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti, kokiomis aplinkybėmis iš jos rankų buvo išmuštas peiliukas nepaneigia nustatytų esminių faktinių aplinkybių – spyrio, dėl kurio pastarajai lūžo pirštas. Iš tiesų A. B., ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jai buvo suduota į ranką kelis kartus, o teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog peiliuką jai išmušė už nugaros stovėjęs asmuo, vis tik ji buvo konkreti paaiškindama, kad įvykio metu buvo tempiama ir jai buvo spirta. A. B. nuo pat pirmos apklausos nurodė patyrusi didelį stresą ir išgąstį, dėl ko ji neprisimena visų įvykio aplinkybių, todėl, įvertinus tai, kad nuteistasis iš esmės neneigia atlikęs spyrio veiksmo, o pati nukentėjusioji iki tol dalyvavo konflikte, kur jai buvo suimta už rankų, yra pagrindo manyti, kad duodama parodymus ši, dėl buvusios savo būsenos, galėjo sumaišyti įvykių eigą. Vis tik tai neleidžia abejoti jos parodymų, dalyje dėl justo spyrio ir tempimo, teisingumu.

15. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog proceso dalyvių paaiškinimai dėl to, kokiu būdu buvo sužalotas nukentėjusiosios pirštas yra prieštaringi, vis tik, tai iš dalies yra sąlygota objektyvios priežasties – paties nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis liudytojams. Pažymėtina, jog priešingai nei nurodo nuteistasis, nukentėjusioji L.G. D. apklausiama pirmosios instancijos teisme pripažino ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi netikslias aplinkybes apie tai, kad matė, jog nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai į abi rankas; nukentėjusioji detaliai paaiškino mačiusi, kad A. B. tempė kitas asmuo, ne R. D. ir teigė mačiusi smūgį koja į plaštaką (smūgiuojant vieną ar du kartus), tačiau šioje dalyje paaiškindama ji nenurodė, ar šiuos veiksmus atliko tas taps asmuo, kuris A. B. tempė. Liudytojas A. P. apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad nuteistasis R. D. užmynė A. B. ant rankos, tuo tarpu liudytojas E.E. I. apie tai, kad R. D. išmušė peilį ar atsistojo ant rankos nurodė sužinojęs po įvykio iš paties R. D., po įvykio apie tai sužinojo ir V. D., nurodydamas, kad „R. kažkokiu būdu tą peilį iš jos rankų išmušė“. Kartu aktualu ir tai, kad apžiūrint jau minėtą vaizdo įrašą, nuteistasis nurodė, kad A. B. peiliuką išsitraukė po to, kai buvo tempiama (2 t., b. l. 166-169), tačiau apžiūrint šį vaizdo įrašą kartu su N. K., šis nurodė, kad nukentėjusioji peiliuką išsitraukė dar ankščiau. Kolegijos vertinimu šie duomenys ir A. P. parodymai, priešingai nei nurodoma skunde, ne tik nepatvirtina keliamos versijos, kad nuteistasis netyčia užmynė nukentėjusiajai ant rankos, bet ir, atsižvelgiant į šių parodymų nenuoseklumą bei asmenų ryšį su nuteistuoju, negali būti vertinami kaip patikimi sprendžiant dėl R. D. tyčios kryptingumo. Kiti asmenys (A. K., M. V., R. G., E. P.) šių aplinkybių taip pat nematė. Atsižvelgiant į tai, kolegijos vertinimu spyris nukentėjusiajai į ranką nustatytas pagrįstai.

16. Kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad ne tik R. D. turėjo kontaktą su A. B. ranka. Kaip minėta, visi su nukentėjusiąja kontaktavę asmenys byloje buvo nustatyti. Nors nuteistojo minima aplinkybė apie tai, kad jis peilį bandė nuspirti po to, kai „kažkas ją (A. B.) pastūmė“, sutampa su įvykio dalimi, kuomet nukentėjusioji kontaktavo su N. K., vis tik, vertinant R. D. inkriminuotų sužalojimų apimtį, nėra galimybės daryti neabejotinos išvados, kad nukentėjusiajai A. B. padaryti sužalojimai – poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, dešiniame rieše – buvo sukelti vien tik R. D. veiksmais. Įvertinus proceso dalyvių paaiškinimus ir byloje esantį kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėtą vaizdo įrašą nustatyta, kad nukentėjusioji ir pati aktyviai dalyvavo konflikte: ji, 20:32:50 val., vaizdo įrašo laiku, sudavė savo abejomis rankomis smūgius E.E. I., kuris ją buvo suėmęs už dešinės rankos plaštakos (1 t., b. l. 42-46), o 20:33:21 val., vaizdo įrašo laiku, susigrūmė su V. D.. Atsižvelgiant į tai, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai jai galėjo būti padaryti 7 trauminiais poveikiais, byloje nėra neabejotinų duomenų, patvirtinančių, kad aptarti sužalojimai buvo padaryti tik R. D. veiksmais, jam veikiant su asmeniu, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus (N. K.), o priešingas konstatavimas pažeistų principą, draudžiantį nuosprendį grįsti prielaidomis. Atsižvelgiant į tai šios aplinkybės (sužalojimai – poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, dešiniame rieše), kaip neįrodytos, remiantis in dubio pro reo principu, šalintinos iš nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos R. D. padarytos veikos parašymo.

17. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateiktas ir nukentėjusiosios A. B. atstovo advokato prašymas pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes, papildomai inkriminuojant ir V. D. veiksmus (V. D. kaire ranka parvertė nepilnametė ant grindinio ir tai, kad bendrais kaltinime nurodytais veiksmais buvo ne tik sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, bet ir sudaužytas jos mobilaus ryšio telefonas iPhone 11 ir suplėšyta striukė), tačiau tenkinti šį prašymą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip minėta, pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors apeliacinio proceso metu BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiamos kaltinime nurodytos esminės faktinės veikos aplinkybės ir jos kvalifikavimas, tačiau tai darant turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis) (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-42-942/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-278-788/2018, 2K-219-693/2019, 2K-236-648/2020, 2K-7-25-495/2020). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kai to prašoma prokuroro, nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Be kita ko, keisti faktines aplinkybes savo iniciatyva apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama, jeigu to neprašoma apeliaciniame skunde (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-57-696/2017, 2K-327-788/2017, 2K-7-66-648/2018, 2K-72-1073/2018, 2K-7-162-303/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-31-895/2020, 2K-246-1073/2024). Šiuo gi atveju, nei prokuroras, nukentėjusioji, nei jos atstovas apeliacinio skundo ar atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, priešingai, nuteistojo R. D. apeliacinio skundo nagrinėjimo teisme metu pateikė atskirą prašymą dėl kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimo, kuriuo iš esmės siekiama pasunkinti tiek nuteistojo R. D., tiek ir nuteistojo V. D. teisinę padėtį, todėl toks prašymas, paduotas nesilaikant įstatyme numatytų sąlygų, neatitinka teismų praktikos, todėl buvo atmestinas ir plačiau nevertintas. Kolegija pažymi, jog nors teismui yra suteikta teisė savo iniciatyva pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes, šiuo atveju, pritariant pirmosios instancijos teismo argumentams, nustačius kad pagal prašomą pakeisti kaltinimo formuluotę, būtų iš esmės bloginama apeliacinį skundą padavusio V. D. teisinė padėtis, dar kartą konstatuoja, kad to daryti nėra nei įstatyminių pagrindų, nei sąlygų.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad nuteistojo atlikti veiksmai galėtų būti vertinami kaip atlikti neatsargia kaltės forma. Tokia kaltės forma galima tik tuomet, kai asmuo numato abstrakčią galimybę, kad veika gali nesunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, bet, turėdamas omenyje konkrečias aplinkybes, tikisi, kad šiuo atveju tokių padarinių bus išvengta, tačiau tas pasitikėjimas nepasitvirtina, pasirodo esąs lengvabūdiškas (nusikalstamas pasitikėjimas) arba nenumatė, kad dėl jo veikos gali būti nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Šiuo atveju nuteistasis pripažino turėjęs kontaktą su nukentėjusiosios ranka, patvirtino spyręs, tik šį veiksmą apibūdino kaip nukreiptą į peilio nuspyrimą, tačiau tokia nuteistojo pozicija paneigta byloje esančių duomenų visuma. Įvertinus paties spyrio veiksmo aplinkybes, akivaizdu, kad nuteistasis suprato, kad savo veiksmais gali sukelti įstatyme numatytas pasekmes ir nors jų nekonkretizavo, tačiau aktyviais veiksmais jų siekė, tai gi veikė netiesiogine tyčią. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl priežastingumo tarp nuteistojo veikos ir padarinių bei tyčinės kaltės padarant nusikalstamą veiką, todėl nėra pagrindo spręsti dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 139 straipsnį.

