- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-12
- Bylos Nr.
- e2S-1901-864/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- R. L.
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-14828-545/2025 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei R. L. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo A. L. (toliau – ir ieškovas) ieškinį atsakovei R. L. (toliau - ir atsakovė) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių skyrius (toliau – ir Tarnyba), kuriuo prašoma: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-541-984/2023 nustatytą nepilnamečio vaiko A. L., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir nustatyti jo gyvenamąją vietą kartu su tėvu A. L. jo gyvenamojoje vietoje; 2) priteisti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iš atsakovės R. L. nepilnamečiam vaikui A. L. 630,82 Eur dydžio išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį, iki jis sulauks pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 3) paskirti ieškovą A. L. nepilnamečiam vaikui A. L. priklausančių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; 4) nustatyti naują atsakovės R. L. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką.
Šalies argumentai
2. Ieškovas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, prašė: 1) nustatyti sūnaus A. L. laikinąją gyvenamąją vietą ieškovu; 2) priteisti iš atsakovės laikiną 630,82 Eur dydžio išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Prašymą grindė aplinkybe, kad sūnus A. nori greičiau pradėti gyventi su ieškovu, be to, atsakovė nuolat pažeidinėja teismo nustatytą ieškovo bendravimo su vaikais tvarką, daro jiems neigiamą įtaką ieškovo atžvilgiu.
Atsiliepimas
3. Atsakovė R. L. pateikė atsiliepimą, prašė atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nesutikimą grindė aplinkybėmis, kad nepilnamečio A. L. gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu ne tik neatitiktų jo interesų, bet ir pablogintų jo gyvenamąsias sąlygas. Šiuo metu sūnus A. L. gyvena su mama ir sese A. L. nuosavame name, (duomenys neskelbtini), kur A. turi savo nuosavą tik jam vienam skirtą kambarį su nuosava dvigule lova, didele spinta ir rašomuoju stalu bei kompiuteriu. Tuo tarpu ieškovas gyvena vieno kambario bute (duomenys neskelbtini). Gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu pablogintų vaiko šiuo metu turimas gyvenimo sąlygas, kas prieštarauja prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principui. Atkreipia dėmesį, kad nepilnamečio A. L. 2025 m. kovo 13 d. nuomonės išklausymo akte nurodyta, jog sūnus A. L. su ieškovu nesusitinka, nes tėtis serga. Tai rodo, kad ieškovas nebūtų pajėgus pasirūpinti sūnumi jam pačiam susirgus. Vaiko auginimas yra didelė atsakomybė. Ypač, kai kartu yra vaiko gyvenamoji vieta. Tenka rūpintis ne tik kasdieniais su vaiko auginimu susijusiais iššūkiais, rūpintis vaiko sveikata, o jam susirgus jį slaugyti ar dėl to keisti savo planus, bet ir tinkamai atlikti visas tėvų pareigas nepaisant savo paties būklės. Manytina, kad Ieškovas neįsivertino visų savo galimybių.
