Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Transtira“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-20 papildomo sprendimo pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys - R. Š. ir UAB DK „PZU Lietuva“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 4 404,50 € (15207,85 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2012-08-20 Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę Mercedes Benz, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba KRONE (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. R. Š. buvo samdomas atsakovo, o eismo įvykis buvo padarytas trečiajam asmeniui vykdant darbines pareigas. Eismo įvykio metu transporto priemonė Mercedes Benz, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl minėto eismo įvykio metu padarytą 4 731,51 € žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, kurią vėliau jam sumokėjo ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 17 str. 5 d. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, kaip neįvykdžiusį pareigos apdrausti jam priklausančios transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu asmenį, dėl kompensuotos sumos atlyginimo, tačiau atsakovas šio reikalavimo neįvykdė.

Atsakovas su ieškinio reikalavimais sutiko iš dalies. Atsiliepime nurodė, kad eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė buvo apdrausta skirtingų draudikų, t.y. atsakovui priklausantis vilkikas Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo kompanijoje „Soglasije, Soglasije“ Insure Company Limited, o priekaba KRONE (duomenys neskelbtini)- buvo drausta UAB DK“PZU Lietuva“. Žalą atlygino vilkiko draudikas, kuris ieškiniu kelia deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimą. Nagrinėjamu atveju taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė ir ½ dalis atsakomybės, už eismo įvykio metu patirtą žalą, tenka priekabą apdraudusiai UAB DK „PZU Lietuva“. Atsakovo teigimu, turėtų būti tenkinama ½ dalis ieškinio reikalavimų.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime sutiko su ieškinio reikalavimais, kurie turėtų būti tenkinami, nes priekaba buvo prikabinta prie neapdraustos transporto priemonės (vilkiko), todėl atsakovui, kaip transporto priemonės savininkui (valdytojui), atsiranda prievolė atlyginti transporto priemonės padarytą žalą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš UAB „Transtira“ Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 4404,50 € nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-03-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 607,63 € bylinėjimosi išlaidų ir 13,02 € teismo turėtų pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės, kol jos yra įregistruotos, privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d., 41 str. 3 d. ir 8 d.), jog Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių sudaroma įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikia reikiamos apimties draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (TPVCAPDĮ 10 str. 1 d.). 2012-08-20 eismo įvykio metu transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu nors atsakovas savo atsikirtimus grindė argumentais, kad minėta transporto priemonė buvo drausta draudimo kompanijoje „Soglasije, Soglasije“ Insure Company Limited, o vilkiko priekaba - UAB DK „PZU Lietuva“. Teismas tokius atsakovo argumentus pripažino nepagrįstais, nes TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 25 p. numatyta, kad draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kurios vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, tada dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos draudimo išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Priekaba negali savarankiškai dalyvauti viešajame eisme. Eismo įvykio metu padaryta žala yra sureguliuota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Vokietijoje). Bendradarbiavimo nuostatų - Biurų tarnybos vidaus nuostatų 3 straipsnis numato, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, tiria autoavarijos aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, ir biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Būtent eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į kitoje Europos Sąjungos valstybėje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustato visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, atlygina neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikia reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje numatytoms sąlygoms įstatyme numatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui ir nustatytą atlygį už žalos administravimą (Kauno apygardos teismo 2013-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-931-273/2013).

Teismas taip pat konstatavo, kad ginčo atveju ieškovas įrodė patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.) (CPK 12 str, 178 str., 199 str.). Skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d., 6.270 str. 1 d.) ir atsakovas jos nepaneigė. Vokietijos draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą pagal savo nacionalinės teisės aktus (1 t. b.l. 18-69), kurių reguliavimas nesiskiria nuo Lietuvos įstatyminio reglamentavimo ir, nustatęs atsakovo kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą remdamasis Bendradarbiavimo nuostatų - Biurų tarnybos vidaus nuostatų 5 straipsniu. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnyje 6 dalyje nustatytoms sąlygoms įstatyme numatyta Biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. papildomu sprendimu priėmė papildomą sprendimą, dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo UAB „Transtira“ ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai priteisė 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymu. Teismas konstatavo, kad ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro bylinėjimosi išlaidas sudaro ne tik minėtu sprendimu priteista 607,63 Eur suma, bet ir 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymu. Ieškovas įrodymus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinys buvo patenkintas, todėl ieškovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovo.

Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir pripažinti, kad dalį reikalaujamos sumos: 2202,25 € (7603,93 Lt) nuostolių ir 303,12 € (1046,62 Lt) bylinėjimosi išlaidų atsakovas sumokėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o likusios sumos - 2202,25 € nuostolių ir 304,51 € bylinėjimosi išlaidų - atsakovas neturi mokėti, nes šias sumas privalo sumokėti trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“; prijungti teikiamus įrodymus - Vietinio mokėjimo nurodymo kopiją ir mokėjimo nurodymą, susirašinėjimą su Vokietijos draudimo asociacija; sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-415/2014;

1. Tariantis dėl bylų užbaigimo geruoju, buvo sutarta, kad ir šioje byloje atsakovas UAB „Transtira“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras sumokės pusę prašomos priteisti nuostolių sumos ir bylinėjimosi išlaidų. Sutarta suma - 8650,55 litų ((7603,93 Lt) 2202,25 € nuostolių ir (1046,62 Lt) 303,12 € bylinėjimosi išlaidų) 2014-09-19 pavedimu buvo sumokėta, ką patvirtina 2014-09-14 mokėjimo nurodymas. Per neapsižiūrėjimą mokėjimo nurodymas nebuvo pateiktas teismui ir nebuvo informuotas atstovas. Tačiau atsakovas gavęs dalinį apmokėjimą teismo neinformavo apie tai ir ieškinio sumos nesumažino. Kadangi atsakovas sumokėjo 2202,25 € (7603,93 Lt) nuostolių ir 303,12 € (1046,62 Lt) bylinėjimosi išlaidų, teismo sprendimas dalyje šių sumų priteisimo naikintinas. Likusi nesumokėta dalis būtų: 4404,50 - 2202,25 = 2202,25 € nuostolių ir 607,63 - 303,12 € = 304,51 € bylinėjimosi išlaidų.

2. Atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Atitinkamai ieškovas to neatliko.

3. Transporto priemonių junginį sudariusios transporto priemonės (vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo draustos draudimo bendrovėse atitinkamai „Soglassye" Insurance Company Limited ir UAB DK „PZU Lietuva“. Apeliantas teismui pateikė Vokietijos (valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis) Aukščiausiojo Teismo sprendimo su vertimu kopiją, kurioje numatyta, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę - vilkikas ir priekaba sudaro vieną atsakomybės vienetą, todėl Šių draudikų atsakomybė yra bendra ir, jei nesusitarta kitaip, draudikai eismo įvykio metu padarytą žalą atlygina per pusę (po 50 % visų nuostolių). Taigi, tuo atveju jei vienos iš transporto priemonių junginį sudariusių transporto priemonių (vilkiko ar priekabos) civilinės atsakomybės draudimas neatitinka TPVCAPDĮ nuostatų, ieškovas atsakovo gali reikalauti atlyginti tik 50 % visų įvykio metu patirtų nuostolių.

4. Byloje iš esmės yra keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą - vilkiką, priekabą ar juos abu. Deliktiniams teisiniams santykiams turėtų būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė. Apelianto teigimu, eismo įvykį Vokietijoje sukėlė transporto priemonių junginys (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su sukabinta priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo drausta UAB DK „PZU Lietuva“), todėl eismo įvykiui įvykus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, susiklostė nesutartiniai (deliktiniai) teisiniai santykiai, todėl taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė. Teismui buvo pateikta Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimo su vertimu kopiją, kurioje numatyta, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę - vilkikas ir priekaba sudaro vieną atsakomybės vienetą, todėl šių draudikų atsakomybė yra bendra ir, jei nesusitarta kitaip, draudikai eismo įvykio metu padarytą žalą atlygina per pusę. Kadangi eismo įvykiui įvykus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, susiklostė nesutartiniai (deliktiniai) teisiniai santykiai, taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, o taikant Vokietijos Federacinės Respublikos teisę priekabos draudikui tenka atsakomybė už eismo įvykį sukėlus į vilkikui su sukabinta priekaba, kuri buvo drausta, nes apdraudžiant priekabą kartu yra apdraustas ir priekabos vairuotojas, kuris kartu yra bendro, sujungto junginio vairuotojas. O tai reiškia, kad ½ dalies atsakomybės už eismo įvykio metu patirtą žalą tenka ir prikabintą priekabą KRONE SDP27, valst. Nr. EH 977, apdraudusiai UAB DK „PZU Lietuva“.