19. Kartu kaip nepagrįsti vertinami ir apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nenustatyta jokių BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų sudėties požymių. Atkreiptinas dėmesys, jog šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos pasekmės – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas – nustatomos atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, <..> žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis ir pan., kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, paprastai vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis. Būtent tokios aplinkybės buvo nustatytos šioje byloje. Nors skundžiamame nuosprendyje nėra konkrečiai išskirta, kokie duomenys patvirtina išskirtinai ir aptariamos nusikalstamos veikos padarymą, kas nėra laikytina teigiama praktika, vis tik tai kartu ir nepaneigia, kad tokie duomenys byloje nebuvo nustatyti, ar buvo teismo neįvertinti. Priešingai, teismas byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus vertino kartu, aptardamas, kad fizinis konfliktas viešoje vietoje kilo dėl mėtomų sniego gniūžčių, išsamiai išanalizavo nuteistojo fizinio smurto panaudojimo aplinkybes prieš A. B. ir kilusias pasekmes.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymą patvirtina, o kartu apeliacinio skundo argumentus paneigia, ne tik, tai, kad viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, sukėlęs A. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bet ir tai, kad ši buvo labai išsigandusi agresyvaus elgesio, o konflikto pradžioje nukentėjusioji, kartu su kitais jos kompanijoje buvusiais asmenimis, dar slėpėsi nuo mėtomų sniego gniūžčių, liudytojas M. V. šūksnius girdėjo lipdamas į autobusą, be to, apie įvykį policijai pranešė jame nedalyvavęs asmuo – A. Ž. (1 t., b. l. 15, 16–17). Nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis nesuprato savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio ir kad BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika inkriminuota remiantis vien formaliu vertinimu – smurtinių veiksmų atlikimu viešoje vietoje. Kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant iš vaizdo įrašo, nežiūrint vėlyvo laiko, aplinkui buvo daug žmonių, todėl įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, laikytina, jog byloje pagrįstai nustatyta, kad nuteistasis savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio atitinkamą dalyje.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo atlikto, nuteistojo manymu, netinkamo įrodymų vertinimo, ignoruojant R. D. teisinančius įrodymus, kurių šioje byloje nėra. Byloje nėra duomenų apie akivaizdžiai išgalvotas aplinkybes ar nepagrįstą nuteistojo apkalbėjimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas bylos duomenis ištyrė ir įvertino išsamiai ir pagrįstai juos pripažino įrodymais bei, nors ir glaustai aptardamas, tačiau padarė jais grįstas nuoseklias ir logiškas išvadas. Šioje byloje įrodymų, patvirtinančių R. D. kaltę, surinkta užtektinai, jų pagrįstą analizę atliko pirmosios instancijos teismas, su kurio išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (nepašalintų prieštaravimų tarp E.E. I. parodymų, nenustatyto „kažkokio asmens“ veiksmų vertinimo ir kt.) kaip nesudarančių pagrindo keisti priimamo sprendimo, teisėjų kolegija plačiau nepasisakys.

Dėl būtinosios ginties

22. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nors pirmosios instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė, vis tik, tai nedaro skundžiamo nuosprendžio nepagrįstu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusioji A. B. būtų siekusi panaudoti su savimi turėtą išlankstomą, multifunkcinį peiliuką. Nors nukentėjusioji, po to kai buvo pastumta, buvo jį išsitraukusi, tačiau jo nenaudojo ir nesigynė, tuo tarpu paties nuteistojo R. D. ir liudytojų parodymai dėl peiliuko naudojimo aplinkybių iš esmės buvo prieštaringi ir nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, kad nuteistasis turėjo pagrindą gintis nuo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi.

