Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1706-661/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-03
Bylos Nr.: 2A-1706-661/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09261-2014-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Barkauskas (pran.), Andrius Ignotas, Jelena Šiškina
Ieškovas: Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas: UAB „Transtira“
Trečiasis asmuo: ADB „Gjensidige“, R. Š.

Kategorijos

2.5.39.2.6.4.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1706-661/2019Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09261-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.39.2.6.4.10.; 3.3.1.14; 3.3.1.18. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m gruodžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys byloje ADB „Gjensidige“ ir R. Š.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.

Šalies argumentai

2. Ieškovas Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovo UAB „Transtira“ 4 404,50 EUR (15207,85 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), su priekaba Krone SDP 27, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. R. Š. buvo samdomas atsakovo darbuotojas, eismo įvykis buvo padarytas šiam vykdant darbines pareigas.

4. Eismo įvykio metu vilkikas „Mercedes Benz“, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), nebuvo draustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vėliau šiam biurui tą sumą kompensavo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, kaip neįvykdžiusį pareigos apdrausti jam priklausančios transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, dėl nuotolių atlyginimo, tačiau atsakovas ieškovo prašymo netenkino.

5. Atsakovas UAB „Transtira“ bylos nagrinėjimo teisme metu, 2014-09-19, ½ dalį sumos, t.y. 2202,25 Eur sumokėjo (b.l. 28, t. III). Su likusiais reikalavimais nesutinka, motyvuodamas tuo, kad eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė buvo apdrausta skirtingų draudikų, t.y. atsakovui priklausantis vilkikas Mercedes Benz, valstybinis Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI) buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo kompanijoje „Soglasije“ Insure Company Limited, o priekaba KRONE SDP 27, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo drausta UAB DK “PZU Lietuva“ (dabar – ADB „Gjensidige“). Paaiškėjus, kad vilkiko civilinės atsakomybės draudimas neatitinka TPVCAPDĮ nuostatų, atsakovas atlygino 50 proc. nuostolių, tačiau nesutinka, jog turi pareigą atlyginti likusią sumą, teikdamas, kad likusios žalos atlyginimo ieškovas turi reikalauti iš priekabos draudiko.

6. Atsakovas, pažymėdamas, kad byloje keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą - vilkiką, priekabą ar juos abu, savo poziciją grindžia tuo, jog deliktiniams teisiniams santykiams turi būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė. Eismo įvykiui įvykus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, susiklostė nesutartiniai (deliktiniai) teisiniai santykiai, todėl taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę vilkikas ir priekaba sudaro vieną atsakomybės vienetą, todėl šių draudikų atsakomybė yra bendra ir, jei nesusitarta kitaip, draudikai eismo įvykio metu padarytą žalą atlygina per pusę. Todėl priekabos draudikui tenka dalis atsakomybės už eismo įvykį, kurį sukėlė vilkikas su sukabinta drausta priekaba, nes apdraudžiant priekabą kartu yra apdraustas ir priekabos vairuotojas, buvęs kartu yra bendro, sujungto junginio vairuotojas. Tai reiškia, kad ½ dalies atsakomybės už eismo įvykio metu patirtą žalą tenka prikabintą priekabą KRONE SDP27, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apdraudusiai UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar – ADB „Gjensidige“). Prašė atmesti likusią ieškinio dalį kaip pareikštą netinkamam atsakovui, gindamasi iš draudimo sutarties ir įstatymo (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalis) kylančiomis draudiko (trečiojo asmens) prievolėmis.

7. Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ (UAB DK „PZU Lietuva“ teisių perėmėja 2014-10-28 žodinės teismo nutarties pagrindu) su ieškiniu sutinka, motyvuodamas tuo, kad jo apdrausta priekaba buvo prikabinta prie neapdraustos transporto priemonės (vilkiko), todėl būtent atsakovui, kaip transporto priemonės savininkui (valdytojui), atsiranda prievolė atlyginti transporto priemonės padarytą žalą. Pažymėjo, kad trečiojo asmens atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi trečiasis asmuo atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu, šiai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudime sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 6 d. nusprendė ieškinį atmesti. Teismas nustatė, jog eismo įvykio metu priekaba buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar ADB „Gjensidige“), o vilkikas nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“), administravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikė ieškovui reikalavimą dėl 4404,50 Eur (3830 Eur kompensacija ir 574,50 Eur administravimo mokestis) žalos atlyginimo. Ieškovas nurodytą sumą atlygino TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnio pagrindu. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu patenkino 50 proc. ieškovo reikalavimo, prisiimdamas savo atsakomybės dalį už žalą, tenkančią jam, kaip neapdrausto privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu vilkiko savininkui, taip su šia reikalavimo dalimi sutikdamas (b.l. 28, t. III).

