Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) D. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-31-1139/2024 pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Mažeikių skyriui, Mažeikių rajono savivaldybei dėl pripažinimo atidalintą žemės sklypą neracionalių formų ir netinkamu naudotis pagal paskirtį, restitucijos taikymo bei neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

25. Apeliacijos dalykas – Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. balandžio 15 d. sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovės D. S. reikalavimas dėl pripažinimo atidalintą žemės sklypą neracionalių formų ir netinkamu naudotis pagal paskirtį, restitucijos taikymo bei neturtinės žalos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žemės sklypo pripažinimo neracionalių ribų ir netinkamu naudoti pagal paskirtį, restitucijos taikymo

27. Tarp šalių kilo ginčas dėl pripažinimo atidalintą žemės sklypą neracionalių formų ir netinkamu naudotis pagal paskirtį ir restitucijos taikymo bei neturtinės žalos priteisimo.

29. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo teiginiais dėl įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimo, ir, kad teismas nepagrįstai nepripažino padalinto žemės sklypo neracionalių ribų ir netinkamu naudoti pagal paskirtį.

31. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teismuose jau buvo nagrinėjamos administracinės bylos susijusios su šiuo šalių ginču.

32. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-780-257/2016, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2012 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 35S-9 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste S. K., (duomenys neskelbtini) dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha miško žemę, esančią 0,2430 ha žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pripažinta negaliojančiu 2012 m. lapkričio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, notarinio registro Nr. 1M12-3489 dalis, kuria D. S. paveldėjo 0,14 ha miško žemės 0,2430 ha žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); taikyta restitucija natūra –D. S. įpareigota grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį 0,2430 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi (bylos Nr. A-793-415/2017) Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė taikyti restituciją natūra panaikino ir perdavė nagrinėti iš naujo.

33. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. liepos 3 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. I-434-609/2018 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01405-2015-4), nusprendė taikyti restituciją natūra – įpareigojo D. S. grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,14 ha dalį iš 0,2430 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir priteisė iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 17 860 Eur kompensaciją D. S..

34. Vykdant Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. liepos 3 d. sprendimą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjas 2021 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 35SK-197-(14.35.110 E.) Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalijus į du žemės sklypus ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo, pertvarkė žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal parengtą formavimo ir pertvarkymo projektą, padalino žemės sklypą į du žemės sklypus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (valstybės žemės sklypas), Nr. (duomenys neskelbtini) (ieškovės žemės sklypas).

35. Pirmosios instancijos teismas sprendė, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta taikyti restituciją tik į dalį žemės sklypo, į kurį iškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo įgyvendintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2021 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 35SK-197-(14.35.110 E.). Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad būtent šio sprendimo pagrindu atliktas žemės sklypo atidalijimas ir lėmė tai, kad jai liko neracionalių ribų ir netinkamas naudoti pagal paskirtį žemės sklypas, t. y. ieškovės reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su minėtu sprendimu. Apeliantė teigia, kad būtent atliekant žemės sklypo atidalijimą pagal teismo sprendimą, nebuvo įvertinta, kokių ribų sklypas liks ieškovei ir, anot ieškovės, toks atidalijimas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

36. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

37. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2021 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 35SK-197-(14.35.110 E.) teisėtumas buvo patikrintas administracinių teismų ir buvo konstatuota, kad 2021 m. kovo 4 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos D. S. skundo reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2021 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 35SK-197-(14.35.110 E.) panaikinimo buvo atmestas, paliko nepakeistą. Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2021 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. 35SK-197-(14.35.110 E.) Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo į du sklypus, paliktas galioti. Pripažinta, kad 2021 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. 35SK-197-(14.35.110 E.) yra teisėtas ir pagrįstas.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 9 d. sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartyje išdėstytus motyvus, sprendė, kad 2021 m. kovo 4 d. sprendimu atliktas žemės sklypo atidalijimas buvo padarytas taip, kaip buvo nurodyta teismo sprendimu. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 9 d. sprendime, kurio dalis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo palikta nepakeista, konstatuota, kad žemės sklypų kadastro duomenų bylose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) suformuoti žemės sklypai yra būtent tokios formos ir ploto, kaip nuspręsta regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. liepos 3 d. sprendimu. Teismas taip pat nurodė, kad teismas, taikydamas restituciją natūra ir įpareigodamas D. S. grąžinti būtent 0.14 ha dalį, jau išsprendė klausimą dėl to, kokios formos ir ploto žemės sklypas turi būti grąžintas Lietuvos valstybės nuosavybėn, o NŽT Mažeikių skyrius, vykdydamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, negalėjo priimti kitokio sprendimo, kuriuo nuspręsta pertvarkyti žemės sklypą, todėl pagrįstai buvo pertvarkytas žemės sklypas pagal parengtą formavimo ir pertvarkymo projektą.

