Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. J. ir R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-598-796/2019 pagal ieškovų R. J. ir R. J. ieškinį atsakovui AS BlueOrange Bank dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – A. M. ir E. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.7. Apeliantai neprašė pripažinti A. M. dalyvavimo būtinu, sutiko nagrinėti bylą iš esmės nedalyvaujant A. M..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės ir restitucijos taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

19. Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 9 d. sutarties dėl sutartinės hipotekos dalį, kuria ieškovai įkeitė savo nekilnojamąjį turtą užtikrindami UAB „Subarė“ turtinių prievolių pagal 2012 m. liepos 25 d. kredito linijos sutartį Nr. KLJ28/2012 (su 2013 m. kovo 27 d. pakeitimu) įvykdymą. Ieškovai įrodinėjo, kad UAB „Subarė“ ir A. M., sudarydami ginčijamą sutartį, juos apgavo, iš anksto buvo sugalvoję schemą jos nevykdyti ir nesąžiningai įtikino ieškovus pasirašyti hipotekos sandorį. Jeigu ieškovams būtų atskleistos visos sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybės, tikrieji šalių ketinimai, ieškovai nebūtų sutikę pasirašyti Sutarties. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina ieškovų valios ydingumo, ieškovai savanoriškai sutiko įkeisti bankui jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, suprato, kad sudaro turto įkeitimo sandorį ir kad už UAB „Subarė“ skolas bankui išieškojimas gali būti nukreiptas į jų įkeistą turtą, tačiau tikėjosi, kad taip neįvyks. Apeliaciniame skunde ieškovai teigia, kad įrodinėjo keletą sandorio negaliojimo pagrindų: kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) ir dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tačiau teismas ieškinio faktinį pagrindą kvalifikavo pagal CK 1.91 straipsnį (dėl apgaulės sudarytas sandoris) ir nepasisakė dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), todėl neteisingai išaiškino taikytinų materialinės teisės normų turinį ir taikymo sąlygas, taip pat teismas netinkamai analizavo tiek ieškovų valios formavimosi procesą, tikruosius ketinimus, sandorio sąlygų esmę, tiek situaciją, buvusią po sandorio sudarymo.

20. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi, sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520-421/2016 ir jose nurodyta ankstesnė kasacinio teismo praktika).

22. Proceso įstatyme yra nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinis ginčo šalių santykių kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

23. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Jeigu šalis sudarė sutartį, klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610-378/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).

24. Nagrinėjamu atveju nei ieškinio turinys, nei bylos medžiaga nepatvirtina, kad ieškovai reikšdami reikalavimą dėl ginčijamo sandorio dalies pripažinimo negaliojančia būtų įrodinėję faktines aplinkybes dėl suklydimo. Vien nurodymas, kad A. M. suklaidino ieškovus, nereiškia suklydimo aplinkybių įrodinėjimo. Pastebėtina, kad net ir apeliaciniame skunde teigdami, jog teismas suklydimo aspektu skundžiamame sprendime nepasisakė, apeliantai nekonkretizuoja, dėl kokių įrodinėtų ieškovų suklydimą liudijančių aplinkybių nepasisakyta.

25. Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia 2012 m. rugpjūčio 9 d. sutarties dėl sutartinės hipotekos dalį, kuria ieškovai įkeitė savo nekilnojamąjį turtą užtikrindami UAB „Subarė“ turtinių prievolių pagal 2012 m. liepos 25 d. kredito linijos sutartį Nr. KLJ28/2012 (su 2013 m. kovo 27 d. pakeitimu) įvykdymą, nes UAB „Subarė“ ir A. M. nesąžiningai įtikino ieškovus pasirašyti hipotekos sandorį, neketindami vykdyti susitarimų dėl kredito grąžinimo. A. M. suklaidino ieškovus ir apgavo, siekdamas savo neteisėtų bei savanaudiškų tikslų.

26. Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis, 4.185 straipsnis). Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnis). Svetimo turto hipoteka – tai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai skolininkas yra kitas asmuo negu įkeisto daikto savininkas (CK 4.181 straipsnio 1 dalis). Šios hipotekos specifinė ypatybė yra ta, kad svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas nėra prievolinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp kreditoriaus ir skolininko, dalyvis ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu jis įsipareigoja įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimą, jeigu šis per hipotekos sandoryje nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba atsiranda kiti hipotekos sandoryje nustatyti pagrindai (pavyzdžiui, hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ir kt.). Pažymėtina, kad svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininko prievolė kreditoriui yra subsidiari. Įkaito davėjas tampa su skolininku subsidiariai atsakingas nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos (CK 4.195 straipsnio 1 dalis).

27. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys).

28. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

29. Minėta, kad ieškovai savo teiginius dėl apgaulės iš esmės grindė nesąžiningu A. M. įtikinimu pasirašyti Sutartį, vėliau ir Sutarties pakeitimą. Pasak ieškovų, jie sutiko pasirašyti Sutartį tik dėl to, kad hipotekos reikėjo pakankamai trumpam terminui, kad juos su A. M. siejo draugiški pasitikėjimo santykiai, kad puikų verslo planą patvirtino ir banko skyriaus vadovas. Ieškovų teigimu, A. M. neatskleidė, jog ketina pasisavinti dalį pinigų. Apeliantų išorinės valios išreiškimas neatitiko vidinio, tikrojo valios turinio. Ieškinio reikalavimus apeliantai iš esmės grindė ieškovo R. J. bei trečiojo asmens E. Ž. paaiškinimais.