9. Teismas sprendė, kad žalą padariusių asmenų prievolės apimtis nustatytina pagal Vokietijos teisę, kuri tiesiogiai sąlygoja ir draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką ribas. Todėl atmetė kaip nepagrįstus trečiojo asmens argumentus apie tai, kad jo kaip priekabos draudiko atsakomybę eliminuoja TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi jos aptariamu atveju netaikomos.

10. Teismas vadovavosi Vokietijos nacionalinis draudikų biuro aiškinimu, pagal kurį, kai tokia pareiga tinkamai nevykdoma už užsienyje registruotos transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę atsakingo asmens, Biuras tokiuose santykiuose veikia kaip draudikas. Taigi šia prasme Lietuvos Respublikoje registruotas vilkikas, kurios valdytojo (šiuo atveju – atsakovo) civilinei atsakomybei taikoma Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro apsauga, Vokietijos teisės prasme laikomas „apdraustas“.

11. Teismas sprendė, kad atlikta Vokietijos teisės analizė sudaro pagrindą spręsti, kad už žalą, padarytą transporto priemonių junginio, solidariai atsakingi vilkiko ir priekabos valdytojai ar, jeigu tokie yra, jų civilinės atsakomybės draudikai. Nagrinėjamu atveju už nukentėjusiajam Vokietijoje padarytą žalą solidariai atsakingi atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“.

12. Dėl atsakovo tinkamumo ir bylos baigties teismas konstatavo, jog Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pareigą atlyginti to reikalaujančiam nukentėjusiajam visą nuostolių sumą, nepriklausomai nuo to, kad dalis transporto priemonių junginio buvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje ir priekabos draudikas buvo žinomas. Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui pareikalavus šių nuostolių iš Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro, pastarasis neturėjo pagrindo tokio reikalavimo kvestionuoti ir privalėjo jį patenkinti (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis). Savo prievolės dalį, kylančią jam delikto pagrindu, atsakovas yra įvykdęs, sumokėdamas pusę visų nuostolių sumos.

13. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas Vokietijos teisės pagrindu kylančios civilinės atsakomybės ½ dalį, tenkančią jam kaip priekabos valdytojui, yra apdraudęs privalomuoju draudimu. Teismo manymu, draudimo apsaugos apimtis yra pakankama padengti nuostoliams, tenkantiems priekabos valdytojo civilinės atsakomybės daliai. Todėl ieškovas dėl šios nuostolių dalies atlyginimo pirmiausia turi pareigą kreiptis į atsakovo civilinės atsakomybės draudiką, trečiąjį asmenį šioje byloje ADB „Gjensidige“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14. Apeliantas (ieškovas) Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai.