39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jau administracinių teismų sprendimais yra konstatuota, kokios formos ir ploto žemės sklypas turėjo būti grąžintas valstybei, todėl buvo aišku kokio ploto ir kokios formos žemės sklypas liks ieškovei, ieškovė to neginčijo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas 2021 m. kovo 4 d. sprendimo teisėtumą, nurodė, kad šiuo atveju administraciniu sprendimu pertvarkytų žemės sklypų ribų racionalumo klausimas nėra reikšmingas.

40. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad žemės sklypo neracionalumo klausimas nebuvo sprendžiamas, ir šį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, prašydama pripažinti, kad jai likusi žemės sklypo dalis yra neracionalių formų, iš esmės kvestionuoja projektą, bei jo pagrindu jau priimtą ir galiojantį 2021 m. kovo 4 d. sprendimą, pagal kurį buvo atliktas žemės sklypo pertvarkymas į du atskirus sklypus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartyje konstatuota, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne Žemės reformos vykdymo srityje, o įgyvendinant įsiteisėjusius teismo sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 33 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Žemės reformos įstatymas šiuo atveju netaikomas.

41. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės atidalijimo procesas vyko taip, kaip buvo numatyta teismo sprendimu ir buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės (įvertinti visi reikiami teisės aktai, įvertinta kokių ribų ir kokio ploto žemės sklypas liks ieškovei), todėl daryti priešingą išvadą nėra jokio teisinio pagrindo.

42. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

43. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

44. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, kad jai likusi žemės sklypo dalis netinkama naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra galimybė pastatyti individualų namą ieškovės žemės sklype, todėl žemės sklypą pagal nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą galima naudoti, o duomenų, patvirtinančių žemės sklypo vertės sumažėjimą dėl jo formos ieškovė nepateikė. Apeliantės vertinimu žemės sklypas yra neracionalių ribų ir nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad tokie apeliantės teiginiai yra tik jos subjektyvi nuomonė, kurią paneigia Mažeikių rajono savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos raštas „Dėl sklypo naudojimo pagal paskirtį“, kuriame nurodyta, kad sklypo maksimalus užstatymo tankumas 28,9 proc., t. y. namo užstatymo plotas gali būti iki 297,67 m². Maksimalus užstatymo intensyvumas 0,4, t. y. bendrasis visų patalpų plotas gali būti iki 412,0 m², įvertinus šiuos parametrus, toks plotas namui yra pakankamas, todėl sklypą pagal nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą galima naudoti.

45. Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, teismų įsiteisėjusiems procesiniams sprendimams, teisėjų kolegija spendžia, kad apeliantės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei savalaikei buvo žinoma kokios formos ir kokio ploto žemės sklypas atiteks apeliantei, neskundė sprendimų dėl žemės sklypo padalinimo, savo konkliudentiniais veiksmais tam pritardama. Apeliantė apeliaciniame skunde be kita ko nurodo, kad „Neabejotina, kad ginčo žemės sklype namą įmanomą pastatyti, tačiau reikalingi netipiniai sprendimai, be to, negalima orientuoti namo pagal kryptis, įsirengti terasą ir pan.“, todėl tokie apeliantės teiginiai paneigia jos argumentus, kad apeliantei likusi žemės sklypo dalis netinkama naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė, tęsdamas teisminį procesą šioje byloje siekia ne apginti savo, jos teigimu, pažeistas teises, o pakartotinio jai palankaus teismų jau nustatytų aplinkybių vertinimo, t. y. nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2021 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 35SK-197-(14.35.110 E.), pagal kurį buvo atliktas žemės sklypo pertvarkymas į du atskirus sklypus ir siekia gauti norimo dydžio kompensaciją.

46. Teisėjų kolegija, pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl pripažinimo atidalintą žemės sklypą neracionalių formų ir netinkamu naudotis pagal paskirtį, restitucijos taikymo, nepasisako dėl apeliantės argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri šioje byloje negali būti priteisiama.

Dėl įrodymų vertinimo

47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

48. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos ieškovė įvardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis ieškovės įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

49. Pažymėtina, kad ieškovė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

50. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

51. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

52. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.