Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo R. D. B. ieškinį atsakovei J. L. dėl bendravimo su vaiku tvarkos, išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir VĮ „Registrų centras“ iki 2025 m. rugsėjo 1 d. laikinai apriboti R. D. B. priėjimą prie e. sistemos (duomenys neskelbtini) duomenų ir neteikti jam informacijos apie J. L. pateiktus prašymus priimti D. I. B. mokytis, jų adresatus, prašymų statusą ir kitus įvykius; 2) uždrausti R. D. B. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. rinkti informaciją apie J. L. pateiktus prašymus priimti D. I. B. mokytis, jų adresatus, statusą ir kitus su tuo susijusius įvykius, atlikti bet kokius veiksmus, ribojančius vaiko teisę laisvai pasirinkti mokyklą, įskaitant, bet neapsiribojant kreiptis į mokyklų vadovus, atstovus ar švietimo institucijas su prieštaravimais dėl D. I. B. mokyklos keitimo. Atsakovės atstovė 2025 m. birželio 4 d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsisakė prašymo dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytų 1 punkte.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškovo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

10. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

11. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškovo atskirojo skundo argumentų

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš dalies tenkino atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas, nesutikdamas su teismo nutartimi, teigia, kad atsakovė tokio prašymo teikti negalėjo, kadangi byloje nėra pareiškusi jokių reikalavimų. Teismas neproporcingai apribojo ieškovo galimybes dalyvauti dukters ugdymo įstaigos keitimo ir lankymo procese. Už atsakovę suformavęs prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalavimus teismas parodė akivaizdų šališkumą ieškovo atžvilgiu bei išsakė išankstinę nuomonę dėl būsimo teismo procesinio sprendimo pagal ieškovo ieškinio reikalavimą. Ieškovo pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo nagrinėtas, taip pat nebuvo vertinama Tarnybos išvada, išrašai iš medicinos dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentais.

13. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pastebi, kad nesutinka su ieškovu, jog pirmosios instancijos teismas tenkindamas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo šališkas. Ieškovo argumentai šiuo aspektu iš esmės remiasi prielaidomis ir nepasitenkinimu dėl atitinkamų procesinių sprendimų. Tačiau procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2KT-9-943/2019).

14. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemano, kad pirmosios instancijos teismas priimtu procesiniu sprendimu išsakė išankstinę nuomonę dėl būsimo teismo sprendimo pagal ieškovo ieškinio reikalavimą. Pirmosios instancijos teismo atliktas situacijos vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso stadijose. Be to, aplinkybė, kad pritaikyta laikinosios apsaugos priemonė susijusi su vienu iš šioje byloje ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų, neužkerta kelio tokios apsaugos priemonės taikymui, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, laikinoji apsaugos priemonė nėra materialus teisinis civilinių teisių gynimo būdas, o tik įstatymo numatyta laikino pobūdžio priemonė, padedanti geriau užtikrinti materialiųjų teisių gynimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-654/2008).

15. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnyje.

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad aptariamų priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1901-864/2025).

17. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės paprastai yra taikomos šeimos bylose (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-371-803/2025). Teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-426-1097/2025). Laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas plačiąja prasme taip pat užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes, laikinai nesureguliavus situacijos, bylos nagrinėjimo metu šalies ar kitų suinteresuotų asmenų (pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų) teisių pažeidimai gali visiškai eliminuoti ginčo objektą ir bylos nagrinėjimą padaryti beprasmį.

18. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, gali taikyti ir kitokias apsaugos priemones, kurios šiame sąraše nenumatytos, tačiau, teismo nuomone, yra būtinos siekiant apsaugoti vaiko interesus (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-448-623/2010).

19. Šioje byloje ieškovas patikslintu ieškiniu, be kita ko, prašė nustatyti, kad iki nepilnametė dukra D. I. B. užbaigs (duomenys neskelbtini) klasę, t. y. iki 2025 – 2026 mokslo metų, jos lankoma ugdymo įstaiga (duomenys neskelbtini) būtų keičiama abiejų tėvų rašytiniu sutikimu. Atsakovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių prašė uždrausti ieškovui iki 2025 m. rugsėjo 1 d. rinkti informaciją apie atsakovės pateiktus prašymus dėl nepilnametės dukters ugdymo įstaigų bei atlikti veiksmus, ribojančius vaiko teisę laisvai pasirinkti mokyklą, įskaitant, kreipimąsi į mokyklų, švietimo institucijų atstovus su prieštaravimais dėl nepilnametės dukros mokyklos keitimo.

20. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad atsakovės pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamu atveju buvo glaudžiai susijęs su anksčiau paminėtu ieškovo pareikštu materialiuoju teisiniu reikalavimu. Matyti, kad byloje tarp šalių buvo kilęs ginčas ir dėl nepilnametės dukters lankomos ugdymo įstaigos keitimo. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė, siekdama užtikrinti vaiko geriausius interesus, išvengti nepataisomos žalos ir laikinai sureguliuoti ginčo situaciją, turėjo teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo net ir nepareiškusi savarankiško materialiojo teisinio reikalavimo dėl vaiko ugdymo įstaigos keitimo. Pastebėtina, kad nei CPK, nei CK nuostatos konkrečiai nenustato, kad proceso šalis, kuri byloje nėra pareiškusi materialiųjų teisinių reikalavimų, negalėtų reikšti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, siekdama laikinai sureguliuoti ginčo situaciją.

21. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimas iš esmės sudarė sąlygas tolesnį ieškovo materialiojo teisinio reikalavimo dėl lankomos ugdymo įstaigos (duomenys neskelbtini) keitimo tik abiejų tėvų rašytiniu sutikimu padaryti beprasmiu. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės galėjo būti taikomos tik įtikinamais ir svariais argumentais pagrindus būtinybę taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones.

22. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekė atriboti ieškovą nuo sprendimų, susijusių su nepilnametės dukters ugdymo įstaigos keitimu. Į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovė iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų bandžiusi ugdymo įstaigos parinkimo / keitimo klausimus išspręsti bendradarbiaujant (tiesiogiai ar per tarpininkus) su ieškovu, t. y. užtikrinant jo teisę dalyvauti sprendžiant dėl dukters ugdymo. Tarp šalių vykusio 2025 m. gegužės 31 d. susirašinėjimo teismas nevertina kaip tinkamo bendradarbiavimo, nes tai buvo daroma paskutinę termino pateikti prašymus dieną, kai atsakovė jau buvo pateikusi prašymą dėl ugdymo įstaigos keitimo (atsakovė prašymus dėl ugdymo įstaigos pasirinkimo sistemoje užregistravo 2025 m. gegužės 30 d. 13 val. 45 min.) ir dėl šalių sutartų mokyklų prašymų pateikti jau nebebuvo įmanoma. Taip pat matyti, kad ieškovui sistemoje atlikus keitimus (pakeitus parinktų mokyklų eiliškumą), atsakovė ėmėsi priemonių dėl jos pirminio mokyklos parinkimo eiliškumo atstatymo (žr., 2025 m. birželio 5 d. susirašinėjimą su Vilniaus miesto savivaldybe (DOK-87719). Pažymėtina ir tai, kad atsakovė prašė teismo ne leisti pateikti prašymus dėl vaiko priėmimo (perėjimo mokytis) į konkrečią kitą ugdymo įstaigą (-as), kas būtų sudarę sąlygas atsakovui pateikti teismui nuomonę dėl tokių ugdymo įstaigų atitikties geriausiems vaiko interesams ir teismui juos įvertinti, bet iš esmės siekė tiesiog uždrausti ieškovui reikšti bet kokius prieštaravimus dėl atsakovės pasirinkimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas mano, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovė siekė susidaryti sąlygas sprendimus dėl ugdymo įstaigos pakeitimo priimti vienasmeniškai.

23. Atsakovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą motyvavo vaiko interesų užtikrinimu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nors byloje yra duomenų, kad D. I. B. pageidavo pakeisti mokymo įstaigą, tačiau nėra duomenų, ar ji (beveik (duomenys neskelbtini) mergaitė) turėjo susiformavusi nuomonę dėl to, į kokią kitą mokyklą norėtų eiti, ar ji nenorėjo (o jei nenorėjo – tai dėl kokių priežasčių), kad renkantis naują mokyklą dalyvautų ir jos tėvas. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsakovė nepateikė svarių ir įtikinamų duomenų (tokių nenustatė ir Tarnyba), kurie (dar net neišnagrinėjus bylos iš esmės) patvirtintų, jog ieškovo dalyvavimas ugdymo įstaigos parinkimo procese būtų buvęs žalingu vaiko interesams ir tik pašalinus ieškovo dalyvavimą iš jo būtų pasiekti ir užtikrinti geriausi vaiko interesai.

24. Apibendrindamas tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis neproporcingai, t. y. nesant įtikinamų ir svarbių priežasčių, patvirtinančių, kad tai atitinka geriausius vaiko interesus ir yra būtina, apribojo ieškovo galimybę dalyvauti nepilnametės dukters gyvenime sprendžiant svarbius (jos tolesnio ugdymo) klausimus. Be to, teismas pažymi, kad pagal atsakovės pateiktus duomenis D. I. B. ugdymo sutartis dėl 2025-2026 mokslo metų jau pasirašyta ir ji jau mokosi kitoje mokykloje, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebėra ir tikslinga toliau tęsti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nes šiuo metu nėra pakankamo pagrindo manyti, kad ieškovas galėtų imtis veiksmų, kuriais būtų trukdomas D. I. B. ugdymas pagal jau sudarytą sutartį. Savo ruožtu dėl galimybės keisti ugdymo įstaigą ateityje šiuo metu nėra tikslinga spręsti, nes dar gali paaiškėti ir naujų aplinkybių, kurių šiuo metu nėra įmanoma įvertinti, o šalys dėl minėto klausimo visų pirma turėtų pabandyti sutarti pačios ir tik nepavykus susitarti bei kylant grėsmei geriausiems vaiko interesams kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nutaria nesvarstyti atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo uždrausti atsakovei J. L. pasirašyti sutartis su bet kuria formaliojo ugdymo įstaiga dėl nepilnametės D. I. B. formaliojo ugdymo šiose ugdymo įstaigose 2025-2026 mokslo metams be vaiko tėvo R. D. B. rašytinio sutikimo. Kaip minėta, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos informacijos matyti, kad sutartis dėl D. I. B. formaliojo ugdymo 2025-2026 mokslo metams yra jau pasirašyta, todėl nėra pagrindo uždrausti atlikti tai, kas jau faktiškai įvyko praeityje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad skundžiamos nutarties panaikinimas ir atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas nesudaro savarankiško pagrindo ginčyti ar nutraukti sudarytos sutarties dėl D. I. B. ugdymo. Tiek ieškovas, tiek atsakovė visų pirma turėtų mėginti bendru sutarimu spręsti esminius dukters ugdymo klausimus, todėl ieškovas turėtų susilaikyti nuo vienašališkų veiksmų šiuo aspektu, o jei jo veiksmai pažeistų geriausius vaiko interesus, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje gali būti sprendžiama iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės J. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.