15. Apeliantas nurodo, kad vilkiko valdytojo (šiuo atveju - atsakovo) atsakomybė kyla Vokietijos civilinio kodekso (Burgerliches Gesetzbuch, BGB) 249, 823 straipsnių nuostatų, įpareigojančių atlyginti visą neteisėtais veiksmais padarytą žalą, atkuriant padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų padarytas pažeidimas, pagrindu. Iš šio teisinio reglamentavimo kyla ne tik atsakovo prievolė atlyginti žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio, bet ir atsakomybė už transporto priemonės neapdraudimą. Vokietijos civilinio kodekso 840 straipsnyje įtvirtinta solidari už žalos atsiradimą atsakingų asmenų atsakomybė. Vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iš bet kurio solidaraus prievolininko. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovui tinkamai neapdraudus vilkiko, sudariusio vientisą junginį su apdrausta priekaba, nukentėję asmenys įgijo teisę reikalauti, kad visą žalą atlygintų atsakovas, kaip vilkiko valdytojas, reikalavimą grįsdami bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, arba reikšti iš draudimo teisinių santykių kylantį reikalavimą, kad žalą atlygintų priekabos draudikas. Vokietijos įstatymuose nėra nuostatų, kurios paneigtų nukentėjusiųjų teisę viso žalos atlyginimo reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką neįvykdžiusio atsakovo arba ją ribotų, įpareigodamos nukentėjusįjį savo teises ginti reikalavimą reiškiant kitą transporto priemonių junginio dalį apdraudusiam draudikui, nei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, nei Biuras nėra atsakingi už žalos atsiradimą. Jie veikia kaip specialūs Vidaus nuostatuose nurodyti subjektai, kuriems pavesta funkcija administruoti žalos klausimus, bet ne kaip draudikai. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad Biuras nėra atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą subjektas, jis nesidalina atsakomybės su vilkiko valdytoju ir priekabos draudiku, turi teisę reikalauti iš už žalos atsiradimą atsakingų asmenų visų turėtų išlaidų atlyginimo. Į bylą pateiktuose Vokietijos teisės aktuose nėra įtvirtinto specialaus ribojimo, kad tarpusavio santykius tarp už žalą atsakingų asmenų ir/ar civilinės atsakomybės draudikų reglamentuojančios teisės normos yra taikomos ir nacionaliniams draudikų biurams. Kitaip tariant, Biuras įvykdė jam tekusią pareigą įrodyti savo teisę reikalauti visos sumos iš savo nuožiūra pasirinkto solidaraus prievolininko – atsakovo.

16. Apelianto manymu, atsakovui nepateikus tinkamų įrodymų, paneigiančių nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo padaryti priešingas išvadas bei Biuro ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

17. Atsakovas UAB „Transtira“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus įrodymus ir tinkamai kvalifikavo teisinius santykius. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, aptaręs Vokietijos teisės normas teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iš esmės pagal Vokietijos teisę, priešingai nei pagal Lietuvos (TPVCAPDĮ 16 str. 5 d.), aplinkybė, jog žala padaroma transporto priemonės junginio, valdomo vilkiko vairuotojo, neeliminuoja subjekto, atsakingo už velkama transporto priemone padarytą žalą, atsakomybės. Pagal Vokietijos teisę, konkrečiai pagal Vokietijos Kelių eismo įstatymo (vok. StVG) 7 straipsnio 1 dalį, taip pat Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 421, 249, 823, 840 straipsnių nuostatas, kai žala padaroma transporto priemonių junginiu, vairuojamu vilkiko vairuotojo, pareiga atlyginti žalą tenka tiek už vilkiko, tiek už priekabos valdytojų civilinę atsakomybę atsakingiems subjektams solidariai.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teismas pasiremdamas aktualiu šiai bylai Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimo aiškinimu, kad už transporto priemonių junginio padarytą žalą už atskirų jos vienetų valdytojų civilinę atsakomybę atsakingi asmenys šią atsakomybę dalinasi per pusę, bei Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 426 straipsnio 1 dalimi, kur numatyta, kad bendraskoliai vienas kito atžvilgiu įpareigojami žalą atlyginti lygiomis dalimis, taip pat pagal analogiją taikytinos Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsnio nuostatomis, padarė pagrįstą išvadą, kad pagal Vokietijos teisę šioje byloje nagrinėjamu atveju už transporto priemonių junginio vairuotojo padarytą žalą atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ atsakingi lygiomis dalimis.

19. Sprendžiant klausimą, ar Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras turėjo teisę kreiptis į atsakovą su regresiniu reikalavimu pilna apimtimi reikėjo vadovautis Lietuvos teise. Spręsdamas klausimą, ar Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras turėjo teisę kreiptis į atsakovą su regresiniu reikalavimu pilna apimtimi teismas įvertino Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) nuostatas reglamentuojančias Biuro teisę reikalauti, jog atsakingas už žalą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Vokietijos teisės pagrindu kylančios civilinės atsakomybės 1/2 dalį, tenkančią jam kaip priekabos valdytojui, yra apdraudęs privalomuoju draudimu, todėl ieškovas dėl šios nuostolių dalies atlyginimo pirmiausia turi pareigą kreiptis į atsakovo civilinės atsakomybės draudiką, trečiąjį asmenį šioje byloje ADB „Gjensidige“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

21. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

22. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog, sistemiškai vertinant minėtas nuostatas, matyti, kad Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 37 punktas; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 43 punktas).

23. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad nors Lietuvos draudikų biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo pagal TPVCAPDĮ nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017 26 punktą; 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018 44 punktą).

24. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas vilkiko ir priekabos junginio valdytojai reikalaujant atlyginti visą ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą sumą, šio sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui.

25. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

26. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pirmiau minėtos TPVCAPDĮ nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Antra, šios taisyklės taip pat suponuoja, kad esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu priekaba buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar ADB „Gjensidige“), o vilkikas nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovas byloje buvo nurodęs, kad vilkikas buvo drausta draudimo bendrovėje „SOGLASSYE Insurance Company Limited“, tačiau bylą pirmą kartą nagrinėjusiam teismui tokius argumentus pripažinus nepagrįstais (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 25 punkto pagrindu), vėliau neginčijo, kad vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas (CPK 187 str.).

28. Byloje nustatyta, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“), administravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikė ieškovui reikalavimą dėl 4404,50 Eur (3830 Eur kompensacija ir 574,50 Eur administravimo mokestis) žalos atlyginimo. Ieškovas nurodytą sumą atlygino TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnio pagrindu. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu patenkino 50 proc. ieškovo reikalavimo, prisiimdamas savo atsakomybės dalį už žalą, tenkančią jam, kaip neapdrausto privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu vilkiko savininkui, taip su šia reikalavimo dalimi sutikdamas (b.l. 28, t. III).

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-415/2017, priimtoje 2017-03-29 nutartyje nurodė, jog pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomu civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsakovo šioje byloje, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).

30. Taigi, žalą padariusių asmenų prievolės apimtis nustatytina pagal Vokietijos teisę, kuri tiesiogiai sąlygoja ir draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką ribas. Todėl atmestini kaip nepagrįsti trečiojo asmens argumentai apie tai, kad jo kaip priekabos draudiko atsakomybę eliminuoja TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi jos aptariamu atveju netaikomos.

31. Pagal byloje pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. IV ZR 279/08 išaiškinimą, velkančioji transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia velkančiosios transporto priemonės ir priekabos junginys, velkančiosios transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra; velkančiosios transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis. Tačiau šią bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-163-916/2017, nutartyje, priimtoje 2017 m. kovo 29 d., konstatavo, jog šis Vokietijos teisės aiškinimas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių. Tai lemia išvadą, kad Vokietijos teise gali būti kitaip, nei šios nutarties 27 punkte nurodytame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktame teisės aiškinime, reglamentuojama vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimtis, kai kita junginio dalis nebuvo drausta.

32. Atsakydamas į ieškovo klausimus, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“) 2014-09-02 rašte (b.l. 162, t. II) pažymėjo, kad jeigu kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas iš esmės nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (vok. StVG), pagal kurio 7 straipsnio 1 dalį transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 proc. prievolė trečiajai šaliai; tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 proc. atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą (abi priemonės yra vienodai svarbios ir pagrindinės). Šalis sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 proc. atlygintos sumos iš kitos atsakingos šalies; abi atsakingos šalys moka kompensaciją. Prievole dalinamasi remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (vok. VVG) 78 straipsniu, Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 426 straipsniu ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimu. Rašte pažymėta, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos.

33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, teismas kreipėsi į Vokietijos atsakingą instituciją 1968-06-07 Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka, prašydamas pateikti ginčui aktualią Vokietijos teisę (b.l. 39-40, t. IV). Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos atsakyme (b.l. 49-54, t. IV) nurodyta, kad jeigu vilkikas su priekaba sukelia autoįvykį, tuomet pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo (StVG) 7 straipsnio 1 dalį ir vilkiko laikytojas, ir priekabos, kuri taip pat turi būti apdrausta, laikytojas įpareigojami atlyginti žalą. Jeigu vilkiko ir priekabos laikytojai yra du skirtingi asmenys, tuomet jie pagal Vokietijos civilinį kodekso (BGB) 421 straipsnio 1 dalį atsako solidariai.

34. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aptartos Vokietijos teisės normos iš esmės reiškia, kad pagal Vokietijos teisę, priešingai nei pagal Lietuvos (TPVCAPDĮ 16 str. 5 d.), aplinkybė, jog žala padaroma transporto priemonės junginio, valdomo vilkiko vairuotojo, neeliminuoja subjekto, atsakingo už velkama transporto priemone padarytą žalą, atsakomybės. Pagal Vokietijos teisę, konkrečiai pagal Vokietijos Kelių eismo įstatymo (vok. StVG) 7 straipsnio 1 dalį, taip pat Vokietijos civilinio kodekso (vok. BGB) 421, 249, 823, 840 straipsnių nuostatas, kai žala padaroma transporto priemonių junginiu, vairuojamu vilkiko vairuotojo, pareiga atlyginti žalą tenka tiek už vilkiko, tiek už priekabos valdytojų civilinę atsakomybę atsakingiems subjektams solidariai. Minėtame Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos rašte šią bylą nagrinėjančiam teismui taip pat nurodyta, kad vidaus santykių ribose tarp transporto priemonės civilinės atsakomybės draudiko ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuro („Grune Karte e.V.“) susitarimas dėl žalos atlyginimo vykdomas pagal Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Rašte nurodytas jau minėtas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas 2010-10-27 nutartyje ir pažymint, kad nors joje buvo nagrinėjamas atvejis su daugybiniu draudimu, taigi toks atvejis, kai apdrausti buvo ir vilkikas ir priekaba, tačiau tuos pačius principus galima taikyti ir tokiam atvejui, kai apdrausta būna tik viena transporto priemonių junginio dalis, ir reikalavimų dėl žalos atlyginimo sureguliavimą vykdo Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“).

35. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą taip pat atsižvelgė ir įvertino ieškovo pateiktą ir kitą Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos raštą, teiktą į Kauno apygardos teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2A-162-945/2018, kurios ratio decidendi sutampa su šia byla (b.l. 126-129, t. IV). Jame pažymėta, kad pagal Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 1 dalį paskirstomas žalos atlyginimas tarp vilkiko bei priekabos draudikų. Kai vilkikas nedraustas civilinės atsakomybės draudimu, jo savininko atsakomybei taikytinos bendrosios Vokietijos civilinio kodekso nuostatos. Ar analogiškai taikytinos Draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnio 1 dalies nuostatos turėtų atsakyti sprendžiantis teismas, nes Vokietijos teismų sprendimų šiuo klausimu nėra.

36. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro („Grune Karte e.V.“) 2014-09-02 rašte (b.l. 162, t. II) pateiktas aiškinimas apie tai, kas laikoma „apdrausta“ transporto priemone. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nurodė, kad transporto priemonė laikoma apdrausta tol, kol įvykus eismo įvykiui draudikas arba draudikų bendrija perima trečiųjų šalių reikalavimus atlyginti žalą atsižvelgdami į Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reglamentą (vok. KfzPflVV). Transporto priemones, kurios turi būti draudžiamos privalomuoju draudimu ir kurios turi užsienio valstybinius numerius, pagal valstybinę teisę ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 2.5 straipsnį turi apdrausti draudimo bendrovės arba draudikų bendrija. Teismas pažymi, kad transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę įtvirtinta Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (vok. PflVG) 1 straipsnyje. Vadovaujantis aptariamu Vokietijos nacionalinis draudikų biuro aiškinimu, kai tokia pareiga tinkamai nevykdoma už užsienyje registruotos transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę atsakingo asmens, Biuras tokiuose santykiuose veikia kaip draudikas. Taigi šia prasme Lietuvos Respublikoje registruotas vilkikas, kurios valdytojo (šiuo atveju – atsakovo) civilinei atsakomybei taikoma Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro apsauga, Vokietijos teisės prasme laikomas „apdraustas“.

37. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nenustatyta, kad Vokietijos teisėje būtų nuostatų, skirtingai reglamentuojančių subjektų, atsakingų už transporto priemonės junginio valdytojo padarytą žalą, atsakomybės apimčių pasiskirstymą tais atvejais, kai abi junginio dalys drausto privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir tais, kai vienos iš dalių valdytojas tokios pareigos nėra tinkamai įvykdęs. Kad tokių nuostatų Vokietijos teisėje nėra iš esmės patvirtino ir Vokietijos teisingumo ir vartotojų teisių apsaugos ministerija (b.l. 128, t. IV).