5. Kadangi apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir pripažinti, kad dalį reikalaujamos sumos: 2202,25 € (7603,93 Lt) nuostolių ir 303,12 € (1046,62 Lt) bylinėjimosi išlaidų atsakovas sumokėjo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o likusios sumos - 2202,25 € nuostolių ir 304,51 € bylinėjimosi išlaidų - atsakovas neturi mokėti, nes šias sumas privalo sumokėti trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“, tai naikintinas ir 2015 m. gegužės 15 dienos papildomas sprendimas priteisti 115,85 € bylinėjimosi išlaidų, susijusių su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymu.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo UAB „Transtira“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1.Trečiojo asmens atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi trečiasis asmuo atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu, šiai sutarčiai taikoma Lietuvos teisė. TPVCAPDĮ 16 str. 1 dalyje nurodyta, kad atsakingas draudikas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šioje teisės normoje yra nurodyta, kad išmokant išmoką atsižvelgiama į kitos valstybės teisės aktus, tačiau nėra nurodoma, jog yra privaloma taikyti valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę esant teisminiam ginčui dėl išmokėtos žalos sumos atlyginimo regreso tvarka.

2. TPVCADĮ 16 str. 5 dalyje numatyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudime sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog eismo įvykto metu velkama transporto priemonė buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Dėl to, esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, jog trečiajam asmeniui nekyla prievolė atlyginti pusę ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos draudimo išmokos sumos, kadangi už žalą, padarytą velkamąja transporto priemone, kuri eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančiąja, atsakingas yra velkančiosios transporto priemonės draudikas, o nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog velkančioji transporto priemonė nebuvo apdrausta, velkančiosios transporto priemonės valdytojas, šiuo atveju, MERCEDES BENZ 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas.

3. Nagrinėjamoje byloje eismo įvykį sukėlė vilkikas su sukabinta priekaba, viena iš šių transporto priemonių - vilkikas - eismo įvykio dieną buvo neapdrausta pagal TPVCAPDĮ. Todėl žalą atlygino LR transporto priemonių draudikų biuras, kuris, pareiškė ieškinį Atsakovui, neįvykdžiusiam pareigos apdrausti savo naudojamos transporto priemonės. Tuo tarpu Atsakovas tvirtina, kad kilęs ginčas turi būti sprendžiamas pagal eismo įvykio vietos valstybės, t. y. Vokietijos, teisę ir šiuo atveju taikytina solidarioji draudikų atsakomybė. Taigi byloje iš esmės yra keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą - vilkiką, priekabą ar juos abu. Deliktiniams teisiniams santykiams turėtų būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė, tačiau šiuo atveju ieškovas pareiškė atgręžtinį reikalavimą neapdraustos transporto priemonės valdytojui, o, kaip pažymėta pirmiau, tokie susiklosiantys civiliniai teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinės kilmės, todėl šiems atgręžtiniams reikalavimams eismo įvykio vietos valstybės teisė nėra taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014).

4. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys draudimo institutą, nenumato galimybės transporto priemonės (vilkiko) ir priekabos (puspriekabės) junginiu padarytos žalos atlyginti vilkiko ir priekabos draudikams per pusę.

5. Apeliantas skunde, grįsdamas solidariąją trečiojo asmens ir apelianto atsakomybę dėl 2012-08-20 eismo įvykio metu padarytos žalos, remiasi 2010 m. spalio 27 d, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu. UAB DK „PZU Lietuva“ nurodo, jog apelianto minimas pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas negali būti precedentas šioje byloje, nes yra netapačios faktinės bylų aplinkybės. Be to, minėtas sprendimas negali būti laikytinas pakankamu Vokietijos teisės turinio įrodymu, nėra aišku, kokią teisinę galią šis sprendimas turi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Minėtame sprendime nėra nurodytos bylos šalys, kas suponuotų pagrindą manyti, kad šalys gali būti Vokietijoje draudimo paslaugas teikiantys juridiniai asmenys, todėl šios situacijos gali iš esmės skirtis.

6. Vadovaujantis LR CPK nuostatomis, apelianto apeliaciniame skunde pareikštas prašymas dėl bylos sustabdymo negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Minėto prašymo tenkinimo klausimas buvo išspręstas neskundžiama teismo nutartimi ir pakartotinai negali būti keliamas, nes tokios galimybės nenumato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apelianto apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimo bei 2015-05-20 papildomo sprendimo atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra atkreipęs dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies (šiuo atveju - Vokietijos) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies (šiuo atveju - Vokietijos) teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Šiuo atveju, eismo įvykio valstybės - Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, 2012-08-20 Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje (šiuo atveju - Vokietijoje) galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Būtent Vokietijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu.