4. Tarnyba išvadoje Nr. 1SD-4822 nurodė, kad jos vertinimu A. gyvenamosios vietos pakeitimas ir nustatymas su tėvu neatitinka vaiko geriausių interesų. Tarnyba iš esmės pritaria visiems atsakovės atsiliepime nurodytiems argumentams, nes juos, Tarnybos nuomone, aiškiai patvirtina ir Tarnybos per ilgą laiką gausiai surinkta informacija apie vaikų situaciją šeimoje, ir turimi duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog gyvenant su motina esanti aplinka A. tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su tėvu. Motina R. L. tinkamai įgyvendina tėvų valdžią tiek A., tiek ir jo sesers atžvilgiu, užtikrina visapusišką vaiko fizinių bei emocinių psichologinių poreikių tenkinimą, rūpinasi vaiko mokymu, ugdymu, sveikatos priežiūra, yra sudariusi geras buitines sąlygas vaikui, tarp motinos ir sūnaus yra susiklostę vaikui reikšmingi, tvirti ir saugūs ryšiai, ji nesudaro kliūčių A. palaikyti santykius su tėvu, nesiekia formuoti vaikui neigiamų nuostatų tėvo atžvilgiu, kiek tai įmanoma atsižvelgiant į paties ieškovo elgesį ir asmenines nuostatas bei įsitikinimus, su ieškovu bendradarbiauja. A. jau ne vienerius metus, nuo pat tėvų gyvenimo skyriaus pradžios gyvena su motina, tai gi tiek fizine, tiek psichologine, socialine prasme vaikui gyvenimas su motina yra tapęs jo įprasta gyvenamąją aplinka, ir berniukas, priešingai nei nurodo ieškovas, nėra išreiškęs noro keisti savo gyvenamąją vietą. Vaikas yra per ilgą laiką yra prisitaikęs prie tokio gyvenimo ir bendravimo su tėčiu modelio, koks nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2- 541-984/2023, ir objektyviai vaiko gerovei ir saugumui užtikrinti nebūtinas jo gyvenamosios vietos pakeitimas, tik lemtų reikšmingą papildomą emocinę, psichologinę naštą berniukui, kuriam ir taip jau ilgą laiką tenka patirti daug neigiamų išgyvenimų, nulemtų ketverius metus besitęsiančių tėvų nesutarimų, nuolat lydimų policijos, Tarnybos bei kitų specialistų intervencijos į šeimos gyvenimą. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir atsakovė, A. gyvenamosios vietos pakeitimas tiesiogiai atsilieptų ir jo santykiams su seserimi, labiausiai tikėtina paveiktų juos neigiamai, nes būtų sutrikdytas vaikams įprastas bendravimas ir santykių palaikymas. Tarnybos nuomone, vaikų išskyrimas nustatant gyvenamąją vietą nėra palankus vaikams; iš Tarnybos veiklos praktikos žinoma, jog neretu atveju, ypač tėvams stokojant tarpusavio geranoriškumo, pagarbos, bendradarbiavimo, vaikų tarpusavio santykiams gali būti padaryta reikšminga neigiama įtaką ir net žala; vaikai dėl savo amžiaus ir brandos (A. eina 11 metus) nėra pajėgūs savarankiškai kritiškai vertinti situaciją, jiems itin didelę įtaką daro tėvai, mažamečiai vaikai yra labiau veikiami tėvų tarpusavio priešiškumo, galinčio sąlygoti vaiko išgyvenamą lojalumo konfliktą, ko pasėkoje kyla rizika ir vaikų tarpusavio santykiams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi ieškovo A. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
6. LITEKO informacinės sistemos duomenimis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-541-984/2023 buvo nutraukta ieškovės R. L. ir atsakovo A. L. santuoka; nustatyta ieškovės R. L. ir atsakovo A. L. nepilnamečių vaikų A. L. ir A. L. gyvenamoji vieta su ieškove R. L..
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė :
7.1. Ieškovo esminis argumentas dėl ko laikina sūnaus gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su tėvu (ieškovu), nes sūnus A. nori greičiau pradėti gyventi su ieškovu, taip pat ieškovo nuomone atsakovė nesilaiko teismu sprendimu nustatytos skyriumi gyvenančio ieškovo ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos.
7.2. Tarnyba išvadoje nurodė, kad šalių nepilnamečio sūnaus A. gyvenamosios vietos pakeitimas ir nustatymas su tėvu neatitinka vaiko geriausių interesų. Tarnyba taip pat nenustatė, kad gyvenant su motina (atsakove) esanti aplinka A. tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi.
7.3. Į bylą yra pateiktas Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus 2024 m. rugsėjo 9 d. Pagalbos planas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad iš gautų dokumentų pastebima, kad nesutarimai ir konfliktai tarp tėvų yra užsitęsę, į juos įsitraukia vis nauji specialistai. Tačiau atkreiptinas abiejų tėvų dėmesys, kad tėvų konfliktų pasekmes skaudžiausiai jaučia jų pačių vaikai. Todėl ar ginčai, kuriuose dalyvauja policijos pareigūnai, Vaiko teisių apsaugos bei kiti specialistai, tikrai atitinka geriausius vaikų interesus, dėl kurių, abu tėvai tvirtina, kad kovoja.