38. Kolegija laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą, jog atlikta Vokietijos teisės analizė sudaro pagrindą spręsti, kad už žalą, padarytą transporto priemonių junginio, solidariai atsakingi vilkiko ir priekabos valdytojai ar, jeigu tokie yra, jų civilinės atsakomybės draudikai. Nagrinėjamu atveju už nukentėjusiajam Vokietijoje padarytą žalą solidariai atsakingi atsakovas ir trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“.

39. Taip pat laikytina pagrįsta ir kita sprendimo dalis dėl atsakovo tinkamumo. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pareigą atlyginti to reikalaujančiam nukentėjusiajam visą nuostolių sumą, nepriklausomai nuo to, kad dalis transporto priemonių junginio buvo apdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Lietuvoje ir priekabos draudikas buvo žinomas. Tai patvirtina Vokietijos federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos atsakymas bylą nagrinėjančiam teismui (b.l. 49-54, t. IV) kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis pagal Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (VVG) 115 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Vokietijos civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (PflVG) 1 straipsnį gali priekabos transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikui pareikšti tiesioginį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Užsieninių transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (AuslPflVG) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tiesioginį reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal Draudimo sutarčių įstatymo 115 paragrafą galima pareikšti ir užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikui. Ir galų gale, reikalavimus, kylančius iš eismo įvykių, kuriuos sukėlė užsienyje leidimą važinėti gavusi transporto priemonė, galima pareikšti taipogi ir Vokietijos draudimo asociacijai Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V. pagal Užsieninių transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (AuslPflVG) 2 straipsnio 1 dalies punktą b, 6 straipsnio 1 dalį ir Draudimo sutarčių įstatymo 115 straipsnį. Tarptautinių santykių ribose užsienio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikas ir Vokietijos draudimo asociacija Verein Deusches Büro Grüne Karte e.V. nukentėjusiojo atžvilgiu atsako solidariai pilna apimtimi. Tai galioja nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimą turėjo tik viena ar abi transporto priemonės junginio dalys.

40. Kasacinis teismas šioje byloje priimtoje 2017-03-29 nutartyje konstatavo, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).

41. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko išmokėtas sumas.

42. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį, asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Biuro, kaip specifinio civilinės atsakomybės draudimo santykių subjekto, teisės reiškiant regresinius reikalavimus nėra reglamentuotos kitaip, todėl ieškovas taip pat patenka į subjektų, kuriems galioja nurodyta taisyklė, ratą.

43. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta taisyklė aiškintina taip, kad tuo atveju, kai kaltininko civilinė atsakomybė yra apdrausta privalomuoju draudimu, regreso teisę įgyvendinantis subjektas pirmiausia turi kreiptis į jo draudiką, ir tik jo nesant tiesiogiai į kaltininką. Būtent tokį nurodytos normos aiškinimą lemia specifinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paskirtis.

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 išaiškino, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, įvykus draudimo įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių. Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus, pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t.y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis.

45. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos sprendimu, jog nagrinėjamu atveju atsakovas Vokietijos teisės pagrindu kylančios civilinės atsakomybės ½ dalį, tenkančią jam kaip priekabos valdytojui, yra apdraudęs privalomuoju draudimu. Todėl nėra abejonių dėl to, kad draudimo apsaugos apimtis yra pakankama padengti nuostoliams, tenkantiems priekabos valdytojo civilinės atsakomybės daliai. Todėl ieškovas dėl šios nuostolių dalies atlyginimo pirmiausia turi pareigą kreiptis į atsakovo civilinės atsakomybės draudiką, trečiąjį asmenį šioje byloje ADB „Gjensidige“.

Dėl bylos baigties

46. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

47. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

49. Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą).

50. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Nagrinėjamu atveju atsakovo patirtos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras atsakovui UAB „Transtira“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“ (į.k. 122282884) iš ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro (į.k. 125709291) 500 (penkis šimtus) eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alvydas BarkauskasAndriusIgnotasJelena Šiškina