23. Pirmosios instancijos teisme liudytojas E.E. I. apie peilio panaudojimą sužinojo iš paties R. D. jau po įvykio, kad ši „norėjo jį papjaut“, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad iš R. D. sužinojo, jog A. B. turėjo peilį, kuris jai iškrito iš rankų ir daugiau aplinkybių nenurodė (2 t., b. l. 198-201); liudytojas A. P. paaiškino, kad nukentėjusioji norėjo durti peiliu į koją V. D., o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. B. iš striukės kišenės „išsitraukė sulenkiamą peilį ir laikydama jį rankoje nukreipė jį į vaikino pusę“ tačiau į kokio vaikino, liudytojas nekonkretizavo; liudytoju apklaustas N. K. tikslių aplinkybių nenurodė, tik paaiškino, kad nukentėjusioji turėjo peilį ir juo grasino, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ne tik abi nukentėjusiosios L.G. D. ir A. B. turėjo peilius, bet pastaroji grasino jį panaudoti arba papurkšti dujų (2 t., b. l. 38–40); o liudytojai M. V., A. K. peilio nematė. Pats R. D. ikiteisminio tyrimo metu, apžiūrėjus vaizdo įrašą „2024.02.20 mustynes (duomenys neskelbtini) a..avi“ paaiškino, kad A. B. išsitraukė apie 15 cm peilį ir buvo pridėjusi jį prie V. D. gerklės, nors apklausiamas įtariamuoju teigė, kad ji peilį buvo nukreipusi į pastarojo pusę ir taikėsi į kaklo sritį (2 t., b. l. 166-169), tačiau šį vaizdo įrašą peržiūrėjus kartu su N. K. pastarasis tokių aplinkybių, apie peilio naudojimą prieš V. D. nenurodė, to nepatvirtino ir V. D. Tai gi aptarti duomenys patvirtina, kad proceso dalyvių, pateikusių paaiškinimus apie peilio naudojimo aplinkybes, parodymai buvo nenuoseklūs tiek dėl to, kokio dydžio peilį A. B. turėjo, tiek dėl to, prieš kokį asmenį ji šį peiliuką norėjo panaudoti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl civilinių ieškinių

24. Apeliaciniu skundu nuteistasis nurodo, kad buvo netinkamai išspręsti civilinių ieškinių klausimai. Nuteistojo manymu neįvertinus jo amžiaus ir finansinės padėties bei nepagrindus, kuo pasireiškė nukentėjusiosios A. B. patirtos būklės, jam priteista akivaizdžiai per didelė neturtinė žala, todėl ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas, o dalyje dėl turinės žalos – atmestas, nes telefono sugadinimas jam nebuvo inkriminuotas. Taip pat nurodo, kad J. K. tiesiogiai nuo jo veiksmų nenukentėjo, todėl ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti paliekamas nenagrinėtu, o dėl neturtinės – atmestas. Teisėjų kolegijos vertinimu tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

25. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji A. B. byloje pateikė civilinį ieškinį dėl 350 Eur turtinės žalos, pasireiškusios telefono „iPhone 11“ sugadinimu ir 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apylinkės teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies, priteisiant iš R. D. 350 Eur turtinei žalai ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat byloje nukentėjusioji J. K. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 196,50 Eur turtinės ir 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios J. K. civilinį ieškinį tenkino iš dalies, iš nuteistojo priteisiant 143,10 Eur turtinės ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė tiek neturtinės, tiek turtinės žalos dydžius, kurių mažinti ar priimti kitokį sprendimą nėra pagrindo.

26. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Įstatymas nenumato, kad tik fiziškai nuo nusikalstamos veikos nukentėję asmenys gali būti pripažinti nukentėjusiais ir/ar civiliniais ieškovais. Šiuo atveju neabejotina, jog J. K. patyrė tiek dvasinius išgyvenimus tiek turtinius nuostolius dėl sugadinto turto, kurie neabejotinai susiję su nuteistojo nusikalstamais veiksmais, todėl nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad nukentėjusioji neturi teisės į žalos atlyginimą.