7.4. 2025 m. kovo 13 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 1VAIK-84 nurodyta, kad teiraujantis, ar psichologė gerai žino, kad A. su tėčiu turėjo atvykti kažkurią dieną į Skyrių. Vaikas atsakė teigiamai. Pasidomėjus, kas ten buvo atsitikę, A. atsakė, kad turėjo pasakyti „kad mama užraktą uždėjo ant lango, kad nelipčiau per langą“. Paprašius papasakoti plačiau, A. atsakė, kad kažkada jis lipo per langą namuose ir tada mama įstatė užraktą. Jis gyvena vieno aukšto name. „Mama kažkada yra sakiusi, ar nukirpti žolę, ar nukasti sniego, tai aš greitai išlipau per langą ir nuėjau kast“. Užraktas tada atsirado „maždaug prieš metus“, yra tik A. kambaryje. Berniukas per kitus langus daugiau nėra lipęs. Pasidomėjus, kieno idėja buvo, kad A. atvažiuotų į Skyrių apie tai papasakoti, vaikas atsakė, kad tėčio. Teiraujantis, ar dar kažką turėjo pasakyti vaikas, atsakė, jog „ne“.
7.5. 2025 m. kovo 14 d. Vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 1SD-3589 nurodyta, kad pasidomėjus, ar dabartinė bendravimo tvarka, t. y. antradieniais ir ketvirtadieniais bei kas antrą savaitgalį, A. yra tinkama, ar norėtų ką nors keisti, vaikas atsakė, kad „kol kas tai ne“; kas yra „kol kas“, nepaaiškino, tačiau pridėjo, kad „nieko“ netrūksta dabartinėje bendravimo tvarkoje ir nieko nėra per daug.
7.6. 2025 m. vasario 24 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime Nr. 1VSV-1127 nurodyta, kad rizikos veiksnys (25.3.9) nustatomas vaikų tėvui, kadangi nepaisydamas specialistų teikiamų rekomendacijų, vaikų tėvas sistemingai kviečia į vaikų gyvenamąją vietą policijos pareigūnus, dėl ko keliama įtampa, šie veiksmai nepadeda išspręsti situacijos ir pakeisti ją, tačiau vaikų tėvas pokalbių su specialistais metu teigia, kad jis skambins į policiją, nors supranta, kad pareigūnai negali užtikrinti vaikų perdavimo jam.
7.7. 2025 m. kovo 14 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime Nr. 1P-VSV-1945 nurodyta, kad vaikų mama paaiškino, kad A. L. nusiskundimai, kad negali prisiskambinti vaikams vėl gi ne jos kaltė, sūnus, kaip jau minėjo anksčiau, neturi telefono, o dukra pati pasirenka, kada atsiliepti, o kada ne, nes ji po mokyklos turi veiklų, o kitą kartą tiesiog neturi noro bendrauti, ir kai tėvas pradeda skambinėti be saiko pasitaiko jį užblokuoja. Moteris neturi tam jokios įtakos. Vyras (ieškovas) tikino, kad sūnus nori gyventi su juo, o dukrai reikia tiesiog pakeisti bendravimo tvarką, nes dabartinė netinka ir nevykdoma. Pasak vyro, kadangi vaikų motina šiuo metu nedirba, jis išlaiko ir vaikus, ir save, ir ją, bet ji to nevertina. Teigė, kad kadangi jis teikia didelę išlaikymo vaikams sumą, mama turi aprūpinti vaikus, taip pat ir sūnų ryšio priemone, bet ji viską daro priešingai vaikų interesams, manipuliuodama.
7.8. 2025 m. kovo 17 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime Nr. 1VSV-1590 nurodyta, kad berniukas (šalių sūnus) nenurodo jokių nusiskundimų nei mamos, nei tėvo atžvilgiu, teigia, kad su abiem sutaria. Taip pat neigia, kad mama savo veiksmais ar kitais būdais trukdo jam matytis su tėvu, paneigia, kad mama turi įtakos bendravimui su tėvu telefonu. Berniuko teigimu, jam dabartinė bendravimo su tėvu tvarka tinka, jis nieko nenorėtų keisti.
