Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Onos Gasiulytės ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Transtira“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 15 207,85 Lt (4404,50 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba „Krone SDP 27“, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. R. Š. buvo samdomas atsakovės darbuotojas, eismo įvykis buvo padarytas šiam vykdant darbines pareigas. Eismo įvykio metu transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl eismo įvykio metu padarytą 4731,51 Eur žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vėliau šiam biurui tą sumą kompensavo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, kaip neįvykdžiusią pareigos apdrausti jai priklausančios transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, dėl nuotolių atlyginimo, tačiau atsakovė ieškovo prašymo netenkino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės UAB „Transtira“ 4404,50 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba „Krone SDP 27“, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui BMW, valst. Nr. 5824 WY22. Transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su priekaba „Krone SDP 27“ buvo registruotos Lietuvos Respublikoje. Eismo įvykio metu priekaba buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“, o transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovė nurodė, kad pastaroji transporto priemonė buvo drausta draudimo bendrovėje „SOGLASSYE Insurance Company Limited“, tačiau teismas tokius argumentus pripažino nepagrįstais (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 25 punktas).Eismo įvykio metu, transporto priemonių savininku buvo atsakovė UAB „Transtira“. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“), administravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikė ieškovui reikalavimą dėl 4404,50 Eur (3830 Eur kompensacija ir 574,50 Eur administravimo mokestis) žalos atlyginimo. Ieškovas nurodytą sumą atlygino TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnio pagrindu ir įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos atlyginimo iš atsakingų asmenų.Nors motorinė transporto priemonė ir priekaba eisme dalyvavo kaip vienetas (transporto priemonių junginys), tačiau kiekviena transporto priemonė turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas įrodė patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178, 199 straipsniai). Skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis) ir atsakovė jos nepaneigė. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą pagal savo nacionalinės teisės aktus, kurių reglamentavimas nesiskiria nuo Lietuvos, ir, nustatęs atsakovės kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu 2003/564/EB patvirtintų Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų (toliau – ir Bendradarbiavimo nuostatai) 5 straipsnio pagrindu. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje nustatytoms sąlygoms įstatyme įtvirtinta ieškovo pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Pagal byloje esančius duomenis ieškovas neturėjo pagrindo netenkinti eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimo.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės UAB „Transtira“ 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Transtira“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir pripažinti, kad dalį reikalaujamos sumos: 2202,25 € (7603,93 Lt) nuostolių ir 303,12 € (1046,62 Lt) bylinėjimosi išlaidų atsakovas sumokėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o likusios sumos - 2202,25 € nuostolių ir 304,51 € bylinėjimosi išlaidų - atsakovas neturi mokėti, nes šias sumas privalo sumokėti trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“.Apeliacinį skundą grindžia argumentais:Tariantis dėl bylų užbaigimo geruoju, buvo sutarta, kad ir šioje byloje atsakoė UAB „Transtira“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras sumokės pusę prašomos priteisti nuostolių sumos ir bylinėjimosi išlaidų. Sutarta suma - 8650,55 litų ((7603,93 Lt) 2202,25 € nuostolių ir (1046,62 Lt) 303,12 € bylinėjimosi išlaidų) 2014-09-19 pavedimu buvo sumokėta, ką patvirtina 2014-09-14 mokėjimo nurodymas. Per neapsižiūrėjimą mokėjimo nurodymas nebuvo pateiktas teismui ir nebuvo informuotas atstovas. Tačiau atsakovė gavusi dalinį apmokėjimą teismo neinformavo apie tai ir ieškinio sumos nesumažino. Kadangi atsakovė sumokėjo 2202,25 € (7603,93 Lt) nuostolių ir 303,12 € (1046,62 Lt) bylinėjimosi išlaidų, teismo sprendimas dalyje šių sumų priteisimo naikintinas. Likusi nesumokėta dalis būtų: 4404,50 - 2202,25 = 2202,25 € nuostolių ir 607,63 - 303,12 € = 304,51 € bylinėjimosi išlaidų.Atsakovei ginčijant jos atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Atitinkamai ieškovas to neatliko.Transporto priemonių junginį sudariusios transporto priemonės (vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo draustos draudimo bendrovėse atitinkamai „Soglassye" Insurance Company Limited ir UAB DK „PZU Lietuva“. Apeliantas teismui pateikė Vokietijos (valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis) Aukščiausiojo Teismo sprendimo su vertimu kopiją, kurioje numatyta, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę - vilkikas ir priekaba sudaro vieną atsakomybės vienetą, todėl Šių draudikų atsakomybė yra bendra ir, jei nesusitarta kitaip, draudikai eismo įvykio metu padarytą žalą atlygina per pusę (po 50 % visų nuostolių). Taigi, tuo atveju jei vienos iš transporto priemonių junginį sudariusių transporto priemonių (vilkiko ar priekabos) civilinės atsakomybės draudimas neatitinka TPVCAPDĮ nuostatų, ieškovas atsakovo gali reikalauti atlyginti tik 50 % visų įvykio metu patirtų nuostolių.Byloje iš esmės yra keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą - vilkiką, priekabą ar juos abu. Deliktiniams teisiniams santykiams turėtų būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė. Apelianto teigimu, eismo įvykį Vokietijoje sukėlė transporto priemonių junginys (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su sukabinta priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo drausta