2. Biuras bei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas teisės aiškinimo taisykles analogiškose bylose bei į apelianto argumentus, pirmosios instancijos teisme pateikė teismui Biuro reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymas: Vokietijos garantinio fondo raštas, kuriame nurodoma, jog Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. kuomet vilkiko ir jo tempiamos priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra teisės aktu nustatyta tvarka apdrausta transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pas skirtingus draudikus. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštas, kuriame teigiama, kad „..Bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra „apdraustos“ transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taigi, kadangi Lietuvoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės privalomuoju draudimu, t.y. nebuvo konstatuotas „dvigubo draudimo“ faktas, apelianto nurodomo Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

3. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras tinkamai ir kompetentingai įvertino visas eismo įvykio aplinkybes bei taikė Vokietijos teisės aktų nuostatas, kas leido padaryti pagrįstą išvadą, jog dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos civilinė atsakomybė kyla tik Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės MERCEDES MERCEDES BENZ 1844, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojui bei R. Š. darbdaviui - apeliantui.

4. Apelianto nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 3K-3-415/2014 faktinės aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms, dėl ko apelianto nurodomoje byloje priimtas sprendimas neturės įtakos šios bylos nagrinėjimui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliantas atsakovas UAB „Transtira“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2014-09-19 mokėjimo nurodymą bei susirašinėjimą su Vokietijos draudimo asociacija, prašydamas šiuos įrodymus prijungti prie bylos.

Pagal CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantas nurodo, kad tariantis su ieškovu dėl bylų užbaigimo geruoju, buvo sutarta, kad ir šioje byloje atsakovas UAB „Transtira“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras sumokės pusę prašomos priteisti nuostolių sumos ir bylinėjimosi išlaidų, tačiau per neapsižiūrėjimą mokėjimo nurodymas nebuvo pateiktas pirmos instancijos teismui ir nebuvo informuotas atstovas. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino, jog apeliantas 2014-09-19 jam sumokėjo ieškovui 2 505,37 €. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pripažino šiuos įrodymus, patvirtindamas, kad su juo apeliantas iš dalies atsiskaitė, pateiktą mokėjimo įrodymą teisėjų kolegija priima ir prijungia prie nagrinėjamos bylos medžiagos.

Apeliantas taip pat pateikė susirašinėjimą su Vokietijos draudimo asociacija, tačiau nenurodė jokių argumentų, kodėl šių įrodymų nepateikė pirmos instancijos teismui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktų dokumentų datas (2013-2014 m.), sprendžia, jog apeliantas turėjo galimybę šiuos rašytinius įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Dėl šių priežasčių teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, teismui pateiktus rašytinius įrodymus atsisako priimti.

Apeliantas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-281-969/2015 (buvęs Nr. 3K-3-415/2014). Atsižvelgiant į tai, kad civilinė byla 3K-3-281-969/2015 Lietuvos Aukščiausiame Teisme yra išnagrinėta, klausimas dėl šios nagrinėjamos bylos sustabdymo nagrinėjamu atveju neaktualus, todėl nespręstinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog kad 2012-08-20 Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Krone (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 42-4410-11). Eismo įvykio metu atsakovas buvo ir transporto priemonės Mercedes Benz naudotojas pagal lizingo sutartį. Eismo įvykio metu transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Krone (duomenys neskelbtini), buvo registruotos Lietuvos Respublikoje, o jų savininku buvo atsakovas UAB „Transtira“. Atsakovo pateiktas Tarptautinis transporto priemonių savininkų atsakomybės draudimo liudijimas patvirtina, kad transporto priemonei Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2013 m. liepos 22 d. Rusijos draudimo bendrovė „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ išdavė tarptautinę automobilio draudimo kortelę. Priekaba Krone SDP 27 buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (t.2, b.l. 71-72, 114-115). Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (Deutches buro Grune Karte E.V.), išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių sumą, 2013-08-05 pateikė ieškovui reikalavimą dėl 4404,50 € (3830,00 € kompensacija + 574,50 € administravimo mokestis) žalos atlyginimo (1 t. 14-18).