8. Iš nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalių nepilnamečio sūnaus tėvų santykiai yra konfliktiški.
9. Teismas pažymėjo, kad ieškovo prašoma nustatyti laikinoji apsaugos priemonė (vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo) yra ultima ratio išimtinė priemonė. Laikinas nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė antros kumuliatyvios sąlygos, t. y., kad vaiko motinos elgesys, ir/ar gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams sūnaus A. L. interesams, tokių aplinkybių pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nenustatyta. Priešingai nustatyta, kad sūnaus gyvenimo sąlygos pas atsakovę yra tinkamos, atsakovės elgesys nekelia grėsmės šalių nepilnamečio sūnaus normaliam vystymuisi. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kad šalių nepilnametis sūnus išreikštų savarankiškai suformuotą norą pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu).
10. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą nustatyti sūnaus A. L. laikinąją gyvenamąją vietą ieškovu atmetė.
11. Pasisakydamas dėl ieškovo prašymo priteisti iš atsakovės sūnui laikiną 630,82 Eur dydžio išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos iki teismo sprendimo byloje priėmimo, teismas nurodė, kadangi ieškovo prašymas nustatyti sūnaus A. L. laikinąją gyvenamąją vietą su ieškovu buvo atmestas, nėra pagrindo priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiui sūnui.
12. Atsižvelgęs į nurodytą, pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą priteisti iš atsakovės sūnui laikiną 630,82 Eur dydžio išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos iki teismo sprendimo byloje priėmimo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Ieškovas A. L. (toliau – ir ieškovas, ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15d. nutartį.
14. . Nesutikimą su ginčijam teismo nutartimi apeliantas grindė sekančiai argumentais:
14.1. Sūnus A. L. aiškiai ir tvirtai išreiškė savo norą gyventi su tėčiu A. L.. Vaikų teisės specialistai šiuo klausimu vaiko nuomonės nepaklausė ir neišklausė, todėl prašo teismą įpareigoti išklausyti sūnaus A. L. nuomonę teisme dalyvaujant specialistams. R. L. du kartus yra smurtavusi prieš sūnų 2024 m. gegužės 5 d. ir 2024 m. lapkričio 14 d. dėl ko R. L. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dabar jau vyksta teisminis procesas. Sūnus visa tai labai gerai atsimena ir yra labai aiškiai apsisprendęs pakeisti gyvenamąją vietą su ieškovu.
14.2. Gyvenimo sąlygos gyventi pas tėvą jam yra puikios, tinkamos ir užtikrintos, vaikas turi visas sąlygas gyventi švariai, higieniškai, tinkamai, butas yra naujos 2024 m. statybos, modernus, švarus, 1,5 kambario, vaikui yra atskira nauja lova, kurią skiria siena, vaiko mokymuisi yra kėdės, stalas, puikus led apšvietimas, buitinė technika (skalbyklė, džiovyklė, šaldytuvas, orkaitė, kondicionierius), dvi didelės spintos, dušas, visos higienos priemonės ir t.t. Mokykla kurioje jis mokosi vos keli šimtai metrų, vaikas gali normaliai pailsėti ir išsimiegoti, nes nereikia keltis labai anksti, važiuoti per kamščius ir vėluoti į pamokas, visi kiti būreliai pasiekiami vos per kelis autobuso sustojimus.
Atsiliepimas
15. Atsakovė R. L. atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes ieškovas neįrodė buvus esminį aplinkybių pasikeitimą. Tai pat nurodo:
Šalies argumentai
15.1. Ieškovas teigia, jog gali suteikti vaikui visas sąlygas tinkamai gyventi, tačiau gyvena 1,5 kambario bute. Nepaisant to, kad vaikas turėtų savo erdvę, tačiau sąlygos pas ieškovą jam būtų vis tiek prastesnės, nei gyvenant pas atsakovę, kur vaikas turi savo atskirą kambarį ir visus reikalingus baldus bei daiktus.
Atsiliepimas
15.2. Ieškovas neatsižvelgia į tai, kad svarbu ne tik higiena ar kelintų metų būstas bei kokie baldai jo bute yra, bet ir tai, kaip vaikas jaustųsi pas jį gyvendamas emocine prasme. Kaip jau buvo minėta atsiliepime į ieškinį, ieškovas persekioja atsakovę, į savo nusikalstamą veiką nuolat įtraukia vaiką, kas yra jo teisių pažeidimas. Ieškovas neleidžia atsakovei ramiai gyventi, naudoja prieš ją psichologinį smurtą. Kadangi atsakovę ir vaiką sieja glaudus tarpusavio ryšys, ji yra vaikui artimas asmuo, tokiu būdu ieškovas daro žalą ir vaikui. Taip elgdamasis ieškovas negali užtikrinti vaikui ramios, jo poreikius užtikrinančios aplinkos, kurioje vaikas galėtų džiaugtis vaikyste ir nebūti įtrauktas į suaugusiųjų rūpesčius ir konfliktus.