30. Byloje nustatyta, kad UAB „Subarė“ kreipėsi į atsakovą prašydama refinansuoti jau turimas paskolas bei suteikti kredito liniją (iki 2 milijonų Eur) laikotarpiui iki 2015 m. liepos 24 d. apyvartinėms lėšoms, laivų pirkimui turint tikslą juos vėliau utilizuoti. Kreditas UAB „Subarė“ buvo suteiktas 2012 m. liepos 25 d., jo grąžinimui užtikrinti buvo sudaryta sutartinės hipotekos sutartis. 2013 m. kovo 27 d. buvo sudarytas kredito linijos sutarties pakeitimas. Kredito linijos limitas buvo padidintas iki 3 milijonų Eur. Šis pakeitimas buvo atspindėtas 2013 m. balandžio 9 d. sudarytu susitarimu pakeisti sutartį dėl sutartinės hipotekos. Byloje nustatyta ir apeliantai to neginčija, kad UAB „Subarė“ iki 2014 m. vykdė veiklą, po kredito paėmimo buvo atliekami įvairūs darbai, pjaustomas metalas, įmonė kreditą panaudojo pagal kredito linijos sutarties sąlygas ir dalimis vykdė savo prievoles, mokėjo palūkanas ir paskolą. Ieškovas R. J. dirbo UAB „Subarė“ gamybos vadovo pavaduotoju. Atkreiptinas dėmesys, jog pats ieškovas paaiškino, kad po sutartinės hipotekos sutarties pasirašymo darbai įmonėje buvo vykdomi, todėl sutiko pakartotinai įkeisti turtą UAB „Subarė“ padidinus kredito limitą.

31. Taip pat byloje nustatytos ir apeliantų neginčijamos aplinkybės, kad sudarydami 2012 m. rugpjūčio 9 d. sutartį dėl maksimalios hipotekos nustatymo įkaito davėjai, t. y. ieškovai, patvirtino, jog jie susipažino su 2012 m. liepos 25 d. kredito linijos sutartimi Nr. KLJ28/2012, ją perskaitė ir suprato, įsipareigojo laikytis joje numatytų sąlygų, kurios pagal šią sutartį taikomos įkaito davėjams. Analogiškai savanoriškai pasirašytas ir 2013 m. balandžio 9 d. Sutarties pakeitimas, žinant, kad didinama UAB „Subarė“ suteikiamo kredito suma. Be to, byloje nustatyta, kad jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakydamas į teismo klausimą, ar sudarydami ginčo sandorį ieškovai suprato, kad bus atsakingi už UAB „Subarė“ skolas įkeistu turtu, ieškovas R. J. nurodė, jog suprato, tačiau tikėjo, kad tai neįvyks.

32. Nustatytų aplinkybių kontekste spręstina, kad jokiais įrodymais nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog imdamas bendrovei kreditą ir tardamasis su ieškovais dėl turto įkeitimo A. M. planavo už įsigytus laivus gautus pinigus pasisavinti ir neatsiskaityti su banku. Ieškovų nurodytos ir „į ateitį orientuotos“ aplinkybės, kuriomis ieškovai grindžia Sutarties sudarymą apgaule, negali būti vertinamos kaip objektyvus pagrindas Sutarties kaip sudarytos dėl apgaulės panaikinimui. Neįrodžius ieškovų tyčinio suklaidinimo, nėra pagrindo pripažinti ieškovų valios ydingumą. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant pagrindo Sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį kaip sudarytą dėl apgaulės.

33. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovai ginčydami sutartį, iš esmės įrodinėjo tik trečiojo asmens A. M. veiksmus, siekiant apgauti ieškovus, tačiau CK 1.91 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apgaulę naudoja ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus prieš Sutarties sudarymą ir jos sudarymo metu, dėl kurių ieškovai buvo paskatinti sudaryti ne tokį sandorį, kokį jie iš tikrųjų siekė sudaryti, ar kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie trečiojo asmens A. M. atliekamus tokio pobūdžio veiksmus. Apeliantų argumentai dėl A. M. artimo bendravimo su banko skyriaus valdytoju S. P., jog kitu atveju kreditas nebūtų buvęs suteiktas, paneigti atsakovo byloje pateiktais ir apeliantų nenuginčytais rašytiniais įrodymais apie tai, kad sprendimus dėl paskolos UAB „Subarė“ suteikimo priėmė daug atsakingų atsakovo darbuotojų (kredito komiteto nariai, valdybos nariai), tarp kurių S. P. nėra nurodomas.

34. Teisėjų kolegija deklaratyviais laiko apeliantų argumentus, kad trečiajam asmeniui A. M. nedalyvavus bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė. Viena vertus, patys apeliantai ieškinyje nurodė, kad trečiasis asmuo pasisavinęs įmonės pinigus slapstosi, kita vertus, apeliantai nenurodo, kokias aplinkybes, kurių jie neįrodinėjo (negalėjo įrodinėti) kitomis įrodinėjimo priemonėmis ar dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, trečiasis asmuo būtų nurodęs. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime dėl trečiuoju asmeniu įtraukto A. M. teisių ir pareigų nenusprendė. Aplinkybė, kad A. M. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, savaime apgaulės fakto nepatvirtina.

35. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis.

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).

37. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apskųsto sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialinės teisės bei procesinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, todėl, atmesdamas ieškovų ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Tokios išvados lemia apskųsto sprendimo palikimą nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų R. J. ir R. J. apeliacinis skundas atmestas, atsakovas įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

40. Atsakovas prašo priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė 577,08 Eur išlaidas patvirtinančius įrodymus (2019 m. balandžio 18 d. sąskaitą bei 2019 m. gegužės 3 d. sąskaitos išrašą). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Atsakovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija nurodytose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 288,54 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui BlueOrange Bank AS iš ieškovo R. J. ir ieškovės R. J. iš kiekvieno po 288,54 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 54 centus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.