- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-09
- Bylos Nr.
- 3K-3-292/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gražina Davidonienė, Virgilijus Grabinskas, Birutė Janavičiūtė
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl taikytinos teisės, kai eismo įvykis įvyko kitoje valstybėje, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudikų atsakomybę už velkančiosios ir velkamosios (priekabos) transporto priemonių valdytojų padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 7602,53 Lt draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. balandžio 24 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas „Scania P380“ (Valst. Nr. duomenys neskelbtini), sukabintas su priekaba (Valst. Nr. duomenys neskelbtini), apgadino kitų asmenų turtą. Vilkiko valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta ieškovo bendrovės, o priekabos valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu – atsakovo bendrovės. Ieškovas išmokėjo 4403,69 euro (15 205,06 Lt) draudimo išmoką, susijusią su eismo įvykio metu padaryta žala. Pagal CK 1.44 straipsnį ir 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3, 8 straipsnius, nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, eismo įvykio padarytos žalos dydį taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. šiuo atveju Vokietijos teisė. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, nes pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio Nr. 1 bei Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsnį draudikai tokiais atvejais atsako solidariai. Ieškovas įvykdė solidariąją prievolę ir pareiškė atsakovui pretenziją prašydamas grąžinti 50 proc. sumokėtos draudimo išmokos, tačiau atsakovas su ieškovu neatsiskaitė.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad ieškovas savo ieškinį iš esmės grindžia Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu, pagal kurį draudikai atsako solidariai. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai ir precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Atsakovas nurodo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu negalima remtis besąlygiškai, nes jame nurodytos ir šioje byloje esančios faktinės aplinkybės skiriasi. Be to, sprendime yra pažymėta, kad solidarioji vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybė atsiranda dėl to, kad, remiantis Vokietijos teisės aktais, visas šių transporto priemonių junginys yra apdraudžiamas dvigubu draudimu, ką Lietuvos teisės aktai draudžia, todėl Vokietijos teisės aktai ir pirmiau nurodytas sprendimas negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos imperatyviosioms teisės normoms, formuotų dvigubo draudimo taikymą, iškreiptų vienodą privalomojo draudimo instituto supratimą ir taikymą Europos Sąjungoje. Taip pat atsakovas nurodė, kad ieškovas reikšdamas regresinį reikalavimą praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris suėjo 2011 m. birželio 19 d.