15.3. Išvadą teikiant institucija pateikė išvadą Nr. 1SD-4822, kurioje nurodė, kad Tarnybos vertinimu A. gyvenamosios vietos pakeitimas ir nustatymas su tėvu neatitinka vaiko geriausių interesų. Tarnyba iš esmės pritaria visiems atsakovės atsiliepime nurodytiems argumentams, nes juos, Tarnybos nuomone, aiškiai patvirtina ir Tarnybos per ilgą laiką gausiai surinkta informacija apie vaikų situaciją šeimoje, ir turimi duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog gyvenant su motina esanti aplinka A. tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su tėvu.
15.4. Ieškovas kaltina atsakovę dukart smurtavus prieš sūnų, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir vyksta teisminis procesas. Atsakovė pažymi, kad du ieškovo iniciatyva pradėti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Ieškovas remiasi tuo, kad atsakovės atžvilgiu yra pradėta baudžiamoji byla, tačiau jokia baudžiamoji byla nėra iškelta. Ieškovas smurto niekaip neįrodinėjo, tik pažėrė bendro pobūdžio niekuo nepagrįstus teiginius, kas jokiu būdu negali būti teisiniu pagrindu pakeisti vaiko gyvenamąją vietą.
Šalies argumentai
15.5. Ieškovas teigia, kad sūnus yra apsisprendęs pakeisti gyvenamąją vietą – gyventi su ieškovu. Tačiau dar kartą akcentuotina, kad vaiko nuomonė buvo išklausyta, jis net neužsiminė, kad norėtų pakeisti gyvenamąją vietą. Ieškovas pabrėžtinai teigia, jog sūnus A. L. yra aiškiai apsisprendęs gyventi su tėčiu ir būsimąja nuosaka garantuoja, jog sūnus taip pasakys teisme. Kyla klausimas, iš kur ieškovas toks užtikrintas, kai apie tokį mistinį vaiko norą žino tik jis pats. Šioje vietoje kyla daug klausimų dėl paties ieškovo galimos įtakos vaiko nuomonei. Pats ieškovas tampo vaiką po institucijas, kaip kad nusivedė jį į Vaiko teisių apsaugos instituciją ir liepė papasakoti, jog mama vaiko kambario lange įtaisė užraktą, kas buvo padaryta dėl paties vaiko saugumo. Taip pat nuolat kviečia policiją, taip tik keldamas įtampą. Siekdamas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą ieškovas neatsižvelgia ir į tai, kad tokiu atveju nukentėtų vaiko ir jo sesers bendravimas. Tokie veiksmai tik dar kartą parodo savanaudiškus ieškovo tikslus ir neįsiklausymą į vaiko interesus, jų ignoravimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria laikinai nustatyta tėvų bendravimo su vaiku tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų priėmimui (CPK 338 straipsnis).
Dėl apelianto procesinio prašymo
17. Apeliantas atskirajame skunde prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti nepilnametį A. L.. Apeliantės teigimu, sūnus norinti greičiau apsigyventi su tėvu.