UAB DK „PZU Lietuva“), todėl eismo įvykiui įvykus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, susiklostė nesutartiniai (deliktiniai) teisiniai santykiai, todėl taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Teismui buvo pateikta Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimo su vertimu kopija, kurioje numatyta, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę - vilkikas ir priekaba sudaro vieną atsakomybės vienetą, todėl šių draudikų atsakomybė yra bendra ir, jei nesusitarta kitaip, draudikai eismo įvykio metu padarytą žalą atlygina per pusę. Kadangi eismo įvykiui įvykus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, susiklostė nesutartiniai (deliktiniai) teisiniai santykiai, taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, o taikant Vokietijos Federacinės Respublikos teisę priekabos draudikui tenka atsakomybė už eismo įvykį sukėlus į vilkikui su sukabinta priekaba, kuri buvo drausta, nes apdraudžiant priekabą kartu yra apdraustas ir priekabos vairuotojas, kuris kartu yra bendro, sujungto junginio vairuotojas. O tai reiškia, kad ½ dalies atsakomybės už eismo įvykio metu patirtą žalą tenka ir prikabintą priekabą KRONE SDP27, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apdraudusiai UAB DK „PZU Lietuva“.Kadangi apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir pripažinti, kad dalį reikalaujamos sumos: 2202,25 € (7603,93 Lt) nuostolių ir 303,12 € (1046,62 Lt) bylinėjimosi išlaidų atsakovas sumokėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o likusios sumos - 2202,25 € nuostolių ir 304,51 € bylinėjimosi išlaidų - atsakovas neturi mokėti, nes šias sumas privalo sumokėti trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“, tai naikintinas ir 2015 m. gegužės 15 dienos papildomas sprendimas priteisti 115,85 € bylinėjimosi išlaidų, susijusių su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymu. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo UAB „Transtira“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:Trečiojo asmens atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi trečiasis asmuo atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu, šiai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė. TPVCAPDĮ 16 str. 1 dalyje nurodyta, kad atsakingas draudikas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šioje teisės normoje yra nurodyta, kad išmokant išmoką atsižvelgiama į kitos valstybės teisės aktus, tačiau nėra nurodoma, jog yra privaloma taikyti valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę esant teisminiam ginčui dėl išmokėtos žalos sumos atlyginimo regreso tvarka. TPVCADĮ 16 str. 5 dalyje numatyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudime sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog eismo įvykto metu velkama transporto priemonė buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Dėl to, esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, jog trečiajam asmeniui nekyla prievolė atlyginti pusę ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos draudimo išmokos sumos, kadangi už žalą, padarytą velkamąja transporto priemone, kuri eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančiąja, atsakingas yra velkančiosios transporto priemonės draudikas, o nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog velkančioji transporto priemonė nebuvo apdrausta, velkančiosios transporto priemonės valdytojas, šiuo atveju, MERCEDES BENZ 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas.Nagrinėjamoje byloje eismo įvykį sukėlė vilkikas su sukabinta priekaba, viena iš šių transporto priemonių - vilkikas - eismo įvykio dieną buvo neapdrausta pagal TPVCAPDĮ. Todėl žalą atlygino LR transporto priemonių draudikų biuras, kuris, pareiškė ieškinį Atsakovui, neįvykdžiusiam pareigos apdrausti savo naudojamos transporto priemonės. Tuo tarpu Atsakovas tvirtina, kad kilęs ginčas turi būti sprendžiamas pagal eismo įvykio vietos valstybės, t. y. Vokietijos, teisę ir šiuo atveju taikytina solidarioji draudikų atsakomybė. Taigi byloje iš esmės yra keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą - vilkiką, priekabą ar juos abu. Deliktiniams teisiniams santykiams turėtų būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė, tačiau šiuo atveju ieškovas pareiškė atgręžtinį reikalavimą neapdraustos transporto priemonės valdytojui, o, kaip pažymėta pirmiau, tokie susiklosiantys civiliniai teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinės kilmės, todėl šiems atgręžtiniams reikalavimams eismo įvykio vietos valstybės teisė nėra taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014).Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys draudimo institutą, nenumato galimybės transporto priemonės (vilkiko) ir priekabos (puspriekabės) junginiu padarytos žalos atlyginti vilkiko ir priekabos draudikams per pusę.Apeliantas skunde, grįsdamas solidariąją trečiojo asmens ir apelianto atsakomybę dėl 2012-08-20 eismo įvykio metu padarytos žalos, remiasi 2010 m. spalio 27 d, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu. UAB DK „PZU Lietuva“ nurodo, jog apelianto minimas pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas negali būti precedentas šioje byloje, nes yra netapačios faktinės bylų aplinkybės. Be to, minėtas sprendimas negali būti laikytinas pakankamu Vokietijos teisės turinio įrodymu, nėra aišku, kokią teisinę galią šis sprendimas turi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Minėtame sprendime nėra nurodytos bylos šalys, kas suponuotų pagrindą manyti, kad šalys gali būti Vokietijoje draudimo paslaugas teikiantys juridiniai asmenys, todėl šios situacijos gali iš esmės skirtis. Vadovaujantis LR CPK nuostatomis, apelianto apeliaciniame skunde pareikštas prašymas dėl bylos sustabdymo negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Minėto prašymo tenkinimo klausimas buvo išspręstas neskundžiama teismo nutartimi ir pakartotinai negali būti keliamas, nes tokios galimybės nenumato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apelianto apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimo bei 2015-05-20 papildomo sprendimo atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra atkreipęs dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies (šiuo atveju - Vokietijos) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies (šiuo atveju - Vokietijos) teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Šiuo atveju, eismo įvykio valstybės - Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, 2012-08-20 Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje (šiuo atveju - Vokietijoje) galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Būtent Vokietijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu. Biuras bei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas teisės aiškinimo taisykles analogiškose bylose bei į apelianto argumentus, pirmosios instancijos teisme pateikė teismui Biuro reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus: Vokietijos garantinio fondo raštą, kuriame nurodoma, jog Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. kuomet vilkiko ir jo tempiamos priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra teisės aktu nustatyta tvarka apdrausta transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pas skirtingus draudikus. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštą, kuriame teigiama, kad „..Bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra „apdraustos“ transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taigi, kadangi Lietuvoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės privalomuoju draudimu, t.y. nebuvo konstatuotas „dvigubo draudimo“ faktas, apelianto nurodomo Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo nuostatos šiuo atveju netaikytinos.Vokietijos nacionalinis draudikų biuras tinkamai ir kompetentingai įvertino visas eismo įvykio aplinkybes bei taikė Vokietijos teisės aktų nuostatas, kas leido padaryti pagrįstą išvadą, jog dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos civilinė atsakomybė kyla tik Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės MERCEDES MERCEDES BENZ 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojui bei R. Š. darbdaviui - apeliantui.Apelianto nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 3K-3-415/2014 faktinės aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms, dėl ko apelianto nurodomoje byloje priimtas sprendimas neturės įtakos šios bylos nagrinėjimui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai bei išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės UAB „Transtira“ apeliacinio skundo ribose. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Bylos duomenys tvirtina, kad 2012-08-20 Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba Krone SDP 27, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 42-4410-11). Eismo įvykio metu atsakovas buvo ir transporto priemonės Mercedes Benz naudotojas pagal lizingo sutartį. Eismo įvykio metu transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Krone SDP 27, buvo registruotos Lietuvos Respublikoje, o jų savininku buvo atsakovas UAB „Transtira“. Transporto priemonei Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2013 m. liepos 22 d. Rusijos draudimo bendrovė „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ išdavė tarptautinę automobilio draudimo kortelę. Priekaba Krone SDP 27 buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (t.2, b.l. 71-72, 114-115). Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (Deutches buro Grune Karte E.V.), išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių sumą, 2013-08-05 pateikė ieškovui reikalavimą dėl 4404,50 € (3830,00 € kompensacija + 574,50 € administravimo mokestis) žalos atlyginimo (1 t. 14-18). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi minėto kasacinio teismo išaiškinimu ir padarytomis išvadomis.Ieškinys pareikštas vilkiko ir priekabos junginio valdytojui reikalaujant atlyginti visą ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą jo reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, t. y. draudimo išmoką ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Atsakovė pusę šios sumos yra sumokėjęs ieškovui ir ginčija prievolę atlyginti ieškovui likusią pusę sumos gindamasi iš draudimo sutarties ir įstatymo (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalis) kylančiomis draudiko (trečiojo asmens) prievolėmis. Atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės klausimas šioje byloje yra aktualus ta prasme, kad Vokietijos draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Vokietijos teisės pagrindu apibrėžiama ir šios prievolės apimtis. Priekabos draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už šią žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-163-916/2017).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-338/2017, aiškindamas dėl pareigos nustatyti (pateikti) už eismo įvykį atsakingo asmens civilinei atsakomybei taikytinos teisės turinį, nurodė, kad Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruotos ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio ieškinio pagrįstumą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat pažymėjo, kad CPK 12 str. įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d., o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimties, kai kita junginio dalis nebuvo drausta, aiškinimo pagal Vokietijos teisę. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2017 m. kovo 29 d. nutartyje konstatavus, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti ginčui taikytinų Vokietijos teisės normų ir jų turinio. Šalims pateikus naujus įrodymus dėl taikytinos Vokietijos teisės ir jos aiškinimo, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos esmės – apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas skundo ribų, pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, pagal pateiktus apeliacinius skundus patikrina tokio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Todėl yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą, taip pat naikintinas pirmosios instancijos teismo 2015 m. gegužės 20 d. papildomas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. papildomą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.