27. Pasisakant dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimo pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais ir ji atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, kuriais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144 Eur iki 7 240 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiosioms padarytą neturinę žalą įvertino visus civiliniuose ieškiniuose nurodytus argumentus ir bylos aplinkybes, t. y. A. B. padarytus sužalojimus – kraujosruvas ir piršto lūžimą, nukentėjusiųjų parodymus proceso metu apie ilgai trukusį A. B. skausmą ir fizinį diskomfortą, tai, kad ji į gydymo įstaigas buvo lydima mamos. Teismas, išnagrinėjęs civilinių ieškinių argumentus apie tai, kad dėl fizinės žalos nukentėjusiajai A. B. buvo apribotos kasdienės veiklos, o dėl to ir emocinės žalos ji patyrė ir miego sutrikimus, kas sukėlė lėtinį nuovargį, taip pat nesaugumo jausmą, pažeminimą, paveikė jos santykius su aplinkiniais, artimaisiais ir bendraamžiais, pripažino, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji A. B. patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumus, stresą. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad veiksmų prieš J. K. dukrą, nukentėjusioji J. K. neabejotinai patyrė stresą, nerimą dėl dukros sveikatos ir ateities, kuris jai sukėlė stiprią psichologinę įtampą, jos gyvenimo kokybė buvo sutrikdyta, emocinis nerimas ir stresas neleido susikaupti kitoms asmeninėms ar darbinėms veikloms, dėl gydymo ji turėjo koreguoti savo darbinę veiklą, o tai neabejotinai laikytina neturtine žala (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Šias išvadas apylinkės teismas padarė aptaręs ir įvertinęs nukentėjusiųjų civilinių ieškinių argumentus, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nekonkretizavęs pakartotinai aplinkybių, nurodytų civiliniuose ieškiniuose, pirmosios instancijos teismas juos netinkamai išnagrinėjo ir dėl to priėmė nepagrįstus sprendimus.

29. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė ir teisingai įvertino sukeltus padarinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas priimdami sprendimą dėl tokių atlygintinos neturtinės žalos dydžių, laikėsi BPK 109, 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio reikalavimų ir išsamiai pasisakė dėl visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, analizavo teismų praktiką tos pačios kategorijos bylose, individualizavo neturtinės žalos dydį nukentėjusiosioms, kurie artimi tokio pobūdžio bylose priteisiamų neturtinės žalos dydžių minimaliam dydžiui, yra pakankami kompensuoti jų patirtus išgyvenimus ir atitinka R. D. padarytos veikos pavojingumą, turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, todėl nekeistini. Šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad nebuvo įvertintas nukentėjusiosios elgesys įvykio metu laikytini nepagrįstais, kadangi byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji provokavo ar iniciavo žodinį ar fizinį konfliktą, o tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus ir nedirba nėra pakankamas pagrindas mažinti priteistų žalų dydžius.

30. Nuteistasis taip pat nesutinka ir su teismo sprendimu priteisti nukentėjusiųjų patirtas turtines žalas, nurodydamas, kad nei telefono, nei striukės sugadinimai jam nebuvo inkriminuoti. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, dėl R. D. veiksmų, jam veikiant kartu su asmeniu, nesulaukusiu įstatyme numatyto amžiaus, įvykio metu buvo sugadintas nukentėjusiosios telefonas bei striukė. Nei įstatymas, nei teismų praktika ar bendrieji teisės principai nenumato, kad baudžiamojoje byloje gali būti atlyginta tik ta patirta turtinė žala, kuri yra tiesiogiai inkriminuota kaltinime. Priešingai, CK 6.249 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) <..>. Šiuo atveju nustačius, jog turto sužalojimas (telefono sugadinimas ir striukės suplėšymas) tiesioginiu priežastiniu ryšiu sietini su nuteistojo, jam veikiant kartu su asmeniu, nesulaukusiu įstatyme numatyto amžiaus, veiksmais, nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusiosios patyrė ir turtinę žalą. Skundžiamame nuosprendyje pateikti aiškūs motyvai, pagrindžiantys turtinės žalos dydžių priteisimą iš nuteistojo, toks sprendimas priimtas įvertinus byloje esančius ir turtinę žalą dėl turto sugadinimo patvirtinančius duomenis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Teisėjų kolegija kitaip vertinti bylos duomenų ir tenkinti apeliacinį skundą šioje dalyje, neturi pagrindo.