18. Savo ruožtu atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad vaiko nuomonė jau buvo išklausyta, tą padarė reikiamą kompetenciją turinti specialistė. Vaikas buvo išklausytas jam įprastoje, saugioje aplinkoje, kurioje jis gerai jaučiasi. Atsakovės nuomone, akivaizdu, kad Ieškovas elgiasi konfliktiškai, yra itin neigiamai nusiteikęs atsakovės atžvilgiu, ką liudija ir nuolatiniai ieškovo veiksmai persekiojant atsakovę. Esant tokiam vaiko tėvų tarpusavio konfliktui, teismo posėdyje vaikas atsidurtų šio konflikto epicentre. Tokioje situacijoje išklausant tiesiogiai vaiko nuomonės ji gali būti nenuoširdi, vaikas gali būti išsigandęs, jausti spaudimą bei jam užkraunamą atsakomybę dėl sprendimo, bijoti įskaudinti kurį nors iš tėvų, bijoti pasekmių dėl savo išreikštos nuomonės. Dalyvavimas teismo procese vaikui būtų emociškai žalingas. Toks reikalavimas tik parodo, kad ieškovas nesirūpina vaiko emociniu pasauliu, nesaugo jo nuo suaugusiųjų rūpesčių ir dar kartą įrodo, kad jis sąmoningai įtraukia vaiką į tėvų tarpusavio konfliktą tokiu elgesiu pažeisdamas vaiko interesus. Atsakovė nurodo, jog tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras, tačiau kasacinio teismo praktikoje akcentuojamas tik pats vaiko nuomonės išklausymo faktas. Vaiko nuomonės išklausymo forma, vieta, kurioje vaikas ją išreiškė, nėra esminė, jeigu visuma įrodymų leidžia teigti, kad vaiko nuomonė buvo išreikšta laisva valia, vaikui sudarant tinkamas sąlygas pagal savo amžių ir brandą ją pareikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 86 punktas).
19. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Taigi nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014).
20. Nagrinėjamu atveju apeliantas tik suformulavo prašymą bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, tačiau išsamiai jo nepagrindė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, siekiant apsaugoti nepilnametį A. L. nuo pernelyg didelės emocinės įtampos, atsižvelgiant į jo amžių, į tai, kad jo nuomonė specialistų jau yra išklausyta bei esant užtektinai duomenų ginčo klausimui išspręsti, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad yra tai pakankamas pagrindas atmesti apelianto prašymą atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti nepilnametį A. L..
Dėl skundžiamos nutarties.
21. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutarties, kuriuo teismas nutarė atmesti A. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo.
22. Apeliantas atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, nes, jo teigimu, sūnus apsisprendęs gyventi su tėvo, o atsakovė sūnaus atžvilgiu naudoja fizinį smurtą. Savo ruožtu, atsakovė su atskirojo skundo motyvais nesutinka, nurodydama, kad apeliantas neįrodė pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių atsirado būtinybė keisti vaiko gyvenamąją vietą, fakto.
23. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.
24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.
25. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).
26. Tačiau CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
27. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos ir kitos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės, pavyzdžiui, laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
29. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas). Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005, 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019). Nagrinėjamu atveju aktuali teismų praktika, nurodanti, jog pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų pakeitimo, antrasis iš tėvų turi įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).
30. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai susipažinęs su byloje esančiais įrodymais (Tarnybos pateiktais Vaiko nuomonės išklausymo aktais, Vaiko situacijos vertinimo sprendimais, šalių procesiniais dokumentais) prieina išvadą, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas, siekdamas pakeisti teismo nustatytą vaiko gyvenamąją vietą, neįrodė būtinos kumuliatyvios sąlygos laikinosios apsaugos priemonėms taikyti, t. y., kad atsakovės (vaiko motinos) elgesys, ir/ar gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams sūnaus A. L.. Priešingai bylos duomenys patvirtina, kad sūnaus A. L. gyvenimo sąlygos pas atsakovę yra tinkamos, atsakovės elgesys nekelia grėsmės šalių nepilnamečio sūnaus normaliam vystymuisi, jo saugumui. Todėl apelianto teiginiai apie atsakovės atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus ar nagrinėjamas baudžiamąsias bylas laikytini jo deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais teiginiais.
31. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip neįrodytą apelianto teiginį, kad A. L. yra aiškiai išreiškęs apsisprendimą gyventi kartu su tėvu. Pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų, nenustatė, kad šalių nepilnametis sūnus, bendraudamas su specialistais, išreikštų savarankiškai suformuotą norą pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu).
32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kuri vaiko gyvenamoji vieta labiausiai atitiktų tiek jo, tiek tėvų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas vaiko gyvenamosios vietos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus nagrinėjimo išdavoje bus nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Apibendrinant nurodytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, susijusias su laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tuo tarpu apeliantas atskirajame skunde nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Išdėstytų aplinkybių pagrindu atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacin4s instancijos teismas,
nutarė:
Ieškovo A. L. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.