Nagrinėjamu atveju, ginčo dėl paties žalos padarymo fakto byloje nėra, taip pat neginčijamas ir Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos išmokos dydis bei aplinkybė, jog vilkiko priekaba eismo įvykio dieną buvo apdrausta privalomuoju draudimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau atsakovas, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ginčija aplinkybę, jog jis buvo apdraudęs ne tik priekabą bet ir vilkiką. Vilkikas, apelianto teigimu, buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Rusijos draudimo bendrovėje „SOGLASSYE Insurance Company Limited“. Byloje pateiktas Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos raštas patvirtina, jog rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms bei Lietuvos nacionaliniams aktams. (t.2, b.l. 41-44). Tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – LR Transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 str. 1 d.) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 str. 3 d.). Kadangi apelianto transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruota Lietuvos Respublikoje, todėl ji turėjo būti apdraustos TPVCAPDĮ 2 str. 18 p. nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko. Atsakovo transporto priemonė eismo įvykio metu neturėjo TPVCAPDĮ reikalavimų atitinkančio ir eismo įvykio metu galiojančio transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo, o turėjo Rusijos draudimo bendrovėje „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ išduotą žaliąją kortelę, kurioje nurodyta, kad eismo įvykio metu ji galiojo, tačiau ši Rusijos draudimo bendrovė nėra Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė bei nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nare (t.2, b.l. 46) ir jos suteikta žalioji kortelė nesuteikė tokios apsaugos, kokią numato TPVCAPDĮ. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad transporto priemonė Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tik biuras turi teisę vieno iš savo narių prašymu siųsti kitam biurui prašymą patvirtinti to biuro šalyje įsisteigusį nario korespondentą. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatuose taip pat nustatyta, kad draudimo įmonės korespondentas administruoja visas žalas vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ar kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir transporto priemonių privalomąjį draudimą jį patvirtinusio biuro vardu ir jį patvirtinti prašiusio draudiko sąskaita. Vadovaujantis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostata, Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu, tačiau esant aiškiai išreikštam prašymui informuoja draudiką arba atitinkamą draudimo biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Apeliantas, kvestionuodamas pirmos instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad jam ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Apelianto teigimu, ieškovas to neatliko. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Ieškovas pateikė į bylą Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštą, kuriame nurodoma, jog jei kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (vok. StVG). Pagal StVG 7 straipsnio I pastraipą transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 proc. prievolė trečiajai šaliai, tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 proc. atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą. Šalis, sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 proc. atlygintos sumos iš kitos atsakingos šalies, abi atsakingos šalys moka kompensaciją. Prievole dalinamasi remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymu (§ 78 vok. VVG), Vokietijos Civilinio kodekso įstatymu (§ 426 BGB). Rašte taip pat pažymima, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos. (t.2, b.l. 161-165). Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai, kad priekabos draudikui tenka atsakomybė už eismo įvykį sukėlus į vilkikui su sukabinta priekaba, kuri buvo drausta, nes apdraudžiant priekabą kartu yra apdraustas ir priekabos vairuotojas, kuris yra bendro, sujungto junginio vairuotojas, atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, kad pagal Vokietijos teisę, esant dvigubam iš transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos sudaryto junginio draudimui, junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Šiam teiginiui pagrįsti, apeliantas remiasi į bylą pateiktu 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimu (t.2, b.l. 79-100), kuriame nurodoma, kad vilkiko ir priekabos junginys yra kaip vienas eksploatacinis vienetas, tad atsakomybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykyje pavojų sukėlė tik viena iš junginį sudarančių transporto priemonių. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apelianto nurodomame sprendime buvo sprendžiama klausimas dėl žalos atlyginimo, kuomet junginio (vilkiko ir priekabos) padarytą žalą lygiomis dalimis apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Akcentuotina, kad Vokietijos teisme nagrinėtoje byloje buvo apdraustas tiek vilkikas, tiek ir jo priekaba. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijoje nagrinėtos bylos ir šios bylos fabulos skiriasi nėra teisinio pagrindo vadovautis atsakovo pateiktu Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimu. Taip pat, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad žala buvo atlyginta pažeidžiant Vokietijos nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius žalos, padarytos transporto priemonių junginiu, kurį sudarė nedraustas vilkikas ir apdrausta priekaba, atlyginimą. Pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas neturėjo pagrindo netenkinti eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimo ir neišmokėti padarytos ir eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo išmokos.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą -ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas pusė ieškovo prašomos priteisti sumos, t.y. 2 505,37 € sumokėjo ir šią aplinkybę pripažino atsakovas, apeliacinės instancijos teismas pirmos instancijos teismo sprendimą palieką nepakeistą, ieškovui priteisiant likusią nesumokėtą 2 202,25 Eur nuostolių atlyginimo bei 304,51 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantas taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš jo priteista 115,85 € bylinėjimosi išlaidų, susijusių su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vykdymu. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, vadovaujantis CPK 93 str., atmestinas ir apeliacinis skundas dėl papildomo sprendimo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-20 papildomas sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį patikslinti ir nurodyti, kad iš UAB „Transtira“, j.a.k. 122282884, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, j.a.k. 125709291, naudai priteista 2 202,25 € nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-03-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 304,51 € bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.