Dėl bausmės

31. Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Apeliaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų, patvirtinančių nuteistojo manymą, kad jam paskirta per griežta bausmė, tiek skiriant bausmę už kiekvieną iš nusikalstamų veikų atskirai, tiek galutinė subendrinta bausmė, todėl teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl įstatymo nuostatų taikymo, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį.

32. Pažymėtina, kad nuo 2025-02-01 įsigaliojo ir 2024-04-25 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 401, 581, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas, tačiau specialiosios dalies, t. y. inkriminuotų nusikaltimų dispozicijos ir sankcijos keistos nebuvo. Vertinant šio įstatymo nuostatų, kaip lengvinančių nuteistųjų teisinę padėtį, taikymo galimybę R. D. šioje byloje, pirmiausia pažymima, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK redakcija numatė, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (2000-09-26 įstatymo redakcija Nr. VIII-1968). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu BK 61 straipsnio redakcija pasikeitė, įtvirtinant normą, pašalinančią reikalavimą bausmę skaičiuoti nuo jos vidurkio (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573). Aktualu ir tai, jog pasikeitė ir R. D. atžvilgiu taikytų BK 48 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų redakcijos, įstatymu atliekant tam tikras formuluotės korekcijas ir numatant galimybę įpareigoti asmenį atlyginti ir neturtinę žalą, tačiau BK 48 straipsnio nuostatų pakeitimai, ne tik būtų laikomas sunkinančios asmens teisinę padėtį, bet ir R. D. atžvilgiu (dėl žalos atlyginimo) nebuvo taikomos, todėl plačiau neanalizuojamos.

33. Nuteistajam manant, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, pažymima, kad bausmė skiriama remiantis BK 54 straipsnio 2 dalimi. Remiantis šiomis nuostatomis, teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį.

34. Už nuteistajam inkriminuoto, BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, asmuo yra baudžiamas laisvės apribojimu (pagal BK 48 straipsnio 2 dalį – nuo 3 mėnesių iki 2 metų, vidurkis 1 metai ir 1 mėnuo) arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

35. Už BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

36. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistajam R. D. skirtinas bausmes atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę: neteistas, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis, mokosi, yra jauno amžiaus ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai R. D. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus vieną švelniausių sankcijose numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą – nustatant jų dydžius artimus minimaliems (po 6 mėnesius), be intensyvios priežiūros. Kartu teismas, nustatęs kad nusikalstamos veikos padarytos idealia nusikalstamų veikų sutaptimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu ir paskyrė su padarytomis nusikalstamomis veikomis susijusius ir bausmės paskirtį padėsiančius užtikrinti įpareigojimus.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu R. D. parinktos bausmės rūšys (vienos švelniausių numatytų sankcijose), jų dydis (artimas minimaliam), paskirta subendrinta galutinė bausmė ir nustatyti įpareigojimai, netaikant intensyvios priežiūros yra proporcingi padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nuteistojo asmenybei, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

38. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nuteistojo poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir nors netiksliai nustatė inkriminuotų sužalojimų apimtį, tačiau tai neturėjo įtakos nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimui, Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo veiksmų vertinimui, kvalifikavimui, bausmės skyrimui ir civilinių ieškinių išsprendimui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

39. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisme buvo gauta pažyma bei patikslinta pažyma dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų (379,17 Eur) teikiant nukentėjusiajai antrinę teisinę pagalbą išieškojimo iš R. D. Nors byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. D. skundą, susijusį tiesiogiai su nukentėjusiosios interesais, o apeliacinis skundas iš esmės yra atmetamas, visgi, kolegijos vertinimu, prašymo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų išieškojimo iš R. D., tenkinimas varžytų nuteistojo teisę į apeliacinį procesą, juo labiau, kad dalis skundo prašymų (dėl tam tikrų sužalojimų, N. K. pavardės pašalinimo iš nuosprendžio nustatomosios dalies) yra patenkinta, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai priteisimo iš R. D. yra atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai priteisimo iš V. D. – netenkinti.